Kalbant apie mokesčius, visa žiniasklaida labai neigiamai vertina jų didinimą, bet tik ne šio žurnalo autoriai. Net keliuose straipsniuose sakoma, kad žiniasklaida valdoma turtuolių, ir todėl jie nenori didinti mokesčių. Numeryje jūs sužinosite Vyriausybės nuomonę, gal todėl ir reikia perskaityti, kad kryptingai suprastumėte, kad mokesčiai yra neišvengiamas gėris ir t.t. Na, jeigu rimtai, štai kelios užkliuvusios mintys.
Buvo paminėti regresiniai mokesčiai, t.y. tokie, kai yra mokesčių lubos. Procentaliai gaunasi, kad kuo daugiau uždirbi absoliučia suma, tuo procentaliai mažiau sumoki. Tokiems buvo priskirti notarai ir advokatai. Visiems kitiems veikia progresiniai mokesčiai. Šiaip tai mintis dėl regresinių mokesčių nėra tokia bloga: jeigu atneši daug vertės, tai reikia skatinti, kad didintum tą vertę. Bet iš mokesčių pusės kažkodėl skaitoma, kad tokia padėtis diskriminuoja daugiau mokančius. Kas įdomu, kalbant apie progresinius mokesčius, diskriminacijos nematoma. Čia visi turim susiprasti, koks pas mus supratimas apie diskriminaciją.
Beje Artūras mėgsta pabėdavoti dėl mokestinės neteisybės. Juk jeigu išsimoki melejoną, tai turi būti mokesčiai vienodi, nesvarbu, kaip išsimoki. Jam labiausiai užkliūna tantjemos ir dividendai. Aš su tuo irgi sutinku, tik susitarkim, kad nežiūrim tik į paskutinį mokamą mokestį, o į visą mokestinę naštą. T.y. dividendų mokestis siekia tik 15% (berods, jeigu vėl ko nors nepakeitė). Ir palyginti su samdomo darbuotojo mokesčiais, tai atrodo mažai. Bet kaip visada praignoruojama, kad tam, kad juos sumokėtume, reikia sumokėti dar ir pelno mokesčius. Va tada jau neatrodo, kad mažai sumokama.
Aišku, ši tema yra daug platesnė. Nes negalima maišyti pinigų srautų apmokestinimo su kapitalo apmokestinimu. Tarkime, pinigų judėjimo mokesčiams priskirčiau PVM, o įstatinio kapitalo sumažinimo mokestis jau būtų kapitalo mokestis. Pats įdomumas, kad kapitalo didinimas gali būti paskola įmonei, bet jau ją atsiimant reikia mokėti mokesčius. Ir pagal samdomo darbuotojo supratimą: kuo daugiau, tuo geriau. Nagrinėjant po vieną mokestį, galima dar ir ne tokių perliukų sumąstyti.
Automobilių mokesčiai tikrai bus. Dėl dydžio galime diskutuoti, bet bus. Nes pagrindinė bėda yra ta, kad Lietuva automobilių negamina, todėl importuoja. Kuo brangesnis automobilis, tuo didesnis importo ir eksporto disbalansas. O kaip suprantate, jeigu importas didesnis už eksportą, tai kažkada baigsis pinigai ir teks skolintis. O valstybė nemėgsta skolintis, nes visi skolas prikišo kaip neūkiškumą. Todėl siekiant sumažinti skolas, reikia mažinti importą, ir pats lengviausias būdas – uždėti muitus (jau nebegalim, nes esame ES) arba mokesčius. Kadangi tokie mokesčiai visiems nepatinka, tai sakysime, kad kovojam už gamtą.
O šią pastraipa pavadinčiau mokesčių mobilumu. Gal dar prisimenate, kai sakydavo, kad negalima didinti pelno mokesčio, nes užsieniečiai neinvestuos, o ir savo kapitalą įmonės iškels ten, kur mažesni mokesčiai? Lygindamas, kokias investicijas gauna Kinija ir Lietuva, supranti, kad pas mus mokesčiai tikrai yra nemaži, tiesą pasakius, ta pati Estija mus lenkia investicijomis. Irgi priežastis yra kapitalo mokesčiuose. O va dar sovietmietyje išmokinti vietiniai ekspertai vyriausybei siūlydavo apmokestinti darbo jėgą. Kur ji dings? Bet ES sienas atidarė ir darbo jėga dingo. Tiksliau, išvažiavo tenai, kur mokesčiai mažesni, net ir su progresine sistema. Bandymas Lietuvoje peržaisti darbo jėgos mokesčius nieko nepakeitė. Kitur vis vien yra mažesni. Darom išvadą, šiais laikais mokesčių objektai jau tapo mobilūs. Visur gerai, kur mūsų nėra, ar ne?
Mokesčiai didės, tai jau aksioma, nereikalaujanti įrodymo. Na, bet galime į tai pažiūrėti ir kaip į teoremą, kurią reikia šiek tiek paaiškinti. Kažkada rašiau, kad valstybei normaliai gyvuoti užtenka 15-25% BVP perskirstymo. Sakykime, visos idėjos, ką galima padaryti piliečių labui, pasibaigė, o pinigus reikia įsisavinti. Ir čia yra du dideli interesai. Visi žino, kad jeigu gerai peržiūretų savo išlaidas, tai surastų 10% neaiškios vertės išlaidų. Va kodėl bažnyčia imdavo dešimtinę, nes žala minimali.
Tas pats susiję ir su valstybe. Bet neperžiūrėsime, nes tie 10% priklauso saviems, t.y. rėmėjams. Jeigu neduosi, tai kitą kartą neparems (įstatymas truputį apribojo tiesioginį rėmimą, bet liko VŠĮ, labdaros fondai…). Aišku, laikant bėgant rėmėjų apetitas auga, reiškia, reikia ir daugiau mokesčių surinkti. O kitas interesas atsiranda pas politikus per rinkimus. Kol rinkėjas nepajaus piniginės pasunkėjimo, tol jam politikas neįdomus. Todėl reikia sukurti pašalpas (pašalpų pavadinimus pasirinkite patys). Ir jų pridalinti. Kol ekonomika auga, tol viskas gerai, o kai krizė, na, tada bus skolos. O jas grąžinti reikia: ir vėl didinsime mokesčius. Tik klausimas, kada bus ta riba, nuo kurios didinti jau nebesigauna? O jos nėra, yra tik fantazijos ribos.
Bejunginėdamas TV kanalus užtaikiau tokį, kuriame draskėsi dvi moteriškės. Ir viena įrodinėjo, kad dėl blogo gyvenimo kalta valdžia, nes jos dukra, išvažiavusi į Norvegiją ir ten dirbdama medicinos sesele, uždirba 12 tūkstančių litų. Ir, savaime suprantama, tikrai į Lietuva negrįš. Dvylika tūkstančių litų Lietuvoje būtų ne tai, kad prabanga, o nepadoriai daug. Sakykime tiesiai šviesiai: tiek gaunantis žmogelis butų buržujus (ne šitas), kuri reiktų išbuožinti.
Galima sukelti diskusiją: o kas yra turtingas žmogus? Mūsų lietuvišku mentalitetu?
Kadangi variantų bus gerokai daugiau negu melejonas, tai aš pasiūlysiu tam tikrus kriterijus.
Tai tas žmogus, kurio pastovios mėnesinės pajamos yra žymiai didesnės negu vidutinis atlyginimas. Čia žodis žymiai reiškia, nors 10 kartų didesnės (visokios PI ar e konstantos geriausiu atveju pretenduoja į vidutinę klasę. Bet apie tai vėliau).
