Common sense

Buvau sau prižadėjęs, kad apie “Snorą” nerašysiu, bet negaliu susilaikyti nepapurkštavęs, regėdamas sėkmingą lobistų darbą.

O pradėkime nuo paprasto susipažinimo. Paimkime banknotą ir perskaitykime visus užrašus. Neapima keistas jausmas, kad kažko trūksta, kad jūs patikėtumėte, kad rankose laikote pinigą? Kur grasinamas užrašas, kad pinigų padirbinėjimas yra nusikalstama veikla? Tokį užrašą radau ant Baltarusiškų rublių, bet nei litas, nei euras, nei doleris tokių užrašų neturi.

Tiesą pasakius, naujuose pasuose įrašytas kažkoks kažkam prašymas. Ech, kur tas senas aiškus valstybės įsipareigojimas: „Šis pasas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika“. Beje, smetoniškuose lituose buvo užrašas, kad padirbimas įstatymais draudžiamas. Kodėl ir kur dingo toks svarbus įsipareigojimas, skaitytojai savo teorijomis galės pasidalinti komentaruose.

Gerai, jau supratom, kad banknotai valstybei nebeįdomūs, tiksliau sakant, grynieji pinigai ateities neturi. O kas turi? Gal elektroniniai pinigai bus paklausiausi? Ir čia išryškėja labai įdomus dalykas: jeigu turi grynuosius, tai visada gali atskirti, ar jie tikri, ar padirbti. Bet jeigu turi elektroninius pinigus, kaip galima patikrinti, ar jie tikri? Elektroninis pinigais yra sudarytas iš tokių pačių bitukų, baitukų, kaip ir sexy paveiksliukas. Aš čia sutirštinau spalvas, nors, tiesą pasakius, tai yra seniai išrastas būdas (1,2). Beje, jis taip gerai naudojamas, kad valstybės nustojo skelbti, kiek yra pinigų. Gal jos pačios nežino, kiek ir kas pinigų prikūrė?

Ir čia mes prieiname prie įdomiausių klausimų:

• Pinigų teorijos, susijusios su grynaisiais ir aukso standartu, jau nelabai paaiškina, kas vyksta. JAV FED pinigus elektroniškai daugina kaip super kompiuteris, o va infliacija neprasideda?
• Kodėl valstybė, kurios nuosavybė yra pinigai, turi juos skolintis iš privačių bankų?
• Kodėl bankai nustojo skolinti verslui?

Aš pradėjau skaityti keletą teorijų apie pinigus, ir jas numečiau. Nes pinigai nėra vertinami kaip prekė. Infliacija ir defliacija – tai mums gerai žinomas paklausos ir pasiūlos modelis. Tiesa, ši prekė pati likvidžiausia. Visomis prasmėmis. Ir dar: visos teorijos vienaip ar kitaip susijusios su grynaisiais arba aukso standartu. Tai reiškia, kad pinigų masės augimas kada nors įsisotins.

Na, elektroniniai pinigai neplanuoja įsisotinti, ribų elektroniniams skaičiams juk nėra. Va, tada supranti, kad FED išleisti milijardai – tai tik fikcija, nes ekspertai skaičiuoja, kad rinkoje pinigų trūkumas siekia maždaug 1,5 trilioną (1.500.000.000.000) dolerių. Apie kokią infliaciją galime kalbėti, jeigu pinigų trūkumas yra toks didelis?

Kažkur skaičiau, kad visos krizės prasideda nuo pinigų trūkumo. Jeigu sulygintumėte Graikijos ir JAV makroekonomikos rodiklius, rastumėte kelių procentų skirtumus. Tai kodėl viena bankrutuoja, o kita yra didžiausia pasaulio ekonomika? Skirtumas tik vienas ir labai mažas: Graikija negali spausdinti pinigų. Tiesa, Vokietija su Prancūzija gali, todėl ir gelbsti Graikiją. O dar tiksliau – Vokietijos ir Prancūzijos bankai melžia Graikiją.

Pamėginkime Graikijos pavadinimą pakeisti į Lietuvą. Mes irgi kažkada sumąstėme, kad litų nespausdinsime. Aš taip nesumąsčiau, todėl įdomu, kam tokia mintis šovė? Žinome, kad įstatymus leidžia Seimas. Gal yra nors vienas seimūnas, kuris gerai išmano bankų veiklą? Tiek gerai, kad galėtų suprasti, kokius įstatymus reikia išleisti? Hmm, reiškia, jiems įstatymus rašo KAŽKAS. Vadinasi, tie KAŽKAS ir sumąstė. Nes klausimas taip ir lieka neatsakytas, kodėl Lenkijai devalvacija yra gerai, o Lietuvai yra blogai. Žinau, kad per devalvaciją visi nukenčia. Bet tai trumpalaikė kančia, o kas ilgam nukenčia? Tiksliau, kieno skolų portfelis labiausiai nukenčia? Na, va, ir išsiaiškinome, kodėl Lietuvos Valstybė negali atvirai leisti pinigų.

Bet pinigų trūksta ir jų reikia sukurti. Ir čia maloniai pasiūlo paslaugas pinigų kūrime komerciniai bankai. Kurie gali lengvai sukurti elektroninius pinigus ir nustatyti palūkanas. Negi kas nors mano, kad Viliboras yra konkurencijos rodiklis, o ne dar vienas gražus įrankis legalizuoti bankų godumą? Ypač, kai bankai tarpusavyje net neatlieka operacijų pagal klientams primestą Viliborą. Kitaip tariant, Lietuvos Vyriausybei reikia draugiškai nusiteikusio banko, kuris galėtu papigiai paskolinti.

Taip pabandė padaryti Lietuvos Bankas, bet triukšmo užteko, nors 99,999% Lietuvos gyventojų nesuprato, dėl ko valdžia tarpusavyje pradėjo rietis.

Ir tada nukrito “Snoras”. Na, nacionalizavom. O kas, jei vietoj bankroto, būtume visus indėlininkus nuraminę, juk vis vien ne visi būtų puolę išsiimti pinigus, žiūrėk, ir būtų reikėję pridėti kelis kartus mažiau, negu dabar išmokėjom indėlininkams.

Bet svarbiausia, kad būtume gavę priėjimą prie pinigų spausdinimo sistemos. Nes dabar, kad spausdintum pinigus, nereikia suprasti poligrafijos, tereikia praeiti LB reikalavimus, pasivadinti banku, nusipirkti kompą, įsidėti excelį ir paskelbti, kad jis apskaito pinigus, ir visi auditoriai turi tikėti tuo exceliu. Jeigu kas nors excelio skaičiuose nepatinka, galima juos pakoreguoti. Kas atskirs, kur tikri, o kur netikri bitukai, baitukai?

Idealus variantas Vyriausybei: pati padeda indėlį į savo banką, ir pati sau pasiskolina, ir dar už kokį nori procentą. O jeigu pati nesugebės gražinti paskolos, subankrotins banką. Ir niekas niekam neliks skolingas, ir pinigų visi turės, kiek reikia. Bet tai gali kai kam nepatikti. Štai kodėl taip greitai LB po nacionalizavimo subankrotino “Snorą”, net neleido Vyriausybei pasiimti solidžios paskolos. Neduok Dieve, kitų bankų pelnai nukentės: geriau ne pelnus skelbtų, o kiek mokesčių sumokės nuo pelno. Tiesą pasakius, nepraėjo nė pusmetis, ir kai kas Vyriausybėje prabudo, bet sprendžiant iš kitų straipsnių bus greitai vėl užmigdytas.

Liko paskutinis klausimas: tai kodėl bankai nustojo skolinti verslui. Atsakymas paprastas. Tarkime, paskolino gamyklai X, ji prigamino gaminių Y, ir jų niekas neperka, nes 20% yra bedarbiai, o dar likusi 20% dirbančiųjų gauna minimumą, kuris yra mažesnis už pašalpas. Ką reikėjo daryti kitaip? Manau, kad jau vėlu mojuoti kumščiais, nors vartojimą vis vien reikia skatinti, o tam reikia pinigų. Ir gal užuot juos davę bankamas išdalinti, būtume geriau daugiau davę eiliniams dirbantiesiems?

