Versle įprasta ieškoti Gralio taurės. Net jei ji egzistuotų, abejoju, ar ji galėtų suteikti nemirtingumą. Pasaulis per daug greitai keičiasi, kad kas nors nebūtų sugadinta. Todėl pats laikas įsivelti į diskusiją apie distribucijos verslo vystymąsi ir perspektyvas.

Žinant TOC pagrindines idėjas galima lengvai paaiškinti pokyčius distribucijoje. Deja, TOC žinojimas neleidžia atspėti ateities, bet mes galime pabandyti paspekuliuoti.

Taigi, kai pradedame distribucijos verslą, susiduriame su tokia situacija, kad mūsų tiekiamas prekes visi graibsto. Nes klientų yra daugiau negu mūsų pateiktų prekių. Tokią situaciją galima pavadinti distributoriaus aukso amžiumi. Tebūnie tai pirmasis distribucijos verslo raidos etapas. Jis greitai greitai baigiasi (kai tik rinka įsisotina) ir daugiau nepasikartoja, bet prisiminimai išlieka. Kuo šis aukso amžiaus periodas ypatingas? Ogi tuo, kad apribojimas yra klientas, o kai kuriais atvejais netgi jo piniginės dydis. Todėl visi distributoriai (čia neskaidau į didmeninkus ir mažmenininkus) matuoja tik klientų skaičių ir čekio dydį. O norint padidinti čekio sumą, reikia tik didinti asortimentą ir prekiauti mažomis pakuotėmis, kad pirkėjui neatrodytų, kad brangiai perka bileką. Kažkuriuo momentu distributoriai pastebi, kad augimas nustojo, ir butų laikas pereiti į antrą etapą, bet sunken costs ir inercija nugali.

Gerai, kad krizė pasireklamavo, tai privertė daugumą distributorių susimąstyti, ar tikrai šūkis “Per mažas sandėlis ir per mažas asortimentas” yra geras. Nes pasirodė, kad lėšos tapo apribojimu tiek pirkėjams, tiek distributoriams. Todėl distributoriai persimetė į apyvartumo skaičiavimą.

Beje, šiam antrajam raidos etapui startuoti reikia ne tik krizės, bet ir oligopolijos. Kai jau nebereikia konkuruoti kainomis, ir asortimentą galima mažinti. O kur pirkėjas eis? Na, nueis pas kitą distributorių, o šį kankina tokios pačios bėdos. Todėl jis irgi mažina asortimentą, t.y. atsisako lėtai judančių prekių, o ir kainos mažinti nesiruošia. Galite pasidairyti po elektronikos pardavėjus, kad surastumėte patvirtinančių faktų.

Žinoma, tam tikras pasistumdymas gali įvykti. Gamintojas negali duoti tokių pačių nuolaidų dviems distributoriams. Todėl distributoriai pareikalauja išskirtinumo (exclusive), kas greitai tampa uždarumu. Ir tada prasideda dviejų distributorių karas, tiksliau dviejų tiekimo grandinių karas. Žinoma, gamintojo sąskaita. Ir kai gamintojas numiršta, ateina galas ir distributoriui.

Taip distributoriui ateina supratimas, kad kol galutinis pirkėjas nenupirko, tol niekas tiekimo grandinėje neuždirbo, o jeigu uždirbo, tai reikia dalintis, kad visiems gerai būtų. Tik gaila, kad toks supratimas ateina per vėlai.

Koks požymis atskleidžia, kad prasidėjo trečiasis etapas? Ogi bendros arba vienodos akcijos pas visus distributorius. O koks požymis, kad pasiekėm šio etapo epogėjų? Kai nebelieka mažų pakuočių ir pasirinkimo kriterijus jau nebe kaina.

Tarkime, pienas, nesvarbu kurio gamintojo, bet lentynose matome vienodas pakuotes, vienodą riebumo standartą, kaina irgi jau vienoda. Pasirinkimo kriterijus yra tik pakuotės išvaizda? Beje, kad pakuotės didėja, galite įsitikinti pažiūrėję į ledus. Jų pakuotes tiesiog išpučia tikrąja šio žodžio prasme. Jeigu ledus ištirpintumėte, įdomu, ar gautųsi nors pieno šaukštelis. Tas pats ir su sultimis: sulčių nebeliko, liko tik sulčių gėrimas, kuriame sultis pakeitė vanduo. Arba labai įdomu stebėti, kaip kepama mėsa susitraukia. Kokius 3 kartus? Gamintojai dėl to pradėjo drausti mėsą kepti, kad nesimatytų, kiek vandens išgaruoja. Pavyzdžių galite ir daugiau pateikti.

Gerai, tarkime, jūs esate tarp tų kelių distributorių, kurie išgyveno. O kas toliau? Prekių asortimentas mažas, visada turite prekių, neturite nelikvidų. Praplėsti asortimentą galėtumėte, bet konkurentai to nedaro, tai ir jums nėra ko plėšytis. Deja, gamta nemėgsta stagnacijos, todėl praktiškai jau prasideda mirimo procesas. Kyla klausimas: kaip organizuoti augimą po rinkos įsisotinimo?

Ieškant atsakymo verta paieškoti, ar nėra dar kokio nors apribojimo, kuri būtų galima panaikinti. Tarkime, mane labai erzina didelės parduotuvės, nes ten praleidžiu mažiausiai valandą, kol viską surenku, todėl bet koks pasiūlymas, kaip sutaupyti mano laiką, yra labai pagirtinas. Juk kainos ir asortimentas visur beveik vienodas. Kai skirtumas toks mažas, koks skirtumas, koks distributorius atveža prekes man iki durų?

Pirmąja lakštingala, žengusia šia kryptimi, tapo E-MAXIMA. Ne viskas šio sistemoje idealu, bet ateityje turbūt bus tokios el. sistemos arba MacDrive tipo. Kai privažiuoji prie įvažiavimo į distributoriaus logistikos centrą, pateiki užsakymą ir greičiau nei per 5 minutes atsiimi užsakytas prekes. Šioje idėjoje yra dar daug problemų, viena jų – kaip garantuoti vaisių išvaizdos kokybę (apie skonį jau nekalbu, jo tiesiog nebus, arba pridės kartu su E vitaminais). Bet ateitis bus greičiausiai tokia.

Dabar distributoriaus svajonė bus žinoti, ką pirkėjas paėmė iš šaldytuvo, kad jį būtų galima kuo greičiau papildyti.

Kaip manote, kokie dar reikšmingi pasikeitimai laukia distribucijos verslo?

Share/Bookmark

Jei penktadienį buvot įsijungę internetus, turėjote pastebėti kone dienos naujieną apie tai, kad elektroninė parduotuvė IMK.lt gavo iš Konkurencijos tarybos baudą už tai, kad savo kainas lygino su konkurentų – antžeminių prekybos centrų. Kaip įrodymus IMK.lt pateikdavo konkurentų salonuose darytas nuotraukas, kuriose matyti tų pačių prekių didesnės kainos.

Rokiškis, susipažinęs su Konkurencijos tarybos sprendimu*, jį suprato daumaž taip:

negalima skelbti kokios buvo tą ir tą dieną konkurento kainos, nes kitą dieną konkurento kainos gal būt pasikeitė, o tai reiškia, kad tokių kainų, kokios buvo, tai jau ir nebuvo, o jei nebuvo, tai jau ir netiesa, o jei nuotraukose (beje, su pažymėta data) kokios nors kainos ir matosi, tai visai nesvarbu, nes Elektromarkt atnešė kažkokią pažymą, kad po kažkiek laiko kainos pasikeitė.

