Kov 04 2012

Kaip išmatuoti ekonomikos skatinimą? (gamybinis modelis) #2

Parašė audrius temai Gamyba

Ankstesniame įraše paėmiau rodiklius iš distribucijos. Vėliau man priminė visai neekonominį valstybės rodiklį – laimingumo rodiklis. Jis varo iš proto visus ekonomikos guru, nes jame tiek daug subjektyvumo, kad sunku net nuspėti, kaip gali pasielgti žmonės, kurių darbą vertinamas tokiu rodikliu.

Aptarinėjant laimingumo rodiklį iškilo klausimas: o koks ekonomikos tikslas? Na, vieno tikslo nepavyko surasti, bet užtat visi tikslų prirašė krūvas, pridedu pavyzdį. Žinoma, aš čia gerai pavariau: pradžioje pradėjau matuoti ekonomikos skatinimą, o tik tada uždaviau klausimą, koks ekonomikos tikslas.

Mėgstame klausti auditorijos, koks verslo tikslas. Gauni krūvas atsakymų, pavyzdžiui, patenkinti klientus. Na, liaukitės ėmę pinigus iš klientų ir jie bus visi patenkinti, tik kas atsitiks jūsų verslui? Todėl būkime teisingi: verslo tikslas yra uždirbti pinigus. O kam verslas pinigus išleis, tai jau kitas verslo brandumo lygis. Ar klientus linksminti, ar darbuotojus vežioti į Egiptą, ar naują namą savininkams padovanoti pajūryje. Kitaip sakant, verslo uždirbti pinigai skirti verslo savininko svajonėms realizuoti, priklausomai nuo sugedimo lygio.

Sudėtingiau su vyriausybinėmis organizacijomis. Koks yra gaisrininkų tikslas? Va ir neatspėjote: jų tikslas sumažinti žalą. Jeigu reiks, tai dar ir ką nors padegs. O koks švietimo sistemos tikslas? Pirmiausia, reikia nuspręsti, kas yra sistemos savininkas, kuris galėtų nustatyti tikslą, ir tik toliau diskutuoti. Bet prisiminkime, kam iš viso švietimo sistema buvo sukurta. Kai vieno seminaro dalyviai pasufleravo – rengti paklusnius mokesčių mokėtojus. Kaip ir neturėjau, ką pridurti. Galite paskaityti ir LDB tikslą. O kokio jūs tikėjotės? Vėl atkartojant seminaruose girdėtas mintis, tai LDB tikslas arba bedarbius registruoti, arba pašalpas dalinti, bet tikrai ne įdarbinti.

O gal prezidentė žino, koks ekonomikos tikslas? “Valstybės ekonominis tikslas – žmonių gerovė“. Na, jėga, teko net truputį pamąstyti, kaip čia iš žmonių ir ekonomikos kokteilį padarė. Pradėkime nuo to, kad, ko gero, kalbėdami pie ekonomika nemąstome apie įmonę. Ne įmonė ekonomiką sukuria. Realiai, kas labiausiai nulemia ekonomiką? Valstybės nustatytos taisyklės, konkurentai, krizės ir t.t. Negeras klausimas, per daug atsakymų. Tada kitaip paklausiu: ką mes paskiriam rūpintis ekonomika? Vyriausybes – toks bus atsakymas. O kas vyriausybėms rūpi, kai kalba apie ekonomiką? Kiek surinksime mokesčių. Na va, galėtume save paskelbti Kolumbais, atradusiais Ameriką.

Bet prezidentė turi būti teisi, reiškia, tikslas – ne surinkti mokesčiai? O kas tada? Va ir pereinam kitą klausimą: o kam leidžiami mokesčiai? Na, valstybės tarnautojų atlyginimams ir socialinėms programoms. Ir čia prasideda įdomumas. Nes mes ekonomiką suplakame su socialiniais dalykais. Ir tada bet koks pakeitimas tampa ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu košmaru. Ir kuo daugiau valstybė skiria socialinėms programoms lėšų, tuo ekonomika tampa sunkiau valdoma. Tiksliau, ekonomikos valdymas tampa socialiniu košmaru. Tada krizės akivaizdoje taupymas atneša daugiau žalos negu naudos (ties šiuo teiginiu nesiplėsiu, patys pamąstykite). O savo ekonomikos tikslo variantus brūkštelėkite komentaruose. Tik prašau, nekartokite big names mirusių klasikų minčių.

Grįžtame prie mano temos. Gamyba ir projektinė aplinka turi du dėkingus matavimus – TDD ir IDD. Uch, kaip stipriai ir iš karto užlenkiau. Bet jeigu ūkiškai, tai čia nieko naujo ir gudraus neišrasta. Viskas yra sugalvota iki mūsų. Taigi, tas TDD, jeigu visai paprastai, tai delspinigiai. Kam jie reikalingi? Tam, kad viską darytume laiku. Čia reikia žinoti, kad delspinigiai eina nuo visos sumos, o TDD naudoja pralaidumą, kurį kartais galima prilyginti maržai. Delspinigiai nuo TDD skirsis tik masteliu.  Kaip ir aiškus matavimas. Kartais jis dar būna vadinamas OTIF. Tik OTIF nematuojamas pinigais. O IDD – tai žaliavų kaina (tiksliau, jei žaliavoms pirkti jūs pasiėmėte paskolą ir mokate palūkanas, tai palūkanos ir būtų IDD). Tikslas – kad TDD siektų nulį, o IDD nedidėtų. Dabar pats laikas pažiūrėti, ar galima panaudoti šiuos matavimus valstybės valdyme?

Kadangi paminėjau, kad tam tikrais atvejais pralaidumas yra marža, o valstybėje maržos pavadinimą prilyginau mokesčiams, tai dabar bandau suprasti, kas man gavosi. Prisiminkime sparnuotą frazę, kad per viešuosius pirkimus galima sutaupyti 10%. Gauname sumą. Nustatom, ką reikia padaryti ir per kiek laiko. Ir kai tik pradedame vėluoti, iš karto įsijungia TDD matavimas. O kas galėtų buti tokiu atveju IDD? Na, visos išlaidos, susijusios su šiuo projektu.

Panagrinėkime kitą pavyzdį. Tarkime, gaminame įmonę, o naujos įmonės įregistravimas trunka mėnesį. Žinome, kiek vidutiniškai nauja įmonė sumoka per pirmą mėnesį mokesčių, todėl galim paskaičiuoti, kiek negavome mokesčių, jeigu įmonė registravosi mėnesiu vėliau. Visos įmonės, kurios registravosi ilgiau negu mėnesį, pradeda generuoti TDD visom institucijoms, kurios susijusios su įmonės registravimu. O kas tada galėtų būti IDD? Na, visos įmonės, kurios pradėjo registravimo procesą, bet jo neužbaigė. Nes teoriškai, jeigu įmonę įregistruotum per dieną, tai mokesčius, jau galėtum rinkti, o dabar reikia dar laukti 30 dienų, kol tarnautojai apsisuks su popierių tikrinimu. Kuo greičiau įregistruojam, tuo mažesnis IDD. Taip butų galima visas įstaigas pririšti prie TDD – IDD ir matuoti kasdien. Paprastos analizės būdu galima rasti, kas daugiausiai generuoja TDD – IDD ir tenai nukreipti Vyriausybes dėmesį. O ten kur dėmesys, ten ir rezultatai.