Share/Bookmark

Penktadienį ryte, prieš išvažiuodamas į Ukmergę (turėjau dėstyti ten), prie rytinės arbatos perskaičiau įdomią VŽ redakcijos nuomonę apie tai, kaip vyriausybė nori uždrausti grynuosius:

Taigi, kokius pasiūlymus svarsto Vyriausybė? Fiziniams asmenims skolintis grynaisiais – uždrausti. Sandoriai, viršijantys maksimalią sumą (dydis dar nenustatytas), – neteisėti. Juridiniams asmenims teisę turėti kasą – riboti. Darbo vietoje turėti daugiau nei protingą sumą savų grynųjų pinigų pardavėjams, valstybės tarnautojams – uždrausti. Kasos aparatai visai mažmeninei prekybai, išskyrus namudines prekes, – privalomi. Algas mokėti tik per banką. Grynųjų tvarkymo įkainius, ypač didelėms sumoms, – didinti. Grynųjų priėmimo ir išdavimo sumas per dieną – riboti. Užduotis valstybei: bankomatų įrengimą nutolusiose vietovėse – dotuoti.

Komentaruose, kaip ir reikėjo tikėtis, didžioji dalis pasisakė prieš grynųjų draudimą, tačiau buvo ir kitokių komentarų. Štai skaitytojas redakcijos nuomonei pareiškė (kalba netaisyta):

Man tas jusu tylus agitavimas pries grynuju apribojima labai primena turgininku, tiksliau kontrabandistu, kova pries kasos aparatus. Ar ir cia pilna parsidavusiu zurnaliugu, kurie bijo “apsviesti” savo juodas pajamas?

Šiame draudime aš įžvelgiu pakankamai didelį pavojų, todėl norėjau šiek tiek detaliau apie tai pasvarstyti.

Bet prieš gilindamasis, noriu pareikšti, kad nepriklausomai nuo to, ką mano kai kurie nepatenkinti skaitytojai, aš tikrai neskatinu nemokėti mokesčių. Žinoma, mes ne kart esame pasisakę apie tai, kad mokesčių našta neturi būti per didelė ir neturi žlugdyti verslo. Tačiau kontrabanda ir nelegali prekyba yra blogai, nes iškreipia konkurenciją, nes sudaro ne vienodas sąlygas ir t.t. Tikiuosi, kad skaitytojai atkreipė dėmesį, kad kasos aparatų įvedimo turgaus prekeiviams atveju aš nepasisakiau prieš. Nes tikrai nemanau, kad (dotuojami) kasos labai didina verslui mokesčius. Žinoma, kasos aparatai nepalengvins administracinės naštos verslui, kuri anot Pasaulio ekonomikos forumo, viena didžiausių pasaulyje (esame 115 vietoje iš 139). O štai noras suvaryti visus į безнала (безналичный рассчет) yra viena didžiausių klaidų.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Mūsų įmonėje dėl veiklos specifikos (visi klientai – įmonės ir organizacijos) nėra kasos ir mes neturime pajamų grynais, todėl atlyginimų vokeliuose nemokame. Nenoriu teigti, kad esu šventesnis už Popiežių, ir nežinau, ar nepasinaudočiau galimybe, jei tokia būtų.  Tačiau dabar galimybės nėra, ir netenka spręsti šios dilemos. Bet aš labai mėgstu grynuosius. Ir visiškai suprantu tuos, kurie vos gavę algą į kortelę iškart ją išsigrynina. Prisipažinsiu, kad neturiu asmeninės kreditinės kortelės. Nors ne vienas bankas aktyviai man siūlė, tačiau atsisakiau. Turiu tik Visa Electron‘us. Kodėl esu toks kortelių nemylėtojas? Atsakymas labai paprastas: gryni pinigai man leidžia kontroliuoti savo išlaidas. Tikriausiai esate pastebėję keletą nuorodų šio blogo straipsniuose į Finansinio intelekto paskaitas. Kadangi dažnai tenka bendrauti su tų paskaitų autoriumi, tai keletą jo įdėjų taikau ir aš.

Aš džiaugiuosi, kad man pasisekė gauti Finansinio intelekto pamokas seniai. Tai padėjo man išsiveržti iš finansinių narkomanų (žmonės, kuriems būtina reguliari finansinė injekcija – atlyginimas) tarpo. Tą gali padaryti kiekvienas. Tiesiog reikia laikytis elementarių taisyklių. Pirma taisyklė – išmokti išleisti šiek tiek mažiau, nei gauni. O tam reikia planuoti ir kontroliuoti savo išlaidas. O dabar prisipažinkite sau, kas vedate savo pajamų-išlaidų suvestines? Ne verslo, o asmeninių pajamų. Aš prisipažinsiu, kad nevedu. Tačiau išlaidas kontroliuoju šiek tiek kitaip – nustatydamas išlaidų kiekį savaitei ir turėdamas nustatytą grynųjų pinigų kiekį savaitei. Labai sunku yra išleisti daugiau (grynų) pinigų nei turi. Tuo tarpu, mokant mokėjimo (ypač kreditine) kortele, labai lengvai galima pamesti ribą ir pakliūti į bankų spąstus (kreditinių kortelių skolas).

Skaitydamas įvairias verstines asmeninių finansų valdymo knygas (B.Schafer, R.Kiyosaki ar kitas) visuomet stebėjausi, kodėl vienas pirmųjų tose knygose pateikiamų patarimų – atsisakyk savo kreditinių kortelių. Kam jų atsisakyti? Bet per vieną vakarėlį teko bendrauti su vieno lietuviško švediško banko darbuotoju, kuris pakomentavo, kad jiems niekaip nepavyksta pasodinti lietuvių ant greitųjų kreditų kreditinių kortelių adatos. Nors kai kuriems bankams visai neblogai pavyko (pvz., EGO kortelė). Ir pagrindinė problema tame, kad lietuviai (vis dar) – grynųjų mylėtojai. Todėl labai svarbu žmones pripratinti atsiskaityti kortelėmis, o po to jau pakeisti debetines korteles į kreditines nebus taip sunku.

Kodėl kreditinė kortelė blogai?

Kodėl blogai yra skolintis vartojimui, galite pasiklausyti čia. Apie greitųjų kreditų pavojų rašyta ne kartą. O kredito kortelės – tie patys greitieji kreditai, tik gal su šiek tiek mažesnėmis palūkanomis. Pasirodo, nėra taip lengva atkasti tas palūkanas, tačiau pasigūglinęs su bingu radau, kad už kreditinį likutį palūkanos svyruoja nuo 12% iki 17%. Tačiau už pradelstą ar viršytą kreditą gali būti skaičiuojamos iki 30% palūkanos (SNORAS, SEB, NORDEA, DanskeBank). Nepamirškime, kad bankai skolinasi lėšas už EURIBOR’ą (1,48%) ar VILIBOR’ą (1,7%). Tikiuosi, maržą pasiskaičiuosite patys. Aš jau nekalbu apie visokius mokesčius (aptarnavimo, sąskaitos siuntimo, kortelės išdavimo, ir t.t.). Beje, norint paimti greitąjį kreditą, reikia imtis papildomų veiksmų (bent jau SMSą išsiųsti). O štai pasiimti kreditinės kortelės kreditą (padidinti skolą), nieko nereikia daryti, tik… sumokėti kredito kortele. Taigi, kreditinių kortelių (skolų) turėtojai, yra žąsinai žąsys, dedančios aukso kiaušinius bankams. Tik kad tų žąsinų ne pakankamai daug.

Beje, jūs galite paprieštarauti, kad mokėjimo kortelės neįtakoja išleidžiamų pinigų kiekio. REALLY?, kaip pasakytų Dr. E.Goldratt. Jei tai būtų tiesa, tuomet kam AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYME yra straipsnis 10.5, kuriame aiškiai pasakyta, kad draudžiama atsiskaityti banko (debeto, kredito) kortelėmis bei statyti bankomatus patalpose, kuriose organizuojami lošimai.

Tenka sutikti, kad šis anti-grynųjų vajus labai naudingas bankams. Ir ne tik dėl operacijų mokesčių, kurie pastaruoju metu tik augo.

Taigi, viskas labai paprasta: reikia uždrausti ar atpratinti naudoti grynuosius, tuomet bus paprasčiau įkalbėti vartotojus įsigyti „kredito limitą“ ir… paskatinti vartoti. O kad bankai moka žmones skatinti vartoti kreditan, tai, neabejoju, daugelis prisimenate iš 2006-2008 metų.

