Common sense

Metodikų gausa ir džiugina, ir liūdina. Džiugina, kad žmonės nesustodami ieško problemų sprendimų, o liūdina dėl to, kad jos būna neišbaigtos, nesuprastos arba blogai pristatomos. Bet kokiu atveju aš niekada nepraleidžiu galimybės susipažinti su metodikomis plačiau. Taigi gavau blogerišką pakvietimą iš TEO LT sudalyvauti BDC organizuotame G2G3 žaidime. Labai panašiame į šį:

Tai buvo ITIL‘u paremtas žaidimas-simuliacija ne profesionalams. Gal užuot sakius “ne profesionalams” reikėtų tiesiai šviesiai sakyti, kat tai žaidimas potencialiems klientams, kurie naudojasi IT kompanijų paslaugomis. Šiaip, kai kalbama apie ITIL, aš mėgstu paerzinti žinovus ir naiviai paklausti, kad taip ir nesupratau, kuo skiriasi Help Desk nuo Service Desk. Nes viską, ką išvardinate, gali padaryti abudu desk’ai. Bet čia buvo ne ta vieta, kur dėsto teoriją.

Pristatė, kad kalbėsime apie prekybos centrus, o prekybos centrai, kaip žinia, visas mokėjimo operacijas kompiuterizuoja. IT pasaulyje tai vadiname transakcijomis. Taigi organizatoriai padalino mus į klientus, užsakovus, IT vadovus ir inžinierius. Aš papuoliau prie inžinierių, todėl buvo lengva apsimesti, kad kol neįrodyta, kad mes esame kalti, tol esate patys kalti. Kažkoks kalambūras, na, bet kas esat susidūrę, tas susiprato. O kas nesuprato, bet labai knieti, galite peržiūrėti The IT Crowd.

Taigi žaidimas vyksta raundais, ir pirmo raundo metu mūsų IT įmonė uždirbo nerealų pelną: neuždirbome daugiau tik dėl to, kad IT vadai per daug išlaidavo. O, va, klientai patyrė beveik 5 mln. nuostolių, nes iš 96 tranksakcijų tik 18 buvo įvykdyta. Visos kitos kažkur pasimetė gedimuose.

Vidutinis incidento sprendimo laikas buvo beveik 9 minutės. O vienas roundas vyko 25 minutes. Jeigu išverstume į mėnesius, tai vieno incidento sprendimas trukdavo ilgiau negu 3 mėnesius. O kodėl taip vyko? Visų pirma, nebuvo jokių procesų, nebuvo prioritetų, net ir darbų pasiskirstymas buvo sąlyginis. O ir IT vadai dar nežinojo, ką galima daryti, o ko ne. Kadangi nežinojo, kad gali leisti pinigus visokiems niekučiams, todėl ir uždirbom nerealų pelną.

Toliau mums papasakojo pagrindines geriausias praktikas, ir mes puolėm uoliai jas bandyti, todėl trečiame raunde iš 96 transakcijų buvo įvykdytos jau 87, incidentų įvyko 11, beveik kas dvi minutes po incidentą. O paskutinį įvykusi incidentą išsprendėme per 20 sekundžių. Galima sakyti, kad sistemą jau atidirbome. Tiesą pasakius, trečiasis raundas jau reiškė trečius metus. Gaunasi, nepraėjo nė treji metai, ir ITišnikai išmoko dirbti.

Galiu padėkoti vedėjams už šauniai praleistą laiką, taip pat parodžiusiems, kaip galima lengvai paaiškinti IT įmonių klientams, ko reikia reikalauti iš IT įmonių ir į ką atkreipti dėmesį. Aišku, vieno žaidimo vargu ar užtektų, kad suprastumėte, kas yra ITIL, bet apie SLA jau susigaudysite.

Lieku prie savo nuomonės: visos metodikos skirtos tik vienam tikslui – savalaikiam pažadų vykdymui. Dažnai žodį „savalaikis“ mes užmirštame, ir tada metodikų naudojimas gaunasi daugiau mada, o ne nauda. Kai pradedame viską matuoti laike, išlenda labai daug problemų. Ir didelis kiekis problemų nužudo norą kažką daryti. Todėl mano moto – ten kur fokusas, ten yra rezultatai.

Iš manęs dažnai reikalauja, kad metodika nurodytų ne tik būtinybę tobulėti (tą daryti mus verčia poreikis per trumpesnę trukmę atlikti daugiau), bet ir tobulėjimo prioritetus. T.y. kur įdėjus mažiausias pastangas gautume didžiausia naudą (laiko trukmės sumažėjimą) arba bent pagerinimų seką. Deja, šio žaidimo metu atsakymo į šitą klausimą negavau, reiks toliau pačiam jo paieškoti.

Tik, va, su prioritetais neaišku, t.y. nuo ko pradėti paiešką?

Share/Bookmark

"Tarp pirmųjų Didkiemio tremtinių pateko ir Antanas Skurdelis. Jis buvo liaudies menininkas, juvelyrinių dirbinių gamintojas, turėjo gražią sodybą, 29 ha. žemės. Jį rusai iš karto paskelbė buože ir 1951 m. su dukra Juzefa Skurdelyte buvo ištremtas į Sibirą. Iš ten jis nebegrįžo, 1954 m. atgulė ten ilsėtis. Be Antano Skurdelio rusai ištrėmė ir daugiau didkiemiškių: Juozą Skurdelį, Onutę Pauliutę Skurdelienę, Masidunskų šeimą, verslininką Vincą Merkelį (nuotraukoje) ir kitus."

***

Ilgai ieškojusi kokio nors prabangos parametro, valdžia pagaliau jį rado.

Pasirodo, yra vienas SI sistemos matavimas, kuris objektyviai išskiria išlaikytinius nuo dar krutančių žmonių. Todėl taikant tą matavimą, išlaikytiniai (neįgalieji, pensininkai, bedarbiai, o taip pat tinginiai) rinkėjai išvengs apmokestinimo, kai tuo tarpu save išlaikančiųjų nebus pasigailėta.

Sekant vykusiu pavyzdžiu, siūlau praplėsti prabangos mokesčio bazę ir neapsiriboti tik šiuo:

Mėnesio mokestis už automobilius būtų po 0,5 lito už 1 kilovatą.

Kadangi ne visi esate diplomuoti fizikai, priešingai nei kai kurių partijų pirmininkai, prisiminkime teoriją: galia (P) rodo, kokį darbą (A) kažkas atlieka per tam tikrą laiką (t):

P = A / t

Taigi jei per tą patį laiką padarote daugiau darbo nei kitas, vadinasi, sugeneravote daugiau galios. Su sąlyga, kad judėti, krutėti, plušėti Lietuvoj yra prabanga, štai ir turim esminę biudžeto subalansavimui tinkamą mokestinę formulę, prieš šimtmečius sugalvotą beigi moksliniais tyrimais įrodytą.