Tai žmogus, kuris dar turi sukaupęs turto. Vienos gyvenamosios vietos su automobiliu aš nelaikau turtu. Gyventi kažkur reikia, todėl turi turėti stogą, o jeigu turi turėti, tai koks čia turtas, vienos išlaidos. Tas pats liečia ir autotransportą: mūsų gyvenimą sunku įsivaizduoti be pastovaus transportavimosi, todėl tai irgi daugiau būtinybė, darbo įrankis, negu prabanga ar turtas. Bet jeigu jau turi papildomą vilą, kuri skirta tik poilsiui, ar džipą, skirtą purvams pataškyti, tai jau galima būtų priskirti turtui.
Beje, tasai žmogelis gyvena be jokių skolų bankui. Ir pinigų turi, kurių užteks pragyvenimui, 10 metų ir daugiau.
Kriterijų dėka turtuolio apibrėžimas gavosi gan tikslus. Beliko tik jį įgyvendinti. Ir čia prisiminiau savo seną klausimą: niekaip nesuprantu, kodėl mūsų protėviai sugebėdavo sukaupti turtus, o mes jau to nesugebam? Gal kažkas yra įdomaus piliečių valdymo sistemoje?
Galiu atskleisti bent kelias priežastis, kodėl mes nebūsime turtingi, nors, manau, skaitytojai galės pateikti daugiau. Taigi pradėsiu nuo bankų (na, va, ir vėl, jau tenai viskas išnagrinėta).
Iš tikro visi, kas žino skolos su palūkanomis istoriją, jau gali suprasti. Kad palūkanų gi grąžinti tai nėra iš ko. Todėl mes palūkanas grąžiname sukauptu turtu. Gal tai nebūtų didelė bėda, jeigu mes grąžintume tik kokius 2 ar 3 procentus. Bet tiesa tokia, kad yra sukurta sistema, kad jūs negalėtumėte įsigyti turto be paskolos, o paskolą mokėsite 30 metų.
O dabar atvirai pasakykite (komentaruose), ar tikrai visi mes jaučiame, kad jeigu sutelktume savo pastangas, negi nepasistatytume namo savo rankomis per 30 metų?
Aš manau, kaip ir jūs, bet vis vien sėdžiu su paskola.
Dabar grįžkime prie turto, kurį atiduosime bankui. Kadangi valdžia jau nusprendė, kad esame turtingi nuo vieno milijono kainuojančio namo, tai paskola tebūnie bus milijonas. Gausime, kad turime mokėti po maždaug 6 tūkstančius, kas mėnesį. Reiškia, sumokėsime 6.000x12x30=2.160.000. Kitaip tariant, apmokėsime sau namą ir dar tokį patį atiduosime bankui. Mokėdami paskolą, mes ne tik valdžios akyse esame turtuoliai, bet dar lygiai tokį pati namą padarome ir bankui. Todėl žmones, mokančius paskolas, reikėtų vadinti turtuoliais, nes antras namas galėtų būti vila kur nors Viduržemio jūros pakrantėje. Na, bet pusę savo turto jau atidavėm.
Pereikime prie kitos įdomios priežasties, kurią galima pavadinti vartojimo ekonomika. T.y. IKEA‘os verslo kredo: baldai turi būti keičiami kas 2-3 metus. Ei, palaukite, mano senelis stalą padarė tokį, kad prie jo sėdėjo dvi kartos, o dabar stalą aš turiu išmesti po dvejų metų? Tiesą pasakius, taip, nes jis padarytas iš šiukšlių. Dar kart tiesą pasakius, tos šiukšlės kažkada vadinosi mediena. Bet su tokiu požiūriu einama visur, tame tarpe ir į statybas. Mūrinių namų nenagrinėsime, bet karkasinius namus stato 25 metams, o po to -- utilizacija. Va čia ir pats įdomumas gaunasi: aš dar nespėjau sumokėti paskolos už namą, o jį jau reikia griauti. Negana to, kad aš vieną namą padovanojau bankui, tai dar manasis sugriuvo. Trisdešimt metų kaupiau turtą, o turiu tik šiukšlių krūvą.
Tam, kam jau prasidėjo depresija, galiu pranešti, kad neužbaigiau. Lietuva, neatsilikdama nuo turtingų valstybių, įvedė NT turto mokestį. Tiesa, dabar dar su apribojimais, bet yra toks terminas „mokestinės bazės praplėtimas“, todėl tik laiko klausimas, kada mokėsime visi. Paimkime tą patį 1%, ir gausime, kad per tą laikotarpį, kol mokėjome 1 mln. paskolą bankui, sumokėjome trečdalį jo vertės mokesčiais valstybei. Aš dabar supratau, kodėl valstybė pareikalavo, kad bankai skolintų ne daugiau 40% pajamų. Gi likusią dalį reiks sumokėti monopolijoms ir mokesčiams.
Beje, laikas prisiminti įrašo pradžioj paminėtas konstantas PI ir e. Mes jau gerai įsisavinome, kad atlyginimai ne tik kyla, bet ir mažėja, arba visai dingsta. Ir čia atsiranda vienas labai svarbus mokestinis aspektas. Jeigu visus mokesčius mokame nuo pinigų judėjimo, tai turto mokestis yra nuo laiko. O tai reiškia, tik laiko klausimas, kada turto savininkas atsiras tokioje situacijoje, kai neturės pinigų sumokėti mokesčių, ir tą turtą praras. Todėl pajamos turi būti eilę kartų didesnės. Ir šiaip tik truputį susimąstykite – turtą jūs kaupiate po truputį, o TURTO mokestis jūsų turtą naikina irgi po truputį. Klausimas, kas ką aplenks? Jei manėte, kad jūs, apsidairykite ir dar kartą pagalvokite.
Aš visada maniau, kad turtinga šalis -- tai ta, kurioje daug turtingų piliečių. Bet kuo daugiau susiduriu su turtingomis šalimis, tuo labiau suprantu, kad tai šalys, turtingos skolomis ir prasiskolinusiais piliečiais. Ir visai nesvarbu kam -- bankams ar valstybei. Dabar jau ir nebestebina faktas, kad iki 60% piliečių glaudžiasi nuomojamuose būstuose, o valstybė turi vis didesnę dalį pinigų perskirstyti. Ir vis labiau ieško turto, kurį dar būtų galima nacionalizuoti su mokesčių pagalba. Juk registrai pilni tokio turto.
Taigi prie ko tie 12 tūkstančių litų? Ogi prie to, kad gaudamas net tokį atlyginimą Lietuvoje turtingu netaptum, o noras turtuolius išbuožinti niekur nedingo.
"Tarp pirmųjų Didkiemio tremtinių pateko ir Antanas Skurdelis. Jis buvo liaudies menininkas, juvelyrinių dirbinių gamintojas, turėjo gražią sodybą, 29 ha. žemės. Jį rusai iš karto paskelbė buože ir 1951 m. su dukra Juzefa Skurdelyte buvo ištremtas į Sibirą. Iš ten jis nebegrįžo, 1954 m. atgulė ten ilsėtis. Be Antano Skurdelio rusai ištrėmė ir daugiau didkiemiškių: Juozą Skurdelį, Onutę Pauliutę Skurdelienę, Masidunskų šeimą, verslininką Vincą Merkelį (nuotraukoje) ir kitus."
***
Ilgai ieškojusi kokio nors prabangos parametro, valdžia pagaliau jį rado.