Idėja graži, kaip ir prezidentės ekonomikos tikslas. Tik su realizacija, manau, kad ne kas gautųsi. Nes pernelyg aiškiai matytųsi, kuri įstaiga neprisideda prie mokesčių generavimo, o gal netgi žlugdo jų surinkimą. Ar mums to reikia?

18 komentarų

Bir 09 2011

Mąstymo valandėlė pagal Elį Goldrattą

Lygiai prieš metus važiuodamas į 2010 TOCICO International Conference pasisiūliau Aurelijui, kad galiu apsimesti “Verslo klasės” speckoru, ir pakalbinti Elį Goldrattą ekskluzyvinėm sąlygom. Aurelijus tarė: “Noriu!”, ir štai norai tapo kūnu: nuo interviu paėmimo iki jo parengimo spaudai nė metai nepraėjo…

Tokį operatyvumą galiu paaiškinti tuo, kad interviu gavosi su dideliais nukrypimais į lankas (na, nesu profesionalus interviuotojas, kaip koks Rytas Staselis), beigi buvau pažadėjęs jį suderinti su Goldrattu. O derinti lankas ir pievas, reikštų, pastatyti Goldrattą į kvailą situaciją: nei jam taisyti tas mano pievas, nei uždrausti publikuoti.

Vienžo, susidūriau su konfliktu:

Metus pramarinavęs dilemą, galiausiai ją nusipiešiau, ir sprendimas atėjo savaime: jei rengsiu ne interviu, bet šiaip pasakojimą, nereikės derinti su Goldrattu, beigi galėsiu tiuninguoti tekstą kaip tinkamas, idant jis būtų tinkamas tokiam prestižiniam leidiniui, kaip VK. Katras pasauliniam TOC kongrese buvo netgi demonstruojamas šalia kitų biznio-vadybos leidinių:

Tiek pasiteisinimų.

Štai kaip aš vaidinu speckorą (Neriaus foto):

Šiuo metu E. Goldrattas labai sunkiai serga, verslininkai iš viso pasaulio rašo jam žinutes įvairiais kanalais, linkėdami stiprybės. Viliuosi, kad jis pasveiks, ir dar turėsime galimybę parengti su juo tikrą interviu.

Pubilkuoju tekstą tokį, kokį atidaviau VK. Jei norite paskaityti, kas gavosi po redakcijos cenzūros, spauskite čia arba ieškokite popierinio leidinio, o daugiausia išloštumėte, jei užsiprenumeruotumėte.

Mąstymo valandėlė pagal Elį Goldrattą

Su Dr. Eliyahu Goldrattu susipažinti knietėjo nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą perskaičiau jo “Tikslą”. Užvertęs paskutinį knygos puslapį pajutau, kad autorius persuko mano tuometines studentiškas smegenis. Praėjo dešimt metų, ir štai Las Vegase turiu valandą individualiam pokalbiui su, ko gero, įtakingiausiu pasaulio mąstytoju.

Žinoma, tokio titulo E. Goldrattui niekas nesuteikė – čia pats sugalvojau įvertinęs tai, kad jokia kita asmenybė nėra prieveržusi tiek varžtų mano smegeninėj, kiek šis dėdė su papsinčia pypke. Tiesą sakant, interviu nepavyko. Taip, aš turėjau diktofoną, ir mes valandą nuostabiai šnekėjomės. Tačiau tik perklausęs įrašą supratau, kad kas antrame pašnekovo sakinyje turėčiau segti išnašą ir paaiškinti kontekstą. Ko gero, reikėjo apsimesti, kad esu tūpas žurnalistas, iš medžio nukritęs tiesiai į pasaulinį TOC kongresą. Apsimesti, kad prieš tai dvi ilgas dienas nesiklausiau Elio non-stop dėstymo, neprirašiau storo aplanko pastebėjimų, dar anksčiau po kelis kartus neperskaičiau visų jo knygų, nedariau savo biznių ir kitų nekonsultavau pagal Elio mokymą.

Šis angažuotumas ir pakišo koją interviu, kurio, kaip jūs supratote, nebus. Ne veltui sakoma, what happens in Vegas, stays in Vegas (kas nutinka Vegase, lieka Vegase – angl.).

Beje, paklausite: o kas tas E. Goldrattas, kurį Vegase draugiškai vadiname tiesiog Eliu? Tai toks šiuolaikinės vadybos genijus, sukūręs ir tebepuoselėjantis Apribojimų teoriją (TOC – Theory of Constraints – angl.) – sveiku protu paremtą vadybos ir mąstymo metodiką. Visos jo išleistos knygos yra tapusios bestseleriais ir biblijomis: gamybininkams (“Tikslas”, 1984), distributoriams ir rinkodarininkams (“Tikslas II. Sėkmė priklauso ne nuo laimės”,  1994), ERP sistemų gamintojams (“Tikslas III. Būtina, bet nepakankama…”, 2000), projektų vadovams ir vykdytojams (“Kritinė grandinė”, 1997), prekybininkams (“Argi tai ne akivaizdu?”, 2009). Dar vienos knygos – “Pasirinkimas” (2008) – negaliu priskirti nė vienai verslo šakai, nes mąstymo procesai, kuriuos šioje knygoje atskleidžia autorius, naudingi bet kuriam galvą ant pečių nešiojančiam individui: tiek dirbančiam kasoj, tiek sėdinčiam dangoraižio viršutiniam aukšte odiniam krėsle.

TOC naudoja didelės ir mažos organizacijos visame pasaulyje. Nuo “Boeing” iki šeimos restoranėlio. TOC dėstoma daugelyje verslo mokyklų. O, štai, Malaizijos vyriausybė “Pasirinkime” aprašytus mąstymo įrankius įdiegė į mokyklinio ugdymo sistemą.

Verslo pasaulyje šis Izraelio fizikas pripažįstamas kaip efektyvumo, srauto ir sveiko proto ideologas. Iš E. Goldratto nesulauksite jokio makaronų kabinimo, jokių įkvėpimo šūksnių, jokios mistikos, šiaip jau būdingos vadybos guru-kalbėtojams. Pagal jį, pasaulis yra paprastas, žmonės yra geri, o sveiko proto pakanka tam, kad aplinkinius padarytum laimingus.

