Common sense

Ankstesniame įraše paėmiau rodiklius iš distribucijos. Vėliau man priminė visai neekonominį valstybės rodiklį – laimingumo rodiklis. Jis varo iš proto visus ekonomikos guru, nes jame tiek daug subjektyvumo, kad sunku net nuspėti, kaip gali pasielgti žmonės, kurių darbą vertinamas tokiu rodikliu.

Aptarinėjant laimingumo rodiklį iškilo klausimas: o koks ekonomikos tikslas? Na, vieno tikslo nepavyko surasti, bet užtat visi tikslų prirašė krūvas, pridedu pavyzdį. Žinoma, aš čia gerai pavariau: pradžioje pradėjau matuoti ekonomikos skatinimą, o tik tada uždaviau klausimą, koks ekonomikos tikslas.

Mėgstame klausti auditorijos, koks verslo tikslas. Gauni krūvas atsakymų, pavyzdžiui, patenkinti klientus. Na, liaukitės ėmę pinigus iš klientų ir jie bus visi patenkinti, tik kas atsitiks jūsų verslui? Todėl būkime teisingi: verslo tikslas yra uždirbti pinigus. O kam verslas pinigus išleis, tai jau kitas verslo brandumo lygis. Ar klientus linksminti, ar darbuotojus vežioti į Egiptą, ar naują namą savininkams padovanoti pajūryje. Kitaip sakant, verslo uždirbti pinigai skirti verslo savininko svajonėms realizuoti, priklausomai nuo sugedimo lygio.

Sudėtingiau su vyriausybinėmis organizacijomis. Koks yra gaisrininkų tikslas? Va ir neatspėjote: jų tikslas sumažinti žalą. Jeigu reiks, tai dar ir ką nors padegs. O koks švietimo sistemos tikslas? Pirmiausia, reikia nuspręsti, kas yra sistemos savininkas, kuris galėtų nustatyti tikslą, ir tik toliau diskutuoti. Bet prisiminkime, kam iš viso švietimo sistema buvo sukurta. Kai vieno seminaro dalyviai pasufleravo – rengti paklusnius mokesčių mokėtojus. Kaip ir neturėjau, ką pridurti. Galite paskaityti ir LDB tikslą. O kokio jūs tikėjotės? Vėl atkartojant seminaruose girdėtas mintis, tai LDB tikslas arba bedarbius registruoti, arba pašalpas dalinti, bet tikrai ne įdarbinti.

O gal prezidentė žino, koks ekonomikos tikslas? “Valstybės ekonominis tikslas – žmonių gerovė“. Na, jėga, teko net truputį pamąstyti, kaip čia iš žmonių ir ekonomikos kokteilį padarė. Pradėkime nuo to, kad, ko gero, kalbėdami pie ekonomika nemąstome apie įmonę. Ne įmonė ekonomiką sukuria. Realiai, kas labiausiai nulemia ekonomiką? Valstybės nustatytos taisyklės, konkurentai, krizės ir t.t. Negeras klausimas, per daug atsakymų. Tada kitaip paklausiu: ką mes paskiriam rūpintis ekonomika? Vyriausybes – toks bus atsakymas. O kas vyriausybėms rūpi, kai kalba apie ekonomiką? Kiek surinksime mokesčių. Na va, galėtume save paskelbti Kolumbais, atradusiais Ameriką.

Bet prezidentė turi būti teisi, reiškia, tikslas – ne surinkti mokesčiai? O kas tada? Va ir pereinam kitą klausimą: o kam leidžiami mokesčiai? Na, valstybės tarnautojų atlyginimams ir socialinėms programoms. Ir čia prasideda įdomumas. Nes mes ekonomiką suplakame su socialiniais dalykais. Ir tada bet koks pakeitimas tampa ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu košmaru. Ir kuo daugiau valstybė skiria socialinėms programoms lėšų, tuo ekonomika tampa sunkiau valdoma. Tiksliau, ekonomikos valdymas tampa socialiniu košmaru. Tada krizės akivaizdoje taupymas atneša daugiau žalos negu naudos (ties šiuo teiginiu nesiplėsiu, patys pamąstykite). O savo ekonomikos tikslo variantus brūkštelėkite komentaruose. Tik prašau, nekartokite big names mirusių klasikų minčių.

Grįžtame prie mano temos. Gamyba ir projektinė aplinka turi du dėkingus matavimus – TDD ir IDD. Uch, kaip stipriai ir iš karto užlenkiau. Bet jeigu ūkiškai, tai čia nieko naujo ir gudraus neišrasta. Viskas yra sugalvota iki mūsų. Taigi, tas TDD, jeigu visai paprastai, tai delspinigiai. Kam jie reikalingi? Tam, kad viską darytume laiku. Čia reikia žinoti, kad delspinigiai eina nuo visos sumos, o TDD naudoja pralaidumą, kurį kartais galima prilyginti maržai. Delspinigiai nuo TDD skirsis tik masteliu.  Kaip ir aiškus matavimas. Kartais jis dar būna vadinamas OTIF. Tik OTIF nematuojamas pinigais. O IDD – tai žaliavų kaina (tiksliau, jei žaliavoms pirkti jūs pasiėmėte paskolą ir mokate palūkanas, tai palūkanos ir būtų IDD). Tikslas – kad TDD siektų nulį, o IDD nedidėtų. Dabar pats laikas pažiūrėti, ar galima panaudoti šiuos matavimus valstybės valdyme?

Kadangi paminėjau, kad tam tikrais atvejais pralaidumas yra marža, o valstybėje maržos pavadinimą prilyginau mokesčiams, tai dabar bandau suprasti, kas man gavosi. Prisiminkime sparnuotą frazę, kad per viešuosius pirkimus galima sutaupyti 10%. Gauname sumą. Nustatom, ką reikia padaryti ir per kiek laiko. Ir kai tik pradedame vėluoti, iš karto įsijungia TDD matavimas. O kas galėtų buti tokiu atveju IDD? Na, visos išlaidos, susijusios su šiuo projektu.

Panagrinėkime kitą pavyzdį. Tarkime, gaminame įmonę, o naujos įmonės įregistravimas trunka mėnesį. Žinome, kiek vidutiniškai nauja įmonė sumoka per pirmą mėnesį mokesčių, todėl galim paskaičiuoti, kiek negavome mokesčių, jeigu įmonė registravosi mėnesiu vėliau. Visos įmonės, kurios registravosi ilgiau negu mėnesį, pradeda generuoti TDD visom institucijoms, kurios susijusios su įmonės registravimu. O kas tada galėtų būti IDD? Na, visos įmonės, kurios pradėjo registravimo procesą, bet jo neužbaigė. Nes teoriškai, jeigu įmonę įregistruotum per dieną, tai mokesčius, jau galėtum rinkti, o dabar reikia dar laukti 30 dienų, kol tarnautojai apsisuks su popierių tikrinimu. Kuo greičiau įregistruojam, tuo mažesnis IDD. Taip butų galima visas įstaigas pririšti prie TDD – IDD ir matuoti kasdien. Paprastos analizės būdu galima rasti, kas daugiausiai generuoja TDD – IDD ir tenai nukreipti Vyriausybes dėmesį. O ten kur dėmesys, ten ir rezultatai.