Skaičiuojant SI vienetais, vato arba kilovato mokesčio formulė atrodo taip:

Kilovato mokestis tinka absoliučiai visiems mokestiniams objektams (ne tik šeimos automobiliams):

- žmonių pajamoms. Jei žmogus per tą patį laiką įdeda daugiau triūso nei runkelis, vadinasi, sugeneravo daugiau vatų viršaus, taigi laikas apmokestinti. Tas pats taikoma pensininkui, kuris dar turi sveikatos dirbti, bei jaunai mamai, katra (užuot brausinusi supermamų saitus) drįsta prekiauti šmutkėm;

- nekilnojamajam turtui. Matome išvestinę formulę – kuo daugiau kvadratų, tuo daugiau vatų. Bet galima apskaičiuoti ir kitu būdu: pasižiūrėti, kiek NT objektas sunaudoja energijos (kilovatvalandžių), ir apmokestinti tai, kas viršaus. Prabangūs namai paprastai turi daug šviestuvų, halogenų, visokios aparatūros, plius visa tai apskaitoma elektros skydinėje;

- vartojimui. Jeigu žmogus dažnai vaikšto į parduotuvę, tįsia namo pilnus (sunkius) krepšius, vadinasi, sugeneruoja vatų viršaus. Tereikia pirkinius pasverti, ir teisingai apmokestinti. Tuomet nereiks didinti PVM. Jei pirkinys lengvas (beveik tremtinio Juozo Statkevičiaus suknelė ar koks iPhone 4GS), tuomet reikia įvertinti tą triūsą, kurį lengvų daiktų kūrėjai įdėjo. Tam reikalui bus išleistas poįstatyminis aktas. Jei koks žmogelis įgudęs būriuoti, keituoti, laipioti po kalnus ar slidinėti – ši podarbinė veikla, priešingai nei spoksojimas į durnadėžę (ši apmokestinama atskirai), generuoja daug energijos, taigi turim vatų perteklių;

- vertelgų* pelnui. Čia viskas labai paprasta: jei firma dirba efektyviai, t.y. per tą patį laiką sugeneruoja daugiau tikslo vienetų, vadinasi, arba darbuotojai buvo stipriau išnaudojami (daugiau plušėjo), arba vadovų smegenys sukosi greičiau (o galios prasme tai vienas ir tas pats), tai štai jums ir prašom – vatų perteklius garantuotas.

Žmones, viršijančius komiteto nurodytus kilovatų limitus, būtina ne tik apmokestinti, bet ir surašyti į eilę – čia tam atvejui, jei dabar vežtų į Sibirą, būtų gatava turistų duombazė. Beje, į ją patektų ir nemažai tikrų tremtinių, kurie, krutėję daugiau nei dejavę, Atkurtoj Nepriklausomoj Lietuvoj sugebėjo užgyventi namus ir džipus. Ir ligšiol švyti energija, varydami į neviltį “Sodrą”.

Jūs dabar, žinoma, pulsite ginti šitą kilovato mokestį ir konservatorius, kad jiems vieninteliams rūpi Lietuva, kad nėra kitų variantų biudžeto pajamoms padidinti, kad biudžetą sudaro pajamos ir išlaidos, kad šita valdžia turi didelius kiaušinius ir t.t. Tokios diskusijos – beprasmės, nes turime sisteminio neveiklumo pasekmes.

Ar gali iš esmės gerėti gyvenimas valstybėje visiems – pensininkams, jaunimui, darbgaviams, darbdaviams – kai valdžia galvoja, kad žemiau išvardinti dalykai yra iš esmės teigiami?

- kompromisas

- prioritetai (daugiskaita)

- mažesnė blogybė

Ar galima iš esmės pagerinti sistemą (gamyklą, sandėlį ar valstybę), nesutvarkius matavimų? (Populiariausias matavimas, taikomas ~ 6.000 įstaigų, vis dar yra biudžeto lėšų išleidimas/įsisavinimas. Jei neįsisavinsi – neįvykdysi plano.)

Žinantiems atsakymą iš esmės nėra didelio skirtumo, už ką reikės mokėti didesnius mokesčius – vatus, metrus, džaulius, varstus ar pintas. Svarbiausia, žinome, kad vidurinė klasė, mūsuose taip ir neišbujojusi, visa tilptume į Sibiro vagonus. Beliko surašyti.

*Monopolijos, bankai, rubikonai, kreditai, publikumai ir panašūs susivienijimai, priešingai nei smulkūs verslininkai, vertelgomis nelaikomi, todėl vatais neapmokestinami.

Share/Bookmark

Užimtas spalis, ir toks pats lapkritis. Tema retam įrašui – investavimas. Kaip įprasta – profaniškai.

Spalį sudalyvavau LHV “Ryklys 2011” investavimo žaidime. Sakydamas “sudalyvavau” truputį meluoju: dalyvauti nebuvo laiko, todėl tiesiog pasiėmiau iš sąrašo eilinę strategiją ir ją panaudojau negalvodamas. Todėl ir rezultatai lyg plaktuku įsukus medvaržtį. Nors uždirbau iš akcijų daugiau negu 3 procentus, sumoje likau minuse su dviem procentais – valiutos rizika. T.y. jeigu nebūčiau investavęs, būčiau gerokai turtingesnis.

Bet prieš tęsdamas pasakojimą, nuklysiu šalin link mano mokslų. Kadangi negaliu ko nors nesimokyti, neseniai išsilaikiau „Scrum Master“ sertifikatą, o dabar griaužiu investavimo tiesas. Dar iki galo neišsimokinau, bet jau galiu pasidalinti savo mintimis.

Nors šiaip svarbu yra viskas, kas susiję su pinigais, pasirodo, investavime yra svarbūs 3 esminiai dalykai.

Pirmas – tai pasirinkti investavimo objektą. Specialiai parašiau objektą, nes tai gali būti ne tik akcijos ar obligacijos, o kas nors labiau apčiuopiama. Pasirinkimo strategijų šunys nelesa: nuo elementarios patinka-nepatinka iki knygose išreklamuotų „Magic Formula“ ar „CAN SLIM“. Kai analitinį darbą padarėte, lieka psichologinis, iš kurio plaukia likę 2 investavimo pagrindai: t.y. kaip kovoti su savo godumu ir baimėmis.

Kovai su godumu padeda išėjimo iš investavimo taisyklės. Tarkime, uždirbus 15% parduodi ir iš naujo ieškai investavimo objekto. O su baimėmis kovojama įsivedant „stop loss“ taisykles. Geriausia, kai jos automatinės. Kompiuteris dar nepasigavo psichologinių marazmų.

