Common sense

Reklamos siužetas: eina gatve vyriškis ir jį mirtinai nutrenkia automobilis. Tai didelė tragedija šeimai, nes žuvo vienintelis šeimos maitintojas, todėl visi nedirbtinai verkia prie karsto. Tuo metu ateina kreditoriai ir iškrausto visą šeimą iš namų. Palieka plikas sienas ir karstą, nes jis yra jau apmokėtas, o sienų išsinešti nepavyko dėl mažo reklamos biudžeto. Kaip jums tokia reklama? Apie tokios galimybės atsiradimą šnekėjome su bankais.

Tiesiog bankuose susimąstė, kodėl niekas Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, nekalba apie finansinę apsaugą? Pirmiausia, reikia suprasti, kas tai yra? Mano apibrėžimas – tai likvidus turtas. Pinigai yra priskiriami labiausiai likvidžiam turtui, kaip ir mažiausiai apsaugotam nuo infliacijos ir kitokių kataklizmų. Toliau eitų indėliai, obligacijos, akcijos. Šių likvidumas būtų apie mėnuo (su tam tikrom išlygom). Ir mažiausiai likvidus turtas yra brangakmeniai, NT ar meno dirbiniai. Nes šių turto kategorijų likvidumas priklauso nuo ekonomikos būsenos. Jeigu ekonomika kyla, tai ne ilgiau nei per metus ir parduosi, o jeigu krizė, tai šis turtas tada niekam nereikalingas.

Taigi finansinė apsauga yra sukauptas likvidus turtas, kuris leistų pragyventi. Kodėl pabrėžiu, kad sukauptas, o ne sutaupytas? Todėl, kad jau seniai Lietuvoje taupymas traktuojamas kaip neigiamas veiksmas. Kam taupyti, jeigu gali SMS kreditą paimti, arba vartojimo paskolą. O skolas gražina tik bailiai. O jeigu kalbame apie turtingus žmones, mes nesakom, kad jis sutaupė milijoną, o sakom “sukaupė”. Nors kartais atrodo, kad tai mandagus žodžio “pavogė” variantas.

Taigi kodėl žmonės nesirūpina savo ateitimi? O kam kalbėti apie tai, ko gal nebus? Ir dar apie pinigus, kai lengviausias būdas įžeisti žmogų, tai paklausti, koks jo atlyginimas? Problema yra daug platesnė, negu galima aprėpti viename įraše. Taigi kuo bankai gali būti naudingi?

Kol kas yra tik du pasiūlymai: tai gyvybės draudimo išmoka arba, arba, arba, arba. Kaip ir daugiau nieko įdomaus. Apie investicinius gyvybės draudimus nešnekėsime.  Nes tada negausi nei draudimo, nei investicijų. Bet grįžkime prie bankų, kurie panoro išgirsti nusiskundimus:

• Nekompetencija padaliniuose. Teko aiškinti asmeninei vadybininkei, kas yra repo sandoris, ir kad man reikia pasiūlymų, kaip AŠ padidinčiau pajamas, o ne bankas.
• Draudimas yra neaišku nuo ko. Kai paprašiau iš draudžiamų sąrašo išbraukti ligas, kurios nėra TOP 100 Lietuvoje, tai liko tik kaulų lūžis ir mirtis. Visa kita kažkoks marazmas. O ir išmokos mirties atveju juokingos. 10 metų moki kas mėnesį po 200 litų, kad sukauptum 5 tūkstančių išmoką mirties atveju. Beje, draudimo milijonui net nesiūlo, skaito, žmonėms, kurie paėmė milijoną paskolos namui pasistatyti, tai nereikalinga.
• Tarpininkai, taip vadinami brokeriai, plėšia nežmoniškus įkainius. Man pačiam pasibaigė investicinis draudimas, niekaip negaliu gauti galutinės ataskaitos iš banko, kad suskaičiuočiau visų mokesčių dydį, bet jis tikrai buvo ne mažesnis negu 15% nuo galutinės sumos. Kitas pateiktas pavyzdys siekė apie 7%. Netgi prie fondų augimo apie 10% lieki minuse. Gobšumas auga akyse. Kas prisimena bankų mokesčius 2000 metais?
• Draudimo sąlygos neaiškios net pačiam banko tarnautojui, todėl jis kaip prastame amerikietiškame filme kartoja magiškas frazes: “Patikėk manim, bus viskas gerai ir bus daug pelno”.
• Bankai ir draudimo įmonės neatstovauja klientui. Kasko draudimo atveju priklauso pakaitinis automobilis, tačiau jeigu jų nurodytas autoservisas tavojo nesutaiso laiku, tai žmogus lieki be ratų. Arba papuolus į komą reikia apie įvykį informuoti per 24 valandas. Užsienyje užtenka pusmečio, ir draudimo įmonės pačios susiranda klientus ir jiems sumoka išmokas, bet ne Lietuvoje. Čia reikia atnešti biuletenį, išrašą iš poliklinikos, lygtai gyventume akmens amžiuje, ir pinigai mokami draudimo įmonei, kad mus vaikytų?

Dar daug kuo skundėmės bankams, kodėl nėra pasitikėjimo. Bet jeigu ieškome sprendimo, tai nieko nuostabaus nesugalvosim. Pirmiausia, turi valstybė suprasti, kokius jį nuostolius patiria (ne tik negauti mokesčiai, bet ir išmokos šeimos nariams), kai praranda darbingą žmogų, ir tada pradėti agituoti draustis ir kitaip kaupti likvidų turtą.