Idėja graži, kaip ir prezidentės ekonomikos tikslas. Tik su realizacija, manau, kad ne kas gautųsi. Nes pernelyg aiškiai matytųsi, kuri įstaiga neprisideda prie mokesčių generavimo, o gal netgi žlugdo jų surinkimą. Ar mums to reikia?

Share/Bookmark

Buvau sau prižadėjęs, kad apie “Snorą” nerašysiu, bet negaliu susilaikyti nepapurkštavęs, regėdamas sėkmingą lobistų darbą.

O pradėkime nuo paprasto susipažinimo. Paimkime banknotą ir perskaitykime visus užrašus. Neapima keistas jausmas, kad kažko trūksta, kad jūs patikėtumėte, kad rankose laikote pinigą? Kur grasinamas užrašas, kad pinigų padirbinėjimas yra nusikalstama veikla? Tokį užrašą radau ant Baltarusiškų rublių, bet nei litas, nei euras, nei doleris tokių užrašų neturi.

Tiesą pasakius, naujuose pasuose įrašytas kažkoks kažkam prašymas. Ech, kur tas senas aiškus valstybės įsipareigojimas: „Šis pasas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika“. Beje, smetoniškuose lituose buvo užrašas, kad padirbimas įstatymais draudžiamas. Kodėl ir kur dingo toks svarbus įsipareigojimas, skaitytojai savo teorijomis galės pasidalinti komentaruose.

Gerai, jau supratom, kad banknotai valstybei nebeįdomūs, tiksliau sakant, grynieji pinigai ateities neturi. O kas turi? Gal elektroniniai pinigai bus paklausiausi? Ir čia išryškėja labai įdomus dalykas: jeigu turi grynuosius, tai visada gali atskirti, ar jie tikri, ar padirbti. Bet jeigu turi elektroninius pinigus, kaip galima patikrinti, ar jie tikri? Elektroninis pinigais yra sudarytas iš tokių pačių bitukų, baitukų, kaip ir sexy paveiksliukas. Aš čia sutirštinau spalvas, nors, tiesą pasakius, tai yra seniai išrastas būdas (1,2). Beje, jis taip gerai naudojamas, kad valstybės nustojo skelbti, kiek yra pinigų. Gal jos pačios nežino, kiek ir kas pinigų prikūrė?

Ir čia mes prieiname prie įdomiausių klausimų:

• Pinigų teorijos, susijusios su grynaisiais ir aukso standartu, jau nelabai paaiškina, kas vyksta. JAV FED pinigus elektroniškai daugina kaip super kompiuteris, o va infliacija neprasideda?
• Kodėl valstybė, kurios nuosavybė yra pinigai, turi juos skolintis iš privačių bankų?
• Kodėl bankai nustojo skolinti verslui?

Aš pradėjau skaityti keletą teorijų apie pinigus, ir jas numečiau. Nes pinigai nėra vertinami kaip prekė. Infliacija ir defliacija – tai mums gerai žinomas paklausos ir pasiūlos modelis. Tiesa, ši prekė pati likvidžiausia. Visomis prasmėmis. Ir dar: visos teorijos vienaip ar kitaip susijusios su grynaisiais arba aukso standartu. Tai reiškia, kad pinigų masės augimas kada nors įsisotins.

Na, elektroniniai pinigai neplanuoja įsisotinti, ribų elektroniniams skaičiams juk nėra. Va, tada supranti, kad FED išleisti milijardai – tai tik fikcija, nes ekspertai skaičiuoja, kad rinkoje pinigų trūkumas siekia maždaug 1,5 trilioną (1.500.000.000.000) dolerių. Apie kokią infliaciją galime kalbėti, jeigu pinigų trūkumas yra toks didelis?

Kažkur skaičiau, kad visos krizės prasideda nuo pinigų trūkumo. Jeigu sulygintumėte Graikijos ir JAV makroekonomikos rodiklius, rastumėte kelių procentų skirtumus. Tai kodėl viena bankrutuoja, o kita yra didžiausia pasaulio ekonomika? Skirtumas tik vienas ir labai mažas: Graikija negali spausdinti pinigų. Tiesa, Vokietija su Prancūzija gali, todėl ir gelbsti Graikiją. O dar tiksliau – Vokietijos ir Prancūzijos bankai melžia Graikiją.

Pamėginkime Graikijos pavadinimą pakeisti į Lietuvą. Mes irgi kažkada sumąstėme, kad litų nespausdinsime. Aš taip nesumąsčiau, todėl įdomu, kam tokia mintis šovė? Žinome, kad įstatymus leidžia Seimas. Gal yra nors vienas seimūnas, kuris gerai išmano bankų veiklą? Tiek gerai, kad galėtų suprasti, kokius įstatymus reikia išleisti? Hmm, reiškia, jiems įstatymus rašo KAŽKAS. Vadinasi, tie KAŽKAS ir sumąstė. Nes klausimas taip ir lieka neatsakytas, kodėl Lenkijai devalvacija yra gerai, o Lietuvai yra blogai. Žinau, kad per devalvaciją visi nukenčia. Bet tai trumpalaikė kančia, o kas ilgam nukenčia? Tiksliau, kieno skolų portfelis labiausiai nukenčia? Na, va, ir išsiaiškinome, kodėl Lietuvos Valstybė negali atvirai leisti pinigų.

Bet pinigų trūksta ir jų reikia sukurti. Ir čia maloniai pasiūlo paslaugas pinigų kūrime komerciniai bankai. Kurie gali lengvai sukurti elektroninius pinigus ir nustatyti palūkanas. Negi kas nors mano, kad Viliboras yra konkurencijos rodiklis, o ne dar vienas gražus įrankis legalizuoti bankų godumą? Ypač, kai bankai tarpusavyje net neatlieka operacijų pagal klientams primestą Viliborą. Kitaip tariant, Lietuvos Vyriausybei reikia draugiškai nusiteikusio banko, kuris galėtu papigiai paskolinti.

Taip pabandė padaryti Lietuvos Bankas, bet triukšmo užteko, nors 99,999% Lietuvos gyventojų nesuprato, dėl ko valdžia tarpusavyje pradėjo rietis.

Ir tada nukrito “Snoras”. Na, nacionalizavom. O kas, jei vietoj bankroto, būtume visus indėlininkus nuraminę, juk vis vien ne visi būtų puolę išsiimti pinigus, žiūrėk, ir būtų reikėję pridėti kelis kartus mažiau, negu dabar išmokėjom indėlininkams.

Bet svarbiausia, kad būtume gavę priėjimą prie pinigų spausdinimo sistemos. Nes dabar, kad spausdintum pinigus, nereikia suprasti poligrafijos, tereikia praeiti LB reikalavimus, pasivadinti banku, nusipirkti kompą, įsidėti excelį ir paskelbti, kad jis apskaito pinigus, ir visi auditoriai turi tikėti tuo exceliu. Jeigu kas nors excelio skaičiuose nepatinka, galima juos pakoreguoti. Kas atskirs, kur tikri, o kur netikri bitukai, baitukai?

