Praėjusią savaitę agentūra BNS surengė atlaidus ryšių su visuomene parapijai, į vienos dienos seminarą pakvietusi pasisakyti LNK, “Lietuvos ryto TV”, DELFI, 15min.lt ir “Verslo žinių” oligarchus šulus.
Šulai (išskyrus vieną pranešėją iš gatvės) negailėdami dalijo patarimus, ką ir kaip reikėtų daryti, kad naujiena rastųsi eteryje. Temų pirkėjai mokė temų pardavėjus, ir tai buvo puiku.
Pavyzdžiui, sužinojome, kad su win-win naujiena pas E. Jakilaitį į eterį nepakliūsi:
Be to, paaiškėjo, kodėl padorūs žmonės vis rečiau spokso lietuvišką televizorių:
Gytis Oganauskas, antras žmogus DELFI redakcijoje, trečiu punktu perspėjo visus komercinius apsimetėlius: bandymai prakišti į “Delfi pilietį” tekstą, suraitytą neva skaitytojo Jono, nėra nei originalūs, nei rezultatyvūs. Dar pasakė, kad jis asmeniškai per dieną gauna ~400 pranešimų spaudai. Todėl parengė pageidavimų sąrašiuką, idant temų pardavėjai mažiau šaudytų pro šalį:
Seminare nuskambėjo ir daugiau gerų patarimų, bet didžiausias jų koncentratas buvo užfiksuotas Rolando Baryso, “Verslo žinių” vyr. redaktoriaus, prezentacijoje. Must see pranešimas visiems, kas norėtų dažniau apie save ar savo firmą paskaityti “Verslo žiniose”.
IKEA garsi ne tik savo skaniaisiais kotletukais, bet ir tuo, kad tai vienas efektyviausių koncernų pasaulyje. Bet lietuviai irgi su nagučiais.
###
Lietuvos gamintojai žino: dirbdamas koncernui IKEA, visada užsidirbsi duonai. Tačiau taip pat žino, kad jei pradėsi užsidirbinėti sviestui, būsi arba pakeistas kitu tiekėju, arba vėl dirbsi duonai.
Taigi IKEA yra gėris, niekas nesiginčija, bet būna ir geriau.
Apie tai Tiekimo grandinės konferencijoje pasakos Rimas Montvilas, “Alsenos” vadovas, kuriam IKEA kažkada pasakė “Viso gero”, bet šis atsisveikinimas buvo naujo sėkmingo kelio pradžia.
„Teko spręsti rebusą, kaip suvaldyti pinigų srautą ir atstatyti staigiai kritusius pardavimus. Supratome -- norint tai padaryti, turime susikoncentruoti į savo pagrindinių procesų pertvarką ir pridėtinės vertės kūrimą savo klientams – mažmenos, didmenos ir logistikos įmonėms“, – pasakoja p. Montvilas, vienas iš „Verslo žinių“ rengiamos konferencijos „Kaip žengti kartu?“ dalyvių.
Rimo pranešimą su džiaugsmu anonsuojame ir mes:
Smagu, kad tarp konferencijos dalyvių bus ir žmonės iš IKEA TRADING SERVICES. Tai viena efektyviausių kompanijų pasaulyje, absoliučiai orientuota į savo vartotoją, kuriam reikia padoraus produkto už mažiausią kainą. Nesugebi gaminti efektyviai -- lauk iš smėlio dėžės.
Tačiau nuostabu, kai iš smėlio dėžės išvaryti lietuviai sugeba susikurti kitą, dar puikesnę smėlio dėžę.
Pagrindinė straipsnio mintis -- užuot stūmus prekes tiekimo grandine, pradėti jas traukti. Dabar gi gamintojas bruka tiekėjui, tas bruka mažmenininkui (“imk daugiau -- duosiu didesnę nuolaidą”), o pastarasis sėdi su vienų prekių perviršiu ir kitų trūkumu, nes prognozės tiesiog neveikia. Prekių traukimo atveju tiekimo grandinė apsieina be prognozių, nes prekybininkas užsako tik tai, kas ką tik buvo nupirkta (vadinasi, turi paklausą), o žemiau esančios grandys turi užtikrinti greitą papildymą. Taip pirkėjai randa tai, ko jiems reikia, o visos grandys ženkliai pasididina pelningumo rodiklius.
Savaime suprantama, šis Neriaus pasiūlymas reiškia absoliutų žaidimo taisyklių pasikeitimą, o kai kam netgi paradigminius pokyčius. Juk tiek metų buvo dirbta stumiant prekes, negi dabar vidury baltos dienos imsi ir pradėsi jas traukti? Tad straipsnis sukėlė ažiotažą rinkoje: skaitytojai siuntė laiškus “Verslo klasei”, jūs komentavote šiame tinklaraštyje, o Nerius sulaukė keliolikos skambučių (tai jau tampa tradicija parašius straipsnį VK) iš pažįstamų. Reikia pastebėti, kad verslininkai dažniausiai skambina ne norėdami pagirti, o paprieštarauti.
Tad tiekimo grandinės konferencija (kuri įvyks 2012 m. balandžio 26 d.) buvo geriausia, ką galėjome sugalvoti siekiant įdiegti efektyvesnį bendradarbiavimo modelį Lietuvos rinkoje.
Pradžioj sukirtom rankomis su “Verslo žiniomis”, kurie turi didelę verslo konferencijų organizavimo patirtį.
Paprašėm pasiruošti pranešimus efektyviausių Lietuvos įmonių, dirbančių gamyboje, distribucijoje ir/ar prekyboje, vadovus. Viename iš anonsų Mindaugas Stankevičius, “Lestos” direktorius, pasakoja, apie ką ketina papasakoti savo pranešime:
Tuomet sukirtom rankom su viena apskritai efektyviausių Lietuvos bendrovių “Tele2″, kad jie bus pagrindinis konferencijos rėmėjas, nes puikiai žino, kas yra orientacija į klientą ir kiek daug vertės suteikia teisingas bendradarbiavimas ir pagarba savo tiekėjams.
Konferencijos bazinę kainą užstatėme 900 Lt + PVM, idant atvyktų aukščiausio lygio vadovai, nes tik jiems dalyvaujant galima pasiekti reikšmingų susitarimų, o ne tik paplepėti ir išsiskirstyti.
Kai viską susidėliojome tam, kad galėtume pakviesti panBaltic įmonių vadovus, beliko tai padaryti. Tad išsiuntėme kvietimus gamybos, didmenos ir mažmenos įmonėms, prašydami perduoti žinutę įmonės vadovui tokiam ir tokiam. Kvietėme lietuvius, latvius ir estus CEO. Per savaitę pakvietėme kelis tūkstančius įmonių, keli mūsų žmonės sėdėjo ant supporto, kad atsakytų į visas užklausas (“Ar bus vertimas į anglų kalbą?”, “Ar duosite nuolaidą, jei dalyvaus 5 žmonės?” ir pan.).
Kadangi kvietėme daugybę įmonių, žinojome, kad dalis jų mus pasiųs ant trijų raidžių. Todėl dar nepradėję kvietimo proceso nusprendėme, kad apdovanosime tą, kuris bus labiausiai nepatenkintas šia konferencija ir mūsų ketinimais. Prizas -- nemokamas apsilankymas renginyje.
Viso sulaukėme 9 riebių ir neriebių pasiuntimų. Visi jie parėjo iš lietuvių įmonių vadovų, estai ir latviai nepasiuntė nė karto.
Trečioji vieta
Ją laimi kauniškė firma, katra užsiima didmenine ir mažmenine prekyba daugiau kaip šimtu rūšių lakštinio skaidraus, tonuoto, raštuoto, laminuoto, karščiui ir ugniai atsparaus stiklo, įvairių storių ir atspalvių veidrodžiais, bei teikia stiklo ir veidrodžių apdirbimo paslaugas: šlifavimas, poliravimas, skylių gręžimas, matinimas. Šios firmos vadovo feedback’as buvo toks:
atsikabinkit
Taip ir padarėme -- atkabinome.
Antroji vieta
Ją laimi Jurbarko firma, katra užsiima mėsos gaminiais. Į mūsų prašymą užtikrinti, kad laišką gautų įmonės vadovas, jis pats atsakė taip:
Sveiki,
esu (…).
Pavyzdingai užtikrinsiu pavestą užduotį už kuklius 900lt.
Tiesą sakant, tokie pinigai nesimėto, todėl pavyzdingo pasisiūlymo nepriėmėm, ir šitos firmos kol kas tarp konferencijos dalyvių nėra.
Pirmoji vieta
Pirmąją vietą ir 900 Lt + PVM bilietą į konferenciją laimi vilniečių firma, turinti buitinės technikos parduotuvę ir remonto dirbtuves Laisvės prospekte. Šios firmos vadovas mums atrašė štai taip:
Aciu uz kvietima ,bet manes net nemokamai tai nedomina.
Sveikiname nugalėtoją ir kviečiame atvykti į pirmą kartą Baltijos šalyse rengiamą Tiekimo grandinės konferenciją!
Kol kasdien malkų priskaldantys politikai užima kone visą eterį, “Verslo žinios” ėmė ir paklausė įvairių verslininkų, ką jie apie tas malkas galvoja. Tarp apklausiamųjų papuoliau ir aš, ir ta proga autorinių teisių sumetimais publikuoju savo pareiškimą šio nišinio (ne visiems duota) tinklaraščio lankytojams.