Pasirodo, yra vienas SI sistemos matavimas, kuris objektyviai išskiria išlaikytinius nuo dar krutančių žmonių. Todėl taikant tą matavimą, išlaikytiniai (neįgalieji, pensininkai, bedarbiai, o taip pat tinginiai) rinkėjai išvengs apmokestinimo, kai tuo tarpu save išlaikančiųjų nebus pasigailėta.
Sekant vykusiu pavyzdžiu, siūlau praplėsti prabangos mokesčio bazę ir neapsiriboti tik šiuo:
Mėnesio mokestis už automobilius būtų po 0,5 lito už 1 kilovatą.
Kadangi ne visi esate diplomuoti fizikai, priešingai nei kai kurių partijų pirmininkai, prisiminkime teoriją: galia (P) rodo, kokį darbą (A) kažkas atlieka per tam tikrą laiką (t):
P = A / t
Taigi jei per tą patį laiką padarote daugiau darbo nei kitas, vadinasi, sugeneravote daugiau galios. Su sąlyga, kad judėti, krutėti, plušėti Lietuvoj yra prabanga, štai ir turim esminę biudžeto subalansavimui tinkamą mokestinę formulę, prieš šimtmečius sugalvotą beigi moksliniais tyrimais įrodytą.
Skaičiuojant SI vienetais, vato arba kilovato mokesčio formulė atrodo taip:
Kilovato mokestis tinka absoliučiai visiems mokestiniams objektams (ne tik šeimos automobiliams):
- žmonių pajamoms. Jei žmogus per tą patį laiką įdeda daugiau triūso nei runkelis, vadinasi, sugeneravo daugiau vatų viršaus, taigi laikas apmokestinti. Tas pats taikoma pensininkui, kuris dar turi sveikatos dirbti, bei jaunai mamai, katra (užuot brausinusi supermamų saitus) drįsta prekiauti šmutkėm;
- nekilnojamajam turtui. Matome išvestinę formulę – kuo daugiau kvadratų, tuo daugiau vatų. Bet galima apskaičiuoti ir kitu būdu: pasižiūrėti, kiek NT objektas sunaudoja energijos (kilovatvalandžių), ir apmokestinti tai, kas viršaus. Prabangūs namai paprastai turi daug šviestuvų, halogenų, visokios aparatūros, plius visa tai apskaitoma elektros skydinėje;
- vartojimui. Jeigu žmogus dažnai vaikšto į parduotuvę, tįsia namo pilnus (sunkius) krepšius, vadinasi, sugeneruoja vatų viršaus. Tereikia pirkinius pasverti, ir teisingai apmokestinti. Tuomet nereiks didinti PVM. Jei pirkinys lengvas (beveik tremtinio Juozo Statkevičiaus suknelė ar koks iPhone 4GS), tuomet reikia įvertinti tą triūsą, kurį lengvų daiktų kūrėjai įdėjo. Tam reikalui bus išleistas poįstatyminis aktas. Jei koks žmogelis įgudęs būriuoti, keituoti, laipioti po kalnus ar slidinėti – ši podarbinė veikla, priešingai nei spoksojimas į durnadėžę (ši apmokestinama atskirai), generuoja daug energijos, taigi turim vatų perteklių;
- vertelgų* pelnui. Čia viskas labai paprasta: jei firma dirba efektyviai, t.y. per tą patį laiką sugeneruoja daugiau tikslo vienetų, vadinasi, arba darbuotojai buvo stipriau išnaudojami (daugiau plušėjo), arba vadovų smegenys sukosi greičiau (o galios prasme tai vienas ir tas pats), tai štai jums ir prašom – vatų perteklius garantuotas.
Žmones, viršijančius komiteto nurodytus kilovatų limitus, būtina ne tik apmokestinti, bet ir surašyti į eilę – čia tam atvejui, jei dabar vežtų į Sibirą, būtų gatava turistų duombazė. Beje, į ją patektų ir nemažai tikrų tremtinių, kurie, krutėję daugiau nei dejavę, Atkurtoj Nepriklausomoj Lietuvoj sugebėjo užgyventi namus ir džipus. Ir ligšiol švyti energija, varydami į neviltį “Sodrą”.
Jūs dabar, žinoma, pulsite ginti šitą kilovato mokestį ir konservatorius, kad jiems vieninteliams rūpi Lietuva, kad nėra kitų variantų biudžeto pajamoms padidinti, kad biudžetą sudaro pajamos ir išlaidos, kad šita valdžia turi didelius kiaušinius ir t.t. Tokios diskusijos – beprasmės, nes turime sisteminio neveiklumo pasekmes.
Ar gali iš esmės gerėti gyvenimas valstybėje visiems – pensininkams, jaunimui, darbgaviams, darbdaviams – kai valdžia galvoja, kad žemiau išvardinti dalykai yra iš esmės teigiami?
Ar galima iš esmės pagerinti sistemą (gamyklą, sandėlį ar valstybę), nesutvarkius matavimų? (Populiariausias matavimas, taikomas ~ 6.000 įstaigų, vis dar yra biudžeto lėšų išleidimas/įsisavinimas. Jei neįsisavinsi – neįvykdysi plano.)
Žinantiems atsakymą iš esmės nėra didelio skirtumo, už ką reikės mokėti didesnius mokesčius – vatus, metrus, džaulius, varstus ar pintas. Svarbiausia, žinome, kad vidurinė klasė, mūsuose taip ir neišbujojusi, visa tilptume į Sibiro vagonus. Beliko surašyti.
*Monopolijos, bankai, rubikonai, kreditai, publikumai ir panašūs susivienijimai, priešingai nei smulkūs verslininkai, vertelgomis nelaikomi, todėl vatais neapmokestinami.
Žmona važinėja senu Saab’u. Šiandien grįžusi iš serviso (keitė stabdžių kaladėles) kaip tyčia pareiškė, kad gal jau būtų laikas pasikeisti automobilį į naujesnį, nes šituo senuku važinėti esą truputėlį ne fasonas. Draugės važinėja, suprask, naujesnėm Hondom, Toyotom, Subaru, o viena, pasirodo, turi naują Passat’ą.
Mintis keisti Saab’ą manęs neįkvėpė, nes mašina, nors ir sena, bet dar rieda. Ir riedės dar keletą metų be problemų. Neketinu apsikrauti bereikalingais rūpesčiais dėl to, kad draugėms gyvenime labiau pasisekė su vyrais
Valdančioji Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcija ketvirtadienį pritarė, kad būtų įvesti vadinamieji prabangos mokesčiai. Pasak seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojo Vito Matuzo, be nekilnojamojo turto, planuojama apmokestinti ir automobilius, kurių variklių pasiekiama galia viršija 150 kW arba matuojant kitu matu, 204 AG.
Su sąlyga, kad minėtasis Saab’as neblogai traukia, prašau žmoną pateikti automobilio tech. pasą.
Žiūriu:
Cic, moterie! Turi prabangų automobilį, tai ir važinėk neburbėdama!
Mes jau rašėme, kad darome mokymus. O mokymų metu užduodami įdomūs klausimai. Ir vieną tokį dėstytojas parsinešė į biurą: “Ką daryti, jeigu win-win nesigauna, o gaunasi win-lose situacija, o pats esi win pozicijoje? Juk kvaila tuo nepasinaudoti?”.
Atsakymas buvo trumpas ir aiškus. Trumpalaikėje perspektyvoje jūs laimėsite ir turėsite naudos, bet toks sprendimas turi labai daug neigiamų pasekmių, kurias jūs pajusite tik ilgalaikėje perspektyvoje. Atvirai pasakius, mes šio atsakymo net ir nediskutavom, nes ir taip viskas aišku, bet noras parašyti įrašą pasiliko.