Bet pradėdamas žaisti ryklius, aš to dar taip aiškiai neįsisamoninau, todėl pasirinkau strategiją, kuri užims man minimaliai laiko, o tai vadinasi „buy and hold“. Kadangi žaidime kasdien duoda babkių, tai pasirinkau periodinį investavimą.

Analizei daug laiko neskyriau, tiesiog peržiūrėjau IT naujienas ir pasirinkau du kandidatus: Apple ir Google. Abu turėjo išleisti mobiliakus, o tai geros naujienos, taigi akcijos turėjo pakilti. Pelnas garantuotas! Pasirinkau iš A raidės, pradžia buvo nebloga. Net tarp 300 geriausiai investuojančiųjų papuoliau.

O vėliau mirė dievas. Vat čia ir turėjo suveikti anti-godumo taisyklė. Turėjo, bet nesuveikė, kaip ir visi mūsų geri norai. O augimą dar labiau sumušė analitikų pareiškimas, kad obuolys neuždirbo tiek, kiek jie prognozavo. Nuostolio nebuvo, todėl baimės taisyklė irgi nesuveikė, bet tik dabar supratau, kad „pirk ir laikyk“ strategija neturi išėjimo iš strategijos taisyklių. Todėl šansas, kad su ja uždirbsi, yra 50 prieš 50. T.y. arba uždirbsi arba neuždirbsi. Dedu ant jos riebų minusą, nes ji primena lošimą. Strategija turi duoti nors 70% šansą, kad uždirbsi.

Per seminarus susipažinau su dar keliomis strategijomis, taigi dar kelerius metus turėsiu ką veikti rykliuose.

Share/Bookmark

Po truputį džiazuoju nuo tokio darbo krūvio. Tiksliau, stogas nuvažiavo ir šiandien negrįš. Aplinkiniai mano, kad aš po atostogų, nes esu įdegęs. Bet tai neteisybė, nes tiesiog pavyko ištrūkti paminti pedalus.

Ta proga pabandžiau naują programinę įrangą savo pasiekimams sekti. Senesnė iš SportyPal po windowsais lūžinėjo. Taip keli šimtai kilometrų liko užfiksuoti tik dviračio kompiuteriuke. Kitas softas yra iš Endomondo, tenai iš karto radau senų pažįstamų. Geriau bučiau nežiūrėjęs, kaip žmonės važinėjasi. Būčiau galvojęs, kad aš nors vidutiniškai minu pedalus, o dabar supratau, kad mano visi pasivažinėjimai yra tiesiog lengvas joyride. Na ir puiku, dabar pradėsiu sukti per MariukasM pramintas trasas. Šiaip aš nežinojau, kad yra olos, kurias verta aplankyti.

Bet važinėjant dviračiu, be pedalų minimo, dar dairaisi aplinkui ir fiksuoji, kas pasikeitė. Ir dviejų kilometrų atstumu suradau tris naujus namų pamatus. Ogi žmonės statosi namus, ir dar kokiu tempu, dirba ir sekmadieniais. Tiesą pasakius, aiškiai matosi, kad šabašnikai, ir kas čia pasiruošęs kovoti, galite skambinti į darbo inspekciją.

Jeigu kuklinates – nebijokite, VMI tikrai nesikuklina jums paskambinti. Biudžetą reikia surinkti, todėl skambina įmonėms ir primena, kad reikia susimokėti už avansinį pelną, net jeigu nežinai, ar jo bus.

Bet grįžkim prie namų. Tai kaip dabar suprasti: ar krizė baigėsi, ar bankai paskolas pradėjo dalinti, o gal tiesiog gyvenimas eina ir žmonėms reikia kažkur glaustis? Jau vėl prasidėjo bankų analitikų prognozės, kad butai brangz:

Per artimiausią ketvirtį būstų kainos nuosaikiai palypės į viršų – nuo 1 iki 5%, o per visus 2011 m. jos gali išaugti nuo 2 iki 10%. Tokias prognozes pateikia „Verslo žinių“ apklausti NT specialistai bei bankų atstovai.

Apie tokius analitikus labai taikliai pasakė radijo stotis: pasiklausėm kompozitorių, o dabar klausysimės muzikos.

Aš šiandien džiazuoju, todėl nesiklausau kompozitorių, o dainuoju, ką matau. O matau, kad nuo naujųjų metų statybų sąmatos pabrango 10%. Ir vėl neaišku, ar tai dėl to, kad statybos atsigauna, ar vasaros sezonas, ar infliacija jau kalė. Tik viena aišku: žiūrint į NT rinką galime pakomentuoti: žiūrint į dangų vieni mato žvaigždes, o kiti – tuštumą tarp žvaigždžių.

Šiandien lyja, dangaus nesimato. Džiazuoju…

Share/Bookmark

Greičiausiai pavargau nuo spekuliavimo (ankstesni įspūdžiai čia, čia ir čia), todėl nebuvo labai daug įspūdžių. Gal tik tiek, kad eilinį kartą teko įsitikinti, kad visas pasaulis – tai ne JAV. Tik antradienį supratau, kad JAV laiko tai nepasuko, ir todėl mano pirmi pirkimai atnešė tik minusą. Kažkaip spekuliavimą akcijomis aš pradėjau vadinti nuostoliavimu. O ir prieš paskutinę dieną pasikeitęs dolerio kursas dar nubraukė 300 EUR. Todėl nelabai tikėjausi pabaigti žaidimą su pliusu. Bet pliusas buvo, cieli 142 eurai. Jeigu skaičiuotume, kad buvo žaidžiama su 30 tūkstančių eurų, tai grąža bus 0.47%. Visai neseniai tiek duodavo bankai už terminuotą indėlį. Tik rizika visai kita.

Kadangi neturiu ką daugiau pasakoti, imsiuosi skaičių.

Iš viso žaidime dalyvavo 1932 dalyvis. Pakankamai daug, kad būtų galima pabandyti padaryti kokius nors statistinius tyrimus. Taigi žaidėjams buvo išdalinta 57.960 mln. EUR. Kai žaidimas buvo užbaigtas, dalyviai disponavo tik 58.276 mln. EUR. Grąža sudarė 0.55%. Reiškia, mano vidurkis mažesnis negu bendras visų žaidėjų. Įdomu ar šį faktą galima būtų panaudoti prieš susidariusi mitą, kad biržoje galima uždirbti masines babkes?

Dar vienas įdomus faktas, kad 990 dalyvių jau uždirbo daugiau, negu gavo. Tipo gavosi, kad 51.2% kažką uždirbo. Tas vienas procentas turbūt nieko nereiškia, nors jeigu ir realioje rinkoje būtų toks pats santykis, tada tai paaiškintų, kodėl vidutiniškai yra visai mažas prieaugis. Bet ar tikrai mažas? Rinka per tą laikotarpį paaugo 7% pagal NASDAQ  (^IXIC). Jooo, reikėjo investuoti, o ne spekuliuoti. Tiesiog pirkti indekso akcijas ir bučiau uždirbęs gerokai daugiau. Bet tokių gudrių buvo tik vienetai.