Tas blaškymasis, kokį šiomis dienomis matome Seime ir Vyriausybėje, yra šios valdžios sisteminio neveiklumo pasekmė. Ši valdžia, kaip ir ankstesnės, orientuojasi į perskirstymą, bet ne į pridėtinės vertės didinimą. Kai pinigai yra apribojimas, joks perskirstymas iš esmės situacijos nepagerins. Bet koks kompromisas tėra problemos sisteminio sprendimo atidėjimas, kai yra absoliuti garantija, kad toji problema antrąkart smogs dar stipriau. Ir kai valdžia mano, kad kompromisai yra gėris, ir jų siekia, tai nėra ko stebėtis, kad turime tiek daug neišsprendžiamų problemų. Šito neveiklumo rezultatas – nedidėjantis ekonomikos pyragas. Todėl valdžiai tenka atiminėti iš ne savo elektorato ir dalinti savajam. Mąstančiam, veikliam, iniciatyviam žmogui šiuo metu neatstovauja jokia partija, todėl mes mokėsime nepriklausomai nuo to, ar bus apmokestinti kilovatai, metrai, ar pintos”, – kitais žodžiais pakartojau, ką šią savaitę jau buvau rašęs, ir prisnigo.
Įdomu, ką galvoja kiti? Prenumeruokite “Verslo žinias” 2012 metams ir kasdien, išskyrus savaitgalius ir šventines dienas, žinosite, ką galvoja ir ką daro lietuviškas verslas.
Čion tuo tarpu pakopypypinau po sakinį iš verslininkų pasisakymų. Detaliau – šios dienos VŽ numeryje.
Tautvydas Barštys, „KG group“ generalinis direktorius:
Pavyzdžiui, PVM maisto produktams Didžiojoje Britanijoje – 0%, Lenkijoje – 5%, o Lietuvoje – 21%.
Algimantas Variakojis, KŪB „Verslo angelų fondas I“ fondo valdytojas:
Nesuprantu, kodėl didėja kai kurių ministerijų biudžetai. Jei matome, kad grįžome 10 m. atgal, tai imkime 10-ies metų senumo biudžetus ir pagal juos gyvenkime.
Vytautas Meištas, alaus daryklos „Volfas Engelman“ generalinis direktorius:
Tokie įstatymai turi būti priimami prieš 2–3 metus iki jų įsigaliojimo, kad žmonės, rinkdamiesi automobilius ar namus, jau žinotų, kokie bus mokesčiai, ir atsižvelgiami į juos galėtų pasirinkti, kokį turtą įsigyti.
(Lygiai prieš savaitę su p. Vytautu ir jo team’u Kauno arenoj kartu su kitais blogeriais šventėm “Žalgirio” pralaimėjimą “Panathinaikos”. Kai kurie bendražygiai blogeriai savo įspūdžius jau parašė (Leo Lenox, pipedija, gal dar kas). Vytautas yra labai šviesus žmogus, atviras (kiek tai įmanoma su blogeriais), mąstantis ir susifokusavęs. Tokių politikoj turbūt nėra.)
Laima Vėželienė, UAB „Ex Prompto“ direktorė ir savininkė:
Pasakymas, jog tokia praktika taikoma kitose šalyse, manęs neįtikina, nes pirma reikia pasiekti tų šalių pragyvenimo lygį, o skurdinant žmones vargu ar toks lygis bus pasiektas.
Vytautas Jokužis, UAB „Elinta“ direktorius:
Užuot ieškoję naujų mokesčių, politikai turėtų skatinti gamybą ir stengtis, kad darbdavių ir turtingų žmonių Lietuvoje būtų kuo daugiau.
Gintaras Bleizgys, UAB „Knygų namai LT“ bendraturtis:
Kitaip pateksime į užburtą ratą – keliam mokesčius, krenta apyvarta ir pajamos į biudžetą, vėl keliam mokesčius, vėl mažėja apyvarta.
Arturas Mackevičius, UAB „Talismanas tau“ savininkas:
Valstybė vis dar gyvena labai netaupiai, tiesiog bedieviškai taškosi pinigais, biurokratinis apartas iki šiol nesumažintas, žadėto saulėlydžio taip ir nesulaukta.
Vytas V. Petrošius, „Vagos“ leidyklos generalinis direktorius:
Kiek mes visi matome, pradinės prieš dvejus metus darytos reformos efekto nedavė, biudžetas nesubalansuotas, manau, kad ir šie pokyčiai efekto neduos.
Arvydas Padvaiskas, UAB „Padvaiskas ir Ko“ vadovas:
Vienintelį tikslą matau – mažinti valdininkų skaičių, ministerijos tarnautojų gaunamas priemokas. Valdžia tegul apsikarpo, parduoda valdiškas vilas, poilsio namus, pirtis. Savivaldybės daug turto turi. Ir atsiras milijardai, nereikės net skolintis.
Tomas Bagdanskis, advokatų profesinės bendrijos „Bagdanskis iLAW“ advokatas:
Manau, visų šių mokesčių nereikėtų ir mes apie tai net nekalbėtume, jeigu valstybės valdymas būtų efektyvesnis, nebūtų korupcijos, politikai žiūrėtų ne asmeninių, o visuomeninių interesų, o kiekvienas litas būtų išleidžiamas apgalvotai.
Žinoma, visi šie žmonės yra durniai, ir tik valdžiauninkai yra išmintingi. Geros dienos visiems!
Pasibaigus krepšiniui (ir išlaikius tylos įžadus nieko nerašyti apie čempionatą), galima grįžti prie internetų. O internetuose -- kaip įprasta -- viskas sukasi apie internetus: internetai rašo apie internetus, žmonės diskutuoja apie internetus, firmos bandosi naujus internetus, internetus, internetus.
Praėjusią savaitę turėjau progą pravesti internacionalinę paskaitą-seminarą ISM studentams. Spėkite, apie ką? Ogi apie internetus!
Prieš kelias dienas marketingo gildija pasikvietė mane aukštam lygy pravesti konferenciją (vyks ryt), Apie ką? Žinoma, kad apie internetus!
Kad patvirtintų, jog bėda po vieną nevaikšto, anądien skambina TEO atstovas ir prašo parengti dar vieną straipsnį didžiausiam Lietuvos laikraščiui. Pageidaujama tema -- internetai!
Ta proga, supuolus aplinkybėms, nominuojam save internetų egzpertais, nepaisydami to, kad off-line (gamyklose, visokiuose susirinkimuose ir kelionėse) praleidžiame kur kas daugiau laiko, nei refreshindami.
Su ISM studentais buvo gan paprasta. Iš pradžių paklausiau, kiek iš jų ateity ketina imtis savo verslo. Rankas pakėlė pusė (Ilja Laurs pasakojo, kad kitų lietuviškų universitetų auditorijose šis rodiklis siekia vos kelis procentėlius).
Tuomet susitarėm, koks verslo tikslas. Tuomet susitarėm, kad būtina įvertinti, kur verslas turi esminę problemą: viduj ar išorėj? Tuomet priėjom išvados, kad nėra prasmės gaišti laiko kalboms apie internetus, jei firma neuždirba pinigų dėl to, kad nesusitvarko viduj, t.y. nesugeba patenkinti esančios paklausos. Ir atitinkamai nusprendėm, kad internetai verslui duos naudą tik tuomet, jei firmos pajėgumai (gamybiniai, aptarnavimo ar pažadų vykdymo apskritai) yra neišnaudojami, t.y. galima būtų padidinti pralaidumą, jei tik kas pirktų.
Tuomet, kai atmetėm firmas su vidinėmis problemomis (pvz., nespėja gaminti, nespėja aptarnauti, vėluoja statyti arenas ir pan.), susitarėme, kad visi likę verslai turi vieną bendrą problemą -- nepakankamus pardavimus.
Tuomet studentams įpiršau nuomonę, kad:
Technology can bring benefits if and only if it diminishes a limitation
Po kelių pavyzdžių niekas neprieštaravo, kad jei technologija kažką truputį pagerina, bet esmės nepakeičia, tai neverta dėl tokios technologijos aušinti burną. Tarkime, jei firmos direktoriaus telefono aparatas bus su viena kamera, ar su dviem, nuo to firma pelningesnė netaps (studentams pasakiau kažkokį kitą pavyzdį). Studentai sutiko.
Ir štai tik dabar priėjome prie visokių blogų, twitterių, facebookų ir kitų internetų, mąstydami, kokią gi naudą jie gali suteikti verslui. Aptarėm, kodėl savo “Facebook” puslapio neturi TEO (studentai sutiko, kad tikrai ne dėl to, kad TEO komunikatoriai nesupranta internetų, ir ne dėl to, kad TEO vadovybėj dirba kvailiai. Manau, abiem atvejais yra priešingai).
Mano įsitikinimu, kurį diegiau būsimiesiems darbdaviams, reikia analizuoti ne internetus, bet verslą. Tuomet suradus, kas trukdo daryti pinigus, paieškoti techninio sprendimo, kaip kliūtį pašalinti. Internetuose yra melejonai visokių įrankių įrankėlių, tarp jų daug nemokamų ar kapeikas tekainuojančių, kurių pagalba galima nesunkiai tas kliūtis pašalinti.
Dar ką pabrėžiau studentams: jokie internetai už jumis nepadarys biznio. Deja, labai daug teks dirbti off-line režimu (net ir online bizniuose). Ir galbūt labai faina yra tweetinti ir retweetinti, bet ne tai kuria vertę klientams. Jei kalbame apie pardavimą kaip procesą, tai internetai gali būti sėkmingai panaudojami sales promotion sumetimais, bet tik su sąlyga, kad yra daromi teisingi off-line žingsniai iki internetų komunikacijos ir po jos.