Visa laiką sukosi mintis, kad demokratija yra win-lose sistema. Ir kaip tik šiandien blogeriai sprogo aptarinėdami PVM mokesčio keitimą. Ir sudėliojo visus paaiškinimus, todėl liko tik pasidalinti su jumis.
Nors manęs niekas neklausė, bet ir aš įkišiu savo trigrašį. Versle viskas kinta labai sparčiai, ir tokie pakitimai lemia, kad tik 20% įmonių išgyvena pirmus penkerius metus. Todėl galime teigti, kad kuo mažiau bus pakeitimų, tuo geriau verslui.
Viena tokių sričių yra valstybinis reguliavimas. Po šiuo terminu slypi visi kontaktai su valstybės atstovais. Ir norisi, kad kuo mažiau būtų pakeitimų iš valstybės pusės, nepaisant to, kad Lietuvoje kurti verslą yra mazochistinis procesas. Su tuo irgi galima susitaikyti, bet tik prašau, nekeiskite nieko, nes baisiausia yra kiekvieną kartą laukti nežia ko. Gal ir pakėlus PVM trumpalaikėje perspektyvoje kam nors bus geriau, bet ilgalaikėje – mes dar giliau įkrisime į nevaldomą socializmą. O socializmas negali egzistuoti be visuotinio valstybinio kišimosi į visų reikalus. Kuo labiau yra kišamasi į žmonių reikalus, tuo labiau žmonės nusimeta atsakomybę ir reikalauja pagalbos. Ir ratas užsisuka, jis sustoja tik tada, kai nebelieka į kur kištis, ir tai vadinama diktatūra. Bet čia šiaip vienas lyrinis nukrypimas, prieš kitą.
Emigrantai jau senai padėjo, ką turėjo, o likusiems Lietuvoje reikia nuspręsti, ar apsimoka toliau investuoti į Lietuvos vadovus. Bet koks investuotojas pažiūri įmonės balansą. Kas nors, komentuodamas mokesčių pakeitimus, ar žiūrėjo į valstybės balansą? Toks įspūdis, kad nelabai.
2010 m. iš mokesčių buvo surinkta 14,5 mlrd. Lt. Dar buvo labdaros iš ES, bet tai gerai užmaskuota paskola, kurią vėliau vis vien atsiims. Analizuojant pajamas įdomu, kas neša aukso kiaušinius. Taigi PVM 7,2 mlrd., akcizai 3,0 mlrd., ir pelno mokestis 0,9 mlrd. Beje GPM irgi pasiekė 0,9 mlrd., todėl kad buvo padidintas minimumas. Tie 14,5 mlrd., tai ne visi Lietuvoje sumokėti mokesčiai, dar yra “Sodra“, kuri surinko 11 mlrd., tiesa, 2009 metais (nes 2010 m. duomenų neradau). Taigi valstybė skirsto 25, o su ES pinigais – cielus 30 mlrd. litų. Bet “Sodrą” atmeskime, vis vien nieks nesupras, kuo ji užsiima.
O dabar žvilgsnelis į išlaidas. Didžiausia išlaida slepiasi po žodžiu „Ekonomika“ – net planuoti 6,9 mlrd. Lt. Tiesa, išleido mažiau, bet „Bendros valstybės paslaugos“ viršijo planą ir yra 6,9 mlrd. Daugiau nieko gero ar blogo negaliu pasakyti, tiesiog manipuliacija skaičiais. Todėl suprantu tik viena, kad išlaidos turi būti surištos su pajamomis. O pajamos yra 15 mlrd. lygyje. Ir tokio lygio išlaidos atitinka 2005 metų biudžetą.
Taigi, kas gi tie negerieji, kurie pridėjo 10 mlrd. 2010 biudžete?
Na, premijos valstybės tarnautojams “Bendras valstybės paslaugas“ padidino 1 mlrd. Atkatų sistema suveikė efektyviai ir savo nuotolius kompensavo papildomais 2,5 mlrd. Užtad pradėjom gyventi ekologiškai ir „Aplinkos apsauga“ pagerėjo 5 kartais. Sirgti irgi pradėjom masiškai, kokiais 10 kartų daugiau. Ir šviestis papildomai išnaudojom 0,7 mlrd. litų daugiau. Na, ir socialiai apsaugoti tapome net 1.5 mlrd. Lt. labiau.
Galima toliau ironizuoti, bet vis vien nieko nesurasi, nebent pabandytume įsivaizduoti, o kas man iš to? Na, 10 mlrd. padalinam kiekvienam, tai gautųsi po 3.300 Lt. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienas kur nors juos išleidžiam. Visai neblogas ekonomikos stimuliavimas gautųsi? Valstybė dar mokesčių parinktų, o eiliniai piliečiai malonumą pajustų. Ir visiems būtų gerai. Nejaugi win-win gaunasi?
Įtariu, kad daugelis jūsų taip pat pat pavežėjate tranzuotojus. Kadaise, mokykliniais metais, tokiu būdu keliaudavom prie jūros ar šiaip maldavomės po Lietuvą. Tai koks gezas paima į niauktą silkę, kurioje garso kolonėlės vietoje galinių sėdynių, tai pas dieduką į vežimą įsiropščiam – visais atvejais nuotykiai garantuoti.
Todėl dabar visuomet stoju, jei kas neįtartinas stabdo. Aišku, nuotykių su manim kaleiviai beveik nepatiria, bet kelionė vistiek sutrumpėja. Kurį laiką teko reguliariai važinėti iš Vilniaus į Mažeikius: pervežiau kelias dešimtis žmonių. Studentus – ilgas distancijas, suvargusias moterėles – trumpesnes (iki rajono darbovietės – “Maximos”). Manau, panašia veikla užsiima daugiau vairuotojų.
Vieni paveža už dyką, ne dėl pinigų. Kiti paveža už kapeiką, kad su keleiviu pasidalintų kelionės išlaidas, taigi sutaupytų.
O štai treti veža už suderėtą atlygį. Jie ima ne pakeleivius, o keleivius, lyg kokie tarpmiestiniai taksistai. Ir, sako, atiminėja klientus iš legalių vežėjų – tarpmiestinių autobusų.
Ir štai tokie legalūs autobusai pasiskundžia VMI ir policijai. Padaromas reidas.
Balandžio 12 dieną Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pareigūnai kartu su Šiaulių apskrities VPK ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnais organizavo bendrą patikrinimą. Tądien Kuršėnuose ryte, o Šiauliuose pavakare buvo tikrinami gyventojai, kurie savo automobiliais vežė pakeleivius.
Iš viso tą dieną buvo užfiksuoti 37 pažeidimai: 21 atvejis Šiauliuose ir 16 – Kuršėnuose.
Rašo, kad reidas pasiteisino:
legalių vežėjų autobusų reisai tarp Šiaulių ir Kuršėnų tapo pilnesni, o neleistinoje vietoje lengvieji automobiliai nebestoja ir keleivių nebeveža.
Be to, buvo pravesta šviečiamoji priemonė:
„Buvo nuspręsta įspėti tuos žmones, paaiškinti, kad, jeigu jie nori vykdyti tokią veiklą, ją reikia įregistruoti“, – apie atliktos stebėsenos esmę Alfa.lt sakė Z. Brazaitienė (VMI atstovė).
Taigi norint legaliai vežti keleivius, reikia registruoti individualią veiklą ir nuo gautų metinių pajamų mokėti 15 proc. mokestį.