Idealus variantas Vyriausybei: pati padeda indėlį į savo banką, ir pati sau pasiskolina, ir dar už kokį nori procentą. O jeigu pati nesugebės gražinti paskolos, subankrotins banką. Ir niekas niekam neliks skolingas, ir pinigų visi turės, kiek reikia. Bet tai gali kai kam nepatikti. Štai kodėl taip greitai LB po nacionalizavimo subankrotino “Snorą”, net neleido Vyriausybei pasiimti solidžios paskolos. Neduok Dieve, kitų bankų pelnai nukentės: geriau ne pelnus skelbtų, o kiek mokesčių sumokės nuo pelno. Tiesą pasakius, nepraėjo nė pusmetis, ir kai kas Vyriausybėje prabudo, bet sprendžiant iš kitų straipsnių bus greitai vėl užmigdytas.

Liko paskutinis klausimas: tai kodėl bankai nustojo skolinti verslui. Atsakymas paprastas. Tarkime, paskolino gamyklai X, ji prigamino gaminių Y, ir jų niekas neperka, nes 20% yra bedarbiai, o dar likusi 20% dirbančiųjų gauna minimumą, kuris yra mažesnis už pašalpas. Ką reikėjo daryti kitaip? Manau, kad jau vėlu mojuoti kumščiais, nors vartojimą vis vien reikia skatinti, o tam reikia pinigų. Ir gal užuot juos davę bankamas išdalinti, būtume geriau daugiau davę eiliniams dirbantiesiems?

Share/Bookmark

Maloniai kviečiame atvykti į knygos „Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti vaikus apie pinigus“ pristatymą.

Ačiū, nuvykome.

Susidomėjau, nes mano vaikai kaip tik dabar eksperimentuoja, ką galima padaryti su kišenpinigiais. Tik tądien dar nežinojau, ką mūsų visų mylimas Seimas padovanos Kalėdoms. Ankstesnė dovana visiems apkarto.

Taigi diskusijoje, kaip ir žadėta, dalyvauja:

• Julita Varanauskienė (SEB šeimos finansų ekspertė)

• Rasa Bagdonienė („Lietuvos Junior Achievement“ valdybos narė)

• Paulius Gebrauskas („Šeimų universiteto“ valdybos pirmininkas)

• Kiti ekspertai.

Tema pradedama nagrinėti nuo pamatų, kad pinigai nėra vertybė, kad pražudo ne pinigai, o meilė pinigams. Mintis nuklydo: čia mes taip apie Seimą kalbam, kaip apie vaikus, kurie turi nepasotinamą meilę pinigams? Gerai, bandau nesiblaškyti, kol plėtojamos teorinės temos. Beje, pradėjo kirbėti kitas klausimas, o kokios vertybės bus pas vaiką, kuris pusdienį praleidžia prie durnadėžės. Ji pastoviai bamba: “Leisk pinigus ir skolinkis, arba skolinkis ir leisk pinigus”. O gal tokiai reklamai neatsparūs ne vien vaikai, o ir seimūnai. Apie ką aš čia? Iš kur man lenda tokios mintys? Aaa, visi diskusijos atstovai sėdi pasitempę kaip Seime ir kalba rimtai apie viską ir nieko konkrečiai, gal todėl ir asocijuojasi su Seimu.

Laukiam, ir tuomet iš kitų ekspertų žodį perima Austėja Landsbergienė. Ir tada pradeda kristi perliukai. Aš jų neperpasakosiu, reikia pačiam išklausyti. Bet klausai žmogus ir supranti, kad tai žmogus, kuriam darželinukas – tai žvaigždė, apie kurią sukasi visata.

Daug linksmų pavyzdžių, kaip vaikai žaidžia su kasos aparatais, arba bando suprasti, kas yra pinigai, ir kaip juos reikia pasidalinti. Klink… na jo, o kaip pasidalinti, jeigu trūksta? O jeigu biznis toks, kur “neapgausi, neuždirbsi”? Klink… Seimas su PVM idėja bandė atimti iš visų ir po lygiai. Bet visi pasipriešino demokratiškai išrinktos valdžios kėslams. Todėl politikai ėmėsi, to, ką geriausiai moka, politikos, t.y. “skaldyk ir valdyk” metodikos. Dabar apmokestins visus, bet kiekvieną individualiai. Ir tik kitais metais, kaip žirafoms rinkėjams daeis, kad babkių neliko ne tik jų piniginėse, bet ir valstybės biudžete. Įdomu, kurie bankai skelbs rekordinius pelnus? Klink…

“Mokinant vaikus elgtis su pinigais, reikia elgseną susieti su atsakomybe” – porina ekspertas. Klink… Idomu, apie kokią atsakomybę kalbama? Privataus asmens prieš banką, privataus asmens prieš valstybę, banką prižiūrinčių institucijų, prezidentės, ir t.t. Turbūt čia apie tą, kuri sutinkama tik pasakose. Klink… Žmogaus amžių galima padalinti į šiuos etapus: 0-4 metai – tai aukso amžius, kada vaikas viskuo tiki; 4-6 – tai sidabro amžius, kada vaikas mokinasi, kas jam patinka; ir vėlesnis etapas, vadinamas akmens amžiumi, kai reikia viską įkalti. Klink… Ar yra kas nors dar kietesnio ir brangesnio? Deimantinis periodas, tai kai sėdi Seime.

Klink… Tikiuosi, renginys jums patiko – užbaigia renginio vedėjas. Taip ir nepastebėjau, kaip prabėgo valanda, reiškia, užskaitom teigiamai. O knygą pasidėjau savaitgaliui paskaityti. Klink… gal reikėjo Prezidentei duoti, kad ji savo vaikams (seimūnams) knygą padalintų ir paaiškintų apie atsakingą pinigų valdymą su vaikiškais pavyzdžiais, jeigu jau kitaip nesupranta?

Klink… Didelei šeimai reikalingas didelis namas – apmokestinam, didelei šeimai didelis automobilis – apmokestinam, didelę šeimą turėti išdrįs turėti tik daug uždirbanti šeima – progresiniai mokesčiai. Tai kur ta garsioji vertybė – šeima, kurią valstybė remia? Ar pradžiai atimsim, o paskui sušelpsim, ir dar dėkingas turėsi būti?

Žodžiais jau niekas netiki, kai pamato realius veiksmus. Blyn Seimas, negi sunku sutaupyti 5% biudžeto ir taip gauti tą trūkstamą milijardą. Bet savi marškiniai arčiau kūno, todėl vaikiškų knygučių neskaitysim ir kitus paturėsim.

