Common sense

Vakar akis užkliuvo už Monikos Poškaitytės straipsnio Delfi.lt portale, kur ji paskelbė, kad mūsų valdžia dar turi teorinį šansą pakliūti į Davoso forumą.

Gruodžio mėnesį Pasaulio ekonomikos forumas pradėjo Davoso diskusijų 2011 (Davos debate 2011) projektą, kuris leis vienam laimingajam užimti garbingą vietą tarp pasaulio lyderių ir dalyvauti forumo diskusijose. Tereikia nufilmuoti vienos minutės trukmės pasisakymą ekonominio augimo tema „Kaip Jūs įveiktumėte ekonominę atskirtį?“ ir patalpinti jį svetainėje youtube.com.

Deja, lietuvių tarp konkurso dalyvių kol kas nėra, tačiau Davoso diskusijos 2011 truks iki sausio 14 dienos, o laimėtojai bus skelbiami sausio 17-ąją, taigi laiko dar turi ne tik eiliniai Lietuvos piliečiai, bet ir premjeras A. Kubilius.

Tiesą sakant nežinau, ar premjeras bandys pasinaudoti šituo šansu, bet gi mes pamėginsim

Praėjo metai nuo paskutinio (vienintelio) mano apsilankymo Šveicarijoje, ir jau 9 metai nuo to momento, kai pasaulio lyderius teko matyti vienoje vietoje. Tąkart, 2002 m. sausį, stebėjau NATO Summit’ą Prahoje, kai Lietuvą pakvietė į NATO.

Ir tuomet, ir visas kitas keliones gyvenime teko apsimokėti pačiam. Gal dėl to Prahoje teko lankytis ne mažiau nei 6 kartus, o štai Šveicarijoje -- tik kartą

Tačiau viskas gali pasikeisti (t.y. išvykti į kurortą svetima sąskaita) -- jei tik, žinoma, sulauksime kvietimo. Nes privalomą sąlygą išpildžiau -- nusifilmavau minutės trukmės filmuke. Jei ten kažką Alpėse įtikinsim, gausim kelialapį. Maždaug po savaitės bus aišku.

Taigi ką pasiūliau pasaulio galingiesiems? Nieko naujo, tiesą sakant. Fokusuotis į tris sritis, kurias prieš metus išgryninom su Nerium prie viskio butelio. Visus metus ieškojau klaidingos prielaidos, ir neradau. Vadinasi, tą vakarą išgromuliuota idėja yra teisinga. Ji tinka ir siekiant išeiti iš krizės, ir sumažinti socialinę atskirtį, ir kurti gerovės valstybę, ir t.t. Ir konservatoriams, ir socialistams, ir liberalams. Ir Amerikai, ir Lietuvai, ir Somaliui.

Štai, kokia ji paprasta:

1. Susitarti ir paskelbti valstybės tikslą: Lietuva (Amerika, Somalis, kt.) yra šalis, kur žmonės gyvena laimingai

2. Nustatyti “laimės vienetų” matavimus valstybės tikslui matuoti:

Švietimas:
- Pridėtinės vertės kūrimo augimas
- Atlyginimų augimas (investicijų į švietimą grąža)

Sveikata:
- Gyvenimo trukmė
- Darbingo amžiaus trukmė

Ekonomika:
- Darbo vietų skaičius
- Dirbančiųjų sukuriama pridėtinė vertė

3. Valstybės institucijas subordinuoti (nukreipti) šiems tikslams, t.y. nustatant kiekvienai atitinkamus rodiklius, kurie būtų išmatuojami, viešai skelbiami ir, svarbiausia, artintų prie iškeltų tikslų – “laimės vienetų”.

Plačiau idėja išrutuliota metų senumo vizijoje.

Šią idėją, tik neminėdamas Lietuvos, susakiau, kaip mokėjau, į video. Pasistačiau darbo kambary kamerą ir įšnekėjau. Laikantis reikalavimų, teko bandyti sutilpti į vieną minutę (man gavosi 67 s). Jei nepateksim į Davosą, sakysim, kad dėl to, jog video buvo per ilgas O jei pateksim, pažadu karštus reportažus. Panašiai, kaip kepiau iš krepšinio čempionato.

Beje, jei kam dar neaišku, tai politinėj veikloj ar kokiuose rinkimuose nedalyvauju, tautos paskui save vesti ambicijų neturim. Tiesiog labai knietėjo priminti išgvildentą viziją su viltim, kad galbūt ją paskaitys ir mūsų šalies politikai.

Žiūrim, ką turim:

Papildyta:

Blogeriai pateikia detalias instrukcijas tuo atveju, jei sumanytumėte įvertinti mūsų idėją, peršamą pasaulio lyderiams.
Instrukcija, kaip balsuoti: http://rokiskis.popo.lt/2011/01/07/kaip-pabalsuoti-uz-musu-kandidata-i-davos/

Share/Bookmark

(Ačiū Zebra.lt už nuotrauką iš vizijų apdovanojimų ceremonijos filmavimo.)

Turbūt pastebėjote, kad tinklapio puslapio viršuje atsirado naujas mygtukas – “Padovanok Lietuvai viziją 2009“.

Jį numygus atsiranda sąrašiukas vizijų Lietuvai, kurias žmonės rašė, tačiau Lietuvos tos vizijos nepasiekė. Konkurso organizatoriai publikavo tik tas keliolika vizijų, kurias išrinko į finalą, o kitas pasiliko sau. Todėl prieš porą dienų parašiau el. laišką konkurso dalyviams pasiūlydamas vizijas publikuoti commonsense.lt . Konkurso dalyvių adresus paėmiau iš padėkos el. laiško, kurį visiems ar daliai dalyvių siuntė “Atgimimas”.

Mintis taip pasielgti kilo (Daivai ir Megejui) bediskutuojant su tinklaraščio komentatoriais.

Taigi vizijos po truputį plūsta į mano pašto dėžutę (ačiū ir finalistams!), atitinkamai pildosi ir vizijų skiltis mūsų tinklaraštyje. Vizijos taip pat teoriškai yra pasiekiamos visai Lietuvai per atskirą RSS srautą http://feeds.feedburner.com/vizijos2009 .

Jeigu viziją rašėte, tačiau iš manęs asmeninio el. laiško negavote, o viziją publikuoti norėtumėte, atsiųskite ją el. paštu vizijos@commonsense.lt .

Beje, pogrindinis vizijos išpublikavimas commonsense.lt tikrai negarantuoja, kad ją perskaitys daug Lietuvos žmonių. Neužgriebiame tokios auditorijos kaip LNK, niekaip. Tautai skirta konkurso dalis bus parodyta per LNK Kūčių vakarą. Apdovanojimų ceremonija jau nufilmuota, šampanas iššautas, žvaigždės ir nusipelnę veikėjai pasišildė. Sakė, buvo smagus vakaras.

Negi gaila

Share/Bookmark

Šiandien “Atgimimas” paskelbė Lietuvos vizijas, kurios, komisijos sprendimu, pakliuvo į konkurso “Padovanok Lietuvai viziją” finalą. Manoji į finalą nepateko. Galbūt dėl to, kad skyriau jai tik 2 vakarus: per pirmąjį su Nerium viskio iki galo taip ir neišragavome, o per antrajį surašiau tiek, ką atsiminiau iš pirmojo

Už finalines vizijas galite balsuoti ten, o čia kviečiu visus išsakyti savo nuomonę, ar ši Lietuvai dovanojamoji vizija jai tiktų ir ar tiktų Jums asmeniškai.

Perspėju, kad tekstas kiek ilgesnis nei įprasti mūsų įrašai. Tad skubantiems – santrauka:

Siūlau iš krizės eiti tokiu būdu:

1. Susitarti ir paskelbti valstybės tikslą: Lietuva yra šalis, kur žmonės gyvena laimingai
2. Nustatyti “laimės vienetų” matavimus valstybės tikslui matuoti:

Švietimas:
- Pridėtinės vertės kūrimo augimas
- Atlyginimų augimas (investicijų į švietimą grąža)

Sveikata:
- Gyvenimo trukmė
- Darbingo amžiaus trukmė

Ekonomika:
- Darbo vietų skaičius
- Dirbančiųjų sukuriama pridėtinė vertė

3. Valstybės institucijas subordinuoti (nukreipti) šiems tikslams, t.y. nustatant kiekvienai atitinkamus rodiklius, kurie būtų išmatuojami, viešai skelbiami ir, svarbiausia, artintų prie iškletų tikslų – “laimės vienetų”.

Mano vizija: “Laimę galima išmatuoti. Vadinasi, jos galima siekti”

Tikrai neišsiplėsiu į 10 puslapių. Ilgos vizijos, strategijos gula į lentynas ir gyvena nepriklausomą, nuo tikrovės atsiskyrusį gyvenimą. Norint, kad sprendimas būtų realiai vykdomas, jis visų pirma turi būti suprantamas. Taigi – paprastas.

Diskusijos apie sprendimus išeiti iš krizės anksčiau ar vėliau perauga į politikavimą. Turime pasirinkimą: palaikyti dabartinę Vyriausybę arba ją smerkti. Sakyti, kad reikėjo taip, o ne taip, arba pritarti tiems veiksmams, kurių pasekmes dabar turime. Beje, galime neigti tas pasekmes, sakydami, kas jos yra sukeltos kažko kito. Taigi idealiu atveju vizija turėtų būti nenudažyta jokiomis politinėmis-partinėmis spalvomis, nepasūdyta kaltinimais. Kai ką nors kaltini, jis visada priešinsis, todėl norint pozityvių pokyčių, teks vengti kaltinimų. Nors paglostyti dabartinės valdžios, o ir ankstesniųjų – neturiu už ką.

Visa tai įvertinus, pateikti tinkamą viziją, atrodytų – sunkus uždavinys. Bet aš vadovaujuos mano gyvenime, versle, daugybę kartų pasitvirtinusia prielaida, kad  kuo problema yra sudėtingesnė, tuo yra paprastesnis jos sprendimas. Tereikia problemą spręsti teisingai.

Pamėginkim.

Tikslas – laimingi žmonės

Visų pirma, susitarkime dėl tikslo. Jei išsiskiria nuomonės šiame etape, skaityti toliau neverta. Taigi siūlau tokį Lietuvos valstybės tikslo apibrėžimą: šalis, kur žmonės gyvena laimingai. Kad tikslas galėtų būti pasiektas, jis turi būti išmatuojamas. Versle esame įpratę tikslus matuoti uždirbtais pinigais (dabar ir ateityje), čia, valstybės mastu šis matavimo vienetas netinka. Kadangi kol kas nežinome, kaip laimę išmatuoti, matavimo vienetus pavadinsiu “sutartiniais laimės vienetais”. Darau prielaidą, kad Švedijoje “sutartinių laimės vienetų”, tenkančių vienam gyventojui, yra gerokai daugiau, nei Lietuvoje.

Antra, susitarkime dėl problemos. Problemų atrodo daug tol, kol jų nepradedi grupuoti ir saistyti priežasties-pasekmės ryšiais. Dideli mokesčiai yra priežastis ar pasekmė? O korupcija? Įstatymų netobulumas? Išsipūtusi biurokratija? Verslumo stoka? Išlaikytinių mentalitetas? Galima tęsti be galo.

Na, nėra prasmės kovoti su pasekmėmis ar simptomais, kai gali kovoti su pagrindine priežastimi. Pajudinęs pastarąją, išjudini visą sistemą. Būtent susikoncentravimas ne į pagrindinę priežastį yra pats didžiausias įmanomas neefektyvumas. Mūsuose yra netgi patarlių šia tema: jei nori žmogui padėti, tai duok meškerę, o ne žuvį.

Čia galima būtų plėtoti, gaišinti Jūsų brangų laiką metodikų aiškinimu, pagrindimu ir t.t. Bet, kaip minėjau, problemos sudėtingumas yra tiesiog proporcingas sprendimo paprastumui. Analizuodamas mažiau sudėtingą sistemą nei valstybė, paprastai atrandu 2-3 kertines priežastis (dėl ko sistema buksuoja, t.y. negeneruoja tikslo vienetų – dažniausiai pinigų), kurios paprastai būna labai skirtingos (“įmonė neturi pardavimo proceso”, “nėra motyvacijos mechanizmo”). Kitu atveju, kai įmonės susiduria su labai panašiomis problemomis (“trūksta sandėly paklausių prekių, o nepaklausių pilnos lentynos”, “vėluojame laiku užbaigti projektus”, “daug gamybos broko”, kt.) sprendimų seka būna praktiškai standartinė – t.y. priežasties-pasekmės ryšiai yra “atidirbti”, jų nereikia standartinėse situacijos kurti iš naujo.

Šakninė problema – neteisingi matavimai

Taip, kiekviena organizacija yra unikali, tačiau būtent priežasčių-pasekmių ryšiai leidžia į kiekvieną situaciją pažvelgti sistemiškai ir numatyti būsimą pokyčių efektą. Žinoma, jei teisingai identifikuojama pagrindinė, arba – šakninė priežastis.

Tačiau analizuojant valstybę kaip sistemą, nėra būtina išsirašyti visus šimtus problemų ir bandyti atsekti jų priklausomybę viena nuo kitos, kol prisibrausime prie šakninės. Žinoma, galima padaryt ir tai, tačiau tik tam, kad įsitikintume, kad pagrindinė Lietuvos valstybės problema yra neteisingi matavimai.

Matavimai lemia elgesį

Žmonės elgiasi taip, kaip juos matuoja. Politikai, tarnautojai, generaliniai direktoriai, funkciniai vadovai, parduotuvės kasininkė, mokyklos mokytoja. Pasakykite jai, kad už vieno namų darbų sąsiuvinio patikrinimą mokėsite po 1 Lt, tai ji moksleivius tikrins kasdien. Visus. Pasakykite kasininkei, kad sutrumpinsite jos darbo dienos trukmę viena valanda nekeisdami mėnesinio atlyginimo, ir ji darbe neužsibus.

Neberinkime Seimo narių pagal sąrašus, o tik vienmandatėse apygardose, ir turėsime kandidatus, besielgiančius pagal p. Gražulio, p. Veselkos ir panašių bet-kokia-kaina-noriu-įsiteikti-rinkėjui modelį. Pradėkime suteikinėti tarnautojams kvalifikacines klases už mokėjimą kalbėti švediškai, ir stebėkime, kokia užsienio kalba bus populiariausia tarp tarnautojų po dvejų metų.

Apskritai visą mūsų elgesį profesinėje veikloje, visuomeninėje veikloje, net asmeniniame gyvenime lemia “matavimai”. Vaikas grįžta namo laiku, nes žino, kad priešingu atveju gaus barti. Sutartu laiku namo grįžta ir vyras iš alubario. Duokite jam, žmonos, dar valandą, ir jis grįš… laiku.

Į planą tilpsime

Matavimai yra pati šakninė bet kokio elgiasi priežastis. Todėl sudėtingose problemose, ypač labai sudėtingose, pagrindinė priežastis būna neteisingi matavimai. Jie užprogramuoja atitinkamą elgesį, stumia sprendimus priimančius žmones elgtis būtent taip, o ne kitaip.

Viešajame sektoriuje – klaida ant klaidos. Pažiūrėkite įstaigų metines veiklos ataskaitas. Įvykdėme planą, reiškia, išleidome suplanuotus pinigus. Jei neišleisiu, kitąmet tiek nebegausiu. Turiu išleisti. O kad esu teisus, patvirtina ir Seimo nariai, automobiliams išleidžiantys “tiek, kiek numatyta”. Beje, problema čia ne automobiliai, kokie jie bebūtų, o pademonstruotas požiūris, kuris atriša rankas įstaigų vadovams krizinių metų pabaigoje. Kodėl jie turėtų stengtis neišleisti subiudžetuotų pinigų, jei irgi “tilps į planą”? Kiek šių metų pabaigoje biudžetinis sektorius išleis pinigų pirkdamas tai, be ko galėtų apsieiti?