O kaip su pakeleivių pavežėjimu? Na, su tom dviem pirmosiom pavežėjų grupėm? Į kurias, beje, patenka ir visi šių ir panašių saitų dalyviai:
Beje, apie vieną tokių projektų Vilniaus m. savivaldybės Eismo organizavimo skyriaus vedėjas prieš porą metų atsiliepė štai taip:
„Mūsų žiniomis, 98 proc. vilniečių, turinčių automobilius, jais važinėja vieni, todėl šis projektas yra labai sveikintinas. Esame siūlę žmonėms jungtis ir į darbą važinėti ne po vieną, tačiau priversti kažką įsisodinti į savo automobilį negalime. Džiugu, kad žmonėms patiems ateina sąmoningumas.“
Deja, bet už tokį sąmoningumą gali gauti per galvą valdiška kuoka. Priežastis – tarpmiestinių autobusų ir tarpmiestinių mikriukų nesugebėjimas sukonkuruoti su lengvųjų automobilių nelegalais.
Kodėl jiems nepavyksta sukonkuruoti? Juk mikriukas gali paimti kelis kartus daugiau žmonių, nei lengvoji mašina. Autobusas juolab. Turėtų veikti masto ekonomija, nebent… mikriukai verčiami važinėti pagal rajono valdžios nustatytą grafiką kas 10 minučių, taigi, pustuščiai. Tai gal savivaldybė (ar kas ten sprendžia) galėtų pagelbėti vežėjams praretindama grafiką ir sumažindama mudos kiekį? Atitinkamai vežėjai sumažintų bilieto kainą, nes patirtų mažiau išlaidų. O studentas ar babytė galės rinktis, ar laukti 20 minučių legalaus pigesnio maršrutinio taksi ar autobuso, ar dabar sėsti į brangesnį nelegalo pasatą.
Beje, būtų labai įdomu palyginti, kokiomis kainomis veža legalai ir nelegalai. Pakomentuokite, jei kas iš skaitytojų važinėjate.
O dabar grįžkime prie tranzuotojų aptarnavimo veiklos. Skaitome:
Darius Buta, Valstybinės mokesčių inspekcijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas, portalui Alfa.lt patvirtino, kad, jeigu, tarkime, kaimynai ar draugai išties susitaria kartu važiuoti vienu automobiliu ir netgi pasidalija išlaidas degalams, nuo to mokestinių prievolių neatsiranda.
Ir atkreipiame dėmesį, kad per reidą:
Sustabdyti vairuotojai sakydavo, kad automobilyje sėdintys žmonės yra jų draugai ar bendradarbiai, tačiau paprašyti įvardyti juos vardu ir pavarde, sutrikdavo ir pripažindavo, kad paėmė pakeleivius.
Taigi man neaišku. Jei pamatau tranzuojančią kaimynę, tai galiu sodintis. O jei su kaimyne yra jos draugė-nekaimynė, tai turiu atsisakyti ją priimti į savo limuziną? O jei įsisodinu ilgakoję geltonkasę, bevažiuodamas sužinau jos vardą ir pavardę (nu ir telefoną), ir mes susidraugaujam šeimomis (VMI terminais šnekant, tampam draugais), tai mokestinė prievolė neatsiranda? O kas patikrins draugystės stiprumą – VMI ar policija? O bendradarbis, kurį VMI pavežti leidžia, tai čia turi būti tos pačios darbovietės darbuotojas, ar gali dirbti dukterinėje firmoje? O klientą pavežti galima, ne? O jei klientas apmoka visas kelionės išlaidas?..
O jei visas ekipažas tvirtina neprisilietę prie pinigų?
Būtų nuostabu, jei Darius Buta ar koks kitas VMI įgaliotinis paaiškintų žmonėms, užsiimantiems tranzuotojų vežimo savanoriška (neapmokama) veikla, ar jie gali tęsti savo keistą įprotį. T.y., ar VMI supranta, kad tarp nepažįstamų žmonių gali rastis nekomercinių santykių – bendradarbiavimas? Kad žmonės šiais laikais mainosi glaudėmis, dovanoja dujines vyrykles bei vis dar balsuoja pakelėse vengdami komercinių vežėjų.
Ar nenutiks taip, kad vieną dieną pasiskųs, tarkime, “Lietuvos geležinkeliai”, ir VMI su policija reaguodami surengs naują reidą? Juk gal tranzuotojas = prarastos traukinio pajamos.
Kolega jau seniai spaudė parašyti apie progresinius mokesčius. Tačiau niekaip „neturėjau laiko“ tą padaryti. Kaip suprantate, reali problema – ne laike, o tame, kad nelabai žinojau, ką bepridurti visoje diskusijoje. Juk apie tai rašo ir spauda, ir blogeriai.
Progresinių mokesčių siūlytojus konservatorius tiesiog apsėdo pavydas. Net nesikuklinama argumentuoti, kad progresiniai mokesčiai skirti atimti ir padalinti, lyg nuo to visuomenėje padidėtų gerovės. Negi užmirštama, kad norint kurti gerovę reikia nebausti tų, kuriems pavyksta uždirbti daugiau, o atvirkščiai – daryti taip, kad daugiau uždirbti galėtų visi, kas to siekia?
Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.
Žinoma, buvo galima veltis į diskusiją apie tai, ar tikrai tie mokesčiai skatins smulkųjį verslą, nes, mano įsitikinimu, mokesčius moka tik vidurinis ir vargingas sluoksniai. Patys turtingiausi vistiek randa būdų tuos mokesčius optimizuoti.
Audrius prisiminė senąją Angliją ir jos Tadą BlindąRobiną Hudą. Taip pat palygino, kada amerikiečiai švenčia laisvės nuo mokesčių dieną, o kada Lietuva. Ta proga pasirodė Audriaus teiginius skaičiais iliustruojantis zyzlos ir niurzgos įrašas. Ir ne tik apie mokesčius, bet ir apie tai, ko už tuos mokesčius (ne)gauname:
Ko gero pati įstabiausia iliuzija kol kas, tai tikėjimas, kad mūsų mokesčiai maži, nes va GPM (gyventojų pajamų mokestis) yra 15%, o kitur jis daug didesnis. Elementariai pamirštama, kad egzistuoja papildomi sveikatos bei socialinio draudimo mokesčiai, vieną kurių mes atiduodame nuo „savo algų“, tuo tarpu kitas lyg ir „ne mūsų problema“, nes sumoka darbdavys.
Čia verta priminti ir finansų ministrės repliką Artūro Račo tinklarašty:
…socialinio draudimo įmokos nėra tiesiog pajamų mokesčio “priekaba”, kaip kam tai juokingai beskambėtų, bet visgi tai – draudimo įmoka.
Visi šie tarifai man niekada nebuvo paslaptis, matau juos kiekvieną mėnesį. Tačiau niekada nebuvau pats atsidūręs situacijoje, kai tuos mokesčius reikia sumokėti pačiam. Suprantu, kad nesu toks vienintelis, tačiau nuoširdžiai prisipažįstu, kad tik dabar supratau, kaip turėtų jaustis žmogus, didžiąją dalį savo pajamų gaunantis pagal autorines sutartis.
Juk tai kuo puikiausiai pakartoja mano įrašą apie grynųjų pinigų draudimą. Dėl finansinio išsilavinimo stokos žmonės nelabai susiskaičiuoja, kiek išleido su kortelėmis, taip pat daugeliui sunku suprasti, kiek jie tų mokesčių sumoka. Tiesiog negaliu nepakartoti:
Žmonės NEŽINO, kiek jie iš tikrųjų sumoka mokesčių!
