Skolas reikia grąžinti ir tai yra svarbiausias antstolių ir labai svarbus teisinės sistemos rūpestis. Tačiau vykdant šį uždavinį reikia neužmiršti, kad net susigrąžinti skolas reikia protingai ir taip, kad pati procedūra ar jos kaina netaptų nereikalinga papildoma bausme skolininkui, dėl kurios jis skatinamas vengti pačios baudos mokėjimo.
Taip sausį tinklaraštyje rašė ministras Remigijus Šimašius, anonsuodamas Išieškojimų valstybės naudai koncepciją. Toji koncepcija ir ją įgyvendinantys teisės aktai turėtų pastatyti į vietą anstolius, kurie dirba labai sudėtingą, atsakingą, ir didelės pridėtinės vertės darbą. Galbūt taip įvyks jau šioje Seimo sesijoje.
Iš skaitytojo gavom vieną raštą, kurį šiek tiek patiuningavome pagal TB metodiką.
Ko gero, niekas Lietuvoje nesukuria tiek daug pridėtinės vertės, kaip anstoliai.
Ta proga pasitikrinkite, ar nesate skolingi valstybei poros litų.
Prieš tai porą kartų grįžęs iš Amerikos girdavausi, kaip manęs neveikia aklimatizacija. Į priekį nuskridus neveikia, ir atgal grįžus neveikia: bendrakeleivių pavydui miegu pagal oficialų laikrodį! Trečias kartas, matyt, pramušė: dieną miegu, o naktį -- akys stulpu. Ta proga šekite ataskaitą iš vizito, bo vis tiek nėra kas veikti, kol paukščiai nepradėjo čiulbėti.
Taigi šįkart Niujorkas, Vašingtonas ir Atlantik Sitis (Atlantic City). Pirmasis dėl to, kad ten darbiniai reikalai. Antrasis dėl to, kad netoli nuo pirmojo. O trečiasis dėl to, kad netoli nuo pirmųjų dviejų, plius turi vandenyną ir paplūdimius beigi pagerintą vakarinę programą.
Stengdamasis nesikartoti, ką jau rašė Užkalnis beigi įvairūs jam neprilygstantys kelionblogiai, naudosiu originalų vizualinį kontentą, sugeneruotą pernelyg nenukrypstant nuo turistinių maršrutų, betgi išmetant “Aš čia prie Laisvės statulos” tipo vaizdelius.
***
Kadangi A. Zuokui sunkiai einasi atvežti iš Niujorko į Vilnių Gugenheimo muziejaus kopiją, gal būtų paprasčiau nukopijuoti parkingo sprendimą? (NYC)
***
Niujorko parkingai konkurencija nesiskundžia. Jei jūsiškis parkingas paskelbs kokią nors akciją ir duos klientams atitinkamus kuponus, tai šis duos tą patį. (NYC)
***
Šitas daiktas skraido virš Laisvės statulos ir tikisi, kad žmonės turi arba geras akis, arba gerus objektyvus. (NYC)
***
O štai taip laisvė atrodo iš užpakalio. (NYC)
***
Bendras lietuvių-belgų vaflių brendas. Be šio Amerikoj užtikom dar tris lietuviškus: MACYS, BALLYS ir SLEEPYS. (NYC)
***
Jokia kita šalis neturi tiek daug atstovybių Niujorke, kiek mes!!! (NYC)
***
Ko gero, labiausiai rusų fotografuojamas eksponatas aukščiausiame Niujorko dangoraižyje. (NYC)
***
Prieš kildami į "Empire State Building" pasirūpinkite megapikseliais!!! (NYC)
***
Restoranas komunikuoja padidintas kainas. (NYC)
***
Latino rajonas, garsėjęs baisinga narkomanija, prieš keletą metų paskelbė tokį dalyką: kas pagaunamas su narkotikais, iškart sodinamas 10 metų bylą vedant supaprastina (pagreitinta) tvarka. T.y. nuo pagavimo iki atsisėdimo yra vos kelios dienos. Sako, ir narkomanija beveik išnyko, ir kiti rajonai tokio sprendimo pavydi. Ir dėl suvaržytų žmogaus teisių nelabai kas skundžiasi. (NYC)
***
Harlemo rajonas kadaise buvo visaip kaip apipaišytas solomonais, dar blogiau nei dabar Vilnius. Ir tuomet tuometinis meras Rudy Giuliani išleido įsakymą, draudžiantį parduotuvėms parduoti dažų flakonėlius asmenims, neturintiems 21 metų. Perki dažus senukuose, rodai pasą. Sako, ilgainiui solomonai išnyko. Asmeniškai per patikrinimą nematėm nė vieno apipaišyto namo. (NYC)
***
Čia kaip tik toji vieta Hudzono upėj, kur prieš porą metų nusileido "US Airways" lėktuvas su 155 keleiviais. Lėktuvas į upę leidosi praėjus vos 4 min. nuo pakilimo LaGuardia oro uoste: tą akimirką pilotas nesitikėjo, kad taps selebričiu, o keleiviai - kad švęs antrą gimtadienį. (NYC)
***
Čia tasai Gugenheimo muziejus, katrą A. Zuokas bando implementuoti Vilniuje. (NYC)
***
Apie malonią smulkmeną Rokfelerio aikštėj jau rašėm. Nuo to momento, kai amerikiečiai klausdavo, iš kur esam, savo atsakymą, (kad iš Lietuvos) papildydavom paaiškindami, kad čia tokia šalis, kuri davė Amerikai vienam Rokfeleriui žmoną, o kitam mamą, ir dėl to klesti šios abi šalys, ir tatai atspindi jų vėliavų draugiškas plazdenimas vidury Niujorko, eikit ir pažiūrėkit, štai jums ir prašom!
***
Žinoma, kad nuėjom. Teisingų išmatavimų pusplikės panos staiposi kraiposi visaip kaip ritmingai plius dainuoja nuostabiais balsais. Mano kartos intelektualams pats tas! (NYC)
***
Niujorke ne tik gastroliavom, betgi ir dirbom. Pora oficiozinių nuotraukų ta proga.
Audrius ir Nerius pozuoja spec. tinklaraščiui commonsense.lt! (NYC)
Nerius sako kalbą E. Goldratto gyvenimo šventimo vakaro metu (renginys vadinosi Celebration of Life for Eli Goldratt). Tai buvo įspūdingas vakaras: žmonės 5 valandas lipo į sceną ir pasakojo juokingiausias istorijas atsimindami savo susidūrimus su E. Goldrattu, kaip jis pakeitė jų gyvenimus. Pats Goldrattas buvo ne tik nerealaus proto, bet ir gilaus humoro žmogus. Per metinius TOC benduomenės susitikimus jis išspardydavo užpakalius visažiniams TOC konsultantams, o kaip kompresus gydyti mėlynėms naudojo humorą. Dabar jo nebėra, tad TOC bendruomenė turės surasti būdų, kaip patiems sau spardyti į sėdynes, kad nesulėtėtų TOC, kaip vadybos mokslo, progreso tempas. (NYC)
Nerius įteikia "Verslo klasės" numerį Odedui Cohenui (http://bit.ly/jBSXD1), kad jis perduotų E. Goldratto šeimai. Mūsų straipsnio (http://bit.ly/jCQf8s), pasirodžiusio 2011/06 "Verslo klasėj", pats Elis jau nespėjo pavartyti. Rašydamas nė neįtariau apie jo ligą. (NYC)
***
Kai Obama būna geras, į šitą baseiną jam pripila vandens. Tuomet Amerikos propagandistai padaro fotografijų (http://bit.ly/kRUGuz), kuriomis maitina pasaulį. (Washington D.C.)