Galbūt tai ir paveiks nedidelį kiekį žmonių, o ką daryti su likusiais, kurie visada gali pasakyti, kad nelieka pinigų kaupimui? Paminėjau valstybę tam, kad suprastume, kad be prievartos mes nieko nepadarysime. Taip, kaip prievarta atimami mokesčiai iš darbuotojų iš jų atlyginimų, dar jų negavus, taip reikia ir prievarta kaupti jų pinigus. Toks mechanizmas seniai išrastas: tai visokio tipo darbuotojo pensijiniai ir draudimo fondai, kurie kaupiami įmonėse.

Tačiau Lietuvoje greitai tokius fondus VMI apskelbs pajamomis natūra ir apdės visokiais mokesčiais, ne veltui pas mus norint darbuotojui išmokėti papildomą litą, dar viena litą turi atiduoti valstybei. Jeigu valstybė supranta tokio draudimo naudą, tai galėtų tokių fondų išmokas nors “Sodra” neapmokestinti. O gavusieji tokias išmokas negalėtų pretenduoti į valstybės išmokas. Nors mokestinis paskatas būtų kaupti pinigus, nes kitokiais žmonių, „neturinčių pinigų kaupimui“, nesuagituosi.

Taigi atsitikus nelaimei (darbingumo praradimas, bankrotas, ar tiesiog atėjo laikas į pensiją) darbuotojas arba jo šeima gautų sukauptą pinigų sumą, kuri suteiktų laiko susitvarkyti gyvenimą atsižvelgiant į naujas sąlygas.

Dabar pagalvojau, ar šį lazda neturi kito galo? Tarkime, niekada nedirbau, todėl niekada negavau privačios išmokos, todėl visada gausiu valstybinę išmoką, todėl niekada nedirbsiu.

Ech, tas mūsų būdas kiekvienoje sistemoje ieškoti apėjimų.

Share/Bookmark

Kolega jau seniai spaudė parašyti apie progresinius mokesčius. Tačiau niekaip „neturėjau laiko“ tą padaryti. Kaip suprantate, reali problema – ne laike, o tame, kad nelabai žinojau, ką bepridurti visoje diskusijoje. Juk apie tai rašo ir spauda, ir blogeriai.

Štai ministras R.Šimašius savo bloge tinklaraštyje aptarė konservatorių pozicijos keistumą:

Progresinių mokesčių siūlytojus konservatorius tiesiog apsėdo pavydas. Net nesikuklinama argumentuoti, kad progresiniai mokesčiai skirti atimti ir padalinti, lyg nuo to visuomenėje padidėtų gerovės. Negi užmirštama, kad norint kurti gerovę reikia nebausti tų, kuriems pavyksta uždirbti daugiau, o atvirkščiai – daryti taip, kad daugiau uždirbti galėtų visi, kas to siekia?

Rokiškis pasisakė už progresinius mokesčius ir sudėliojo taškus, kodėl šis sambrūzdis tik dar vienas PRinis šou, ir niekas nesikeis:

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Žinoma, buvo galima veltis į diskusiją apie tai, ar tikrai tie mokesčiai skatins smulkųjį verslą, nes, mano įsitikinimu, mokesčius moka tik vidurinis ir vargingas sluoksniai. Patys turtingiausi vistiek randa būdų tuos mokesčius optimizuoti.

Audrius prisiminė senąją Angliją ir jos Tadą Blindą Robiną Hudą. Taip pat palygino, kada amerikiečiai švenčia laisvės nuo mokesčių dieną, o kada Lietuva. Ta proga pasirodė Audriaus teiginius skaičiais iliustruojantis zyzlos ir niurzgos įrašas. Ir ne tik apie mokesčius, bet ir apie tai, ko už tuos mokesčius (ne)gauname:

Ko gero pati įstabiausia iliuzija kol kas, tai tikėjimas, kad mūsų mokesčiai maži, nes va GPM (gyventojų pajamų mokestis) yra 15%, o kitur jis daug didesnis. Elementariai pamirštama, kad egzistuoja papildomi sveikatos bei socialinio draudimo mokesčiai, vieną kurių mes atiduodame nuo „savo algų“, tuo tarpu kitas lyg ir „ne mūsų problema“, nes sumoka darbdavys.

Čia verta priminti ir finansų ministrės repliką Artūro Račo tinklarašty:

…socialinio draudimo įmokos nėra tiesiog pajamų mokesčio “priekaba”, kaip kam tai juokingai beskambėtų, bet visgi tai – draudimo įmoka.

Hm, ar tikrai? Esu paskaičiavęs to “draudimo” efektyvumą.

“Verslo žinios” diskutavo apie tai, kas yra ta vidurinė klasė, kurią reikia ginti, mėgino skaičiuoti siūlomo projekto įtaką pajamoms, biudžetui ir tt.

Ir tai tik nedidelė dalis visų papaišinėjimų ir parašinėjimų apie tuos mokesčius. Ką aš galėčiau dar pridurti?

Tačiau mane įkvėpė Artūro Račo prisipažinimas:

Visi šie tarifai man niekada nebuvo paslaptis, matau juos kiekvieną mėnesį. Tačiau niekada nebuvau pats atsidūręs situacijoje, kai tuos mokesčius reikia sumokėti pačiam. Suprantu, kad nesu toks vienintelis, tačiau nuoširdžiai prisipažįstu, kad tik dabar supratau, kaip turėtų jaustis žmogus, didžiąją dalį savo pajamų gaunantis pagal autorines sutartis.