Share/Bookmark

Viena iš pačių švenčiausių karvių, su kuria man tenka susidurti konsultuojant savo klientus, tai apskaitos ir rodiklių sistemos. Kodėl jos yra svarbios? Todėl, kad apskaitos ir rodiklių sistemos lemia žmonių ir organizacijų veiksmus. Daugelis turbūt girdėjo šią frazę: „Pasakyk man, kaip mane matuosi ir aš pasakysiu kaip elgsiuos“. Taip pat, daugelis turbūt yra girdėję žinomą Dr. E. Goldrato (verslo romano „Tikslas“ bei „Pasirinkimas“ autoriaus) frazę: „Išlaidų apskaita – didžiausias produktyvumo priešas!“.

Turbūt daugelis vadovų yra susidūrę su situacija, kuomet vidinis balsas skatino nepasikliauti finansiniais rodikliais. Ir ne todėl, kad kažkas juos falsifikavo, o todėl, kad tų rodiklių esmė neteisinga.

O finansininkai yra susidūrę su situacija, kuomet jiems nepavyko įrodyti vadovams, kad verta imtis „nuostolingo“ užsakymo, nors prekė ar paslauga atrodo nepelninga.

Kiekviena metodika yra paremta tam tikromis esminėmis prielaidomis, ir, nesuvokus metodikos šerdies, galima priskaldyti daug malkų. Apribojimų teorija seniai apibrėžė, ką reikia keisti valdymo apskaitoje ir rodiklių sistemoje. Kviečiu jus į websebinarą, kurio metu apie tai ir kalbėsime. O jei norite įsigilinti, kviečiu dalyvauti nuotoliniuose (internetiniuose) kursuose „Kaip priimti ir vertinti verslo sprendimus“.

Webseminaras „Kaip vertinti verslo sprendimus, arba kodėl klasikinė išlaidų sistema paseno?“

Kada: kovo 29 d. 14:00 val.

Apie ką:

Kiekybiniais matavimais paremti vertinimai formuoja įmonės elgseną. „Pasakykite, kaip mane matuosite, ir aš pasakysiu, kaip aš elgsiuos”. Finansinių tarnybų pateikiami vertinimai lemia įmonės veiklos rezultatus. Bet ar mes susimąstome, kaip mes formuojame vertinimus ir rodiklius šiandien? Neleiskite inercijai ir toliau griauti Jūsų verslo. Kaštų apskaita paremti matavimai yra žlugdantys. Atėjo laikas permąstyti nusistovėjusias „tiesas”, užkertančias daugeliui įmonių kelią link geresnių veiklos rezultatų. Šių kursų metu apžvelgsime klaidingus įmonės veiklos vertinimus, pateikiamus finansinių tarnybų bei iškraipytos informacijos sukeliamus padarinius.

REGISTRACIJA

Share/Bookmark

Penktadienį ryte, prieš išvažiuodamas į Ukmergę (turėjau dėstyti ten), prie rytinės arbatos perskaičiau įdomią VŽ redakcijos nuomonę apie tai, kaip vyriausybė nori uždrausti grynuosius:

Taigi, kokius pasiūlymus svarsto Vyriausybė? Fiziniams asmenims skolintis grynaisiais – uždrausti. Sandoriai, viršijantys maksimalią sumą (dydis dar nenustatytas), – neteisėti. Juridiniams asmenims teisę turėti kasą – riboti. Darbo vietoje turėti daugiau nei protingą sumą savų grynųjų pinigų pardavėjams, valstybės tarnautojams – uždrausti. Kasos aparatai visai mažmeninei prekybai, išskyrus namudines prekes, – privalomi. Algas mokėti tik per banką. Grynųjų tvarkymo įkainius, ypač didelėms sumoms, – didinti. Grynųjų priėmimo ir išdavimo sumas per dieną – riboti. Užduotis valstybei: bankomatų įrengimą nutolusiose vietovėse – dotuoti.

Komentaruose, kaip ir reikėjo tikėtis, didžioji dalis pasisakė prieš grynųjų draudimą, tačiau buvo ir kitokių komentarų. Štai skaitytojas redakcijos nuomonei pareiškė (kalba netaisyta):

Man tas jusu tylus agitavimas pries grynuju apribojima labai primena turgininku, tiksliau kontrabandistu, kova pries kasos aparatus. Ar ir cia pilna parsidavusiu zurnaliugu, kurie bijo “apsviesti” savo juodas pajamas?

Šiame draudime aš įžvelgiu pakankamai didelį pavojų, todėl norėjau šiek tiek detaliau apie tai pasvarstyti.

Bet prieš gilindamasis, noriu pareikšti, kad nepriklausomai nuo to, ką mano kai kurie nepatenkinti skaitytojai, aš tikrai neskatinu nemokėti mokesčių. Žinoma, mes ne kart esame pasisakę apie tai, kad mokesčių našta neturi būti per didelė ir neturi žlugdyti verslo. Tačiau kontrabanda ir nelegali prekyba yra blogai, nes iškreipia konkurenciją, nes sudaro ne vienodas sąlygas ir t.t. Tikiuosi, kad skaitytojai atkreipė dėmesį, kad kasos aparatų įvedimo turgaus prekeiviams atveju aš nepasisakiau prieš. Nes tikrai nemanau, kad (dotuojami) kasos labai didina verslui mokesčius. Žinoma, kasos aparatai nepalengvins administracinės naštos verslui, kuri anot Pasaulio ekonomikos forumo, viena didžiausių pasaulyje (esame 115 vietoje iš 139). O štai noras suvaryti visus į безнала (безналичный рассчет) yra viena didžiausių klaidų.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Mūsų įmonėje dėl veiklos specifikos (visi klientai – įmonės ir organizacijos) nėra kasos ir mes neturime pajamų grynais, todėl atlyginimų vokeliuose nemokame. Nenoriu teigti, kad esu šventesnis už Popiežių, ir nežinau, ar nepasinaudočiau galimybe, jei tokia būtų.  Tačiau dabar galimybės nėra, ir netenka spręsti šios dilemos. Bet aš labai mėgstu grynuosius. Ir visiškai suprantu tuos, kurie vos gavę algą į kortelę iškart ją išsigrynina. Prisipažinsiu, kad neturiu asmeninės kreditinės kortelės. Nors ne vienas bankas aktyviai man siūlė, tačiau atsisakiau. Turiu tik Visa Electron‘us. Kodėl esu toks kortelių nemylėtojas? Atsakymas labai paprastas: gryni pinigai man leidžia kontroliuoti savo išlaidas. Tikriausiai esate pastebėję keletą nuorodų šio blogo straipsniuose į Finansinio intelekto paskaitas. Kadangi dažnai tenka bendrauti su tų paskaitų autoriumi, tai keletą jo įdėjų taikau ir aš.

Aš džiaugiuosi, kad man pasisekė gauti Finansinio intelekto pamokas seniai. Tai padėjo man išsiveržti iš finansinių narkomanų (žmonės, kuriems būtina reguliari finansinė injekcija – atlyginimas) tarpo. Tą gali padaryti kiekvienas. Tiesiog reikia laikytis elementarių taisyklių. Pirma taisyklė – išmokti išleisti šiek tiek mažiau, nei gauni. O tam reikia planuoti ir kontroliuoti savo išlaidas. O dabar prisipažinkite sau, kas vedate savo pajamų-išlaidų suvestines? Ne verslo, o asmeninių pajamų. Aš prisipažinsiu, kad nevedu. Tačiau išlaidas kontroliuoju šiek tiek kitaip – nustatydamas išlaidų kiekį savaitei ir turėdamas nustatytą grynųjų pinigų kiekį savaitei. Labai sunku yra išleisti daugiau (grynų) pinigų nei turi. Tuo tarpu, mokant mokėjimo (ypač kreditine) kortele, labai lengvai galima pamesti ribą ir pakliūti į bankų spąstus (kreditinių kortelių skolas).