***
Jei kada badausite prie Seimo ar Vyriausybės, darykite taip, kaip šis amerikoniškas piketuotojas: keli plakatai priešais, Kapitolijus už nugaros ir dvi vaizdo kameros (dvi tam, kad montuojant vaizdelius youtube'ui galima būtų suimituoti, neva kalbėtojas kalbėjo vienu ypu) (Washington D.C.)
***
Nufotografavom naujovišką įrenginį, kurio iki šiol "Hooters'uose" dar nematėm. Mergaitės priima užsakymą užsirašydamos patiekalą ant lapelio. Tuomet nueina prie savo kasos aparato, ir suveda užsakymą. Tuomet lapelį prikabina prie tarzankės (žr. nuotrauką, taip pat kitą nuotrauką) ir siunčia į virtuvę. Virtuvė ima virti/kepti, tuo tarpu mergaitėms mažiau vaikščiojimo. (AC)
Tarzankę pažymėjau, kad žiūrėtumėt ten, kur reikia. Beje, "Hooters" tuo ir išsiskiria, kad žino, kuo pritraukti lankytojų dėmesį. Jei lankytojų palydovėms tai nepatinka, jos gali čia pat, restorane, įsigyti atitinkamų "Hooters-girl" drabužėlių ir nebepavydėti. (AC)
***
O čia štai vaizdelis, kaip kitas Atlantik Sičio makdakas, toks “Johnny Rockets”, sprendžia virtuvės užsikišimo ir nebespėjimo problemą. Ką daryti, kai nebespėjama aptarnauti susidariusios eilės? Pamokėlė šiame video:
***
O čia Audrius sėdi "Hard Rock Cafe", tik ne prie logotipo (kaip kad mūsų pažiba Mia, paskaitykit http://bit.ly/kcrn7u), o šiaip sėdi ir viskas. Bo tinklaraštininkas yra nei koks selebritis, nei balso turi, nei kitų duomenų. (AC)
***
Pabaigai, žinoma, malonios akimirkos nusileidus Vilniaus oro uoste. Vien dėl šio paturbinto grįžimo momento verta trumpam kur nors išskristi:
Kaip jūs jau girdėjote, prasideda rimčių rimčiausia revoliucija prieš kalbainių cenzūrą. Drausdami vartoti tam tikrus žodžius, kalbainiai nusausina mūsų kalbą išgarindami iš jos mąstymo šaltinius. Rokiškis tą puikiai pavaizdavo: jeigu, pasak kalbainių, nėra ryžos, felečytavos, bordinės ir pan. spalvų, tai tuomet p. Smetonienė, kalbainių lyderė, atrodo ne taip:
o taip:
Turbūt sutiksite, kad raskladuškė ir sudedamoji lovytė yra skirtingai daiktai? O univermagas ir universalinė parduotuvė? Sasyska ir dešrelė?
Sovietmečio terminai apibrėžia sovietmečio daiktus su visu jų tarybiniu krūviu. Lygiai kaip mano senelių terminai (pvz. prosas, daboklė, papirosas, vailokai, etc.) turi atitinkamą reikšmę, kuri iškastruojama VLKK pakaitalais. Nebėr proso, reiškia, visą laiką buvo tik lygintuvai – elektriniai su garinimo funkcija ir temperatūros automatiniu reguliavimu.
Jei ką, tai mes vaikystėje nežaidėme bromoje, nesimaudėme prūde, nesilaistėm su šlanga, neprisitrindavom mazolių nuo turniko, nesimerkėm bulkos į arbatos puodelį, ir negrauždavom baronkų.
Viso šito, pasak VLKK kalbainių, niekada nebuvo. O vietoj to buvo kažkas kita.
Tačiau kalbainiai nusausina ne tik mūsų praeitį, prisiminimus. Išimdami žodžius iš apyvartos, jie lygiai taip kastruoja mūsų dabartį.
Jie sako: “Šito žodžio vartoti negalima, nes jis yra netinkamas”. Kodėl? “Todėl, kad svetimybė / žargonas / skolinys“. Arba: “Šio žodžio vartoti negalima, nes jo sandara (tai, kaip jis sudarytas) prieštarauja tokioms ir tokioms gramatikos taisyklėms”. Rezultatas?
Bendrinė kalba virsta biurokratine. Be niuansų, netikslumų ir dviprasmybių – visai kaip teisės aktai. Jei esate marketingo vadovas, tai laikraštis jus pavers rinkodaros vadovu. O jei esate vykdantysis direktorius, tai laikraštis, vėlgi, padarys jus vykdomuoju direktorium. Nes taip liepė VLKK, todėl kad… (žr. pastraipą aukščiau).
Bendrinė kalba tampa neįgali. Jei kažko negali išreikšti žodžiais, vadinasi, to ir nėra. Nėra vokų (wokų), tačiau turim kiniškas keptuves. Nėra mocarelos, užtat turim itališką sūrį. Nėra barterių (prekių mainai), steiko (kepsnys), ir t.t.
Štai dėl ko mes prisidedam prie revoliucinio judėjimo, kuris kol kas juda belekaip, daugiausia blogosferoje (pasak kalbainių, tinklaraštijoje). Kalbos vartotojams ir kūrėjams įgrįso cenzūra.
Tai iš dalies buvo atliekama kuriant naujus žodžius, bet dažniausiai — naikinant nepageidautinus žodžius, šalinant visas nelojalias reikšmes, kiek įmanoma — ir visas antrines reikšmes. Imkim vieną pavyzdį. Žodis laisvas dar buvo naujakalbėje, bet jau įmanomas tik tokiuose pasakymuose kaip „Šis šuo laisvas nuo blusų“ arba „Šitas laukas laisvas nuo piktžolių“. To žodžio nebegalėjai pavartoti sąvokoms „politiškai laisvas“ arba „intelektualiai laisvas“, nes politinė ir intelektualinė laisvė, kaip idėjos, nebeegzistavo, tad nebebuvo reikalo jas ir įvardyti. Be eretiškų žodžių slopinimo, buvo dar ir kitas bendras tikslas — kaip galint sumažinti žodyną, nepaliekant nė vieno žodžio, be kurio įmanoma išsiversti. Naujakalbės paskirtis buvo ne plėsti minties erdvę, o mažinti ją, ir tam tikslui netiesiogiai tarnavo iki minimumo apribotas žodžių pasirinkimas.
Štai kas darosi, štai dėl ko į kokią kovą kyla kalbos vartotojai.
O kadangi mes jungiamės į šį revoliucinį judėjimą, kaip ir visi revoliucionieriai be idealistinių interesų turime ir vieną savanaudišką. Tikiuosi, grąžinę kalbą jos vartotojams, kartu grąžinsime ir kol kas cenzūruojamą žodį, kurio draudimas trukdo lietuviškiems verslams, o kartu – ir mūsų konsaltingo bizniams.
Pardavimai, po velnių!