Po paskaitos griaudėjo audringi plojimai. Gal dėl to, kad niekas nieko nesuprato, gal dėl to, kad taip įprasta ISM’e, nežinau. Bet jei koks kitas universitetas ar būrelis norėtų pasinaudoti commonsense.lt gerumu ir padiskutuoti apie internetus, tai visada prašom kreiptis. Prezentaciją turim, datą pirmoj skaidrėj pakeičiam, ir galim šviesti jaunąją kartą!
Diskusija su studentais buvo, galima sakyti, lengvoji internetinio egzpertavimo dalis. Antroji, sunkioji, laukia trečiadienį (2011-09-21), kur buvau iškviestas moderuoti visą “Best Internet 2011″ konferenciją.
Viena iš mano užduočių (be anekdotų pasakojimo per pertraukėles) -- pateikti pranešėjams protingų klausimų tais atvejais, kai auditorija tylės žado netekusi.
Dėmesio! Skelbiu egzpertinį konkursą, kurio laimėtoją, pasinaudodamas suteiktu blatu, kooptuosiu į konferenciją žiūrovo teisėmis.
Jums tereikia komentaruose (iki 2011-09-20 21:00) parašyti, ko paklausti gerb. prelegentų ar vieną kurį (žr. programą). Laimėtoją atsirinksiu subjektyviai pagal man dar nežinomus kriterijus. Kas nenorite atsiduoti likimui, pats (pati) galite būti jo kalvis, t.y. įsigyti dalyvio bilietą už 570 Lt be PVM.
Jeigu klausimų nepasufleruosite, galiu netyčia sužlugdyti konferenciją, nes pradėsiu visų marketingistų-reklamistų klausti to paties:
1. Kiek pardavei?
2. Kur babkės?
Taigi kviečiu dalyvauti konkursėlyje.
Galiu atskleisti nedidelę paslaptį.
Konferencijos organizatoriai (“Verslo žinios” ir “Best marketing”), įtariu, nerimauja, ar nesuklydo konferencijos vadžias įbrukę į tinklaraštininko rankas. Juolab tokio, kuris nelabai gaudosi paskutiniuose reklamos trenduose, kūrybiškumuose ir dvasingumuose. Turiu visą dieną, kad paskaitinėčiau, ką pastaruoju metu rašė www.dansu.lt.
Mano manymu, dažniausios verslo konferencijų vedėjų klaidos būna šios:
1. narcizavimasis
2. savo nuomonės piršimas
Jei žinote daugiau, parašykite komentaruose -- pasidarysiu atmintinę.
Tačiau didžiausia verslo konferencijų problema, kiek teko lankytis Lietuvoje -- pernelyg mažai dėmesio skiriama… verslui. Klausaisi valandą, lyg ir protingai žmogus porina, tačiau kaip pasinaudoti tomis mintimis ir grįžus į darbą užkalti papildomą kapeiką -- neaišku. Nepamiršiu “Maximos” pranešimo paskutiniame “Login’e”: sugužėjo minios žmonių pasiklausyti, vietos tuščios salėje nerastum, o gerb. prelegentas įsijungią standartinę korporacinę skaidrę ir pasakoja, maždaug, buvo krizė, nu, įsteigėm el. parduotuvę, nu, visai pasiteisino, žiūrėsim, ateity turbūt vystysim.
Kitas trūkumas -- ypač būdingas marketingistų susibūrimams -- tai visokie bla bla bla pranešimai. Svarbiausia paryškinti kliento pavadinimą ir nepamiršti paminėti, kad jis liko labai patenkintas įvykdyta kampanija (gaila tik, kad tas klientas jau dirba su kita agentūra). Žmonės ne tam paklojo krūvą pinigų už dalyvavimą renginy, kad klausytųsi savireklaminių svaigalų. Verčiau papasakokite, su kokiomis problemomis klientas buvo susidūręs ir kaip jas išsprendėte, ir dalyviai plos atsistoję.
Ir trečias, sakyčiau, akibrokštas (kartą pasitaikęs vienoj VŽ konferencijoj), kai reklamistas-marketingistas atsistoja ir demonstratyviai didžiuodamasis pareiškia, kad jis nieko nesupranta apie verslą, tačiau apie reklamą žino daugmaž viską, ir tuoj su mumis pasidalins savo know-how. Ar nemanote, kad tiekėjas (kūrybinės, media planavimo, PR ir t.t. agentūros yra tiekėjai) turi išmanyti, kaip uždirba jo klientas? Kaip tiekėjas, to neišmanydamas, gali padėti klientui uždirbti daugiau?
Kol kas bežiūrinėjant “Best Internet 2011″ prelegentų prezentacijų juodraščius šviečiasi, kad trečiadienį šių paminėtų trūkumų pavyks išvengti.
Štai, pavyzdžiui, vienas pranešėjas, toks Jeremy Spiller, porina, kad investicijų į socialines medijas grąžą reikia skaičiuoti pardavimų pokyčiu. Sveikas požiūris, ar ne?
O jei pavyktų įnešti dar daugiau monotonijos ir pakreipti šnekas labiau link pinigų ir kaip juos uždirbti, gautųsi puikiai praleistas trečiadienis.
Penktadienį ryte, prieš išvažiuodamas į Ukmergę (turėjau dėstyti ten), prie rytinės arbatos perskaičiau įdomią VŽ redakcijos nuomonę apie tai, kaip vyriausybė nori uždrausti grynuosius:
Taigi, kokius pasiūlymus svarsto Vyriausybė? Fiziniams asmenims skolintis grynaisiais – uždrausti. Sandoriai, viršijantys maksimalią sumą (dydis dar nenustatytas), – neteisėti. Juridiniams asmenims teisę turėti kasą – riboti. Darbo vietoje turėti daugiau nei protingą sumą savų grynųjų pinigų pardavėjams, valstybės tarnautojams – uždrausti. Kasos aparatai visai mažmeninei prekybai, išskyrus namudines prekes, – privalomi. Algas mokėti tik per banką. Grynųjų tvarkymo įkainius, ypač didelėms sumoms, – didinti. Grynųjų priėmimo ir išdavimo sumas per dieną – riboti. Užduotis valstybei: bankomatų įrengimą nutolusiose vietovėse – dotuoti.
Komentaruose, kaip ir reikėjo tikėtis, didžioji dalis pasisakė prieš grynųjų draudimą, tačiau buvo ir kitokių komentarų. Štai skaitytojas redakcijos nuomonei pareiškė (kalba netaisyta):
Man tas jusu tylus agitavimas pries grynuju apribojima labai primena turgininku, tiksliau kontrabandistu, kova pries kasos aparatus. Ar ir cia pilna parsidavusiu zurnaliugu, kurie bijo “apsviesti” savo juodas pajamas?
Šiame draudime aš įžvelgiu pakankamai didelį pavojų, todėl norėjau šiek tiek detaliau apie tai pasvarstyti.
Bet prieš gilindamasis, noriu pareikšti, kad nepriklausomai nuo to, ką mano kai kurie nepatenkinti skaitytojai, aš tikrai neskatinu nemokėti mokesčių. Žinoma, mes ne kart esame pasisakę apie tai, kad mokesčių našta neturi būti per didelė ir neturi žlugdyti verslo. Tačiau kontrabanda ir nelegali prekyba yra blogai, nes iškreipia konkurenciją, nes sudaro ne vienodas sąlygas ir t.t. Tikiuosi, kad skaitytojai atkreipė dėmesį, kad kasos aparatų įvedimo turgaus prekeiviams atveju aš nepasisakiau prieš. Nes tikrai nemanau, kad (dotuojami) kasos labai didina verslui mokesčius. Žinoma, kasos aparatai nepalengvins administracinės naštos verslui, kuri anot Pasaulio ekonomikos forumo, viena didžiausių pasaulyje (esame 115 vietoje iš 139). O štai noras suvaryti visus į безнала (безналичный рассчет) yra viena didžiausių klaidų.
Bet pradėkime nuo pradžių.
Mūsų įmonėje dėl veiklos specifikos (visi klientai – įmonės ir organizacijos) nėra kasos ir mes neturime pajamų grynais, todėl atlyginimų vokeliuose nemokame. Nenoriu teigti, kad esu šventesnis už Popiežių, ir nežinau, ar nepasinaudočiau galimybe, jei tokia būtų. Tačiau dabar galimybės nėra, ir netenka spręsti šios dilemos. Bet aš labai mėgstu grynuosius. Ir visiškai suprantu tuos, kurie vos gavę algą į kortelę iškart ją išsigrynina. Prisipažinsiu, kad neturiu asmeninės kreditinės kortelės. Nors ne vienas bankas aktyviai man siūlė, tačiau atsisakiau. Turiu tik Visa Electron‘us. Kodėl esu toks kortelių nemylėtojas? Atsakymas labai paprastas: gryni pinigai man leidžia kontroliuoti savo išlaidas. Tikriausiai esate pastebėję keletą nuorodų šio blogo straipsniuose į Finansinio intelekto paskaitas. Kadangi dažnai tenka bendrauti su tų paskaitų autoriumi, tai keletą jo įdėjų taikau ir aš.
Aš džiaugiuosi, kad man pasisekė gauti Finansinio intelekto pamokas seniai. Tai padėjo man išsiveržti iš finansinių narkomanų (žmonės, kuriems būtina reguliari finansinė injekcija – atlyginimas) tarpo. Tą gali padaryti kiekvienas. Tiesiog reikia laikytis elementarių taisyklių. Pirma taisyklė – išmokti išleisti šiek tiek mažiau, nei gauni. O tam reikia planuoti ir kontroliuoti savo išlaidas. O dabar prisipažinkite sau, kas vedate savo pajamų-išlaidų suvestines? Ne verslo, o asmeninių pajamų. Aš prisipažinsiu, kad nevedu. Tačiau išlaidas kontroliuoju šiek tiek kitaip – nustatydamas išlaidų kiekį savaitei ir turėdamas nustatytą grynųjų pinigų kiekį savaitei. Labai sunku yra išleisti daugiau (grynų) pinigų nei turi. Tuo tarpu, mokant mokėjimo (ypač kreditine) kortele, labai lengvai galima pamesti ribą ir pakliūti į bankų spąstus (kreditinių kortelių skolas).