Prieš tyčiojantis iš šio idiotiško Konkurencijos tarybos sprendimo, visų pirma jį atidžiai paanalizuokime. Kadangi manimi šiek tiek pasitikite, iš 19 psl. KT nutarimo iškrapštysiu esmę. Be to, Jurgis Gylys, IMK LT direktorius ir mano prietelius, atsiuntė man daiktinius įrodymus (nuotraukas). Kai paanalizuosime, mums nereikės diskutuoti, kas teisus, o kas ne, ir iškart galėsime pereiti prie patyčių iš nuprotėjusios valdiškos įstaigos.

O buvo taip.

Eina kalba apie štai šią nuotrauką:

Atsidarau failą su programa “Pixelmator”, ir man rodo, jog fotografuota (su iPhone 3G) 2011:01:26 18:49:56

Tuomet susirandam Facebook’e post’ą, kur naudojama ši nuotrauka. Post’o data 04 February at 12:35

Matome, kad tą dieną (2011-02-04) IMK.lt reklamavo štai šį naujienlaiškį. Jame visame gražume štai šis minimas epizodas (pirmas iš kairės):

Taigi, su sąlyga, kad:

• IMK.lt konkurentų kainas fotografavo sausio 26 d., o jas publikavo po savaitės,
• nenurodė, kada tos nuotraukos buvo darytos,
• kai nuotraukas publikavo, pas konkurentus jau buvo kitos kainos,

tad ir Konkurencijos tarybos išvadą sunkiai galima būtų paneigti:

Taigi, IMK.lt išsidūrė. Ypač taip sutapus aplinkybėms, kad pas “Elektromarkt” minėto televizoriaus kaina pasikeitė kaip tyčia kitą dieną po to, kai buvo padaryta kainos nuotrauka. Na, bet ko tik nepasitaiko.

Bet žmonės iš klaidų mokosi.

Todėl sugalvoja, kad kitą kartą, kai nufotografuos konkurentų kainas, užrašys datą, kada buvo fotografuota.

Nueina į “Topo centrą” ir padaro čiaukšt:

“Pixelmator” man rodo fotografavimo laiką: 2011:04:08 14:58:36

Tuomet ši ir kitos nuotraukos duodamos anstoliui, kuris 2011-04-15 apsuka reidą po parduotuves ir be kita ko patvirtina, kad balandžio 15-ąją “Topo centre” šio samsungo kaina vis dar 4499 Lt.

Ta proga IMK.lt ant nuotraukos uždeda štampuką:

Ir šitą gėrį paleidžia savo “Facebook” puslapyje (ir el. parduotuvėje, bet į ją nebėra veikiančių nuorodų) 26 April at 12:17.

Žmonės FB’e spaudžia nuorodą ir patenka į naujienlaiškį, kuriame po šiai dienai puikuojasi štai šis epizodas*:

Tačiau, kadangi veiksmas vyksta internete, kur informacija išlieka ilgą laiką po to, kai ji yra paskelbiama, IMK.lt konkurentai atsidaro jų saitą beigi šitą naujienlaiškį gegužės 14 d. ir ten pamato prieš mėnesį darytą kainos nuotrauką! Tyrėjai tai greitai išsiaiškina:

Taigi kaina pas antžeminius prekiautojus jau pasikeitusi, o el. internetas vis dar rodo informaciją apie seną didelę kainą.

Konkurencijos taryba išaiškina, kad siekiant objektyvumo galima lyginti tik “to paties laikotarpio kainas”:

Bet jei galvojate, kad užtenka nurodyti datas – jūs klystate.

Tai ar su datomis, ar be jų – lyginti kainų nevalia. Nes jeigu palyginote kainą, o ji vėliau pasikeitė, vadinasi, jūs blogai palyginote. Ir turite palyginti iš naujo. Arba išimti reklamą. O kadangi praeties (off-line) ir dabarties (on-line) laikas niekada nepateks į “tą patį laikotarpį”, tai visa ši KT žodžių makalynė ir išvedžiojimai reiškia vienintelį dalyką:

Konkurencijos taryba uždraudė lyginti off-line ir on-line kainas

Nes, pasikartosiu, kai internete kažką parašėte, o realybėje tai pasikeitė, vadinasi, internete likusi kopija nebeatspindi realybės. O kadangi realybės neatspindi, tai ir lyginti nerealybės su realybe negalima. Štai ką išaiškino Konkurencijos taryba.

Kokias tai turi pasekmes el. prekybos rinkai? Įžvelgiu du dalykus:

• elektroninėms parduotuvės uždrausta konkuruoti su antžeminiais prekybos tinklais. Nepaisant to, kad gyvenam XXI amžiuj, konkuruoti galima tik pagal XIV amžiaus kronikas, kai kunigaikštis Gediminas kvietė į Vilnių pirklius iš užusienio,
• Konkurencijos taryba turėtų puoselėti konkurenciją. Ką ji pagerino dabar, aš nesugalvoju. Ir kuo ilgiau galvoju, tuo geriau suprantu, kam XIV a. miestelių aikštėse buvo statomos kartuvės.

Pabaigai keletas tips&triks’ų, šovusių galvon beskaitant KT nutarimą ir beplepant G+:

• jeigu konkurentas pagamino teisėtą lygininamąją reklamą, nenuleiskite rankų. Pažiūrėkite, galbūt nuo to laiko pasikeitė jūsų produkto savybės (tame tarpe kaina), ir drąsiai kreipkitės į Konkurencijos tarybą,
• jeigu norite išvengti bet kokių palyginamųjų reklamų, ant kainos uždėkite žvaigždutę. Jei kas nors išdrįstų palyginti jūsų produktą, drąsiai kreipkitės į Konkurencijos tarybą ir nurodykite, ką toji žvaigždutė iš trikrųjų reiškė. Tam reikės parašyti pažymą ir pasirašyti,
• jeigu žvaigždutės neuždėjote, o konkurentas palygino jūsų brangų produktą, nenusiminkite. Susiraskite klientą, kuris pasinaudojo nuolaidų kortele, ir jis paliudys, beigi čekis įrodys, kad prekė iš tikrųjų kainavo žymiai mažiau, nei nurodė konkurentas-būsimasis pažeidėjas,
• jeigu dvejojate, ar pavyks slapčia nufotografuoti konkurento prekes jo parduotuvėje nesusikovus su apsaugos darbuotoju, galite pasirinkti orų variantą. Jums tereikia įsigyti prekę (kad ir šaldytuvą), išėjus iš parduotuvės ant jos užklijuoti čekį (šaldytuvo galite ir neišpakuoti), nufotografuoti čakšt. Tuomet grįžti į parduotuvę, grąžinti prekę ir atsiimti pinigus,
• jeigu norite nepažeisti Lietuvos įstatymų, tiksliau, jų išaiškinimo, jūs turite vienintelę galimybę palyginti savo el. parduotuvės ir konkurento prekybcentrio kainas. Pasinaudokite vaizdo konferencijų srendimais, kad ir Google Hangout. Vienam gale tegu prisijungia jūsų potencialūs pirkėjai, kitam gale transliuokite tiesiogiai iš konkurento parduotuvės. Suprogramuokite interfeisą taip, ka ištransliavus pobrangią konkurento kainą, šalia pirkėjams pasiūlytų kažką iš jūsų el. parduotuvės asortimento. Toks lyginamosios reklamos būdas bus teisėtas tol, kol Konkurencijos taryba nesugalvos, kaip dar labiau apginti vartotojų interesus.