Taupymui proto nereikia

Kita klaida – orientacija į taupymą. Taupymas kaip tikslas. Iš įstaigų reikalaujama parodyti pastangas. Jos rodo: atsisakė laikraščių prenumeratos, sumažino mob. ryšio limitus (ne kainas, o limitus!), sumažino komandiruočių. Išleido žmones neapmokamų atostogų savaitei-dviems. Atsisakė numatyto remonto. Dabar sako: “Nebegalime daugiau mažinti išlaidų”. Žinoma, kad nebegalite. Nes esminių pokyčių taigi nepadarėte. Klausiu savęs, ar daug reikia turėti proto (kiek klasių reikia būti baigus), kad gebėtum sumažinti išlaidas nurėžiant pastoviuosius kaštus? Paprašei, buhalterė padarė lentelę, sudėjai minusiukus – viskas.

O dabar įsivaizduokime, kad mums pavyko Lietuvoje rasti vieną įstaigą, kuri pasirinko kitą efektyvios veiklos kelią. Nutraukė turėtas sutartis su tiekėjais ir paskelbė naujus konkursus. Dėl padidėjusios konkurencijos pastoviuosius kaštus tokiu būdu susimažino, tarkime, 20 proc. Sakote, taip nepavyktų, nes gresia netesybos? Tokiu atveju, gaunasi, kad įsipareigojimų, duotų komerciniam tiekėjui, nevykdymas turi pasekmes (baudas), o įsipareigojimus, duotus darbuotojams, galima nevykdyti (mažinti atlyginimus, priedus, išleisti nemokamų atostogų, galiausiai, atleisti)?

Prieš porą savaičių vienas apylinkės policijos inspektorius man pasakojo prašęs “duoti jam porą vyrukų, kurie galėtų patruliuoti pėsčiomis su bananais”, o gavo porą žirgų. Kuriuos reikia šerti, prižiūrėti, nuvežti į patruliavimo vietą. Be to, žiemą jie “neeksploatuojami”, nes gali paslysti kur ant ledo. Sutartis dėl žirgų (apylinkės inspektorius juos vadino arkliais) įsigijimo, matote, buvo anksčiau sudaryta, ją vykdyti būtina. O žmonėms pinigų nėra, taupyti juk reikia.

Beje, ar galima apskritai pasitikėti tokiais vadovais, kurie taupyti pradėjo tik krizės laikotarpiu? Prieš krizę, vadinasi, šie žmonės buvo švaistūnai. Ar galima patikėti išėjimą iš krizės tiems, kurie iki tol nesugebėjo dirbi efektyviai ir švaistė mokesčių mokėtojų lėšas?

Galėčiau papasakoti ir daugiau panašių istorijų, bet gal neišsiplėsiu, kad nepamestume esmės. Tikslas viešajame sektoriuje turi būti rezultatas – daugiau kokybiškų paslaugų kuo mažesnėmis sąnaudomis. Jeigu įstaiga sumažino savo pastoviuosius kaštus paskelbusi naujus viešuosius pirkimus (kanceliarinėms prekėms, ryšiui, biurų nuomai, kt.), jei ji pertvarkė turėtus procesus ir juos paspartino, jei ji be jokių saulėlydžių savarankiškai aptiko dubliavimus ir juos eliminavusi atleido “atsilaisvinusius” žmones, ar tokia įstaiga gali leisti sau prabangą prenumeruoti porą laikraščių?

Nepagerinsi to, kas neišmatuojama

Dar viena beveik neartų dirvonų sritis – viešieji pirkimai. Galėčiau pateikti daugybę neefektyvaus lėšų panaudojimo pavyzdžių, bet, neabejoju, keletas šio konkurso komisijos narių pateiktų dar daugiau. Jiems bus ne visai smagu pripažinti, bet vien dėl šios priežasties nenorėčiau savo “vizijoje” apsimesti, kad ši problema neegzistuoja. Taigi kodėl už mobilųjį ryšį viena vidurinė mokykla moka dešimt kartų daugiau nei kita? Kodėl trigubai skiriasi tarifai, kuriais šnekasi greta esančių savivaldybių administracijos? Arba kodėl IT sistema, iki “ateinant europiniams pinigams” kainavo 90 tūkst. Lt, o “jiems atėjus” pabrango iki 900 tūkst. Lt (užbėgu už akių – IT sistemos funkcionalumas nepakito). Pripažinkime, ponai verslininkai, labai smagu (ir pelninga!) konkuruoti ne investuojant į tikrąjį savo konkurencinį pranašumą, bet į ryšius su valdžios institucijomis. Investuodamas į save tokių šimtaprocentinių maržų tikrai negausi.

Beje, čia nebūtinai verslas yra blogas. Jei rinkoje yra norinčiųjų permokėti, tai kodėl tuo nepasinaudojus. Štai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija iki šiol vykdomą neterminuotą sutartį dėl mob. ryšio sudarė prieš 7 metus, nors įstatymai aiškiai apibrėžia, kad sutartys negali būti sudaromos ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui. O Biržų rajono savivaldybės administracija su ta pačia sutartimi tuoj skaičiuos dešimtus metus. Pasiblusinėjus galima rasti ne tokių grožybių. Ir statybose, remontuose, kompiuterinės įrangos pirkimuose ir t.t. O pažiūrėjus sistemiškai galima nustatyti, kad valstybė pinigus leidžia tiesiog neefektyviai. Galime ginčytis, kiek milijardų nepadeda pasiekti norimo rezultato. 3 ar 4, gal 2 (milijardai!). Niekas nežino. Nes net perkančiųjų organizacijų (kurios privalo pirkti tik per viešuosius pirkimus) baigtinio sąrašo Lietuvoje niekas neturi. Kaip mes galime siekti pagerinimo tame, kas yra neišmatuojama?

Jei Prezidentūra netyčia paprašytų tokio perkančiųjų organizacijų sąrašo (manoma, kad jį turėtų sudaryti apie 5 tūkst. biudžetinių organizacijų), iš pradžių gautų raštą su nuoroda į Viešųjų pirkimų įstatymą, kur išvardintos KOKIOS (bet ne KURIOS) įstaigos laikomos perkančiosiomis organizacijomis. Vėliau kiltų sąmyšis Finansų ministerijoje, Viešųjų pirkimų tarnyboje, tuomet vėtra persimestų į Ūkio ministeriją, Teisingumo ministeriją. Gal tiek to, Jūsų Ekscelencija, nevaikykime ir nuo darbo neatitraukime taupymu užsiėmusių biurokratų.

Laimės vienetai

Jau minėjau prielaidą, kad esminės mūsų valstybės problemos slypi neteisinguose (arba nesamuose) matavimuose viešajame sektoriuje. Tame, kuris atstovauja mums, vykdo politiką (priima valstybinius sprendimus), teikia mums viešąsias paslaugas.

Nereikia būti dideliu ekonomistu, kad suvoktum, jog dažniausiai minimas rodiklis – BVP – negali būti laikomas “laimės vienetais”, kuriuos minėjau straipsnio pradžioje. Vien tai, kad valstybė, skolintais pinigais padidinusi valstybės išlaidas, padidina BVP, jau sukelia klaustukų. Nenagrinėsiu įvairių rodiklių ir galimų išvestinių, kurie geriausiai atspindėtų ekonomikos būklę – šiuo metu tuo užsiiminėja Pranzūcijos prezidento įkurta tarptautinė ekonomikos parametrų ir socialinio progreso matavimo komisija.

Nežinau, ką jie sugalvos, bet diskutuodami su draugais priėjome išvados, kad laimės vienetai turėtų būti štai tokie:

Švietimas:
- Pridėtinės vertės kūrimo augimas
Atlyginimų augimas (investicijų į švietimą grąža)

Sveikata:
- Gyvenimo trukmė
- Darbingo amžiaus trukmė

Ekonomika:
- Darbo vietų skaičius
- Dirbančiųjų sukuriama pridėtinė vertė

Kitos valstybės valdymo sritys – aplinkosauga, gynyba, kultūra, visuomenės saugumas, kt. – yra išplaukiančios iš jų, taigi yra švietimo, sveikatos ir/ar ekonomikos sričių pasekmės. Todėl jų nenagrinėsiu. Tarkime, kuo daugiau užimtų ir gerai uždirbančių žmonių, tuo mažiau nusikaltimų. Kuo didesnė sukuriama vertė, tuo mažiau atliekų, mažesnė tarša. Kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo daugiau dėmesio gauna kultūra.

Panagrinėsiu kiekvieną matavimų grupę išsamiau.

Švietimo pasiekimai turi būti išmatuojami

Kaip žinia, švietimo sistemoje yra labai daug suinteresuotų grupių. Studentai, moksleiviai, dėstytojai, mokytojai, mokymo įstaigų vadovai, personalas, darbdaviai, studentų tėvai, moksleivių tėvai, mokslininkai, mokesčių mokėtojai. Kiekviena iš šių grupių turi savo interesus, todėl norint, kad visi būtų laimingi, reikia rasti tokį tikslą, kuris tenkintų visas grupes.

Žmonių sukuriamos pridėtinės vertės kūrimo augimas ir atlyginimų augimas yra tas tas tikslas, kuris realizuoja visų minėtų grupių lūkesčius. Jeigu valstybė investuoja mokesčių mokėtojų pinigus, vadinasi, būtina matuoti kokią grąžą tos investicijos duoda. Taip elgiasi bet kuri racionaliai valdoma organizacija. Jei tokia norėtume sukurti Lietuvą, reikia pradėti skaičiuoti.

Pažiūrėkime, ar į “laimės vienetus” yra orientuoti dabartiniai švietimo reformos įvardinti tikslai:

• Kokybė ir efektyvumas
• Prieinamumas
• Galimybės studentams ir dėstytojams

Gal galite pamėginti šiuos tikslus išmatuoti? Mano bendramintis tinklaraštyje rašė: “Tarkime, po metų daugiau studentų galės studijuoti teisę Vilniaus universitete, bet visi turės už mokslus susimokėti. Tai prieinamumas pagerės (juk daugiau gali studijuoti) ar pablogės (juk reikia mokėti)?”

Kokybė ir efektyvumas taip pat yra neišmatuojami. Buvo bandymai rengti universitetų reitingus, bet jie subliūško, nes, mąstant sveiku protu, buroko, kopūsto ir morkos negalime sureitinguoti. Kiekviena daržovė turi savo paskirtį ir vertę konkrečiame patiekale.

Taigi jei norime pasiekti apčiuopiamą rezultatą, iškelti tikslai turi būti aiškūs ir išmatuojami.

Švietimo nepalikti savieigai

Jeigu valstybės investicijos į studijas ir mokslą po tam tikro laiko (kelerių metų) duoda žmonių Lietuvoje sukuriamos pridėtinės vertės prieaugį ir kelia atlyginimus (išmatuojamus litais), vadinasi, investicijos pasiteisino. Visi kiti sprendimai švietimo sistemoje turi būti daromi juos subordinuojant į pagrindinį tikslą ir keliant klausimą: “Ar tai leis žmonėms kurti didesnę pridėtinę vertę? Ar tai įgalins atlyginimų didėjimą?”.

Šioje vietoje įžvelgiu didelį prieštaravimą tarp Lietuvos valdžios deklaruojamo siekio didinti Lietuvos konkurencingumą ir tarp vykdomos švietimo reformos motyvo “lai studijų reikalingumą apsprendžia rinka”. Šiemet populiariausios specialybės tarp pirmakursių buvo vadyba, medicina, teisė ir politikos mokslai. Leidome žmonėms pasirinkti, jie pasirinko. O ką eksportuosime – teisininkus, politologus ir diplomatus?

Taigi valstybė gali priimti sprendimus, nuspręsti, į kokias specialybes investuojame mokesčių mokėtojų pinigus, kokios ir kada tikimės grąžos. Laisva rinka šiuo atveju yra anti-sprendimas. Tai tarsi leisti gamyklos cechui dirbti pačiam, savarankiškai. Tai, kad iki šiol ceche visi gamino kas ką norėjo, nereiškia, kad cechą reikia liberalizuoti.

Jei toks tikslas (vertės prieaugis + atlyginimų didėjimas) būtų iškeltas, jo siekiant būtų neišvengiamai priimta serija sprendimų: į švietimo procesą įtraukiami darbdaviai, kurie padėtų rengti jų poreikius atitinkančias programas. Būtų uždaryti tie universitetai ar programos, kur mokomasi tik dėl popieriuko (nėra investicijų grąžos). Moksleiviai ir studentai jaustųsi saugesni, nes žinotų, kad pinigai yra į juos investuojami planuojant grąžą, kurią jie turės grąžinti, tačiau dirbdami pagal specialybę mėgstamą ir gerai apmokamą darbą.

Matuokime gyvenimo trukmę

Visi norime būti sveiki ir gyventi kuo ilgiau. Valstybė tuo tarpu norėtų, kad mes kuo mažiau sirgtume ir kuo ilgiau dirbtume (mokėtume mokesčius užuot tapę išlaikytiniais). Tarp šių tikslų nėra prieštaravimo: žmogaus aktyvumas yra tiesiogiai susijęs su jo gyvenimo trukme.
Todėl mano manymu, šie tikslai turėtų tapti kertiniais Lietuvos sveikatos sistemoje:

- Gyvenimo trukmė (skaičiuojama dienomis)
- Darbingo amžiaus trukmė (skaičiuojama dienomis)

Vėlgi, visi kiti uždaviniai ir sprendimai sveikatos sistemoje turi būti daromi tik subordinuojant į minėtus tikslus ir keliant klausimą: “Ar tai ilgina gyvenimo trukmę? Ar tai įgalina žmogų kuo ilgiau norėti išlikti darbo rinkoje?”. Sumažinome ligoninių, optimizavome, dar kažką padarėme – ar žmonės pradėjo ilgiau gyventi, ar jie tapo darbingesni?

Mano manymu, turėtų būti taip: pasižiūri sveikatos ministras į dabartinę statistiką ir sako: “Per artimiausius N metų lietuvių gyvenimo trukmę turime padidinti, tarkime, 400 dienų. Vadinasi, ir mūsų išlaidos turės būti daromos ten ir taip, kad artintų prie šio tikslo.

Pasirodys, kad norint pasiekti šį tikslą, reikia ne tik gydyti ligas, bet ir propaguoti sveiką gyvenseną.  Sveika mityba, sveikas gyvenimo būdas, ligų prevencija. Jei ministras pasakys, kad tai yra daroma, aš norėčiau paklausti, kiek tos daromos išlaidos ilgina žmonių gyvenimo ir darbingumo trukmę (atsakymą norėtųsi išgirsti litais ir dienomis). Jau girdžiu teisinantis, kad yra niuansų, specifika ir t.t.

Kokie tokių pasiteisinimų ir pasipriešinimo motyvai – vizijos pabaigoje.

Pradėjus diegti minėtus tikslus, paaiškės, kad gydymo įstaigos visiškai nesirūpina žmogaus sveikata ir darbingumu. Taip, tuo visų pirma turi rūpintis pats žmogus, sutinku. Tačiau akivaizdu, kad konkrečiai ligoninei, poliklinikai, gydytojui, seselei – žmogaus sveikata nerūpi. Dabartinė sveikatos sistema yra suskaidyta į vietinius optimumus – tam tikrus vienetus, kur jų veiklos efektyvumas matuojamas lokaliai. Matuojamas lovų užimtumas, rentgeno aparato našumas, chirurgo operacijų skaičius ir t.t. Negaluojantis žmogus, kreipęsis pagalbos, yra subordinuojamas pagal tai, kaip yra užimti tie vietiniai optimumai. Pas vieną gydytoją trečiadienį, pas kitą – ateikite penktadienį, operuosime po dviejų mėnesių ir t.t. Nėra nustatyti jokie į žmogaus išgydymą nustatyti matavimai, kuriais būtų siekiama per kuo trumpesnį laiką pagydyti žmogų taip, kad jis pasveiktų ir nebesugrįžtų į gydymo įstaigą (ir, beje, nedarytų sistemai išlaidų).