Pasak E. Goldratto, didžiausia atsakomybė už žmonių gerovę tenka darbdaviams. Todėl kurti klestinčias organizacijas, į ką orientuota TOC, yra trumpiausias kelias gerinti žmonių gyvenimą.

Biblija nesensta

Pirmasis E. Goldratto verslo romanas “Tikslas” gamybininkų biblija yra vadinamas dėl dviejų priežasčių. Pirma, nuo jo išleidimo 1984 m. pasaulyje buvo parduota 5 mln. egzempliorių. Antra, šią knygą, kaip ir Bibliją, visi gamybininkai skaitė, tačiau retas kasdien vadovaujasi jos mokymu…

Kartą diskutuojant vienas tautietis verslininkas pareiškė, esą E. Goldratto “Tiksle” aprašomi gamybos valdymo principai bei įrankiai yra pasenę, nes jiems jau apie trisdešimt metų. O verslui gi reikia inovacijų, ne kažkokių senienų! Tuomet tautiečio paklausiau, ar tai, kad Niutono dėsniams yra apie 400 metų, reiškia, kad jie paseno? Galbūt po 400 metų Žemė nebetraukia nuo obels krentančio obuolio?

Kiekvienas turime teisę bandyti paneigti tai, kas akivaizdu. Tačiau visi, kurie bandysime praignoruoti tikrovę, vis tiek rizikuojame su ja susidurti. Nes Niutonas judėjimo dėsnių nesugalvojo – jis atrado tai, kas egzistavo. Lygiai taip E. Goldrattas nesugalvojo butelio kakliuko – keli šiuo metu sėkmingai egzistuoja mano šaldytuve ir taip.

E. Goldrattas tikrovę vadina nuostabiai paprasta. Ir tuo suerzina tūlą gamybininką. Tasai linkęs įrodyti, kad jo ceche ir velnias koją nusilaužtų, kad joks genijus neperprastų veiklos specifikos ir milijono niuansų. “Tegu ateina į mano cechą, aš jam parodysiu, kaip viskas “paprasta”! Ir Elis ateina. Įmonė, kuri gamina 50.000 skirtingų detalių, turėtų būti nesuvokiamai sudėtinga. Bet Elis pritaiko priežasties-pasekmės analizę, paprastą sveiko proto logiką, prisikasa iki pamatinės priežasties ir didelėje gamykloje situacija – kas negerai, ir ką kaip reikia keisti – tampa labai akivaizdi. Tokia akivaizdi, kad tos gamyklos vadovai gūžčioja pečiais, kad to nesuprato anksčiau.

“Akivaizdūs sprendimai nereiškia, kad tai yra lengvi sprendimai”, – dėsto E. Goldratt. Ir klausia, ar suprantu, ką jis turi minty.

Linkteliu, kad suprantu. Tarkime, visi žinome, kad gamyboje pralaidumą apsprendžia siauriausia grandis. O maksimalus visų kitų grandžių išnaudojimas nepadidins pralaidumo, t.y. daugiau produktų nepagaminsite. Bet nepaisant šio akivaizdaus fakto, savo firmose žmones laikome apkrautus maksimaliai. Nesvarbu, ar gaminam taburetes, kepame bandeles, ar statome namus: žmonės negali prastovėti!

Ir dabar pamėgink tokį akivaizdų dalyką – kad maksimalus visų grandžių apkrovimas duoda daugiau žalos nei naudos – įrodyti kepyklos viršininkui ar statybų aikštelės vadovui. Išgirsite, kad pas jį niuansai, ir kad jūs nieko nesuprantate apie gamybą. Tuo metu vieni darbininkai slampinės po cechą, kiti gamins tarpinius gaminius, t.y. įmonės apyvartines lėšas vers į atsargas. Arba bus užkrauti pašaliniais darbais, dėl kurių negalės laiku atlikti kritinių užduočių ir taip sukels vėlavimus. Biuruose šie simptomai dažnai pasireiškia pasiteisinimais: “Nieko nespėju!”

“Nori įžvelgti akivaidžius dalykus? Naudok priežasties-pasekmės mąstymą, naudokis sveiku protu”, – ragina E. Goldrattas. Paprašytas patikslinti, pašnekovas sveiką protą apibūdina kaip tobulą logiką, pagrįstą realia tikrove. Priežasties-pasekmės mąstymas leidžia sistemiškai išanalizuoti bet kurią situaciją ir fokusuotis į esmines problemas.

O problemos gamyboje per 30 metų nepaseno, liko tos pačios: visi norėtų dirbti našiau, eikvoti mažiau, trumpinti gamybos terminus, plėsti asortimentą, daryti mažiau broko, parduoti daugiau už brangiau.

Dangus ne riba

“Tai kur tos įmonės, suklestėjusios TOC dėka?”, – klausiu pašnekovo. Las Vegaso konferencijoje pristatoma dešimtys sėkmės istorijų (beje, pagal TOC, sėkmė yra sistemingų pastangų, o ne laimės dalykas), bet kiurksodami Vilniuje retai išgirsime, kad štai tokia ir tokia firma įsidiegė TOC. Pasigyrimus apie Lean diegimosi projektų pabaigą girdime kur kas dažniau.

“Kai kompanija vieną kurį savo kampą susitvarko su Lean, ji jau linkusi girtis, kad štai, žiūrėk, aš dirbu pagal Lean. Bet kai įmonė pertvarko visą gamyklą pagal TOC, niekas tuo nesigiria, – pripažįsta Elis. – Nepakanka padaryti keletą pagerinimų, sulaukti pirmųjų lokalių rezultatų, kad įmonė sakytųsi dirbanti pagal TOC”. Jis leidžia suprasti, kad TOC nėra dar vienas įmonės projektas, o veikiau visaapimantis verslo modelio pakeitimas, ženkliai, labai ženkliai išpučiantis pelno eilutę.

Lean nereikalauja keisti bazinių įsitikinimų. Pamanyk, sumažinti nuostolius – šitą jums diegė dar vaikystėje, kai mama liepdavo iki galo suvalgyti viską, kas įdėta į lėkštę! Tuo tarpu TOC keičia daugybę bazinių įsitkinimų, todėl ir barjerai yra žymiai didesni”, – aiškina Elis.

Jis mano, kad tarp tarp “Fortune 500” sąrašo kompanijų vargiai rastume tokių, kurios tam tikrose operacijose nenaudoja TOC. “Tačiau mes jų nevadiname TOC kompanijomis, nes vienos ar kelių funkcijų pertvarkymas dar nėra TOC implementacija”.

