Kai paaiškėjo, kad Lietuvai apsisprendus statyti atominę elektrinę, tai darytų japonai (“Hitachi), tautinė verslo bendruomenė lengvai nuščiūvo. Vieni dėl galimų užsakymų, kurių vietiniams vis tiek pametės, kiti – dėl japoniškos verslo kultūros, kuria japonai neabejotinai pasidalins su imliais lietuviais.
#1 vieta pagal vertės grandinės plotį (kokią dalį vertės grandinės užima šalis)
#1 vieta pagal orientaciją į klientą
#1 vieta pagal gamybos procesų efektyvumą
Taigi japonai yra gėris, ir mes vienaip ar kitaip jų norim.
Tačiau versle svarbu, kad norėtų abi pusės. O japonų norai yra tiesiogiai susiję su jiems demonstruojama pagarba. Kalba eina ne tik apie dviem rankomis įteikiamas vizitines korteles, nusilenkimus vietoje rankų paspaudimo ir kt. tips&tricks’us, kuriuos žino net ir neturėję reikalų su japonais. Turiu minty pagarbą iš esmės.
Oficialus bendravimas su žemesnį statusą verslo pasaulyje turinčiu asmeniu reiškia įvaizdžio sumenkinimą. Taigi, japonai jau pirmame susitikime nustato, ar kitą pusę atstovauja tinkamo lygio žmogus. Jei nesilaikoma šio lygybės principo, tai japonai vertina kaip etiketo nesilaikymą ir įmonė tampa nevertinama.
Tikiuosi, Žygimantas suskubs atnaujinti ir iš esmės pagerinti savo aprašymą Linkedine, idant pasigooglinus japonams, kurie peržiūrinės parafavimo ceremonijos nuotraukas, nekiltų abejonių apie lietuvių parodytą pagarbą* būsimam partneriui.
*Suprantam, kad pagal protokolą turėjo pasirašinėti šis viceministras. Taip pat suprantam, kad jis nekaltas dėl savo amžiaus. Taip pat suprantam, kad A. Kubiliui ar A. Sekmokui nesinori raityti savo parašų. Viską suprantam.
Sunku ginčytis su ekonominį išsilavinimą turinčiais žmonėmis. Tikrai sunku, ne todėl, kad mažai žino, bet atvirkščiai, per daug žino. Toks didelis kiekis nesistemizuotų žinių. Ir tą jie gerai žino, todėl bet kokią idėją greitai suveda į absurdą. O ekonomikoje tai daroma labai lengvai, nes bet kokį faktą galima nušviesti ir teigiamai, ir neigiamai.
Bet kaip visada pati įdomiausia tema yra tai, kokiu rodikliu turi būti matuojamas ekonomikos skatinimas. Taigi kokiu?
Žinoma, rezultatui apskaičiuoti galima pritaikyti net ir tokį rodiklį, kokį Lietuvos ekonomikos konferencijoje pasiūlė Andrius Kubilius (žr. jo pranešimo skaidrę-paveiksliuką viršuje). Bet pamėginkime paieškoti geresnių variantų.
Atrodytų, pats geriausias būtų darbo vietų skaičius ir pridėtinės vertės augimas per darbo vietą. Tai neįdomu, ir, be to, valstybė sunkiai gali lemti pridėtinę vertę, todėl nors kiek turintis ekonominį išsilavinimą pasiūlys krūvą rodiklių (juk egzaminą iš jų laikė). Pagrindinis minusas šių rodiklių, kad niekas nenori skaičiuoti vienam gyventojui, ir nematuojamas ekonomikos efektyvumas. O, be to, tai tokia neįdomi statistika! Kurioje susigaudyti, kas dabar geriau dirbo, o kas blogiau, reikia kelių mėnesių. Dažniausiai jau visi blogi dalykai įvyko ir ko nors griebtis galima tik vaizduojant labai susirūpinusius.
Kažkada kažkuris politikas mestelėjo frazę, kad valstybė turi būti valdoma efektyviai, kaip verslo įmonė. O kokius rodiklius naudoja verslas? Na, standartiški būtų ROI, pelnas, EBIT ar EBITDA. Jeigu investuotojo paklaustume, tai pirmą jis prisimintų P/E. Šitie rodikliai yra iš praeities, ir visiškai negarantuoja, kas bus ateityje.
Na, ateities nuspėti neįmanoma, bet ar yra rodikliai, kurie butų naudojami kasdieniniam valdymui. Kadangi yra daug skirtingų tipų verslo įmonių, tai paimsime distribucinę, kaip pačią paprasčiausią. Grubiai, jos biznis toks: vienur pigiau nupirkau, kitur brangiau pardaviau. Tai kokie butų kasdieninės veiklos rodikliai? Visų pirma: kiek turime atsargų? Toliau atsargų apyvartumas, tai yra, kaip greitai jas parduosime prie šiandieninių pardavimų, ir kokia marža. Yra dar labai svarbūs rodikliai, tai prarasti pardavimai ir atsargų perviršis, bet aš nesugalvojau atitikmens valstybės rodikliams. Ir vėl ekonomistas kužda į ausį, kad galima du rodiklius apjungti į GMROI. Bet kam tokio apjungimo reikia?
Ar valstybė galėtų sau pritaikyti šiuos rodiklius? Visų pirma, kas valstybėje yra atsargos? Tiksliau, kuo ji prekiauja? Pamąsčiau kokią minutę ir nieko gero nesugalvojau. Manau, kad valstybė prekiauja pinigais. Tai vienintelė prekė, kuriai turi monopolį, ir pinigai yra apčiuopiami ir suskaičiuojami. O bet koks kitas rodiklis vis vien suvedamas į pinigus. Manau, skaitytojai ras keliasdešimt paaiškinimų, kodėl aš esu teisus ir kodėl nesu teisus. Čia juk kalbame apie ekonomiką.
Taigi mums reikalingas pinigų masės rodiklis. Pasirenkame P3. Toliau reikalingas pinigų masės apyvartumas. Bandžiau ieškoti internete ir neradau, bet kažkada į rankas buvo papuolęs tyrimas, kad Lietuvoje pinigų apyvartumas yra maždaug ties dviem, t.y. du kartus per metus jie apsisuka. Na, o kas galėtų būti marža valstybės vyrų lupose? Greičiausiai, surinkti mokesčiai.
Jeigu pasirenkame tokį suprastintą modelį, tai valstybės valdymas gaunasi jau paprastas. Norint surinkti daugiau mokesčių, reikia didinti pinigų masę ir jų apyvartumą. Apyvartumo didinimas yra pakankamai paprastas, reikia didinti vartojimą. Aišku, tam kad vartotų, reikia turėti pinigų ir noro juos leisti. Kažkaip su norais šiuo metu pas piliečius yra ne kas. Tiksliau situacija yra tokia, kai nėra pinigų, visa kita ne problema, o va kai yra pinigų, tai visa kita tampa problema. O problema, kad piliečiai nenori leisti pinigų, gal kyla dėl to, kad pinigų piliečiai turi nepakankamai?