Tiesą pasakius, net ne finansinis išprusimas čia bėda, nes tikrai gerb. A. Račo nepavadinsi finansiškai neišprususiu žmogumi. Štai kodėl tiek daug manančių, kad mokesčiai per maži. Kažkada vienas žmogus man aiškino, kad jei noriu, kad mano verslo partneris (kurio dalis atlyginimo buvo pervedama kaip įnašas už akcijas) pradėtų jaustis kaip bendrasavininkas, reikia jo dalį ne iš kart pervesti už akcijas, o duoti jam tuos pinigus palaikyti, bent valandai. Ir tuomet paimti. Tik taip jis supras ir įvertins savo įnašą.
Mano pasiūlymas paprastas: reikia pakeisti tvarką, kad mokesčius mokėtų PATS ŽMOGUS, o ne darbdavys ar dar kas nors… Ir tuomet pasiklauskime žmonių apie mokesčių dydį.
Pabaigai A.Užkalnio frazė: ”Aš jau seniai sakiau, kad patiems mokant mokesčius, labai greitai išsigydo socialdemokratinės pažiūros.”
Vėl seimūnų galvose užvirė mintys, kaip čia surinkti dar daugiau pinigų iš rinkėjų. Kadangi įjungiama galinga propagandinė mašina, greitai susiburia dvi stovyklos, taip reikalingos debatams. Atvirai pasakius, aš nepriklausau nei vienai, nei kitai. Tačiau vis vien iki manęs atrieda diskusijų atplaišos. Ir tada niežti liežuvis pakomentuoti.
Taigi siūlomas socialinį teisingumą didinantis mokestis, kitaip tariant – Robino Hudo principo mokestis, kai iš turtingų atimama, o biedniems atiduodama. Kadangi atiminės valstybė, ir toliau „labai skaidriai“ paskirstys pinigus tarp savų biednų, tai Robino Hudo autoritetu mes neturim teisės abejoti . Žinoma, turime suprasti, kad Robinas Hudas turi ir sau pasilikti mažą procentą.
Turbūt girdėjote, kad labiausiai nuskurdusius žiniasklaida įvardija pensininkus. O pensininkams moka “Sodra”. Taigi kodėl siūloma didinti pajamų mokestį, o ne “Sodros”, jei biednuosius šelpia būtent ji? O jeigu atimti pinigai vis tik pateks “Sodrai”, ar jais nebus degiamos turtingų bankų palūkanoms? Na, skaitytojai savo komentarus pridės.
Apie socialinį teisingumą norėčiau parašyti vieno mediko komentarą. Štai jis mokėsi 10 metų: iš pradžių universitete, o vėliau asperantūroje. Taip jau gavosi, kad nepapuolė į valstybės finansuojamas vietas, todėl turėjo ir už mokslą susimokėti, ir sau pragyvenimui prasimanyti. Dar ir paskolą pasiėmė su drakoniškomis palūkanomis, kad tik tikslą pasiektų. Jam dar prireikė 5 metus paarti, kol prasimušė į taip vadinamą vidurinę klasę. Ir štai tuomet jis sužino, kad turi būti sąmoningas ir padėti kitiems, tarsi nevykdytų Hipokrato priesaikos.
O klausimas, kurį kelia tasai medikas, yra labai paprastas: “Kur jūs buvote, kai man jūsų reikėjo?”. Visokiais popieriais dangstėtės, o kai pas mane atsirado pinigų, kad skolas gražinčiau, kaip maitvanagiai visi prie gatavo suskridote. Ar tam aš 15 metų galą su galu dursčiau, kad vėliau ant mano kupros dvigubai užliptų?
Dažniausiai turiu ką pakomentuoti, bet šį kartą tylėjau. Nors, neabejoju, socialinės teisybės ieškotojai ir čia įžvelgs demagogiją.
Yra toks geras lietuviškas pavydas. Pas kaimyną troba dega – smulkmena, bet maloni. Kaimynas truputį daugiau uždirba, bet ir moka mokesčių daugiau – smulkmena, bet maloni.
Beje, mums sako, kad reikia įvesti progresinius mokesčius, kai mes juos jau turime. Kodėl valdžios vyrai ir moterys užmiršta NPD (metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį), siekiantį 5640 Lt per metus arba 470 Lt per mėnesį? Na, padidinkite iki 1500 Lt per mėnesį, ir visi, kurie gauna mažiausias pajamas, pasidins pajamas 15%. Va čia tai mažiausias pajamas gaunančių ir dirbančių žmonių įvertinimas. Ir kas svarbiausia, be jokių tarpininkų su savo procentais.
Sako, kitos civilizuotos valstybės turi progresinius mokesčius. Na, Latvija su Estija turbūt nėra civilizuotos, todėl jų pavyzdžiu neseksime, o nuseksime paskui pirmąją pasaulio ekonomiką - JAV. Internete rasite, kad ten tikrai mokama nuo 15% iki 35% mokesčių. Padarykime taip ir mes, ir būsime visi turtingi kaip amerikonai. Ir čia šaukštas deguto – laisvės nuo mokesčių diena Lietuvoje bus kažkada birželį, o su padidintais mokesčiais, ko gero, dar vėliau. O kaip manote, kada tokios laisvės dieną švęs amerikonai? Poryt, balandžio 12-ąją.
Taigi, jei, įsivedę progresinius mokesčius, ir mes šią dieną pradėtume švęsti kartu su amerikonais, tuomet aš sutinku. Bet kažin kiek tokių lengvatikių?
Mano manymu, diskusija dėl progresinių mokesčių kilo ne dėl to, reikia jų, ar nereikia. O dėl to, kad institucija, kuri lieps surinkti ir vėliau paskirstys pinigus, yra susikompromitavusi. Ir kuo daugiau ji pateikia pavyzdžių, kad kitur irgi taip yra, mes matome, kad “kitur” pinigai panaudojami gerokai efektyviau, šalys su mažesniais mokesčiais piliečių labui nuveikia gerokai daugiau.
Turbūt ir reikėtų pradėti nuo šios problemos sprendimo, bet tai yra sunku ir neįdomu. Tuomet tektų pripažinti, kad ir aš, sėdintis toje institucijoje, esu kaltas. O to niekada nebus, todėl tikimybė, kad vieną dieną džiaugsimės Robino Hudo mokesčiais – gan didelė (jei ne šią Seimo kadenciją, tai kitą…).
Ir tuomet evakuosis ne tik tie, kurie neturi darbo, bet ir tie, kurie uždirba pakankamai, kad galėtų pasirinkti šalį, kurioje mokės mokesčius.
Lietuvos centrinis bankas turi naują valdybos pirmininką, kuris oficialiai į darbus kibs balandžio vidury. Kaip jūs žinote, Lietuvos bankas yra viena svarbiausių Lietuvos valdiškų įstaigų, o jos vadovas yra, ko gero, geriausiai apmokamas valdiškas pareigūnas (29K Lt ant popieriaus). Mažiau uždirba net pati prezidentė.
Todėl, savaime suprantama, norėtųsi, kad LB vadovu dirbtų pats geriausias Lietuvos bankininkas.
Prisiminkime, turėjome atveju, kai gydytojas dirbo krašto apsaugos ministru, o lakūnas buvo prezidentas. Tai buvo politiniai postai, taigi, atleidžiama. Tuo tarpu Lietuvos bankas yra ir turėtų būti politiškai nepriklausoma finansų institucija, kurčia skambučiams iš partijų būstinių ar šiaip iš kokių gydytojų ar lakūnų.
nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
išduoda ir atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.