Deja, bet pardavimai yra draudžiamas žodis. Lietuvoje turime tik pardavimą, vieną vienintelį. Štai kodėl:
Ar veiksmažodinį daiktavardį „pardavimas“ galima vartoti daugiskaita?
Daugiskaitinė forma pardavimai atsirado dėl anglų kalbos įtakos (angl. sales), o bendrinėje lietuvių kalboje abstraktieji daiktavardžiai paprastai vartojami vienaskaita, pvz.:aptarnavimas, balsavimas, finansavimas, registravimas ir pan.
Taigi asmenys, atsakingi už produktų, gaminių ir paslaugų pardavimą, naujų klientų paiešką, nuolatinių ryšių su jais išlaikymą ir plėtojimą, rinkos tyrimą bei analizę, ryšius su tiekėjais, vadinami pardavimo vadybininkais (angl. sales manager). Pvz.: Firma ieško pardavimų(taisoma pardavimo) ir reklamos vadybininkų.
Asmenys, vadovaujantys pardavimo vadybininkų veiklai, vadinami pardavimo vadovais,prekybos direktoriais. Pvz.: Siūlome darbą programinės įrangos pardavimų (taisomapardavimo) skyriaus vadovui, priimamas į darbą pardavimų (taisoma pardavimo, prekybos)direktorius (žr. Lietuvos rytas, 1998-05-29; Vadovai ir vadybininkai: dvikalbis aiškinamasis žodynėlis, Vilnius, 2003, p. 10, 66).
Na ir dar vienas cenzūrinis išaiškinimas ta pačia tema:
Ar taisyklingas seminaro pavadinimas „Sėkmės receptas pardavimuose“?
Ne, netaisyklingas. Pavadinime netinkamai vartojama daugiskaitos forma pardavimai (plg. angl. sales) – bendrinėje lietuvių kalboje turi būti vienaskaita, žr. banko įrašą pardavimai,pardavimų.
Taisytinas ir vietininkas ypatybės reiškimosi sričiai nusakyti, nes šiuo atveju turi būti reiškiamas požymis, žr. Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 1. Linksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p. 97.
Taigi seminaro pavadinimas Sėkmės receptas pardavimuose taisytinas taip: Pardavimo sėkmės receptas.
Taigi, aišku, kodėl “Verslo žinios” ištaiso pardavimų vadovų pareigas į pardavimo vadovų. Taupymo sumetimais vengia baudelių.
Pasak kalbainių, pardavimų būti negali, nes pardavimas yra abstraktusis daiktavardis. Ką tai reiškia, gilinamės toliau:
Abstraktiejidaiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės).
Miela p. Smetoniene, jei įrodysime, kad pardavimas yra konkretus, ir pardavimus galima skaičiuoti, ar pakeisite savo idiotišką sprendimą?
Mes reikalaujame, kad pardavimą traktuotumėte lygiai kaip pasiūlymą (šiandien gavau du darbo pasiūlymus; išsiunčiau tris komercinius pasiūlymus, tačiau du iš jų nepasiekė adresatų).
Štai, p. Smetoniene, pasižiūrėkite į šį, jūsų manymu, abstraktą.
Štai mes pardavinėjame prosus ir šlangas.
Turime keturis potencialius klientus:
Štai vienam iš jų, tarkime, Užkalniui, pardavinėjame prosą pagal tokį procesą:
‘Step length’ reiškia, kiek dienų yra skirta atlikti veiksmui, darant konkretų pardavimą.
Ir šit, be pardavimo minėtam Užkalniui, turime dar tris pardavimus. Viso keturis. Štai jų statusas šią sekundę:
VLKK atstovių bijome, todėl joms dar neišdrįsome paskambinti – tai matosi ‘current step’ laukelyje.
Taigi šis abstraktas – pardavimas – turi procesą (žingsnius ir jų terminus), savo produktą (prosą arba šlangą), savo potencialų pirkėją (Užkalnį, Smetonienę, etc.) ir savo pardavėją (šiuo atveju aš).
Tą abstraktą netgi galime pamatuoti įvairiais pjūviais arba pavaizduoti piltuvėlio principu, kad matytųsi, kaip juda pinigai:
Matome, kad pardavinėjant prosus, vienas pardavimas yra pirmame žingsnyje, o antras – antrame. Tas pats ir pardavinėjant šlangas (vienas pirmame, kitas antrame). Tik sumos skiriasi, nes produktai skirtingi. Ir pardavimų trukmė skiriasi, nes procesai skirtingi.
Taigi, p. Smetoniene, primygtinai reikalaujame panaikinti cenzūrą pardavimams, nes tai yra labai konkretus, valdomas ir išmatuojamas reiškinys. Jūsų cenzūra prisideda prie to, kad mūsų verslai nepakankamai efektyviai pardavinėja (nesugeba efektyviai parduoti tam, kam reikia, to, ko reikia), esant nepakankamiems pardavimams mažta produktyvumas ir verslo konkurencingumas, atitinkamai mažiau lėšų surenkama per mokesčius į biudžetą. Jūs, uždraudę mums galvoti apie daug pardavimų, padarėte viską (kas jūsų biurokratinėse galiose), kad jų, pardavimų, būtų kuo mažiau.
Štai dėl ko mes prisidedame prie revoliucinio judėjimo prieš VLKK talibaną, ir prašome grąžinti lietuvių kalbą žmonėms!
Prie visų padėkų, kurios skambėjo šiandien per bronzinės komandos sutiktuves Vilniuje, reikėtų pridėti dar vieną. Tiesą sakant, turiu netgi neoficialų įgaliojimą tai paskelbti šiame tinklaraštyje.
Tokio rėmėjo, kaip Antanas Guoga, Lietuvos krepšinis dar neturėjo. Visada buvo ir bus tokių, kurie rems savo ar savo atstovaujamų kompanijų pinigais, per varžybas sėdės arenų VIP ložėse, o pergalės atveju nepraleis progos pasišildyti šlovės spinduliuose. Tai yra standartinis paketas, kurį kartu su logotipais ant marškinėlių ar TV ekranuose gautumėte ir jūs, jei rastumėte kelis šimtus tūkstančių tokiam reikalui.
O štai Antanas Turkijoj elgėsi labai nestandartiškai. Užuot patogiai įsitaisęs prabangioj ložėj, kurią jam garantuoja spec. FIBA pakabukas (badge -- angl.), ir oriai laukęs varžybų su atitinkama inteligentiška kompanija, Antanas eidavo padėti sirgaliams. Tik jo dėka paskutines trejas čempionato varžybas Lietuvos sirgaliams Stambule pavyko susiburti į vieną vietą, o ne būti išsklaidytiems po visą areną.
Po aštuntfinalio varžybų su Kinija, kai lietuvaičiai tiesiog atėjome ir okupavome visą tribūną už krepšio, žinojome, kad kitą dieną taip neišdegs. Taip ir nutiko: aplink okupuotiną tribūną turkai pastatė metalines tvoras ir įtaisė tuziną apsauginių, kurie neturinčius tos tribūnos bilietų siųsdavo paėjėti į viršų. Būtume staugę iš padangių, jei ne Antanas. Ketvirtfinalio rungtynėms su Argentina jis nupirko 20 prabangių papildomų bilietų į tą geidžiamą tribūną. Tų 20 bilietėlių pakako (dar keletą iškaulijom iš amerikiečių, kurių varžybos baigėsi prieš mūsiškes), kad į tribūną per porą valandų sugūžėtų apie porą šimtų tautiečių. Štai kur pavyzdinis apyvartumas Kai kurie sirgaliai lyg kontrabandininkai ar prekiautojai žmonėmis (o gal knygnešiai?..) darė tiek reisų, kol visi žali ir geltoni atsidūrė okupuotoje teritorijoje.