Žinoma, tikrai negaliu teigti, kad kas nors taip toli suplanavo. Netgi galima sakyti, kad mūsų (?) bankai ne tokie, jie socialiai atsakingi ir taip nesielgs. Tačiau tą patį penktadienį VŽ paskelbė informaciją apie brolių latvių konkurencijos tarnybos baudas bankams už neteisėtą susitarimą apmokestinant operacijas mokamosiomis kortelėmis ir naudojimąsi bankomatais. SURPRIZE!!!

Taip pat http://banku-naujienos.lt/ pateikia įdomios informacijos apie bankų sutartis (kurias ne kiekvienas pasirašantis skaito), taip pat ne vieną horror story apie apie bankų elgesį ekonominės krizės metu. Apie patarėjus naktiniam mokesčių supainiojimui reformai, kad tik nebūtų devalvuotas litas, irgi nekalbėsime.

Dabar pakalbėkime apie tai, kokią naudą duos grynųjų uždraudimas kovoje su šešėliu? Juk rimtos struktūros tikrai neoperuoja didelėmis grynųjų sumomis, o vienaip ar kitaip turi suderinę pinigų legalizavimo schemą. Gal tik kokie kelių policininkai, renkantys duoklę pakelėse, operuoja grynais. Tokie suvaržymai, kaip cigarečių leidžiamo atsivežti iš Baltarusijos ar Kaliningrado kiekio sumažinimas – kenčia eiliniai žmogeliai, o vagonai ir furos kaip važiavo taip važiuoja. O gal paprasčiausiai reiktų įvesti ne tik pajamų, bet ir išlaidų deklaravimą?

Kai pasižiūri, kad žmonės aktyviai stumiami į finansinės narkomanijos priklausomybės liūną, o iš mokyklų norima išstumti elementarių elgsenos su pinigais tiesų mokymą,  pradedi susimąstyti, kodėl taip daroma. Suprantu, kad valdžiai gerai, kuomet tauta yra finansiniai narkomanai, nes juos lengva papirkti – kokia nors papildoma išmoka, ar (minimalaus) atlyginimo padidinimu. Bet negi jie tą daro specialiai?

Kai tokiomis savo nuotaikomis pasidalinau su ukmergiškiais klausytojais, vienas jų pakomentavo štai taip:

Žinot, kas blogiausia visoje šioje situacijoje? O gi tai, kad visa tai daroma ne specialiai… Jie paprasčiausiai – TŪPI.

O aš vis galvoju, negi jie natūraliai tokie TŪPI ? Ar juos kažkur to moko?

Share/Bookmark

Apie matavimų galią jau rašėm ne kartą. Tokią pačią neįtikėtiną galią turi ir fokusavimasis. O dabar prie to pridėkime posakį, kad “kvailys laisvėje – baisiau už dinamitą teroristo rankose”. Tokį pareiškimą jau reiktų įrodyti, tik pavasaris šaukia ir galva sunkiai veikia. Todėl pasinaudosiu transatlantiniais ryšiais:

Pastaruoju metu vis tenka susidurti su tuo, kaip reikia sujungti du nesujungiamus dalykus. Tiksliau, ryšys yra, bet labai jau transatlantinis. Tarkim, sukuriama įmonės strategija, ir vėliau reikia parodyti, kaip kažkoks konkretus veiksmas padeda strategijai. Dauguma strategų juokauja, kad tarp konkrečių veiksmų ir strategijos yra jungiamoji dalis, vadinamu magijos miražu.

Kas yra transatlantinis ryšys? Pats geriausiais pavyzdys, kurį man teko sutikti, tai atsakymas į klausimą: “Kaip surasti geriausią gydytoją?”. Gydytojo gerumas matuojamas jo kapinių dydžiu. Kuo didesnės, tuo geresnis gydytojas. O koks ryšys tarp klausimo ir atsakymo, skaitytojai patys pasiūlys: va taip ir pagrįsime tikro priežasties-pasekmės ryšio buvimą. Bet malonumą sudaryti priežasties-pasekmės ryšius paliksiu skaitytojams. Taigi pradedu sarašą transatlantinių ryšių:

1. „Esame 11 vietoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalį … tačiau vos 70 vietoje pagal bendrą mokslo kokybę”, ir dabar transatlantinis ryšys su šiais teiginiais: universitetai kovoja dėl studento krepšelių, dėstytojai skundžiasi, kad negali išmesti studentų, mokslas mokamas, dėstytojų atlyginimai nefantastiniai, dekanai save laiko universitetų sistemos savininkais. Kas nori, gali paskirti atskirą straipsnį, norėdamas surišti visus šiuos teiginius priežasties-pasekmės ryšiais.

2. Lietuva užima pirmą vietą Europoje pagal šviesolaidinį internetą. Komentaras per konferenciją: “Tai kad pas juos net normalaus porno saito nėra, kad tokį interneto pralaidumą išnaudotų”. Kažkas iš salės bandė www.pazintysxxx.lt prisiminti. O tikrai, ar turim kuo (be torrentų siuntimosi) užpildyti tokias galimybes?

3. 2003 metais vyksta seminaras, kur valdžios atstovai aiškina ES pinigų skirstymo prioritetus ir taisykles. Klausimas iš salės: “O jeigu žvejai neįsisavins visų pinigų, ar mes juos grąžinsime?”. Atsakymas: “Geriau į kelius nukreipsime pinigus, negu grąžinsime”. Tylus komentaras: “Taip greitai ant asilų keturių eilių autostradomis važinėsimės”.

4. Lietuva užima 6 vietą pasaulyje pagal aktyvių SIM kortelių skaičių vienam gyventojui. Mobilaus operatoriaus krūtumas išreiškiamas abonentų skaičiumi. Kartais net patys nesupranta, kiek jų turi. Aš asmeniškai turiu vieną. Ne, meluoju, dvi. Antra kompiuteryje. Bet visvien nežinau, ką naudingo su jomis veikti.

5. Lietuvos sveikatos sistema užima 26-tąją vietą Europoje. Ir medicina vis labiau brangsta, vis prastėja gydymo kokybė, ir vis daugiau užsieniečių atvažiuoja pas mus gydytis.

6. Lietuvoje kas septintas žmogus – bedarbis, tačiau darbo jėgos trūksta. Šia tema net sąmokslo teoriją galima sukurti, bet pridėkime dar evakuacijos faktą į schemą. Beje, yra migracijos departamentas. Kaip manote, kuo jis užsiima?

7. Žemės ūkio finansinės paramos skirstymo skaidrumo lentelėje Lietuva dabar užima aukštą 7-tą vietą. Nes paramą gali gauti tik fiziniams daiktams, kaip toje reklamoje, dar vienam traktoriui. Skaidru ir aišku.

Sarašą galima būtų testi. Tik ar verta?

Užtat verta užduoti vieną klausimą. Kaip manote, jeigu jūs duotumėte 10 milijardų eurų vyriausybei, kur jį išleistų? Pirma, ką jūs atsakytumėte, tai būtų infrastruktūra. Nes tai skaidru ir apčiuopiama. Bet infrastruktūra kuriama tam, kad ja naudotųsi. Galime spėti, kad verslas šia struktūra naudojasi, nepaisant to, pagal reitingus mūsų verslas velkasi uodegoje. Tiesa, šia pirmaujančia infrastuktūra naudojamės mes visi.

Bet ar tikrai mokame naudotis? T.y. šiuo metu mes atrodome, kaip prieš penkiolika metų: visos įstaigos gavo kompiuterių, bet nebuvo programų, ir niekas nemokėjo kompiuteriais naudotis. Bet mokėjimas naudotis yra kažkas neapčiuopiamo. O valstybė negali leisti pinigų neapčiuopiamiems daiktams. Valstybės kontrolė užgriauš negyvai arba pripaišys išvaistymą. Negalima sakyti, kad vyriausybėje to nesupranta. Ne veltui pradėta kalbėti apie inovacijas. Čia kitoks žodis, kuris reiškia, kad laikas išmokti naudotis tuo, ką turim, ir geriau negu supantis mus pasaulis. Nes kitaip liksime aborigenai.