Skaitydamas įvairias verstines asmeninių finansų valdymo knygas (B.Schafer, R.Kiyosaki ar kitas) visuomet stebėjausi, kodėl vienas pirmųjų tose knygose pateikiamų patarimų – atsisakyk savo kreditinių kortelių. Kam jų atsisakyti? Bet per vieną vakarėlį teko bendrauti su vieno lietuviško švediško banko darbuotoju, kuris pakomentavo, kad jiems niekaip nepavyksta pasodinti lietuvių ant greitųjų kreditų kreditinių kortelių adatos. Nors kai kuriems bankams visai neblogai pavyko (pvz., EGO kortelė). Ir pagrindinė problema tame, kad lietuviai (vis dar) – grynųjų mylėtojai. Todėl labai svarbu žmones pripratinti atsiskaityti kortelėmis, o po to jau pakeisti debetines korteles į kreditines nebus taip sunku.

Kodėl kreditinė kortelė blogai?

Kodėl blogai yra skolintis vartojimui, galite pasiklausyti čia. Apie greitųjų kreditų pavojų rašyta ne kartą. O kredito kortelės – tie patys greitieji kreditai, tik gal su šiek tiek mažesnėmis palūkanomis. Pasirodo, nėra taip lengva atkasti tas palūkanas, tačiau pasigūglinęs su bingu radau, kad už kreditinį likutį palūkanos svyruoja nuo 12% iki 17%. Tačiau už pradelstą ar viršytą kreditą gali būti skaičiuojamos iki 30% palūkanos (SNORAS, SEB, NORDEA, DanskeBank). Nepamirškime, kad bankai skolinasi lėšas už EURIBOR’ą (1,48%) ar VILIBOR’ą (1,7%). Tikiuosi, maržą pasiskaičiuosite patys. Aš jau nekalbu apie visokius mokesčius (aptarnavimo, sąskaitos siuntimo, kortelės išdavimo, ir t.t.). Beje, norint paimti greitąjį kreditą, reikia imtis papildomų veiksmų (bent jau SMSą išsiųsti). O štai pasiimti kreditinės kortelės kreditą (padidinti skolą), nieko nereikia daryti, tik… sumokėti kredito kortele. Taigi, kreditinių kortelių (skolų) turėtojai, yra žąsinai žąsys, dedančios aukso kiaušinius bankams. Tik kad tų žąsinų ne pakankamai daug.

Beje, jūs galite paprieštarauti, kad mokėjimo kortelės neįtakoja išleidžiamų pinigų kiekio. REALLY?, kaip pasakytų Dr. E.Goldratt. Jei tai būtų tiesa, tuomet kam AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYME yra straipsnis 10.5, kuriame aiškiai pasakyta, kad draudžiama atsiskaityti banko (debeto, kredito) kortelėmis bei statyti bankomatus patalpose, kuriose organizuojami lošimai.

Tenka sutikti, kad šis anti-grynųjų vajus labai naudingas bankams. Ir ne tik dėl operacijų mokesčių, kurie pastaruoju metu tik augo.

Taigi, viskas labai paprasta: reikia uždrausti ar atpratinti naudoti grynuosius, tuomet bus paprasčiau įkalbėti vartotojus įsigyti „kredito limitą“ ir… paskatinti vartoti. O kad bankai moka žmones skatinti vartoti kreditan, tai, neabejoju, daugelis prisimenate iš 2006-2008 metų.

Žinoma, tikrai negaliu teigti, kad kas nors taip toli suplanavo. Netgi galima sakyti, kad mūsų (?) bankai ne tokie, jie socialiai atsakingi ir taip nesielgs. Tačiau tą patį penktadienį VŽ paskelbė informaciją apie brolių latvių konkurencijos tarnybos baudas bankams už neteisėtą susitarimą apmokestinant operacijas mokamosiomis kortelėmis ir naudojimąsi bankomatais. SURPRIZE!!!

Taip pat http://banku-naujienos.lt/ pateikia įdomios informacijos apie bankų sutartis (kurias ne kiekvienas pasirašantis skaito), taip pat ne vieną horror story apie apie bankų elgesį ekonominės krizės metu. Apie patarėjus naktiniam mokesčių supainiojimui reformai, kad tik nebūtų devalvuotas litas, irgi nekalbėsime.

Dabar pakalbėkime apie tai, kokią naudą duos grynųjų uždraudimas kovoje su šešėliu? Juk rimtos struktūros tikrai neoperuoja didelėmis grynųjų sumomis, o vienaip ar kitaip turi suderinę pinigų legalizavimo schemą. Gal tik kokie kelių policininkai, renkantys duoklę pakelėse, operuoja grynais. Tokie suvaržymai, kaip cigarečių leidžiamo atsivežti iš Baltarusijos ar Kaliningrado kiekio sumažinimas – kenčia eiliniai žmogeliai, o vagonai ir furos kaip važiavo taip važiuoja. O gal paprasčiausiai reiktų įvesti ne tik pajamų, bet ir išlaidų deklaravimą?

Kai pasižiūri, kad žmonės aktyviai stumiami į finansinės narkomanijos priklausomybės liūną, o iš mokyklų norima išstumti elementarių elgsenos su pinigais tiesų mokymą,  pradedi susimąstyti, kodėl taip daroma. Suprantu, kad valdžiai gerai, kuomet tauta yra finansiniai narkomanai, nes juos lengva papirkti – kokia nors papildoma išmoka, ar (minimalaus) atlyginimo padidinimu. Bet negi jie tą daro specialiai?

Kai tokiomis savo nuotaikomis pasidalinau su ukmergiškiais klausytojais, vienas jų pakomentavo štai taip:

Žinot, kas blogiausia visoje šioje situacijoje? O gi tai, kad visa tai daroma ne specialiai… Jie paprasčiausiai – TŪPI.

O aš vis galvoju, negi jie natūraliai tokie TŪPI ? Ar juos kažkur to moko?

Share/Bookmark

Apie tai, kad prie defliacijos vyriausybės nemoka gyventi, jau rašėme. O kaip su infliacija? Kodėl jį turi būti “gerai”?