Skaitydamas įvairias verstines asmeninių finansų valdymo knygas (B.Schafer, R.Kiyosaki ar kitas) visuomet stebėjausi, kodėl vienas pirmųjų tose knygose pateikiamų patarimų – atsisakyk savo kreditinių kortelių. Kam jų atsisakyti? Bet per vieną vakarėlį teko bendrauti su vieno lietuviško švediško banko darbuotoju, kuris pakomentavo, kad jiems niekaip nepavyksta pasodinti lietuvių ant greitųjų kreditų kreditinių kortelių adatos. Nors kai kuriems bankams visai neblogai pavyko (pvz., EGO kortelė). Ir pagrindinė problema tame, kad lietuviai (vis dar) – grynųjų mylėtojai. Todėl labai svarbu žmones pripratinti atsiskaityti kortelėmis, o po to jau pakeisti debetines korteles į kreditines nebus taip sunku.
Kodėl blogai yra skolintis vartojimui, galite pasiklausyti čia. Apie greitųjų kreditų pavojų rašyta ne kartą. O kredito kortelės – tie patys greitieji kreditai, tik gal su šiek tiek mažesnėmis palūkanomis. Pasirodo, nėra taip lengva atkasti tas palūkanas, tačiau pasigūglinęs su bingu radau, kad už kreditinį likutį palūkanos svyruoja nuo 12% iki 17%. Tačiau už pradelstą ar viršytą kreditą gali būti skaičiuojamos iki 30% palūkanos (SNORAS, SEB, NORDEA, DanskeBank). Nepamirškime, kad bankai skolinasi lėšas už EURIBOR’ą (1,48%) ar VILIBOR’ą (1,7%). Tikiuosi, maržą pasiskaičiuosite patys. Aš jau nekalbu apie visokius mokesčius (aptarnavimo, sąskaitos siuntimo, kortelės išdavimo, ir t.t.). Beje, norint paimti greitąjį kreditą, reikia imtis papildomų veiksmų (bent jau SMSą išsiųsti). O štai pasiimti kreditinės kortelės kreditą (padidinti skolą), nieko nereikia daryti, tik… sumokėti kredito kortele. Taigi, kreditinių kortelių (skolų) turėtojai, yra žąsinai žąsys, dedančios aukso kiaušinius bankams. Tik kad tų žąsinų ne pakankamai daug.
Beje, jūs galite paprieštarauti, kad mokėjimo kortelės neįtakoja išleidžiamų pinigų kiekio. REALLY?, kaip pasakytų Dr. E.Goldratt. Jei tai būtų tiesa, tuomet kam AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYME yra straipsnis 10.5, kuriame aiškiai pasakyta, kad draudžiama atsiskaityti banko (debeto, kredito) kortelėmis bei statyti bankomatus patalpose, kuriose organizuojami lošimai.
Tenka sutikti, kad šis anti-grynųjų vajus labai naudingas bankams. Ir ne tik dėl operacijų mokesčių, kurie pastaruoju metu tik augo.
Taigi, viskas labai paprasta: reikia uždrausti ar atpratinti naudoti grynuosius, tuomet bus paprasčiau įkalbėti vartotojus įsigyti „kredito limitą“ ir… paskatinti vartoti. O kad bankai moka žmones skatinti vartoti kreditan, tai, neabejoju, daugelis prisimenate iš 2006-2008 metų.
Žinoma, tikrai negaliu teigti, kad kas nors taip toli suplanavo. Netgi galima sakyti, kad mūsų (?) bankai ne tokie, jie socialiai atsakingi ir taip nesielgs. Tačiau tą patį penktadienį VŽ paskelbė informaciją apie brolių latvių konkurencijos tarnybos baudas bankams už neteisėtą susitarimą apmokestinant operacijas mokamosiomis kortelėmis ir naudojimąsi bankomatais. SURPRIZE!!!
Taip pat http://banku-naujienos.lt/ pateikia įdomios informacijos apie bankų sutartis (kurias ne kiekvienas pasirašantis skaito), taip pat ne vieną horror story apie apie bankų elgesį ekonominės krizės metu. Apie patarėjus naktiniam mokesčių supainiojimui reformai, kad tik nebūtų devalvuotas litas, irgi nekalbėsime.
Dabar pakalbėkime apie tai, kokią naudą duos grynųjų uždraudimas kovoje su šešėliu? Juk rimtos struktūros tikrai neoperuoja didelėmis grynųjų sumomis, o vienaip ar kitaip turi suderinę pinigų legalizavimo schemą. Gal tik kokie kelių policininkai, renkantys duoklę pakelėse, operuoja grynais. Tokie suvaržymai, kaip cigarečių leidžiamo atsivežti iš Baltarusijos ar Kaliningrado kiekio sumažinimas – kenčia eiliniai žmogeliai, o vagonai ir furos kaip važiavo taip važiuoja. O gal paprasčiausiai reiktų įvesti ne tik pajamų, bet ir išlaidų deklaravimą?
Kai pasižiūri, kad žmonės aktyviai stumiami į finansinės narkomanijos priklausomybės liūną, o iš mokyklų norima išstumti elementarių elgsenos su pinigais tiesų mokymą, pradedi susimąstyti, kodėl taip daroma. Suprantu, kad valdžiai gerai, kuomet tauta yra finansiniai narkomanai, nes juos lengva papirkti – kokia nors papildoma išmoka, ar (minimalaus) atlyginimo padidinimu. Bet negi jie tą daro specialiai?
Kai tokiomis savo nuotaikomis pasidalinau su ukmergiškiais klausytojais, vienas jų pakomentavo štai taip:
Žinot, kas blogiausia visoje šioje situacijoje? O gi tai, kad visa tai daroma ne specialiai… Jie paprasčiausiai – TŪPI.
O aš vis galvoju, negi jie natūraliai tokie TŪPI ? Ar juos kažkur to moko?
Taip jau susiklostė, kad praėjusią savaitę teko dalyvauti net 4 verslo renginiuose. Paspausta šimtas rankų, apsikeista šimtu vizitinių kortelių, bei makalošė galvoje, kai bandau prisiminti, kas kuriam renginy ką sakė. Laimė, kad kai kurių renginių organizatoriai pasidalino pranešėjų prezentacijomis, nepaisant to, kad renginiai buvo mokami (pigiausias kainavo 120 Lt, brangiausias – 1500 Lt). Žvelgiant siaurai, lyg nederėtų plačiau nemokamai skleisti to, ką išgirdo kapeiką susimokėję dalyviai. Kita vertus, jokia prezentacija neatstos to, ką gauni dalyvaudamas gyvai. Ypač per kavos pertraukėles ir furšetus
Priešingai nei dalyvaudamas pardavimų konferencijoje, šįkart nieko nekonspektavau, tad ir ataskaita bus žymiai subjektyvesnė. Kas liko galvoj, kokia makalošė, taip ir dalinuosi. Sekant Artūro Račo pavyzdžiu, tai, ką perskaitysite žemiau, laikykite subjektyvia interpretacija arba komentaru
2011-02-08, Socialinė žiniasklaida: iššūkiai organizacijos korporatyvinei reputacijai
Renginy šnekėjo:
Artūras Jonkus, komunikacijos agentūros “Publicum” direktorius,
Živilė Valeišienė, “Omnitel” Personalo skyriaus vadovė,
Giedrė Rimkūnaitė, advokatų kontoros “Bernotas ir Dominas Glimstedt” advokatė,
Prezentacijų iš organizatorių negavome, nes jos bus naudojamos dar viename renginyje, į kurį dar pardavinėjami bilietukai. Todėl neturim ką parodyti.
Pagrindinė piršta mintis – socialiniai tinklai keičia įmonių komunikaciją. Kas jau kas, bet “Omnitel” ir “Publicum” tai žino tiksliai. Prie to žinojimo ir man asmeniškai teko prisidėti, kadaise bedus pirštu į jų melagystes ar vimčiojimus.
Man susidarė įspūdis, kad renginio šnekėtojai kaip vaistą nuo naujos ligos – darbuotojų nekontroliuojamo šnekėjimo internetuose – įžvelgia teisines ir (personalo) administracines priemones. Tarkime, ar leisti darbuotojams rašyti rekomendacijas savo buvusiam kolegai (kurį darbdavys atleido) Linkedin’e? O gal prieš tai reikėtų gauti personalo vadovo sutikimą? Arba kokių teisinių priemonių gali imtis garbus profesorius, kurio jaunystės draugai “Facebook’e” netyčia išduoda, kad tasai baigiamąjį darbą kadaise rašė ne pats? Ir ką daryti įmonei, kai kažkas iš darbuotojų į youtube.com įkelia nepageidaujamą įrašą iš corporate vakarėlio?
Mano manymu, ką ir išsakiau gavęs progą, socialinė žiniasklaida padaro pasaulį truputėlį geresnį. Pradėti dorai gyventi reikia ne tuomet, kai tampi profesoriumi, bet truputėlį anksčiau. Nemesti nuorūkos ne tik tuomet, kai kažkas mato, bet ir tuomet, kai rūkai vienas. Nerėk ant darbuotojų, ir nereikės baimintis internete skaitant jų nuomonę apie save.