Juk tai kuo puikiausiai pakartoja mano įrašą apie grynųjų pinigų draudimą. Dėl finansinio išsilavinimo stokos žmonės nelabai susiskaičiuoja, kiek išleido su kortelėmis, taip pat daugeliui sunku suprasti, kiek jie tų mokesčių sumoka. Tiesiog negaliu nepakartoti:

Žmonės NEŽINO, kiek jie iš tikrųjų sumoka mokesčių!

Tiesą pasakius, net ne finansinis išprusimas čia bėda, nes tikrai gerb. A. Račo nepavadinsi finansiškai neišprususiu žmogumi. Štai kodėl tiek daug manančių, kad mokesčiai per maži. Kažkada vienas žmogus man aiškino, kad jei noriu, kad mano verslo partneris (kurio dalis atlyginimo buvo pervedama kaip įnašas už akcijas) pradėtų jaustis kaip bendrasavininkas, reikia jo dalį ne iš kart pervesti už akcijas, o duoti jam tuos pinigus palaikyti, bent valandai. Ir tuomet paimti. Tik taip jis supras ir įvertins savo įnašą.

Mano pasiūlymas paprastas: reikia pakeisti tvarką, kad mokesčius mokėtų PATS ŽMOGUS, o ne darbdavys ar dar kas nors… Ir tuomet pasiklauskime žmonių apie mokesčių dydį.

Pabaigai A.Užkalnio frazė:  ”Aš jau seniai sakiau, kad patiems mokant mokesčius, labai greitai išsigydo socialdemokratinės pažiūros.”

Gal nuo to ir reikėtų pradėti?

Share/Bookmark

Vėl seimūnų galvose užvirė mintys, kaip čia surinkti dar daugiau pinigų iš rinkėjų. Kadangi įjungiama galinga propagandinė mašina, greitai susiburia dvi stovyklos, taip reikalingos debatams. Atvirai pasakius, aš nepriklausau nei vienai, nei kitai. Tačiau vis vien iki manęs atrieda diskusijų atplaišos. Ir tada niežti liežuvis pakomentuoti.

Taigi siūlomas socialinį teisingumą didinantis mokestis, kitaip tariant – Robino Hudo principo mokestis, kai iš turtingų atimama, o biedniems atiduodama. Kadangi atiminės valstybė, ir toliau „labai skaidriai“ paskirstys pinigus tarp savų biednų, tai Robino Hudo autoritetu mes neturim teisės abejoti . Žinoma, turime suprasti, kad Robinas Hudas turi ir sau pasilikti mažą procentą.

Turbūt girdėjote, kad labiausiai nuskurdusius žiniasklaida įvardija pensininkus. O pensininkams moka “Sodra”. Taigi kodėl siūloma didinti pajamų mokestį, o ne “Sodros”, jei biednuosius šelpia būtent ji? O jeigu atimti pinigai vis tik pateks “Sodrai”, ar jais nebus degiamos turtingų bankų palūkanoms? Na, skaitytojai savo komentarus pridės.

Apie socialinį teisingumą norėčiau parašyti vieno mediko komentarą. Štai jis mokėsi 10 metų: iš pradžių universitete, o vėliau asperantūroje. Taip jau gavosi, kad nepapuolė į valstybės finansuojamas vietas, todėl turėjo ir už mokslą susimokėti, ir sau pragyvenimui prasimanyti. Dar ir paskolą pasiėmė su drakoniškomis palūkanomis, kad tik tikslą pasiektų. Jam dar prireikė 5 metus paarti, kol prasimušė į taip vadinamą vidurinę klasę. Ir štai tuomet jis sužino, kad turi būti sąmoningas ir padėti kitiems, tarsi nevykdytų Hipokrato priesaikos.

O klausimas, kurį kelia tasai medikas, yra labai paprastas: “Kur jūs buvote, kai man jūsų reikėjo?”. Visokiais popieriais dangstėtės, o kai pas mane atsirado pinigų, kad skolas gražinčiau, kaip maitvanagiai visi prie gatavo suskridote. Ar tam aš 15 metų galą su galu dursčiau, kad vėliau ant mano kupros dvigubai užliptų?

Dažniausiai turiu ką pakomentuoti, bet šį kartą tylėjau. Nors, neabejoju, socialinės teisybės ieškotojai ir čia įžvelgs demagogiją.

Yra toks geras lietuviškas pavydas. Pas kaimyną troba dega – smulkmena, bet maloni. Kaimynas truputį daugiau uždirba, bet ir moka mokesčių daugiau – smulkmena, bet maloni.

Beje, mums sako, kad reikia įvesti progresinius mokesčius, kai mes juos jau turime. Kodėl valdžios vyrai ir moterys užmiršta NPD (metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį), siekiantį 5640 Lt per metus arba 470 Lt per mėnesį? Na, padidinkite iki 1500 Lt per mėnesį, ir visi, kurie gauna mažiausias pajamas, pasidins pajamas 15%. Va čia tai mažiausias pajamas gaunančių ir dirbančių žmonių įvertinimas. Ir kas svarbiausia, be jokių tarpininkų su savo procentais.

Sako, kitos civilizuotos valstybės turi progresinius mokesčius. Na, Latvija su Estija turbūt nėra civilizuotos, todėl jų pavyzdžiu neseksime, o nuseksime paskui pirmąją pasaulio ekonomiką - JAV. Internete rasite, kad ten tikrai mokama nuo 15% iki 35% mokesčių. Padarykime taip ir mes, ir būsime visi turtingi kaip amerikonai. Ir čia šaukštas deguto – laisvės nuo mokesčių diena Lietuvoje bus kažkada birželį, o su padidintais mokesčiais, ko gero, dar vėliau. O kaip manote, kada tokios laisvės dieną švęs amerikonai? Poryt, balandžio 12-ąją.