Tarkime, indėliuose apie 40 milijardų, atrodo daug, bet jeigu kiekvienam padalinam, tai gaunasi apie 13 tūkstančių? Va iš kur valdžios idėja apmokestinti indėlius, didesnius negu 10 tūkstančių. Ar tai daug? Jeigu manome, kad vidutinis atlyginimas tai yra pakenčiamos pajamos, tai gaunasi, kad indėliuose yra atsargos tik kokiems 6 mėnesiams. Ne mažai, bet ir nedaug. Tai maždaug tiktų vidurinės klasės apibrėžimui, bet turtingas žmogus iš santaupų turi galėti pragyventi 10-15 metų. Taigi mes tikrai nesame turtingi ir pinigų maišai, kad galėtume tiek sau leisti.
Taigi su vartojimo skatinimu – ne kas. Tiesa, galima padidinti minimalų atlyginimą, bet nemanau, kad dėl to ženkliai išaugtų vartojimas. Beje, liko klausimas: o kiek yra pinigų ne kojinėse. Sako, kad ne tiek ir daug, gal kokie 25%. Ne itin daug. Beje, jeigu manytume, kad grynieji skirti vartojimui, tai iš vis nedaug tam vartojimui yra skiriama. Dabar šovė mintis, kad gal paėmus grynuosius, arba PVM, galima būtų išskaičiuoti pinigų apyvartumą?
Gerai, dar liko pinigų masės didinimo klausimas. Tingiu viską pasakoti, bet pateiksiu keletą internete sužvejotų straipsnių. Beje, mažas tokių straipsnių pasirinkimas veda prie minties, kad nedaug ekonomistų supranta pinigų masės valdymo subtilumus ir nesugeba paprastai paaiškinti, kas vyksta su pinigų mase.
Reiks atsisėsti ir pamąstyti: įvertinti, kokiais rodikliais matuojamosi gamybinės, projektinės įmones, ir paieškoti atitinkamų rodiklių valstybėje. Žinoma, gausis pafilosofavimai, bet pakankamai įdomūs. Nes bus daugiau klausimų, negu atsakymų.
Kaip, jūsų manymu, būtų efektyviausia matuoti ekonomikos skatinimą?
P.S. galvazmogupuosia nuėjo į “Valstybės” surengtą 2012 m. Lietuvos ekonomikos konferenciją, ir iš ten parnešė Premjero A. Kubiliaus pranešimą apie Lietuvos strategiją. Esminiai rodikliai, kaip žinia, yra būtinoji bet kokios strategijos dalis, todėl kviečiu paieškoti tinkamų rodiklių Premjero prezentacijoje:
Tinklaraštyje ne kartą rašėme ir diskutavome krizės tematika. Tam net atskirą rubriką turim: pražiltumėte, kol visus straipsnius perskaitytumėte – tiek daug kritikavome mūsų valdžią beigi siūlėme, ką daryti.
Straipsniuose ir komentaruose daugiausia pylos teko naktinei mokesčių reformai, kai proto bokštai per naktį sujaukė ne tik mokesčius, bet ir protus. Tačiau diskusijose vis atsirasdavo A. Kubiliaus politikos rėmėjų, kurie tvirtindavo, kad mokesčių reformos reikėjo, nes be jos būtų buvę dar blogiau.
O diskusijos, kas būtų, jeigu būtų, yra tik laiko gaišinimas.
O bet tačiau šiandien susidūriau su Vyteniu Andriukaičiu, nešinu puntu popierių. Persimetam, kaip sekasi verslui, kas geresnio ir t.t. Na, ir rodo jis man kelis popierius – prezentaciją, pagal kurią šiandien opozicija bandė skalbti valdančiuosius. Žiū, viena skaidrė kaip kartas iš serijos “kas būtų, jeigų būtų”, tiksliau, jeigu būtų nebuvę tos mokesčių reformos, t.y. nebūtų didinti mokesčiai.
Mėlyna linija rodo realų Lietuvos BVP pokytį, o raudonoji – tą perspektyvą, katrą, pasak Vytenio, būtume išgyvenę, jei konservatoriai nebūtų mokesčių keitę.
Lietuvos BVP dinamika. 2007 metų 2 ketvirčio BVP prilygintas 100 procentų.
Sakau, Vyteni, įdomu, įdėsim, duosim skaitytojams pasitaškyt. Pasitikslinau dėl skaičiavimo metodikos: sako, ėmė domėn daugybę rodiklių, viską kelis kart patikrino, ir še jums ir prašom. Pažadėjo esant galimybei apsilankyti mūsų tinklaraštyje ir asmeniškai paaiškinti.
Vėliau atsiuntė prezentaciją (2008-2010 vyriausybes vertinimas.ppt) ir išsamų dokumentą (2008-2010 Vyriausybes veiklos vertinimas.doc), kur opozicija dirba savo darbą ir skaičiuoja valdžios klaidas, beigi matuojasi su 2007 m. savaisiais ikikriziniais pasiekimais. Simptomai identifikuoti puikiai, įvardinti neatitikimai tarp konservatorių rinkiminių pažadų ir realių veiksmų. Tiesa, nėra priežasčių-pasekmių analizės, todėl prielaidai dėl “BVP pokyčio be reformos” trūksta pagrindimo. O būtų labai stipru.
Tingintiems skaityti dedame V. Andriukaičio&Co parengtus grafikus. Kadangi šią savaitę buvo paskelbta, kad krizė Lietuvoj baigėsi, štai ką, opozicijos duomenimis, turim jos pabaigoj.
BVP dinamika
Eurostat duomenys apie BVP dinamiką ketvirčiais Lietuvoje (raudona juosta) ir ES (mėlyna juosta)
Emigracija
Neto migracija tūkstančiais gyventojų
Skola
Valstybės skola
Tarptautiniai rezervai
Grynieji Lietuvos viešojo sektoriaus tarptautiniai rezervai (mln. Lt)
Nedarbas
Nedarbo dinamika 2005-2010 metais
Darbo našumas
Darbo našumo dinamika Lietuvos ūkyje 2005-2009 metais
Tiesioginės užsienio investicijos
Tiesioginės užsienio investicijos
Belieka pridurti, kad commonsense.lt autoriai duomenų netikrino, o mūsų nuomonė nebūtinai sutampa su V. Andriukaičio analize ir pasvarstymais (apie socdemų pasiūlytus progresinius mokesčius bus atskiras įrašas). Kaip daugybę kartų rašėme, ekonomikai gerinti matome tik dvi priemones – naujos darbo vietos ir jų efektyvumo didinimas. Visa kita – kova su pasekmėmis. Kaip pyragą beskirstytum, jis nuo to didesnis netaps.