Užtat yra kiti skaičiai, kurie jau veržia susimąstyti. Nors aš ir nebuvau labai aktyvus spekuliantas bet sugebėjau padaryti pirkimo-pardavimo operacijomis milijono USD apyvartą. Ir komisiniams išleidau 1.000 USD. Gaila, nesigauna greitai paskaičiuoti, kiek dar dėl kurso svyravimų praradau arba išlošiau. Bet išvada peršasi pati. Geriausia spekuliuojant biržoje būti tarpininku. Rizika minimali ir vien tik pliusai.

Taigi ką man davė šis žaidimas? Galima išlikti prie savų žaidžiant biržoje. Bet tai sunku ir reikia skirti nors 4 valandas per dieną. Labai lengva per pusvalandį viską prarasti, o, va, atgauti labai sunku. Komisiniai drastiškai mažiną pelną. Ir atsirado supratimas, kad biržoje pats nespekuliuosiu. Bet tai nereiškia, kad neužsiimsiu ilgalaikiu investavimu.

Ar dalyvausiu žaidime kitais metais? Tikriausiai taip. Vien tam, kad įsitikinčiau, kad nėra stebuklingo sprendimo greitai pralobti biržoje. O jeigu jie yra, tai – neetiški. Nors viltis lieka.

Share/Bookmark

Savaitė prasidėjo motyvuojančiai. Kas pamena, jau turėjau 1.000 EUR nuostolį ir pačiu pirmu sandėriu šį nuostolį padidinau iki 1.500 EUR.

O dabar truputį paverkšlensiu. Buvau išsirinkęs 6 akcijas. Deja, pirmomis dviem neleido prekiauti, o, va, trečia ir buvo ta geriausioji. Ir ji vienintelė sugebėjo nukristi. Taigi fiksavau nuostolį ir pirkau kitą pagal sąrašą.

Man tai dienai emocijų užteko, bet aš dar nežinojau, kas manęs laukia kitą dieną. Ne veltui liaudis sako, kad visada gali būti blogiau. Taigi kitą dieną aš gaunu papildomą 1000 EUR porciją ir pasirenku, kur investuoti. Dabar turiu akcijų diversifikaciją, nors iki to laiko viską sudėdavau į vieną poziciją. Įsivaizduokite mano reakciją, kai pamatau, kad pozicija su 1.000 EUR per valandą pakyla 10%, o pozicija su 20.000 eurų praranda 4%. Taigi priimu sprendimą viską permesti į augančią poziciją. Kol taip padarau, pozicija priauga dar 4% (čia per tą pusvalandį, kol pardaviau vieną poziciją ir nusipirkau antrą).

O tolimesnį vaizdelį skaitytojai jau gali atspėti. Pozicija, į kurią viską permečiau, pradėjo kristi, o toji, iš kurios išėjau, pradėjo kilti. Jeigu nieko nebūčiau keitęs, tai kitą dieną būčiau galėjęs drąsiai fiksuoti didesnį negu 2.000 EUR pelną.

Blogam šokėjui kiaušiniai trukdo, o kas man trukdė tiesiog nieko nedaryti? Turbūt du velniukai: godumas ir baimė. Kai kalbame apie didvyriškus poelgius, mes niekada nepasiduosime godumui ir neprisipažinsime, kad bijome. Bet kai yra aplinka, kad niekam blogo arba gero nepadarysime, mes pasiduodam savo emocijoms. Nes jeigu laimėtume, tai sakytume, kad intuicija, o jeigu pralošime, visada turėsime pasiaiškinimą, kad nelikimas arba koks velnias mane nešė į tas galeras.

Va, velnias mane ir nešė. Tai turbūt pati geriausia pamoka, kurią aš gavau, ir dar nesu tikras, kad išmokau. Sako, kad sumanus žmogus mokosi iš svetimų klaidų, pats iš savų, o kvailys iš viso nesimoko.

Prieš 4 metus grįžus namo teko labai nustebti, kai pamačiau, kad abiejų sunų abiejų rankų rodomieji pirštai pleistru apklijuoti. Klausiu auklės, kas atsitiko? Vyresnysis rado drožtuką, aišku įkišo pirštą ir pasuko. Skauda, sako, nesupratau, gal ne tą pirštą įkišau. Taigi pakartojo tą pati veiksmą ir su kitos rankos pirštu. Skauda, nepatiko, numetė drožtuką ir nuėjo pas auklę aiškintis, kodėl kraujas bėga. Tegul dabar sutaiso. Jaunesnysis pamatė, kad vyresniojo brolio žaislas guli ant žemės ir pakartojo tą pačią veiksmų seka. Pas auklę susidarė eilė. Na, nesigauna mokintis iš kitų klaidų, jeigu svetimos klaidos pačiam asmeniškai nesukelia emocijų. Ir nebandyk nušauti dviejų zuikių, ypač jeigu bandai juos pagauti tik dėl savo godumo arba baimės.

O likusi savaitės dalis jau niekuo ypatingu nepasižymėjo. Nusprendžiau laikytis plano ir pasinaudoti savo patarimu. Akcijos dažniausiai kyla, iki kol Amerikoje prasideda pietus. Taigi mūsų laiku apie 19 valandą. Reiškia, reikia pirkti maždaug tarp 17 ir 18 valandos, o prieš 19 valandą parduoti. Geriausios akcijos yra tos, kurios skelbiasi, kad šiandien paskelbs finansinius pasiekimus. Jeigu norite sužaisti ruletę, galite poziciją uždaryti kitą dieną, kai tik atsidaro birža. Galite lengvai gauti 5% portfelio prieaugį. Naudodamasis šiais principais savaitę užbaigiau su visais 50 EUR pliusu. Taigi pagaliau aplenkiau tuos, kurie nieko nebūtų darę. Liko paskutinė savaitė ir reiks pabandyti paskutines idėjas spekuliuojant akcijomis.

Per savaitę buvo prigooglinta daug informacijos, gal kas nors ir skaitytojams privers prie ūkio:

• www.synergy-finance.com puslapis, kuris rašo lietuviškai apie akcijas. Yra keletas straipsnių, kurie suteikia peno pamąstymams;
• barchart yra akcijų screeneris, kurį galima lengvai prisitaikyti savo strategijai. Būtent jis ir padėjo man savaitę užbaigti su pliusu. Nors tas pliusas ir labai mažas. Kai turėjau 10.000 EUR ir praradau 1.000 EUR, tai buvo apie 10%. Dabar, kai jau atsiauginau tą patį 1.000 EUR, tai jau nuo 25.000 eurų sumos. Na, net nėra 5%.
• Atsisiunčiau knyga “The complete guide to day trading”. Turinys patiko, ypač kur kalbama apie klaidas. Nes galiu jau savo pavyzdžiais iliustruoti, bet tikriausiai baigsiu skaityti jau pasibaigus žaidimui. Užtat užbaigsiu „Nuogas biržos prekeivis“, nes grafikai jau dabar sukelia emocijas ir pradedi ne tik suprasti, bet ir jausti, ką autorius norėjo pasakyti.