Taigi, jei, įsivedę progresinius mokesčius, ir mes šią dieną pradėtume švęsti kartu su amerikonais, tuomet aš sutinku. Bet kažin kiek tokių lengvatikių?

Mano manymu, diskusija dėl progresinių mokesčių kilo ne dėl to, reikia jų, ar nereikia. O dėl to, kad institucija, kuri lieps surinkti ir vėliau paskirstys pinigus, yra susikompromitavusi. Ir kuo daugiau ji pateikia pavyzdžių, kad kitur irgi taip yra, mes matome, kad “kitur” pinigai panaudojami gerokai efektyviau, šalys su mažesniais mokesčiais piliečių labui nuveikia gerokai daugiau.

Turbūt ir reikėtų pradėti nuo šios problemos sprendimo, bet tai yra sunku ir neįdomu. Tuomet tektų pripažinti, kad ir aš, sėdintis toje institucijoje, esu kaltas. O to niekada nebus, todėl tikimybė, kad vieną dieną džiaugsimės Robino Hudo mokesčiais – gan didelė (jei ne šią Seimo kadenciją, tai kitą…).

Ir tuomet evakuosis ne tik tie, kurie neturi darbo, bet ir tie, kurie uždirba pakankamai, kad galėtų pasirinkti šalį, kurioje mokės mokesčius.

Share/Bookmark

Praėjusi savaitė buvo pilna įvairių įvykių, susijusių su valstybiniais (ir valstybės) finansais.

Pirmiausiai sužinojome, kad visgi krizė nepasibaigė ir pensijų kelti negalima. Kažkaip keistai nuskambėjo, nes visai neseniai konservatorių vadas viešai iš tribūnos gyrėsi, kaip suvaldė krizę. Tik nepagalvokite, kad aš už pensijų didinimą šiuo metu. Tiesiog keista, kad krizė vėl “atsinaujino”. Nors galbūt, anot Šimonytės, bėda yra ne finansinėje krizėje. Matant, kiek nedaug trūko iki katastrofos (t.y. pensijų patvirtinimo), tenka konstatuoti, kad smegenų krizė Seime labai rimtai tęsiasi.

Po pensijų didinimo nepatvirtinimo, Seimas patvirtino valstybės biudžetą. Ir su juo patvirtino “Sodros” biudžetą su 2.633.000.000 litų skyle. Specialiai tą skaičių parašiau ne žodžiais. Gal geriau bus skaitytojams suvokti, kokio dydžio ta skylė. Tai ne 2,6 milijonai, o MILIJARDAI. Kiek ilgai tokia “skylė” galės gyvuoti?

Savo tinklaraštyje mes jau rašėme apie politikų (ne)atsakingumą (ne)vadinant daiktų savais vardais. Nemokama medicina – yra mitas, ir visi tą seniai pajuto, tačiau politikai ir toliau vaidina, kad problemos nėra, tarsi realybės ignoravimas pašalins problemą.

“Sodra” ir valdiškų pensijų ateitis yra kita sfera, kur politikai tvirtai užėmę stručio pozą (galva smėlyje).

Bet kas, kas sugeba bent truputėlį mąstyti, ir gali spręsti 5 klаsės matematikos uždavinius (t.y. kur reikia padaryti daugiau nei vieną veiksmą ir pasinaudoti daugiau nei viena formule, bet užtenka mokėti paprastus aritmetinius veiksmus), sugretinęs šią savaitę paskelbtus faktus – “Sodros” skylė virš 2633000000 litų ir Lietuvos gyventojų per metus sumažėjo 82 tūkstančiais (tai virš 6% dirbančiųjų per metus), bei suprasdamas “Sodros” veiklos principus tikrai supras, kokia ateitis laukia “Sodros”. O tiksliau – kad “Sodra” tikrai ateities neturi.

Apie mūsų pinigų valdymo efektyvumą “Sodroje” rašiau ir aš,  ir Artūras Račas.

Kodėl mūsų politikai apie tai garsiai nešneka? O gal jie to nesuvokia, nes nėra gudresni už eilinį penktoką? O gal jie paprasčiausiai yra “bekiaušiai” ir bijo tautai pasakyti tiesą, o mieliau skatina visokių pasakų kūrimą?

Todėl praėjusią savaitę pirmą kartą gyvenime užsimaniau tapti latviu, nes jų premjeras ne tik protingesnis už penktoką, bet ir turi du (tris?) dalykus: atsakomybės jausmą prieš tautą bei kiaušius. Todėl tiesiai šviesiai pasakė, kad dabartinei kartai teks pensijomis pasirūpinti patiems.

Įdomu, kas turėtų nutikti Lietuvoje, kad ir mūsuose atsirastų tokio aukšto rango politikų su kiaušiais?

P.S. Beje, pastebėjimas, nors šaukštai jau po pietų: į commonsense.lt skaitytojams dovanotą seminarą apie mokesčių ir infliacijos įveikimą lapkričio pabaigoje Vilniuje susirinko 350 (pirmą seansą) ir 250 žmonių (antrą, pakartotinį seansą). Atitinkamai į tolimesnius finansinio intelekto kursus (kurie truks 6 mėn.) užsirašė 202 (Vilniuje 62) asmenys. Taigi džiugu, kad žmonių, tikinčių pasakomis apie pensijas, mažėja.

Pabaigai – vienas vaizdelis iš minėto seminaro pamąstymui su palinkėjimais prabusti tiems, kas dar turite iliuzijų.