*Visas KT nutarimas (taip pat valdiškame saite)

**KT nutarime yra ir daugiau epizodų, kurių čia nesiėmiau nagrinėti. Jei jūs to imsitės, čion mielai įdėsiu nuorodą, tik duokit žinot.

Daugiau blogerių įrašų šia tema:

http://rokiskis.popo.lt/2011/10/21/konkurencijos-taryba-tiesa-yra-netiesa-jei-kazkas-surado-pazyma/

Share/Bookmark

Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad “Verslo klasę” skaito labai daug žmonių. Nes kai šis žurnalas publikuoja mano straipsnį, kelias dienas netyla telefonas. Skambinantieji – klientai, mokymų dalyviai, įvairūs pažįstami – nori pasiginčyti, kad rašydamas neatsižvelgiau į tam tikrus niuansus, kiti gi sutinka su viskuo, kas parašyta, ir kviečia pietų “detaliau aptarti”. Treti klausia, kiek susimokėjau “Verslo klasei” už nuolatinę rubriką.

Po paskutinio straipsnio apie tiekimo grandinę, kuris išėjo VK spalio numeryje, telefonas vėl netilo. Žinojau, kad užminsim tiekėjams ir prekybininkams ant pūlinio – taip ir atsitiko.

Įdomiausia, kad Lietuvos rinkoje ieškoma išeities, nepatikliai žiūrima į atsargų valdymą pagal TOC modelį, kai tuo tarpu kitose šalyse yra gausu sėkmingų implementacijų. Lietuvoje taip pat turime keletą. Visur rezultatai – įspūdingi.

Kaip juos pasiekti – tinklaraštyje to išdėstyti nesugebėsiu. O štai papasakoti susitikus gyvai – prašom.

Kviečiu visus, kurie man skambino ir kvietė pietų, taip pat visus, kurie nekvietė, bet nori giliau panagrinėti tiekimo grandinės niuansus ir savo galimybes susitvarkyti parduotuves pagal TOC, atvykti į spec. renginį, skirtą pratęsti “Verslo klasės” temą.

Šįkart pusdienio seminaras Vilniuje bus simboliškai mokamas (praėjusį sykį po VK straipsnio webinarą dariau atvirą) idant pritrauktume tuos prekybininkus, kurie ketina aiškintis, kaip tai veikia (o ne tuos, kurie už dyką susirenka pareplikuoti, kad Lietuvoje tai neveiks).

Kad būtų įdomiau, seminarą vesime kartu su Justu Gavėnu iš konkuruojančios konsultacijų įmonės. Justas turi visiškai kitokį požiūrį į mažmeninę prekybą nei aš, ir tai turėtų popietę padaryti išskirtinę bei labai naudingą.

Žemiau – mano tekstas “Verslo klasei”. Neišcenzūruotas, kalbos žinovų nepatiuninguotas (žr. antraščių skirtumus ).

Tiems, kam nepatinka ilgą tekstą skaityti tinklaraštyje, rekomenduoju įsigyti “Verslo klasę” (dar neprenumeruojat?!) ir pasidaryti sau nedidelę šventę.

Nuotykiai tiekimo grandinėje

Vartojimo kranelio beieškant

Ankstų rytą banko analitikas-kalbėtojas įsėlina į dušą ir atsuka šalto vandens čiaupą. Ledinis vanduo padeda nubusti ir išjudinti smegenis. Analitikas vakar suskaičiavęs paskelbė, kad mes visi kartu bankuose, bankėse, kojinėse ir kitokiuose pinigų rezervuaruose užspaudę laikome apie 30 mlrd. litų. Žvelgdamas į bėgantį vandenį analitikas pasvajoja apie kranelį, kuriuo galėtų atsukti vartojimą. Žmonės suplūstų į parduotuves, parduotuvės pagausintų užsakymų tiekėjams, šie savo ruožtu pateiktų daugiau užsakymų gamintojams. Padidėjus gamybos apimtims, būtų sukurta daug naujų darbo vietų. Padidėtų atlyginimai, stabilumas, žmonės pradėtų dar daugiau pirkti. Kuo gyvybingesnė ekonomika, tuo laimingesni banko akcininkai… Continue Reading »

Share/Bookmark

Nesitikėjau, kad mano straipsnis, pasirodęs paskutinėje “Verslo klasėje”, sukels tokį didelį atgarsį vadovų ir įmonių finansininkų ratelyje. Aurelijus ilgai prievartavo, kad parašyčiau, ir kelis kart sulaužęs pažadus, paknopstom vėluodamas lyg studenčiokas, straipsnį atidaviau. Kad straipsnį išspausdino, sužinojau lygiai prieš savaitę, penktadienį, kai jau ryte pasipylė skambučiai. Skambinę pažįstami verslininkai priekaištavo, kad privėliau klaidų. Kokių? Atskleisiu, tik pirma pasicituosiu straipsnio pradžią:

Jau tuoj bus antri metai, kaip du žmonės, direktorius ir finansininkė, darbo dieną biure pradeda ne nuo laikraščio. Spoksoti į direktoriaus monitorių jiedu pradeda apie pusę devynių. Ir taip akių neatitraukia lygiai pusvalandį. Tuo metu į direktoriaus kabinetą geriau neiti. Tačiau apie devintą – jau galima. Strategai jau būna baigę savo rytinį ritualą. Patikrinę įmonės sąskaitą, jiedu ką tik nusprendė, kam sumokėti susidarusias skolas. O kam dar teks luktelti. Dėl pastarųjų bus sprendžiama rytoj. Rytą. Pusę devynių.

Mieli įmonių vadovai ir finansininkai! Jeigu atpažinote save, tai tik atsitiktinumas. Pro langus jūsų nestebėjau, šnipų jūsų bendrovėje neverbavau, jūsų sekretorės nepažįstu. Tiesiog apyvartinių lėšų trūkumas yra toks masinis šiandieninio pokrizinio verslo reiškinys, kad galiu jaustis ekstrasensas nė nepažinodamas jūsų sekretorės.

Taigi žmonės skambino ir badė mano klaidas. Pasirodo, pas vienus strielkė prasideda ne 8:30, o 8:00. O pas kitus tęsiasi ne pusvalandį, bet visą valandą.

Gyvenime esu parašęs keletą straipsnių į žurnalus, bet dar niekada nepavyko sukelti tokio ažiotažo. VK skelbia, kad jų tiražas yra 10.142 egz., ir panašu, kad šį kartą pataikėm į vieną skaudžiausių vietų tiems tūkstančiams kai kuriems šimtams skaitytojų. Nes visą savaitę neturėjau ramybės, nes skirtingiems žmonėms vis kartojau atsakymus į tuos pačius klausimus:

• Nuolaidų davimas už greitesnį apmokėjimą mažina pelną, tai kodėl tai gerina pinigų srautus?
• Kokias nuolaidas duoti?
• Ar brangios paskolos gali būti sprendimas?
• Turiu pelningą užsakymą, bet ilgas mokėjimo terminas, ar verta imtis?
• Kas geriau - pigesnis tiekėjas, bet neduodantis atidėjimo, ar brangesnis, bet su atidėjimu?

Ir pan.

Kadangi nuvargau kartoti tuos pačius atsakymus, o ir kai kurie aspektai reikalauja detalesnio aptarimo, nusprendžiau surengti nemokamą webseminarą - Kaip įveikti apyvartinių lėšų apribojimą (2011 m. vasario 15 d., 14:00-15:30).