Kitas variantas – nevaidinti šventųjų. Pasakyti, kad taip, mes nesam ideali firma, irgi turim problemų (o kas neturi), bet štai jas sprendžiam taip ir taip. Na, esu numetęs nuorūką, nebuvo šalia šiukšlinės, patingėjau. Artimieji dėl to manęs neišsižadės.
Bėda tik, kad tradicinis PR’as tiesos sakyti nepratęs (juolab nelenda į korporacinių pokyčių pelkę) ir mieliau ima pinigus už įvaizdžio kūrimą. Ir štai tu kuri, kuri, o yla ima ir išlenda per visokius feisbukus.
Todėl negalėdamas tiksliai pacituoti, ką ten “Omnitel” teisininkai ir personalistai porino, tepasakysiu, kad ne jų čia bėda tie soc. tinklai. Ponai, jei per corporate vakarėlį dabinatės kiškučio ausytėmis ir geriate vodkę, o po to baiminatės, kad išgertuvių vaizdo įrašas prasilenks su korporacijos deklaruojamomis vertybėmis, tai apie vertybes galvokite jau rinkdamiesi vakarėlio temą ir gėrimų meniu. Be to, jei esate kolektyvo gerbiamas direktorius (nerėkiate ant pavaldinių, nesiintriguojate ir t.t.), tai jūsų tikrai paklausys, jei sveikinimo kalbos pabaigoje paraginsite kolektyvą gerai pašėlti be kamerų ir fotoaparatų. Jokie vakarėlių šventimo taisyklių aprašai nereglamentuos to, ką gali nuoširdūs atviri santykiai.
Bet tokių firmose esama retai. Todėl “Publicum” ir panašios kontoros turės daug darbo mokydamos riebias firmas, kaip reikia teisingai komunikuoti atsiradus tokiam reiškiniui kaip soc. tinklai. Štai kokia didžiulė rinka (“O jūsų firmos darbuotojai ar naudojasi “Facebook”?”), o ir darbas nesudėtingas – visus gali mokyti pagal tą patį kurpalių. Net nesigilindamas į kertines priežastis, kas firmoje sukėlė tas problemas, apie kurias žmogelis parašė ant savo sienos “Facebook’e”, galimai pažeisdamas konfidencialumo susitarimą Nr. 2011/PZ-443 ir pareiginių nuostatų 24.13 papunktį.
2011-02-10, Lietuvos ekonomikos konferencija
Žurnalas VALSTYBĖ sukvietė tautos žiedą ir davė galimybę prasiplauti smegenis įvairiomis makro temomis. Įdedu kelias prezentacijas su komentarais.
Kaip jūs jau skaitėte, ketvirtadienį VŽ surengė didžiausią metų pardavimų konferenciją, kurioje be kita ko įvyko ir finalinis “Pardavimų čempionų lygos” etapas. Su sąlyga, kad ir aš ten buvau, valgiau ir gėriau, pasidalinsiu savo pastebėjimais. Kadangi ne visi turėjote galimybę suploti ~500 Lt už dalyvavimą, o man išpuolė sudalyvauti svečio-rėmėjo teisėmis (на халяву), tai jaučiu pareigą aprašyti chronologiškai, tebūnie ir persmelktai asmenine nuomone.
Beje, apie pardavimus turiu savo gan kategorišką nuomonę, kurią vienaip ar kitaip dėsčiau įvairiuose įrašuose beigi komentaruose. Na, jūs žinote: procesas, vertė, win-win, priežastis-pasekmė ir pan. Nuomonė nuotoliniu būdu nepalenkiamai suformuota E. Goldratt’o (kurį gyvą mačiau tik kartą šiemet Las Vegase) beigi to paties Neriaus, kurį gyvą mačiau daug kartų, o susitikę dažniausiai kalbamės apie tuos pačius ir vis kitus pardavimus. Savo nuomonę nepalenkiamai bruku savo verslo klientams, kai jiems padedu daryti pokyčius būtent pardavimų srityje. Apgraibom brukinėju ir šiame tinklaraštyje.
Ir šit su tokiu išankstiniu nusistatymu atsisėdu užu stalelio “Litexpo” salėje, kur be manęs sugužėjo dar 160 “pardavimais besidominčių”, kaip mus pavadino vedėjai, žmonių. Žodelį taria Ugnius Jankauskas, VŽ gen. direktorius, vėliau mikrofonus perima ”TMD Partners” konsultantai Darius Pietaris ir Mindaugas Žebrauskas, kurie čia, pasirodo, ir vadovaus paradui.
Vedėjai be kita ko pasiūlo gerbiamiems konferencijos dalyviams užsirašyti bent po vieną patikusią mintį iš kiekvieno pranešimo, idant ją galima būtų panaudoti savo versle ar gyvenime. Aš ta proga nusprendžiu, kad pasižymėsiu ir nepatikusias mintis, nes būtent jos, manau, bus naudingiausios commonsense.lt skaitytojams.
Darius pradeda šnekėti, ir aš jau turiu ką užsirašyti: pasako jo, pardavimai tai yra kova, pergalė, karas. Pasitelkiami pavyzdžiai iš mūšių, kur kapojosi romėnai, suvorovai ir t.t. Vieni kažkur stovėjo, kiti apsupo ir sutriuškino. Ekrane šmėžuoja 10 kažkokių jo siūlomų principų, kurių nesikonspektuoju, nes organizatoriai sakė, kad visos prezentacijos bus online. Pasirodo, visos, išskyrus Dariaus. Ta proga neatsimenu nei tų svarbių principų, nei kas ten kokį mūšį laimėjo. Sumoju, kad per savo prezentaciją, Darius nepaminėjo žodžių “vertė” ir “procesas”, ir nusprendžiu pasižymėti laiką, kada pirmą kartą konferencijoje šie žodžiai bus paminėti. O tuo tarpu dedu Dariui riebų minusą už tą karišką propagandą, kuri, mano giliu įsitikinimu, netinka mūsų esamomis taikos sąlygomis. Jei kas manote, kad pardavimai yra karas, mūšis ir t.t., tai dedu minusą ir jums, sorry.
Toliau ant scenos pakyla Jurgita Vanagė, tyrimų firmos “Euromonitor International” pardavimų vadovė, ir Nijolė Kvietkauskaitė, “Kraft Foods Lietuva” panBaltic prekybos direktorė. Spirgu kėdėj, bo programėlėje užrašyta, kad damos šnekės tema “Pardavimų proceso organizavimas ir iššūkiai augančioje rinkoje. Kaip nepramiegoti?”. Deja, apie jokius procesus ir apie jokį organizavimą kalba neužėjo, vietoj to gavom dozę visokių grafikų, tokių kaip šitas:
arba šitie du:
Auditorija pradeda žiovauti, ir visa laimė, kad Jurgitos liūliavimą karts nuo karto praskaidrina Nijolė iš “Kraft Foods” taikliais pastebėjimais. Pavyzdžiui, kad nepaisant visų tų kreivių į viršų, bedarbystė Lietuvoj nemažės ir žmonių pajamos nedidės. Kol auditorija pagarbiai pučia į ūsą, vedėjas Mindaugas pradeda barbenti gongą, ir sulyg J. Vanagės pastebėjimais, kad socialinių tinklų populiarėjimas keičia bendradarbiavimo formas su vartotojais, ir kad atsiranda galimybės juos įtraukti net į produktų kūrimą, vedėjas pusiau diplomatiškai sustabdo pranešimą ir mes turime galimybę plojimais prabudinti save.
Ant scenos iškviečiamas Šarūnas Nedzinskas, “DnB Nord” banko valdybos narys ir prezidento pavaduotojas. Jis mums paskaitys pranešimą apie tai, “Kas motyvuoja pirkti šiandieninį pirkėją?”. Prisipažinsiu, man tai buvo pirmas kartas (mat kito neatsimenu), kad banko atstovas šnekėtų ne apie makromakaronus, bet apie įmones. Keistas geras jausmas.
Šarūnas šneka apie tai, kad seniai praėjo laikai, kai pirkėjai taikėsi prie pardavėjo (tačiau dar ne visi pardavėjai tai supranta) ir pirko rinkdamiesi iš to, kas pasiūlyta. Kad aktyvūs pardavimai padeda parduoti (kai kas vis dar galvoja, kad užteks įdėti reklamą ir budėti prie telefono), ir prasitaria, kad jo bankui prireikė visų metų, kad išmokytų pardavėjus daryti aktyvius pardavimus. Dar sako, kad lojalumo programos yra gerai, bet žiauriai sudėtingas malonumas. Sako, kad nuolaidos yra blogis, ir geriau padaryti klientui mažą stebuklą (sakė pavyzdžių, bet dabar neatsimenu. Man mažas stebuklas būtų, jei bankas pasiūlytų man, kaip smulkiam verslinykui, atvykti pasišnekėti apie mano biznį ir jo plėtrą), o ne duoti nuolaidą.
Prie šitos skaidrės (žr. žemiau), Šarūnas pakomentavo, kad jo vienas pažįstamas verslininkas ilgai galvojęs, koks yra gero pardavimo receptas, priėjo išvados, kad tai yra geros emocijos ir tinkami sprendimai. Kitaip tariant, kai tau faina ir/arba reikia.