Ir vis tik, jei Vytenio pirmasis grafikas (BVP realus pokytis vs. BVP pokytis be reformos) yra arti tiesos, vadinasi, net atmetę visus opozicijos propagandinius sutirštinimus, išties būtume turėję kur kas tiesesnius grafikėlius nei pateiktieji išgyventieji.
Pabaigai, dar pora vaizdelių iš V. Andriukaičio apskaitos. Nieko naujo, tiesiog viskas vienoj vietoj.
Biudžeto surinkimas
2008-2009 m. progresas
2009-2010 m. progresas
Galimas daiktas, kad kitos (sekančios) lentelės ir grafikai su 2011 m. statistika bus kur kas optimistiškesni. Gal tuomet juos atsiųs kažkas iš valdžios atstovų. Adresą žinote: info@commonsense.lt
Na, o tiems, kurių nedomina makroekonominiai reikalai, galų galui šekite dar vieną grafikėlį apie vidutinio lietuvio asmeninę piniginę ir jos perspektyvą.
2011 metų kovą atnaujinta Finansų ministerijos prognozė
Papildyta 2011-04-01 18:30:
Štai alternatyvios, ką tik paskelbtos, Vyriausybės ataskaitos už 2010 m. grafikai ir lentelės.
Vakar atnaujinome įžadus Sąžiningos politikos paktui. Jį dar kartą patvirtinome. Pirmą kartą jį sau ėmėme taikyti berods 2004 metais.Padorios politikos principai ir moralinės vertybės nesensta.
Atnaujintu Sąžiningos politikos paktu dar kartą įsipareigojome paprastiems dalykams: viešai pripažinti savo politines klaidas ir sąžiningos bei atviros politikos principų pažeidimus, politinėje veikloje vadovautis viešaisiais interesais ir rinkimuose piliečių suteiktu mandatu, o ne asmenine ar grupine nauda, sakyti tiesą, nepataikauti ir nedalinti piliečiams neįvykdomų pažadų. Lygiai taip pat įsipareigojome savo tarpe netoleruoti nusižengimų šiems principams.
Jei premjeras netyčia sugalvotų atnaujinti savo tinklaraštį, labai knietėtų paskaityti, kaip jam sekėsi valdyti savo chebrą nesiekti “asmeninės ar grupinės naudos”. Ir kaip sekėsi netoleruoti otkatinių nusižengimų, jei per dvejus metus nors vienas konservatorius buvo sučiuptas už rankos.
O gal per dvejus metus nė vienas konservatorius (beigi koalicijos partneris) nesusigundė, bo užstrigęs www.kubilius.lt jiems kasdien primindavo apie sąžiningos politikos įsipareigojimus?
Štai per 2010 m. biudžetinės įstaigos išleido 10 mlrd. mūsų suneštų pinigų. Kadangi neturime žinių apie nė vieno p. Kubiliaus partijos bičiulio nusižengimus minėtam paktui, belieka patikėti, kad visi 10 mlrd. buvo išleisti efektyviausiu būdu. Nes jei įtariate nors 5% neefektyvumą, vadinasi, žinote, kur paslėpta pusė milijardo.
Best practice būsimiems premjerams: ateini į premjero postą, tuomet parašai straipsnį apie tai, kad kolegos partijos bičiuliai nevogtų, ir straipsnį įšaldai keleriems metams. Ir visi ramūs, nes gi po tokios prevencijos niekas vogti nebedrįsta. Ir gaudyti saviškių nebereikia.
Iš dvejus metus trunkančios tylos galime daryti tam tikras išvadas. Pavyzdžiui, kad p. Kubilius, kaip vadovas ir lyderis, yra beginner’is. Kas reiškia, kad ne finisher’is. Ir, kiek pastebime iš vizijų ir strategijų gausos, ne tik tinklaraštijos srityje.
O gaila. Mokėti tęsti nesiblaškant ir sugebėti užbaigti – taip pat reikalingos lyderio savybės. Nes kai paleidi vadeles, didėja tikimybė pasukti į šoną. O kur nuklysi, jei vadelių nelaikysi dvejus metus?
Buvo laikas, kai daug rašėme apie Kubilių ir jo svitos veiksmus. Vėliau nusispjovėm, supratę, kad mūsų balsas į dangų neina. Įtakos pauzei turėjo ir tai, jog pats Premjeras liovėsio skaityti tinklaraščius, jau nekalbant apie tai, kad atsiribojo nuo savojo skaitytojų.
Ir šit penktadienį sulaukiu skambučio iš “Lietuvos ryto TV” ir prašymo kažką pakomentuoti apie konservatorių suvažiavimą. Mat vasarą jau kažką jiems komentavau (visi rimtesni egzpertai, matyt, tądien atostogavo), ir su sąlyga, kad nenusikomentavau ir vėliau nereiškiau pretenzijų dėl montažo, dabar gaunu eterio antrą kartą.
Žavi jauna žurnalistė su raudonu mikrofonu klausia, daugmaž, kaip pakomentuočiau situaciją, kai konservatorių lyderiai saviškiams partiniuose susibūrimuose šneka, kad problemų kaipo nebėr, krizė suvaldyta ir viskas čiki. Konservatorių suvažiavimas, tiesa, vyks tik kitą dieną (šeštadienį), tačiau klausti ir komentuoti nebijome suvažiavimo išvakarėse, nes ir tūpam aišku, kad iš sakyklos p. Kubilius su botagėliu savęs neplaks.
Ir egzpertas pakomentuoja, kad, maždaug, politikai tam ir yra politikai, kad šnekėtų. Klausimas tik, ar konservatoriai ir jų lyderis iš tiesų nemato problemų, ar tik apie jas nedrįsta šnekėti. Nes, kaip žinome, tiksliai neįvardinus problemos, neįmanoma jos efektyviai išspręsti. Dar egzpertas priduria, kad Lietuvoje šiuo metu pagalbą maisto daviniais gauna apie pusė milijono gyventojų, ir pabrėžia, kad šis reiškinys plėtojasi ne kažkur Somalyje ar Afganistane, bet pačiam Europos vidury. Ir, panašu, kad šią informaciją valdo kožnas partietis seniūnijos seniūnas, segįs ženkliuką su kregždute, o bet tačiau būt gerai, kad šią informaciją ant savo Nokios darbastalio užsirašytų ir lyderis.