Bet kokiu atveju visiems, kurie prisijungė prie žaidimo, linkiu paskutinę savaitę fiksuoti vien tik pelnus!

Share/Bookmark

Prieš kokius 4 metus išklausiau vieno investuotojo pasakojimą. Olandai pasiskaičiavo, kad viename lietuviškame kaime apsimoka pastatyti lentpjūvę. Maždaug per 8 metus turėtų atsipirkti. Vidutinis atlyginimas turėjo būti apie 1300 Lt, įdarbintų apie 20% darbingų kaimo gyventojų.

Aišku, pradžioje visko buvo, kol perprato lietuviško verslo ypatybes. Tarkim, atlyginimus mokėti reikia griežtai penktadienį po darbo. Tiesa, pirmadienį ne visi darbininkai susirinkdavo. O krepšinio varžybos buvo oficialios nedarbo dienos, kad girti ko nors sau nenusipjautų. O po kelių mėnesių visas kaimas suprato, kad galima pasidaryti ir po bizniuką – čia kai kojos išdyksta viskam, kas neprikalta. Taigi jau po pusmečio olandai suprato, kad lentpjūvė turbūt ir po 20 metų neatsipirks. Taigi pasiūlė darbuotojams rinktis: arba atlyginimas 1000 Lt, arba investuotojai imsis veiksmų. Na, darbininkai nesutiko, investuotojai viską pardavė ir grįžo į Olandiją. Vėl sėdi pusė kaimo be pajamų ir prisimena gerus laikus, kai galėjo bizniuką prasukti.

Kai prasideda kalbos apie MMA (minimalios mėnesinės algos) padidinimą, visada reikia įžvelgti tris suinteresuotas puses.

Pradėsime nuo pačios aiškiausios – tai darbininkai. Manau, kad deugaliu atvejų jie šauks “valio”, nes jų pajamos padidės. Aišku, tie, kurie gauna daugiau negu minimumas, jiems atrodytų nei šilta, nei šalta. Bet taip tik iš pirmo žvilgsnio. JAV labai neigiamai žiūri į minimalų atlyginimą, nes jį priskiria prie diskriminacinių. Tarkim, žmogus dirba Lietuvoje ir gauna 1000 Lt ir jis tikrai juos užsidirba. Ir yra bendradarbis, kuris gauna 800 Lt, ir tai turbūt nėra jų vertas. Ir tada pareina valstybės sprendimas pakelti minimalų iki 1000 Lt. Ir dabar abu darbuotojai uždirba vienodai. 800 Lt gavusio darbuotojo požiūriu, tai pati geriausia vyriausybė, o, va, 1000 Lt gavėjų požiūriu, tai dykaduonių auginimas, kurie nieko kito nedaro, kaip tik reikalauja iš kitų, kad jiems duotų. Aišku, tokia demotyvacija paliekama spręsti darbdaviui.

Na, nauda valstybei kaip ir aiški. Padidėja atlyginimas, surenkama daugiau mokesčių, gal net ir vidutinis atlyginimas padidės. Bus galima prieš Briuselį pliusą užsidėti. Bent jau dirbantieji neis Seimo langų keisti, o tai irgi neblogai. Kaip nežiūrėsi, o valstybei, iš pirmo žvilgsnio, nieko blogo neatsitiks.

Ir lieka verslininkai, kurie ir turės tą MMA mokėti. Man toli eiti nereikia, giminės turi IĮ ir samdosi du darbuotojus. Laikai ne geriausi, todėl jiems moka MMA, o patys po pusę etato susiforminę, nors dirba be savaitgalių. Į mano klausimą, kas būtų, jei MMA padidėtų 200 Lt, atsakė, kad atleistų vieną darbuotoją. Nes tiesiog nėra pinigų, kad sumokėtų padidėjusius atlyginimus, o po to bankrutuotų, nes su likusiu darbuotoju visų darbų neapsidirbtų. Realiai per pusmetį atsirastų 4 nauji bedarbiai. Valstybė dėl papildomų 4 bedarbių nenumirs. Taigi tai visai ne argumentas, nes mūsų darbdaviai jau įprato prie tokių kaitaliojimų.

O, va, investuotojai, šito negali suprasti. Ir tas nesupratimas ateina iš dviejų šaltinių: tai MMA nepastovumas ir nenuspėjama biurokratija. Teko dalyvauti projekte, kuris turėjo skatinti investicijas į Lietuvą. Todėl buvo padaryta potencialių investuotojų apklausa siekiant suprasti, kaip priimamas sprendimas dėl investavimo ar investicijų nutraukimo.

Taigi investavimui labai svarbu, kaip greitai bus galima pradėti gauti pelną. Tarkim, čekai sugeba taip viską organizuoti, kad per metus pakeičiama žemės paskirtis, detalieji planai, pastatoma gamykla, apmokinami darbuotojai, pastatomas logistikos centras bei pritaikoma infrastruktūra – tarkim, atsiranda gaisrinė ir greitosios pagalbos punktas! Atsiliepimai apie Lietuvą dažnai, atrodo, susivesdavo į tai, kad reikia paremti tam tikrą įmonę ir biurokratai viską išspręs. Nei aišku, kiek paremti, nei kada bus viskas išspręsta, o dar dažniau atvykusiems atstovams net nepavykdavo susitikti su vietinės administracijos atstovais. Dėl šios priežasties Lietuva nepapuola į ilgąjį patraukliųjų sąrašą, o apie trumpąjį net nekalbu. Gal todėl tik IBM su “Barclays” ir gali Lietuvoje ką nors veikti, nes biurui išsinuomoti biurokratų leidimo nereikia.

Kada investuotojas priima sprendimą, ar perkelti savo investicijas? Labai paprastai: tiesiog žiūri bendrą mokesčių naštą verslui. Ir kai tik atsiranda kitur mažesnė, perkeliamas verslas be jokių sentimentų. Lietuva jau seniai nėra pigiausias kraštas, nors dauguma darbuotojų šauktų, kad atlyginimai yra maži, ir Airijoje daugiau moka. Tik tenai darbuotojas du kartus daugiau Big Mac gali nusipirkti, bet čia jau kiekvienam spręsti asmeniškai. O, va, toks MMA padidinimas tik padidina mokesčių naštą verslui.