Tačiau pusfinalio rungtynėse su JAV ši taktika jau negalėjo suveikti. Pirma, amerikiečiai dideliais užpakaliais teisėtai užsėdo visą geidžiamą tribūną. Antra, net jei kelis bilietėlius ir būtume stebuklo būdu gavę, šimtų žaliai geltonų vis tiek į tribūną nesuvarytume, nes amerikiečiai pultų skųstis apsauginiams, kad užėmėm jų teisėtas vietas. Todėl teko ieškoti trečio varianto.
Ir jis buvo štai toks: Antanas vėlgi nupirko kažkiek bilietų į tribūną už krepšio, bet antrajame aukšte. Pirmajame, kaip žinia, išsidrėbę amerikonai (gaila, neturiu nuotraukos). Ir mikliai sugūžėjo mūsų visi trys milijonai į tą antrą aukštą. Tačiau okupuotoje tribūnoje daug vietų turi įsigiję turkai, kurie stebės savo varžybas, kai baigsis mūsiškės.
Ir štai lipa turkas į savo vietą, kurią jau užėmęs kažkuris žalias. Antanas stabdo tą turką ir sako, maždaug, “gal tu, žinai, ten neik. Mūsų šalis maža, žinai, tik trys milijonai, čia jie visi atvažiavo ir nori pabūt vienoj krūvoj. Gal tu eik kur nors į kitą vietą, žiūrėk, dar yra laisvų.” Tiesą sakant, nežinau, ką tiksliai Antanas ten turkams aiškindavo, bet visą jų srautą sėkmingai nukreipė į visas puses. Jei taip bandyčiau elgtis aš ar kas kitas, žalias ir išsipaišęs, iškart kiltų konfliktas. O štai kai srautus valdo veikėjas su “badge” (pakabuku), tai negi čia konfliktuosi. Lygiai taip Antanas plovė smegenis ir apsauginiams bei jų viršininkei (žr. nuotrauką), kuriai mokamas atlyginimas už tai, kad visi žiūrovai sėdėtų savo ir tik savo vietose.
Šita taktika suveikė ir per rungtynes dėl trečiosios vietos. Kadangi lošėm su serbais, o ne su šeimininkais, arenoje buvo tuščių vietų, į kurias Antanas nukreipinėjo žmones, turinčius bilietus mūsų okupuotoje tribūnoje. Tiesa, prieš rungtynes su Argentina Antanas savo stebuklingą FIBA pakabuką panaudojo spręsdamas dar kito pobūdžio klausimą. Arenoje tvarką prižiūrintiems turkams užkliuvo, kad mūsų būgnai tapo per dideli. Antanas pradėjo mojuoti savo pakabuku, prašyt, kad turkai parodytų oficialų reglamentą, kur nustatyti leistinų būgnų dydžiai ir t.t. ir pan. Žodžiu papudrino smegenis, užhipnotizavo FIBA pakabuku ir tuo istorija pasibaigė: būgnus girdėjot
Padėdavo jis būgnininkams ir tuomet, jei kildavo problemų įsinešti būgnus į areną. Nepaisant šios teisės atsikovojimo Izmire, vėliau Stambule karts nuo karto turkiškos apsaugininkų rankos vis imdavo niežtėti, o Antano pakabukas veikė kaip puikus balzamas.
Ir dar -- detalė: Antanas visas varžybas Stambule stebėjo stovėdamas ir šokinėdamas prie būgnų ir paprastų prasigėrusių pižonų:
Nors gal su VIP’ais, kuriuos už savo klientų pinigus atgabeno “Omnitel” ir SEB, jam būtų buvę naudingiau:
O čia toji neoficiali padėka, kurią esu įpareigotas perduoti. Filmuota paskutinę čempionato dieną:
P.S. Ar žinote, iš kur krepšininkai apdovanojimų ceremonijai gavo 13 vėliavų? Ne, ne Antanas parūpino. Mes, sirgaliai, paskolinom! Maniškė trispalvė, kurią nusikabinau nuo stiebo išvykdamas iš namų, atiteko Martynui Pociui Pažįstu, nes labiausiai išblukusi, bo pergyveno ir šalčius, ir vėtras, ir kaitrą. Ir bronziniame Madride spėjo pabuvoti. Sorry, Martynai, kad nespėjau išskalbti -- negalvojau, kad taip toli eisit federacija nepasirūpins tokiu būtinu rekvizitu
Po Argentinos nužudymo, atrodytų, sustojo laikas. Jis vėl pradės eiti tik tuomet, kai Lietuvos-JAV rungtynių arbitras išmes ginčo kamuolį. Iki tol -- visi pokalbiai čia, Stambule, slampinėjimai ir stoviniavimai baigiasi ta pačia malda krepšinio dievams.
Tiesa, yra vienintelis dalykas, kuris šiek tiek atitraukia mus nuo pamaldų. Tai santykių su mūsų baru realybės šou. Istorija, verta verslo tinklaraščio puslapio.
Pradžioje -- įvadas į verslo tradicijas Stambule. Tokiam reiškiniui rusakalbiai turi gerą apibūdinimą: наяеби клиента своего.
Grįžtam vietiniu taksi į viešbutį, sirgalių grupei nupirkę bilietų į U2 koncertą anądien. Vienas mūsų, sėdėjusių priekinėje sėdynėje, lieka atsiskaityti su taksistu, kai mes išlipame. Sako, 18 lirų. Ok, duoda lietuvių keleivis turkui 50 lirų ir sekundę žvilgteli į savo piniginę, gal netyčia turės mažesnę kupiūrą. Pakelia akis, o turkas sako -- duok dar pinigų. Ir laiko taksistas rankoj 5 liras. Koperfieldas su išpūstom akim. Po keletą minučių trukusių aiškinimųsi keleivis išlipo nusileidęs taksistui, nes gal gi susipainiojo pats -- gi pasitaiko. Tačiau tuomet, kai taksi padangų vėžės jau buvo ataušusios, keleivis susiskaičiavo savo piniginės balansą ir visiems paskelbė -- tikrai apgavo. Nuostolį nurašėm į “turistinius mokesčius”.
Kitą dieną buvom atsargesni. Todėl važiuodami į areną pardavinėti nereikalingų bilietų su taksistu deramės iš anksto. 15 lirų iki vietos, aišku? Ir kad būtų aiškiau žmogui, nesuprantančiam angliškai, parodome dešimt pirštų ir po to dar penkis. Supratai? Turkas linkteli ir mes sėdam.