Tiesa, webseminaras nebus visai nemokamas, nes jums prieš tai reikės perskaityti straipsnį “Verslo klasėje”. Jei nesate prenumeratorius, turite du variantus: arba įsigyti straipsnį už 1 Lt VŽ el. parduotuvėje, arba už 12 Lt kioske nusipirkti visą gražų popierinį žurnalą, kuris atrodo štai taip:

Tiesa, žurnalą galite pavogti iš prenumeratorių arba susirasti bibliotekoje. O gal jau ir torrentuose kas nors pasidalino

Taigi per artimiausią savo rytinę strielkę susiplanuokite laiką webseminarui (2011 m. vasario 15 d., 14:00-15:30). Ir būtinai sudalyvaukite kartu su visais strielkėse dalyvaujančiais kolegomis, ypač finansininkais.

Gero skaitymo!

Share/Bookmark

Istorija prasidėjo štai taip.

Iš pradžių internetuose buvo paskelbta, kad bankas “DnB Nord” įdiegė šaunią prekybos platformą “DnB NORD Trade”:

Ja banko klientai galės patys tiesiogiai ir realiu laiku prekiauti akcijomis, valiuta ar žaliavomis ir įvairiausiomis išvestinėmis finansinėmis priemonėmis visame pasaulyje už mažiausiai penkis kartus žemesnius komisinius mokesčius.

Po pusmečio paaiškėja, kad šitos prekybos platformos vartotojams, pasak VMI išaiškinimo, reikia susimokėti mokesčius (GPM, PSD, “Sodra”):

VMI mano, kad atsižvelgiant į prekybos platformoje siūlomų produktų ir finansinių operacijų su jais kiekį, pradinio įnašo  dydį bei kitas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad šis produktas yra orientuotas į aktyvius investuotojus, todėl bendru atveju šioje platformoje operacijas atliekantys gyventojai laikytini vykdančiais individualią veiklą. (…) Invididualios veiklos pelnas gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamas taikant tą patį 15 proc. tarifą, tačiau investuotojui papildomai tektų sumokėti privalomojo sveikatos draudimo bei „Sodros“ mokesčius.

Galiausiai bankas, šios modernios prekybos platformos teikėjas, pareiškia (žr. susirašinėjimą su klientu žemiau) dėsiąs pastangas, kad VMI individualia veikla pripažintų bet kurią spekuliacinę veiklą, o ne tik prekybą per jų platformą.

O štai tuomet, kai problema taps visuotinė (t.y. papildomus mokesčius turės susimokėti visi investuotojai), bankas dės pastangas, kad ji būtų išspręsta keičiant įstatymus.

Laisvalaikiu investuojate? Tuomet atidžiai perskaitykite šitai:

Pavyzdžiui, 2010 metais gavus 30 tūkst. litų individualios veiklos pajamų bei patyrus 20 tūkst. litų sąnaudų, tektų sumokėti ne tik 1,5 tūkst. litų siekiantį gyventojų pajamų mokestį, bet ir 1,2 tūkst. litų mokesčių „Sodrai“ bei 0,9 tūkst. privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestį, o bendra mokesčių našta sudarytų daugiau kaip 36 proc.

Žemiau – į info@commonsense.lt atsiųstas vieno “DnB NORD Trade” kliento susirašinėjimas su savo banku šia tema. Gal iš tiesų individuali veikla kiekvienam investuojančiam nebūtų toks jau baisus velnias?..

KLIENTAS:

Sveiki, kas čia pas jus per bankas? Jūs turit bent kokią kietesnę nuomonę, ar esat visiški ištižėliai, kad iškart šokat pagal VMI dūdelę? Mano sesė, tarkim, pradėjo dnB Trade platforma naudotis tik dėl mažesnių komisinių, tai dabar jai automatiškai pripaišys individualią veiklą, nors nieko panašaus nėra. Aš irgi esu labai nepatenkintas. Jūs iš viso skaitėt tą VMI išaiškinimą? “vertintinos”, “laikytinos”, “manome”, “turėtų būti pripažįstamos”. Tai ar toks turi būti valdiškos įstaigos išaiškinimas?  Kaip su kokia nekalta mergele: “ar duosi? – ne, nežinau, gal”… Kodėl DnB nestojo į pozą “jūs manote taip, bet mes manome kitaip”. Gražiai jūs čia rankas nusiplovėt. Ar neteks ir man nusiplaut nuo banko, kuriam savi klientai nė velnio nerūpi?..

BANKAS:

Spekuliacinė veikla visada buvo laikoma individualia, tik šį kartą VMI viešai ir skaidriai pasakė savo poziciją dėl to. Ką mes išsiaiškinome su VMI – tai kokius duomenis privalėsime jiems teikti, t.y. į jūsų sąskaitą įplaukusias sumas. O pats reikalavimas dėl individualios veiklos yra surašytas Gyventojų pajamų įstatyme, todėl VMI išsakė savo nuomonę pagal galiojančius teisės aktus. Jeigu ir norėtume kad būtų kitaip, deja šiems mokestiniams metams tai neįmanoma.
Bet turiu jums ir raminančių žinių.
Pirma, mes neverčiame jūsų deklaruoti individualios veiklos, tai jūsų pasirinkimas.
Antra, kadangi jūs prekiaujate CFD ir turite iš operacijų ir nuostolių, tai individuali veikla jums gali būti netgi paranki.
Pvz. iš jūsų ataskaitos matyti, kad pelningų operacijų turite beveik 8 EUR, nuostolingų apie -150 EUR. Bendras veiklos rezultatas -142 EUR. Jeigu nėra individualios veiklos, mokėsite 15 proc. nuo 8 EUR. Jeigu yra individuali – mokėsite nulį, nei pajamų, nei PSD, nei SODRA, kadangi neturėjote pelno. Išskyrus tą atvejį, jeigu niekur nedirbate, tada reikia mokėti PSD.
Jeigu spekuliuosite ir kitais metais, ir turėsite pelną, šiuo nuostoliu (-142) galėsite susimažinti 2011 pelną. Jeigu nėra individualios, už 2011 metus vėl mokėsite 15 proc. nuo pelningų sandorių.

KLIENTAS:

Sveiki,
man atrodo, Jūs į pasaulį per rožinius akinius žiūrite. Pirmiausia, PSD reikia mokėti net ir negavus pelno; žinau keletą žmonių, kuriems atėjo reikalavimas sumokėti PSD už vienokios ar kitokios rūšies individualią veiklą NORS JIE IR TURĖJO NUOLATINĮ DARBĄ IR TĄ PSD TVARKINGAI MOKĖJO. Iš kur jūs sugalvojote, kad PSD mokėti nereiktų? Gal galite duoti nuorodą į atitinkamą įstatymą ar jo išaiškinimą?
Asmeniškai juk negarantuosite, kad kitų metų gegužės 3 aš negausiu malonaus pasiūlymo susimokėti PSD, a? Kai aš, prieš atsidarymas visas sąskaitas DnB domėjausi, kokius duomenis bankas siųs mokesčių inspekcijai, tai Mantas Skardžius mane užtikrino, kad tik ataskaitas apie pinigų judėjimą tarp įprastos ir maržinės sąskaitų. Ir kas dabar iš tokio asmeninio užtikrinimo išėjo?
Antra, įregistravus individualią veiklą, pajamoms pasiekus 100 000Lt, reikia mokėti PVM. Regis, šitai irgi užmiršote. O spekuliuojant padaryti 100000Lt apyvartą yra vieni niekai.
O dar visa biurokratija!..
Ir apskritai, aš iš principo esu prieš nuostatą, kad maržinės sąskaitos atsidarymas iš karto prilyginamas individualiai veiklai. JAV indeksais aš ir toliau galėjau spekuliuoti per Swedbank’ą, ir niekas jokios individualios veiklos nepripaišo. O dabar net ir kokio ETF’o nusipirkti negaliu. Operacijų pobūdis tas pats, tik štai traktavimas visiškai kitas. Gražu, nieko nepridursi. Dar ir dabar matau DnB reklamas, maždaug “Oi kokie maži mūsų Trade platformos komisiniai, patys mažiausi!”. Tik užmiršote abonentinį mokestį Sodrai paminėti.
O kad nemestumėte savo kozirio ” VMI priima sprendimą kiekvienu individuliu atveju atskirai, ir tik įvertinus visas gyventojo aplinkybes. Todėl patartina kiekvienam ir asmeniškai išsisiaškinti su mokesčių administratoriumi.”, iškart pasakau: nusileiskite ant žemės.
Kai biudžete yra tooooookio didumo skylė, akivaizdžiai jaučiasi, kad iš viršaus yra duotas įsakymas surinkti viską iš visų. Esu visiškai įsitikinęs, kad visų klientų atvejais bus pripažinta individuali veikla ir nulupti visi mokesčiai. Tam net į VMI eiti nereikia, užtenka į paštą nueiti. Neseniai siunčiausi vieną tokį prietaisėlį. Nesvarbu, kiek pardavėjas buvo jį įvertinęs, nesvarbu, kokius papildomus dokumentus muitininkams siunčiau, jie vis tiek įrašė savo kainą, nulupo PVM, muitus ir dar paėmė 14Lt už patį nulupimą (!). Ir visa tai
padarė net siuntinio neatidarę ir nepasižiūrėję, kas ten iš tikro viduj. Paprasta. Genialu.
Et, o kai iš interneto tiekėjų bandė pareikalauti, kad siųstų ataskaitas, ką klientai siunčiasi ir kokią programinę įrangą vagia, tai didieji tiekėjai iš karto labai garsiai ir aiškiai reikalautojus pasiuntė toli toli. Kad taip DnB būtų padaręs…
Ačiū, išsikalbėjau. Eisiu pro šalį, užsuksiu – sąskaitų užsidaryti.

BANKAS:

Bet kokia spekuliacinė veikla yra individuali veikla, o ne tik prekyba per mūsų platformą. Ir mes dėsime visas pastangas, kad VMI tai paviešintų. O jau vėliau dėsime pastangas, kad būtų pakeistas GPM įstatymas.
Dėl PSD nemokėjimo, kai nėra pelno, man sakė SODRA telefonu vasarą. Tai tinka tuo atveju, jei turite legalų darbą. Galite pasitikrinti, jei netikite.
PVM jokio mokėti nereikės.
Dar kartą sakau, įvertinkite viską racionaliai, paskaičiuokite kas jums, spekuliantui, yra geriau – ar mokėti 15 proc. nuo pliusų (ignoruojant minusus), ar mokėti 26 proc. tik nuo gryno pelno. Jeigu sumokėsite PSD ir SODRA, kitais metais ta suma susimažinsite apmokestinamą pelną. Taip pat jei turėsite nuostolį 2010 m., juo susimažinsite 2011 m. pelną. Viską VMI rašte surašė.
Galų gale nedeklaruokite individualios veiklos, ir pažiūrėsite kas bus 2011 m. gegužę. VMI tikrai smarkiai nebaus.
Aš tris metus deklaravau individualios veiklos pajamas ir viskas buvo be jokių problemų.
Ar dar neįtikinau, kad ne toks jau baisus tas velnias – individuali veikla?

Štai toks banko reklamos atitikimas realybei: “Sakau tiesą ir tik tiesą, tačiau ne visą ir ne visiems”. Štai tokia banko kompetencija konsultuojant savo klientus, štai taip atstovaujami banko klientų interesai prieš VMI. O gal ir šiuo požiūriu bankas ne toks jau baisus velnias?

Share/Bookmark

Savaitė prasidėjo motyvuojančiai. Kas pamena, jau turėjau 1.000 EUR nuostolį ir pačiu pirmu sandėriu šį nuostolį padidinau iki 1.500 EUR.

O dabar truputį paverkšlensiu. Buvau išsirinkęs 6 akcijas. Deja, pirmomis dviem neleido prekiauti, o, va, trečia ir buvo ta geriausioji. Ir ji vienintelė sugebėjo nukristi. Taigi fiksavau nuostolį ir pirkau kitą pagal sąrašą.

Man tai dienai emocijų užteko, bet aš dar nežinojau, kas manęs laukia kitą dieną. Ne veltui liaudis sako, kad visada gali būti blogiau. Taigi kitą dieną aš gaunu papildomą 1000 EUR porciją ir pasirenku, kur investuoti. Dabar turiu akcijų diversifikaciją, nors iki to laiko viską sudėdavau į vieną poziciją. Įsivaizduokite mano reakciją, kai pamatau, kad pozicija su 1.000 EUR per valandą pakyla 10%, o pozicija su 20.000 eurų praranda 4%. Taigi priimu sprendimą viską permesti į augančią poziciją. Kol taip padarau, pozicija priauga dar 4% (čia per tą pusvalandį, kol pardaviau vieną poziciją ir nusipirkau antrą).

O tolimesnį vaizdelį skaitytojai jau gali atspėti. Pozicija, į kurią viską permečiau, pradėjo kristi, o toji, iš kurios išėjau, pradėjo kilti. Jeigu nieko nebūčiau keitęs, tai kitą dieną būčiau galėjęs drąsiai fiksuoti didesnį negu 2.000 EUR pelną.

Blogam šokėjui kiaušiniai trukdo, o kas man trukdė tiesiog nieko nedaryti? Turbūt du velniukai: godumas ir baimė. Kai kalbame apie didvyriškus poelgius, mes niekada nepasiduosime godumui ir neprisipažinsime, kad bijome. Bet kai yra aplinka, kad niekam blogo arba gero nepadarysime, mes pasiduodam savo emocijoms. Nes jeigu laimėtume, tai sakytume, kad intuicija, o jeigu pralošime, visada turėsime pasiaiškinimą, kad nelikimas arba koks velnias mane nešė į tas galeras.

Va, velnias mane ir nešė. Tai turbūt pati geriausia pamoka, kurią aš gavau, ir dar nesu tikras, kad išmokau. Sako, kad sumanus žmogus mokosi iš svetimų klaidų, pats iš savų, o kvailys iš viso nesimoko.

Prieš 4 metus grįžus namo teko labai nustebti, kai pamačiau, kad abiejų sunų abiejų rankų rodomieji pirštai pleistru apklijuoti. Klausiu auklės, kas atsitiko? Vyresnysis rado drožtuką, aišku įkišo pirštą ir pasuko. Skauda, sako, nesupratau, gal ne tą pirštą įkišau. Taigi pakartojo tą pati veiksmą ir su kitos rankos pirštu. Skauda, nepatiko, numetė drožtuką ir nuėjo pas auklę aiškintis, kodėl kraujas bėga. Tegul dabar sutaiso. Jaunesnysis pamatė, kad vyresniojo brolio žaislas guli ant žemės ir pakartojo tą pačią veiksmų seka. Pas auklę susidarė eilė. Na, nesigauna mokintis iš kitų klaidų, jeigu svetimos klaidos pačiam asmeniškai nesukelia emocijų. Ir nebandyk nušauti dviejų zuikių, ypač jeigu bandai juos pagauti tik dėl savo godumo arba baimės.