Todėl ir neateina į Lietuvą investuotojai, o vėliau jau suveikia kitas principas. Apie 4% lietuvių valdo daugiau negu 80% Lietuvos turto. Kaip suprantate, esant tokiam santykiui konkurencija net nekvepia. Todėl niekas nemažina produktų kainos ir nedidina darbuotojų atlyginimo. Juk konkurentai neateis. O tuo atveju, jeigu valstybė sugalvotų įsikišti, irgi yra sprendimas. Pasiūlom dar daugiau mokesčių mokėti. Juk neatsisakys, kai biudžete tokia skylė. Šiuo žingsniu oligapolijos nušauna kelis zuikius: pribaigia mažus konkurentus, atbaido investuotojus ir tuo prisidengdami neproporcingai sumažina atlyginimus bei pakelia kainas. O po kainų padidinimo pasirodys, kad už 1000 Lt nusipirksi daiktų mažiau negu tuomet,  kai gaudavai 800 Lt.

Bet kam tas rūpi, juk MMA sumažinimas duotų rezultatus tik po kokių 10 metų, ir tai tik tuo atveju, jeigu investuotojai susidomėtų. Niekas nenori ilgai laukti 10 metų, nes valgyti norisi dabar.

Papildymas

Dar vieną gerą pastebėjimą pateikė Žilvinas. Dings pigios paslaugos. Ar pastebėjote, kad nebeliko vasaros metu ledų pardavėjų. Kiek reikia parduoti ledų porcijų, kad uždirbti MMA 1000 Lt.? Pagal www.tax.lt tai butu 1625 Lt. Jeigu nuo kiekvienos porcijos po 1 litą pelno. Tai reiktų parduoti 1625 porcijas. Kažkaip sunkiai tikisi, kad tiek parduosi. Taigi reikia kelti antkainį nors iki dviejų litų. Bet tada kas mokės už ledų porcija po 4 litus. Turbūt niekas nemokės, bet už tai pradės kalbėti apie prekybininkų antkainius.

Share/Bookmark

Pirmoje dalyje (ir jos komentaruose) aiškinomės, kas lemia klientų pasirinkimą renkantis parduotuves. Nežinau, kas paskatino (ar tai problemos aktualumas, ar visgi pažadėtasis prizas) tokią argumentuotų komentarų gausą, bet dauguma jų pritarė tam faktui, kad prekių asortimentas ir jo buvimas lentynoje smarkiai lemia, ar klientai ateis į parduotuves.

Tačiau atėjęs klientas dar negarantuoja pelno. Taigi pasižiūrėkime į kitus svarbius pelno darymo elementus – kiek klientų perka ir ką klientai perka.

Dauguma pirkėjų, atėjusių į parduotuvę, yra nusiteikę pirkti. Net tie, kurie ir neturi konkretaus tikslo pirkti, dažnai užtikę tinkamą prekę pasiduos  silpnumo impolsui ir nusipirks. Tik labai nedidelė parduotuvių lankytojų dalis aiškiai apsisprendę nieko nepirkti ir į parduotuves eina “užmušti laiko”…

Taigi, kas lemia kliento sprendimą pirkti? Pirmiausiai – ar norimas daiktas yra parduotuvėje. Va čia ir prasideda įdomumas. Viena svarbiausių sąlygų, užtikrinanti sėkmingą mažmeninės prekybos įmonės veiklą, yra reikiamas produktas reikiamoje vietoje reikiamu metu. Šitą sąlygą galima skaidyti į dvi dalis: reikiamų prekių turėjimą (atsargų užtikrinimą) bei nereikalingų prekių neturėjimą (atsargų apyvartumą). Parduotuvė turi užtikrinti, kad nepraranda pardavimų, bet tuo pat metu neužšaldo atsargose per daug apyvartinių lėšų.

Žinome, reikia turėti, tai ką klientai perka, ir neturėti, ko neperka. Tačiau realybėje atsitinka kitaip – dažnai sutinkamos problemos, kurias minėjo ir pirmos dalies komentatoriai:

• paklausių prekių trūkumai;
• lentynose daug „lėtai“ judančių prekių (lietuviški elektros prekių tinklai palyginti su muziejais);
• ilgas reakcijos laikas į pasikeitusius vartotojų poreikius, daug išpardavimų (su didelėmis nuolaidomis);

Kaip tokios problemos lemia mažmenininko veiklos rezultatus?

Per daug lėtai parduodamų prekių

Jeigu parduotuvės susiduria su gerai parduodamų prekių (best-sellers) trūkumu, o lentynos nėra tuščios, tai galima daryti prielaidą, kad bent dalis prekių lentynose (ir sandėlyje) yra blogai parduodamos prekės. Mažmenininkai dažnai tokias prekes vadina dumblu, paminklais ir pan. Kodėl blogai turėti tokias prekes? Pirmiausia – tai užšaldytos piniginės lėšos, kurios kainuoja (bent jau palūkanas). Tačiau dažnai apyvartinės lėšos (o ypač šiuo metu) yra labai ribotos, todėl daugelis mažmenininkų susiduria su situacija, kai negali pasipildyti gerai parduodamų prekių atsargų, nes neturi apyvartinių lėšų (kurių nemaža dalis užsaldytos paminkluose). Todėl mažmenininkai daro išpardavimus, atiduodami dalį savo maržos /pelno pirkėjams. Ar tai pritraukia klientų? Vienareikšmiško atsakymo nėra, tačiau faktas – kad tikrai mažėja pelnas.

Tačiau ne tik apyvartinės lėšos yra ribotos. Ekspozicija, t.y. prekių išstatymo plotas, irgi yra ribotas, todėl neretai mažmenininkai užkiša lentynas ne bestseleriais, o dumblu. Jau anksčiau buvo rašyta – apsilankykite elektronikos, avalynės ar drabužių parduotuvėse. Pamatysite pilnas lentynas, tačiau nemaža dalis prekių – iš praėjusio sezono. Tačiau rinkoje didelės paklausos neturinčių prekių siūlymas neprisideda prie prekių turėjimo įspūdžio kūrimo. Taip parduotuvės praranda:

pirkėjus, nes jie nenori pirkti muziejuose;
pelną, kai dalina nuolaidas;
pardavimus, kuomet klientai neranda paklausių prekių;
pelną, kai moka palūkanas už dumble užšaldytas apyvartines lėšas.

Šviežių (naujausio modelio) prekių buvimas lentynose papildomai skatina pardavimus.