Vėliau, per kavos pertraukėlę Šarūnui asmeniškai išsakiau pastebėjimą, kad per savo pranešimą neatskyrė pirkėjų -- verslo kliento nuo privataus vartotojo. Juk versle (investuodami arba pirkdami paslaugą) vadovaujamės tik piniginiais skaičiavimais (kiek uždirbsiu arba kiek sutaupysiu), o štai asmeniniame gyvenime galime nusipirkti ir kokį nors niekalą vien dėl to, kad patiko. Arba pardavėja graži pasitaikė. Šarūnas į mano pastabą atsakė, kad stengėsi į trumpą pranešimą sutalpinti kuo daugiau dalykų, tad šito tiesiog nespėjo pasakyti.
Tačiau jis spėjo pabrėžti, kad didelį pranašumą prieš kitus turi tas produktas/sprendimas, kuris yra paprastas, greitai pateikiamas ir asmeniškai parduodamas. Atsiminiau frazę “Pigiai, greitai ir kokybiškai. Rinkis du iš trijų”, kurią mėgsta kartoti užsakymus vykdantys freelancer’iai. Tai čia apie delivery stadiją. O apie pardavimų stadiją, pasinaudojant Šarūno įžvalga, galima būtų pasakyti taip: “Paprastai, greitai ir asmeniškai”. Kurio 1/3 labiausiai pritrūksta jūsų firmos pardavimuose?
Beje, Šarūnas buvo pirmasis, metinėje pardavimų konferencijoje paminėjęs žodį “vertė” -- tai nutiko praėjus lygiai 100 min. nuo kalbų pradžios, 10:40 val. Dar po penkių minučių jis pirmą kartą tądien paminėjo mano lauktą žodžių junginį “pardavimų procesas”.
Vaizdelis, kurį matote aukščiau, buvo nupaveiksluotas prasidėjus “Pardavimų čempionų lygos” finaliniam etapui.
Iš 20 komandų, pradėjusių turnyrą, iki gruodžio vidurio „išgyveno“ tik 5: „If P&C Insurance AS“ filialas, „Skubios siuntos“ (UPS), „DHL Lietuva“, „Creditinfo Lietuva“ ir AB „Lietuvos draudimas“ (LD). Jos buvo išrinktos pagal tai, kaip pirmajame etape komandos demonstravo įgūdžius ir rodė, ką moka: reikėjo įveikti psichologinio pasirengimo užduotis, įtikinti klientą nauda, mokėti parduoti produktą ir parodyti gebėjimą derėtis.
Antrajame etape buvo vertinami finansiniai pasiekimai. Už viršytus pardavimo planus buvo skiriami papildomi balai. Taip pat buvo vertinama surinkta parama socialiniams partneriams. Be to, buvo atliekamas klientų nuomonės tyrimas.
Susumavus rezultatus, paaiškėjo finalinis trejetas: UPS, If, LD.
Taigi nuotraukoje kairėje sėdi finalinio trejeto komandų kapitonai. Iš kairės -- Saulius Peleckas iš “If draudimo”, Gintarė iš UPS ir Juozas iš “Lietuvos draudimo”. Jie atsakinės į klausimus, kuriuos jiems uždavinės komisijos nariai (iš kairės -- Nijolė Kvietkauskaitė iš “Kraft Foods Lietuva”, Dalius Butkus iš “Blue Bridge”, Darius Pietaris iš “TMD Partners”, Ugnius Jankauskas iš VŽ ir Rytis Juozapavičius).
Kapitonas (realybėje -- savo įmonių pardavimų vadovai) per minutę turi atsakyti, o kiti du per 30 sek. gali papildyti. Komisijos nariai skirs balus, kurie sumuosis skaičiuojant nugalėtoją.
Labai įdomus formatas, atskleidęs, kas yra kas. Saulius (If) pasirodė visa galva pranašesnis už Gintarę ir Juozą, nes nešnekėjo banalybių (pvz., kad “reikia tenkinti vartotojų poreikius”), o atsakinėjo labai argumentuotai, rimtus dalykus pasakydamas šmaikščiai.
Jei Saulius (If) rašytų savo tinklaraštį, tai jis būtų labai bendramintiškas mūsiškiam, ir mes dažnai dėtume į jį linkus.
Įdomu, ką klausė komisija ir žiūrovai? Kiek įskaitau savo užrašus, tai klausimai buvo daugmaž tokie. Tyčia sunumeravau tam atvejui, jei norėtumėte pateikti savąsias versijas komentaruose.
1. Ar atleistumėte kvalifikuotą pardavėją, kuris gerai pardavinėja, bet yra konfliktiškas kolektyve?
2. Kas geriau skatina pardavėjus -- ar konkurencinė aplinka komandoje, ar ne? (Juozas pasakė, kad konkurencija tarp komandos narių yra gerai (FAIL), o Saulius pasakė, kad JOKIOS KONKURENCIJOS tarp pardavėjų negali būti.
3. Koks svarbiausias sprendimas, kuris nulems komandos rezultatus 2011 metais?
4. Kiek galima etiškai manipuliuoti kliento interesais?
5. Kokius 5 klausimus užduotumėte atrenkamam darbuotojui, kad suprastumėte, ar jis tinkamas kandidatas į pardavėjus?
6. Du pardavėjai daro tiek pat pardavimų. Tačiau vienas padaro du kartus daugiau kontaktų. Kuris pardavėjas geresnis?
7. Pasitikėjimas su klientu ir atvirumo ribos. Dilema derybose. Kiek gali būti atviras su klientu?
8. Koks kriterijus svarbesnis -- racionalumas ar emocija?
9. 3 didžiausios klaidos (neįskaitau užrašuose, kieno) derybose?
10. Geras pardavėjas -- koks jis?
11. Kokia pasitikėjimo formulė?
12. Kodėl jūs esate geriausias pardavimų vadovas Lietuvoje?
13. Viena firma susegmentavo klientus į tris grupes. Pirma -- klientai, perkantys nuo 50.000 Lt, antra -- nuo 10.000-50.000, trečia -- iki 10.000. Pakomentuokite tokį segmentavimą.
14. Vienas esminis gero pardavėjo bruožas?
15. Kaip apibūdintumėte etišką pardavimą?
Ir tuomet vedėjas kreipėsi į žiūrovus, siūlydamas užduoti paskutinį klausimą. Kaip sakant, не выдержала душа поэта, ir pakėlęs ranką gavau mikrofoną ir užklausiau, kaip gerbiamieji ponai mano:
16. Pardavimas -- tai procesas ar menas?
Atsakymas į šį klausimą mane galutinai įtikino, kad Saulius (If) yra geriausias iš pateiktų trijų.
Juozas (LD) pasakė, kad pritaria Sauliui. Tačiau manęs neįtikino, nes atidžiai klausiau, ką jis kalbėjo prieš tai. Gintarė (UPS) į šį klausimą visai neatsakinėjo. Dabar gailiuosi, kad jos nuomonės neišsiaiškinau furšeto metu (pasveikinau su antrąja vieta ir tiek).
Kitas sekęs pranešimas -- “Metas išlaisvinti talentus” -- vėl į pardavimus įpūtė miglos ir mistikos. Kokių štai ir kiek daug reikia asmeninių savybių geram pardavėjui, mums pasakojo Tomas Stonys, “Omnitel” verslo klientų valdymo direktorius. Prezentacija buvo turbūt labiau tinkama personalo konferencijai. Keletas skaidrių:
Priešingai “Omnitel’iui”, Rasa Lapinskaitė, UAB “Lietuva Statoil” regiono pardavimų vadovė, vėl pamėgino demistifikuoti pardavimus. Visų pirma ji atskyrė, kad “Statoil’e” pardavimai būna dviejų rūšių -- tie, kur degalinėse (mažmena), ir tie, kur siūloma organizacijoms sudaryti nuolatines sutartis dėl degalų (B2B). Taigi Rasa šnekėjo apie mažmeną, bet ne apie atsargų valdymą (kaip turėti lentynose tai, kas paklausu, ir neturėti to, kas nejuda), bet apie upselling’ą. Pastarasis pasireiškia, kai jūs atvažiuojat į “Statoil” tik degalų, o išvažiuojate su dešrainiu, kavos puodeliu ir “Snickers’u”. Pro plovyklą, žinoma.
Norėdami pagerinti savo upselling’ą, “Statoil” ėmė ir surengė vidinį čempionatą:
Pardavėjų varžymasis atskleidė, kad čempionato metu pardavėjų krepšelis (pardavimai) padidėjo 45 proc. palyginti su paprastomis dienomis. Toks štai kasoje dirbančių žmonių (talentų?) potencialas. O gal tai procedūrų vykdymo potencialas? Prieš porą metų apie jį užsiminiau pateikdamas “Norfos” pavyzdį.
Ir štai “Statoil” Lietuvoje įdiegia premijavimo sistemą, kuri kiekvienam pardavėjui nurodo dienos pardavimų target’ą beigi matuoja jo vykdymą. Tai lemia, kad Lietuvos “Statoil” pagal upsell’inimo rodiklius duoda į kaulus kolegoms Latvijoje ir Estijoje.
Pranešimo pabaigoj Rasa užsimena, kad josios šefas Igoris ją išleido į konferenciją su sąlyga, kad Rasa paprašys dovanų. O dovanos -- tai belenkokie konferencijos dalyvių atsiliepimai apie aptarnavimą, nusiskundimai ir pan. Antispaminiais sumetimais šiek tiek užtušavau:
Po “Statoil”, pranešimą skaitė Arkadij Bliumin, “Litagros prekyba” pardavimų direktorius. Šnekėjo apie tai, “Kaip atrasti žmonėse tai, kas juos motyvuoja”.