Beje, dėl aborigenų. Prieš kokius 20 metų tarp kariškių buvo pasakojama linksma istorija. Tuo metu Rusija savo techniką pardavinėjo visiems, kurie turėjo nors truputį pinigų. Taigi netikėtai pas juos iš Amazonės džiunglių atvažiavo delegacija ir nusipirko 6 naikintuvus, o po kelių savaičių panašių aborigenų delegacija nusipirko 7 naikintuvus. Praėjus 3 menesiams grįžo pirma delegacija ir už paskutinius nusipirko dar vieną naikintuvą, bei paklausė, ar galėtų suremontuoti pirmus įsigytus 6 naikintuvus. Tik tada rusai suprato, kad šie aborigenai net neturi supratimo, kas yra pilotas. Taigi nuvažiavo pas aborigenus ir greitai išsiaiškino situaciją. Pasirodo, gentys gyvena ant dviejų kalvų. Kalvos pilnos išteklių, todėl gyvena neskurdžiai. Bet tarp kalvų yra slėnis, dėl kurio savaitgaliais vyksta mūšiai. Taigi mūšiams yra iškirstas kelias. Ir tuo keliu nuo kalno paleidžiamas riedėti naikintuvas. Kurių naikintuvas nuriedės toliausiai, tie mūšį laimės.

Tai vis tik, kur vyriausybės vietoje išleistumėte iš dangaus nukritusius 10 mlrd. EUR?

Share/Bookmark

Apie tai, kad prie defliacijos vyriausybės nemoka gyventi, jau rašėme. O kaip su infliacija? Kodėl jį turi būti “gerai”?

Pabandykime sukurti idealią infliacijos gerumo priežasties-pasekmės seką. Tai, kad vyriausybė nemoka gyventi pagal pajamas, yra jau gyvenimo faktas. O, be to, kam taupyti, juk skolas reiks grąžinti kitiems. Taigi, tik laiko klausimas, kada bus įjungtas pinigų spausdinimo mechanizmas. Čia specialiai rašau mechanizmas, kad nekomentuotumėte, kad pinigų spausdinti Lietuva negali. Yra ir kitokie būdai, kaip padidinti pinigų masę. Nors kam įdomi statistika su tendencijomis arba žaidimas ekonomika su infliacija…

Taigi, tarkim, kad vis dėlto pinigus daugina tik vienas bankas – Lietuvos bankas. Ir kam jis tai daro? Ogi tam, kad paskolintų vyriausybei. Vyriausybė pinigų nesiruošia išdalinti. Cit, ir garsiai nesijuokti, o ruošiasi iš to gauti vertės. Bet kokiu atveju norint pasiimti tuos pinigus iš vyriausybės, teks truputį dirbti, o tam reikia arba samdyti naujus darbuotojus, arba didinti atlyginimus esamiems. Padidinę atlyginimus mes paskatinsime vartojimą. O jeigu yra padidėjusi paklausa, tai pats dievas liepia pakelti kainas ir tada gauname infliaciją. Sutrumpinta forma atrodo taip:

1. Atspausdiname pinigus ir perkame.
2. Tam, kad pasiimtume pinigus, turime samdyti darbuotojus (mažinam bedarbystę) arba didinam atlygimus esamiems darbuotojams (turtėja piliečiai, susidaro vidutinė klasė), kad intensyviau dirbtų.
3. Padidėjusi paklausa padidina kainas (su padidėjusiomis kainomis surenkame daugiau mokesčių ir gauname infliaciją).

Šioje sekoje tik infliacija yra neigiamas reiškinys, o, va, bedarbystės ir pajamų didėjimas yra vienas pliusas. Su infliacija didėja ir BVP, vėl tampame panašūs į tigrus. Tuo gali vyriausybė pasigirti, tačiau pamiršti paminėti padidėjusią infliaciją. Na, mes infliaciją turime. Tik, va, nedarbo lygis tai aukštokas ir atlyginimas nefantastinis. Panašu, kad kažkas nebeveikia. Pabandykime, dar kartą pamąstyti, tik nelogiškai naudodamiesi sveiku protu. Taigi papunkčiui.

1. Spausdinti pinigų negalime dėl valiutos modelio. Todėl skolinamės. Tiesa, palūkanų aptarnavimas iš karto suvalgys visas gautas papildomas lėšas. Taigi efektas bus gerokai mažesnis, negu prognozuoja vadovėliai.
2. Sakote, reikia samdyti darbuotojus. O kam, jei ir dabar dirbame tik viena pamaina, t.y. išnaudojame mažiau negu trečdalį našumo. Dabar dirbantys nėra pilnai apkrauti darbu. Tai nors atlyginimą pakelsim, ar ne? Koks čia atlyginimo kėlimas, kai tokių alkanų kaip aš yra ne vienas. O dar ir valstybė perka už mažiausią kainą: duodie, jeigu parduosime už žaliavos savikainą plius minimalus atlyginimas. O tai atsiras kamikadzė ir parduos tik už žaliavų savikainą.
3. Paklausa nepadidės, nes nei daugiau perkančių atsirado, nei daugiau pinigų turinčių.

Tai kur gi tie pinigai nusėdo?

Prieš 20 metų tie pinigai nusėsdavo į indėlius arba užsienio valiutos rezervus. O kur dabar? Žiūriu į žaliavų kainas ir kažkas kužda, kad tenai visi pinigai kaupiasi. O Lietuva savo žaliavų neturi, tai visi pinigai išplaukia, ir dar skolinamės iš užsienio. Tai kas pas mus lieka? Palūkanos. Va iš to ir gyvename.

Šis įrašas būtų apie nieką, jei ne tas likęs nemalonus jausmas, kad Lietuvos vyriausybei dar vienas įrankis krizei įveikti yra neprieinamas. Taigi dabar turėsime infliaciją, tik be jokios naudos.

Share/Bookmark

Informacijos apie brangstantį centralizuotą šildymą yra apstu. Ir vieša paslaptis, kad tai skausminga daugumai gyventojų. Ir tas skausmas perkeliamas ant visų piliečių pečių. Bet ne apie perkėlimą norėjau parašyti.

Kai taip greitai brangsta šildymas, iš pradžių norisi ieškoti kaltų, o vėliau – išeities. Kaltų paiešką paliksime politikams, kad galėtų per rinkimus pasipuikuoti. O kokia galėtų būti išeitis?

Visu pirma, kas yra sunku eiliniam žmogui – tai atiduoti didelę pajamų dalį. Va, žodis DIDELĘ čia yra esminis, gal todėl Lenkijoje yra pastovus mėnesinis mokestis. Kad žiemą nešokiruotų žmonių ir vasarą sukauptų rezervus. Tik toks pasiūlytas būdas visiškai nesumažina išlaidų. Nors tam tikrą stabilumą butų gyventojams suteikia. Štai turime pavyzdį ir Lietuvoje:

Vilniaus energijos“ komercijos direktorius Rimantas Germanas, komentuodamas šurmulį, esą sostinėje šilumos kainos „nepadoriai“ didelės, tikino, kad būdas išvengti „šilumos smūgio“ yra tik vienas.

„Sąskaita už šildymą vidutiniame statistiniame daugiabutyje gali neviršyti 280 Lt/mėn. su sąlyga, kad buto savininkas sudarys nuolatinio mokėjimo sutartį visiems metams ir kas mėnesį mokės vienodą sumą. Tada žiemą, net spaudžiant arktiniam šalčiui, jo sąskaitos nešokiruos. Aš pats darau būtent taip. Taip daro gana didelis vartotojų skaičius ir nė vienas jų nesiskundžia“, – tikino R. Germanas.

O dabar pasvarstykime, koks mūsų – vartotojų – tikslas. Ar sumažinti suvartojamos šilumos kiekį, ar susimažinti mėnesinio mokėjimo dydį? Kitaip paklausiu: kam man siekti mažinti suvartojamos šilumos KIEKĮ, jei aš vis tiek moku tiek pat? Neprimena “Omnitel” asmeninių planų ir visos chrestomatinės komunikacijos: mokėsite tiek pat, o gausite dvigubai daugiau?..  Jei bus per karšta, atsidarysite langą.

Žinoma, visuomet turime galimybę persikraustyti į ekologiškus namus ir pradėti šildytis biokuru.

O ar turime ką nors realistiškesnio? O taip – yra „Daugiabučių renovacijos“ programa. Renovaciją vyriausybė žada remti, nors pagal pasisakymus spaudoje, panašu, kad tik morališkai. Na, tarkim, aš su viskuo sutikau ir nusprendžiau paskaičiuoti, kiek man kainuos renovacija. Supratau, kad apie 350 Lt kiekvienam kvadratiniam metrui. Beje, jeigu mano butas apie 60 m2, tai visa renovacija kainuotų apie 21.000 Lt.