Pakeliui į areną taksistas sugeba pasiklysti. Žinoma, žemėlapiais ar navigacija jis nesinaudoja. Jo kolegos -- taip pat, kiek stebėjome. Miestas -- 4-5 kartus didesnis už Lietuvą (pagal gyventojų skaičių). Taigi mūsų taksistas tris kartus stoja pasiklausti kelio ir vis nesugeba atsiminti arenos pavadinimo (čia didžiausia arena Stambule, jei ką. Kaip mūsų “Siemens”). Todėl prašo, kad parodyčiau rungtynių bilietą, kur užrašytas tas pavadinimas (“Sinan Erdem”). Parodau, bet jis neatsimena. Nenorėdamas jam atiduoti bilieto net trumpam, lipu su juo iš taksi ir lydžiu mūsų trumpos atminties vairuotoją į pakelės restoranus, kur jis klausinėja . Paradoksalu, bet niekas nežino, kur ta arena. Tačiau vienas žmogus žinojo, ir mes pagaliau ratais pasiekiame kelionės tikslą.
Duodu taksistui 15 lirų ir dėkoju už pavėžėjimą. “Ne, ne, -- sako, - duok 25 liras”. “Baik juokus, gi tarėmės už 15!” -- rėkiam taksistui jau trise. Rėkiame visokiom kalbom, vis tiek taksistas angliškai nesupranta. Taksistas demonstruoja mosikuodamas delnais, kaip mes sutarėme dėl 25 lirų: dukart po 10 ir dar 5. Siunčiam taksitą toli toli, palieku 15 lirų ant “bardačioko” ir lipam lauk iš taksi. Taksistas bando mane suturėti už rankovės. Nepavyksta. Trenkiam durelėmis. Taksistas rėkia ir berėkdamas demonstratyviai išmeta liras pro langą.
Vienas mūsiškių, tasai, kurį per televizorių matote su vilko kauke, grįžta ir pakelia nuo žemės 15 lirų. Pinigai juk nesimėto, ar ne taip? Taksistas tuo tarpu vos mūsų nepervažiuoja darydamas posūkį ir sustodamas aikštelėje šalia. Tuoj, galvojam, sulėks turkai ir turėsim problemų. Paimu iš vilko liras ir nešu taksistui. Sakau, imk tas liras, tu jas užsidirbai, nemėtyk čia pinigų ir nebandyk mūsų apgauti. Įkišu jam pinigus į ranką ir atsitraukiu per saugų atstumą.
Rėkiam mes ant turko, turkas ant mūsų. Po kurio laiko mes pradedam šaukti jam: “Call the police!”, bo esame įsitikinę savo teisumu. Aplinkui apspinta daugiau turkų. Vienas su FIBA pakabuku. Ačiū Dievui, šneka angliškai. Sakom, taip ir taip, jūsų tautietis bando apgauti. Kelionė nuo viešbučio iki arenos kainuoja šiaip 12-15 lirų, o tasai grybautojas nori 25. Turkų ratelis didėja. Mums kraujo temperatūra taip pat. Jaučiamės kovojantys ne dėl 10 lirų (18-20 Lt), o dėl žmogaus teisių būti neapgautam turkų. Ir staiga prisimenam, kad grybautojas važiavo išjungęs taksometrą. Sakom tam FIBA žmogeliui -- jūs patikrinkit! Kadangi greitai turkų rateliui paaiškėja, kad nėra ko tikrinti, tasai FIBA gelbėtojas leidžia mums eiti su žodžiais, maždaug: “You are clear”. Mums besidžiaugiant pergale grybų kare, pravažiuodamas taksistas dar spėja parodyti kai kuriuos pirštus.
Turistinių mokesčių jie susigalvoja labai įvairių. Dvigubos sąskaitos restorane (priskaičiuoja patiekalų, kurių neužsakinėjai), kai kurie meniu apskritai be nurodytų kainų -- pažiūri padavėjas į žalio turisto akis ir pasako skaičių. Mokėk. Ir t.t.
Ir štai mes atvykstame į viešbutį Stambule, kuriame gyvensime daugiau nei savaitę. Viešbutis turi restoraną, taigi niekam nėra abejonių, kur leisime didžiąją dalį savo laiko. Alus kainuoja 6 liras (Izmire už tą patį “Efes Pilsen’ą” mokėjom parduotuvėje 2,75, o baruose -- 3-4 liras), maistas taipogi brangokas, ta proga keletas delegatų sutaria dėl visuotinių nuolaidų žaliems klientams. Paskelbiamas susitarimas -- nuolaidos galios tik tuo atveju, jei viską pirksime bare, o parduotuvinio alaus į lauko restoraną nesinešime. Nors žinome tiksliai, kad yra kažkoks turkiškas įstatymas, kuris draudžia drausti vartoti atsineštinius gėrimus. Na, bet sutariame. Alus pradeda kaštuoti 3,5 liros.
Tačiau nuolaidos -- dar ne viskas. Aptarnavimas -- yra viskas. O aptarnavimas pasitaikė siaubingas. Taip, mūsų čia šimtas, betgi Gazis Izmire susitvarkė ir su dvigubai didesne gėrikų-valgytojų armija. Dar ir pašokdavo mums iš laimės, kad turi tokius nuostabius ir tiek daug klientų:
Kas yra siaubingas aptarnavimas? Kai priima užsakymą ir jį pamiršta. Kai atneša ne tai, ką užsakinėjai. Kai lauki pusantros valandos vištos sparnelių. Kai aiškini angliškai nemokančiam padavėjui, kuo skiriasi “chicken wings” nuo “chicken kebab”. Kai per viešbutinius pusryčius neleidžia atsisėsti lauke (paklausus kodėl, jie vis kartoja “problem”). Kai stalo įrankius tenka skolintis (nes jų neatneša, o valgyti tai norisi). Kai tenka mokyti padavėjus matematikos, nes jie neskiria sudėties nuo daugybos. Kai sąskaitą atneša anksčiau už patiekalus. Kai sumoki padavėjui, o jis dingsta su grąža (pradėjus aiškintis, kur su pinigais dingo toks mažas padavėjas, restorano savininkas porina, kad tasai mažas padavėjas šiandien nedirba). Ir t.t.
Mes iš tiesų stengėmės. Išsiaiškinome, kur laikomi įrankiai, ir patys juos atsinešdavome. Suradome tą vagiliaujantį padavėją ir parodėme savininkui. Nepykdavome, kai aštuoniems atnešdavo vieną meniu. Kartodavome užsakymus po kelis kartus, kol gaudavome tai, ko prašėme. Perskaičiuodavome kiekvieną sąskaitą ir paaiškindavome matematines klaidas. Ir t.t.
Ir štai po rungtynių su Argentina grįžtam autobusais į viešbutį, matome -- restoranas uždarytas. Stalai lauke sukrauti vienas ant kito, viduje tamsu. Kas nutiko?
Pasirodo, kažkas iš sirgalių lyg sulaužė susitarimą, t.y. atsinešė bonką alaus ar ko kito į lauko restoraną, dėl ko baras ėmėsi numatytų sankcijų. Panaikino mums visas nuolaidas ir apskritai užsidarė. Švęskit savo pergalę kur norit!
Jokių problemų. Už kokių 40 metrų yra sudaniečių naktinis taškas. Ten alus po 2,5 liros. Yra ir kitokių gėrybių. Greitai visos gėrybės atsidūrė prie įėjimo į viešbutį. Stalų, kėdžių neturim, tačiau jų mažiausiai reikia. Dainos, skanduotės, “Lietuva, Lietuva!”. Žinoma, originalūs pasirodymai:
Vienas viešbučio gyventojas, kuriam pasisekė turėti langą į mūsų pusę, jį atsidarė pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. Ta proga padainavom jam kažką asmeniškai.