O dabar susipažinkime su naujuoju Lietuvos banko valdybos pirmininku p. Vitu Vasiliausku:
Pirmadienis, kovo 7 d. (Vilnius). Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo Lietuvos banko valdybos pirmininku Seimui skirti teikiamas teisininkas, finansų teisės ekspertas ir socialinių mokslų daktaras, buvęs finansų viceministras Vitas Vasiliauskas.
Vitas Vasiliauskas šešerius metus dirbo Finansų ministerijoje, Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje buvo atsakingas už Lietuvos ir ES teisės aktų suderinimą, anksčiau dirbo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, pastaruoju metu, dirbdamas advokatu, buvo pripažintas vienu geriausių finansų srities ekspertų.
Taigi, žmogus rimtas, patikimas -- nėra abejonių. Bet ar geriausias Lietuvos bankininkas?
Žiūrim CV jo paskutinės darbovietės puslapy. Pastaruosius septynerius metus dirbo pas “LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai” asocijuotuoju partneriu -- tokių “LAWIN’uose” iš viso yra 5. Turinčiųjų rimtesnius antpečius toje firmoje yra dar bent dešimt.
Dirbdamas teisininku pas “LAWIN’us” aptarnavo klientus trijose srityse -- reguliavime, mokesčiuose ir bylinėjimuose. Iš šių sričių bankininkystei artimiausia pirmoji. Lietuvoje ši firma įgyvendino tokius štai kontraktus:
Advising Barclays BankPLC, Citigroup Global Markets INC., Royal Bank of Scotland PLC on enforceability of ISDA Master Agreements, including preparation of legal opinions (Lithuania)
Advising UniCredit BankAS on applicability and enforcement of ISDA Agreements in transactions with Latvian and Lithuanian counterparties
Viskas. Ar p. Vasiliauskas dalyvavo šiuose bankiniuose projektuose, nepranešama.
Tuo tarpu apie p. Vasiliausko patirtį mokesčių srityje abejonių nekyla. Nuo 2000 iki 2004 m. dabartinis LB vadovas buvo “darbo grupės Lietuvos Respublikos derybų su ES Mokesčių derybinio skyriaus vadovas ir dalyvavo rengiant projektus bei dokumentus Lietuvai siekiant narystės ES”. Be to, darė prezentacijas ir skaitė pranešimus konferencijose:
2009 “Is it still possible to optimize taxes?” presentation at the conference “Tax News: How Business Should Survive?”, held by the daily Verslo žinios, Vilnius, 25.02.2009
2004 “Tax Planning (or Optimisation) and Tax Avoidance — Where Is the Limit?” presentation at the conference “Optimisation of Taxes — Legal Approach”, held by the daily Verslo žinios, Vilnius, 7.10.2004
2003 ”Business Requirements While Implementing EU Law: Accounting and Taxes” presentation at the conference “Are We Ready for Common European Market Area? Insight into EU Law Enforcement”, held by the Lithuanian Free Market Institute, Vilnius, 4.12.2003
2003 “Anticipated Amendments to Tax Laws in 2004. Focal Points for a Businessman” presentation at the conference “Corporate Budget 2004. Forecasts of Market Experts”, held by the daily Verslo žinios, Vilnius, 5.09.2003
2002 “Changes in Lithuania’s Tax System: Advantages and Disadvantages” presentation at the international conference “Tax Competition and Competitiveness. Ten Years of Experience and Challenges for the Future”, held by the Lithuanian Free Market Institute, Vilnius, 5-6.12.2002
Deja, savo gyvenime neperskaitė nė vienos prezentacijos apie bankininkystę. Bent jau tokios, kurią būtų įsidėjęs į savo profailą.
Su bylinėjimusi p. Vasiliauskui taip pat neblogai sekėsi. Štai jis, būsimasis centrinio banko vadovas, lydi savo klientą, VMI viršininką, į apklausą FNTT (Nerijaus Ivanausko, “Klaipėdos dienos” foto):
O štai šiame video matyti, kaip “vienas geriausių finansų srities ekspertų“, likus mažiau nei metai iki jo paskyrimo LB pirmininku, stovi kliento dešinėje, ką tik apsaugojęs jį nuo prokurorų, o dabar akylai stebintis kliento plepėjimus laisvai spaudai:
Žinau, kad kai “dirbi ant savęs” (p. Vasiliausko turėtas lawiniškasis associate statusas pabrėžia tam tikrą konsultanto laisvę), blogų klientų nebūna. Vis kapeika, savo amatinišku prakaitu uždirbta. Klausimas tik, ar tikrai geriausi bankiniai ekspertai turi laiko ir išteklių užsiiminėti baudžiamosiomis bylomis, ir kiek tokios bylos -- laikė klientas šaudmenis po lova, ar nelaikė -- puoselėja finansinę kompetenciją? Kitaip tariant, kiečiausi tam tikros srities specialistai, kaip ir visi apribojimai, turi būti maksimaliai išnaudojami tose srityse, kur duoda daugiausia vertės.
Na, bet tarkime, kad “LAWIN’ai” yra nesusitvarkę pardavimų, ir tik dėl šios priežasties ES valstybės centrinio banko prezidento lygio specialistą išnaudodavo baudžiamosioms byloms, užuot krovęsi pinigus iš bankininkystės projektų. Kurių (tokių, kurie verti LAWIN websaito), priminsiu, Lietuvoje buvo cieli 4.
„Niekada nebijojau iššūkių. Visa mano karjera buvo susijusi su finansais tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Man tai nėra nauja sritis“, – sakė kandidatas į centrinio banko vadovus ir pridūrė, kad net pastaruosius kelerius metus dirbdamas advokatu nuo finansų srities nebuvo nutolęs.
Taigi gilintis nebūtina. Pakanka “nenutolti”.
Įdomiai vyko ir pretendento į banko vadovus svarstymas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje. Kęstutis Glaveckas, komiteto pirmininkas, vėliau Seimo posėdyje svarstymą nupasakojo šitaip:
Komitetas išklausė pretendento poziciją, atsakė į klausimus, kurių buvo nemažai, taip pat išdėstė savo viziją apie Lietuvos banką, apie jo vietą ir įtaką, apie iššūkius, kurie laukia Lietuvos centrinio banko. Buvo kalbama apie tai, kaip bankas toliau keis savo strategiją, kaip bus reorganizuojamas, kai kurias pagrindines mintis išsakė pretendentas. Kitaip tariant, visa diskusija, pristatymas paliko visiems gerą įspūdį. Komitetas vienbalsiai pritarė pono V. Vasiliausko kandidatūrai į Lietuvos banko valdybos pirmininko poziciją. Ačiū.
Gaila, kad nepridūrė, jog svarstymas truko 5 minutes.
Beje, kai į valdišką tarnybą priiminėja kokį vyr. specialistą, tai egzaminas trunka bent valandą. Jei tai ne protekcinis konkursas, visiems dalyviams tenka paprakaituoti. Bet su kandidatu į LB vadovus viskas kitaip. Procedūra kitokia. O ir politinė valia iš Daukanto aikštės buvo labai aiškiai išreikšta. Kad tai brangiausias valdiškas pareigūnas, mes žinom (palyginimui, Viešųjų pirkimų tarnybos, kuri kontroliuoja valstybės išlaidas už 10 mlrd. Lt per metus, vadovo alga yra ~3,5K Lt/mėn į rankas). Bet ar tikrai pats geriausias bankininkystės srityje? O kaip tuo įsitikinti, jei niekas klausimų nepateikė?