Pabandykime sukurti idealią infliacijos gerumo priežasties-pasekmės seką. Tai, kad vyriausybė nemoka gyventi pagal pajamas, yra jau gyvenimo faktas. O, be to, kam taupyti, juk skolas reiks grąžinti kitiems. Taigi, tik laiko klausimas, kada bus įjungtas pinigų spausdinimo mechanizmas. Čia specialiai rašau mechanizmas, kad nekomentuotumėte, kad pinigų spausdinti Lietuva negali. Yra ir kitokie būdai, kaip padidinti pinigų masę. Nors kam įdomi statistika su tendencijomis arba žaidimas ekonomika su infliacija…

Taigi, tarkim, kad vis dėlto pinigus daugina tik vienas bankas – Lietuvos bankas. Ir kam jis tai daro? Ogi tam, kad paskolintų vyriausybei. Vyriausybė pinigų nesiruošia išdalinti. Cit, ir garsiai nesijuokti, o ruošiasi iš to gauti vertės. Bet kokiu atveju norint pasiimti tuos pinigus iš vyriausybės, teks truputį dirbti, o tam reikia arba samdyti naujus darbuotojus, arba didinti atlyginimus esamiems. Padidinę atlyginimus mes paskatinsime vartojimą. O jeigu yra padidėjusi paklausa, tai pats dievas liepia pakelti kainas ir tada gauname infliaciją. Sutrumpinta forma atrodo taip:

1. Atspausdiname pinigus ir perkame.
2. Tam, kad pasiimtume pinigus, turime samdyti darbuotojus (mažinam bedarbystę) arba didinam atlygimus esamiems darbuotojams (turtėja piliečiai, susidaro vidutinė klasė), kad intensyviau dirbtų.
3. Padidėjusi paklausa padidina kainas (su padidėjusiomis kainomis surenkame daugiau mokesčių ir gauname infliaciją).

Šioje sekoje tik infliacija yra neigiamas reiškinys, o, va, bedarbystės ir pajamų didėjimas yra vienas pliusas. Su infliacija didėja ir BVP, vėl tampame panašūs į tigrus. Tuo gali vyriausybė pasigirti, tačiau pamiršti paminėti padidėjusią infliaciją. Na, mes infliaciją turime. Tik, va, nedarbo lygis tai aukštokas ir atlyginimas nefantastinis. Panašu, kad kažkas nebeveikia. Pabandykime, dar kartą pamąstyti, tik nelogiškai naudodamiesi sveiku protu. Taigi papunkčiui.

1. Spausdinti pinigų negalime dėl valiutos modelio. Todėl skolinamės. Tiesa, palūkanų aptarnavimas iš karto suvalgys visas gautas papildomas lėšas. Taigi efektas bus gerokai mažesnis, negu prognozuoja vadovėliai.
2. Sakote, reikia samdyti darbuotojus. O kam, jei ir dabar dirbame tik viena pamaina, t.y. išnaudojame mažiau negu trečdalį našumo. Dabar dirbantys nėra pilnai apkrauti darbu. Tai nors atlyginimą pakelsim, ar ne? Koks čia atlyginimo kėlimas, kai tokių alkanų kaip aš yra ne vienas. O dar ir valstybė perka už mažiausią kainą: duodie, jeigu parduosime už žaliavos savikainą plius minimalus atlyginimas. O tai atsiras kamikadzė ir parduos tik už žaliavų savikainą.
3. Paklausa nepadidės, nes nei daugiau perkančių atsirado, nei daugiau pinigų turinčių.

Tai kur gi tie pinigai nusėdo?

Prieš 20 metų tie pinigai nusėsdavo į indėlius arba užsienio valiutos rezervus. O kur dabar? Žiūriu į žaliavų kainas ir kažkas kužda, kad tenai visi pinigai kaupiasi. O Lietuva savo žaliavų neturi, tai visi pinigai išplaukia, ir dar skolinamės iš užsienio. Tai kas pas mus lieka? Palūkanos. Va iš to ir gyvename.

Šis įrašas būtų apie nieką, jei ne tas likęs nemalonus jausmas, kad Lietuvos vyriausybei dar vienas įrankis krizei įveikti yra neprieinamas. Taigi dabar turėsime infliaciją, tik be jokios naudos.

Share/Bookmark

Nesitikėjau, kad mano straipsnis, pasirodęs paskutinėje “Verslo klasėje”, sukels tokį didelį atgarsį vadovų ir įmonių finansininkų ratelyje. Aurelijus ilgai prievartavo, kad parašyčiau, ir kelis kart sulaužęs pažadus, paknopstom vėluodamas lyg studenčiokas, straipsnį atidaviau. Kad straipsnį išspausdino, sužinojau lygiai prieš savaitę, penktadienį, kai jau ryte pasipylė skambučiai. Skambinę pažįstami verslininkai priekaištavo, kad privėliau klaidų. Kokių? Atskleisiu, tik pirma pasicituosiu straipsnio pradžią:

Jau tuoj bus antri metai, kaip du žmonės, direktorius ir finansininkė, darbo dieną biure pradeda ne nuo laikraščio. Spoksoti į direktoriaus monitorių jiedu pradeda apie pusę devynių. Ir taip akių neatitraukia lygiai pusvalandį. Tuo metu į direktoriaus kabinetą geriau neiti. Tačiau apie devintą – jau galima. Strategai jau būna baigę savo rytinį ritualą. Patikrinę įmonės sąskaitą, jiedu ką tik nusprendė, kam sumokėti susidarusias skolas. O kam dar teks luktelti. Dėl pastarųjų bus sprendžiama rytoj. Rytą. Pusę devynių.

Mieli įmonių vadovai ir finansininkai! Jeigu atpažinote save, tai tik atsitiktinumas. Pro langus jūsų nestebėjau, šnipų jūsų bendrovėje neverbavau, jūsų sekretorės nepažįstu. Tiesiog apyvartinių lėšų trūkumas yra toks masinis šiandieninio pokrizinio verslo reiškinys, kad galiu jaustis ekstrasensas nė nepažinodamas jūsų sekretorės.

Taigi žmonės skambino ir badė mano klaidas. Pasirodo, pas vienus strielkė prasideda ne 8:30, o 8:00. O pas kitus tęsiasi ne pusvalandį, bet visą valandą.

Gyvenime esu parašęs keletą straipsnių į žurnalus, bet dar niekada nepavyko sukelti tokio ažiotažo. VK skelbia, kad jų tiražas yra 10.142 egz., ir panašu, kad šį kartą pataikėm į vieną skaudžiausių vietų tiems tūkstančiams kai kuriems šimtams skaitytojų. Nes visą savaitę neturėjau ramybės, nes skirtingiems žmonėms vis kartojau atsakymus į tuos pačius klausimus:

• Nuolaidų davimas už greitesnį apmokėjimą mažina pelną, tai kodėl tai gerina pinigų srautus?
• Kokias nuolaidas duoti?
• Ar brangios paskolos gali būti sprendimas?
• Turiu pelningą užsakymą, bet ilgas mokėjimo terminas, ar verta imtis?
• Kas geriau - pigesnis tiekėjas, bet neduodantis atidėjimo, ar brangesnis, bet su atidėjimu?

Ir pan.

Kadangi nuvargau kartoti tuos pačius atsakymus, o ir kai kurie aspektai reikalauja detalesnio aptarimo, nusprendžiau surengti nemokamą webseminarą - Kaip įveikti apyvartinių lėšų apribojimą (2011 m. vasario 15 d., 14:00-15:30).