Policija atvažiavo tik po kokių trijų valandų. Maždaug apie trečią. Pasišnekėjo su restorano atstovu. Ir liepė… atidaryti restoraną O kadangi policija buvo mūsų pusėje, jau būdami restorano viduje paprašėme muzikos. Lietuviškų CD turėjome
Tačiau šiandien restorano sankcijos tęsiasi. Jokių nuolaidų. Ta proga valgom kaimyniniuose restoranuose, o gėrimus perkam pas sudaniečius. Netrukdomi vartojame savo lauko restorane, gi įstatymai -- mūsų pusėje.
Tik nesuvokiam -- koks biznis iš tokių sankcijų? Tik nesakykite, kad čia kultūriniai niuansai: kai viešėjome Izmire, mūsų Gazis (meiliai vadinome jį Kaziu arba Kaziuku), vietinio restorano bosas, nekėlė jokių vėjų dėl parduotuvinio alaus. Nes greitai paskaičiavo, kad kol lietuvis vartoja savo atsineštą alų, tol valgo kalmarus, žuvį, sparnelius ir kebabus iš Kazio virtuvės. Visą savaitę.
Kur švęsime po rungtynių su Amerika, kol kas neaišku.
Šeštadienį pirmą kartą apsilankę “Sinan Erdem” arenoje Stambule, kur vyksta pasaulio krepšinio čempionato finalinis etapas, prisiminėm, kad panašų renginį kitąmet surengs ir Lietuva. Buvom pamiršę, nes Izmire apie būsimą renginį nebuvo absoliučiai jokios informacijos. Užtat Stambulo arenoje stovėjo visas televizorius (žr. nuotrauką), per kurį karts nuo karto sukdavosi klipas apie būsimą čempionatą Lietuvoje. Praeidamas tepastebėjau žaidžiantį A. Sabonį (su TSRS marškinėliais) ir šnekantį A. Kubilių. Ir užsklandą. Iš to sprendžiu, kad buvo rodomas štai šitas filmukas arba jo versija:
Kažkokių kitokių priemonių, kaip Lietuva būtų pardavinėjama Turkijoje, kol kas nepastebėjome. Bet finalinis etapas dar tik prasidėjo, tad yra tikimybė, kad maloniai nustebsim.
O pasiūlymų Lietuvos čempionato organizatoriams turime jau dabar. Kad būtų lengviau diskutuoti, pradžioje susitarkime dėl tikslo. Mes, bemaukdami alų vakar Lietuvos čempionato tikslą apibrėžėme taip:
Pasiekti, kad čempionato feedback’as iš svečių (jų atsiliepimai) būtų kuo platesnis ir gausesnis.
Ir vienintelis matavimas -- kuo daugiau teigiamų atsiliepimų apie Lietuvą. Kitų šalių aistruoliai lai pasakoja visiems, kaip gerai yra Lietuvoje, lai jiems kyla noras čia sugrįžti, lai jie sugrįžta čia vėl išleisti pinigų ir lai atsiveža savo draugus ateityje.
Žinoma, galima išsikelti ir kitą tikslą -- kaip per čempionatą uždirbti kuo daugiau pinigų. Bet tuomet rizikuojam dėl pajamų ateityje. Vienaip elgiesi, kai orientuojies į kelerių metų laikotarpį, ir visaip kitaip -- kai orientuojies į dvi savaites. Galim išvilioti iš graiko daug pinigų ir jo niekada nebepamatyti. Arba paskatinti jį čia apsilankyti dar daug kartų.
Ir štai, kai sutarėme dėl tikslo, besėdint prie alaus pasipylė pasiūlymai:
Nemokamas Wi-Fi. Baruose, viešbučiuose ir -- svarbiausia -- visose 6 arenose, kur vyks varžybos. Tegu visi fotografuojasi, filmuojasi, įkėlinėja į internetus video ir nuotraukas ir tagina vieni kitus. Premjeras A. Kubilius yra sakęs, kad Lietuva turi ambicijų tapti aukštųjų technologijų lydere -- pats laikas tai paversti veiksmu. Kai turkas, italas, vokietis ir prancūzas galės prisijungti prie savo internetų iš bet kur ir bet kada -- jis sharinsis viskuo, ką mato. Ir niekam nekils abejonių, kad šitos Lietuvos ambicijos yra popierinės.
Taigi restoranai ir viešbučiai, pasididinkite interneto pralaidumus bent tai savaitei, kol pas jus svečiuosis sirgaliai. Nusipirkite Wi-Fi routerius, jei dar neturite. Ir, svarbiausia, nerakinkite slaptažodžiais ir šituo neprekiaukite.
Arenų valdytojai, paprašykite “Omnitel”, TEO, “Baltnetos komunikacijų”, LRTC, etc. ar kokių vietinių tiekėjų, kad užmaitintų internetu jūsų arenas tomis dienomis, kai vyksta varžybos. Mieli tiekėjai, parodykite gerą valią, paremkite arenas ir Lietuvos prestižą. Nedarykite taip, kaip padarė turkai: vakar nuvykę į areną mielai būtume pasifotografavę ir iškart pasimaivę internetuose, jei ne turkų gobšumas:
Anuo Media_Centre tinklu gali naudotis tik žurnalistai. Man prisijungė, bet neveikė.
Jei per Login2010 internetas “Siemens’e” kažkaip veikė, galgi jis gali veikti ir “Cide” per grupines varžybas?
Restoranų darbo laikas. Paprastai dirbate iki 24:00? Pailginkite šitą laiką iki 6:00. Leiskime europiečiams paošti. Jei reikia, savivaldybių tarybos turi marias laiko priimti atitinkamus laikinus sprendimus (jei jos, žinoma, nori, kad europiečiai atetyje grįžtų į jų miestą ar priemiesčio kaimo sodybas). Leiskite turkui uždėti Tarkano CD, o graikui -- Sertakį. Jei dėl to priekabiaus LATGA-A ar LATGA-B ar dar kokia nors latga, imsimės priemonių. Švelniausia jų -- papildysime skanduočių play list’ą dar viena: “Viens, du, trys, LATGA -- …ys!”.
Įspėkite bobutes. Mieli savivaldybių deputatai, paaiškinkite bobutėms ir diedukams, kurie kviečia policiją išgirdę triukšmelį 23:01, kad dėl tokio reikalo tas kelias dienas neskambinėtų. Paaiškinkite, kad tie garsiai besilinksminantys graikai irgi prisideda prie bobutės pensijos. Ir jei ji bus kelias dienas kantri, tai graikai (slovėnai, serbai, kt. -- priklausomai nuo pogrupio jūsų mieste) ateity grįš ir bobutės pensija padidės… Be to, visi, kurie negali pakęsti triukšmo, gali išvykti iš miesto tas kelias dienas. Kaip tik bus derliaus metas kolektyviniuose soduose ir sodybose (čempionatas Lietuvoje vyks 2011 m. rugsėjo 3-18 d.). Be to, puiki proga pasisvečiuoti pas pusbrolį kitame mieste, kurio nematėte jau daug metų.