Puiku, o dabar klausimas – kiek man mažiau kainuos šildymas? Žada, kad kokius 15%, gal daugiau. Gerai, o gal kur nors yra statistika, palyginimas, kiek kainuoja renovuoto ir nerenovuoto buto šildymas? Sprendžiant iš pateiktos statistikos, po renovacijos kiekvieną šildomą mėnesį turėtume sutaupyti apie 250 Lt. Tarkime, šildymo sezonas yra 6 mėnesiai, tai gautųsi, kad per metus sutaupom po 1.200 Lt, ir per kokius 17,5 metų man viskas atsipirks. Tai beveik pusė darbingo žmogaus gyvenimo! Jeigu nepasiėmiau paskolos, nenumirsiu, nepersikelsiu į kitą butą ir dar visas milijonas jeigu.

Nelinksma. Kaip sako lietuviška patarlė, geriau žvirblis rankoje, negu briedis lankose. Gal todėl ir išgirdome: “Jeigu nenorite, tai priversime“. Atidėkime šias pesimistines mintis į šoną ir pasvajokime, kaip šiluma kaulų nelaužo. Nee, nagi tikrai tas visas kainų kilimas sugalvotas siekiant prastumti renovaciją, ar ne?

Jeigu su renovacija viskas taip gerai, tai kodėl nematau reklamos, kur pensininkai džiaugiasi sumažėjusiomis sąskaitomis, kaip TELE2 turtuoliai arba laimingi kosmodiskų pirkėjai? Nusprendžiau pasiklausinėti pažįstamų ir pasinaudoti “viena bobutė sakė” principu. Tai kur jūsų sutaupyti pinigai? Ir tada prasidėjo:

1. Padidino šildymo kainas
2. Padidino laiptinės šildymo kainą
3. Pagaliau bute turime higienos normas atitinkančią temperatūra – 18 laipsnių, už tai irgi reikia daugiau mokėti

Todėl susumavus sąskaitos nesumažėjo. Pokalbio metu priėjome prie lango. Gražus vaizdas pro langą, visur prisnigta, o pagal žalios vejos lopus galima studijuoti šildymo trasų ypatumus. Ei, o trasos ar renovuotos? O kas už šituos šilumos nuostolius sumoka? Kodėl nuosavų namų savininkai už šildymą moka mažiau, juk masto ekonomika (centralizuota) turi būti pigesnė?

Šilumos tiekimo grandinė vyksta stūmimo principu. Dabar mums beliko susitarti, kur mes perkame šilumą – elektrinėje ar namo šilumos mazge. Štai individualaus namo gyventojas šilumą (dujas) perka savo namo mazge. O kaip daugiabutis?

Jei daugiabutis perka šilumą kaip individualus namas – savo šilumos mazge – tuomet visiems gyventojams turėtų būti dzin tos žaliuojančios pievos. Jei, tarkime, “Vilniaus energija” nori susimažinti savo šilumos trasų nuostolius, tegu virš trasų stato šiltnamius, augina pomidorus ir eksportuoja juos į Rusiją. Nuostoliai sumažės.

Tačiau jei šiais nuostoliais toji pati “Vilniaus energija” nori pasidalinti su savo klientais, klausimas, kodėl pastarieji turėtų mažinti suvartojamos šilumos kiekį renovuodami savo namus? Juk renovuok namą nerenovavęs, žolė sausio vidury ir toliau žaliuos, o žaliuodama sąskaitėles pūs.

Taigi tiesa eilinį kartą slypi matavimuose. Arba, kitaip tariant, skaitliuke. Štai vandens skaitliukas rodo suvartotus kubus. O ką rodo šilumos skaitliukas mazge? Kažką, kas po to konvertuojama, perskaičiuojama ir dalinama. Gal net šaknis traukiama – patikslinkite, kas domėjotės.

Taigi daugiau klausimų negu atsakymų. Tai, kad butų renovacija jau patyrė fiasko, beveik visiems aišku, bet yra dar vienas aspektas. Ar tikrai tiems laimingiesiems, renovuotiesiems gyventojams, sumažėjo SĄSKAITOS 50%? Ir jeigu taip, tai kodėl nėra reklamos?

Ar net gerais darbais vyriausybė nemoka pasigirti? O gal žolytė akis bado?

Papildyta:

Šia temą užkabino televizorius. Verta pažiūrėti:

Share/Bookmark

Su sąlyga, kad kai kas mus laiko verslo tinklaraščiu, jaučiam pareigą atkreipti verslo dėmesį į vieną nekaltą teisės aktą, katras ant dienų įsigalios, o gal jau ir įsigaliojo.

Kadangi dalykas rimtas, šekit ištrauką iš alfa.lt (BNS) žinutės, išleistos kitą dieną po Vėlinių.

Su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu kovojančioms teisėsaugos institucijoms ketinama leisti tiesiogiai prieiti prie informacijos apie įtariamų žmonių telefono pokalbius ir elektroninį paštą. Dabar teisėsaugininkai ir teismai turi atskirai dėl to kreiptis į ryšio paslaugų teikėjus.

Sukurti duomenų paieškos sistemą už 2,19 mln. litų Vyriausybė ketina įpareigoti Valstybės saugumo departamentą (VSD). Sistemoje teisėsaugos institucijos galės ieškoti norimos informacijos IT įmonių duomenų bazėse.

„Viskas taps centralizuota. Tai bus vienas centras, kurį valdys VSD“, – BNS sakė Susisiekimo ministerijos Informacinių ir ryšių technologijų departamento vadovas Gytis Liaugminas.

Vyriausybė trečiadienį svarstys, ar pritarti naujai duomenų teikimo teisėsaugos institucijoms tvarkai ir įpareigoti VSD kurti tokią sistemą. G.Liaugminas aiškino, jog teisėsaugos institucijos galės sužinoti skambučių trukmę bei skambinančiojo telefono numerį, o elektroninio pašto atveju – siuntėjo IP adresą, elektroninio pašto adresą, žinutės dydį ir pavadinimą.

„Kai būdavo individualios užklausos – teikėjai praktiškai žinodavo, kas vyksta, atsirasdavo tam tikra rizika dėl informacijos nutekėjimo“, – pastebėjo G.Liaugminas.

Pasak jo, tokių užklausų administravimas yra sudėtingas, o nauja sistema leis viską atlikti automatiškai. Numatoma, jog kitąmet sistemai sukurti VSD reikės 1,69 mln. litų, 2012 metais -dar 0,5 mln. litų.

Projekte, kurį Vyriausybei teikia Susisiekimo ministerija ir VSD, rašoma, jog tokių duomenų gavimas yra svarbi priemonė kovojant su nusikalstamomis veikomis – ypač organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu.

Tokią ilgą citatą, praktiškai cielą žinutę, nukopinom ne veltui.

Laisva spauda tyli, o štai mums, tūpiems žurnalistams verslininkams, kyla keistų klausimų. Nesitikim, kad į juos mūsų tinklarašty atsakys VSD, bet taipogi nesitikim būti išmesti ar savarankiškai nukristi besiusiodami per langą, kaip kad kartais nutinka, jei tikėsim laisva spauda.

Taigi prieš uždavinėdami keistus klausimus, visų pirma atidžiai paskaitykime patį Vyriausybės nutarimo juodraštį (tai priėmė jį, ar ne?), publikuojamą lrv.lt, o dabar nukosėtą ir į tarpautinį slideshare.com, idant būtų patogiau brausinti, o ir savotiškas back-up’as rimto reikalo.

Jei patingėjot paskaityt aukščiau, tai nesuprasit ir mūsų klausimų nekompetentingumo. Taigi paskaitykit. Ypač jei esate įmonės vadovas ar akcininkas, o jūsų įmonės sistemos yra hostinamos pas tautinius hostingo provaiderius, tokius kaip BDC, HOSTEX, “Interdata”, “Baltnetos komunikacijos” ir pan. Kaip supratote, “kompetentingų institucijų” tarnautojai iš savo darbo vietų prisijungs prie visų minėtų ir nepaminėtų tiekėjų duombazių, kad galėtų sekti “elektroninių ryšių įvykius”. Duomenys apie šituos “įvykius”, pasak Susisiekimo ministerijos (žr. 6 psl.), “yra svarbi nusikalstamų veikų, ypač organizuoto nusikalstamumo ir terorizmo, prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo priemonė”.