Dar kažką pasakiau apie 8.000 įmonių, kurios užsilenkė per pastarąjį dvejų metų konservatotarpį, apie viešuosius pirkimus, kurie vis dar taškomi į kairę-dešinę arba nusiurbiami į otkatines kišenes. Apie mokesčių nakties šalutinį efektą – totalinį tarpusavio nepasitikėjimo įsigalėjimą verslo santykiuose. Dar išreiškiau apgailestavimą, kad p. Kubiliui paskelbus krizės pradžią, nebuvo nustatyta, kokie kriterijai parodys jos “suvaldymą”. Todėl dabar visi teisūs: ir tie, kurie džiaugiasi nedevalvuotu litu ir suvaldyta krize, ir tie, kurie džiaugiasi maisto daviniais.
Prišnekėjom visą juostą, ir gaila, kad į eterį nepateko daug puikių egzperto minčių, katros buvo išcenzūruotos, bo reportaže reikėjo palikt vietos ir ponams Kubiliui, Degutienei, Valinskui ir dar keliems.
Kad jau buvau įpainiotas į politines batalijas, pasibaigus konservatorių sjezdui, atidžiai dukart perskaičiau p. Kubiliaus kreipimąsi į partiečius. Šauni kalba, galėtų būti puikus tinklaraščio įrašas.
Žinoma, būta ir daugiau užmojų, kaip kad “Rusijos sulaikymo strategija” (2007) ar “Nacionalinė energetikos strategija” (2010), gal ir dar kas buvo, bet gal nesismulkinkim. Kad nepamestume fokuso.
O aš jau pamečiau. Nes jei norėčiau tapti kokiu tai rimtu ekspertu, o ne atsitiktiniu egzpertu, galinčiu pakomentuoti kažką apie bet ką, turėčiau paanalizuoti visus minėtus dokumentus. Nes visuose juose yra neblogų minčių, ir nė vienas iš jų dar nėra atšauktas.
Ar tiek aktualių planų/programų/strategijų yra blogai? Ko gero, nebūtų nieko blogo, jei būtų matuojamas jų įgyvendinimas. Arba efektyvumas, kurį taip dažnai savo apie šalies modernizaciją kalbėjęs minėjo p. Kubilius. Nes jei nematuoji, tai ir nevykdai. O kai nevykdai, tai atėjus laikui atsiskaityti (šeštadieninis TS-LKD sjezdas buvo ataskaitinis-nerinkiminis), pasiplonini liežuvį ir keli naujus ar kitaip suformuluotus tikslus, pieši naujas vizijas ir kosmosus. Tuo tarpu ankstesnės programos plaukioja paralelinėse galaktikose kaip kosminės šiukšlės.
Objektyvumo dėlei reikėtų pripažinti, kad veiklos skaidrumo ši Vyriausybė demonstruoja daugiau nei bet kuri ankstesnioji. Štai mes mirtingieji galime pažiūrėti, kaip veikia Ekonomikos skatinimo planas. Dešimtys priemonių vėluoja, vis perkelinėjamos ir perkelinėjamos į kitą mėnesį. O užmetę akį į Vyriausybės veiklos prioritetų įgyvendinimo ataskaitą, matome, kad rodikliai apie darbo vietų kūrimą, nedarbo mažinimą ir ekonomikos skatinimą yra iš esmės nepasiekti.
kuo daugiau darbo vietų ir kuo didesnė darbo vietose sukuriama pridėtinė vertė! Viskas. Visa kita – tėra šūdeliavimas, jūsų saviveikla ir savęs pateisinimas.
Šis rodiklis geras ne tik tuo, kad ant jo laikosi visa mūsų ekonomika ir žmonių likimai, bet ir tuo, kad jis turi visiems suprantamą išraišką skaičiais. Suprantamą partijos nariams, koalicijos partneriams, opozicijai, profsąjungoms, žiniasklaidai, blogeriams, krikščionims, ateistams ir net ekspertams.
Būtų tiesiog nuostabu, jei ir Premjeras, ir visi ministrai visus savo pasisakymus, kalbas ir blevyzgas pradėtų ir užbaigtų konstatuodami šį rodiklį. Būtų aišku, ar mes jau vidury kelio, ar jau suvaldėm krizę, ar mes jau sėkmės Lietuva, ar dar ne. Ir p. Kubiliui (ir jo patarėjams) nereikėtų kvaršinti galvos, kokias gi čia žodžiais dar įpūsti, įkvėpti auditorijas, kokią čia frazę pecituoti iš Šventojo rašto. Tiesiog paimi paskutinę kalbą, pažiūri datą ir skaičių, ir sakai: “Tada darbo vietų buvo tiek ir tiek, jose sukuriame vertė siekė tiek ir tiek. O šiandien – štai vat tiek”. O auditorija beigi visokio plauko atsitiktiniai egzpertai paklausę iškart žinotų, ploti gerb. pranešėjui, ar švilpti.
Ir pabaigai prisiminkime žodžius iš Švento Rašto: „Be tikėjimo nėra darbų, o be darbų nėra tikėjimo“.
Taip savo kalbą šeštadienį užbaigė p. Kubilius. Tikiuosi, kad kitą kalbą jis pradės nuo tos pačios frazės. Tik ją papildys skaičiais. Bent jau toje vietoje, kur galima išmatuoti.
Prieš savaitę garsi žurnalistė Aurelija Simutis pasikvietė į “Laisvąją bangą” paplepėti apie Lietuvos įvaizdį tiesiai į radijo mikrofoną. Ryto laidoje, kurios prigludę prie kolonėlių klauso visi Lietuvos verslininkai, sprendėme, katruo keliu turėtų sukti mūsų šalis su nacionaliniu įvaizdžiu.
Į laidą buvo pakviesti dar du labai garbūs ir ne mažiau malonūs žmonės – Margarita Narvydaitė, Londone leidžiamos “Tiesos” vyr. redaktorė, ir Valdemaras Vaičekauskas, investicinės bankinkystės kompanijos “Hortus Investment Banking” vadovas.
Taigi problema lyg ir aiški: laisvos Lietuvos turime jau visą dvidešimtmetį, įvaizdžio strategijoms ir taktikoms per tą laiką išleista septynženklės sumos (apie vieną tokią strategiją pernai rašėme ir mes), o investuotojai beigi turistai į mūsų kraštą vis tiek nesiveržia.
Užbėgdamas už akių ir ausų pasakysiu, kad mums, laidoje dalyvavusiems įvaizdžio reikalų vartotojams, per eterio pusvalandį nepavyko ženkliai pastūmėti šios temos iš akligatvio. Nors minčių išsakyta teisingų. Cituoju tezes ir fragmentiškai komentuoju, ko nespėjau susakyti į eterį.
Valdemaras:
*Jei sąlygos verslui šalyje geros, tuomet ir šalies įvaizdis bus geras.
*Svarbi vidinė kokybė, kuri neišvengiamai per ilgą laiką virsta išorine kokybe.
*Visų pirma mums reikia susitvarkyti šalies viduje, o tik po to skirti pastangas įvaizdžiui.