Pranešimo esmė atspindėta šioje skaidrėje (žemiau):
Iliustravo pavyzdžiais iš savo karjeros (dirbo 5 skirtingose firmose). Jis pabrėžė, kad motyvacija yra besikeičiantis reiškinys, kai negali visiems taikyti vieno kurpaliaus ir vienodų dirgiklių. Apie motyvavimą pinigais išvis neužsiminė. Arkadijaus manymu, labai svarbu, kad vadovas ir jam pavaldus asmuo pasitikėtų vienas kitu, o vadovas staigiai reaguotų įjungdamas reikiamą dirgiklį. Apie bausmes pasakė, kad jas reikia taikyti (už aiškiai įvardintą prasižengimą, kai nedaroma išlygų panašioje situacijoje skirtingiems žmonėms), tačiau ne finansines. Bausmė -- atlyginimo sumažinimas -- yra nesąmonė, pasak Arkadijaus. Geriau žmogų iš karto atleisti. Pats minėjo taikęs tokias bausmes, kaip kad “jei nepadarysi to ir to iki tada ir tada, tai turėsi perskaityti tokią ir tokią knygą. O jei jos neperskaitysi iki tada ir tada, tai tuomet turėsi nusipirkti tris knygas tokias ir tokias”.
Vėliau šnekėjo Tomas Bratninkas, “Astos dizaino”, reklamos agentūros, vadovas. Iškart pareiškė, kad apie pardavimus nieko nesupranta, tačiau viską supranta apie reklamą, ir apie ją mums pašnekės. Tema -- “Produkto išskirtinumas. Kaip rytoj parduoti tai, ko jau šiandien nebeperka”. Jo vaistas -- KEISTIS. Jei kreipsitės į “Astos dizainą”, tai jie tikrai jums pakeis gaminio formą, spalvą, maketą, žinutę, dar kažką. Bo jie netgi savo biure susirinkimų kambarį pakeitė (perdažė ir iš namų baldų atvilko ir apie tai net video klipą susuko), kad klientams mieliau būtų, kad jie kaip namie jaustųsi. Taip, pasak Tomo, jo firma didina savo pardavimus. Sėkmės!
Nepaisant to, kad pranešimas buvo šmaikštus, visiems rekomenduočiau prieš kreipiantis į Tomą ar jo firmą, visų pirma tiksliai žinoti, kodėl jūsų produkto nebeperka. O tuomet, kai rasite pagrindinę priežastį, pasvarstykite, ar ją galima panaikinti reklamos ar išorinių pasikeitimų pagalba.
Po šio pranešimo atėjo eilė Pecha Kucha žanro pranešimams, kuriuos parengė pardavimų čempionato dalyviai.
Pirmąjį, “If draudimo” pražiopsojau nufilmuoti, tačiau kitus du užfiksavau.
“Lietuvos draudimas”:
UPS:
O štai čia galite pasižiūrėti komisijos vertinimus:
Tuomet į sceną įžengė Tomas Kaulinskas iš NVO “Kitas variantas”, kuris padėkojo visiems pardavimų čempionams už surinktus $$$, bo viena iš užduočių čempionato dalyviams buvo surinkti paramos nevyriausybinėms organizacijoms. Ir štai trys organizacijos -- “Kitas variantas”, Gyvūnų globos tarnyba „Pifas” ir “Gelbėkit vaikus” -- pasidalins 460.000 Lt vertės paramą, kurią jiems reklama, paslaugomis ir pinigais surinko besivaržę pardavėjai.
Pačioj pabaigoj mikrofoną paėmė Darius Pietaris iš “TMD Partners” ir sureziumavo. Prisiminė mano klausimą, kas yra pardavimas (procesas ar menas), ir pareiškė, kad pardavimas yra toks procesas, kuris neturi pabaigos, kuris vis tęsiasi ir tęsiasi, nes tam pačiam klientui galima parduoti vis daugiau ir daugiau. Švelniai tariant, keistokas Dariaus požiūris, į kurį suplakti du dalykai -- aktyvus pardavimas ir kliento “accountinimas” (kaip lietuviškai?!).
Atėjus į įmones tvarkyti pardavimų, dažnai tenka pradėti būtent nuo šių dviejų skirtingų funkcijų atskyrimo. Daugybę kartų matyta situacija: kompanija priima pardavimų vadybininką, tasai sėkmingai pardavinėja (daro aktyvius pardavimus), o vėliau pradeda “accountinti” (aptarnauti klientus ir daryti papildančius pardavimus). Ir atlyginimui užsidirba, ir darbdaviui pajamų atneša. O štai kad neišnaudojamas pardavimo/pajamų/augimo potencialas (juk firma prarado pardavimų vadybininką), tai čia jau tam prarastam vadybininkui galvos neskauda.
Dar įdomiau parašė VŽ savo reportaže apie renginį. Nesuprasi, ar čia žurnalistė taip nusprendė, ar čia konsultantai paprotijo, bet parašyta štai taip:
„Pardavimo čempionų lygos“, kurią organizavo „Verslo žinios“ kartu su „TMD Partners“, dalyviai neslėpė, jog susirungti juos skatino ne tik noras laimėti, parodyti, ką sugeba, bet ir iš kitų pasisemti patirties. O ji nepamaišys net stipriausiam profesionalui, nes pardavimai – toks procesas, kuriame ne taip svarbu, kaip daroma, o koks rezultatas pasiekiamas. Jei jo nėra, vadinasi, pardavimai šlubuoja.
Ir jei šlubuoja, ką keisti? Kaip keisti? Kodėl gamyboje mus (vadovus) domina proceso eiga, o ne vien rezultatas? Ar tik ne todėl, kad eigos nežinodamas, negalėsi nieko patobulinti ir pagerinti rezultato?
Žodžiu, kaip atėjau į konferenciją su išankstine nuomone, taip ir išėjau. Kai vieną kartą atsiveria akys ir pamatai, kad pardavimuose nieko mistiško (meniško, filosofiško, lyderiško) nėra, paskui grįžti į pirminę būseną yra neįmanoma. Manau, kad Saulius iš “If draudimo” pritars.
Ačiū “Verslo žinioms” ir “TMD Partners” už renginį. Minčių daug, temų daug, tad tikrai turėsime, ką pašnekėti komentaruose.
Šios mintys kaupėsi jau seniai. Stebėjom, toleravom, bet tolerancija taip pat turi ribas. Prie dulkinimo mus pripratino palengva, beveik neskaudėjo. Bet vis tiek norėtųsi grįžti prie normalių, abipusiai malonių santykių.
Perskaitau balsas.lt, kad pradedama naujo ekonomikos savaitraščio „Ekonomika.lt“ leidyba. Gražus saitas, jau galvoju, reiktų kažką gero parašyt, pasidžiaugt, kad pagaliau galbūt atsirado konkurentas “Verslo žinioms”, kad konkurencija, kaip žinia, yra naudinga vartotojams ir pan. Bet užklystu į nuomonių skiltį ir ten randu štai ką:
Taigi, skaitau ir mąstau:
1. Mano straipsnį publikavo savo saite manęs neatsiklausę. Dzin, negaila.
2. Padarė klaidą mano varde (esu Nerius). Jau trupėlį ne dzin.
3. Išėmė visas nuorodas iš mano teksto. Labai ne dzin.
Ir 4. Nurodė šaltinį commonsense.lt su nuoroda į… ekonomika.lt! WTF?
Sakyčiau, švelniai tariant, keistokas požiūris į ekonomiką. Наеби читателья своего? Ar tiesiog keletas sisteminių klaidų, kurios dažnai neišvengiamos startuojant naujus projektus? Aš esu linkęs tikėti, kad susidūrėm su antruoju variantu, kad minėtos klaidos bus ištaisytos ir ateityje nebekartojamos.
Noras ant svetimų prekės ženklų padėti nuorodas į save, yra suprantamas. SEO pradžiamokslis. Apie pradžiamokslį rašėm, kai gvildenom temą apie SEO konsultantų ir greito kredito firmų šūdmaliavimą. Lyg tyčia vakar ant panašaus grėblio užšoko Pigu.lt: Jurgio Gylio (kurio vieną straipsnį esame publikavę ir savo tinklaraštyje) vadovaujama el. parduotuvė imk.lt ta proga suraitė kreipimąsi į Konkurencijos tarybą. Istorija aprašyta VZ.lt, į ją sureagavo apie etiką prabilę patys interneto reklamistai, o žemiau – konkurentų ginčą išprovokavęs veiksmas beigi Jurgio pasirašytas kreipimasis.
Labai įdomu, kaip baigsis šis konkurentų ginčas. Bet kokiu atveju jo metu turėtume išgirsti, kas yra nuoroda, ir kokią atsakomybę neša tos nuorodos dėliotojas.
O štai kokią atsakomybę neša nuorodos NEDĖLIOTOJAS, sužinosime negreit. Nebent keletas ar keliolika Lietuvos blogerių susivienytų ir pamėgintų paimti už kiaušinių blogoramą.lt (nepainioti su Džiugo blogoramomis). Nenoriu leistis į apmąstymus, kaip gi reikėtų blogoramą.lt imti už jų kiaušių, bet iš principo vertėtų. Nes:
be tinklaraščių autorių leidimo skelbia, esą mes esame jų (net neaišku, kas ten per žmonės ar firma) kontributoriai,
prie straipsnių, paimtų iš tinklaraščių, nededa nuorodų į straipsnio originalą,
prie straipsnių nededa nuorodų į originalų tinklaraštį. Užtat įdeda į save.