Share/Bookmark

Seminarų metu dažnai tenka paklausti: koks įmonės tikslas? Tenka išgirsti įvairių atsakymų, pavyzdžiui, “patenkinti klientą”. Tenka replikuoti, kad nustokite imti iš jo pinigus, ir jis taps patenkintas. Arba, “verslas turi būti socialiai atsakingas”. Vėlgi, ar gali nuostolingas verslas būti socialiai atsakingas, jeigu pirmu žingsniu jis mažina išlaidas, t.y. mažina darbuotojus. Po tam tikrų diskusijų visada sutariam, kad verslo tikslas – uždirbti pinigus. Nors dauguma mano, kad pelną. Aš esu susidūręs su keliomis pelningomis įmonėmis, kurios bankrutavo dėl lėšų stokos. Aišku, diskusijos nenurimsta, ir galų gale sutariam, kad jau uždirbti pinigai gali būti skiriami skirtingiems tikslams. Jie gali būti skiriami patenkinti klientą, ar kokioms nors socialinės programoms remti.

O koks tada valstybės tikslas? Va čia tai diskusijos tema, nes niekur oficialiai nepavyko rasti deklaruoto Lietuvos valstybės tikslo. Gal kur nors jis yra paskelbtas, tik SEO nesėkmingai dirba, ir todėl pirmose vietose gali rasti Pakso pasisakymą ar wikipedia pasiūlo savo variantą, yra ir desperaciniai pasisakymai. Aš taip ir nesugebėjau rasti trumpo atsakymo, bet kam man to iš viso prireikė? Gyvenau sau be tikslo, o dabar, mat, ėmė ir prireikė tikslo.

Turbūt niekam ne paslaptis, kad Lietuvos biudžete skyles daro “Sodra”. Graikai irgi problemų turėjo dėl socialinių pažadų. Va, dabar ir Airija prašo pagalbos, nes negali savo socialinių programų finansiškai patemti. Toks įspūdis, kad visos socialiai pažangios šalys elgėsi labai neatsakingai su savo finansais ir dabar nesugeba vykdyti pridalintų pažadų. Aišku, toks įspūdis yra dėl spaudos vienpusiškumo, nes jeigu skaitytum tik kriminalines naujienas, tai greitai susidarytų įpūdis, kad 99% moterų yra išprievartautos, o visi automobiliai – vogti.

Grįžkime prie valstybės tikslo. Galėtume teigti, kad jos tikslas yra išgyvenimas (oi, vėl prisiminiau prognozes apie lietuvių tautos išmirimą). Pagal Darviną, gamtoje išgyvena geriausiai prisitaikantys. Tai valstybės tikslas turėtų būti skatinti piliečių sugebėjimą prisitaikyti. O dabar aš bandau suprasti: kaip socialinės programos padeda žmogui prisitaikyti?

Na, žinant, kaip jos realizuotos Lietuvoje, aš drįsčiau teigti, kad jos, atvirkščiai, skatina iš viso nieko neveikti. Kažkaip atsitiko, kad socialinės programos yra didžiausiais valstybės siaubas, nes tai finansiškai nepakeliama ir neskatina prisitaikyti prie kintančios pasaulinės aplinkos. O čia reiktų atidžiau pažvelgti į demokratijos principus, tiksliau, rinkimų mechaniką. Tas politikas, kuris daugiausiai prižada asmeninių gerovių rinkėjams, gali užsitikrinti laimėjimą. Dažniausiai išrenkamas politikas tik ketveriems metams. O tokiam laikotarpiui valstybės pinigų turėtų užtekti pažadų vykdymui. Bet, va, kitam politikui jau reikia dar daugiau prižadėti. Ir taip su kiekvienais rinkimais prižadama ir prikuriama personalinių gerovių, kurios gula akmeniu į valstybės biudžetą. Anksčiau ar vėliau tie akmenys valstybę nutempia į dugną. Tai ar tikrai mums tokios socialinės programos reikalingos? Irgi Hamletiškas klausimas.

Nesusidarykite nuomonės, kad aš prieš socialines programas, bet laikraščius paskaičius susidaro įspūdis, kad žurnalistai užmiršo, kaip rašyti įdomius straipsnius ir nesikartoti. O gal pasaulio naujienų apžvalgas daro tie patys žurnalistai, kurie rengia ir kriminalines naujienas?

Share/Bookmark

Apie mamą “Sodrą“ laiks nuo laiko mes vis ką nors parašome.  Ir ne tik mes. Vis netyla kalbos apie mamos “Sodros” ateitį  – kai kas net prognozuoja jos galą. Ta proga iš mokyklos prisiminiau lietuvių klasiko kūrinio interpretaciją:

Prie kluono, būdoje ant spalių gulėjo liūdnas Brisiaus galas…

Tačiau galbūt pirmiausiai pakalbėkime apie efektyvumą, nes spaudoje pasirodė minčių, kad Lietuvos pensijų fondai blogiau nei mama “Sodra”.

Tenka pagirti “Sodros” darbuotojus, kad pagaliau dalį informacijos iškėlė į viešumą – t.y. padarė kiekvienam piliečiui prienamą informaciją apie sumokėtas lėšas, gautas išmokas bei prognozuojamą pensiją. Tegyvuoja EGAS (Elektroninė Gyventojų Aptarnavimo Sistema). Neseniai aš prisėdau ir šiek tiek pasižaidžiau su šia sistema. Todėl norėčiau pasidalinti kaikuriais pastebėjimais.

Žinoma, informacijos rinkimą pradėjau nuo

‘INFORMACIJA APIE PROGNOZUOJAMĄ VALSTYBINĖS SOCIALINIO DRAUDIMO SENATVĖS PENSIJOS DYDĮ’

Ir ką pamačiau ?