Tiesa, webseminaras nebus visai nemokamas, nes jums prieš tai reikės perskaityti straipsnį “Verslo klasėje”. Jei nesate prenumeratorius, turite du variantus: arba įsigyti straipsnį už 1 Lt VŽ el. parduotuvėje, arba už 12 Lt kioske nusipirkti visą gražų popierinį žurnalą, kuris atrodo štai taip:

Tiesa, žurnalą galite pavogti iš prenumeratorių arba susirasti bibliotekoje. O gal jau ir torrentuose kas nors pasidalino

Taigi per artimiausią savo rytinę strielkę susiplanuokite laiką webseminarui (2011 m. vasario 15 d., 14:00-15:30). Ir būtinai sudalyvaukite kartu su visais strielkėse dalyvaujančiais kolegomis, ypač finansininkais.

Gero skaitymo!

Share/Bookmark

Nesitikėjau, kad mano straipsnis sulauks tiek komentarų. Be abejo, buvo įdomu sužinoti apie save naujo, bet tuo pačiu ir nustebti, kiek visiems parūpo autoriniai atlyginimai.

Čia padarysiu įžangą. Pirma, kas tai yra etika? Ir kaip teisingai pastebėta, kokie yra gėrio ir blogio kriterijai? Versle dažnai tenka susidurti su etikos dilemomis. Sprendimo aš neradau, kol kartą neperskaičiau, kad versle yra etiška, jeigu prieš tai jau kas nors tai padarė tūkstantį kartų. Po tiek kartų viskas tampa įprasta arba tiesiog normalu.

O antra, tai darbininkai mokesčių nemoka. Iš darbininkų, mokesčius atima valstybė. Ir šitą prievolę perkėlė darbdaviams. Todėl pirmiausia susimokame mokesčius, o tik po to gauname uždirbtą atlyginimą. Jeigu mes mokėtume mokesčius, tai tą darytume vieną kartą metuose ir tikrai susimąstytume už ką turime atiduoti pusę pajamų.

Autoriniai buvo ir vis dar leidžiami pagal įstatymus. Ir prieš mokesčių tarifų pakeitimą visiems buvo leidžiama laisvanoriškai apsidrausti “Sodroje”. Buvo laikas, kai aš siūliau darbuotojams pasirinkti, kaip jie nori pasiimti pinigus: per atlyginimus ar per autorinį. Nes man kaip darbdaviui yra vis vien, kiek darbuotojas sumokės mokesčių. Praktiškai visi pasirinko autorinius, geriau dabar daugiau pinigų kišenėje, negu tikėtis didesnės pensijos. Ar jie pasielgė etiškai – ne man spręsti. Beje, moteriškes aš stengdavausi atkalbėti. Dėl motinystės atostogų. Tiesa pasakius, tik viena paskaitė įstatymą ir atlyginimą ėmė iki „ribos“, o viskas kas virš – autoriniais. Ir normaliame pasaulyje tokie veiksmai vadinasi – mokesčių optimizavimas.

Beje, valstybės tarnautojai bando mane įtikinti, kad negalima mokėti visos pensijos dirbančiam pensininkui, nes, matai, tai socialiai neteisinga. Jis gali pasijausti labai turtingu. O teisinga jį nubausti dvigubai? Jis juk dirbdamas dalį savo pensijos pasidengia per mokesčius, mokamus “Sodrai”, nors turėtų jo pensiją uždirbti jaunimas. Tai pirmas baudimas, o antras, kad atima teisėtai priklausantį turtą, aš net nenoriu nagrinėti atvejo su pensijiniais fondais. Gerai kad Latvijos pensininkai paaiškino savo vyriausybei, kas yra etiška. Bet jeigu bendrai paėmus, tai visas šis triukšmas dėl kelių šimtų milijonų per metus yra choopchick.

Kodėl tai „smulkmė“? Nes niekas nebandė atkreipti dėmesį į tikrą bėdą. Nebuvo laiko visų skaičių tiksliai nustatyti, o be to, jau po mėnesio bus kiti skaičiai. Taigi paimkime, kad šiuo metu vidutinis atlyginimas siekia apie 2000 Lt. „ant popieriaus“. Pagal šią skaičiuoklę gaunasi, kad žmogus „į rankas“ gauna 1554, o visos darbo vietos kaina yra 2621. Taigi skirtumas yra 2621 – 1554 = 1067.

Dar reiktų neužmiršti ir PVM, kurį visi sumokėsime nuo 1554 pirkdami prekes, o tai yra papildomai apie 326 Lt mokesčių. Taigi viso bus sumokėta 1393 mokesčių. Arba truputi daugiau negu pusė darbo vietos kainos. O dabar prisimenam, kiek yra bedarbių? Apie 260 tūkstančių! Ir gaunasi, kad kiekvieną mėnesį valstybė nesurenka apie 362 milijonų Lt mokesčių. Visi taupymai ant mamų ar pensininkų pasidaro choopchick. Sakote, kad biudžeto deficitas bus 5 milijardai, atrodo daug. Bet jeigu prie bedarbių pridėtume 0.5 milijono emigravusių, tai jau gautume, kad kas mėnesį prarandame apie milijardą mokesčių. Čia ir yra pagrindinė bėda.

Tiesa pasakius, tik pusė bėdos, nes kita dar tik ateina. Kaip manote, kiek kainuoja naujos darbo vietos sukūrimas? Kažkada teko skaičiuoti programuotojo naujos darbo vietos kainą. Jį svyravo nuo 60 iki 100 tūkstančių litų. Bet Lietuvoje vidutiniškai svyruoja nuo 20 iki 40 tūkstančių litų. Tarkim, paimam vidurkį – 30 tūkstančių – ir visus dabartinius bedarbius įdarbiname. Prireiks tik 7.8 milijardo. Gal kas nors turi kiaulėje taupyklėje susitaupęs tokią sumą? Ši suma iš oro neatsiras. Gal turite variantų, kur tokios sumos ieškoti?

Žinau, kad bus norinčių paskaičiuoti, kas yra choopchick, tai pateiksiu kitą įdomų uždavinį. Tarkim, “Sodra” savo išlaidas (ne išmokas, o išlaidas pensijų išnešiojimui, pastatų išlaikymui ir t.t.) sumažina trečdaliu. Klausimas: kiek dienų kiekvienas pensininkas galėtų nusipirkti pietus, jeigu pietūs kainuoja 10 Lt?

Share/Bookmark

Praktiškai kiekvienas nors kartą gyvenime pagalvojame, kad norėtume savo verslo, bet taip jau gaunasi, kad neaišku, nuo ko pradėti. Todėl toliau galvojimo niekas nenueina. Bet kokiu atveju, pasiūlysiu savo receptą verslumui susikurti. Kaip atrodytų keista, bet pirmiausiai reikia susikurti įprotį… skaičiuoti pinigus. Pradžiai nors savus. Tas, kas šitą dalyką pramoksta, visa kita – tai jau centas prie cento ir milijonas gaunasi.