*Jei norime gyventi laimingai ir pasiturinčiai, tai sekime pavyzdžiu tų valstybių, kurios jau gyvena laimingai ir pasiturinčiai.
*Prieš 10 metų mūsų ambasadoriai manė, kad atstovauti verslui yra žema, ir nenusileisdavo iš politinio olimpo. O dabar jie susirinkę, žiūrėk, jau šnekasi, pasididžiuodami giriasi, kad štai vienas tokiai firmai padėjo, kitas štai tokiai.
Iš tiesų džiugu, kad mūsų diplomatai tapo lankstesni ir nūdien jau nebenustemba, kai sulaukia skambučio iš UAB “Noname” vadovo su prašymu rasti laiko priimti ambasadoje pokalbiui. Nebereikia būti Lubiu ar Mockum, kad tave pavaišintų kava: negalės priimti ambasadorius, priims pirmasis sekretorius. Negalės jis – priims antrasis sekretorius. Be to, yra patarėjai, atašė ir kt. personalas. Jie visi dirba Lietuvai, ir tą suprasite, kai artimiausiu metu vykdami į kitos šalies sostinę paprašysite susitikti. Už jus Lietuvos diplomatai biznio nepadarys, bet naudingos informacijos (ypač, jei toje šalyje tik pradedate apsiuostinėti) tikrai suteiks.
Tačiau be šios pagalbos, be visokių politinių, žvalgybinių ir būtinųjų atstovavimo dalykėlių, ambasados turi dar vieną galimybę, kurią retai išnaudoja. Šitai labai gerai pademonstravo Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje. Kitą dieną po to, kai Kubilius prisipažino per futbolo čempionato finalą sirgsiąs už Olandijos rinktinę, Nyderlandų ambasadorius nukulniavo į Gedimino pr. 11 nešinas glėbių visokių oranžinių dalykėlių. Visa tai tyčia-netyčia nufilmavo televizorius, dargi net titrus uždėjo, kad visiems būtų aišku, ką Kubilius angliškai prisižada (atvykti sirgti už olandus į barą).
Kitą dieną mūsų premjerui kažkas vėlgi tyčia-netyčia įbruko į rankas oranžinę vuvuzelą, o tasai ėmė ir papūtė. Fotografijos ir vaizdo medžiaga nukeliavo į Olandiją ir tenykščiai turėjo progą internetuose padiskutuoti, ką gi rūko Lietuvos premjeras, kad jo žandai tokie dideli.
Lyg to būtų maža, Nyderlandų ambasada užsakė oranžinius banerius Delfi.lt, kur širdingai dėkojo Lietuvos sirgaliams už palaikymą. Net ir tiems, kurie palaikė ispanus
Vilniuje iki šiol važinėja oranžiniai šiukšliavežiai, prisipažįstantys meilę Olandų rinktinei, o po internetus plaukioja atitinkamos parodijos. Viso šito šurumburum nebūtų buvę, jei Nyderlandų ambasadorius būtų stebėjęs varžybas iš po šluotos arba verkęs, kad ambasada neturi lėšų benzinui, ką jau kalbėti apie banerius delfyje.
Čia derėtų prisiminti, kad po mėnesio prasideda pasaulio krepšinio čempionatas. Pats laikas atkreipti dėmesį į p. Valdemaro žodžius, kur jis siūlo pasekti gerais kitų valstybių pavyzdžiais. Manau, pasistengus galima išprovokuoti kelis užsienio politikus, kad jie numyktų, kad lygtais labiau serga už lietuvius nei neserga. O tuomet…
*Kubilius susitikinėja su didelėmis užsienio kompanijomis asmeniškai – tai labai pozityvu.
Taip, tai labai pozityvu. Tik būtų dar pozityviau, jei didesnius (GEROKAI DIDESNIUS) apsisukimus demonstruotų savivaldybės. Ausys linksta pasiklausius istorijų, kaip mėnesių mėnesiais investuotojui neduodamas atsakymas dėl sklypo kainos ir sąlygų, o po tų mėnesių-mėnesių stebimasi, kad “investuotojas pasiplovė”. Ar gali Lietuva (t.y. visos savivaldybės, nesvarbu, kokios partijos kunigaikštystė) viešai duoti pažadą visiems investuotojams, kad motyvuotus atsakymus jiems pateiks per 30 dienų? O gal 20?
*Mumyse dar gajus sovietinis mentalitetas, kai eidamas gatve pilietis ramia sąžine numeta nuorūką manydamas, kad čia ne jo miestas, o kažkokios savivaldybės, kuri čia tegu ir tvarkosi.
Be kita ko, šitą problemą galima išspręsti ir padidinus šiukšliadėžių kiekį. Gal kas atkreipėte dėmesį Barselonoje – nuorūk-dėžės prie kiekvienos pėsčiųjų perėjos. Milijonai rūkančių gatvėse ir vos viena kita besivoliojanti nuorūka.
Margarita:
*Svarbiausias dalykas – mes patys, mūsų kultūra, elgesys. Viešųjų ryšių strategijos, įvaizdžio kūrimas nepadės. Tai, ką žmonės išsiveža už Lietuvos ribų, tai ir yra mūsų įvaizdžio dalis.
*Emigrantai yra veidrodis. Amerikoje apie mus galvoja pozityviai: jei pasakysi esąs lietuvis, tai amerikietis prisimins, kad pažįsta lietuvį profesorių. O jei savo tautybę prisipažinsi Anglijoje, tai sulauksi klausimo, ar šoki bare. Užsieniečiai nenori tuo įžeisti, tiesiog tokie streotipai apie mus.
*Emigrantų nereikėtų keikti, nes tai žmonės, kurie daro, ieško išeities, nori dirbti. Ne tinginiai.
*Taikliausiai Lietuvą apibūdintų pasakymas, kad tai yra gražių moterų šalis. Užsieniečiai čia važiuoja ne miškų ir ežerų pasižiūrėti. Juokais (o kodėl juokais?) galima būtų sukurti verslo strategiją Lietuvai: investuoti į moteris, jas išpuoselėti, išleisti į užsienius ir lai jos grįžta su milijonieriais, kurie iš paskos atsivežtų ir savo verslus
Commonsense.lt:
*Geros verslo salygos yra būtina sąlyga tam, kad atsirastų realus įvaizdis, kurį vėliau galima skleisti. Kol nėra susitvarkyta viduje, yra didelė rizika nepateisinti lūkesčių.
*Svarbu nei kuo daugiau gero apie Lietuvą pasakyti, bet išanalizuoti ir užčiuopus kertinį sprendimą į jį fokusuotis.
*Valstybės įvaizdžio tikslai: 1) pritraukti investuotojus, 2) pritraukti turistus. Kalbant apie verslą, investuotojus – esmė, kokią problemą mes, kaip šalis, jiems išsprendžiame? Ar galime pažadėti, kad per 30 dienų duosime motyvuotą atsakymą dėl investicijų, kad nevaikysime iš kabineto į kabinetą?