Beveik kaip gamyboje

Gamyboje tai vadinama orientavimusi į pralaidumą. Per kuo trumpesnį laiką pagaminti kuo daugiau tikslo vienetų su kuo mažiau broko. Nesiekiama išnaudoti kiekvienos gamybos proceso grandies, kiekvieno įrenginio, kiekvieno darbuotojo – jų asmeninis efektyvumas neturi prasmės, jei tai nepadidina galutinio pralaidumo. Ir priešingai – norint padidinti pralaidumą (pagaminti daugiau), reikia padėti tai grandžiai, kuri riboja visą sistemą. Ją praplėtus padidėja pralaidumas, o tą pačią sekundę apribojimas persimeta į kitą grandį. Apribojimų valdymas yra efektyvios gamybos pagrindas.

Tai visiškai gali būti pritaikoma ir sveikatos sistemoje. Žmogaus sugrįžimas į ligoninę reiškia gamybinį broką. Kuo turime mažiau broko, tuo mažiau prastovų, pasikartojančių operacijų, mažiau išlaidų. Dar kartą grįžkime į gamybą. Pažiūrėkime, kiek laiko ruošiniai yra gaminami ir kiek laiko jie laukia, kol su jais kas nors bus daroma? Efektyvioje gamyboje laukimų yra nedaug, neefektyvioje – daug. Jei nori sužinoti, kur tavo sistemoje apribojimas, pažiūrėk, kur susikaupę daugiausia ruošinių. Tas pats ir ligoninėje – pusmetį mūsų negydo. Pusmetis susidaro iš laukimo, kol mums bus kažkas daroma: atliekami tyrimai, daromos operacijos, vykdoma hospitalizacija.

Taigi, mano manymu, jei gydymo įstaigoms būtų keliamas tikslas orientuotis į pralaidumą, t.y. eliminuoti laukimus, vėlavimus, klaidingą diagnostiką – sutrumpėtų ne tik pacientų “tampymo” po ligonines laikas, bet ir ženkliai sumažėtų sveikatos sistemos išlaidos. Kuo žmogus mažiau laiko bus “tampomas”, tuo jis bus darbingesnis. Tai tiesioginė koreliacija su pagrindiniais siūlomais “laimės” tikslais sveikatos sistemoje.

Beje, patys medikai yra kertiniai apribojimai siekiant įdiegti į pralaidumą orientuotą sveikatos įstaigų valdymą. Įstaigų valdymą būtina patikėti vadybininkams, bet ne medikams. Jei pastarieji būtų buvę geri vadovai, Lietuvoje sveikatos sistema jau būtų suklestėjusi – deja. Medicinos studijose sisteminio sveikatos įstaigų, juolab visos sveikatos sistemos, valdymo nemoko. Tačiau kaip valdyti organizacijas, moko vadybininkus. Jei jie gali vadovauti ir pasiekti tikslų inžinerinėse, IT, gamybos, statybų, paslaugų kompanijose, medicinos specifika nesutrukdys jiems tikslų pasiekti ir sveikatos srityje.

Matuokime darbo vietas ir jų sukuriamą vertę

Jeigu Lietuvoje būtų griežtai siekiama turėti kuo daugiau darbo vietų, kurios kurtų kuo didesnę pridėtinę vertę, tuomet valstybės politika būtų ne tik socialiai teisingesnė, bet ir duotų apčiuopiamos naudos teigiamų pokyčių iš valdžios laukiančiai visuomenei.

Vėlgi, kokių sprendimų galima tikėtis, jei minėtas tikslas ekonomikoje būtų iškeltas kaip pats pagrindinis ir būtų pradėtas matuoti vienetais ir litais?

Diskutuojant dėl mokesčių didinimo/mažinimo, mokesčių lengvatų, socialinių programų – visada būtų bandoma apskaičiuoti, kokį efektą priimami sprendimai turės darbo vietoms ir jų kuriamai pridėtinei vertei. Natūraliai baigtųsi kalbos apie savitikslį biudžeto subalansavimą, kuris kiekvieną dieną Lietuvai pateikia po beveik tūkstantį naujų bedarbių. Ar gali būti laiminga tokia tauta, kur kiekvienoje šeimoje yra mažiausiai po vieną bedarbį?

Orientacija į šį tikslą padėtų ilgainiui atsikratyti išlaikytinių mentaliteto. Minėtas tikslas skatina užimtumą, darbštumą, privačią iniciatyvą, kūrybiškumą.

Valstybės ir savivaldybių institucijos taipogi turėtų būti subordinuotos į šį tikslą. Ar jų sprendimai, sprendimų vykdymo greitis ir daromos išlaidos bei investicijos priartina ir kiek priartina prie tikslo?

Dabar, pamėginus pajudinti bet kurią įstaigą ir jos funkcijas, paaiškėja, kad toji funkcija yra labai svarbi ir negali būti naikinama. Tačiau galbūt įstaigos vadovas galėtų apsiginti, kiek toji “neliečiamoji” funkcija dalyvauja darbo vietų ir vertės kūrimo procese?

Valstybė turėtų padėti įmonėms susikurti konkurencinį pranašumą, t.y. remti investicijas ne tik žodžiais, ir ne tik į technologijas, bet ir į procesus, vadybos procesų tobulinimą. Valstybės institucijos galėtų būti pavyzdžiu ir kelti sau ne į funkciją orientuotus tikslus, bet į rezultatą. Jos turėtų pradėti skaičiuoti ir viešai skelbti, kokia yra grąža (kokybinis ar kiekybinis pagerėjimas) iš padarytų išlaidų. Juk jei mokesčių mokėtojo litas buvo išleistas, vadinasi, jis buvo išleistas motyvuotai. Tad kodėl neįpareigojus biudžetinių organizacijų tuos motyvus paskelbti?

Matavimai ir efektyvumo kriterijai konkrečioms įstaigoms turėtų būti nustatomi subordinuojant į pagrindinį tikslą (darbo vietos + jų sukuriama vertė). Įstaigų tikslai turi būti išmatuojami ir, svarbiausia, jų neturi būti daug – daugiausia 3. Negalima leisti įstaigoms pačioms susigalvoti sau tikslų, nes pačių susigalvotieji būna skirti tik savo egzistavimui pateisinti.

Pradžia – tikslai

Premjeras A. Kubilius buvo išsakęs norą, kad Lietuva būtų valdoma (“menedžmento” prasme) kaip šiuolaikinė privati kompanija. Pritariu tokiam požiūriui. Mes, piliečiai-akcininkai, nustatome pagrindinius tikslus “menedžmentui”-Vyriausybei, o šioji tegu nuleidžia žemyn sau pavaldžioms įstaigoms tokius rodiklius (būtinai – išmatuojamus!), kurie padėtų pasiekti piliečių iškeltus tikslus.

Šioje stadijoje susiduriame su pasipriešinimu – valdžia paniškai bijo jų veiklos analizės. Jiems toji analizė yra nenaudinga. Ji apnuogins, parodys jų klaidas, dar, žiūrėk teks prisiimti atsakomybę. Analizės baimė yra visuose lygiuose.

Beje, analizės ir tikro skaidrumo bijo ir tos verslo įmonės, kurių konkurencinis pranašumas – puikūs ryšiai su valdžios institucijomis. Todėl šios vizijos kontr-koalicija būtų labai plati. Veteranams labai nesmagu, kai keičiasi žaidimo taisyklės. O nauji matavimai būtent pakeistų žaidimo taisykles iš esmės.

Faktas, kad versle, norėdamas valdyti situaciją ir uždirbti pinigus (verslo “laimės vienetus”), turi turėti tikslią apskaitą, į tikslą orientuotus ir vieni kitiems neprieštaraujančius matavimus, kontrolės mechanizmą ir motyvacijos priemones. Operatyviai gaudamas duomenis ir matydamas nukrypimus, versle imiesi sprendimų, kad nebūtų ribojamas pralaidumas, t.y. pinigų gamyba.

Faktas, kad valstybė valdoma kitaip. Yra ieškoma kompromisų, užtuot ėjus į tikslą. Kompromisas yra suinteresuotų pusių pralaimėjimas. Tuo tarpu susitarus dėl tikslų, visuomet galima rasti sprendimą, kuris tenkintų visas puses. Todėl ir pradėti siūlau nuo jų.

Pateikta 2009-10-20 22:02

Share/Bookmark

Konkursui „Padovanok Lietuvai viziją“.
Vizijos tema: “Lietuvos iššūkis krizei – Tavo veiksmų planas valstybei”.

Santrauka

Vizija – visuomet globalus dalykas, giminingas idealui. Daugelis mūsų turime savo vizijas, kaip Lietuva turėtų vystytis, kokia ji turėtų būti, kaip ji turėtų atrodyti. Visi linkime savo valstybei tik gero. Visi dėl to sutariame. Nesutarimai prasideda tada, kai pradedame siekti tos gerovės, nes tikslas yra vienas, o būdų, kaip pasiekti tikslą, yra begalė. Kurį pasirinkti, kuriuo keliu žengti, kuris kelias greičiausiai atves mus prie norimo rezultato, kuris kelias lengviausias? Čia ir prasideda didžiausi ginčai ir nesutarimai. Tačiau egzistuoja vienas būdas, vadinams sisteminiu, kuris leidžia įvesti daugiau tvarkos į šį chaosą. Sisteminis požiūris leidžia pažvelgti į valstybę, kaip į griežtą tarpusavyje sąveikaujančių elementų sistemą. O apie sistemas mes žinome, pirma, kad visi sistemos elementai tarpusavyje sujingti priežasties-pasėkmės ryšiais, antra, kad sistemas galima valdyti, o jų elgesį prognozuoti. Pasinaudoję šiuo požiūriu mes galime išmokti vesti valstybę vienais iš trumpiausių kelių jos užsibrėžto tikslo link.

Pasaulinė krizė užklupo nepasiruošusius tiek mūsų valstybės vadovus, tiek paprastus piliečius. Didėjantis nedarbas, bankrutuojančios įmonės, augantys mokesčiai verčia mus visus peržiūrėti prioritetus ir ieškoti išeičių iš susidariusios padėties bendromis pastangomis. Kovoje su krize priimami sprendimai didele dalimi nulems, ar artimiausiu metu Lietuva taip ir liks Europos užkampiu, ar pagaliau pateisins Baltijos tigro vardą.

Sveika, mano Lietuva! Padovanosiu Tau savo viziją. Joje Tu esi šalis, kuria didžiuojasi kiekvienas Tavo pilietis, kuria žavisi kiekvienas Tavo svečias, kurią gerbia visos pasaulio šalys. Joje Tu esi visiškai nepriklausoma nuo niekieno malonės, laisva, turtinga, Tavo piliečiai nežino, kas yra skurdas, Tu pati tenkini visus savo poreikius, tad niekam netarnauji už “aukso” gabalą. Tavo vaikai drąsiai žiūri į ateitį, nes ateitis jų nebaugina ir neneša nerimo. Atvirkščiai, ateitis žada vis daugiau naujų atradimų, pakelsiančių visą žmoniją dar vienu laipteliu aukščiau pasaulio evoliucijos piramidėje.

Tu nesi tokia šiuo metu. Ir kas? Kas pasakė, kad aš Tavęs tokios nepamatysiu?! Jau matau! Kol kas savo vizijoje. Tačiau, prabėgs metai, mes dirbsime, eisime kartu į priekį ir pamažu paversime viziją tikrove. Tad palinkėkime sau kuo didžiausios sėkmės ir gero vėjo!

Lietuvos iššūkis krizei. Kodėl būtent ši tema duoda impulsą mano vizijos materializacijai? Visų pirma, todėl, kad krizė, kaip reiškinys, visada veikia kaip katalizatorius, išstumia iš taip pamėgtos komforto zonos ir priverčia priiminėti netikėčiausius, radikaliausius bei drąsiausius sprendimus. Svarbiausia – ji skatina mastyti. Vizija yra kaip savotiškas didelis tikslas, kurio link mes einame. Ir šis didėlis tikslas susidaro iš daugybės mažesnių. Šių mažesnių tikslų pasiekimas, savo ruožtu, reikalaus aibės veiksmų, kurie turės būti įvykdyti kompleksiškai. O kompleksiniam veikimui visada reikės plačios bazės. Mūsų atveju tokios, kaip mano pasirinktoji tema.

Vizija, matymas, įsivaizdavimas… Vizija – tai gražus, saulėtas paveiksliukas, nupasakotas pirmuosiose šio darbo sakiniuose. Kiekvienas galime, netgi privalome turėti vizijų, tačiau vien tik turėjimo nepakanka. Tam, kad vizija taptų tikrove, reikia, visų pirma, veiksmų plano. Apie jį mes detaliau pakalbėsime, bet pradžiai sutarkime, kas gi yra toji valstybė. Esame įpratę suvokti valstybę, kaip trijų darinių: tautos, teritorijos ir valdžios – visumą. Išimkim nors vieną iš trijų ir valstybė nustos egzistavusi, tačiau svarbiausiu sudedamuoju, kaip ten bebūtų išlieka tauta. Dar geriau, jeigu pradėsime žvelgti į valstybę, kaip į veikiančią sistemą, kurios viduje sąveikauja jos elementai. O ką mes žinome apie sistemas? Apie jas žinome, kad, pirma, visi sistemos elementai tarpusavyje sujingti priežasties-pasėkmės ryšiais, antra, kad sistemas galima valdyti, o jų elgesį prognozuoti. Sutikime, jau gera pradžia. Juk tai reiškia, kad beviltiškų situacijų nebūna, ir kad kiekvienai situacijai galima rasti geriausiai tinkantį sprendimą.