Taigi viskas nuo pradžių. Įpročiui susikurti reikia tą pati veiksmą pakartoti dvidešimt vieną kartą – tokia japonų išmintis. Darau prielaidą, kad dauguma skaitytojų gyvena iš atlyginimo, kuris jus pasiekia kas mėnesį. Reiškia, reiks 21 mėnesio, kol viskas vyks automatiškai be jokių pastangų. Kaip mes tą laiką padalinsime?

Pirmiausia, reikia išmokti kontroliuoti išlaidas ir kuo nors save pamaloninti. Taigi pirmus metus mes taupysime. Negerai pasakiau, nes iš karto pakvipo „Kur dingo mūsų pinigai“ reklama. Iš tikro, mes turėsime atsidėti kiekvieną mėnesį tam tikrą sumą, kurią išleisime su dideliu malonumu. Taigi tikriau reikėtu sakyti, kad kaupsime.

Bet nepulkite iš karto, o viską pradėkite po truputį. Taigi per metus mes norim sukaupti apie 4000 litų. Kam atrodo tai maža suma, galės kaupti kelis mėnesius daugiau. Taigi pirmą mėnesį į taupyklę padėsime 1 litą, antrą – 2, trečią – 4, ir taip sumą dvigubinsim, kol dvyliktą mėnesį padėsime 2048 litus. Beje, tam momentui tikriausiai jau dėsite santaupas į ką nors, kas duoda palūkanas. Pinigai turi ir patys truputį užsidirbti ir taip gintis nuo infliacijos.

Taigi per metus išmoksite kontroliuoti išlaidas, galėsite labai greitai sumažinti savo įsipareigojimus, jeigu gyvenimas nuėjo savo keliu, o ne pagal jūsų planą. Taupyti gali kiekvienas, bet dabar ateina laikas, kai reikia padidinti jūsų mėnesines pajamas 3 kartus. Aš žinau, kad tai galima. Sunku, net labai sunku, bet galima. Todėl visus kitus metus jūs turėsite investuoti savo pinigus į save, kad galėtume uždirbti daugiau.

Taigi ką reikia daryti pirmus metus? Praktiškai nieko, dėti pinigus į taupykle ir vesti savo buhalteriją. Kiekvieną diena suvesti, kur išleidote pinigus, ir nuspręsti, kiek kitą mėnesį jums prireiks pinigų gerai pagyventi. Bet tai taip nuobodu, beveik visas įmonės valdymas susideda iš tokių nuobodžių veiklų. Jeigu nesugebėsite vesti tvarkyti savo asmeninės buhalterijos, tai nesugebėsite vesti tvarkyti ir įmonės finansų. O tai reiškia, kad kada nors ji tikrai susidurs su rimtais finansiniais sunkumais ir bankrutuos. O mes kuriam įmonę ne tam, kad ją uždarytume. Taigi imkite ir susiraskite internete asmeninių finansų valdymo programą ir kasdien suveskite sąskaitas bei analizuokite ataskaitas, kol suprasite, kur dingsta jūsų 10%.

Nuo kokios literatūros pradėti? Tai jau klasika tapusios Kijosakio knygos. Praktiškai, jei perskaitei vieną šio autorio knygą, tai reiškia, perskaitei visas. Skyrių sukeitimai vietomis knygos vertės nekeičia.

Kadangi šio autoriaus patarimai labai jau amerikoniški, tai siūlau persiskaityti kitą autorių. Toks kiekis patarimų gali visiškai paralyžiuoti, todėl laikas truputį motyvacinės kavos įkaltį. Pasijautėte geriau ir norisi suprasti, kaip versle pelnai uždirbami? Nuo tokios gausos būdų gali galva apsisukti. Todėl gal pradėkime nuo skolų susimokėjimo? Išduosiu paslaptį, patarimas yra knygos pabaigoje, todėl teks visą perskaityti. Jeigu jau esate šeimos žmogus, tai teks dar ir mokslinį veikalą prisiversti suskaityti.

Visos šitos pastangos jums leis turėti pajamas truputį didesnes negu vidutinės ir jaustis vidutinio sluoksnio atstovu. O tam, kad judėtumėte toliau, reikia tik išmokti – pardavinėti. Reikia mokėti pardavinėti viską: pirmiausia save, savo paslaugas, idėjas aplinkiniams ir taip priversti aplinkinius su malonumu padaryti tai, ko jums reikia.

Kaip visada paslaptis buvo tokia, kurią visi žino – reikia stengtis būti geresniam negu aplinka ir tada viskas pavyks.

Share/Bookmark

Kuo toliau į mišką, tuo storesni partizanai. Gerai žinomas posakis, kuris gali greitai mutuoti į kitokį. Kuo visiems sunkiau su pinigais, tuo turtingesni bankininkai. Nesinori nagrinėti bankininkų verslo, nes kaip čia besuksi – jų verslas kurti pinigus iš oro. Bet kokiu atveju, be klientų tas neįmanoma, todėl geriau pažiūrėkime į klientų daržą. Dar geriau – į tokį smulkų klientą kaip vyriausybė.

Man visada buvo įdomu, iš kur gaunami pinigai. Juk ne Vytautas Didysis atėjo ir mums prispausdintų popierių davė. Turbūt visi suprantame, kad pinigus spausdina valstybė pagal savo poreikius. O dabar poreikis tikrai yra. O kai jų nereikia, ta pati valstybė juos išima iš apyvartos ir sunaikina.

Kaip išima iš apyvartos? Padidino mokesčius – daugiau pinigų išėmė iš apyvartos, sumažino mokesčius – daugiau pinigų vartotojai išleidžia suvartojimui. Reikia neužmiršti, kad niekam nemokam jokių palūkanų. Atrodytų idealus variantas, vienintelis šalutinis poveikis – infliacija. Nors dabar infliacija išgelbėtų daugumą skolininkų, ypač NT sferoje. Beje, infliacija – tai pinigų nuvertėjimas. Mokesčių pakėlimas irgi turi tokį pat efektą – sumažiną pinigų vertę.

Bet, matyt, vyriausybė žino kažką daugiau negu aš ir ji nusprendė skolintis. Beje, grąžinti reiks, ir dar su procentais. O kas apmokės tuos procentus? Jau turbūt atspėjote – tai mes visi kartu turėsime sumokėti tas palūkanas. O koks neigiamas poveikis tokio sprendimo? Ilgą laiką būsime priklausomi nuo skolintojo ir ilgą laiką skirsime pinigus palūkanoms mokėti, o ne valstybei vystyti. O kaip apokaliptinį variantą siūlau įsivaizduoti situaciją: baigiasi mūsų pinigai, o skolos vis dar didelės. Iš kur pinigų gauti? Ką tada daryti? Kelti mokesčius, bankrutuoti ar skolintis dar?

Vienintelį skirtumą matau, kad skolinimosi variantu pinigai tikrai nusės kažkieno piniginėje. Gal todėl posakis: „Dirbu bankams“, man jau nebeatrodo juokingas. Norėtųsi dirbti Lietuvai, ne, geriau Seime. Juk neveltui papuolė į geidžiamiausių darbdavių sąrašą.

Share/Bookmark