Čia galėčiau pridurti, kad dabartinės įvaizdžio visokios strategijos, kiek teko matyti, iš esmės atsakydavo į klausimą, kokia yra toji Lietuva ar galėtų būti. Duoda užduotį “sukurtį įvaizdį”, tai konsultantai ir kuria. O jei tikslas būtų iškeltas ne “sukurti įvaizdį”, o “pritraukti turistų srautą”? O jei dar skaičius nustatytume? Man rodos, kur kas svarbiau (turistui ir investuotojui) yra, kokią problemą Lietuva išsprendžia. Ir Margaritos pavyzdys apie Lietuvą – gražių moterų kraštą – yra sprendimo pavyzdys. Namie užsieniuose lieka paniurusios žmonos su kočėlais, o štai Lietuvoje būriuojasi olialiapupytės geltonkasės. Tokio Lietuvos įvaizdžio turizmo valdininkai nepraleistų. O jei jų alga priklausytų nuo atvykusių turistų kiekio?
*Politikai yra visuomenės lyderiai, todėl būtent jie turėtų sutelkti ir įrodyti žmonėms, kad būtent štai šita žinutė yra teisingiausia. Dabar gi nuleidžiama iš viršaus, o kai taip daroma, mes imame vertinti siūlomą pokytį iš savo prieš-pozicijų.
Gal ne visai tiksliai pavyko išsakyti šią mintį per radiją, todėl patikslinsiu. Manau, politikams būtų paprasčiau, jei jie su tauta bendrautų štai taip: štai mes turime tikslą (daugiau turistų, daugiau investuotojų), nauda jums visiems ir kiekvienam iš jūsų bus tokia ir tokia (didesnis vidaus vartojimas, daugiau darbo vietų, didesnė sukuriame pridėtinė vertė) ir mūsų žinutė yra tokia ir tokia. Mes tą sakysime taip ir taip. Ir viduje darysime tą ir aną, kad tesėtume duodamus įsipareigojimus. Matuosime taip ir taip, progresą skelbsime viešai čia ir čia.
Dabar gi mūsuose diskusijose apie Lietuvos įvaizdį sprendžiama, ar geriau būtų klevo lapas, ar ąžuolo, o gal geriau gintaro gabalėlis.
Penktadienio rytas buvo pakankamai geras, švietė saulė, šilta. Ir netgi neskaudėjo galvos, nors vakar su pavėlavimu atšventėme vieno draugo gimtadienį. Net iki darbo nusprendžiau nueiti pėsčiomis (nes automobilis nakvojo prie ofiso). Vienžo – VASARA…
Žalios arbatos puodelis, ir e-spauda… Ir ką gi aš ten pamačiau ?
Vienas žymiausių XX amžiaus protų A. Einšteinas yra pasakęs: “Insanity: doing the same thing over and over again and expecting different results.” Beprotystė: daryti vis tą patį ir tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų.
Kodėl mokesčių pakėlimas nepadidins pajamų į biudžetą? Ta proga prisiminiau prieš savaitę Facebook’e idėtą istoriją-statusą (kalba netaisyta).
Esame du broliai: Adomas ir Petras. Prieš kelerius metus aš, Adomas, pradėjau savo nedidelį verslą. Petro nepriėmiau, nes geria ir pritingi.
Nors realiai dirbau vienas, jau pirmą mėnesį įsitikinau, kad iš tikro turiu antrąjį verslo dalininką – valstybę, atstovaujamą per VMI.
Antrasis partneris (valstybė-VMI) į mano verslą neinvestavo nė cento, tačiau nuo pirmos verslo dienos nuolat reikalauja savo dalies pačių įvairiausių mokesčių pavidalu. Sudėjus visus mokesčius antrojo dalininko (Valstybės-VMI) pajamos viršija 50% visų gaunamų mano įmonės įplaukų. Negana to, antrasis dalininkas dalies mokesčių reikalauja avansu, man dar nė negavus pajamų.
Ir tai dar ne viskas – antrasis dalininkas (valstybė-VMI) nuolat žlugdo verslą įvairiais įstatymų kaitaliojimais, suvaržymais, sunkiai suvokiamais reikalavimais, taip pat trukdo darbą nuolat atsiųsdama armiją pačių įvairiausius tikrintojų, inspektorių bei kontrolierių, lupančių dar vieną mokestį baudų pavidalu.
Krizės metu sumenkus apyvartoms, kantrybę perpildė antrojo dalininko (valstybės-VMI) vienašališkas ultimatyvus reikalavimas padidinti jo pajamų dalį (mokesčius).
Matydamas, kad mano verslas žlunga, oficialiai pareiškiu, jog neturiu kitos išeities, o tik ATLEISTI ANTRĄJĮ DALININKĄ (valstybę-VMI) iš savo verslo.
Todėl nuo šio pareiškimo dienos prašau VMI iš manęs mokesčių nebereikalauti, manęs nebeieškoti, laikyti lyg dingusiu be žinios. Dėl išeitinės kompensacijos antrajam dalininkui siūlau kreiptis į Garantinį fondą, kuriam irgi mokėjau privalomą mokestį.
Atleidęs valstybę (VMI) iš savo verslo, netektį biudžetui siūlau kompensuoti Valstybės-VMI verslo santykiais su mano broliu Petru, kurį jau atvežiau registruotis į Darbo biržą.
Iki šios dienos Petras vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, neprašė jokių pašalpų, tačiau 2010 m. pavasarį valstybė-VMI pareikalavo ir Petrą užmokėti 864Lt (72 Lt/mėn.) PSD mokestį nuo pat 2009.01.01, nors jokio verslo su Petru nevykdė ir jokių paslaugų jam neteikė, negydė, kompensuojamų vaistų neskyrė.
Kiek žinau, Petras pinigų mokesčiams neturi, tačiau džiaugsmingai priėmė pasiūlymą nuo šiol būti oficialiai registruotu Valstybės-VMI partneriu, būti socialiai apdraustas valstybės lėšomis ir naudotis nemokamomis medicinos paslaugomis, pretenduoti į visas priklausančias bedarbio, socialines lengvatas bei pašalpas.
A. P.,
buvęs legalus verslininkas
Manau, kad tokių ‘buvusių legalių’ atsiras ir daugiau. Dalis mokesčių mokėtojų emigruos. Vėl nebesurinks mokesčių, SODROS ir t. t. Vėl kels mokesčius ? Juk jau vieną kėlė… Nesurinko… Kėlė dar kartą (PVM)… Vėl nesurenka… Tai kur gi ta pabaiga ?