Senatvės pensijos amžius: 62 m. 6 mėn.

Senatvės pensijos amžiaus sukakties data: 2036-01

Įdomu ir tai, kad Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994-01-01: 0,0000. Pasirodo, tai ką sumokėjau iki tada, yra paprasčiausiai nusavinta.

Bet štai ta įdomiausia dalis:

2010-03-01 – prognozuojamos pensijos pagrindinė dalis:396.00 Lt.

2010-03-01 – prognozuojamos pensijos papildoma dalis:942,83 Lt.

2010-03-01 – prognozuojamos pensijos priedas už stažo metus:108.00 Lt.

2010-03-01 – prognozuojamos pensijos dydis:1446,83 Lt.

Bet yra papildomų sąlygų (o kur jų nėra):

Prognozuojamos senatvės pensijos pagrindinės dalies skaičiavimo formulė pagal 2010-03-01 duomenis, laikant, kad po 2010-03-01 dirbsite iki senatvės pensijos amžiaus sukakties, turėdamas draudžiamųjų pajamų, ne mažesnių nei iki 2010-03-01.

Ir ten dar krūva visokių papildomų formulių.

Bet iš principo, visai nebloga pensija, tikrai daugiau nei skurdo lygis DABAR.

Taip pat sužinojau, kad esu gavęs apie 500 Lt išmokų (nedarbingumas).

Po keleto bandymų ir klaidų pavyko pasidaryti ataskaitą: INFORMACIJA APIE VALSTYBINĮ SOCIALINĮ  DRAUDIMĄ už visą darbinį gyvenimą. Tai yra ataskaita, kiek sumokėjau. Pastaba sistemos administratoriams – įdėkite kur nors trumpus ataskaitų aprašymus, nes iš pavadinimų sunku suprasti, kur kas yra.

Pirmiausiai pamačiau, kad viskas, kas mokėta iki 1994 metų, kažkodėl nusavinta. O darbdavys (Lietuvos Bankas) tikrai mokėjo, bet tiek to. Kiek ten kaip studentas uždirbdavau?

Taigi, per savo trumpą (18 metų) darbinę istoriją mamai “Sodrai“ sumokėjau beveik 190.000 Lt. Bet pinigai vakar buvo vertesni nei pinigai šiandien, todėl nusprendžiau paskaičiuoti, kiek gi būtų dabar pinigų, jei “Sodra” mano pinigus būtų padėjusi kur nors į banką/fondą su 5% metinių palūkanų. Rezultatas – 270.000 Lt. Jeigu tuos pinigus man mokėti kaip pensiją (1446,83 Lt), tai jų užtektų 187 mėnesiams arba 15,5 metų.

Jeigu šiuos pinigus ir toliau laikyti investavus už 5% metinių, tai sulaukus mano pensijinio amžiaus būtų 917.000 Lt. Ir tai man nepapildant nė litu. Tuomet pinigų užtektų 644,7 mėnesiui arba 52,8 metų. O jei gyventi tik iš 5% palūkanų? Tai susidarytų 3820 Lt per mėnesį.

Žinoma, mes galime diskutuoti, ar 5% metinių yra realu? Tačiau prisiminkime už kiek Lietuva skolinasi tarptautinėse rinkose. Viską, kas virš 5%, “Sodra” gali pasiimti kaip valdymo mokestį. Žinoma, investicinių pensijų fondų pelningumas svyruoja, tačiau retas kuris neužtikrina 5% metinių (ir jie dar sugeba užsidirbti sau).

Kodėl aš paliečiau šią temą? O gi todėl, kad ir toliau žmonės apgaudinėjami. Apgavystė ne tame, kiek pinigų iš mūsų paima. O tame, kad vis dar stengiamasi įteigti, kad “Sodra” užtikrins normalią senatvę. Pradėkime vadinti daiktus savais vardais, kad “Sodra” – tai duoklė mūsų (ir ne tik mūsų) tėvams ir seneliams. Ir kad mūsų kartai teko laimė gyventi nebe soclageryje (panašu į konclagerį), tačiau užtai mums teks sumokėti praėjusiai kartai, o ateinanti karta NEPRIVALO mūsų išlaikyti. Ir kad savo ateitimi mes patys privalome pasirūpinti. O ir demografinės tendencijos tokios, kad ateities kartos net ir negalės mūsų išlaikyti.

Kai man aiškina kaip manim mama „Sodra“ pasirūpins, tai aš (ir ne tik aš) imu skaičiuoti rūpinimosi efektyvumą. Nepaisant netgi šios pasaulinės ekonomikos krizės, skaičiavimai ne “Sodros” naudai. Tuomet natūraliai kyla noras investuoti savo pensijos pinigus kitaip, t.y. efektyviau. Ir natūralu, kad stengiamasi mokesčius optimizuoti (anot valdininkų – slėpti). Beje, mokesčius tvarkingiausiai susimoka vargingiausieji. Juk iš jų lengva atimti.

Bet juk daugelio politikų devizas: “Po manęs nors ir tvanas”. Todėl iš jų tikėtis kažkokių esminių pokyčių beprasmiška.

Labai norėčiau išgirsti jūsų mintis, ką mes galime padaryti, kad sustabdytume šį užburtą ratą ?

P.S. Revoliucijų, teroro aktų ir panašių dalykų nesiūlyti.