Lietuvoje įmonės, naudojančios TOC, taip pat nėra linkusios apie tai garsiai kalbėti. Jos mano, kad konkurentas išgirs, nukopijuos veiklos modelį, ir įmonė praras konkurencinį pranašumą. Elis purto galvą: “Kuo labiau pagerinti situaciją, tuo geresnes sąlygas susikuri kitam šuoliui. Ir kitas šuolis visada bus didesnis, nei ankstesnis. Net dangus nėra riba, kai kalbame apie įmonės potencialą”. Įgytas konkurencinis pranašumas turi būti išnaudojamas didesniam šuoliui, o ne siekiui įtvirtinti dabartinę situaciją rinkoje.

Akivaizdu, bet sunkiai palaužiama

Kas yra tie baziniai įsitikinimai (Elis naudoja terminą “pattern”), kuriuos, pasitelkusi sveiką protą, laužo TOC? Galėčiau prikrauti pilną vežimą. Gamyboje, jau minėjau, manoma, kad nedirbantis išteklius yra pinigų švaistymas. Prekyboje visi įtikėję, kad klientui yra svarbiausia kaina ir nuolaida. Retas vadovas drįsta abejoti, kad bendras pagerėjimas yra lygus vietinių (lokalių) pagerėjimų sumai. Šias šventas karves “Verslo klasės” puslapiuose jau bandė pjauti Nerius Jasinavičius. Kaip manote, kiek karvių savo firmose papjovė jo skaitytojai?

Štai dar vienas bazinis įsitikinimas, apie kurį, tiesa, su Eliu nešnekėjom, bet nepaisant to jis tikrai egzistuoja jūsų kompanijoje: pardavėjams reikia mokėti procentą nuo pardavimų. Ar išdrįstumėte tuo suabejoti?

Visuotinai manoma, kad pardavėjams negalima mokėti fiksuoto atlyginimo, nes jie esą neturės motyvacijos pardavinėti. Tuomet leiskite paklausti, kas skatina jūsų sekretorę atsiliepinėti į skambučius, jei jos atlyginimas nėra pririštas prie skambučių? Kodėl ji atsiliepia, jei už tai negauna papildomai? Kas motyvuoja jūsų buhalterę apmokėti visas pateiktas sąskaitas jų nenudaigojant? Kodėl personalo vadybininkui nemokate procento nuo sudarytų darbo sutarčių skaičiaus? Galiausiai, paklauskite savęs, ar tikrai darote tik tuos darbus, už kuriuos gaunate komisinius?

Suprantu, pririšę pardavėją prie pardavimų, leidžiame jam užsidirbti nerizikuodami kaštais tuo atveju, jei pardavėjas parduos mažiau (tai ir išmokėsim mažiau). Tačiau bėgdami nuo vilko (bijodami nepadengti kaštų), užšokam ant meškos: pardavėjas įgunda valdyti ne pardavimus, bet savo atlyginimą. Ir tą sekundę, kai jis pasijunta užsidirbęs pakankamai, arba jam asmeniškai nesiseka, įmonė pradeda prarasti potencialius pardavimus.

Beje, ar abejojate tuo, kad darbo pasidalinimas didina darbo našumą, kad fabrikinė gamyba yra efektyvesnė už amatinę? Tuomet kodėl XXI amžiuje pardavimus vis dar daro amatininkai, atsakingi už viską nuo pirmo skambučio potencialiam klientui, iki sutarties pasirašymo (dažnai net iki aptarnavimo)? Kodėl negali vienas skambinti ir organizuoti susitikimų, kitas į juos važinėti ir detaliai aiškintis klientų porekių, trečias rengti nuostabių komercinių-techninių pasiūlymų, ketvirtas dėmesingai aptarnauti? Juk visoms šioms veikloms reikia skirtingų įgūdžių ir asmeninių savybių.

Dėl egzistuojančių stereotipų nūdien norint padidinti pardavimus įprasta ieškoti dar vieno nuostabaus pardavėjo… Kuriam mokėsime, žinoma, už rezultatus!

A. Enšteinas, kadaise pasakė, kad neįmanoma išspręsti jokios problemos naudojant mąstymo ir veiklos metodus, kurie ją pagimdė. Puiki frazė ir didelis iššūkis. Paskaitėte kelias pastraipas apie pardavėjus, ir jums jau sukilo noras ginčytis. Štai su kokiu pasipriešinimu susiduria TOC diegėjai: norėdami per keletą metų kliento dabartinę apyvartą paversti grynuoju pelnu, jie priversti arba persukti klientui smegenėles 180 laipsnių kampu, arba atsitraukti.

Fokusavimosi jėga

Kaip galima būtų apibūdinti TOC vienu žodžiu? Elis atsako: “Tai fokusavimasis”.

Sutelkti visą vadovybės dėmesį į esminį įmonės tikslą ir neleisti nuo jo nuklysti tol, kol jis nebus pasiektas. Turimas minty ne apie prioritetų sąrašas, kurį susidėlioti ir laikytis moko vadybos studijose, o griežtas visos vadovybės susitarimas ne tik dėl to, ką būtina daryti, bet taip pat ir dėl to, ko daryti nereikia.

“Fokusavimasis reiškia teisingų dalykų darymą ir, kas dar svarbiau, nedarymą bereikalingų dalykų”, – aiškina Elis. Nes daugiau veiksmo nereiškia geresnio rezultato. Tai tereiškia mažiau sutelkto dėmesio į esminę įmonės problemą, pastangų išskaidymą po blusinėjimąsi. Ir papildomų problemų prisidarymą. Čia pagerinsim keliais procentais, čia dar keliais, dar čia truputį… Puiku. Klausimas, ar tie kelių procentų pagerininimai įvairiose srityse sukurs įmonės konkurencinį pranašumą?

Elis sako, kad susifokusavus į vieną esminį dalyką, kiti išsispręs savaime. Tarkime, susifokusavęs į srautą, visuomet pagerinsi efektyvumą, reiškia, įgysi konkurencinį pranašumą, padidinsi pardavimus, gausi daugiau pajamų, galėsi padidinti atlyginimus, praplėsti asortimentą, praplėsti rinką. Tačiau tam, kad užtikrintum srautą, turi atlikti masę pakeitimų savo procesuose, santykiuose su tiekėjais ir klientais. Taigi, sakydamas “savaime”, Elis turi minty būtinus veiksmus, kuriuos teks neišvengiamai atlikti tuo atveju, jei bus susifokusavimas. Veiksmus, kurie dažnai pasimeta ar pakeičiami kitais, lengviau įgyvendinamais, jei susifokusavimo nėra.