Oskaras Vaildas yra pasakęs: “Whenever a man does a thoroughly stupid thing, it is always from the noblest motives”. Reiktų manyti, kad mokesčių kėlimas daromas ‘vardan tos Lietuvos’, bet ar mums nuo to lengviau?
Beje, tenka pastebėti, kad ir mes po truputį mąstome apie savo verslo emigraciją – juk emigruojant klientams, tenks ir mums emigruoti paskui juos…
Bet vistiek, kol dar mokesčiai nepakelti ir oras geras – džiaukimės, juk VASARA.
“Aš manau, kad čia kaip tik turime matyti iššūkį – padėti valdžiai suvokti, kad jeigu jie toleruoja mažus atlyginimus mokytojams, mažas pensijas, tai jie taip pat turėtų labai draugiškai visi sutarti, kad reikia susitaikyti su didėjančia tolerancija kontrabandai, mokesčių nemokėjimui, šešėliniams atlyginimams, nes valstybės biudžete yra sutinkama turėti mažiau pinigų”.
“Aš manau, kad čia kaip tik turime matyti iššūkį – padėti žmonėms suvokti, kad jeigu jie toleruoja kontrabandą, tai jie taip pat turėtų labai draugiškai visi sutarti, kad reikia mažinti atlyginimus mokytojams, pensijas, nes tolerancija kontrabandai, mokesčių nemokėjimui, šešėliniams atlyginimams reiškia, kad valstybės biudžete yra sutinkama turėti mažiau pinigų”.
Tarp pasakymų skirtumas nedidelis. Klausimas: kur priežastis, o kur pasekmė?
Skaitinėju internetus ir užkliūnu už Andriaus Tapino tinklaraščio “Pinigų kartoje”, kur jis dalinasi įspūdžiais apie interviu su premjeru A. Kubiliumi (pastarąjį tinklaraštyje minėjome senokai, nes pabodo burną aušinti ir baitus švaistyti). Taigi Andrius rašo, kad premjerui į paprastus buitinius klausimus sekėsi atsakinėti kur kas sunkiau, nei politinius/ekonominius. Interviu nepavyko pažiūrėti (kažkaip neužsikrovė video), bet bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodė – Andrius nupasakojo gan vaizdžiai.
Paskutinis didesnis pirkinys?
Kas atsakingas už kurą namuose?
Kiek kainavo jūsų kostiumas?
Kiek šiuo metu turite grynųjų?
Šie klausimai, pasak A. Tapino, mūsų premjerui sukėlė diskomfortą. Bet ne dėl to, kad jis nežinojo atsakymų, o todėl, kad nežinojo TEISINGŲ atsakymų. O teisingas atsakymas, manoma, yra toks, na, kompromisinis – atseit visiems tinkamas. Nes jei pasakysi, kad paskutinis didesnis pirkinys buvo kailiniai žmonai už 10k Lt, tai aukštuomenė gal ir įvertins už meilę moteriai, o štai tauta gali ir nesuprasti. Todėl sakyti tiesą griežtai draudžiama, nes sakyti reikia tik tai, ką tauta nori girdėti. O ką ji nori girdėti?
Štai keletas kompromisinių atsakymų tautai:
Kokias mėgstate gėles? Žydinčias.
Kokią kavą geriate? Karštą.
Jums su cukrumi, ar be? Kaip jums patinka.
Kas jums yra Dievas? Tikėjimas.
Ar jums patinka M.K.Čiurlionis? Žaviuosi visais, kurie gali kurti.
Ką galvojate apie R. Paksą? Mano nuomonė pakankamai susiformavusi.
Ką galvojate apie gėjus? Turiu apie ką galvoti ir be jų.
Ar pritariate gėjų santuokoms? Dar nė vieni neprašė manęs leidimo tuoktis.
Ir t.t. Kompromisinį atsakymų konstravimo kelią daugmaž nupiešiau, čia galima tęsti be galo.
Tačiau grįžkime prie klausimų premjerui. Ir pameginkime kartu jam padėti.
Paskutinis didesnis pirkinys? Pastaruoju metu stengiuosi taupyti ir nieko be reikalo nepirkinėti.
Kas atsakingas už kurą namuose? Jei apie šildymą, tai valdiškoje rezidencijoje (kurioje tenka laikinai gyventi, kol einu šias pareigas) visas išlaidas apmoka Vyriausybė, toks įstatymas. Jei turite minty degalus, tai šeimoje visi suaugę važinėjasi savo automobiliais ir važiuoja tiek, kiek leidžia kiekvieno iš jų piniginės.
Kiek kainavo jūsų kostiumas? Trečdalį algos. Kokias pareigas gyvenime tektų eiti, koks atlyginimas bebūtų, nemanau, kad kostiumui drįsčiau skirti daugiau nei trečdalį tuometinio atlyginimo.
Kiek šiuo metu turite grynųjų? Algą perveda į banko sąskaitą, turiu kortelę, mieste daug bankomatų. Taip pat naudojuos el. bankininkyste, tai labai patogu.
Taip atsakyti, ko gero, patartų bet kuris savo šefą tautai įsiteikti norintis PR specialistas. O gal netgi A. Kubilius panašiai ir atsakė – nemačiau, negirdėjau. Beje, minėti atsakymai tinka bet kuriam politikui. Todėl juos ir vadinu kompromisiniais. Tinka ir su žuvim, ir su mėsa.
O dabar parašysiu klausimą, kurį, jei ne aš, užduos kas nors iš komentatorių: o tai kur čia common sense?
Čia atkreipsiu dėmesį, kad vienas toks politikas, mėgstantis kartoti, kad nesivaiko asmeninių reitingų, staiga “susiparina” išgirdęs klausimą apie kostiumo kainą. Negi A. Kubilius mano, kad jo ar jo partijos reitingams “prabangus kostiumas” pakenks labiau negu išauginti mokesčiai, priauginta bedarbystė ar visos PSD nesąmonės?
Bingo, būtent taip ir yra. Mes čia kažką skaitydami analizuojam, dėliojam, svarstom – didžioji dalis rinkėjų taip nesielgia. Pasižiūrėkit “Klausimėlį” (dažniausiai rodo per krepšinio varžybų pertrauką), būtent tokiems iš principo yra komunikuojama per televizorių. Akivaizdu, kad visos ekonominių sprendimų peripetijos ir niuansai tokiam rinkėjui yra vargiai suvokiamos, o štai juodą ir baltą jie (vadinasi, mes) skiria. Kostiumo kaina, grynieji piniginėje yra tos kategorijos, kurias suvokia absoliuti rinkėjų dauguma, todėl ir klaidos kaina čia milžiniška.