Apie tai dar pernai rašė Dovilė, prieš porą savaičių prabilo Komjaunimas.lt, ir įdomi diskusija kilo prie paties nugvelbto straipsnio blogomarazmoje. Vagių puslapio kūrėjas rašo:
Taip kad man yra giliai nusišikti ant visų šitų PSEUDOautorinių teisių, kiek tai yra įmanoma dabartinėmis sąlygomis. Čia kažkokia amžina klizma – žmonės kiša savo informaciją net susiriesdami, tačiau apsiputoja, vos tik kas nors su ta jų „šventuoju“ kukurbezdaliu pasielgia ne taip kaip garbieji „autoriai“ įsivaizdavo. Šitai galioja tiek niekam nežinomiems interneto grafomanams, tiek bet kuriai susišikusiai media kompanijai ar leidybos įmonei.
Žmogus vaizduoja, kad daro gera (skleidžia po internetus mūsų parašytą žodį), o linkus į atgalios sudėti atsisako (tai neįeina į sklaidos misiją). Nes supranta, kad kol jis to nedaro, tol google jį myli labiau nei originalius tinklaraščius, iš kurių pas jį per RSS suteka žodis.
Negi blogeriams reikės gintis tokiomis priemonėmis (teisinėmis), kaip kad bando Jurgis? Ar ilgai leisimės dulkinami?
Iš principo turim viską, ko reikėtų – advokatų, pinigų, laiko marias ir mus vienijantį krikščionišką principą – nevok, dalinkis (blogerišku supratimu, dalinimosi požymis yra aktyvi nuoroda į originalų šaltinį).
Kol diskutuojame, kaip geriau pasielgti su blogorama.lt blogvagiais, trumpas oficialus pareiškimas:
Negerb. Blogorama.lt, mes, commonsense.lt, prašome jus niekada nebedėti mūsų straipsnių į savo saitą.
O dabar grįžtam prie masinės medijos.
Matyt, ne tik mums, o ir daugeliui kitų tinklaraščių nutinka taip, kad interneto portalai nori perpublikuoti blogerių tekstus. Ir perpublikuoja. Su niuansais.
Tarkime, Alfa.lt ima ir išpublikuoja galvazmogupuosia straipsnį apie šešėlinį biudžetą. Iš tiesų, tai mums didelė garbė ir džiugus momentas, kad mūsų laisvalaikiu užrašytos mintys jau kažkelintą kartą patenka į šimtatūkstantinę Alfa.lt auditoriją. Tačiau Alfa.lt nuima visas teksto nuorodas ir, maža to, ištrina dar ir teksto gabaliuką, ant kurio buvo viena iš nuorodų. Pastebėjom, skambinam neįkyriai pasiteirauti, kodėl. Girdim, sorry, tokia portalo politika (nedėti linkų į kitus puslapius). O mes kaip tik ir sakom, kad linkas (nuoroda) yra neatskiriama sudedamoji mūsų teksto dalis. Deja, portalo redaktorė apgailestauja, bet politikos jie nekeis.
Tačiau pakeitė! Mano straipsnį apie sveikatos priežiūros mitą Alfa.lt išpublikavo su visomis vidinėmis nuorodomis ir nuoroda į šaltinį. Net ir mano vardą teisingai užrašė Šaunuoliai. Tokiems negaila. Tokie rodo pavyzdį. Taip elgiasi ir balsas.lt, publikavęs milijoną mūsų straipsnių.
Yra ir daugiau sektinų pavyzdžių. Štai tiesa.com išpublikavo išeivijos skaitytojams mūsų siūlymus dėl krepšinio čempionato Lietuvoje, ir sudėjo visas nuorodas. Tą patį darė krepšinis.net, 15min.lt.
O štai basketzone.lt vidines nuorodas ištrynė. Ištrynė jas ir diena.lt. Beje, apie pastarojo portalo dulkinamąją politiką kažkada jau rašėme. Mūsų mėgiamas ir dažnai cituojamas VZ.lt aktyvios nuorodos neįdėjo, bet jie gi ir straispnio ne-copy-pastino, o tik atsiklausę pacitavo patikusias vietas. O štai anksčiau VZ.lt nuorodas į mus dėdavo.
Žodžiu, visko sumonitorinti praktiškai neįmanoma. Džiugu, kad portalams kartais įdomu tai, ką parašome. Vieni portalai saugosi (lankytojų nutekėjimo?) ir nededa linkų niekad, kiti tai deda, tai nededa, treti – visuomet deda.
Šioje vietoje noriu pasikartoti – mūsų manymu, nuorodos yra neatskiriama sudėtinė mūsų kuriamo turinio dalis. Jeigu padėjome linką į Klecką, powiukę, gnomą, šūdų kultą, pipediją, ar “The Economist”, vadinasi, tai darome sąmoningai suteikdami tekstui daugiau vertės taip, kaip mes ją suprantame. Jei kam nors nepatinka Kleckas arba “The Economist”, jūs galite pasirinkti – arba peržengti per savo principus ir publikuoti su nuorodomis, arba likti su savo principais ir nepublikuoti iš viso. Nuorodų panaikinimas, kaip ir dalies teksto ištrynimas, yra lygiai toks pat redagavimas, kurį prašome suderinti su autoriais. Tam reikalui turime el. paštą info@commonsense.lt ir mob. telefonus, kuriuos atskleidžiame visiems, kas tik paprašo.
Taigi mieli internetų valdytojai, jei ateityje dar taip nutiktų, kad mes parašysime ką nors tokio, kas būtų įdomu ir jūsų skaitytojams, ir jūs norėtumėte tai išpublikuoti savo saituose, galite mūsų net neatsiklausti ir tai padaryti, jei:
nurodysite šaltinį su aktyvia nuoroda,
teksto neredaguosite (korektūra – OK, jei nelįsite į mūsų netobulą stilių),
išsaugosite visas tekste esančias nuorodas.
Mums negaila ir netgi džiugu, kai mūsų mintis įvertinate jas persipublikuodami.
Į maisto tinklaraščius (tokius kaip, tarkime, visų kulinarų mėgiama “Pragaro virtuvė”) mes netaikom, bet užtat pataikom į tam tikras avantiūras. Praėjusį penktadienį tapome vienu iš rėmėjų, kartu su IKI ir “VSA Vilniumi” susimetę vardan to, kad tam tikra – ypatinga – tautos dalis galėtų sočiai prisivalgyti.
Minėtas tautos žiedas – tai verslo ir ne verslo žurnalistai, komunikatoriai, bankininkai, įvairiausio plauko vadybininkai beigi verslininkai, ir šiaip uolūs ragautojai. Visi, kurių šiaip nekviečia (na, gal tik vieną-kitą) į priėmimus Prezidentūroje. O kadangi jie apskritai dabar nebevyksta, žiedui tenka ieškoti kitų būdų prisikimšti pilvus.
Ir štai jau 5 kartą buvo surengtas toks “Maisto balius” (kurio pradininkai – Vija ir Audrius iš VŽ), kurio esmė – žiedo atstovai, suskirstyti į komandas, gamina valgius keliasdešimčiai žmonių, o pastarieji ragauja ir giria. Maisto terapija “all you can eat” tęsiasi 5-6 valandas, komandos viena po kitos gamina teminius patiekalus, taigi ragautojai turi marias laiko būriuotis, ramstyti sienas ir bendrauti. Taip mezgami ryšiai, kurie vėliau išnaudojami savanaudiškais sumetimais arba vardan tos.
Penktojo, jubiliejinio, “Maisto baliaus” tema – krizinių šalių virtuvė. O kas kaltas dėl krizės? Taigi bankai ir Vyriausybė. Ta proga parodyti kulinarinių gebėjimų buvo pakviesti bankininkai bankininkės (Asta Sungailienė iš SEB ir Jorūnė Juodžbalytė iš “Swedbank”) ir rimti vyrai iš Vyriausybės rūmų (Premjero patarėjai Gintaras Kalinauskas ir Jonas Survila). Ir žinoma, jaunimas, atstovaujamas organizacijos “Kitas variantas” (Božena Ruselevič ir Jonas Jurjonas) – Lietuvos ateitis. Kuri dar ilgai mokės palūkanas už milijardines paskolėles, kuriomis nūdien mintam ir misim.
Mes, kaip finansinis beigi informacinis šio baliaus rėmėjas, buvom prisižadėję paskelbti, kuris gi patiekalas, ragautojų nuomone, buvo įvertintas geriausiai. Susumavus balsavimo rezultatus, paaiškėjo, kad:
Ir mes ten buvom, alų midų gėrėm. Ir kad jau taip smagu ir gardu buvo, keletas mūsų ir organizatorių (Vijos ir Jūratės) padėkų:
- Gintarui ir Jonui iš Gedimino pr. 11 – ačiū, buvo skanu. Ypač tie kiaušiniai, kur tauta jums mėtė į langus Smagu, kad einat į tautą ir darote tai su šypsena. Primenu, kad žadėjote daryti viską, kad mes, kritikuodami Vyriausybę, jaustume diskomfortą
- bankininkėms už dosnumą. Gal bankai šiais laikais ir neskolina, bet bent jau maistą dalina negailėdami.
- “Kito varianto” jaunimui – už šarliotką, iškeptą pas draugą orkaitėj kaimynystėj. Paskelbkit to draugo adresą, aplinkiniai stoties rajono restoranai mielai kreipsis.
- Aušrai Barysienei – už nuotraukas specialiai tinklaraščiui commonsense.lt. Užkalnis pasiustų, pamatęs, kad viską fotkinom su jo nekenčiamais iPhonais
- Andriui Asiai – irgi dėkui už nuotraukas, nors ir darytas ne su iPhonu.
- Agnei Gintautaitei – už puikų DJ debiutą. Na, ir už tą Birutės dainą “Patikėki”.
Šaunuoliai. Tokiems negaila. Tokie rodo pavyzdį. Taip 