“Jeigu svarstote, kurį kelią pasirinkti, vadinasi, jūsų tikslas ne pakankamai ambicingas”, – į paširdžius įmonių vadovams smeigia Elis. Iš Lietuvoje veikiančių kompanijų pirmas į galvą ateinantis fokusavimosi pavyzdys – TELE2. Jie 10 metų visą dėmesį sutelkę į mažiausią kainą. Į tai jie fokusavosi ir savo veiklos pradžioje, kai klientus autobusais vežiodavo į ryšio zoną, į tai jie fokusuojasi ir dabar, turėdami didžiausią EBITDA maržą iš visų operatorių Lietuvoje.

Taigi jei turite prioritetų sąrašą – išmeskite jį. O Valstybinė lietuvių kalbos komisija padarytų paslaugą uždrausdama “prioritetas” daugiskaitą. Nes prioritetai defokusuoja. Valdžia taipogi sukurtų daugiau gerovės, jei susitelktų į vieną vienintelį prioritetą – darbo vietų skaičiaus ir darbo vietose sukuriamos pridėtinės vertės didinimą. Padidintų pyragą, užuot dabar gaišę laiką diskusijoms, kaip čia gudriau jį padalinti, kad visiems prioritetams užtektų.

Ženklų pagerėjimą išduoda akys

Grįžkim į Las Vegasą. Palaukiu, kol Elis užsidegs pypkę ir išpūs dūmą. Tuomet pateikiu vienintelį iš anksto pasiruoštą klausimą.

“O koks jūsų asmeninis tikslas?”, – klausiu “Tikslo” autoriaus. “Išmokyti pasaulį mąstyti”, – atsako nemirktelėjęs, iš ko suprantu, kad klausdamas nesusipindėjau originalumu. Jis nenori, kad žmonės galvotų taip, kaip jis. Jis nesiekia, kad verslas juo tikėtų. Elis siekia, kad žmonės išmoktų mąstyti ir pamatytų, kad tikrovė pati savaime yra labai paprasta ir harmoninga. Tuomet bet kokie konfliktai gali būti išspręsti aš laimiu-tu laimi sprendimu, bet kuri situacija gali būti iš esmės patobulinta, o kiekvienas žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą.

“Eli, esate sakęs, kad norint pasiekti tikslą, yra būtina jį matuoti. Kaip matuojate savo tikslo progresą?”, – bandau apsimesti žurnalistu. “Matai, kai sieki padidinti, tarkime, mažmeninio tinklo pelną, darai tam tikrus žingsnius ir matuoji, kad štai tos prekės apyvartumas padidėjo 15 proc., o tos 20 proc. Bet kai pasieki esminį ženklų pagerinimą, tau skaičiai nebūtini. Jokie skaičiai neparodys darbuotojų stabilumo jausmo, kiek procentų asmeninės laimės jiems pridėjo atlikti pokyčiai. To negali išmatuoti, bet visada jauti”.

Prisimenu savo pokalbį su vienu Meksikos restorano savininku. TOC naudą jis išmatavo tokiais kriterijais: 2009 metais šv. Valentino dieną vidutinis pristatymo laikas siekė 60 minučių, virtuvė pirmąją pertraukėlę padarė 20 val., o personalas išgyveno įtampą ir stresą. Po metų, kai restoranas jau buvo įsidiegęs TOC, šv. Valentino dieną pristatymo laikas sutrumpėjo iki 15 minučių, virtuvė galėjo atsipūsti jau 15 val., o personalas šypsojosi ir šmaikštavo. Tikslo progresas buvo matyti tiesiog pažiūrėjus į akis virėjui, barmenui, padavėjui. Jų akys niekada neparodys 15,4 proc. ar 22,9 pagerėjimo.

Taigi patys pajusime atėjus tą dieną, kai išmoksim mąstyti. Tai bus diena, kai suprasime, kad problemas susikuriame patys ne dėl to, kad nežinome kažko sudėtingo, o dėl to, kad nesugebame įžvelgti akivaizdžių dalykų.

24 komentarų

Lap 23 2010

Koks tikslas?

Parašė audrius temai Krizė..., Pastebėjimai

Seminarų metu dažnai tenka paklausti: koks įmonės tikslas? Tenka išgirsti įvairių atsakymų, pavyzdžiui, “patenkinti klientą”. Tenka replikuoti, kad nustokite imti iš jo pinigus, ir jis taps patenkintas. Arba, “verslas turi būti socialiai atsakingas”. Vėlgi, ar gali nuostolingas verslas būti socialiai atsakingas, jeigu pirmu žingsniu jis mažina išlaidas, t.y. mažina darbuotojus. Po tam tikrų diskusijų visada sutariam, kad verslo tikslas – uždirbti pinigus. Nors dauguma mano, kad pelną. Aš esu susidūręs su keliomis pelningomis įmonėmis, kurios bankrutavo dėl lėšų stokos. Aišku, diskusijos nenurimsta, ir galų gale sutariam, kad jau uždirbti pinigai gali būti skiriami skirtingiems tikslams. Jie gali būti skiriami patenkinti klientą, ar kokioms nors socialinės programoms remti.

O koks tada valstybės tikslas? Va čia tai diskusijos tema, nes niekur oficialiai nepavyko rasti deklaruoto Lietuvos valstybės tikslo. Gal kur nors jis yra paskelbtas, tik SEO nesėkmingai dirba, ir todėl pirmose vietose gali rasti Pakso pasisakymą ar wikipedia pasiūlo savo variantą, yra ir desperaciniai pasisakymai. Aš taip ir nesugebėjau rasti trumpo atsakymo, bet kam man to iš viso prireikė? Gyvenau sau be tikslo, o dabar, mat, ėmė ir prireikė tikslo.

Turbūt niekam ne paslaptis, kad Lietuvos biudžete skyles daro “Sodra”. Graikai irgi problemų turėjo dėl socialinių pažadų. Va, dabar ir Airija prašo pagalbos, nes negali savo socialinių programų finansiškai patemti. Toks įspūdis, kad visos socialiai pažangios šalys elgėsi labai neatsakingai su savo finansais ir dabar nesugeba vykdyti pridalintų pažadų. Aišku, toks įspūdis yra dėl spaudos vienpusiškumo, nes jeigu skaitytum tik kriminalines naujienas, tai greitai susidarytų įpūdis, kad 99% moterų yra išprievartautos, o visi automobiliai – vogti.

Grįžkime prie valstybės tikslo. Galėtume teigti, kad jos tikslas yra išgyvenimas (oi, vėl prisiminiau prognozes apie lietuvių tautos išmirimą). Pagal Darviną, gamtoje išgyvena geriausiai prisitaikantys. Tai valstybės tikslas turėtų būti skatinti piliečių sugebėjimą prisitaikyti. O dabar aš bandau suprasti: kaip socialinės programos padeda žmogui prisitaikyti?