Įsivaizduokime trumpam žmogaus kūną, kuris taipogi yra sistema. Kol žmogus yra sveikas, jo kūnas funkcionuoja nepriekaištingai. Bet netikėtai kažkas įvyksta, pasikeičia įprastas sistemos funkcionavimas. Sistemą pradeda varginti problemos – galvos skausmai, bendras silpnumas, skausmas sąnariuose, gerklės skausmas, aukšta kūno temperatūra ir t.t. Žmogus ateina pas gydytoją. Gydytojas užsirašo problemas ir imasi jų sprendimo. “Galvos skausmas. Gerai. Išrašysime jums nuskausminamųjų. Kas toliau. Bendras silpnumas. Rekomenduosime būti daugiau gryname ore, vartoti vitaminus, aktyviai judėti. Aukšta kūno temperatūra. Būtinas lovos režimas, kuo mažiau judėti, gerti temperatūrą numušančius vaistus. Skausmas sąnariuose. Mažiau judėjimo, vartoti sąnarių kaulo audinius atstatančius maisto papildus, nes matyt pasireiškia sąnarių “nusidėvėjimo” efektas. Gerklės skausmas. Išrašysimė nuskausminamųjų ir dezinfekuojančių vaistų. Sėkmės! Linkiu kuo greičiau pasveikti.” Sutikite, kad kažkas čia akivaizdžiai ne taip. Gydytojo patarimai prieštarauja vieni kitiems. Šiose patarimuose visi pasigendame sveiko proto. Paanalizuokime, kodėl taip atsitiko. Mūsų gydytojas pradėjo spręsti žmogaus-sistemos problemas atskirai, izoliuotai viena nuo kitos. Kiekvienai problemai jis pritaikė sprendimą, kuris atrodo visai logiškas, tinkamas ir teisingas konkrečiu atveju. Tačiau žmogus negali vienu metu laikytis lovos režimo ir aktyviai judėti gryname ore. Problemų sprendimo būdai sueina į konfliktą. Gydytojas neįvertino to, kad sistemoje viskas yra sujungta priežasties-pasėkmės ryšiais ir kad sistemos problemos yra kompleksinio pobūdžio. Jis pradėjo kovoti su aiškiai matomais simptomais, neišsiaiškinęs šių simptomų pagrindinės atsiradimo priežasties. O priežastimi buvo virusas. Jeigu mūsų gydytojas iš karto įvertintų problemas, kaip visumą, ir pritaikytų savo profesines žinias su tikslu nustatyti esminę sistemos problemą ir ją pašalinti, jis būtų, pirmiausia, paskiręs pacientui antibiotikų kursą, kas jau būtų pakama priemonė visoms sistemos problemoms pašalinti. Todėl pirmuoju gydymo atveju rezultate mes turime sutrikusį pacientą, nežinantį ką daryti, ar eiti į lauką pabėgioti, ar pasilikti lovoje, bei išleidusį daugybę pinigų vaistams, kurių net nereikia (maisto papildai sąnariams) arba kurie veikia ne itin efektyviai, slopindami tik simptomus, bet neveikdami viruso. Žmogaus organizmas sunaudojo daugybę energijos, pats kovodamas su virusu, nusilpo, o sveikimo procesas užtruko gana ilgai. Antruoju atveju, žmogus, vartodamas antibiotikus iš karto nukreipė visas pastangas kovai su pagrindine sistemos problema – virusu. Jis išleido mažiau lėšų vaistams, jis kovojo su problema efektyviausiu būdu ir pasveiko greičiau. Tad kurį iš šių dviejų sistemų valdymo (problemų sprendimo) būdų rinktumetės Jūs? Sveikas protas kužda, kad antras variantas geresnis, tačiau realybėje kažkodėl sveikas protas dažniausiai ignoruojamas. Ne išimtis, dėja, ir mūsų valstybės valdymo realijos.

Valstybė yra taipogi sistema, ir jos valdymas turi remtis lygiai tokiais pat sistemų valdymo principais. Visų pirma, sistema turi turėti aiškų, lengvai išmatuojamą tikslą. Antra, sistema turi turėti 2-3 matavimus, kurių pagalba mes galėtume vertinti, ar sistemos elementų elgesys priartina ją prie tikslo. Trečia, mes turime išanalizuoti sistemą ir tiksliai nustatyti esminį sistemos trukdį, iš kurio išplaukia kitos problemos-simptomai, kurie trukdo pasiekti daugiau sistemos tikslo vienetų bei apsunkina jos funkcionavimą. Toks trukdis turi būti pašalintas. Štai kas yra vadinama efektyviu sistemos valdymu.

Tikslą valstybei turi iškelti jos piliečiai, jos tauta. Tačiau tauta, kamuojama socialinių, ekonominių, moralės problemų, šiuo metu nesugebėtų tinkamai susidoroti su šia užduotimi. Todėl tarpiniu valstybės tikslu turėtų būti savo tautos paruošimas kokybiniam šuoliui, kad tauta galutinai pribrėstų ir galėtų pati vadovauti savo valstybei, remdamasi tikrosiomis bendražmogiškomis vertybėmis. Toks tautos paruošimas susideda iš visuotinio kokybiško piliečių išsilavinimo, leidžiančio kiekvienam suprasti valstybėje vykstančius procesus bei jų priežasties-pasekmės logiką, leidžiančio priiminėti sprendimus, iš naujos piliečių vertybinės-moralinės sistemos suformavimo, skatinančio nuolatos kurti ir tobulėti, iš ekonominių-socialinių problemų išsprendimo. Tik turėdama tokį pagrindą tauta galės pereiti į kokybiškai nają veikimo lygį ir iškelti savo valstybei tikruosius tikslus. O kol kas mes turėtume pritaikyti efektyvaus sistemų valdymo principus mano ką tik išvardintoms sritims: švietimo, ūkio, socialinės politikos. Grįžtant prie efektyvaus valdymo, manyčiau tai yra nusikaltimas tautai – eikvoti lėšas, laiką, kitus resursus kovai su simptomais, pagrindines šių simptomų problemas paliekant be dėmesio. Tačiau ar mes mokame taip valdyti sistemas? Ar sugebame, kaip geri gydytojai, išgaudyti simptomus-problemas, apjungti jas į loginę visumą, kuri parodytų mums, kas gi iš tikrųjų yra esminis trukdis konkrečios sistemos veikloje? Faktai rodo, kad nesugebame. Mes arba nenorime, arba nemokame. Jeigu mokame, bet nenorime, tai vadinasi kenkimu valstybei. Jeigu norime, bet nemokame – Valio! – galime to išmokti. Tai tėra sveikas protas ir logika. Labai gaila, tačiau mūsų šalies švietimo sistema nemoko vadovauti. Pasirodo, kad vadybos krypties mokslai ir pats vadovavimas yra du skirtingi dalykai. Tad kokios vadovavimo kokybės tokiu atveju galime tikėtis iš valdžios įstaigų? Retorinis klausimas.

Mano minėtus sistemų efektyvumo kėlimo bei efektyvaus valdymo principus naudoja verslas. Šiuo metu pažangiausiomis pasaulyje yra laikomos tokios sistemų valdymo metodikos, kaip “LEAN”, “Apribojimų teorija”, “TQM”, “6 sigmos”. Privatus sekorius išvardintų metodikų pagalba atlieka plačias studijas, kurių tikslas yra aptikti esmines sistemų problemas, trukdančias sistemoms pasiekti daugiau jų tikslo vienetų. Po to, esminės sistemų problemos yra eliminuojamos, o pačios sistemos yra pertvarkomos taip, kad minėtos problemos negalėtų sugrįžti ateityje. Verslas privalo veikti efektyviai, kitaip jis neišgyvens. Verslas, įmonės – tai melžiamos karvutės, kurios, turi išmaitinti piemenį (valstybę), savo šeimininkus (akcininkus) ir galiausiai pačios save (darbuotojus). Todėl būtent verslas yra tas pionierius, kuris atranda, pritaiko ir išbando naujausius bei efektyviausius sistemų valdymo būdus. O valstybė, savo ruožtu, privalo išmokti tuos būdus nukopijuoti ir pritaikyti sau.

Egzistuoja paprastos sprendimų priėmimo metodikos, leidžiančios logikos dėsnių pagalba apjungti pasirinktos sistemos problemas į visumą, nustatyti, kurios problemos yra priežastys, o kurios tiesiog išplaukia iš pirmųjų ir tampa pasėkmėmis. Tokiu būdu galima nustatyti esminę sistemos problemą, kuri duoda pradžią visoms kitoms. Atsekus pagrindinį “sistemos priešą”, į jį smūgiuojama koncentruotai, visomis pajėgomis, nesiblaškant. O pašalinus tą, kuris buvo priežastimi, kartu su juo dingsta ir visos kitos problemos, kurios buvo pasėkmėmis. Todėl ir valstybės strategija visose jos valdymo sferose turi siekti durti “problemų slibinui” tiesiai į širdį, o ne kapoti jam galvas, kurių vietose užauga po dvi naujos.

Mūsų nepriklausoma Lietuva yra dar labai jauna. Valstybė, kaip vaikas, jeigu kažko nemoka, pradžioje turi išmokti nukopijuoti. Vaikas nežino arogancijos. Ir valstybė neturi jos žinoti, ji turi mokytis iš geriausių pavyzdžių. Ir tik išmokus kopijuoti, viską perpratus ir sustiprėjus galima imtis tobulinimo veiksmų bei pradėti kurti kažką savo. Dažniausiai darbdavys, priimantis į darbą naują darbuotoją, reikalaują patirties analogiško darbo srityje. Tuomet pamastykim, pavyzdžiui, kiek naujai išrenkamų Seimo narių, priimamų dirbti valstybės vadovais, turi patirties valdant valstybę? Juk pripažinkim, klausimas kelia šypseną. Nelieka abejonių, mūsų valstybė, kartu su jos vadovais privalo mokytis. Mokytis loginių metodų spręsti problemas bei mokytis kopijuoti kitose šalyse išspręstų analogiškų problemų sprendimo būdus. Tai ir būtų esminės valstybės užduotys. Jas įrašysime, kaip pirmąjį ir antrąjį veiksmų plano punktus.

1. Visi valstybės bei valstybinių įstaigų vadovai turi išmokti sprendimų priėmimo procese naudoti struktūrizuotus loginio mąstymo būdus bei juos taikyti. Taip pat išmanyti pagrindinius sistemų valdymo principus. Tai bus naudinga, nes, pirma, galėsime pereiti prie esminių problemų sprendimo, o ne kovoti su pasekmėmis. Antra, logika neturi kompromisų. Logikoje galimi tik du atsakymo variantai: “taip” arba “ne”. Ir neegzistuoja jokio “gal būt”, kuris sudaro prielaidą manipuliacijoms bei korupcijai. Trečia, parodydama tautai, kokiu loginiu keliu buvo eita priimant vieną ar kitą sprendimą, valdžia gali atkurti pasitikėjimą savo institucijomis piliečių akyse, o piliečiai, matydami griežtą logiką, kurios pagalba stengiamasi užtikrinti bendrus tautos interesus, lengviau pritars netgi ne itin populiariems iš pirmo žvilgsnio sprendimams. Tai ryškiai palengvintų valstybės ir tautos dialogą, bei sudarytų sąlygas visuomenei aktyviau dalyvauti politikoje.

2. Kopijuoti kitų šalių sėkmingą patirtį valstybės valdymo klausimais. Daugelį mūsų žavi kitų šalių, tokių, kaip Švedijos, Suomijos, Japonijos ir kt., sugebėjimas tvarkyti savo valstybės reikalus. Nevalingai kiekvienas pagalvojame, kaip būtų gerai, jei ir Lietuva būtų pasiekusi tiek, kiek pasiekė šios šalys. Todėl prie kiekvienos ministerijos turi būti “realiai veikiantis” analitinis skyrius, užsiimantis kitų šalių patirties perkelimo ir panaudojimo klausimais mūsų šalyje. Tokie analitiniai skyriai turėtų taipogi veikti prie savivaldybių bei kitų biudžetinių įstaigų. Tai keltų mūsų šalies biurokratinio aparato veikimo efektyvumą. Daugelis užsienio valsybių jau naudoja viešojo sektoriaus valdyme metodikas, kurios buvo kuriamos būtent efektyviam verslo sistemų valdymui. Jos sėkmingai naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, valstybės saugumo ir kitose srityse, tuo patvirtindamos savo universalų taikomąjį pobūdį.

Priėjus bendrą sprendimą dėl esminės valstybės užduoties galime keliauti prie kitų veiksmų plano punktų. Šiuometinė ekonominė situacija reikalauja aktyvių veiksmų. Vieni jų turi būti nukreipti į ilgalaikės naudos gavimą, kiti – į padėties stabilizavimą bei trumpalaikę naudą. Noriu pažymėti, kad veiksmų planas valstybei turi apimti ne tik valdžios institucijų veiksmus. Prisiminkim, valstybė – lygu tauta plius valdžia, plius teritorija. Todėl veikti turi ir tauta. Nes šiuo metu situacija gaunasi tokia – tauta išsirenka vadovus, o po to susėda ir pradeda laukti, kada gi vadovai padarys stebuklą, kad visiems taptu geriau gyventi. Supraskim pagaliau, negali vienas ar saujelė žmonių padaryti taip, kad visiems būtų gerą. Veikti turime drauge, bendrai. Tai reiškia, kad turi pasikeisti piliečių požiūris į valstybę, valstybės valdymą, į savo vaidmenį valstybės valdyme. Piliečiai turi pradėti mąstyti bei vertinti savo gyvenimus, savo veiksmus kitomis kategorijomis. Turi atsirasti atsakomybės jausmas, savęs, kaip valstybės šeimininko suvokimas, pilietinis bei politinis aktyvumas. Tai turi eiti iš tautos. Šiuo metu to nėra. O valstybė dažniausiai traktuojama, kaip priešas.

Kaip jau minėjau ankščiau, svarbiausias valstybės požymis yra tauta. Politologijos mokslas apibrėžia tautą kaip etninę kultūrinę žmonių bendruomenę, kurios narius sieja bent keletas iš šių požymių: savimonė dėl tautinės priklausomybės, bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Tai bendriniai požymiai, visiškai neužtiktinantys darnaus tautos ir valstybės santykio. Tokį santykį, visų pirma, užtikrina tautos vertybinių nuostatų sistema, tautos sveikata, tiek fizinė, tiek dvasinė bei jos išsilavinimo lygis. Norint valstybėje turėti sveiką, laimingą bei darnią visuomenę, būtina aktyviai formuoti jos užuomazgas per ugdymo bei švietimo institucijas. Taip pat per šeimos institutą. Ir taip mes pereiname prie sekančio veiksmų plano punkto.

3. Butina reformuoti švietimo sistemą taip, kad ji taptų orientuota į išsilavinusios, sveikos, veiklios, atsakingos, aktyvios, kritiškai mąstančios bei kūrybiškos jaunosios kartos formavimą. Istorijos lyginamosios studijos mums rodo, kad Japonija, nusiaubta Antrojo pasaulinio karo, sugebėjo gana greitai atsitiesti, atsistatyti bei tapti lydere technologijų bei socialinės gerovės kūrimo srityse. Japonų tautos sekmės receptas buvo prioritetinis dėmesys jaunųjų kartų ugdymo bei švietimo politikai. Būtent jaunimas yra šalies varomoji jėga, jos ateitis bei atrama senstančioms kartoms. Todėl gyvybiškai svarbu investuoti į šią ateitį. Investuoti tiek lėšas, tiek laiką, tiek geriausias žinias bei kompetenciją. Tą turime daryti ir mes Lietuvoje. Pirmiausia, turi būti efektyviai ugdoma kiekvieno vaiko vertybių sistemą. Kokios visuomenės mes norime po 20 metų? Pagalvokime, nes tas vertybes bei idealus reikia pradėti ugdyti jau dabar. Pagarba, meilė tėvams, gamtai, tevynei, atsakingumas, drąsa, žingeidumas, kritinis mąstymas, aktyvumas, kūrybiškumas. Pirmiausiai šiuos dalykus turi ugdyti jauname žmoguje švietimo sistema, o tik po to jau ji turi suteikti tam tikras specifines žinias apie mus supantį pasaulį. Jauni žmonės turi matyti vertus pagarbos pavyzdžius, bendrauti su autoritetingomis, charizmatiškomis asmenybėmis, jie visada šalia turi matyti sektiną pavyzdį. Ūgdymu turi užsiimti geriausi specialistai, turintys specialių šiuolaikinių psichologijos ir pedagogikos žinių, komunikacinių sugebėjimų, galintys ugdyti jaunąją kartą, o svarbiausią, norintys tai daryti. Vargu ar šalies Pedagoginis universitetas, besikapstantis tarp paskutiniųjų reitingo lentelės vietų, gali šiuo metu pasiūlyti šaliai tokių specialistų. Ugdymo įstaigos, mokyklos turi ruošti jaunąją kartą savarankiškam, aktyviam gyvenimui šalies visuomenėje. Jaunam žmogui turi būti suteiktos pagrindinės praktinės psichologijos žinios, turi būti išugdyti efektyvaus bendravimo, konfliktų sprendimo įgūdžiai, jis turi būti perpratęs efektyvaus sprendimų priėmimo bei tikslų pasiekimo metodus. Jaunimas nuo mažens turi būti supažindinamas su priežasties-pasėkmės logika, kad galėtų išmokti prognozuoti savo veiksmų pasekmes. Informacijos amžiuje turi būti mokoma, kaip efektyviai įsisavinti žinias, kaip kritiškai jas vertinti, kaip geriau įsiminti informaciją, kaip ją filtruoti, kaip apdoroti, kaip dirbti su dideliais informacijos kiekiais, turi būti mokoma, kaip efektyviai mokytis. To mūsų mokyklose, dėja, nemokoma. Kai nuolatos besikeičiantis gyvenimas lekia pirmyn, mokyklos bei mokymo programos juda iš paskos vėžlio griečiu. Labai toliaregiška, argi ne taip? O štai kitos pasaulio valstybės jau palyginti seniai naudoja pažangius Apribojimų teorijos mąstymo procesų metodikas (TOCFE) ką tik paminėtų tikslų pasiekimui, mokydami vaikus šių metodų jau nuo pradinių klasių. Kaip jau buvo minėta, nereikia išradinėti dviračio, imkim ir kopijuokim, kas geriausia.