O likusi savaitės dalis jau niekuo ypatingu nepasižymėjo. Nusprendžiau laikytis plano ir pasinaudoti savo patarimu. Akcijos dažniausiai kyla, iki kol Amerikoje prasideda pietus. Taigi mūsų laiku apie 19 valandą. Reiškia, reikia pirkti maždaug tarp 17 ir 18 valandos, o prieš 19 valandą parduoti. Geriausios akcijos yra tos, kurios skelbiasi, kad šiandien paskelbs finansinius pasiekimus. Jeigu norite sužaisti ruletę, galite poziciją uždaryti kitą dieną, kai tik atsidaro birža. Galite lengvai gauti 5% portfelio prieaugį. Naudodamasis šiais principais savaitę užbaigiau su visais 50 EUR pliusu. Taigi pagaliau aplenkiau tuos, kurie nieko nebūtų darę. Liko paskutinė savaitė ir reiks pabandyti paskutines idėjas spekuliuojant akcijomis.

Per savaitę buvo prigooglinta daug informacijos, gal kas nors ir skaitytojams privers prie ūkio:

• www.synergy-finance.com puslapis, kuris rašo lietuviškai apie akcijas. Yra keletas straipsnių, kurie suteikia peno pamąstymams;
• barchart yra akcijų screeneris, kurį galima lengvai prisitaikyti savo strategijai. Būtent jis ir padėjo man savaitę užbaigti su pliusu. Nors tas pliusas ir labai mažas. Kai turėjau 10.000 EUR ir praradau 1.000 EUR, tai buvo apie 10%. Dabar, kai jau atsiauginau tą patį 1.000 EUR, tai jau nuo 25.000 eurų sumos. Na, net nėra 5%.
• Atsisiunčiau knyga “The complete guide to day trading”. Turinys patiko, ypač kur kalbama apie klaidas. Nes galiu jau savo pavyzdžiais iliustruoti, bet tikriausiai baigsiu skaityti jau pasibaigus žaidimui. Užtat užbaigsiu „Nuogas biržos prekeivis“, nes grafikai jau dabar sukelia emocijas ir pradedi ne tik suprasti, bet ir jausti, ką autorius norėjo pasakyti.

Bet kokiu atveju visiems, kurie prisijungė prie žaidimo, linkiu paskutinę savaitę fiksuoti vien tik pelnus!

Share/Bookmark

Praėjusį penktadienį vykusiame www.commonsense.lt gimtadienio vakarėlyje vyko aklas degustavimas . Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino rezultatai. Aš nemanau, kad didieji aludariai labai jau bijotų tokių degustacijų tol, kol jie lenkia mažuosius kitoje, kur kas svarbesnėje srityje.

Būtent tokie šios degustacijos rezultatai bei praėjusios savaitės diskusijos apie produkto skanumo svarbą pardavimuose su vienu klientu mane paskatino parašyti apie konkurencinį pranašumą.

Prieš keletą mėnesių pradėjome netrumpą projektą su vienu mėsos produktų gamintoju (beje, ne Lietuvoje).  Pagrindinė jo problema – smarkiai mažėjantys pardavimai bei rinkos dalis, ir iš mūsų tikisi, kad padėsime atgauti (ar sukurti naują) konkurencinį pranašumą bei susigrąžinti prarastas pozicijas. Kas svarbiausia – jų brand‘as labai žinomas (dažniausiai minimas per apklausas), vertinamas, produktai aklos degustacijos metu užima pirmąsias vietas (jie naudoja daug mėsos ir nededa E621), kaina standartinė rinkoje, bet pardavimai mažėja.

Taigi, ko reikia, kad toks plataus vartojimo produkto (FMCG) gamintojas turėtų pardavimų? (Nepaisant dažnai girdimo kaltinimo mano pusėn dėl per daug supaprastinto požiūrio į sudėtingus verslo aspektus) Aš išdrįsiu teigti, kad tam reikia patenkinti 2 sąlygas – gamintojo produktas turi būti lentynose (t.y. mažmeninės prekybos taškuose) ir produktas turi judėti iš lentynų.  Viskas elementaru ir paprasta, tačiau tam, kad patenkintume šias sąlygas, reikia turėti konkurencinį pranašumą. Kokį? Ir ar vienas konkurencinis pranašumas užtikrins abiejų sąlygų patenkinimą?

Kodėl aš išskyriau buvimą lentynoje kaip atskirą būtiną sąlygą? O gi todėl, kad nepriklausomai nuo to, koks produktas geras bebūtų, jeigu jo nėra pas mažmenininką, tuomet galutinis pirkėjas to produkto nusipirkti negalės. Geras to pavyzdys galėtų būti ir www.commonsense.lt gimtadienio degustacija. “Daujotai” atsirado degustavime 2 kartus ne todėl, kad taip buvo suplanuota, o todėl, kad planuoto paskutinio degustavimui numatyto alaus (buvo planuota “Butautai”) nebebuvo (todėl “Daujotai” buvo išpilstyti dukart ir tapo kontroliniu gėrimu). Taigi penktadienio vakarą (20 valandą) alaus bare nebebuvo alaus. Tokiu atveju, jo skonis ar kaina yra visiškai nesvarbūs, nes pardavimai bus nuliniai.

Dauguma plataus vartojimo prekių (FMCG) gamintojų (ir distributorių) susifokusuoja į produkto žinomumo didinimą ir jo patrauklumo galutiniam vartotojui gerinimą, tačiau visiškai pamiršta, kad pirmiausiai reikia susitvarkyti tiekimo grandinės valdymą.

Dr. Eli Goldratt, Apribojimų teorijos kūrėjas, esminio konkurencinio pranašumo kūrimą apibrėžia:

The way to have a decisive competitive edge is to satisfy a client’s significant need to an extent that no significant competitor can.

Esminį konkurencinį pranašumą galimą sukurti patenkinant reikšmingą kliento poreikį tokiame lygyje, kurio nesugebėtų nukopijuoti joks reikšmingas konkurentas.

Taigi, koks mano (ir, manau, daugelio alaus gėrėjų) reikšmingas poreikis?  Galimybė nusipirkti pakankamai gero alaus be didesnių problemų už protingą kainą.

Pakankamai geras. Dauguma Lietuvoje parduodamų alų pakankamai geri įprastiniam vartojimui (aš nekalbu apie “Žaibus”, “Kobras” ir pan). Žinoma, vieni šiek tiek skanesni, kiti mažiau skanūs, tačiau ar tai iš tikrųjų REIKŠMINGAS skirtumas didžiajam vartotojų kiekiui, tiek, kad neradęs savo mėgstamo alaus eitų į kitą pardavimo vietą ieškoti mėgstamo?

Be didesnių problemų. Mano manymu, “be didesnių problemų”, reiškia – galiu nusipirkti beveik visur, kur prekiaujama alumi. Didieji aludariai kuo puikiausiai susifokusavo patenkinti šią poreikio dalį. Jų alaus galima nusipirkti beveik visur ir visuomet. Ir prekių trūkumų beveik nepasitaiko.

Todėl ir tenka konstatuoti, kad nors mažieji aludariai laimėjo mūšį (dėl skonio), tačiau karą dėl klientų pinigų pralošia. Ir kol jie leis didiesiems turėti esminį konkurencinį pranašumą distribucinėje sistemoje, kol mažųjų aludarių produkcijos nebus galima lengvai (toli neieškant) nusipirkti, tol skonis tebus smagus savęs pagyrimas, bet nelabai virstantis pardavimais ir uždirbamais pinigais.