Na, žinant, kaip jos realizuotos Lietuvoje, aš drįsčiau teigti, kad jos, atvirkščiai, skatina iš viso nieko neveikti. Kažkaip atsitiko, kad socialinės programos yra didžiausiais valstybės siaubas, nes tai finansiškai nepakeliama ir neskatina prisitaikyti prie kintančios pasaulinės aplinkos. O čia reiktų atidžiau pažvelgti į demokratijos principus, tiksliau, rinkimų mechaniką. Tas politikas, kuris daugiausiai prižada asmeninių gerovių rinkėjams, gali užsitikrinti laimėjimą. Dažniausiai išrenkamas politikas tik ketveriems metams. O tokiam laikotarpiui valstybės pinigų turėtų užtekti pažadų vykdymui. Bet, va, kitam politikui jau reikia dar daugiau prižadėti. Ir taip su kiekvienais rinkimais prižadama ir prikuriama personalinių gerovių, kurios gula akmeniu į valstybės biudžetą. Anksčiau ar vėliau tie akmenys valstybę nutempia į dugną. Tai ar tikrai mums tokios socialinės programos reikalingos? Irgi Hamletiškas klausimas.

Nesusidarykite nuomonės, kad aš prieš socialines programas, bet laikraščius paskaičius susidaro įspūdis, kad žurnalistai užmiršo, kaip rašyti įdomius straipsnius ir nesikartoti. O gal pasaulio naujienų apžvalgas daro tie patys žurnalistai, kurie rengia ir kriminalines naujienas?

30 komentarų

Rgs 29 2009

Švietimo reforma: eksportuosim diplomatus

Turbūt visi sutiksime su tuo, ką pastaruoju metu ne kartą įvairiose auditorijose kalbėjo ir A. Kubilius, ir I. Šimonytė: Lietuvą išgelbės eksportas. Jei mes, visuomenė, norime gyventi turtingai, turime gaminti tai, ką galėtume parduoti užsienio rinkose. Pageidautina jau dabar ir ateityje.

Šį trumpalaikį ir ilgalaikį Lietuvos TIKSLĄ (dėl kurio, kaip minėjau, niekas nesiginčija) prisiminiau netyčia nugirdęs TV diskusiją (LRT “Paskutinis klausimas”). Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pasakė, kad populiariausios šiemet specialybės tarp pirmakursių buvo (ne eilės tvarka):

  • vadyba,
  • medicina,
  • teisė,
  • politikos mokslai.

Man tai buvo naujiena, nes šių metų poreforminių pirmakursių stojimo rezultatų neteko matyti (gal ką praleidom?).

Ar nėra prieštaravimo tarp to, kad “reikia ką nors eksportuoti”, ir tarp to, kad “lai studijų reikalingumą apsprendžia rinka”?

Tarkime, kad dalis būsimų medikų dirbs vaistų/sveikatos įrangos gamybos srityje, valio. Tarkime, dalis vadybininkų užkurs biznius, kurie gamins kažką užsieniui, valio valio. Tarkime, kad įvyks stebuklas ir aukštosios mokyklos, iki šiol gaminusios vadybininkus biurams ir darbo biržoms, staiga ims juos gaminti gamykloms. Duokdie. Tačiau kaip eksportą (Lietuvos konkurencingumą) didins teisininkai ir diplomatai/valdininkai? Raštais ir kalbomis?

Ką mes eksportuosime? URM’o diplomatus su jų šeimos nariais?

“Jeigu verslas nesuranda sau sėkmingų verslo sričių, rinkų, jei verslas nesugeba pasinaudoti priemonėmis, mes už verslą to nepadarysime” (A. Kubilius, 2009-09-09)

Tikrai už verslą rinkų nesurasite, Premjere, ir nebeieškokite. Jei patys naujų rasim, tuomet galėsite įteikti kokį prestižinį apdovanojimą, pagerbti. Į iškilmingą konferenciją galės sugužėti iškilūs teisininkai, diplomatai, visokio plauko valdiškų departamentų direktoriai ir kiti svarbūs Lietuvai asmenys. Svarbiausia, prestižiškai išsilavinę.

Kaip žinia, Premjeras yra išsakęs siekį – valstybę valdyti kaip pasaulinio lygmens privataus verslo kompaniją. O privačioje kompanijoje, net ir ne pasaulinio lygio, vadovas nekiš pinigų į tas sritis, kurios įmonei neneša naudos. Leis žmones tik į tuos seminarus, mokymus, kurie padės užkamšyti kompetencijos spragas, kurios trukdo uždirbinėti dabar arba gali trukdyti ateityje. Nebent dalis mokymų bus finansuojama ES lėšomis… Bet valdininkai, diplomatai, teisininkai univerkėse yra kepami troškinami, deja, už litus, ne eurus.

Ir dar. Privačioje kompanijoje visi veiksmai idealiu atveju yra subordinuojami į įmonės pagrindinį tikslą. Kai atsiranda dilema ir tenka rinktis, žiūrima į pagrindinį tikslą. Kitas žingsnis – matavimai… TV laidoje buvo gražu žiūrėti, kaip skirtingose barikadų pusėse stovintys pašnekovai bandė aiškintis, ar pavyko švietimo reforma, ar nepavyko. Visi teisūs, nes kaip matuoti reformos pasiekimus, susitarta nebuvo.

Su švietimo reforma, panašu, gavosi taip: priėmė A. Kubiliaus bendrovė praktikantą G. Steponavičių personalo vadybininku, tai šis paklausė, ko darbuotojai norėtų mokytis, ir išleido visus už “valdiškus” pinigus plėsti jerundicijos. Dabar  smulkieji akcininkai (Seimo opozicija) bando tą praktikantą atleisti, bet ir tūpam aišku, kad neklystančio menedžmento nepajudinsi. Juk nei nužudė ką, nei papjovė, nei išprievartavo.

21 komentarų

Rgp 13 2009

Kad Kauno valdininkai nesitrintų koridoriuose

Yra toks anekdotas apie valdininkus:

Trise kabinete, vienas dirba. Kas? Ventiliatorius.

Prisiminiau, paskaitęs, ką leptelėjo Kauno meras:

„Kai kurie kolegos mane atkalbinėjo nuo šios naujovės. Neva geriau tegul valdininkai naršo internete ir būna darbo vietose negu trinasi koridoriuose. Bet manau, kad sumanymas turėtų pasiteisinti“, – sako Kauno meras.

Čia A.Kupčinskas pasakoja apie naujos programos, kuri užduoda klausimą „Ar jūsų darbui tikrai reikalinga ši interneto svetainė?“ įdiegimą Kauno savivaldybės kompiuteriuose.