Prekių trūkumai

Neretai su mažmenininkais tenka diskutuoti apie tai, ar ištikrųjų pas juos blogai su prekių turėjimu. Prisimenu, kažkada, besimokant Edinburge magistrantūroje kolegos pristatinėjo įdomų atvejį apie TESCO. El. komercijos pradžioje grupė studentų viename Britanijos mieste sugalvojo verslą – susiderinę su to miesto TESCO parduotuvių tinklu, siūlė galimybę apsipirkti TESCO internetinėje parduotuvėje. Klientui užsisakius (iš tam tikro riboto kiekio prekių), vienas iš studentų nuvažiuodavo į artimiausią TESCO parduotuvę, nupirkdavo užsakytas prekes ir pristatydavo klientui. Idėja labai graži, bet… Užpirkėjai susidūrė su problema, nes tik kas ketvirtas užsakymas galėjo būti pilnai įvykdytas – parduotuvėje vis trūkdavoo kažkurios iš užsakytų prekių. Kaip taip galėjo atsitikti, juk TESCO teigė, kad jų prekių turėjimo rodiklis – 97% ?

Kai mes perkame parduotuvėje, neradę “Dvaro” grietinės, pasiimame “Mū”. Tačiau kai klientas užsakinėja pagal katalogą, jis nežino, kokios grietinės tuo metu nebus. Jis užsakinėja konkretų produktą. Jeigu kiekviena prekė turi 97% tikimybę būti lentynoje, tai užsakymo krepšelis iš 10 pavadinimų prekių turi tik (0,97 pakelta 10 laipsniu) 74% tikimybę būti pilnai įvykdytas.

Kokių prekių trūksta parduotuvėse? Labai sunku patikėti, kad nepaklausių prekių trūktų. Todėl ir trūksta kažkurios prekės, nes ji yra paklausi, todėl galima daryt išvadą, kad dažniausiai trūksta paklausiausių prekių, t.y. tokių, kurių realūs pardavimai smarkiai lenkia prognozes. Tarkime, kad parduotuvėje trūksta tik 5% prekių pozicijų. (Tipinėje ne maisto prekių parduotuvėje šis procentas žymiai didesnis). Ar 5% prekių pozicijų trūkumas reiškia 5% pardavimų praradimą? Ar 5% pardavimų praradimas sąlygoja 5% pelno praradimus?

Jau nustatėme, kad dažniausiai trūksta pačių paklausiausių prekių, todėl labai tikėtina, kad šios prekės parduotuvės apyvartoje sudaro daugiau nei 5%. Iš savo diegimų praktikos jau žinome, kad prekių turėjimo rodiklio (availability) pagerinimas nuo 95% iki 99% padidina pardavimus 15-20% . Tačiau būkime labai konservatyvūs ir tarkime, kad 5% prekių trūkumas sąlygoja “tik” 10% pardavimų praradimą.

O kaip tai veikia parduotuvės pelną ? Tarkime, kad:

• parduotuvės antkainis – 25% nuo pardavimo kainos. (Sutinku, kad ne daug mažmenininkų dirba su tokiomis „didelėmis“ maržomis, tačiau aš skaičius pasirinkau dėl skaičiavimo paprastumo.);
• mėnesiniai pardavimai – 100.000 Lt ;
• mėnesinės išlaidos (nuoma, elektra, atlyginimai, ir t.t.) – 20.000 Lt.

Tuomet:

• mėnesinis bendrasis pelnas – 25.000 Lt (100.000 Lt x 0,25);
• grynasis pelnas – 5.000 Lt (25.000Lt – 20.000Lt).

Jei pardavimai užtikrinus prekių turėjimą išaugs 10% (10.000 Lt), tuomet bendrasis pelnas padidės 2,500 Lt (10,000Lt x 0,25).
Kiek išaugs parduotuvės veiklos išlaidos? Ar reikės mokėti pardavėjams daugiau? Arba ar už parduotuvės nuomą reiks mokėti daugiau? Taigi veiklos išlaidos lieka nepakitusios. Tokiu atveju visas bendrojo pelno išaugimas nueis tiesiai į grynojo pelno eilutę. Mūsų atveju, pardavimams išaugus 10%, pelnas išaugs 50%.

Taigi, kaip matome, mažmeninkai praranda (neuždirba) nemažai pinigų dėl prasto prekių atsargų valdymo. Ar gali tiekėjas kažkuo padėti (ir kaip) mažmenininkui, parašysiu trečioje dalyje. O kaip manote Jūs?

Beje, noriu priminti, kad šio straipsnių ciklo aktyviausiam komentatoriui padovanosiu naujausią Dr. E. Goldratto knygą „Isn‘t it obvious?“. Taigi, gero komentavimo!

Share/Bookmark

Mano kolega neseniai parašė komentarą apie “Norfos” darbo stilių. Aš taip pat esu rašęs apie prasidedančią “deficito” erą. Tęsdamas prekybos tinklų temą, norėčiau šiek tiek pasigilinti į jų veiklą. O taip pat sulaukti jūsų komentarų.

Neseniai teko skaityti pranešimą “ECR Baltic” forume. Pranešimo prezentaciją galima rasti čia.

Ruošdamas pranešimą, pirmas klausimas, kurį sau uždaviau, buvo: „Ar prekybos tinklų tiekėjai ir prekybos tinklai – partneriai ar konkurentai?“. Natūralu, kad kiekviena įmonė siekia maksimizuoti savo pelną.

Kadangi tiekėjai parduoda prekybos tinklams, ir…

• …kuo pigiau prekybos tinklas nupirks, tuo daugiau uždirbs,
• …kuo brangiau tiekėjas parduos, tuo daugiau uždirbs, tai…

…Atrodytų, kad konfliktas užprogramuotas. Ir nieko nepadarysi. Bet ar tikrai?

Niutonas yra pasakęs: “Natura valde simplex est et sibi consona” (“Gamta yra paprasta ir harmoninga”). Taigi, jei gamta (ir realybė) yra tikrai paprasta ir haroninga, tai gal visgi konflikto tarp mažmenininkų ir tiekėjų turėtų būti ryškiai mažiau?

Pasižiūrėkime, kas lemia mažmeninko pelną? Tą nulemia 3 kertiniai dalykai:

• kiek klientų ateina,
• kiek atėjusių klientų perka,
• ką klientai perka.

Jeigu kompanija nori pritraukti klientus, ji būtinai turi turėti ESMINĮ konkurencinį pranašumą. O kas yra konkurencinis pranašumas? Norint sukurti ryškų konkurencinį pranašumą, reikia patenkinti kliento reikšmingus poreikius taip, kaip negali nė vienas konkurentas. Ar kaina gali būti konkurencinis pranašumas? Kiek laiko reikia konkurentui, kad nukopijuotų kainą?

Kokie gi mažmenos klientų reikšmingi poreikiai?

Protinga kaina yra vienas iš pirkėjų poreikių (ypač dabar, krizės sunkmečio metu). Tačiau mes, kaip pirkėjai, jau įpratome prie mažmeninių tinklų nuolaidų žaidimų, kuomet iš esmės kaina nesikeičia. Todėl retas kuris tinklas iš tikrųjų gali pasiūlyti mažas kainas ir būti pelningu. Taigi turėtų būti kiti sprendimai.