Taigi tūpi klausimukai:

1. Kadangi verslininkų telefonų ir taip masiškai klausomasi (arba bent jau įrašinėjama, perklausys vėliau), o ikiteisminio tyrimo medžiaga – pliurpalų turinys -spausdinamas laisvos spaudos puslapiuose, eikime prie el. laiškų, kurių naudojimas iki šiol buvo lyg ir privatus reikalas. Nebe:

G.Liaugminas aiškino, jog teisėsaugos institucijos galės sužinoti (…) elektroninio pašto atveju – siuntėjo IP adresą, elektroninio pašto adresą, žinutės dydį ir pavadinimą.

Lai trigrašį įkišą sysadminai, bet mano supratimu, el. pašto žinutės pavadinimo iš logų nepamatysi, taigi eina kalba apie emailų turinio sekimą. Pirmasis klausimas: kokiais tikslais bus skaitomi įmonių emailai? Antimafijiniais ir antiteroristiniais? Tikrai? Tikrai, tikrai?

2. Tarkime, kad vieno laikraščio redaktorius Gedvydas Vainauskas sulaukia 9 Mb dydžio el. laiško iš IP 213.197.183.42. Subject: “Pranešimas spaudai ir foto”. Ir “kompetentingai institucijai” kyla įtarimas, kad neduokdie šitas emailas tėra dūmų uždanga “sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams”. Ir kompetentingas institucijos darbuotojas paskaito tą emailą prevenciniais sumetimais. Dėl viso pikto .jpg failą atsidaro su notepadu ir atidžiai prascrollina visą kodą. Kodo makalošė neišsklaido įtarimų ir nusprendžiama tęsti tyrimą. Juolab emailai į įtariamojo pašto dėžutę plūsta ir toliau. Ar taip negali nutikti realybėje? Tikrai? Tikrai, tikrai?

3. Nedidukė įmonė, vykdanti veiklą keliose Rytų bloko šalyse, nuomojasi serverį pas, tarkime, BDC. Taupumo sumetimais serverį virtualizavosi, dėl ko toje pačioje mašinoje sukasi MS exchange paštas, FTP, buhalterinė programa, CRM, na ir dar projektų valdymo sistemėlė, bo gi reikia kažkaip suvaldyti reikalus. Ir štai komptentingos institucijos gudragalviui topteli, kad su sąlyga, jog įmonės emailuose nusikalstamos veiklos užfiksuoti nepavyko, galimas daiktas, jog teroro aktai planuojami būtent minėtoje projektų valdymo sistemėlėje. Suburta įtartina vykdytojų komanda, kuri, neatmestina, projektuoja cheminį ginklą, bo lietuviai žmonės galvoti. Kodėl gi nepanaršius po minėtos sistemėlės virtualkę prevenciniais sumetimais? Ar taip gali nutikti realybėje?  Kas ir kaip (kokiomis procedūromis ir kontrolės mechanizmais) užtikrins, kad taip nebūtų? Tikrai? Tikrai, tikrai?

4. Įmonė “Ragai tau”, sažiningai (retas atvejis) dalyvaujanti viešuosiuose pirkimuose, parengė pasiūlymą. Atplėšus voką paaiškėjo, kad 1 mln. tenderį prapylė dėl 10.000 Lt kainų skirtumo. Visais kitais aspektais laimėtojo pasiūlymas yra identiškas firmos “Ragai tau” pasiūlymui. Kaip taip galėjo nutikti? “Kompetentingos institucijos” čia ne prie ko. Matyt, valytoja nukosėjo slaptažodį, užrašytą ant vaizduoklio, ir perkosėjo konkurentams. Arba kažkas iš darbuotojų. Juk “kompetentingos institucijos” taip negalėtų pasielgti. Ar tikrai? O jei kalba eina apie 10 mln. tenderį, ir kubo formos perkančiąją organizaciją įstrižais langais?

5. Nusikaltėlis V.V. (inicialai išgalvoti, nevarkit) verčiasi iš “sunkių ir labai sunkių nusikaltimų”. Jiems organizuoti naudojo pop3 pašto dėžutę, ta proga buvo sudaręs sutartį su, tarkime, HOSTEX. Dabar gi V.V., paskaitęs šį commonsense.lt įraša, galvoja “да ну его” ir juodus darbelius permeta ant v.vasilij@gmail.com. Kad nekiltų įtarimų, sutarties su HOSTEX nenutraukia, į tą dėžutę ir toliau ateina periodiniai laiškai iš klase.lt ir linkedin.com. Kaip “kompetentingos institucijos” užkirs kelią nusikaltimams, rengiamiems per yahoo.com, gmail.com ir pan. pašto servisus? Ypač, jei nusikaltėliai naudos ne desktopinius pašto klientus, bet naršykles? Galiausiai, negi manote, kad nusikaltėliai tiek priklausomi nuo lietuviškų provaiderių, kad negali nusikirpti tautinės bambagyslės?

6. Nusikaltėlių susivienijimas sprendžia, kaip gi čia atsilaikyti prieš “kompetentingų institucijų” sekimą. Kadangi pastarosios seka tik provaiderius, tiksliau, provaiderių klientus, vienas nusikaltėlių autoritetas pasiūlo pastatyti serverį savo pilaitėje. Turi spartų TEO internetą, dar pradubliuos per “Erdves”, pastatys upsą ir kondiškę ir bus gerai. Back-up’us darys Valera ir laikys pakovotus savo nutolusiam rusy. Mažesnės nusikaltėlių grupuotės turi mažiau problemų: pas juos projektai mažesni, vartotojų mažiau, tai užteks ir paprasto PC po stalu. Backup’ins į 2 Tb hardą, pavogtą kažkur neseniai. Nu žinot, foto iš įvairių baliuškų, video. Visai kaip Dailiaus knygoj apie Daktarus. Ir staiga Valera sako: “O kas bus, jei mano rusy ras back-up’us, taigi pasodins visus?!”. Ir sumoja nusikaltėliai, kad back-up’ai yra blogis jų tamsioj veikloj. Ir nusprendžia apsiriboti serveriais beigi pisiukais po stalu. Jų pavyzdžiu paseka PVM grobstytojai, viešųjų pirkimų otkatčikai ir kiti žulikai baltomis apykaklėmis. O gal “kompetentingos institucijos” persekios tuos, kurie artimiausiu metu atsisakys outsourcing’o? Argi ne įtartina aplinkybė?

Beje, jau buvo bandymų klausytis interneto. LANVAI nepavyko, gal pritrūko “kompetencijos”. O vienastoks prieš pusantrų metų ta proga citavo mūsų Konstituciją (22 str):

Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

Žinoma, “kompetentingos institucijos” kišis ne į asmeninį gyvenimą, bet į įmonės galimai nusikalstamus reikalus. Todėl atidžiai skaitom kitą straipsnį (23):

Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Ta proga klausimėlių puokštelė (atleiskit, gyvenime nedalyvavau Konstitucijos egzamine, nieko neišmanau, todėl tik klausiu): ar įmonės know-how, laikoma, archyvuojama ir puoselėjama įvairiose IT sistemose, yra akcininkų nuosavybė? Ar galima Vyriausybės nutarimu (ne įstatymu!) keisti nuosavybės saugojimo ir prieigos principus? Kitaip paklausiu tą patį: ar gali Vyriausybė priimti nutarimą, kad nuo šiol “kompetentingoms institucijoms” be teismo sankcijos leidžiama apsilankyti firmų patalpose ir pavartyti segtuvus, praverti stalčius beigi pasiknisti šiukšliadėžėse? Ar segtuvų vartymas yra nuosavybės “lietimas”? Konstitucijos žinovai, laureatai, help plz.

Ir pabaigai – keletas pasiūlymų, tradiciškai.

Užuot švaisčius biudžeto lėšas minėtai VSD kursimai sistemai, geriau liepkite visoms įmonėms į visus kompiuterius įdiegti nuotolinio valdymo programėlę. Tai padidintų “elektroninių ryšių įvykių” sekimo efektyvumą. Visus, kurie per nustatytą laiką neįsidiegs tos remote access tipo programėlės, siūlau nubausti kratomis. Parašykite atitinkamus apps’us išmaniakams, ir neleiskite pardavinėti telefonų be tų apps’ų. Velniažin ką žmonės šiais laikais siuntinėja savo telefonais. Manyčiau, ir bombas projektuoja, ir prekiaujamų žmonių nuotraukomis dalinasi.