O gal Prezidentės išreikšta politinė valia atima dievo dovaną uždavinėti klausimus? Pavyzdžiui, ką kandidatas galvoja apie ribojimus naudotis grynaisiais pinigais? Ar tai neprieštarauja laisvos prekybos idėjai? Jau nekalbant apie suktesnius klausimus apie visokius multiplikatorius, valstybinį komercinį banką, bankų sukčiavimą klientų atžvilgiu, VILIBOR mistinius sandorius ir t.t. ir pan. Arba, pavyzdžiui, ar čia gerai, kai bankai per dukterines įmones valdo žiniasklaidą?
O gal čia toks planas -- su sąlyga, kad porą Lietuvos žiniasklaidos koncernų valdo pora komercinių bankų, davai, paskiriam asmeniškai patikimą ir valdomą žmogų centrinio banko pirmininku, kad pastarasis imtųsi iniciatyvos atsižvelgdamas į publikacijų ir reportažų turinį. Žinodami, kaip rinkos ir indėlių turėtojai reaguoja į LB vadovo žodžius ir netgi nebylius antakių krustelėjimus, manau, tiedu žiniasklaidiniai bankai juokauti nedrįs, o viens iš jų ir patį R. Valatką paprotins.
Atsakinėdamas į tokius ir panašius klausimus, kandidatas pademonstruotų, kiek kilometrų jis nutolęs ar priartėjęs prie bankininkystės reikalų. Juk šis žmogus, kai Lietuva įsives eurą, Europos centrinio banko taryboj turės lygiai tokio paties svorio balsą, kaip Vokietija, Italija, Prancūzija. Balsuos posėdžiuose, kuriems pirmininkaus Jean-Claude Trichet, ir kuriuose bus sprendžiama visos eurozonos pinigų politika. Kaži, ar sėdint šiame ratelyje, p. Vasiliauskui padės prisiminimai apie bylas su šoviniais.
Džiaugiuosi, kad eurą turėsim geriausiu atveju tik po kelerių metų. Galbūt ponas Vasiliauskas, būdamas sumanus žmogus, spės įsikirsti į bankininkystės reikalus, ir nepridarys gėdos mums beigi žalos ES. Palinkėkime.
Kol kas iš šio paskyrimo daugiausia naudos turi LAWIN. Jie gali pagrįstai girtis, kad pas juos dirba tokie samdomi tax lawyer’iai, kuriuos jama centrinių bankų pirmininkais.
Tinklaraštyje ne kartą rašėme ir diskutavome krizės tematika. Tam net atskirą rubriką turim: pražiltumėte, kol visus straipsnius perskaitytumėte – tiek daug kritikavome mūsų valdžią beigi siūlėme, ką daryti.
Straipsniuose ir komentaruose daugiausia pylos teko naktinei mokesčių reformai, kai proto bokštai per naktį sujaukė ne tik mokesčius, bet ir protus. Tačiau diskusijose vis atsirasdavo A. Kubiliaus politikos rėmėjų, kurie tvirtindavo, kad mokesčių reformos reikėjo, nes be jos būtų buvę dar blogiau.
O diskusijos, kas būtų, jeigu būtų, yra tik laiko gaišinimas.
O bet tačiau šiandien susidūriau su Vyteniu Andriukaičiu, nešinu puntu popierių. Persimetam, kaip sekasi verslui, kas geresnio ir t.t. Na, ir rodo jis man kelis popierius – prezentaciją, pagal kurią šiandien opozicija bandė skalbti valdančiuosius. Žiū, viena skaidrė kaip kartas iš serijos “kas būtų, jeigų būtų”, tiksliau, jeigu būtų nebuvę tos mokesčių reformos, t.y. nebūtų didinti mokesčiai.
Mėlyna linija rodo realų Lietuvos BVP pokytį, o raudonoji – tą perspektyvą, katrą, pasak Vytenio, būtume išgyvenę, jei konservatoriai nebūtų mokesčių keitę.
Lietuvos BVP dinamika. 2007 metų 2 ketvirčio BVP prilygintas 100 procentų.
Sakau, Vyteni, įdomu, įdėsim, duosim skaitytojams pasitaškyt. Pasitikslinau dėl skaičiavimo metodikos: sako, ėmė domėn daugybę rodiklių, viską kelis kart patikrino, ir še jums ir prašom. Pažadėjo esant galimybei apsilankyti mūsų tinklaraštyje ir asmeniškai paaiškinti.
Vėliau atsiuntė prezentaciją (2008-2010 vyriausybes vertinimas.ppt) ir išsamų dokumentą (2008-2010 Vyriausybes veiklos vertinimas.doc), kur opozicija dirba savo darbą ir skaičiuoja valdžios klaidas, beigi matuojasi su 2007 m. savaisiais ikikriziniais pasiekimais. Simptomai identifikuoti puikiai, įvardinti neatitikimai tarp konservatorių rinkiminių pažadų ir realių veiksmų. Tiesa, nėra priežasčių-pasekmių analizės, todėl prielaidai dėl “BVP pokyčio be reformos” trūksta pagrindimo. O būtų labai stipru.
Tingintiems skaityti dedame V. Andriukaičio&Co parengtus grafikus. Kadangi šią savaitę buvo paskelbta, kad krizė Lietuvoj baigėsi, štai ką, opozicijos duomenimis, turim jos pabaigoj.
BVP dinamika
Eurostat duomenys apie BVP dinamiką ketvirčiais Lietuvoje (raudona juosta) ir ES (mėlyna juosta)
Emigracija
Neto migracija tūkstančiais gyventojų
Skola
Valstybės skola
Tarptautiniai rezervai
Grynieji Lietuvos viešojo sektoriaus tarptautiniai rezervai (mln. Lt)
Nedarbas
Nedarbo dinamika 2005-2010 metais
Darbo našumas
Darbo našumo dinamika Lietuvos ūkyje 2005-2009 metais
Tiesioginės užsienio investicijos
Tiesioginės užsienio investicijos
Belieka pridurti, kad commonsense.lt autoriai duomenų netikrino, o mūsų nuomonė nebūtinai sutampa su V. Andriukaičio analize ir pasvarstymais (apie socdemų pasiūlytus progresinius mokesčius bus atskiras įrašas). Kaip daugybę kartų rašėme, ekonomikai gerinti matome tik dvi priemones – naujos darbo vietos ir jų efektyvumo didinimas. Visa kita – kova su pasekmėmis. Kaip pyragą beskirstytum, jis nuo to didesnis netaps.
Ir vis tik, jei Vytenio pirmasis grafikas (BVP realus pokytis vs. BVP pokytis be reformos) yra arti tiesos, vadinasi, net atmetę visus opozicijos propagandinius sutirštinimus, išties būtume turėję kur kas tiesesnius grafikėlius nei pateiktieji išgyventieji.
Pabaigai, dar pora vaizdelių iš V. Andriukaičio apskaitos. Nieko naujo, tiesiog viskas vienoj vietoj.
Biudžeto surinkimas
2008-2009 m. progresas
2009-2010 m. progresas
Galimas daiktas, kad kitos (sekančios) lentelės ir grafikai su 2011 m. statistika bus kur kas optimistiškesni. Gal tuomet juos atsiųs kažkas iš valdžios atstovų. Adresą žinote: info@commonsense.lt
Na, o tiems, kurių nedomina makroekonominiai reikalai, galų galui šekite dar vieną grafikėlį apie vidutinio lietuvio asmeninę piniginę ir jos perspektyvą.
2011 metų kovą atnaujinta Finansų ministerijos prognozė
Papildyta 2011-04-01 18:30:
Štai alternatyvios, ką tik paskelbtos, Vyriausybės ataskaitos už 2010 m. grafikai ir lentelės.