Tas nuolatinis kompromisų ieškojimas kilęs iš politikos, kaip “kompromisų meno” įsikalimo. Kompromisiniai atsakymai “Pinigų kartoje”, kompromisai begalinėse darbo grupėse, nesibaigiančiose reformose – nesvarbu kuri partija, turim tą patį veiksmų imitavimą. Įdomiausia, kad jei versle kompromisų nauda dar išdrįstama suabejoti, tai politikoje šitai yra šventa karvė. Ar laimėję balsavimą 51:49 išsprendėme konfliktą? Taip, taip, girdėjau, kad demokratija yra bloga, bet nieko geresnio už ją nesugalvota. Žinom.
Tad belieka susitaikyti, kad tokiems žmonėms, kaip mes (?), aukščiausiu lygiu kol kas nėra atstovaujama. Tokiems, kurie nepavydi kostiumo už kelis tūkstančius, ar rimtesnio pirkinio. Kuriuos iškerpa montuodami “Klausimėlį”. Kurie į rinkimus eina patys, o ne vėžinasi partiniais autobusais. Kurie toleruoja ir netgi balsuoja už politiką, kuris geria kitokią kavą ir mėgsta kitokias gėles.
P.S. Beje, kas matėt interviu, tai kiek gi A. Kubilius turėjo grynųjų?..
Vakar Vyriausybė triumfuodama pasigyrė puikiais vertinimais, kurių sulaukė iš Europos Komisijos. Žemiau nukopijavau visą tautai skirtą žinią, pabraukęs įdomiausias vietas:
Europos Komisija vakar paskelbė atnaujintas rudenines Europos Sąjungos (ES) ekonomikos vystimosi prognozes, kuriose ne tik apžvelgiama situacija šalyse narėse, bet ir vertinamos kiekvienos šalies taikomos priemonės ekonominiam sunkmečiui įveikti. Vienas pagrindinių makroekonominių rodiklių, bendrasis vidaus produktas (BVP), pagal Europos Komisijos prognozes, mūsų šalyje šiemet sumažės 18,1 proc., o kitais metais – 3,9 procentais. Prekių ir paslaugų eksportas, prognozuojama, šiemet mažės 20,6 proc., o kitąmet jau augs 1,3 procentais. Europos Komisijos išvadose Lietuvos Vyriausybės pasirinkti ryžtingi veiksmai, siekiant suvaldyti recesiją, sulaukė palankaus vertinimo.
Europos Komisija pabrėžia, jog 2008 metų pabaigoje naujosios Vyriausybės veiksmai, siekiant užtikrinti viešųjų finansų stabilumą buvo tinkamas atsakas į staigų šalies ekonomikos kritimą. Gruodžio mėnesį buvo patvirtintos reikiamos fiskalinės konsolidacijos priemonės, siekiant suvaldyti blogėjančią viešųjų finansų būklę bei skolos augimą. Šiais veiksmais buvo išlaikytas valiutų valdybos modelio patikimumas. Dėl susidariusių disbalansų ir ribotų finansavimo galimybių, Vyriausybė neturėjo galimybių naudoti fiskalinio stimulo priemonių. Tačiau aktyviai taikydama alternatyvias priemones, tame tarpe ir spartesnį ES struktūrinių lėšų įsisavinimą, 2009 metais Vyriausybė sugebėjo skatinti eksportą bei investicijas.
Dokumente taip pat rašoma, jog Vyriausybės sprendimas mažinti išlaidas viešajam sektoriui, pirmiausia mažinant atlyginimų fondą, buvo teisingas. Palankiai vertinamos ir pasiekto Nacionalinio susitarimo nuostatos.
Jeigu ką tai “A strong policy response was put in place by the new government in autumn 2008″, pagal Vyriausybės vertimą, reiškia “2008 metų pabaigoje naujosios Vyriausybės veiksmai, siekiant užtikrinti viešųjų finansų stabilumą buvo tinkamas atsakas į staigų šalies ekonomikos kritimą”.
O briuselinis “However, public investment is projected to accelerate as the government is committed to frontloading EU co-financed projects, especially to enhance investments in infrastructure and improve energy efficiency of public and private buildings.”, tautiečiams reikšia “Tačiau aktyviai taikydama alternatyvias priemones, tame tarpe ir spartesnį ES struktūrinių lėšų įsisavinimą, 2009 metais Vyriausybė sugebėjo skatinti eksportą bei investicijas”.
Ir pabaigai – keletas pastraipų, kurios, deja, nepateko į Vyriausybės propagandinį atsišaukimą:
A large drop in real GDP in 2009 is expected to be followed by a smaller decline in 2010 before positive growth resumes in 2011. The recession is driven by the plunge in domestic demand, especially investment and household consumption.
Despite some tentative signs of economic stabilisation, such as a marginal upturn in confidence indicators, moderation in the steep declines in retail sales and industrial production, and green shoots in the global economy, recovery still looks very fragile. The situation in the labour market is expected to worsen further, while fiscal policy is set to remain tight and investment depressed.
Private consumption has plummeted in 2009 and should still decline further in 2010. Due to wage cuts in the private and public sectors, an expected reduction of social benefits and indirect tax increases in 2009, household disposable income has fallen and borrowing remained restricted. Remittances from abroad are also assumed to be lower due to recessions in Lithuania’s major emigration destinations.
The contraction of economic activity is weighing heavily on employment, which is projected to suffer a cumulative fall of some 11% in 2009 and 2010. Even though nominal wages are adjusting to labour market conditions, job losses particularly in the non-tradable sectors are pronounced.
Unemployment is set to increase strongly during the forecast period, reaching close to 18% in 2010. Youth unemployment is particularly high and already reached 30% in mid-2009, threatening a new emigration wave.
Investment is undergoing a severe adjustment this year due to tight lending conditions, a sharp decline in domestic and external demand andmajor uncertainty about future prospects. Moreover, the real estate market does not yet seem to have reached bottom. However, public investment is projected to accelerate as the government is committed to frontloading EU co-financed projects, especially to enhance investments in infrastructure and improve energy efficiency of public and private buildings.
The main risk to this baseline scenario could be a more rapid than expected rise in unemployment, thus contributing further to declines in confidenceand spending, with negative feedback effects on business revenue, investment and employment. A stronger-than-assumed credit tightening could lead to a more negative outlook. On the other hand, a stronger performance by the exporting sectors could create new job opportunities.
Žinoma, smagu pasidžiaugti ir bloguose dalykuose įžvelgti optimistinių gaidų. Nereikia savęs plakti ir t.t. Sutinku. Tačiau kažkas pernai rudenį žadėjo tautai sakyti tik tiesą:
Lietuvos politika serga garbingumo mažakraujyste. Tai jos skaudžiausia liga: smulkiai meluoti, slėpti tiesą, toleruoti smulkų nesąžiningumą politikoje yra pasidarę norma. Tačiau smulki netiesa nepastebimai perauga į stambų melą. Ir tai galų gale pražudo tuos, kurie sau leidžia taip elgtis.