Pasakykite bobutėms ir visiems silpnų nervų žmonėms, kad Lietuva yra krepšinio šalis, ir dėl to ji yra susifokusavusi į krepšinio svečių komfortą. Kad šalis (Vyriausybė ir verslas) sukišo daug pinigų, kuriuos reikia atgauti. Priminkite, kad graikai per olimpiadą Atėnuose 2004 metais masiškai dinginėjo iš savo miesto. Čekai, savo akim mačiau 2002 m., per NATO viršūnių susitikimą (kuriame Lietuvą oficialiai pakvietė į NATO) irgi dingo iš Prahos. Parduotuvės užkalė skydais vitrinas, kad langų neiškultų antiglobalistai. Kai jam kas nors nepatinka, žmogus visada turi pasirinkimą. Babyt, čia tas atvejis, kai visi geranoriškai suprasim, jei nuleisi žaliuzes, užtrauksi užuolaidas ir išvyksi pas savo giminaičius vos kelioms dienoms.
Pauzės arenose. Kai vakar pasibaigė varžybos tarp serbų ir kroatų, iki naujų varžybų (Ispanija-Graikija) pradžios buvo likusios 69 minutės. Krepšininkai ateina į aikštelę apšilinėti likus lygiai 30 minučių. Taigi turkijos arena, talpinanti ~15 tūkst. žmonių, turėjo 39 minutes scenos, kurią vienu metu, mano paskaičiavimais, stebėjo ~5 tūkst. neišsiskirsčiusių žmonių. Pogrupiuose vykdavo po keturias varžybas per dieną. Kiek tai sudaro scenos laiko per dvi savaites?
Kaip manote, kaip turkai jį išnaudoja? NIEKAIP. Kartais per aikštelę praeina toks katinas BasCat (čempionato simbolis), kurio darbas -- atrodyti truputį kvailu ir labai draugišku. VISKAS.
Lietuvoj nėra kolektyvų? Gal TV3 “Lietuvos talentai” norėtų gauti ekskluzyvą surengti savo atrinktų talentų pasirodymus? Kiek jų atsidurs Youtube.com jau po 10 minučių (žinoma, jei arenoje bus nemokamas Wi-Fi)? O gal bijom, kad mūsų talentai išgarsės Europoje, išvyks ten ir nustekens vargšę TV3, kuri turi kažkokias ten išskirtines teises į tuos talentus? Tuomet pasiūlykime “2 minutėms šlovės” Čia esmės nekeičia -- ironizuoju dėl TV. Esmė -- kad per varžybų organizatorių aplaidumą ar tingumą mūsų talentai -- belekokie iš belekur -- gali prarasti galimybę pasirodyti. Technines detales -- kad nesubraižytų parketo, neprilaistytų, etc. -- viską galima suderinti. Nebūtina į krepšinio aikštelę vesti liūto ir kišti jam galvą į nasrus, tačiau kodėl kolektyvui iš Pabradės nepašokus breiko?
Daugiau Amberių. Kaip žinia, Amberis -- bus Lietuvoje vyksiančio čempionato talismanas.
Kaip kad dabar Turkijoje -- jau minėtas BasCat. Kuris po areną blaškosi vienas. Nori su juo nusifotografuoti -- stok į eilę. Žodžiu, nusifotografuoti gali tik laimingieji. Nes tasai fotografinis apribojimas BasCat vaikšto po krepšinio aikštelę, o į ją turkai įleidžia pagal savo nuotaiką. Dažniausiai nusifotografuoti su juo nepavyksta.
Čia prisiminkime -- koks mūsų išsikeltas tikslas? Ar kas nors pasakė (FIBA su savo taisyklėm?), kad negali būti kelių talismanų šeimynėlės? Gal Amberis yra iš ketvertuko, a? Juk Lietuva ne tik aukštųjų technologijų šalis, bet ir ta, kurioje labai puoselėjamos šeimos, ar ne taip?
Šeimininkų palaikymas. Ne paslaptis, kad kitų šalių aistruoliai visada palaiko šeimininkų komandą, kai nežaidžia jų pačių rinktinė. Čia yra toks praktiškai default’as. Lietuvos rinktinė grupėje žais kažkuriame iš šių miestų -- Klaipėda, Panevėžys, Alytus, Šiauliai. Šių miestų arenos talpina daugiausia 5,5 tūkst. žmonių. Žinant, kad lietuviai turės ribotą kvotą, maždaug pusė vietų (čia dar reikėtų patikslinti) bus skirta NE žaliai geltoniems. Atitinkama proporcija bus ir finaliniuose etapuose Kaune ir Vilniuje. Ką padaryti, kad italai, slovėnai, prancūzai, latviai ir graikai (čia iš lubų), įsigiję čempionato bilietų nedalomus paketus, palaikytų Lietuvą, kai ji žais prieš serbus (irgi iš lubų)?
Tiesiog padalinkime visiems žalių pigių kepuraičių, vėliavėlių, balionų, etc. Sorry, “Omnitel”, esate mėlynos spalvos, ir netinkate. Nebent pagaminsite ir padalinsite ką nors žalio (vis tik tikslas yra prominti Lietuvą, o ne jūsų firmą). Kitų šalių aistruoliai mielai puošis lietuviška atributika, vėlgi fotografuosis ir taginsis. Ir arenos bus žalios nepaisant kvotų lietuviams, ir graikai bus nors trumpam tapę lietuvių šeimos dalimi.
Policijos supratingumas. Čia, manau, galima pasimokyti iš turkų, kaip jie elgiasi su mumis. Kol mes ošiam visą naktį, jie mus aplanko kelis kartus: pravažiuoja ekipažas lėtai lėtai per gatvelę, kur mūsų nusėstas baras. Mes jiems ta proga atsistoję pliaukšėdami į ritmą paskanduojam “Ačiū, ačiū!”. Policininkai išsišiepia iki ausų. Ir mums saugiau, ir jiems aiškiau. Izmire per 5 dienas/naktis per visus balius-festivalius nebuvo nė vieno incidento, kur būtų reikėję policijos įsikišimo.
Pasiūlymų sąrašą galima būtų pratęsti dar. Aišku, daugumai vyrų truks sekso, tačiau aistruoliai, keliaujantys paskui savo komandas, turi ir kitų paprastų poreikių, kuriuos galime patenkinti vardan naudos mūsų šaliai.
Krepšininkų pergalės taip išvargino, kad po laimėjimo prieš prancūzus jau nebegalime palaikyti to aukšto šventimo tempo. Šypsenėlės (“Smile komanda” -- tokie keisti bachūriukai su trispalviais perukais, rašinėjantys į 15min.lt) atvykę į mūsų gatvę net nesuprato, kodėl visi jų šūkčiojimus lengvai praignoravo ir nuleido negirdom nieko neatsakę, nieko neatskandavę. Mes -- ne robotai. Nors kai kurie į robotus galėtų pretenduoti, mat po pergalės prieš ispanus taip ir nenuėjo miegoti.
Vieną tokį tautietį, gyvenantį kažkur prie jūros su kita sirgalių grupe, sutikau šiandien arenoj. Po tokios pergalės, kaip kad prieš ispanus, tiesiog negali miegoti. Todėl visą naktį šokinėji, dainuoji, bendrauji. Tuomet pavalgai pusryčius. Tuomet kažką susitinki, pakviečia alaus. Tuomet jau pietūs. Truputį panaršai internete, kas ką šneka, ką rašo apie krepšinį. Tuomet pradedi ruoštis varžyboms, išvykimui. Taip ir nelieka laiko numigti.