Papildomai būtina užtikrinti jaunimo užimtumą ir kūribiškumo ugdymą, į pagalbą pasitelkiant įvairias skatinamąsias priemones, rengiant konkursus, remiant, priduodant renginiams viešumos, skatinant jaunimą varžytis, progresuoti. Taipogi labai svarbu remti įvairias jaunimo iniciatyvas, sudarinėti visas sąlygas tokioms iniciatyvoms plėtotis. Būtina leisti jaunimui prisidėti prie valstybės valdymo ir duoti pajausti, kad jie gali daryti įtaką, kad jie turi būti aktyvūs, nes valstybės gyvenimas – tai visų mūsų bendras gyvenimas, ir mes privalome dalyvauti valdant savo gyvenimus, kitaip juos valdys kažkas kitas.

Pagaliau, fizinis mokymas švietimo įstaigose turi nustoti būti formalumu, nes būtų pats laikas paneigti medikų pasisakymus, kad daugiau nei pusė šaukiamojo amžiaus jaunuolių yra netinkami tarnybai kariuomenėje dėl sveikatos problemų arba fizinio lavinimo stokos. Juk mes norime sveikos visuomenės ir sveikų palikuonių. Taip pat turi būti vykdoma žymiai griežtesnė valstybės politika alkocholio ir cigarečių prekybos srityje kartu su aktyviu sveiko gyvenimo būdo propogavimu. Kaip tai padaryti mums vėlgi galėtų parodyti kitų šalių patirtis. Tik aklas gali nepastebėti, kaip degraduoja visuomenė, ypač jaunimas, vartodamas svaigalus.

Ką tik aptarėme ilgalaikio pobūdžio priemonę, orientuotą į šalies jaunosios kartos ugdymą. Veiksmų, įvykdytų pagal šią priemonę, rezultatai pasimatytų po 15-20 metų, o ką gi daryti iki tol? Juk šalies ekomomika išgyveną itin sunkų laikotarpį ir sprendimų reikia dabar. Šiuos sprendimus mes puikiai žinome, pati gamta padiktavo mums juos prieš daugelį tūkstančių metų. Dar akmens amžiuje žmonės suprato, kad individų bendruomenė turi neginčytinai daugiau šansų užtikrinti savo grupės gerovę, sotų gyvenimą, apsaugą, išlikimą bei sėkmingą giminės pratęsimą, negu pavieniui gyvenantys individai. Mokslininkai pavadino šį faktą sinergija, kurios esmę lakoniškiausiai apibūdina keli skaičiai ir matematiniai veiksmai: 2 + 2 = 5. Štai ir pradeda aiškėti sekantis veiksmų plano punktas.

4. Šalies valdžios institucijos turi aktyviai skatinti pilietinių iniciatyvų atsiradimą bei bendruomenių kūrimąsi. Veikdami drauge žmonės be abejonių pasiekia žymiai daugiau, negu veikdami atskirai. Taip pat tikslai yra pasiekiami žymiai greičiau. Dažnas žmogus tai supranta, tačiau daugelis turime vidinį barjerą, kuris sulaiko mus nuo ėmimosi iniciatyvos nuo aktyvių veiksmų. Tai gali būti įsivaizduojama įgūdžių stoka, baimė atrodyti kvailai su savo pasiūlymais, įsitikinimas, kad tavo siūlymai nieko nesudomins, kad žmonės yra per daug užsiėmę kitais, svarbesniais dalykais. Rezultate, kiekvienas vargstame atskirai, kiekvienas kartojame savo pirmtakių klaidas, gaištame savo laiką ir gan dažnai net nepasiekiame savo numatytų tikslų. Savo ruožtu ekonominis sunkmetis atvaizduoja tokį laikotarpį, kuomet daugelis turi daugiau laisvo laiko, nes neteko darbo ar dėl kitokių priežasčių, ir kuomet ypač išryškėja tam tikros socialinės, ekonominės problemos. Daugelį problemų piliečiai sugebėtų išsprėsti savo jėgomis, suvienydami pastangas ir nelaukdami “malonės” iš valdžios institucijų, tačiau to neatsitinka. Trūksta paskatinimo, trūksta sėkmingų pavyzdžių, trūksta motyvacijos. Būtent į tai turi būti nukreipta valstybės politika šiuo klausimu. Valstybė turi aprūpinti visuomenę pilna informacija apie galimybes burtis į bendruomenes, apie tai, kokias problemas bendruomenės pajėgios spręsti savo jėgomis, kokią naudą duodą stipri bendruomenė savo nariams, kaip pasinaudoti ES bei vidaus valstybės suteikiamomis galimybėmis gauti paramą bendruomenės veiklai finansuoti, apie sėkmingus užsienio bei vietos bendruomenių veikimo pavyzdžius, ir apie tai, kokias problemas ir kokiais būdais šios bendruomenės jau sugebėjo išspręsti. Valstybė turi ruošti bendruomenių lyderius, skatinti juos, duoti startą bendruomenių kūrimosi procesui, kviesti bendruomenes kartu dalyvauti valdant valstybę bei spręsti visiems rūpimus klausimus. Būtina skatinti žmonių aktyvumą bei motyvaciją burtis, būtina paleisti bendruomenių kūrimosi procesą, kuris, vos gavęs teisingą pradinį impulsą bei tinkamą pagreitį, toliau riedės savarankiškai. Reikia tik duoti žmonėms pajausti bendruomenių veikimo privalumus ir naudą, kurią gauna kiekvienas bendruomenės narys. Šiuo metu daug kas mano, kad visas problemas turi išspręsti valdžia, o mes – piliečiai – tik sedėsimė ir lauksime, kol viskas pagerės. Svarbiausią, reikia pakeisti mūsų piliečių įsitikinimą, kad jie negali įtakoti savo gyvenimo kokybės, ir dėl to atsitveria nuo viso pasaulio ir keiksnoja pačių išrinktus valstybės vadovus. Valstybė turi imtis visų įmanomų veiksmų tokiam įsitikinimui pakeisti. Visuomenė, savo ruožtu, turi suprasti, kad spręsti pagrindines šalies problemas valdžia privalo, ir ji stengiasi, tačiau jai ne visada pavyksta arba pavyksta ne taip, kaip mes to norėtumėm, todėl turime jai padėti, nes ne visada mumis yra rūpinamasi taip, kaip mes to norėtume, dėl to kartais mes patys turime pasirūpinti savimi ir savo gerove.

O ką gi iš tikrųjų gali bendruomenės? Visų pirma, krizės akivaizdoje jos gali užtikrinti savo bendruomenės narių saugumą. Aš kalbu apie saugios kaiminystės programas bendruomenėse. Juk puikiai suprantame, kad policijos pareigūnai fiziškai negali vienu metu būti visur ir taip užkirsti kelią visiems nusikaltimams. Todėl bendruomenės galėtų rūpintis savo narių bei jų turto saugumu ir pranešinėti policijos pareigūnams apie įtartinus įvykius bei asmenis, apie daromus nusikaltimus. Kas taip pat aktualu, jos gali padėti namų ūkiams taupyti lėšas bei užsidirbti pragyvenimui. Ekonominis sunkmetis išsiskiria tuo, kad pasikeičia didžiojoje visuomenės dalyje balansas tarp piniginių ir laiko išteklių. Visuomenė turi mažiau pinigų ir daugiau laisvo laiko. O kaip žinia, Lietuva turi gilias agrarines tradicijas. Daugelis esame ragavę žemės ūkio darbų. Dažnas Lietuvoje turime sodus, žemės lopinėlius, paveldėtus iš senelių ir pan., kurių dabar nenaudojame, arba neišnaudojame pilnai. Susikūrusi bendruomenė galėtų bendromis narių jėgomis išnaudoti laiko perteklių ir prižiūrėti nedidėlį ūkį, kuriame būtų auginamas pagrindinius bendruomenės poreikus tenkinantis kiekis vaisių bei daržovių. Juk daugelis vis tiek neturi darbo, o laiko yra į valias, ir tas laikas nieko nekainuoja, be to darbas būtų tolygiai paskirstomas tarp bendruomenės narių lygybės bei teisingumo pagrindais. Štai puikus pavyzdys, kaip bendruomenė ekonominio sunkmečio metu gali apsirūpinti ekologiškais maisto produktais, rūpintis sveika mityba, taupyti bei išlaikyti lietuvišką kapitalą savo šalyje, neperkant iš kitų šalių importuotų žemės ūkio produktų. Ir tai tik vienas iš daugybės galimų pavyzdžių. Bendruomenių pastangomis gali būti tvarkoma aplinka, vietinė infrastruktūra, gali būti vykdoma komercinė veikla, propoguojamas sveiko gyvenimo būdas, sportas. Lietuvoje jau yra vėjo jėgaines įrengusių bendruomenių, kurių gaminama elektros energija parduodama elektros tinklams, o gautas pelnas panaudojamas bendruomenės problemoms spręsti. Bendruomenių veikimo galimybės yra beveik beribės. Nuo laisvalaikio organizavimo, kultūrinio savitumo ir tradicijų puoselėjimo iki aktyvaus lobizmo ir dalyvavimo valstybės valdyme. Tereikia sudaryti tam tinkamas sąlygas, o būtent, padėti formuotis mūsų visuomenėje naujai vertybių sistemai, kurį būtų orientuota į platų, nevaržomą, kūrybišką mąstymą, atsakomybę už savę ir savo aplinką, pilietinį, politinį aktyvumą, bendruomeniškumą bei suvokimą, kad visi mes kartu esame galinga jėga ir galime būti vieni kitiems labai labai naudingi.

5. Kitas neginčytinas valdžios uždavinys – smulkaus ir vidutinio verslo (svv) “realus” skatinimas. Tiek piliečiai, tiek valdymo institucijos pirmiausią turi gerai įsisąmoninti vieną esminį dalyką – svarbiausias veiksnys, lemiantis bet kurios valstybės ekonominės bei socialinės gerovės lygį yra smulkus ir vidutinis verslas bei realus jo paplitimo lygis valstybėje. Ir kuo daugiau sėkmingai veikiančių svv įmonių darbuojasi šalyje, tuo geriau yra valstybei, o kuo geriau yra valstybei, tuo geriau yra kiekvienam šios valstybės piliečiui, nes kiekvienas esame savo valstybės sudedamoji dalis. Lietuviškas smulkus ir vidutinis verslas yra visų mūsų laimingo ir sotaus gyvenimo pagrindas. Todėl verslumo ugdymas bei skatinimas turi būtų prioritetinis valdžios uždavinys. Lygiuotis šioje srityje būtų galima į Skandinavijos šalis, kurių sugebėjimais tvarkyti savo šalių ūkius žavisi daugybė valstybių. Turi būti skiriama pakankamai lėšų ir dėmesio, pirmiausią, verslumo, kaip žmogaus savybės, ugdymui bei verslo kultūros populiarinimui. Pradedantiems arba mąstantiems pradėti verslą turi būti sudaromos geriausios sąlygos gauti pilną reikalingą informaciją sėkmingam startui. Būtina palengvinti bei supaprastinti verslo subjektų teisinio įforminimo procedūras. Labai padėtų spartesne verslo inkubatorių plėtra. Itin opus klausimas besikuriančiam verslui yra mokesčiai ir mokestinės lengvatos. Idealiu sprendimu būtų visiškas naujai susikūrusios įmonės atleidimas nuo prievolės mokėti mokesčius pirmaisiais veiklos metais. Tai leistų jauniems verslininkams realiomis rinkos sąlygomis patikrinti savo idėjos gyvybingumą, įsivažiuoti į darbą, išmokti tvarkytis su įmonės buhalteriją bei perprasti daugelį su bendrovės funkcionavimu susijusių niuansų. Kitais žodžiais, pilietis, nusprendęs užsiimti verslu iš visuomenės ir valdžios atstovų turi sulaukti pagarbaus požiūrio, visokeriopos pagalbos, paramos ir pradinių starto sąlygų palengvinimo. Jau veikiančios svv įmonės turi turėti sąlygas gauti paramą verslo efektyvumo kėlimui. Kas leistų joms lengviau konkuruoti užsienio rinkose. Dar vienas svarbus dalykas – eksporto skatinimas, ir valstybes vaidmuo čia turi labai didelę reikšmę. Labai svarbu, kad pinigai iš užsienio tekėtų į mūsų valstybę, o ne atvirkščiai. Tą turi suvokti ir eiliniai Lietuvos piliečiai. Kiekvienas šalies pilietis krizės laikotarpiu privalo stengtis teikti pirmenybę lietuviškoms prekėms bei produktams, nes taip jis palaiko savo gimtąją šalį ir jos gamintojus, pinigai lieka valstybės viduje.

Kiti valstybės politikos aspektai į kuriuos itin jautriai reaguoja visuomenė yra sveikatos apsauga ir visuomenės saugumas. Jie formuluoja naują ir labai svarbią užduotį valdžiai.

6. Šalies valdžios institucijos privalo užtikrinti nepriekaištingą ir efektyvų sveikatos apsaugos sistemos veikimą, taip pat analogišką piliečių saugumo užtikrinimo sistemos veikimą. Sutinku, kad dabar ir taip jau skiriamos didžiulės pinigų sumos minėtų sistemų veikimo užtikrinimui, tačiau pabandykime ir čia išlikti logiškais ir remtis priežasties-pasėkmės logika. Juk jau seniai tapo aišku, kad kovoti reikia ne su pasėkmėmis. Šiuo atveju didžiausios pastangos turi būti kreipiamos į prevenciją. Nors ir negreitai, tačiau tokios investicijos ilgainiui atsiperka visuomenei su kaupu. Ir vėlgi atsiremiame į naujos vertybinės sistemos formavimą visuomenėje. Mankšta, sportas, saviugda, sveiko gyvenimo propagavimas turi tapti populiariu reiškiniu. Tai turi tapti įpročiu. Lygiai taip pat darbas su jaunimu, vertybinių nuostatų formavimas, užimtumas, socialinės garantijos ir kt. turi stoti į kovą su nusikalstamumu.

Štai, mes ir perėjome per pagrindines užduotis, kurios sudaro veiksmų planą mūsų valstybei, Tau, mūsų Lietuva. Kas svarbiausią, namų darbus gavo tiek šalies valdžios atstovai, tiek eiliniai mūsų piliečiai. Visi turime stengtis. Be abejo, darbų yra žymiai daugiau, negu čia aprašyta, tačiau aprašytieji darbai užduoda mums pagrindinę veikimo kryptį, o šalia įvardinti būdai, priemonės ir įrankiai, kurių pagalba mes efektyviai judėsime mūsų vizijos link. Sėkmės!