Kadangi Kauno meras tikrai skaito mūsų tinklaraštį, tai turime jam dar keletą pasiūlymų, kaip sumažinti Kauno valdininkų trynimosi mastą koridoriuose:

- ant kiekvienų durų savivaldybėje pakabinti užrašus: iš kabineto vidaus – “Ar tikrai reikia nešti tą popierių, gal išsiųsk emailu, a?”, iš koridoriaus pusės – “Ar tikrai nori rizikuoti savo sveikata perdozuodamas kavos?”,

- įrengti spąstų, kad šliaužiodami įkliūtų,

- išteplioti sienas, kad atsirėmę išsiteptų…

Be šių, yra ir kitų būdų, bet juos įgyvendinti žymiai sudėtingiau:

- liepti kiekvienam valdininkui kasdien darbo dienos pabaigoje parašyti all@kaunas.lt mailing list’ui, esminius punktus, ką šiandien jis/ji nuveikė, į minėtą list’ą įtraukti visus Kauno sav. darbuotojus. Jei ataskaitos neparašo, jam pasiūloma pasiimti vieną dienelę neapmokamos išeiginės,

- parašyti skript’ą, kuris atsitiktine tvarka 5 tokias el. ataskaitas su nurodytais autoriais kasdien publikuotų tinklapyje www.kaunas.lt

- kiekvienas lai pasirašo einamojo mėnesio užduočių sąrašą ir pirmą mėnesio dieną lai papostina į minėtą all@kaunas.lt mailing list’ą. Mėnesio pabaigoje laisvos formos ataskaita, taip pat su pasiūlymais, ką reikėtų tobulinti, kad padidėtų savivaldybės pralaidumas (suderinamų dokumentų, išduodamų leidimų, atsakomų raštų, įvertinamų projektų, etc.). Jei nėra pasiūlymų, žmogus išleidžiamas mėnesio nemokamų atostogų. Jei kuris nors sakosi, kad neturi užduočių, o tik funkcijas – irgi išleidžiamas neapmokamų atostogų, iš kurių sugrįžta tik tuomet, jei tos funkcijos (o ne kavos sugėrovo) kas nors pasigedo.

- meras vieną dieną per mėnesį paskiria tam, kad su savo komanda įvertintų gautus siūlymus ir priimtų sprendimus jiems realizuoti.

Garantuotas teigiamas efektas po dviejų mėnesių:

- valdininkų apsisukimų padidėjimas (pvz., sutrumpėjęs atsakymų į interesantų raštus laikas),

- www.kaunas.lt lankomumo padidėjimas :)

- pokyčių pralaidumui didinti realizavimas.

Ir visa tai – dar net nesusitarus, koks yra pagrindinis savivaldybės tikslas, ir nenustačius į jį orientuotų matavimų…

Ir atleisti nė vieno nereikia (juk mes norim geresnių/greitesnių paslaugų, ar ne?), užteks tik sugalvoti, kaip suderinti skatinamąjį išleidimą neapmokamų atostogų su Valstybės tarnybos įstatymu…

26 komentarų

Bir 13 2009

Trys žvirbliai

Parašė audrius temai Pastebėjimai

sparrow_3

Yra sena pasaka apie tris naujoviškus žvirblius.

Sėdi trys žvirbliai ant tvoros. Matosi, kad veikti nėra ką, todėl stengiasi palaikyti įdomų pokalbį. „Žinai, šitas kiemas, tai viena didelė š… krūvą. Čia katės mus vaiko, ir vaikėzai iš ragatkių šaudo. Va, aš žinau gerą kiemą, ten pensininkai grūdų paberia. Nežinau, kaip jūs, bet aš tenai varau.“ Greitai ir antras pradėjo porinti, kad kartu su juo varo. O trečias kaip miegojo ant tvoros, taip ir toliau tęsė savo užsiėmimą. O dabar pats įdomumas – kiek žvirblių liko ant tvoros?

Teisingas atsakymas – trys. Pareiškimai nieko nereiškia, tik veiksmai pakeičia pasaulį. O šiais žvirbliais yra pavirtę … Saulėlydžio komisija, kuri daug jau pareiškimų pareiškusi. Vyriausybė vis poporina, kad ir ji sutinka su išvadomis, ir tada atiduoda trečiam žvirbliui viską padaryti. Dabar visi skeptikai galėtų pasakyti: “Ir vėl šnekate apie ta patį”, bet gal pagaliau panagrinėkime, kodėl niekas nesiima veiksmų?

Mes visada savo seminaro dalyvių klausiame, koks verslo tikslas? „Uždirbti pinigus dabar ir ateityje“, – atrodytų, akivaizdus atsakymas. Kam panaudoti pinigus, tai jau kitas klausimas. Galim kurti socialiai atsakingą verslą ar šviesų rytojų. Bet kokiu atveju, šiuos pinigų panaudojimo tikslus nustato verslo savininkai. O koks yra valstybinių institucijų tikslas, ir kaip jį išmatuoti?

Tarkim, koks yra armijos tikslas? Gal saugumas ar saugumo strategija, bet kaip mes jį išmatuosime? Tankų ir kareivių kiekiu? Arba koks yra švietimo sistemos tikslas? Gal šviesti? Už tai ir turime daugiausiai studentų ir aukštųjų. Buvo metai, kai į universitetus priimdavo daugiau studentų, negu mokyklos išleisdavo abiturientų. Gal todėl niekas rimtai nevertina aukštojo mokslo ir nori, kad jis būtų nemokamas, kaip ir vidurinis?

O koks yra sveikatos sistemos tikslas? Kuo daugiau pristatyti ubagiškų ligoninių. Ir taip dabar turime daugiausiai ES. Bet kažkodėl užsieniečiai nepuola pas mus gydytis. Gal reiktų truputį susimąstyti apie gydymo kokybę. Aš kalbu apie 80% prieinamą, o ne apie išimtis kaip Santariškės ar KAK. Ir paskutinis klausimas: koks darbo biržos tikslas? Įdarbinti kuo daugiau bedarbių, bet  jeigu visus įdarbinsiu, tai reiks darbo biržą uždaryti. Ir atleisti visus dirbančius. Ups…

Galime trumpai reziumuoti: dauguma valstybinių institucijų įkurtos išspręsti problemoms. Tai nėra paprasta pamatuoti, todėl tuo naudojamasi, ir nesistengiama išspręsti problemų, o tiesiog spręsti. O niekas nenori išspręsti, nes tai atlikęs darbuotojas bus atleistas. Va tokią mes turime sistemą, kur už puikų darbą apdovanoja atleidimo lapeliu, o už darbą pagal reglamentą – piniginėmis premijomis. Tarkim, nusprendė koki departamentą prijungti, tai kas nors įsivaizduoja, kam tai bus paskirta tai padaryti? O gi patiems departamento darbuotojams. Patiems save išsimesti iš darbo, tai panašiai skamba, kaip pačiam pasikarti. Todėl šio departamento darbuotojai padarys viską, kas yra leidžiama, kad tai neįvyktų, arba įvyktų kuo vėliau.