Kaip, matyt, supratote, prekių lentynoje (ne)užtikrinimas ir tapo pagrindine mano anksčiau minėto kliento pardavimų mažėjimo priežastimi. Būdami dideli, žinomi ir skaniausi, jie manė, kad jų klientai (mažmeniniai prekybininkai) patys norės turėti tuos produktus. Tačiau konkurentai daug geriau valdo distribuciją ir stumia juos iš lentynų ir rinkos.

Pabaigai apie skonį

Vartotojų skonis – įdomus dalykas. Prisimenu, kuomet dirbau alkoholio distribucijos įmonėje, mes darėme tyrimą, kodėl pirkėjai renkasi vienokią ar kitokią viskio rūšį. Manau, kad nenustebinsiu pasakydamas, kad 90% pirkėjų prioritetą teikia skoniui, nors 80% iš jų viskį vartodami maišo su kola. Tai ar tikrai, skonis yra lemiantis kriterijus?

Share/Bookmark

Pamenate, praėjusį ketvirtį buvome nuvykę į “Švyturį” savo akimis padaboti, kaip ten klaipėdiečiai verda alų? Mus priėmę aludariai kantriai atsakinėjo į visokiausius klausimus – apie šamarliakus, gamybos procesą, logistiką, papildymą į lentynas, vartotojų informavimą ir t.t. Gavosi ilgokas tekstas, o jei skaičiuotume su komentarais – ištisa lietuviško alaus duomenų bazė gautųsi.

Panašu, kad anąkart stengėmės ne veltui. Prieš savaitę nusipirkau “Ragučio” gamybos “Forto” alaus vien dėl to, kad ant etiketės pastebėjau pažymėtą išpilstymo datą. Taip, tą pačią, kuriai “Švyturys” tuomet sakė nerandąs vietos.

Pažiūriu “Ragučio” internetą, o ten jau savaitę atitinkamas presrelyzas bekabąs. Ta proga padarysiu kompiliaciją zebro principu, lai pasišneka bloge šiedu aludariai su commonsense.lt pagalba:

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Tęsiame etikečių apžiūrą ir klausiame, kodėl rašoma tik alaus galiojimo pabaigos data, o nerašoma, kada alus buvo išpilstytas. Juk, sutikime, kelis mėnesius išlaikyti alų “tinkamomis” sąlygomis yra sunkiau, nei savaitę, todėl vartotojams būtų įdomu sužinoti, kiek laiko šnekutis laukė savo šnekoriaus. Juolab pagaminimo datą žinome pirkdami dešras, sūrį, grietinę.

“Ragutis” 2010-07-21:

Ant šia proga išleisto naujo dizaino „Forto“ butelio esančios etiketės „Ragutis“ taip pat pradeda spausdinti ne tik alaus galiojimo datą, bet ir pagaminimo datą – to nedaro kol kas nė viena alaus darykla Lietuvoje. Spausdinant alaus pagaminimo datą, ketinama pasiekti, kad vartotojai atkreiptų dėmesį į tai, kokio šviežumo alų geria ir rinktųsi šviežesnį produktą.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Iš pradžių Džuljeta pažeria abejonę, kodėl vartotojams apskritai turėtų rūpėti išpilstymo data, nes juk “gamintojas garantuoja, kad identiškos skonio savybės per šitą periodą bus išlaikytos”.

“Ragutis” 2010-07-21:

„Esame aludariai, mylime alų ir puikiai žinome, kad jis yra skaniausias, kai šviežias“, – savo sprendimą pritaikyti sau griežtesnius apribojimus, nei reikalauja Lietuvos teisiniai aktai, aiškino AB „Ragutis“ (…). „Alus, laikomas butelyje, santykiauja su jame esančiu kad ir nedideliu deguonies kiekiu. Deguonis verčia skystį oksiduotis ir šiek tiek keičia skonį. Manoma, kad geriausias, po išpilstymo į butelius beveik nepakitęs, alaus skonis išlieka apie du mėnesius nuo jo pagaminimo“.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Vėliau Dainius pasakoja, kad etiketėje maža vietos, kad daug vietos užima barkodas… Bet suskambus nelabai įtikinamai, buvo pasakyta, kad “Švyturiui-Utenos alui” išpilstymo datos privalomas žymėjimas netgi “būtų naudingas, nes mūsų galiojimo laikas yra trumpiausias”.

“Ragutis” 2010-07-21:

Gamintojai įsipareigoja, tikėdamiesi geranoriško prekybininkų požiūrio į pakeistas alaus pardavimo taisykles, kad „Forto“ alus parduotuvių lentynose nebus laikomas daugiau nei du mėnesius, tuo tarpu kai dažniausiai pasitaikanti alaus „išlaikymo“ riba Lietuvoje – net šeši mėnesiai. „Forto“ aludariai tikisi, kad Lietuvos pardavėjai priims šį iššūkį ir taip pat bus suinteresuoti, kad vartotoją pasiektų tik šviežias alus.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Pripažinęs, kad tos informacijos, kurios nereikalauja įstatymas, stengiamasi nedėti, nes “taip gali prisigalvoti ir paišyti mikimauzus”, Dainius, mano akimis, pasako dalyką, kuris būtų vertas ir kokio rimto laikraščio puslapių: “Švyturio-Utenos alaus” atstovas teigė palaikytų reglamentavimą, kuriuo aludariai būtų įpareigoti etiketėse atskleisti alaus išpilstymo į butelius datą”. Bet tam, pasak Džiuljetos, priešintųsi prekybininkai, kuriems “vartotojai sukeltų jovalą lentynose”, ieškodami šviežesnio produkto (taip išeina, poreikis šviežesniam alui egzistuoja?).

“Ragutis” 2010-07-21:

„Planuojame alų virti dažniau, taip pat dažniau ir mažesnėmis partijomis vežioti jį į parduotuves. Taigi, alaus gaminimas bei logistika pareikalaus iš bendrovės daugiau sąnaudų. Taip pat turėsime prižiūrėti, kad parduotuvėse „Forto“ alus nebūtų laikomas ilgiau nei du mėnesius – gal net rengsime alaus išpardavimus“, – pasakojo bendrovės vadovas.

Ką gi, ačiū, kad skaitote, komentuojate ir reaguojate. Dabar žinosime, kad lietuviško alaus rinkoje SLA į blogerių paburbuliavimus yra ~4 mėnesiai

RESPECT.

Viskas logiška. Kol vienas rinkos žaidėjas (“Švyturys”) siūlo vartotojams juo tikėti, kitas (“Ragutis”) tiesiog pateikia įrodymus.

RESPECT.

Kiek laiko reikės sureaguoti “Švyturiui”?

Share/Bookmark

Tie, kas skaitote mūsų tinklaraštį, žinote, kiek daug dėmesio skiriame atsargų valdymo temai. Apie tai kadaise rašėme:

Šventos karvės valdo

Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai? #1

Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai? #2

Kodėl tam skiriame tiek daug dėmesio? Ne paslaptis, kad atsargų valdymas daugeliui kompanijų (tiek prekybinių, tiek ir gamybinių) yra viena svarbiausių užduočių – juk neturint to, ko nori klientas, prarandami pardavimai, tuo pat metu per didelės atsargos – tai ne tik užšaldyti pinigai, bet ir papildomi kaštai, prarastas lankstumas ir pan.