Eugenijus Pučekas

Share/Bookmark

Lietuvos ateities strateginė vizija, jos siūlymas sudarytas remiantis:

• gyvųjų organizuotų sistemų, tame tarpe socialinės inžinerijos teorijomis;
• informacinių ir bio-neuroinformacinių technologijų kūrybinės raidos dėsningumais;
• informacijos (gilesne) samprata, kaip pamatinės mokslo-technologinės vertybės (prie medžiagos ir energijos) ir jos gamybos – kūrybos – reikšme Žmogui ir visuomenei;
• neokantiniu etikos imperatyvu.

Kad Lietuva būtų „žalia“, Lietuvos žmogus privalo Gamtą, ypač Gyvąją Gamtą matyti, ne kaip žmogaus-plėšrūno auką, bet kaip kasdienio gyvenimo partnerį, privalo su ja sietis ne konkurentiniais ar plėšrūniškais, bet, kas yra net svarbiau, kooperaciniais ryšiais: „Žmogus padeda Gamtai – Gamta atsilygina – tarnauja Žmogui“. Kad tai būtų įgyvendinta – visų pirma tokie pat santykiai turi būti įgyvendinti ir tarp pačių žmonių – tarp jų vyrautų ne plėšrūniški, ne konkurentiniai, bet partneriniai kooperatyviniai ryšiai: „Aš padedu tau, tu padedi man, mums visiems vadovaujantis bendru etiniu principu – Gamta ir Žmogus joje yra pati didžiausia vertybė, o materialiosios vertybės (materialusis turtas, pinigai) niekada negali būti svarbiau už Žmogų ir Gamtą“. Visuomenė, kuri materialųjį turtą iškelia virš Žmogaus ir Gamtos tampa amoralia visuomene, ji save naikina ir yra pasmerkta išnykti. (I. Kanto etinio imperatyvo – neokantinės etikos variacija).

Todėl, siekiant, kad Lietuva būtų „žalia“, pirmiausia reikia išugdyti solidarius santykius tarp žmonių, o tada kooperaciniai-partneriniai santykiai su Gamta formuosis savaime, kaip neišvengiama pasekmė.

Žmogaus ir žmonių ugdymui kitokiai etinei gyvenimo nuostatai nei yra vyraujanti šiuo metu, pirmiausia reikia gerai suprasti žmogaus, kaip biologinės būtybės ir jo rūšies specifines savybes. Naujausi mokslo tyrimai pateikia pakankamai faktinės medžiagos, kuri rodo, kad žmogaus elgesį lemia dvi informacinio valdymo sistemos (posistemiai): genai arba genetinė informacija, formuojanti egoizmą (The selfish gene) – plėšrūniškai konkurentinę – egoistinę elgseną, ir kita, neuroinformacinė (neocortex) informacija – kooperacinę-kūrybinę ar net altruistinę elgseną.

Valstybė, suformavusi mokslu pagrįstą solidarią kūrybinę klasę (socialinį sluoksnį), kurios valdymo struktūros pripažintų kūrybingumo vertybę bei kūrybiškumo ugdymo ypatingą svarbą, ir šiai klasei sudariusi sąlygas pilnavertiškai reikštis, įgis galingiausią įrankį optimaliausiai ir greičiausiai spręsti bet kurias esančias ir iškylančias problemas.

Vadovaujantis šiomis, mokslo padiktuotomis nuostatomis, pateikiama solidarios kūrybinės Lietuvos formavimo vizija-projektas, vedantis ir į „žalią“ Lietuvą taip pat.

Vizija-projektas sudarytas iš šių dalių:

1. Keisti edukacinę sistemą; šiandien vyraujantį, kūrybiškumą slopinantį vaikų ir jaunimo mokymą, orientuotą nuostatomis „pakartok“, „atkartok“, „mėgdžiok“, keisti mokymu nuostatai – „sugalvok – sukurk pats“.
2. Formuoti pamatinę mokslo-technologinę kūrybinę visuomenės klasę (socialinį sluoksnį, creative class); mūsų visuomenėje vyraujančią kūrybingumo sampratą kaip linksmybių-šou (creative industry) kūrybą, pakeisti pamatine mokslo-technologinės kūrybos samprata, vedančia link kūrybinės visuomenės.
3. Keisti visuomenės etines nuostatas; mūsų žmonių gerovės sampratą, gyvenimo malonumo išraišką kaip turimą materialaus turto (pinigų) bei turimos valdžios kiekį, pakeisti vyraujančiu malonumo pojūčiu kaupti žinias, žinojimą, racionalia, mokslu grįsta esančių ir vis žmogui bei visuomenei iškylančių problemų supratimo bei šių problemų kelių jas spręsti paieškos – kūrybos malonumu. Tai yra kitokia etine nuostata – mokslo-technologinės kūrybos – informacijos gamybos nuostata. (Technologinė kūryba suprastina plačiau ir giliau: pavz. edukaciją suprantant kaip aukščiausio lygio informacinę (psicho-neuroinformacinę) technologiją, kurios paskirtis – gimusius ir augančius vaikus, jų smegenis sužadinti ne mėgdžiojimui, bet kūrybai (Creative compact)).

Visuomenė, pradėjusi šią viziją įgyvendinti, rezultatus gali pajusti ne anksčiau kaip po 25 – 30 metų, kai subręs ir ateis į visavertį mūsų gyvenimą šiomis nuostatomis orientuota nauja karta. Bet kitokį visavertės visuomenės išlikimo kelią, šios vizijos autoriaus nuomone, vargu ar mes turime.

1. Kūrybingumo ugdymo edukacija.

Mokyti mokytis – konstruoti savąją žinojimo sistemą

Mokslo požiūriu gyvojo ir žmogiškojo socialinio pasaulio esmės ir raidos principų bei mechanizmų, atsidursime prie paradigmos, kad gyvasis pasaulis yra amžina technologijų kūrybos – raidos sistema. Nes gyvieji organizmai, kaip ir visuomenės kasdienis gyvenimas, visą laiką privalo „remontuotis“, gaminti panašius į save pačius (daugintis) ir net tobulintis. Tam reikalui jie visą laiką turi kurti technologines priemones, elgsenos taisykles ir pan. Jeigu jie to daryti nesugebėtų, jų Žemėje nebūtų. O tai, ką jie privalo daryti ir daro, vadintina bendru pavadinimu – technologijos (suprantant plačiąja prasme).

Gyvybės, gyvųjų sistemų evoliucijos natūraliosios technologinės raidos tyrimai, ypač informacinių technologijų požiūriu, rodo, kad šiltakraujai gyvūnai (žinduoliai ir paukščiai), o ypatingai žmogus, ne tik moko savo vaikus (perduoda gyvenimo patirtį – informaciją), bet sugeba rasti nestandartinius iškylančių problemų sprendimus (gaminti informaciją – kurti) ir juos tam tikromis informacinėmis priemonėmis perduoti savo rūšies individams, populiacijai. Šiltakraujų gyvūnų sugebėjimus mokytis ir mokyti lemia tam tikrame bioevoliucijos periode susiformavę specialios smegenų žievės (neocortex) struktūros, specialios informacinės technologijos, vykdančios informacijos gamybos bei perdavimo procedūras. Šios smegenų struktūros, jų raida lėmė technologinę kūrybą – žmogaus atsiradimą ir žmonių visuomenės technologinę raidą. Pradžioje – ugnies ir akmens technologijas, vėliau molio, gyvūnų ir augalų prijaukinimo (pirmykštės agro-biotechnologijos), bronzos (graikų kultūra), geležies (romėnų kultūra), chemijos ir fizikos mokslai (industrinė visuomenė), o kibernetika-informatika (informacinė) ir t.t. Pasaulio raidos schema organizuotų sistemų teorijos požiūriu pateikta 1 pav.

Ši pasaulio technologinės evoliucijos schema akivaizdžiai rodo, kad gyvybės (biosistemų) raida, pagrįsta informacinių technologijų atsiradimu ir jų raidos dėsningumais, tęsiasi žmonių visuomenės technologinės raidos forma. Visą laiką kintant žemės gamtinėms sąlygoms, žmogus, kaip ir gyvoji gamta, vis sukuria naujas technologines priemones. Šios kūrybos procese pirmasis žingsnis – iškylančių problemų konkreitzuotas formulavimas, projektų-programų kūryba, jų imitacinis modeliavimas ir sprendimų priėmimas, technologinių priemonių paieška ir kūryba, bei sprendimu atrinktų projektų įgyvendinimas. Visa tai natūraliai daro gyvoji gamta, ir žmonių visuomenė. Biologinių technologijų kūrybinė viršūnė – šiltakraujų smegenys, smegenų žievė (neocortex) – struktūra sugebanti visa tai daryti informaciniame lygyje ir valdyti įgyvendinimą. Žmonių visuomenėje tai turi daryti socialinės kūrybinės struktūros – kūrybinė klasė (creative class pagal R. Florida).

Visa tai suprantant, mums Lietuvoje negaištant, pirmiausi, formuojant mokslo-technologinę kūrybinę klasę, – radikaliai perorientuoti vaikų ir jaunimo edukacinę sistemą, įvertinus smegenų žievės funkcinę paskirtį ir informacinės veiklos principus. Šios neurostruktūros funkcionuoja analizės per sintezę principu, naudodamos tam tikrą individo suformuotą žinojimo sistemą. Žmogaus atvejais ši žinojimo sistema individui suteikia sisteminio mastymo galimybę – formuluoti problemas, kurti problemų sprendimo projektus-planus, atlikti šių projektų imitacinį modeliavimą, priimti sprendimus veiklai, ir valdyti savus veiksmus pagal priimtą projektą-planą. Individo sisteminiam mastymui naudojama žinojimo sistema gali būti įdėta jau suformuota kitų mokymo procese, ir gali būti suformuota pačio individo – asmenybės. Agrarinėje (feodalinėje) ir industrinėje (kapitalistinėje) visuomenėse vyrauja vaikų ir jaunimo mokymas įdedant jau suformuotas žinojimo sistemas – mokymas principu atkartok. Ugdant kūrybinę visuomenę būtina jaunimo mokymą transformuoti – pakeisti mokymo principą atkartok (copy/paste) – principu sugalvok – sukurk. Tam reikalinga vaikus ir jaunimą mokyti formuoti – konstruoti savąją žinojimo sistemą. Iškyla poreikis įgyvendinti konstruktyviojo mokymo metodus – konstruktyviosios mokslo-technologinės edukacijos sistemą.

Tam reikalinga:

1. Iškelt į specialųjį rangą pora universitetų – vieną fundamentinį kitą technologinį, jauniems kūrybinio sluoksnio specialistams rengti. Suprantama, studijoms atrenkant pagal kūrybiškumo savybes. Vienas pagrindinių kūrybiškumo kriterijų – sugebėjimas konkrečią humanitarinę situaciją pervesti į abstraktaus aiškinimo lygį (schemas, matematines ar loginines formules), jame daryti išvadas, sprendimus, ir sprendinius interpretuoti jau konkrečia humanitarine forma. (Atlikti kodavimo-dekodavimo procedūras). Tam atranka gamtos, tiksliųjų ir technologinių mokslų kūrybinėms studijoms turi būti atliekama pagal matematikos, o humanitarinėms studijoms – pagal logikos sugebėjimus.
2. Organizuoti pradinio ir viduriniojo mokymo pedagogų perkvalifikavimą mokytis kūrybai (mokymuisi sugalvok – formuok savąją žinojimo sistemą), o ne egzaminui, pakartojimui (ne mokymui atkartok), bei atitinkamų mokymo klasių mokyklose, kuriose jau yra pasirengusių kūrybinio mokymo nuostatų pedagogų, formavimą.
3. Siekiant išryškinti įgimtą kūrybingumą ir skatinti jo vystymą, išplėsti įvairių mokslo sričių moksleivių mokslo-technologinių olimpiadų organizavimą, olimpiadoms suteikiant ypatingo dėmesio statusą, sudarant išskirtines galimybes olimpiadų prizininkams įstoti ir studijuoti atitinkamose Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Kūrybinės edukologijos mokytojams rengti galima panaudoti mokytojų tobulinimo institucijas. Moksleivių kūrybingumo stebėsenai ir skatinimui labiausiai tinkami Respublikiniai moksleivių techninės kūrybos namai Vilniuje, ten koncentruoti moksleivių olimpiadų organizavimą. Tai būtų mokslo-technologinės kūrybinės klasės pamatinis indėlis ateičiai. Šiandieninei mokslo-technologinei kūrybai reikia organizuoti pagal esamas realias galimybes.

2. Kūrybinės mokslo-technologinės klasės formavimas šiandien.

Vilniaus-Kauno kūrybinis megatechnopolis

Lietuva nėra išsivysčiusi šalis – nei agrariškai, nei industriškai. O mokslo-technologinis kūrybinis sluoksnis (kūrybinė klasė) pas mus kažin ar sudaro kelis procentus. Kūrybinio darbo žmonės yra, pavyzdžiui, mokslo-pedagoginiai darbuotojai, kurie neskaičiuodami valandų, gaudami varganą atlyginimą, dirba tai todėl, kad tame darbe jaučiasi tikrais žmonėmis – ieškančiais, kuriančiais nauja ir tai jiems sukelia pagrindinį gyvenimo pasitenkinimą. Bet jų vargu ar yra vienas procentas. Kur kas didesnė mūsų mokslinio sluoksnio dalis veržiasi į valdančiąsias, t.y. nekūrybines, kūrybiškumą slopinančias struktūras, ir dirba ne kūrybai, o dėl atlyginimo. Kūrybinio socialinio sluoksnio formavimui pas mus, Lietuvoje, neatidėliojant reikia, sukurti nors vieną visavertį (ne formalų) mokslo-technologinį kūrybinį centrą, sudarytą iš glaudžiai (solidariai) dirbančių, kūrybiškų tolerancijos, technologiškumo ir talentingumo (TTT pagal R. Florida) principus pripažįstančių darbuotojų – mokslininkų tyrėjų, inžinierių konstruktorių ir technologų gamybininkų.