Manau, kad Vyriausybė yra nekvaila, ir kuo puikiausiai supranta, kad lengviau yra mokesčius padidinti, nes verslas neturi kur dingti – jis turės vykdyti visus valdžios nutarimus. O, va, Vyriausybės nutarimus, valdininkija gali ramiai numarinti visokiuose derinimuose.

Beje, Vyriausybė sukūrė daugumą valstybinių institucijų ir kaip jų savininkė turėtų nustatyti tikslus, darbo efektyvumo rodiklius, bei matavimo vienetus. Reiktų neužmiršti šių rodiklių viešinimo. Jeigu Saulėlydžio komisija nors šitą darbą padarytų, aš sakyčiau, kad mes padarėm perversmą valstybės valdymo politikoje. Bet, deja, tai utopija, nes paskirsime šitą darbą… jau turbūt atspėjote, kam. Todėl rezultatai tikrai bus - daug sugadinto popieriaus.

2 komentarų

Lie 17 2008

Treneriai kartais ir įspiria

Parašė nerius temai Mokymai

flamasteris

Jau seniai ruošiausi parašyti komentarą apie “profesijos brolio”  V. Kero interviu ManoKarjera.lt.

Jis įdomiai sudėliojo mokymo rezultatų lygius:
•    Klausytojai šypsosi ir yra labai patenkinti
•    Dalyviai atsimena, apie ką buvo kalbėta
•    Kai darbuotojai – mokymų dalyviai – naudoja tai, apie buvo kalbama
•    Mokymai pradeda kurti vertę įmonei.

Vertinant mokymus, mano manymu, reikėtų pradėti nuo kurso tikslo. Yra kursai, skirti įkvėpti, sumotyvuoti. Yra kursai, skirti suburti komandai. Yra kursai (dažniausiai atvirojo tipo) supažindinti su kažkokia metodika. Na ir patys sudėtingiausi (mano galva) yra kursai, skirti paskatinti naujoves įmonėje. Deja, kaip teisingai pastebėjo komentuotojai, tokių konsultantų, kurie sugeba pastūmėt įmonių darbuotojus pokyčiams, yra labai nedaug.

Bet “it takes two to tango” – todėl labai svarbu ir įmonės vadovų nuomonė ir elgesys. Jei vadovai nerodo aiškaus susidomėjimo ir palaikymo tam, kas kalbama per kursus, retas kuris iš darbuotojų ryšis diegti pokyčius… Net jei ir labai nori.

Mes įmonėje stengiamės būti treneriais savo klientams – ir tai reiškia – ne visuomet klientams malonūs. Juk mes norime duoti klientui (įmonės savininkui) vertę/rezultatą. O tą pasiekti kartais motyvacijos neužtenka… Kartais reikia ir “pastimuliuoti” klientą (kitaip sakant, įspirt į s…).

4 komentarų

Lie 09 2008

Prieš ką piketuoja vairuotojai?

A. Tirliko nuotr.

Lietuvoje atsiranda dar viena tema (be krepšinio ir “butai brangz/piks”), apie kurią savo nuomonę turi kiekvienas pilietis. Tai naftos ir degalų kainos. Atrodytų, “tiesa gimsta diskusijose”, tačiau tik ne diskutuojant apie degalų kainas Lietuvoje. Ypač daug proto pastangų prireikia mėginant suprasti, prieš ką gi piketuoja po gatves vėžlinantys sunkvežimiai ir degalines litais penintys vairuotojai.

Penktadienį (2008.07.04) per Lietuvos radiją kalbėjęs Raimondas Kuodis pasakė esminę priežastį, dėl ko brangsta nafta (ir degalai) iš principo: vis daugiau kinų nuo dviračių persėda į automobilius, kas savo ruožtu didina degalų paklausą ir naftos išgavimą. Ne p. Kuodis tai sugalvojo – apie kinų-dviračių-automobilių-degalų grandinę pasaulio ekonomistai rašo jau keletą metų. Tačiau puiku, kad p. Kuodis tai kala mūsų tautiečiams: šiuo metu Kinijoje tūkstančiui gyventojų tenka 20 automobilių. Palyginimui, JAV šį proporcija yra maždaug 400/1000. Išvada peršasi savaime.

Tad prieš ką piketuojama?

1. Degalinės. “Per didelė marža”. Gal, nežinau. Įtarimai karteliniais susitarimais yra pernelyg rimtas pareiškimas, kad juo kas nors mėtytųsi. Bet kokiu atveju, jei Lietuvoje veikiančios degalinės ir sumažintų savo maržą keliais ar keliolika procentų, tai nesustabdytų kinų dviračius mainyti į automobilius, tad ilgalaikėje (naftos versle – pusmečio) perspektyvoje tai kainos galutiniam vartotojui nesumažintų. Vis tiek nepatenkintiems tektų vėžlinti gatvėmis.

2. Vyriausybė. “Nieko nedaro, galėtų sumažinti akcizus”. Ko gero, tai vienintelis būdas reikšmingai nulemti kainos struktūrą. Bet visuomenė turėtų apsispręsti, ko ji nori iš Vyriausybės, nes mažinti akcizus ir didinti išlaidas tuo pačiu neįmanoma. (Jei kažkas yra girdėjęs apie mokesčių mažėjimo ir didesnių valdžios pajamų sąsają – tai kalba ėjo ne apie akcizus.)

3. “Mažeikių nafta”. “Monopolininkė, parduoda per brangiai, galėtų pigiau”. Koks yra bet kurios privačios kompanijos tikslas? Suprantu, kad nuvykus į degalinę mažiausiai rūpi kažkokio Lietuvos šiaurėje veikiančio monstro pelnas, bet sunku paneigti, kad ant šios įmonės pečių velkasi visi (vienais metais gražūs, o kitais – nelabai) mūsų ekonominiai statistikos rodikliai, šildantys politikus tarptautinėse konferencijose.

O “Mažeikių nafta”, kaip žinia, savo didmenines degalų kainas nustato pagal kainų lygį Roterdame (apie degalų ir naftos kainų sąsajas galbūt bus proga parašyti kitą kartą). Iš tiesų kalbama apie sąvoką ARA, apibūdinančią tris Europos uostus: Amsterdamą, Roterdamą ir Antverpeną. Juose perkraunami didžiausi naftos ir benzino bei dyzelino kiekiai. Jau daugelį metų Europoje dirbančios naftos perdirbimo įmonės nustato savo kainas pagal esančias šiuose trijuose uostuose (šias kainas ir skelbia agentūra PLATT’S). Nuo 1997 m. “Mažeikių nafta” pradėjo gyventi pagal laisvame pasaulyje priimtas naftos verslo taisykles: naftą IR PERKA pagal PLATT‘S kainas – pagal jas IR PARDUODA naftos produktus. Continue Reading »

17 komentarų