Taigi po pergalės prieš prancūzus visi sėdėjome tykiai, niekas net neužvedė “Kas nešokinės, tas…” skanduotės, skirtos išjudinti sirgalius. Kaži ar kas būtų šokinėjęs. Juolab skandavęs. Kai nėr jėgų, tai jų nėr.
Visiems internautams, kur internetuose rašo, kad sirgaliai (taigi mes) yra prasigėrę lochai, nieko neveikiantys, tik rėkiantys ir geriantys (ir t.t.), turiu pasakyti, kad šiuose pasakymuose yra nemažai tiesos. Iš tikrųjų -- rėkiam ir geriam. Na, dar valgom. Ai, dar būgnus mušam. Ir vėliavas mojuojam. Iš tiesų reikia būti lochu, kad rėktum valandą (per minutės pertraukėles, kai televizorius rodo reklamą, mes irgi staugiam kažką). Pamėginkite taip parėkti ir aplinkiniai pradės sukioti pirštą. Ir be interneto žinosite, ką apie jus galvoja.
Be to, 17-20 dienų iš eilės rėkti ir/arba gerti sau gali leisti tik visiški veltėdžiai. Nes normalūs žmonės taigi eina į darbą, ten bent naudą sukuria kažkokią. O mes, prasigėrę lochai, mėginam vaizduoti dirbančius nuotoliniu būdu -- dalinamės tai interneto kabeliu, tai Wi-Fi slaptažodžiais, išviliotais iš gretimų viešbučių. Keletas mūsiškių -- ryškiai, pižonų -- nesulaukę eilės prie “Skype” ima reikalus tvarkyti telefonais po 6 Lt/min. Čia taip alkoholis veikia.
Teisūs ir tie, kas sako, kad nieko mes nenusimanom apie krepšinį. Tik apie degtinę, alų, vyną ir naminę. Nes jei nusimanytume, tai aptarinėtume rungtynes, o ne šokinėtume antipederastiškus šokius. Dabar giliausia analizė, kurią pajėgiame tarpusavy išspausti, yra maždaug: “Jo, penktas juodas tai šiandien pavarė” arba “Simo tai neišleido šiandien”. Ir mes nežinom, nei kodėl Simo neišleido, nei kas tas “penktas juodas”, nei kokiuose klubuose priešininkai lošia, nei koks jų atkovotų kamuolių vidurkis. Mus kaip siauros specializacijos darbininkus surenka nustatytu laiku į autobusą, nuveža iki arenos, ten mes atidirbame, ir autobusas mus parveža atgal į stoties rajoną.
Beje, ten gyventi mums jau pradėjo patikti. Juk prie gero greitai priprantama.
Kur čia nepriprasi, kai gali leisti sau tokius lėbavimus.
Štai, nufilmavau, kaip tokiais lėbavimais ir nerealia apyvarta džiaugiasi vieno restorano Izmire savininkas:
Įsisiautėjus šiems lėbavimams, naktį pafilmuoti ir pafotografuoti girtuoklių atvyksta deleguoti žurnalistai. Ne tik lietuviai. Kai kurie sėda kartu pakelti bokalą, o kai kurie tik “dirba savo darbą”. Tačiau visi nori užfiksuoti mūsų homofobiškus šokius, kad padarytų tarpautinį skandalą.
Ir prie komentarų internetuose mes pripratome. Gavę galimybę pasinaudoti interneto kabeliu ilgesnį laiką, netgi juos paskaitom.
Su sąlyga, kad mūsų tekstus kartais paima kiti portalai (nė vienam neatsakėm), pasidalinu keliais komentarais, rastais prie savo rašliavų įvairiuose internetuose:
pahmielingo, alaus pripampusio sirgalio sapatkiones apie tai kaip jis tipo serga uz rinktine, o is tikruju nuo alkoholio apdujusiomis smegenimis plaukia su minia ir veikia pats nezino ka…
Tai važiuoja pagert ar palaikyti komandos? Tegu geria po rungtynių (ir nesigeria), o ne per rungtynes, kad nesugeba parėkt arba net sugeba iškrist iš balkono
Sitie pizonai vaziuoja tik pagert ir prastumt laika , o ne palaikyt komandos. Komanda palaiko serbai,graikai,slovenai. Lietuviai smauko bugnus ir geria alu. Jokio garso. PRISIMINKI JEI SKAITYSIT PER TELEVIZORIU ZAIDZIANT LIETUVAI GIRDISI BATU CEZEJIMAS IR MAN NESVARBU KURIOJ JUS ARENOS VIETOJ ISIKURE TOKIA MINIA PRIVALO GARSIAI REKT PO GALAIS.
Niekam neįdomūs šių alkoholikų pasakojimai. Toks vaizdas , kad krepšinis čia į antrą planą nueina , po alkoholio. Vis dar tikiuosi, jog krepšinis.net administracija pagaliau susiprotės ir prafiltruos tokius “rašytojus” su savo straipsniais. Vis gi čia apsilanko nemažai jaunimo, koks pavyzdys rodomas? Kaip gauja girtuoklių prisigeria, pritrūkusi alkoholio bėga iki artimiausio načnyko , pakeliui užsipuola pravažiuojantį automobilį.
Tai leiskit paklausti, kaip tai susiję su krepšiniu ?
Ar pasakojimas apie alkoholio padauginusio sirgaliaus griuvimą nuo laiptų tikrai vertas dėmėsio tarp Lietuvos skaitytojų?
Kaip ten bebūtų aš galiu ignoruoti tokius straipsnius, toleruoti gaują prisilakusių ir savo vietos nežinančių alkoholikų.
nu jo… ailiniai kauno kreposin-debil-faniai… intelekto ir pagarbos nulis… tik savo sudinom rankom sutersia LT veliava…
nieko cia saunaus, kai parodot savo intelekta suauge zmones, svetimoj salyje plius dar tai ikelia “didziuodamasi” lietuvos internetine spauda…
patys sokinejantis pide-rai
Pyderai esat tik jūs šokinėjantys. Geriau jau rinktinė žaistų be jokio palaikymo, nei su šitas asilais.
Nuo 14 val. žmonės jau keliasi iš lovų. Pergalės reiškia milžinišką apyvartą porai vietinių Izmiro barų ir nulį pusryčių valgytojų.
Užvakar sugedo mūsų viešbučio Wi-Fi, ir turkai iki šiol taiso. O kol taiso, visi dalinamės vienu kabeliu. Štai ir dabar keletas žaliai geltonų kvėpuoja man į nugarą.
Ta proga originalūs rungtynių su ispanais paskutinių sekundžių vaizdeliai iš tribūnos.
Ir žinoma, dėkui, kas padėjo toj istorijoj su būgnais. Žmonėms, kas jungėsi į “Facebook” grupę, ir lietuvos žurnalistams, kurie mikliai išplatino mūsų anglišką pareiškimą čempionato spaudos centre ir užvertė klausimais FIBA. Pasiekėm savo ir galim toliau fokusuotis į Lietuvos pergales.
Kai kurie sirgaliai lyg kontrabandininkai ar prekiautojai žmonėmis (o gal knygnešiai?..) darė tiek reisų, kol visi žali ir geltoni atsidūrė okupuotoje teritorijoje.