Share/Bookmark

Besistumdant eilėje pas gydytoją gali išgirsti įdomių samprotavimų. Kalbasi dvi pensininkės:

• Ką tie daktarai apie sveikatą supranta. Jie juk tik ligas moka gydyti. Jeigu ką nors suprastų, patys nesirgtų.
• Jo, čia kaip Petras mechanikas, tik mašinas moka taisyti, o naujos pagaminti nemoka.
• Bet, žinai, tada Sveikatos ministeriją reiktų pervadinti į Ligų ministeriją.
• Ir tikrai, ji tokia ligota, kad net kapitalinio remonto reiktų.
• Ir “Sodrą”, kaip didžiausią ligonį reiktų prijungti.
• Tai, kad jau “Sodra” reanimacijoje, negi šį sujungimą pavadintum “Kapitaline Ligų Sodra”.

Čia jau nesusilaikiau, nusišypsojau ir išgirdus kitus žodžius, teko labai nustebti.

• Tu, sūneli, eik be eilės, o po to bėk mums pensijos uždirbti.

Va, kartais ir taip pasitaiko, o Sveikatos ligonių ministerijai tikrai reiktų ką nors su įvaizdžiu daryti.

Share/Bookmark

Keli daugiau už vieną. Dėl šio matematinio fakto bedarbystė mūsų šalyje mažinama kuriant ne darbo vietas, bet darbo grupes. Kol čia po darbo vietą priknaipysi, žiū, ir rinkimai ateis – geriau kurkime iškart grupes. Viena tokių jau sukurtų grupių, kuriomis netiki Audrius, šiandien ėmė ir paskelbė savo sumąstytą siūlymą:

Siūloma nustatyti mokestines lengvatas darbdaviams vieneriems metams priimantiems į darbą jauną asmenį, kuriam ši darbovietė – pirmoji. Tai būtų taikoma ir įmonėms, įdarbinančioms studentus. (…) Šia lengvata darbdavys galėtų pasinaudoti, jei įdarbintas jaunuolis darbovietėje išdirba metus. Per šį laikotarpį jis turėtų galimybę įgyti praktinių darbinių žinių, kurios net jį atleidus, sudarytų jaunam žmogui galimybių geriau konkuruoti atviroje darbo rinkoje su kitais darbo patirtį turinčiais asmenimis. (…) Tikimasi, kad tai prisidėtų sprendžiant jaunimo nedarbo problemas, skatintų jaunų, ką tik studijas baigusių ir reikiamos darbo patirties neturinčių žmonių užimtumą, padėtų jiems įsilieti į šalies darbo rinką.

Tikrai padėtų. Bet nepadės, nes šios idėjos netaps įstatymo raide. Galime lažintis (komentaruose). Ir štai kodėl:

Ministro D. Jankausko vadovaujamos darbo grupės siūlymai bus svarstomi Darbo forume kartu su kitų darbo grupių atstovais. Jei šiems siūlymams bus pritarta, jie bus teikiami svarstyti Ministrų kabinetui. (Pranešimo pabaiga)

Po to siūlymai bus pateikti Seimui. O ten – karaliauja baukutės ir baukatauja karaliai. Na, ir šiaip yra daug verslu susirūpinusių deputatų. Būtent pastariesiems surašau kontrargumentus, kuriuos jie galės panaudoti diskutuojant dėl pataisų ir jas atmetant.

• Išimtys iškraipys darbo rinką. Būtent – atsiranda nelygios sąlygos konkuruoti dėl darbo vietos. Įsivaizduojate darbo skelbimą laikraštyje: “Priimsime į darbą iki šiol niekur nedirbusį studentą”. Kodėl diskriminuojami jau turintys patirties?! Pataisa padidins priešpensinio amžiaus žmonių nedarbą.
• Išimtys paskantins bankrotų bangą. Įmonės masiškai atleis senus darbuotojus ir juos pakeis studentais, kuriems “pirmas kartas”. Kadangi darbdaviai įsipareigos pirmakarčius išlaikyti mažiausiai metus, to laiko pakaks užlenkti įmonę. Ir taip turime apie 30.000 įmonių, kurios užsilenkinėja.
• Išimtys iškraipys lygią konkurenciją. Juk kuo blogesnė įmonė, priėmusi pirmakarčius prieš 2 mėn. palyginti su konkurentu, kuris lengvatinius pirmakarčius priims jau įsigaliojus įstatymo pataisai?
• Pataisos padidins jaunuolių depresiją ir savižudybių skaičių. Jaunuoliai bijos būti atleisti nepasibaigus pirmiesiems darbo metams, o darbdaviai tuo naudosis ir visaip kaip pirmakarčius išnaudos: lieps dirbti naktimis už dyką, ir t.t. Tai prives prie baisių socialinių pasekmių.
• Išimtys paskatins pinigų plovimą. Pigiausias būdas išsigryninti pinigus – įdarbinti keliolika pirmakarčių. Jiems – lengvatinė “Sodra” ir fiktyvi patirtis, darbdaviui – cash.

Kadangi mėšlu pasivadinęs Seimas yra šiaip jau baisiai protingas, visus šiuos argumentus deputatai per svarstymą ištrauks net ir nepaskaitę šio įrašo. Ir dar naujų sugalvos.

Na, bet nesijaudinkime ir, mieli studentai, neskubėkime džiaugtis: jei ne darbo vietų, tai bent darbo grupių būsime prikūrę.

PS. Pasiūlymas dėl lažybų galioja.