Nepamirškite, kad teroristai ir kitokie riebūs nusikaltėliai – žmonės nedurni. Su sąlyga, kad “kompetentingos institucijos” seks tik privačių kompanijų sistemas, pats laikas teroristams būtų įtaisyti savo patikėtinį kokioje nors valdiškoje įstaigoje. Tarkime, mokyklos bibliotekoje. Ten “kompetentingų institucijų” tinklai nesiekia, bus galima ramiai dirbti.

Duomenų centrų ir hostingo tiekėjams siūlau pasieškoti vietos savo duomenų centrams kitos pasaulio šalyse. Gal tuomet išlaikysite tuos klientus, kurie duomenų saugumą supranta ne tik kaip nepraradimą, bet ir kaip konfidencialumą bei neprieinamumą kam nereikia. Beje, nekantrauju pamatyti informacinį pranešimą, kuriuo tiekėjai informuos savo klientus “apie pasikeitimus”.

Ir dar. Kadangi ši nauja tvarka iš esmės keičia verslo, bendradarbiavimo kultūrą Lietuvoje, manau, verslo visuomenei būtų labai įdomu išgirsti Prezidentės poziciją. Bo vis tik saugumiečiai ir teisėsaugininkai – jos daržas. Ar Prezidentė pritaria tokiems pakeitimams?

Atsiprašau už neišbaigtumą, bet taip ir nepavyko sužinoti, ar šitą nutarimą Vyriausybė trečiadienį priėmė, ar ne. Spauda tyli, tokia mat nereikšminga informacija. Pagalvok, teisėsauga prie verslo duombazių prisijungs…

P.S. “Publicum” mane pamokė, kad deklaruočiau savo interesus, tai deklaruoju, kad esu turėjęs komercinių santykių su daugybe IT kompanijų, tame tarpe ir duomenų centrų firmomis. Dauguma šioj rinkoj yra vieni kitus pirkę ar bandę pirkti, pardavę, samdę ar dar kaip kitaip susisaistę. Net saugumiečiams užtruktų, kol visus išpainiotų.

Share/Bookmark

Į maisto tinklaraščius (tokius kaip, tarkime, visų kulinarų mėgiama “Pragaro virtuvė”) mes netaikom, bet užtat pataikom į tam tikras avantiūras. Praėjusį penktadienį tapome vienu iš rėmėjų, kartu su IKI ir “VSA Vilniumi” susimetę vardan to, kad tam tikra – ypatinga – tautos dalis galėtų sočiai prisivalgyti.

Minėtas tautos žiedas – tai verslo ir ne verslo žurnalistai, komunikatoriai, bankininkai, įvairiausio plauko vadybininkai beigi verslininkai, ir šiaip uolūs ragautojai. Visi, kurių šiaip nekviečia (na, gal tik vieną-kitą) į priėmimus Prezidentūroje. O kadangi jie apskritai dabar nebevyksta, žiedui tenka ieškoti kitų būdų prisikimšti pilvus.

Ir štai jau 5 kartą buvo surengtas toks “Maisto balius” (kurio pradininkai – Vija ir Audrius iš VŽ), kurio esmė – žiedo atstovai, suskirstyti į komandas, gamina valgius keliasdešimčiai žmonių, o pastarieji ragauja ir giria. Maisto terapija “all you can eat” tęsiasi 5-6 valandas, komandos viena po kitos gamina teminius patiekalus, taigi ragautojai turi marias laiko būriuotis, ramstyti sienas ir bendrauti. Taip mezgami ryšiai, kurie vėliau išnaudojami savanaudiškais sumetimais arba vardan tos.

Penktojo, jubiliejinio, “Maisto baliaus” tema – krizinių šalių virtuvė. O kas kaltas dėl krizės? Taigi bankai ir Vyriausybė. Ta proga parodyti kulinarinių gebėjimų buvo pakviesti bankininkai bankininkės (Asta Sungailienė iš SEB ir Jorūnė Juodžbalytė iš “Swedbank”) ir rimti vyrai iš Vyriausybės rūmų (Premjero patarėjai Gintaras Kalinauskas ir Jonas Survila). Ir žinoma, jaunimas, atstovaujamas organizacijos “Kitas variantas” (Božena Ruselevič ir Jonas Jurjonas) – Lietuvos ateitis. Kuri dar ilgai mokės palūkanas už milijardines paskolėles, kuriomis nūdien mintam ir misim.

Mes, kaip finansinis beigi informacinis šio baliaus rėmėjas, buvom prisižadėję paskelbti, kuris gi patiekalas, ragautojų nuomone, buvo įvertintas geriausiai. Susumavus balsavimo rezultatus, paaiškėjo, kad:

1. Tuno salotos, “Kitas variantas”, 118 balų

2. “Apsidairyk darže”, bankininkės, 115 balų

3. “Šarliotka” (obuolių pyragas), “Kitas variantas”, 111 balų

4. Aštriai saldi vištiena, Vyriausybė, 91 balas

5. Gaivioji rūgštelė, bankininkės, 86 balai

6. “Lazdele per grietinę”, bankininkės, 85 balai

7. Lietuviški kiaušiniai su latviškais šprotais, Vyriausybė, 78 balai

Žodžiu, laimėjo jaunatviškos tuno salotos Tai buvo pats pirmas vakaro patiekalas, matomai, įsimintiniausiai pripildęs išalkusios minios skrandžius.

Kulinarai žadėjo komentaruose pasidalinti receptais. Laukiame.

Ir mes ten buvom, alų midų gėrėm. Ir kad jau taip smagu ir gardu buvo, keletas mūsų ir organizatorių (Vijos ir Jūratės) padėkų:

- Gintarui ir Jonui iš Gedimino pr. 11 – ačiū, buvo skanu. Ypač tie kiaušiniai, kur tauta jums mėtė į langus Smagu, kad einat į tautą ir darote tai su šypsena. Primenu, kad žadėjote daryti viską, kad mes, kritikuodami Vyriausybę, jaustume diskomfortą

- bankininkėms už dosnumą. Gal bankai šiais laikais ir neskolina, bet bent jau maistą dalina negailėdami.

- “Kito varianto” jaunimui – už šarliotką, iškeptą pas draugą orkaitėj kaimynystėj. Paskelbkit to draugo adresą, aplinkiniai stoties rajono restoranai mielai kreipsis.

- Aušrai Barysienei – už nuotraukas specialiai tinklaraščiui commonsense.lt. Užkalnis pasiustų, pamatęs, kad viską fotkinom su jo nekenčiamais iPhonais

- Andriui Asiai – irgi dėkui už nuotraukas, nors ir darytas ne su iPhonu.

- Agnei Gintautaitei – už puikų DJ debiutą. Na, ir už tą Birutės dainą “Patikėki”.

- Dariui, gitaros guru – už tas kelias gyvas meliodijas.

- Prekybos tinklui IKI – už tai, kad kol vieni galvoja apie viską, kiti pagalvoja apie maisto baliauninkus.

- “VSA Vilnius” – už popierinius ekologiškus indus ir medines šakutes. Pirmas balius iš 5, kai nebuvo masiškai apsišiukšlinta.

- restoranui “Belgai” – už gerą brangoką alų ir super puikų aptarnavimą.

Nuotraukos žemiau atvaizduotos iš commonsense.lt Facebook puslapio.

From commonsense.lt (Showing 248 of 250 items)

Generated by Facebook Photo Fetcher

Share/Bookmark

Jei, kaip teigiama, kas trečias ar ketvirtas šalyje išleidžiamas litas yra nelegalus, tai šiuos pinigus sugebėjus ištraukti iš šešėlio būtų galima valstybės biudžetą papildyti keliais milijardais litų ir panaikinti deficitą.

Taip šiandien rašo lietuviškasis „IQ. The Economist partneris Lietuvoje“.

Ir tarp eilučių pateikia šešėlinio verslo pavyzdžius:

- mokesčių slėpimas

- atlyginimai vokeliuose

- kontrabanda

Žinoma, negalima nesutikti su straipsnio išvada:

O Vyriausybės užduotis turėtų būti pasirūpinti, kad pasitikėjimo valstybe būtų daugiau. Tam reikia užtikrinti teisingumą – kad mažiau būtų paisoma įvairių grupių teisėtų lūkesčių ir daugiau kreipiama dėmesio į teisėtus jų įsipareigojimus prieš kitus mokesčių mokėtojus, kad legaliai mokesčius mokantys gyventojai neturėtų išlaikyti mokesčių nemokančių, o legaliems verslininkams nereikėtų konkuruoti su šešėliniais biznieriais.