Geras prekių asortimentas ir tų prekių buvimas lentynose (availability) yra kitas reikšmingas pirkėjų poreikis. Jei klientas neranda norimos prekės (SKU – stock keeping unit), jis nusivilia ir susidaro blogą įspūdį apie prekybininko siūlomą prekių asortimentą bei turėjimą. O lentynų plotas yra įprastas parduotuvės apribojimas užtikrinant geresnį prekių turėjimą. Labai dažnai didelė dalis lentynų, ekspozicijos (t.y. apribojimo) yra panaudota toms prekėms, kurios buvo užsakytos remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis. Jeigu netikite, apsilankykite elektronikos, avalynės ar drabužių parduotuvėse. Pamatysite pilnas lentynas, tačiau nemaža dalis prekių – iš praėjusio sezono. Tačiau rinkoje didelės paklausos neturinčių prekių siūlymas neprisideda prie prekių turėjimo įspūdžio kūrimo.

Be to, daugelis tikriausiai pritars (nes tai yra faktas), kad skirtingose parduotuvės vietose esančios prekės pardavimai skiriasi. Todėl logiška būtų geriausiose vietose eksponuoti pelningiausias prekes. Tačiau dažniausiai tose vietose mes matome „išpardavimo“ prekes. O prekės, parduodamos su didele nuolaida, nėra pelningiausios (gerai, jei išvis jos parduodamos su kokiu nors pelnu…).

Daugelio produktų trumpas gyvavimo terminas (pvz., sezonas) bei lėta tiekimo grandinės reakcija sąlygoja, kad pasiūla remiasi veikiau gudriu spėjimu (prognozėmis) nei realiomis rinkos preferencijomis. Apie ekonominių, pardavimo prognozių tikslumą, matyt, neverta atskirai rašyti, nes daugelis per pastarąjį laikotarpį matėte mūsų garsiųjų prognozuotojų (Nausėdos ir kt.) darbus. Sąlyginai trumpo gyvavimo produktai su kiekviena papildoma diena, kuomet prekė “sėdi” lentynoje, naikina gero asortimento įspūdį.

Jeigu klientas visgi nusprendė išleisti savo pinigus (o dabar jis priima daug atsargesnius sprendimus), tuomet atėjęs į parduotuvę jis nori nusipirkti tai, ką nusprendė. Tačiau neradęs pirkti to, ką nusprendė, jis ne tik (dažnai) nepirks siūlomos alternatyvos, bet ir nusivils pačia parduotuve ir kitą kartą eis kitur. Taigi prarastas ne tik dabartinis pardavimas, bet ir klientas (ateities pardavimai).

Prieš tęsdamas toliau, norėčiau sužinoti jūsų nuomonę ir komentarus, ar mano nupieštas vaizdelis atitinka jūsų realybę. Ar tokios problemos (simptomai) mažmenoje egzistuoja? Tik nesakykite, kad jūs kitokie, nes kiekvienas vaikštote į vienokias ar kitokias parduotuves ir susiduriate su prekių trūkumais, išpardavimais ir pan.

Kad lengviau komentuotųsi, šio straipsnių ciklo aktyviausiam komentatoriui padovanosiu naujausią Dr. E. Goldratto knygą „Isn‘t it obvious?“. Taigi, mieli pirkėjai, pasidalinkite savo patirtimi!

Share/Bookmark

Jau turbūt visi išgirdo naujieną. Mūsų mylimi bankai turi didelius nuostolius. Beje, prieš metus turėjo nemažus pelnus. Aš niekaip nesuprantu, kaip per ketvirtį galimą išvaistyti pusę milijardo? Gal aš ribotos fantazijos?

O pasirodo galima, jeigu užsiimi kūrybine buhalterija. Pagrindinis elementas toje buhalterijoje yra nekilnojamasis turtas. Kad truputį aiškiau taptų, aš pabandysiu paaiškinti “ant pirštų”. Pavyzdys bus buhalteriškai netikslus, bet tam, kad paaiškinčiau principą – tiks.

Tarkim, Jūsų įmonė dirbo ir uždirbo pelno. O dabar 20% pelno mokestis, kaip ir gaila tiesiog šiaip sau juos atiduoti. Reiškia, reikia padaryti nuostolį, bet taip, kad tam neišleistum nė kapeikos. Pasižiūrim balansą, o tiksliau į ilgalaikį turtą. Hmm, jeigu jo vertę sumažinsime, mes galėsime sumažinti ir pelną.

O dabar realus pavyzdys. Įmonė lapkričio mėnesį pamatė, kad bus apie 3 mln. pelno. Hmm, atiduoti valstybei 0,6 mln. savininkams nepasirodė gera perspektyva. Taigi NT sąraše buvo sandėlis, kurio vertė siekė 3 mln. Kadangi sandėlis jau seniai buvo nenaudojamas, tai pervertinus turtą jo buhalterinė vertė tapo 0,3 mln. Perskaičiavus balansą gavosi, kad įmonės pelnas dabar tik 0,3 mln.

Atitinkamai padidinus NT vertę – nuostolius galima paversti pelnu. Tai bankai labai gerai žino ir todėl plačiai naudojasi, tik… Tik yra vienas niuansas. Kai turimas nepiniginis pelnas (kitaip nepavadinsi, nes tai yra gryna skaičių manipuliacija), pelnas yra išmokamas realiais pinigais. O va, kai būna nuostoliai, kas tada atsitinka? Bankai turėtų didinti įstatinį kapitalą? O iš kur gaus pinigų? Gal akcijos, gal obligacijos, gal dar koks nors būdas. Bet kokiu atveju kažkieno, tiksliau – svetimi, realūs pinigai. O jeigu jų nesurenka, tai visai realus bankrotas. Ir niekas už tai neatsakingas, nebent per daug akivaizdžiai tokia kūrybine buhalterija piktnaudžiavo.

Kaip ir gaunasi, bankas gal ir visai geras, turi teigiamą pinigų srautą, bet kūrybinė apskaita jį tai į dangų iškelia, tai su purvais sumaišo. Bet kaip sako mano bosas, įmonės tikslas ne pelną uždirbti, o pinigus. Jeigu kas nori pelno, tegul nueina pas buhalterį ir paprašo, kad gabaliuką duotų. Galės atplėšti pelno-nuostolio ataskaitos kamputį. Įdomu, ar parduotuvėje už jį ką nors nusipirktum? O man geriausia, kai pelnas išmokamas pinigais. Taigi, kai kalbame apie įmones, geriau žiūrėti į pinigų srautą ir atsargų lygius, o ne pelną.

Na va, kaip ir buvo tema paliežuvauti, bet kaip ir nėra apie ką.

Share/Bookmark