Kadangi man kalbėti yra truputėlį lengviau nei rašyti, ir toliau naudojuosi tiesioginio bendravimo su jumis galimybe, užuot rašęs ilgiausius straipsnius ir mėginęs atsakyti į visus galimus klausimus raštu. Kas išmėginote šią bendravimo formą, matėte jos privalumus. Taigi kviečiu prekyboje besidarbuojančius ar šia sritimi besidominčius skaitytojus prisijungti prie nemokabo webseminaro “Efektyvus atsargų valdymas mažmenoje” liepos 1 d. 14 val. (Vilniaus laiku). Planuojama trukmė – 1 val. 15 min.

Taip pat pakvieskite savo draugus/pažįstamus, kuriems tai gali būti įdomu (o įdomu bus visiems, kurie nors truputį susiję su prekyba). Man nėra skirtumo, ar per internetą bendrauti su 20 žmonių, ar su 200. Juolab visas veiksmas – nemokamas, vykdomas iš geros valios, visi galime ramiai pasibendrauti iš savo darbo vietų.

Kuo šis webseminaras skirsis nuo kitų, jau surengtų panašia tema? Truputį nuodugniau panagrinėsiu, kuo kai kurie mažmeninės prekybos tinklų atsargų valdymo aspektai skiriasi nuo distributoriaus atsargų valdymo. Ir, žinoma, atsakymai į jūsų specifinius klausimus.

Taigi, pasimatykime webseminare:

Laikas: 2010-07-01 14:00

Tema: “Efektyvus atsargų valdymas mažmenoje”

Pranešėjas: Nerius Jasinavičius

Registracija

Share/Bookmark

Amerikos vyriausybė nusamdė konsultantus, kad šie sugalvotų, kaip iš mėšlo padaryti sviestą. Praėjo pusmetis, ir klausia, kokie pasiekti rezultatai. Atsakymas buvo trumpas: jau kvepia kaip sviestas, bet su skoniu dar ne viskas gerai.

Mus užvaldęs siekis viską gauti kuo pigiau. Ir net reklamos bruką mintį, kad viską perkate labai pigiai. Tipo pigiau nebus. Bet ar galime nors kartą sustoti ir truputį pasukti smegenis?

Tarkime, yra įmonė, kuri gamina marškinėlius. Jos pardavimo kaina distributoriui yra 10 litų, o pelnas yra 2 litai. Turbūt ne paslaptis, kad lietuviški distributoriai vidutiniškai užsimeta apie 70-100% kainos. Dar pridėkime mokesčius ir gausime, kad lentynoje patys paprasčiausi marškinėliai kainuoja 30 litų. Bet jie kokybiški.

Na, drabužių kokybę man kažkada nusakė tokiu kriterijumi. Jeigu drabužis po vieno plovimo prarado formą ar spalvą, tai yra popierinis šlamštas. Jeigu po 10 kartų – tai tiesiog vienkartinis drabužis, tiesiog pagerintas šlamštas. Jeigu po 100 kartų, tai jūs nusipirkote kokybišką drabužį. Dar yra toks supratimas kaip amžinas ir jam taikomas reikalavimas atlaikyti kelis šimtus skalbimų. Dažniausiai tokie drabužiai-kostiumai naudojami pasilinksminimo parkuose.

Taigi nusipirkome marškinėlius už 30 litų, bet kokybiškus. O dabar atsiranda gamintojas, kuris gali pagaminti marškinėlius už 2 litus, bet tai jau bus vienkartinis drabužis ir pelnas tik 1 litas. Distributorius, gavęs tokias kainas, gali parduoti marškinėlius už 6 litus. Bet pirkėjas džiaugsis nusipirkdęs marškinėlius ir už 15 litų. Juk dvigubai pigiau. Taigi gamintojas parduoda distributoriui už 4 litus ir gauna net 3 litus pelno. Distributorius irgi neparduos už 12 litų, jeigu pirkėjas pasiruošęs mokėti daugiau. Taigi tiek gamintojas, tiek distributorius gauna milžiniškus pelnus, parduodami šlamštą.

O kas dar atsitiko? Gamintojas, kuris gamino kokybišką produkciją, bankrutavo, nes vertybės neleido gaminti šlamštą. O kiek atpigo pirkėjui prekė? Pirmu atveju 100 plovimų atlaikė vieni marškinėliai, t.y. sumokėta 30 litų, o va antru atveju jums prireiktų net 10 marškinėlių, ir tai jums kainuotų tik 150 Lt. Tikrai, pigiau šiukšlių nebus! Kaip tenai apie skūpus, kurie moka du kartus. Reiks sugalvoti terminą tam, kuris moka dešimt kartų ir vis vien nepasimoko. Beje, prisiminkime, kad vienkartiniams marškinėliams reikia specialių skalbimo miltelių. Kam tų miltelių reikia? Kad spalvos marškinėliai neprarastų, ar kad šlamštas dar daugiau kainuotų?

Gerai, galime padaryti eksperimentą. Žinom, kad kainą reikia dalinti iš trijų, ir gausime gamintojo kainą. Dažnai gamintojas skelbia, už kiek superką žaliavas. Taigi paėmiau saulėgrąžas, ir po greito skaičiavimo supratau, kad gamintojas turi du kartus pigiau supirkinėti žaliavą, jeigu nori įtilpti į distributorių diktuojamą kainą. Greičiausiai tenai ne saulėgrąžos, o tai, kas liko nuo saulėgrąžų. Tas pats atsitiko ir su medumi, atpigo tik kažkodėl natūralus medus, kuris nenori cukruotis. Gal afrikietiškos bitės kitokį medų renka, ar tiesiog vertimo klaida ir čia visai ne medus? O kaip paaiškinti ramunėlių arbatą su skonio ir kvapo stiprikliais? Jau ir saldainiai yra ne šokoladiniai, o šokoladinio skonio. Ir kaip manote, kiek visas šitas grožis atpigo. Tik tiek, kad tie, kurie dar bandė gaminti kokybiškus produktus, bankrutuotų.

Kažkaip su kiekvienu vitaminu E pradedu jausti, kad nebenoriu daugiau nuolaidos. Pradedu jausti, kad pradedu baidytis nuolaidų. Nesusikalbu su žmonėmis, kurie siūlo pigiau. Gal tai alergija, o gal tai nuolaidos baimė, nes intuicija sako, kad jau viskas, ką aplinkui siūlo nusipirkti, yra šlamštas, net jeigu aiškina, kad mažesnė kaina yra dėl sumažėjusio antkainio. Kiek gali mažėti kaina, juk yra riba. Mažiau nulio vis vien nebus. Ir kas nustatys, kada ta riba yra pasiekta? Bent jau pagal E vitaminų kiekį maiste galime sakyti, kad ta riba jau senai peržengta.

Tiesa pasakius, bandžiau ieškoti kokybiškų daiktų, kurie turėtų kokius nors kokybės vertinimus. „Sveikas maistas“ bando padėti susigaudyti maisto srityje. Yra kelios specializuotos elektronikos parduotuvės. O su drabužiais tai tragedija. Jeigu nori kostiumo, tai labiau apsimoka nuskristi į Milaną ir nusipirkti šių metų sezono kostiumą, negu pirkti kelių sezonų senumo kostiumą Lietuvoje.

Bendras vaizdelis, kad konsultantams pavyko išspręsti problemas, susijusias su mėšlo skoniu, nes mes net nepajutom, kad jau valgome ne sviestą.

Share/Bookmark