Share/Bookmark

„Nubaustųjų nebus“ – toki verdiktą paviešino ministrė Sodros istorijoje. Galima piktintis, galima kurti naujus anektodus ar net sąmokslo teorijas, bet mane sudomino kita šitos istorijos pusė. Kaip taip gali būti, kad biurokratinėje sistemoje, kur visas bendravimas vyksta raštu, nesurasta, kas vis dėlto viršijo savo įsipareigojimus, o gal tiesiog įvyko klaida ar nesusipratimas. Kodėl negalima paviešinti visos šios istorijos popierinę dalį. Kas ką siuntė, kaip ir kas buvo padaryta?

Ir čia mes susiduriam su biurokratinės sistemos ypatybėmis. Beje, aš kalbu ne vien apie valstybinį sektorių, bet ir dideles korporacijas, kurios turi biurokratines sistemas. Deja, tik pavyzdžių iš verslo, kuriuos galėtum cituoti, nėra daug. Todėl remsiuos viešuoju sektoriumi.

Taigi pagrindinė biurokratinės sistemos savybė yra galimybė atsekti, kas suklydo. Kaip sakoma, kas turėtų prisiimti visą atsakomybę ir kaip vėliau būti nubaustas. Taigi reikia kaip nors išvengti atsakomybės. Pats geriausias būdas pakeisti personalinę atsakomybę į kolektyvinę. Beje, mes irgi savo klientus mokiname, kaip greičiau praeiti biurokratinį barjerą. Tiesiog suorganizuok komitetą. Ir ne mes vieni tokiu sistemos silpnumu naudojamės.

Taigi mes jau minėjome, kad bedarbystė bus didelis Vyriausybės galvos skausmas. Apie tai greitai išsakė savo nuomonę prezidentė. Ir iš karto tai tapo prioritetais Vyriausybei. Jėga, dabar žinosime, kas asmeniškai prisiims atsakomybę už programos vykdymą. Bet greitai asmeninė atsakomybė buvo perleista trims darbo grupėms. O kodėl ne penkioms, gal greičiau rezultatai atsirastų!

Bet rezultatas bus tik sugadintas popierius ir dar keletas šūkių apie naujas strategijas. Gal reiktų ne grupes kurti, o stabdyti bedarbystės augimą. Dar tokie patys metai kaip praėjusieji, ir liks tik pusė pridėtinę vertę kuriančių dirbančiųjų. O kad Vyriausybė moka dirbti greitai, įsitikinome per „mokesčių naktį“. Beje, ar žinote, kaip tokios darbo grupės dirba? Na, susirenka kartą per mėnesį, ir visi išsako savo nuomones, nes jas visi turi, kaip ir skylutes užpakalyje.

Kaip ir teisingas tikslas biurokratinės sistemos – sekti atsakomybę, tik kad jau su labai didele skylute. Kadangi ilgai neradau pavyzdžių versle, nesinorėjo vėl pirštu baksnoti, bet išjudino turgaus prekeivis. „Tegul visi turi darbo, nes tada ateis ir nusipirks iš manęs. O kai žmogus neturi darbo, ateis ir atims iš manęs“. Tikiuosi nepapulti į antrą variantą.

Share/Bookmark

Prieš kokį pusmetį į akis papuolė “Sodros” palyginimas su Ponzi schema. Ieškojau kur nors detalesnio palyginimo. Bet radau nemažai informacijos apie pasekėjus, pamąstymus, krizės logiką, Top10 ir net bandymus įrodyti, kad soc. draudimo sistemos nėra Ponzi schema. Galų gale radau trumpą ir, tikiuosi, teisingą schemos aprašymą.

„Ponzi schema – negudrus metodas, kai grąža investuotojams mokama iš kitų investuotojų pritrauktų pinigų. Todėl grąža turi būti itin didelė, kad nuolat pritrauktų naujų investuotojų. O investuotojai turi nuolat plūsti, kad jų pinigais būtų galima mokėti pirmtakams. Vargas vėliausiai prisijungusiems naivuoliams!“

Man kaip naivuoliui ėmė ir nusviro rankos toliau ką nors toliau rašyti. Nors ir planavau parašyti apie valstybines pensijas. Juk šitie pensininkai nieko nesumokėjo, o gauna ypač didelę grąžą. Be to, kiek istorijoje teko rasti pavyzdžių, visos Ponzi schemos žlugo, net ir valstybei ne pagal kišenę tokią schemą išlaikyti.

Atrodytų, tereikia pradėti kurti kokią nors stebuklingą gelbėjimo programą, kuri tiktų Lietuvos aktualijoms, bet kaip visada, viską jau išrado iki mūsų. Tai kodėl visi niurzga ant “Sodros”. Ar todėl, kad negauna pensijų? Ar todėl, kad reikia mokėti daug? Ar todėl, kad sumokėti pinigai neatitinka žadamų gėrybių? Ar gal todėl, kad “Sodra” buvo ilgą laiką valstybė valstybėje, ir nesiteikė nieko apie save pasakoti? Kol viskas buvo gerai, kam ką nors keisti? O dabar, kai užgriuvo problemos, buvo bandymas taisyti savo įvaizdį. Būtų pagirtina, jeigu mūsų protas neprisimintų senų rusiškų reklamų, kur mama blogai nepatars.

Po viso praleisto laiko nagrinėjantis fraud schemas ir soc. draudimo schemų panašumus, kilo tik dvi mintys. Arba “Sodrą” reikia skubiai naikinti ir susitaikyti su nuostoliais. Beje, nuostoliai – ne tik prarasti indėliai, bet ir dar reiks išlaikyti žmones, kurie jau neturi jokių pajamų šaltinių pragyvenimui. Arba skubiai taisyti “Sodros” įvaizdį ir tikėti, kad pragyvensiu trumpiau, negu “Sodra” užsilenks.

Share/Bookmark