Iš tiesų, mokesčius mokėti reikia, kontrobandą naikinti reikia.

Man tik kyla klausimas, kodėl lietuviškasis “The Economist” šiame ilgame straipsnyje nė žodžiu neužsimena apie dar vieną šešėlį -- viešuosius pirkimus. Ar dėl to, kad tą šešėlį meta ne verslas, o valdžios institucijos? O tai šešėlis gal spalvas turi?

Lyg sutapimas, šiandien “Verslo žinios” redakciniame mums primena:

Didžiulės lėšos nusėda pirkėjų ir pardavėjų apsukrumo tinkluose – pats premjeras Andrius Kubilius yra paminėjęs ir tokią sumą – apie 4 mlrd. Lt. Solidus lopas būtų valstybės biudžetui, tiesa?

Tiesa. Apie tai kadaise ir mes rašėme, netgi gabalą premjero liežuvio atkirpome į atskirą video filmuką.

Nūdien dažnai paskaitome apie Viešųjų pirkimų tarnybos reidus (šaunuoliai. Tai neramina daugumą, VŽ terminais kalbant, “apsukrių” verslininkų) ir tie pavieniai skaidrėjimo ženklai džiugina. Tačiau mums reikia ne ženklų, o milijardų. Nes valdžia, dusindama smulkų verslą, irgi šneka ne apie ženklus, o apie litus ir daug nulių.

Labai norėčiau, kad ateityje lietuviškasis “The Economist” paskaičiuotų, kokio gi dydžio yra Lietuvos šešėlinis biudžetas. Gal paaiškės, kad užsisiūti savo valdiškas kišenes yra truputėlį paprasčiau nei persekioti žulikauti linkusias privačias įmones.

Share/Bookmark

Gavom el. laišką iš web sprendimų kompanijos. Pasiūlė atsiversti Vyriausybės tinklapį (tai darome gan dažnai) ir prascrollinti iki apačios (taip darome rečiau).

Turime vaizdelį:

Panašu, kad Premjerui be tų dabar ieškomų 600 mln. Lt dar reikės papildomai surasti ir 240 USD, nes priešingu atveju užsilenks ne tik “Sodra”, bet ir Vyriausybės tinklapis

Screenshot’as, jei ką, čia.

Share/Bookmark

Nuotrauka iš www.lrv.lt

Vakar Vyriausybė triumfuodama pasigyrė puikiais vertinimais, kurių sulaukė iš Europos Komisijos. Žemiau nukopijavau visą tautai skirtą žinią, pabraukęs įdomiausias vietas:

Europos Komisija vakar paskelbė atnaujintas rudenines Europos Sąjungos (ES) ekonomikos vystimosi prognozes, kuriose ne tik apžvelgiama situacija šalyse narėse, bet ir vertinamos kiekvienos šalies taikomos priemonės ekonominiam sunkmečiui įveikti. Vienas pagrindinių makroekonominių rodiklių, bendrasis vidaus produktas (BVP), pagal Europos Komisijos prognozes, mūsų šalyje šiemet sumažės 18,1 proc., o kitais metais – 3,9 procentais. Prekių ir paslaugų eksportas, prognozuojama, šiemet mažės 20,6 proc., o kitąmet jau augs 1,3 procentais. Europos Komisijos išvadose Lietuvos Vyriausybės pasirinkti ryžtingi veiksmai, siekiant suvaldyti recesiją, sulaukė palankaus vertinimo.

Europos Komisija pabrėžia, jog 2008 metų pabaigoje naujosios Vyriausybės veiksmai, siekiant užtikrinti viešųjų finansų stabilumą buvo tinkamas atsakas į staigų šalies ekonomikos kritimą. Gruodžio mėnesį buvo patvirtintos reikiamos fiskalinės konsolidacijos priemonės, siekiant suvaldyti blogėjančią viešųjų finansų būklę bei skolos augimą. Šiais veiksmais buvo išlaikytas valiutų valdybos modelio patikimumas. Dėl susidariusių disbalansų ir ribotų finansavimo galimybių, Vyriausybė neturėjo galimybių naudoti fiskalinio stimulo priemonių. Tačiau aktyviai taikydama alternatyvias priemones, tame tarpe ir spartesnį ES struktūrinių lėšų įsisavinimą, 2009 metais Vyriausybė sugebėjo skatinti eksportą bei investicijas.

Dokumente taip pat rašoma, jog Vyriausybės sprendimas mažinti išlaidas viešajam sektoriui, pirmiausia mažinant atlyginimų fondą, buvo teisingas. Palankiai vertinamos ir pasiekto Nacionalinio susitarimo nuostatos.

Atsidarom originalų briuselinį vertinimą ir žavimės tautiniu vertimu.

Jeigu ką tai “A strong policy response was put in place by the new government in autumn 2008″, pagal Vyriausybės vertimą, reiškia “2008 metų pabaigoje naujosios Vyriausybės veiksmai, siekiant užtikrinti viešųjų finansų stabilumą buvo tinkamas atsakas į staigų šalies ekonomikos kritimą”.

O briuselinis “However, public investment is projected to accelerate as the government is committed to frontloading EU co-financed projects, especially to enhance investments in infrastructure and improve energy efficiency of public and private buildings.”, tautiečiams reikšia “Tačiau aktyviai taikydama alternatyvias priemones, tame tarpe ir spartesnį ES struktūrinių lėšų įsisavinimą, 2009 metais Vyriausybė sugebėjo skatinti eksportą bei investicijas”.

Ir pabaigai – keletas pastraipų, kurios, deja, nepateko į Vyriausybės propagandinį atsišaukimą:

A large drop in real GDP in 2009 is expected to be followed by a smaller decline in 2010 before positive growth resumes in 2011. The recession is driven by the plunge in domestic demand, especially investment and household consumption.

Despite some tentative signs of economic stabilisation, such as a marginal upturn in confidence indicators, moderation in the steep declines in retail sales and industrial production, and green shoots in the global economy, recovery still looks very fragile. The situation in the labour market is expected to worsen further, while fiscal policy is set to remain tight and investment depressed.

Private consumption has plummeted in 2009 and should still decline further in 2010. Due to wage cuts in the private and public sectors, an expected reduction of social benefits and indirect tax increases in 2009, household disposable income has fallen and borrowing remained restricted. Remittances from abroad are also assumed to be lower due to recessions in Lithuania’s major emigration destinations.

The contraction of economic activity is weighing heavily on employment, which is projected to suffer a cumulative fall of some 11% in 2009 and 2010. Even though nominal wages are adjusting to labour market conditions, job losses particularly in the non-tradable sectors are pronounced.

Unemployment is set to increase strongly during the forecast period, reaching close to 18% in 2010. Youth unemployment is particularly high and already reached 30% in mid-2009, threatening a new emigration wave.

Investment is undergoing a severe adjustment this year due to tight lending conditions, a sharp decline in domestic and external demand andmajor uncertainty about future prospects. Moreover, the real estate market does not yet seem to have reached bottom. However, public investment is projected to accelerate as the government is committed to frontloading EU co-financed projects, especially to enhance investments in infrastructure and improve energy efficiency of public and private buildings.

The main risk to this baseline scenario could be a more rapid than expected rise in unemployment, thus contributing further to declines in confidenceand spending, with negative feedback effects on business revenue, investment and employment. A stronger-than-assumed credit tightening could lead to a more negative outlook. On the other hand, a stronger performance by the exporting sectors could create new job opportunities.

Žinoma, smagu pasidžiaugti ir bloguose dalykuose įžvelgti optimistinių gaidų. Nereikia savęs plakti ir t.t. Sutinku. Tačiau kažkas pernai rudenį žadėjo tautai sakyti tik tiesą:

Lietuvos politika serga garbingumo mažakraujyste. Tai jos skaudžiausia liga: smulkiai meluoti, slėpti tiesą, toleruoti smulkų nesąžiningumą politikoje yra pasidarę norma. Tačiau smulki netiesa nepastebimai perauga į stambų melą. Ir tai galų gale pražudo tuos, kurie sau leidžia taip elgtis.

Share/Bookmark