Lietuvos kūrybinės visuomenės formavimo konkretesnis žingsnis turėtų būti:

* Įvertinant jau XXI-jo amžiaus iššūkius, kuo skubiau mokslo-technologinės kūrybos požiūriu kooperuoti Vilniaus-Kauno miestus į bendrą, su apie juos ir tarp jų esanačiais miestais bei miesteliais, konglomeratą (Vilniaus-Kauno kūrybinį megatechnopolį) naujovių paieškai ir įgyvendinimui. Tai apjungtų Vilniaus-Kauno dvimiesčio idėją (J. Vanagas) su mokslo-technologijų kūrybine Lisabonos Strategijos idėja, ir visa tai radikaliai lemtų Lietuvos ateitį.
* Toks Vilniaus-Kauno kūrybinis megatechnopolis sukurtas ne savivaldybių, bet nacionalinės programos lygmenyje apjungus Kauno technologinį potencialą su Vilniaus fundamentinių mokslų kūrybiniu potencialu, ženkliai padidintų bendrąjį mokslo-technologinį kūrybingumą – padidintų sėkmę, mažintų nesėkmės rizikos laipsnį. Be to, tai būtų suformuotas Lietuvos idėjinis-kūrybinis židinys (kūrybinis traukos centras), iš kurio sklistų tikro žmogiško – kūrybinės veiklos gyvenimo nuostatos po visą Lietuvą.
* Vilniaus-Kauno kūrybinio megatechnopolio pradinis kūrybinės mokslo-technologinės paieškos prasmingas žingnis galėtų būti bioinformacinių technologijų link, darnia kryptinga tematika apjungiant Vilniaus biotechnologijas su Kauno informacinėmis ir kai kuriomis biomedicinos technologijomis.
* Vilniaus-Kauno kūrybinis megatechnopolis – ALTERNATYVA 5-kiems SLĖNIAMS. Kuriami 5 savarankiški slėniai vargu ar duos rezultatą – inovacinį produktą, tik skaldis, tarnaus nekūrybiniams konfrontaciniams santykiams tarp mūsų potencialių kūrybinės klasės darbuotojų. Be to, tam tikros mokslo ir verslo grupės pasidalins ir suvalgis didžiulius pinigus, o sudalinus didžiulius pinigus į 5 dalis – kiekvienai jų bus permaža ką nors rimtesnio inovatyvaus sukurti. Rimtai mokslo technologinei kūrybai su konkrečia inovacine prekine išeiga (pavz. panašia Suomijos NOKIA‘i), reikalingi labai ir labai dideli pinigai, nukreipti vienai išmintingai parinktai mokslo-technologijos paieškų krypčiai. Būtina 4 Kauno-Vilniaus „slėnius“ apjungti bendru mokslinės-technologinės kūrybos išeigos tikslu. Toks tikslas, išplaukiantis iš apibendrintos biosistemų strateginės raidos krypties, šią idėją perkėlus į visuomenės technologinės raidos tendencijų prognozę, galėtų būti – bio-neuroinformacinių technologijų, pagrįstų molekuliniais ir neuroinformaciniais mechanizmais bei principais, tyrimai ir kūryba. (R. Kurzweil‘o prognozės, technological singularity, 2005, 2008; Juan Enriquez, 2007).

Lietuva turi didžiulę socialinio-technologinio atsilikimo naštą – didelį atsilikusį, net dominuojantį agrarinį ūkį ir neišsivysčiusią industriją – su gausia jaunų darbingų žmonių emigracija bei augančiu pensininkų sluoksniu. Viena iš pagrindinių visų šių blogybių priežasčių yra nesolidarūs – konkuruojantys ir net plėšrūniški tarpusavio santykiai. Rimtas stambaus masto mokslo-technologinės kūrybos siekis turėtų padėti pamatinius akmenis solidariai kūrybinei visuomenei formuotis.

3. Per technologinę kūrybą – solidarios kūrybinės visuomenės link.

Naujų visuomenės gyvenimo etinių principų formavimas

Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogus, kaip ir visa gyvoji gamta, yra amžinų esamų ir vis atsirandančių naujų problemų aplinkoje, kurių sprendimui reikalinga atrasti, sugalvoti, sukurti ir įgyvendinti naujas technologines priemones. (“All life is problems solving” – K.R. Popper. ). Tai teigia ir fiziniai mokslai, kurie daro išvadas, kad gyvybė, organizuota jos veikla yra – entropijos (neorganizuotumo, betvarkės) mažinimo vyksmai, t.y. – organizuotumo didinimas. (“… living matter evades the decay to thermodynamical equilibrium by feeding on negative entropy” – E. Schrödinger). O kibernetikos mokslai rodo, kad šią organizuotą veiklą lemia specifinė mokslo vertybė – informacija, kuri valdo vyksmus taip, kad būtų funkciškai tikslinga veikla, specialialiomis informacinėmis technologijomis. Todėl, išspręst problemą reiškia – sukurt naują technologiją ar net technologinę sistemą, bei ją įgyvendinti kasdieniame visuomenės gyvenime.

Stambaus masto mokslo-technologijų kūrybinė veikla, problemų naujų sprendimų paieška – kūryba, reikalauja didelio kiekio įvairių sugebėjimų žmonių darnios veiklos, slopinant konkurentinius ir plėšrūniškus santykius, ir skatint partnerinius simbiontinius – kooperatyvinius ryšius. Reikia, kad įvairios idėjos susijungtų į naują kokybinį sprendimą. Organizuotų sistemų teorija parodo, kad: konkurencija negali sukurti kokybiškai naujų technologinių, bet sugeba tik maksimaliai ištobulinti jau esamas; naujos technologinės kokybės sukuriamos kooperatyviniais sambūvio ryšiais (vienos idėjos pildo kitas); o plėšrūnas plėšrūnas-auka sisteminiame sambūvyje gali virsti valdytoju (reguliatoriumi, valdžia), kai jis specializuojasi efektyviai gauti, perdirbti, siųsti ir gaminti informaciją – t.y. valdyti. Jei plėšrūnas to nedaro, ar nesugeba to daryti, jis tampa parazitu ar net sistemą žlugdančia dalimi. (D. Kirvelis, 1998, 2007). Kūrybiškoje organizacinėje struktūroje turi vyrauti kooperaciniai santykiai, vidutiniškai plėšrūniška prigimtimi pasižyminti valdžia ir silpniausiai veikti konkurentiniai ryšiai. Todėl formuojant mokslo-technologijų kūrybinius centrus būtina surinkti ar išugdyti geranoriškai tolerantiškai įvairiausioms nuomonėms nusiteikusius kuo įvairesnių sugebėjimų talentingus žmones. Tai jau kūrybinės etikos ir edukacijos problemos, kurių ištakos slypi I. Kanto etinio imperatyvo formulavime – neokantinėje variacijoje. (I. Kantas, -1785, liet.1980: Ė. Fromas, – 1976, liet. 1992, 2005).

Tokiu būdu, kaip rodo įvairios mokslo teorijos, kūrybinė visuomenė, kurios tikslas – informacijos – naujų problemų projektų (idėjų) gamyba, reikalauja solidarių santykių vyravimo joje. Gi industrinėje visuomenėje, kurios tikslas materialiųjų vertybių ir pelno gamyba, esant išteklių ribotam kiekiui, visada vyrauja konkurencija, kuri per monopolizacijos tendencijas (Gauzės dėsnį biologinėse sistemose) slopina naujų kokybinių technologijų atsiradimą. Visuomenei pereinant iš industrinės į kūrybinę, tenka keisti visuomeninių santykių etiką – iš konkurencinės, į kooperacinę, nes kūrybinės visuomenės tikslas – originalus ir efektyvus problemų sprendimo projektas (idėja), ekonominis efektyvumas paliekamas antrame plane.

R. Florida kūrybinės klasės veiklos tikslu laiko visuomenės ekonominį augimą. Kūrybinės visuomenės formavimo tikslas – kuo didesnė žmonių dalis išugdyta susirasti savas įgimtas kūrybines galias, jų sferoje gauti kuo aukštesnį išsilavinimą ir gyventi-dirbti šioje srityje savame krašte. Ekonominis augimas, kaip ir viena kūrybinės veiklos šaka, kaip ne svarbiausia, bet būtina visuomenėsveikla – visuomenės kūrybingumo ugdymui reikalingų išteklių kūrybinės klasės bei visuomenės veiklai gamyba. (Žiūr. 2 pav.)
Svarbiausia – idėjų strateginių problemų sprendimams gamyba – strateginė kūryba – strateginės informacijos gamyba. Formuojama kūrybinė klasė grįžtamaisiais poveikiais per tolerancijas įvairovei bei darbui, ir talentų generuotas idėjas bei inovacijas, nuolatinai kuria naujas technologijas esamų ir iškylančių problemų sprendimams. Kuo didesnė visuomenės dalis įsijungia į kūrybinės visuomenės veiklą pagal savas individo įgimtąsias kūrybiškumo savybes, tuo visuomenė tampa labiau kūrybiškesnė, o t.y. adaptyvesnė kintant aplinkos sąlygoms. Tuo didesnei visuomenės žmonių daliai būtų galima taikyti pilnaverčiai laimingų žmonių – kūrybinei klasei priklausančių asmenybių.

Jei Lietuva bus solidari ir kūrybiška – neišvengiamai ji bus ir “žalia”, nes visuomenėje vyraujant kūrybai – labiau vyraujant informacijos, bet ne materialiųjų vertybių gamybai, kuriantiems žmonėms tampa svarbi aplinka, sveika, įvairi ir vešli visavertė gyvoji gamta. Mokslo-technologijų kūrėjas, sistemiškai mastantis žmogus, gerai supranta, kad sveika ir vešinti, jį supanti gyvoji gamta, yra jo ir visų žmonių sveikatingumo ir kūrybingumo pamatas. Gobšumas materialiosioms vertybėms, noras jas kaupti, traukiasi į antrąjį siekių planą, į pirmąjį planą išeina tikslas – rasti kuo originalesnę, efektyvesnę problemos sprendimo idėją, sukurti jo įgyvendinimo projektą, matyti jo įgyvendinimą bei vaisius. Sekminga mokslo-technologinė kūryba tampa didžiausiu malonumu – vadinamu laime. Tai ir yra solidarios kūrybinės visuomenės esmė – Žmogaus ir Gamtos harmonija.

Pagrindiniai lengvai prieinami šaltiniai:

1.    J. G. Miller. Living Systems. New York: McGraw-Hill, 1978.
2.    D. Kirvelis. Biofizika (vadovėlis), VUL, 2007.
3.    D. Kirvelis. Neuroinformatika (Mokymo priemonė). CD, Technologija, 2008. (www.biofizika.gf.vu.lt).
4.    R. Florida. The Rise of the Creative Class. Basic Books 2002.
5.    R. Kurzweil. The Singularity is Near: When Humans Transcend Biology. Viking Penguin, 2005.
6.    Juan Enriquez. Kai ateitis užvaldo mus. Vilnius, Mūsų Knyga, 2007.
7.    K. R. Popper. Rinktinė. (mokslinis metodas ir socialinė inžinerija). Vilnius, Pradai,2001.
8.    Ė. Fromas. Turėti ar būti ? Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1992; Kaunas, Verba vera, 2005.

Vizija PDF formatu

Vizija LSDP tinklapyje

Dobilas Kirvelis

Share/Bookmark

Kad būtų laiminga mūsų šalis – Lietuva, reikia gerų ir laimingų žmonių. Žmonės – tai Lietuva.

Tuom Lietuva ir būtų turtinga – gerais ir laimingais žmonėmis. Tai ką žmonės duoda, ne visi gali paimti. Šiuo metu Lietuvos žmonės tikrai ne visi yra laimingi ir geradariai. Bet jug lietuvoj – tik trys milijonai . Taigi tarp tų trijų milijonų žmonių yra įvairių. Žmonės daug klysta, bet ne visi gailisi savo klaidų, ne visi iš jų pasimoko, o tik jas kartoja. Taigi šioje šalyje yra daug veikiančio smurto, daug benamių žmonių, daug pykčio ir daug visokiausių blogų dalykų. Jų išvardinti neįmanoma. Šie visi blogi dalykai bandomi yra nors truputį apmažinti . Taip pat norėčiau pabrėžti tai, kad lietuviai nebijo pasakyti tai, ką galvoja.

Mes esame! Daugiausia yra nuvertinami tie žmonės, kurių socialinė būklė visiškai menka. Daug ką taipogi sudaro alkoholis ir kiti svaigalai. Daug mokyklose yra mokoma ir aiškinama apie tai. Bet mes turime, kas garsina mūsų Lietuvos vardą. Tai sportas, mūsų krepšininkai, bei kitos sporto šakos.

Taigi mano tokios išvados, kad Lietuvos laimės siekti dar reikės ilgai. Ir neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvos būklė yra nekokia, bet Lietuva visad buvo turtinga ir yra turtinga, nes Lietuva turi mus – mylinčius savo tėvynę žmones.

Gabrielė Mažeikaitė

Share/Bookmark

Daugelis šiandien vartojame žodį krizė ir suprantame, jog jis reiškia ne pačius geriausius dalykus. Iš paaiškinimų žodyne (Alkonas) taip pat galime suprasti, jog krizė reiškia „kainų, paklausos smukimą“ bei „ekonominio aktyvumo sumažėjimą“. Šiame darbe neturime tikslo plačiau diskutuoti apie krizės sąvokų interpretacijas, daugiau dėmesio norime skirti situacijos analizei ir problemų sprendimo moduliui parengti. Užtektų tiktai pažymėti, jog krizės nevertėtų lyginti su kokiu nors maru ar stichine nelaime, bet sutikti su anksčiau pateiktu paaiškinimu. Tačiau vadybos specialistui turėtų kilti klausimas, ką reiškia ekonomikoje „kainų, paklausos smukimas“ bei „ekonominio aktyvumo sumažėjimas“. Ar tai yra ekonominė problema? Šioje vietoje galima tikėtis aponentų pasipriešinimo, tačiau atsakyti teigiamai į tą klausimą negalima. Ekonominių bei vadybinių problemų identifikavimo specialistai turėtų drąsiai pasakyti, kad „kainų, paklausos smukimas“ bei „ekonominio aktyvumo sumažėjimas“ nėra ekonominė problema. Tai yra tiktai simptomai ( ženklai), rodantys, kad ūkio valdyme turime problemų. Kita vertus, kainų smukimas yra tiktai sumažėjusios paklausos rezultatas. Įvardinti problemas be išsamesnio tyrimo yra labai neatsakinga, tačiau pagal neigiamus simptomus (mažos užsienio investicijos, didėja kapitalo išvežimas į užsienį, mažinamos darbo vietos, mažėja oficialus darbo užmokestis, auga protų emigracija, didėja visuomenės nepasitenkinimas valdžios veiksmais ir kt.) galima spėti, kad turime problemų su mokesčių sistema, valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos organizavimu, rinkos reguliavimu, mokslo motyvacija, teisėtvarka ir kitais ekonomikos valdymo mechanizmais. Galime kiek norite plakti arklį, bet įklimpusio ir likusio su trimis ratais vežimo jis nepatrauks.

Suprantama, jog ekonominės problemos yra glaudžiai susiję su socialinių reikmių finansavimu. Sumažėjusio verslo aktyvumo rezultatas – mažesnės valstybės biudžeto pajamos ir su tuo susijęs grėsmingas biudžeto deficitas, didėjanti valstybės skola. Ar yra išeitis iš to užburto rato? Ar tikrai Lietuva nieko negali pakeisti, o tiktai guostis, kad kažkur kitur irgi ne viskas gerai, kad Lietuva maža šalis ir jos ekonomika priklauso nuo išorės veiksnių? Sutikime, jog visų šalių ekonominę plėtrą vienaip ar kitaip veikia įvairūs išorės veiksniai, tačiau yra ir daug vidinių veiksnių, lemiančių ekonomikos ir gyvenimo lygį. Todėl šiame darbe daugiau analizuosime vidaus veiksnius, problemų priežastis bei sprendimo kelius.

1. Ekonominės krizės užuomazga XXI a. pradžioje

Ekonominė krizė neatsiranda staiga – tiek teigiamiems, tiek neigiamiems ekonominiams pokyčiams reikia laiko subręsti, susiformuoti. Galima ginčytis dėl konkrečių krizės terminų, tačiau ne tai yra svarbiausia. Strateginiu požiūriu svarbiau yra sugebėti laiku įžvelgti artėjančias grėsmes ir imtis savalaikių ir efektyvių priemonių jų neigiamam poveikiui sumažinti. Tad reikėtų pabandyti atsakyti į klausimą, ar prieš keletą metų nebuvo kokių nors ekonominių simptomų, bylojančių apie esamas bei būsimas problemas. Pabandykime rasti atsakymą į šį klausimą, pažvelgę į Lietuvos makroekonominius rodiklius. Kaip žinome – ekonomikos plėtros pagrindas yra investicijos. Netgi Kinijos ekonomiką išjudino milijardinės užsienio investicijos. Kokia situacija Lietuvoje?

Nežiūrint padidėjusių investicijų į Lietuvos ūkį po įstojimo į ES, užsienio investicijų lygis, palyginus su BVP, Lietuvoje išlieka gana žemas. Pagal 2007 m. duomenis Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio (žr.1 pav.), taip pat nuo kaimyninės Estijos, Lenkijos. Blogesnis šis rodiklis yra Latvijoje ir kai kuriose kitose žemesnio ekonominio lygio šalyse.

1 pav. Tiesioginės užsienio investicijos, palyginti su BVP, proc. ((Šaltinis: www.stat.gov.lt))

Investicijų palyginimo su BVP rodiklis yra „negailestingas“ Lietuvos ekonomikai ir dar tokiu laikotarpiu – 2007 m., kada valdžia džiūgavo dėl BVP augimo. Mūsų mažesnė kaimynė Estija lygiuojasi su ES vidutiniais rodikliais, tokias šalis, kaip Italija, Vokietija, tuo tarpu Lietuvą nuo ES vidurkio pagal analizuojamą rodiklį skiria labai akivaizdus atotrūkis. Ar reikėjo daugiau ekonominių požymių, jog vien BVP augimas neparodo ekonomikos konkurencinio pajėgumo?

Kad tokių požymių yra ir anksčiau buvo, matome 2 pav.

2 pav. Tiesioginių užsienio investicijų pasiskirstymas Lietuvoje pagal ekonominės veiklos rūšis (investicijų sumos 2008 m. pradžioje) (Šaltinis: www.stat.gov.lt)

Užsienio investicijų pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos rūšis taip pat neteikia pagrindo džiūgauti. Kaip matome iš 2 pav.. didžioji užsienio investicijų dalis yra susijusi su naftos produktų gamyba (Mažeikių nafta), prekyba, finansiniu tarpininkavimu. Tuo tarpu užsienio investicijos į kitus Lietuvai labai svarbius ūkio sektorius (baldų gamyba, transportas, radijo, elektronikos priemonės) yra palyginti nežymios.

Kodėl taip yra Lietuvoje? Atsakymai į šį klausimą yra gana dažnai kartojami mokslinių tyrimų išvadose, konferencijų pranešimuose, kada kalbama apie Lietuvos investicijų aplinką. Potencialius investuotojus dažnai atbaido netobula, neaiški ir dažnai keičiama mokesčių sistema, biurokratiškas verslą kontroliuojančių institucijų mechanizmas, aukštokas korupcijos lygis, nesąžininga konkurencija, monopolinių struktūrų dominavimas rinkoje, nesaugi aplinka (fizine ir teisine prasme), neaiški monopolizuoto energetikos sektoriaus perspektyva, mažėjantis kvalifikuotų specialistų pasirinkimas.

Paanalizavę Lietuvos materialinių investicijų struktūrą (žr.3 pav.), matome ne itin pageidaujamas proporcijas. Nors materialinės investicijos Lietuvoje po įstojimo į ES augo sparčiau, tačiau ekspertų vertinimais materialinių investicijų apimtys ir tendencijos jų dinamikoje yra mažai inovacinės, investicijų struktūra yra nepalanki šalies konkurencingumo atžvilgiu. Investicijos, nukreiptos į darbo našumo didinimą, sudaro mažą bendros investicijų vertės dalį, daugiau nei pusė lėšų skiriama statyboms, pastatams ir žemei įsigyti. Siekis nukreipti investicijas į pastatus ypač ryškus 2008 m. Tuo tarpu įrengimų remontui buvo skiriama labai maža investicijų dalis. Tokia situacija nėra gera, galvojant apie technologinio lygio gerinimą ir verslo konkurencingumo didinimą vidaus ir tarptautinėse rinkose. Todėl, nenuostabu, kad, sustojus statybų verslui 2009 m., Lietuvos ekonomika pasirodė beesanti 2005-2006 m. lygyje.

3 pav. Lietuvos materialinių investicijų struktūra 2006 ir 2008 m. (Šaltinis: www.stat.gov.lt)

Lietuvai įstojus į ES, suaktyvėjo Lietuvos investicijos į užsienio šalis. Kadangi Lietuvos ūkis negali pasigirti dideliais užsienio investicijų srautais, kapitalo išvežimas į užsienio šalis nėra teigiamas reiškinys. Tai byloja apie nepakankamai gerą verslo aplinką Lietuvoje. 4 pav. parodyta Lietuvos investicijų užsienyje augimas. Akivaizdu, jog investicijos į užsienio šalis pradėjo sparčiai didėti nuo 2005 metų. Iš Lietuvos statistikos departamento pateikiamų duomenų galima daryti išvadą, jog Lietuvos investicijos į užsienio šalis nuo 1998 metų iki 2008 metų padidėjo nuo 103,9 mln. litų iki 3701,9 mln. litų arba daugiau kaip 35 kartus.

4 pav. Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje 2000-2008 m., mln. litų

(Šaltinis: www.stat.gov.lt)

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tiesioginės užsienio investicijos yra labai netolygiai pasiskirstę Lietuvoje pagal regionus. Didesnė užsienio investicijų tenka Telšių, Vilniaus, Klaipėdos, apskritims, tuo tarpu kitose apskrityse tiesioginių užsienio investicijų sumos žymiai mažesnės. 5pav. parodytos tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui 2008 m. pradžioje. Pagal šį rodiklį išsiskiria Vilniaus ir Telšių apskritys, blogesnė situacija – Klaipėdos ir Kauno apskrityse, o kituose šalies regionuose tiesioginės užsienio investicijos nesiekia nei 5000 litų vienam gyventojui.

5 pav. Tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui 2008 m. pradžioje, litai (Šaltinis: www.stat.gov.lt)

Iš trumpos makroekonominės analizės galima daryti išvadas, jog ekonominę krizę arba jos gilesnę formą lėmė šie pagrindiniai veiksniai: santykinai mažos tiesioginės užsienio investicijos, neracionali ir neefektyvi investicijų struktūra, nepakankamai patraukli reinvesticijų aplinka. Apibendrinus galima teigti, jog Lietuvos ekonominė plėtra nebuvo efektyvi, Lietuvos verslas iki šiol yra nepakankamai konkurencingas užsienio rinkose. Nežiūrint į tai, valstybės valdymo mechanizmas yra brangus, biurokratiškas ir mažai atsakingas už šalies ekonomikos lygį.

2. Priemonės ekonominės krizės priežastims likviduoti

Detalesnis priemonių planas ekonominės krizės priežastims likviduoti išdėstytas toliau pateiktoje lentelėje. Rengiant planą, prioritetai tekti mokslui, verslo plėtrai ir konkurencingumui didinti, investicijų aplinkai gerinti, valdymui tobulinti.

Tautvydas Lukaševičius, Kazys Lukaševičius

Share/Bookmark

Daugybės lietuvių, išsimėčiusių po pasaulį, santykis su Tėvyne yra nevienareikšmiškas. Nors didžioji dalis iš jų jaučia Lietuvai sentimentus, tačiau teigia niekuomet negrįšią atgal. Antra vertus, tai potencialiai geriausi Lietuvos ambasadoriai pasaulyje. Kokios priemonės padėtų suartinti Lietuvą su po pasaulį išsisklaidžiusiais tautiečiais ir teikti abipusę naudą?

Pradzioje noreciau padekoti, kad sumastete pateikti tokia viktorina ar tiesiog noredami surinkti idomias idejas pasiulytomis temomis. Temos parinktos pakankamai aktualios, nors galetu buti ir daugiau, nes norint pateiti Lietuvos ar kai kuriu visuomeniniu – socialiniu sriciu ateites vizija, reiketu apzvelgti visas aktualiausias temas ir jas apibendrinus sujungti. Na kam teks sujungti tas pateiktas genialias mintis kol kas neaisku, bet manykime tai bus Lietuvos seimas ir vyriausybe, be kuriu pritarimo ir veiklos visos geros mintys ir pasiulymai neteks prasmes.

Pasirinkau trecia tema, nors visos pateiktos temos aktualios, ir be abejones labai susijusios, todel sprendziant vienos temos problematika ar siulant vizija ar vizijas, aktualiu susieti visas i viena bendra Lietuvos ateities vizija.

Visiems gerai zinoma pabirusiu po pasauli lietuviu geografija, kuri igijo masiskuma 19 amziaus pab., taciau dabar mus visus jaudina 21 amziaus emigracijos mastai, todel lietuviu emigracijos istorijos neaprasinesiu. Manyciau, kad emigracija yra neisvengiama ir tai daugiau teigiamybe nei problema, jei tai neigauna masiska pobudi. Žinoma, dalis emigrantu sugriš, dalis ne, vieni aktyvus Lietuvos atzvilgiu, kiti ne. Ir tai naturalu, ne kiekvienas lietuvoje gyvenantis jauciasi pilnateisiu aktyviu Lietuvos pilieciu.

Kokios priemones padetu Lietuva ir Pasaulio lietuvius suartinti? Manau visos, kurios isvardintos pateiktose temose ir ne tik. Viena is priemoniu galetu buti tam tikru visuomeniniu santykiu, verslo aplinkos, apskritai bendro buvimo iprociu adaptavimas, modifikavimas ir perkelimas i Lietuva is ivairiu pasaulio saliu, kurios turi geriausius pasiekimus vienoje ar kitoje srityje, ir su tais pasiekimais yra susipazine ar gerai isigiline musu tautieciai. Tai butu tamprus susiejimas Pasaulio lietuviu su Tevyne ir motyvuota rupyba jos klestejimu. Paprasciau rasant, tam tikros salies lietuviai butu atsakingi uz tam tikra sriti Lietuvoje. Kaip antai, Jungtines Karalystes ( toliau JK ) lietuviai atsakingi uz svietimo sistema ir socialine rupyba Lietuvoje, Jungtiniu Amerikos Valstiju ( toliau JAV ) uz versluma ir verslo aplinka, Vokietijos lietuviai uz statutines tarnybas ir t.t. Tarkim, JK lietuviai galetu imtis pagelbeti igyvendinant svietimo reforma Lietuvoje kartu su Svietimo ir mokslo ministerija, Prancuzijos lietuviai pagelbetu keiciant elektros energija taupacius prietaisus ir priemones Lietuvoje, nes energijos problemas mes jausime nuolat, jeigu nuolat neidiegsime ar nenaudosime naujausiu technologiju sioje konkrecioje srityje, trumpai tariant,- neturesime nieko panasaus i NOKIA!!!!!!!!! Be lemiamu sprendimu auksciau minetoje srityje, negalesime atsakyti i issuki krizei, t.y., atsakyti i antra tema, – Lietuvos iššūkis krizei – Tavo veiksmų planas valstybei.

Panasus patarimai ar siulymai galetu ateiti is Skandinavijos salyse gyvenanciu lietuviu, bet tai galetu buti socialineje plotmeje, tarpusavio bendravimo, investiciju i kiekviena zmogu Lietuvoje. Na, mes lietuviai nieko vertinga neturime, isskyrus musu zmones i kuriuos reiketu nuolat investuoti, gaila kad sito nenori daugelis suprasti. Tai butu pati geriausia investicija 21 amziuje, taip pat ir visam ateinanciam tukstantmeciui. Stai ir butu galima susieti pirma pateikta tema, – Lietuva 1009-2009. Kas toliau? su investicija i zmogiskuosius isteklius, kurie bus lemiami ateinanciais simtmeciais.

Besirupindami griztamuoju rysiu, didele nauda turetu ne tik Lietuvos zmones, bet ir gyvenantys uz jos ribu. Nuolat vyktu atsinaujinimas tarp Lietuvos ir uzsienio lietuviu, nuolat butu jauciamas pasaulio pulsas, naujausi ir geriausi pasiekimai, kryptys ir sroves. Lietuvai nebutu jokiu galimybiu tapti uzribio salimi ar stovincio vandens indu.

Kiekvienos salies informaciniu investiciju nedetalizuoju, nes tai reiketu konkreciu verslo ar visuomeniniu organizaciju kurimo planu, kurias galetu akumuliuoti Lietuvos ambasados, apsiriboju vizijomis, beje sito ir pageidavote. Dekoju uz skaityma.

Gediminas Vasiliauskas

Share/Bookmark

Mano visas laiškas ir bus kaip santrumpa.

Teko girdėti, kad ruošiamasi statyti kalėjimus dar jaunesniems vaikams. Ne taip reikia spręsti vaikų nusikalstamumo problemą. Vaikai nuo mažumės – nuo pirmos klasės turi būti kuo labiau užimti, turi būti daugiau remiamų būrelių, visiems vaikams, kuriuose jie turėtų tikslą, nes visas slankiojimas be tikslo ir vedą į galvojimą, ką čia tokio iškrėtus. Mokyklose mums dabar labai trūksta vaikus vienijančios bendrijos, organizacijos. Reiktų gaivinti ir rimčiau skatinti skautiją, kad vyresni prižiūrėtų jaunesnius, aiškintų, kas gerai, kas ne, skatintų teisingas pažiūras ir tiesas, teisingą gyvenimo būdą. Priklausydami tokiai organizacijai vaikai ir siektų gerai mokytis, ir žinotų, kad reikia rūpintis senais žmonėmis, tausoti Lietuvos gamtą. Tai tikrai “atsipirktų” ta prasme, kad sumažėtų jaunimo nusikalstamumas.
Tai tiek.
Su pagarba,
Eglė Klibavičienė

Share/Bookmark

PASIŪLYMAS

Marijampolė, 2009 m. spalio 19 d.

Įvadas : Jau greitai bus 20 metų, kai negrąžinamos jau laisvoje Lietuvoje buvę gyventojų santaupos valstybiniame banke (Taupomosiose kasose)

I. Pasiūlymas

R. Šarkinas “Respublikoje”aiskino, kad rubliai turėjo dengimą nejudamomis aukso atsargomis, kurias “rusai neišvežė”. Tiksliau – net Prunskienė pirko už rublius aukso papuošalus, kuriuos grąžino į Šarkino banką. Reikėtų pasielgti pagal Norvegijos pavyzdį: -nejudamų atsargų dalį, tiek kiek valstybė skolinga žmonėms, paversti Šemėtos obligacijomis ir išduoti žmonėms. Kad gyventojai jų nepravalgytų, obligacijas keisti į prioritetinių verslo šakų vystymą: būsto renovaciją, naujo verslo kūrimą, apmokėti už mokslą, pagaliau-nusipirkti invalido vežimėlį.

II. Skaičiavimas

Buvę indėliai turi būti perskaičiuojami bent jau su 2% palūkanomis

III. Asmeninis prašymas

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, mūsų šeima labai džiaugėsi, stovėjo gyvoje grandinėje. Tuomet Vagnorius pasakė, kad gyventojai, kuriems nėra būtinybės pasiimti santaupų, pasitikėti valstybiniu banku ir leisti jaunai valstybei sustiprėti, neimti visų santaupų. Tuomet metinis valstybės biudžetas buvo tik 1,5 mld lt. Aš (Sibiro tremtinė) atkalbėjau vyrą, kad jis neimtų visų santaupų. Dėja…Dėja..Kai vyras mirė 2004 m, man bankas davė paminklui paskolą su 10% palūkanų. Be to man neišdavė net vyro vardu būvusių santaupų įrašo, nes 6000 lt jam grąžino, o likusi suma (apie 19000 rub) išgaravo. Net Stalinas už paskolas išdavinėjo obligacijas, o čia – net įrašo gaila. Norėčiau atgauti įrašą, paveldėjimo dokumentai sutvarkyti..

IV. Tiesiog nesuvokiama

Kaip gali Kubilius žadėti žydams grąžinti prieškario turtą, o savus visiškai nenori prisiminti.

Ona Andriušienė-Kuzminskaitė, pensininkė, našlė, 3 vaikų mama ir 4 anūkų močiūtė, inžinierė su 45 metų darbo stažu, gaunanti 1224 lt pensijos

Share/Bookmark