Common sense

Kiek anksčiau Audrius pasidalino savo įspūdžiais apie santykius su automobilių pardavėjais ir lizingo kompanijomis. Pastarojo straipsnio komentaruose skaitytojas Gytis pakomentavo:

sutarčių logika irgi pateisinama. Labiau ginama turi būti ta pusė, kuri į sandorį daugiau įdeda, pavyzdžiui, lizingo įmonė, kuri sumoka pinigėlius, turėdama tik vilties, bet ne garantiją, kad jums seksis taip pat gerai, kaip ir anksčiau.

Ar iš tikrųjų lizingo bendrovė į sandorį įdeda daugiau ir labiau rizikuoja už pirkėją? Ta proga prisiminiau vieno mano pažįstamo pasakojimą apie vieną įdomią schemą, kurią naudoja kai kurios lizingo kompanijos vienoje bananų respublikoje. Dėl skaičiavimo paprastumo viską vertininkime pinigų vienetais tugrikais.

Tarkime, lizingo kompanijos klientas perka ne visai naują automobilį. Klientas išsirinko automobilį už 100.000 tugrikų. Automobilis įsigijamas per lizingo bendrovę. Sąlygos pakankamai standartinės Pradinis įnašas – 20%, lizingavimo laikas – 3 metai, 7% metinės palūkanos. Lizingo investicija – 80.000 tugrikų.

Praėjus kažkuriam laikui (pvz. metams) klientas jau išmokėjęs dar 20% pradinės kainos (plius palūkanos). Taigi, klientas jau sumokėjęs už automobilį 40.000 tugrikų. Likusi skola lizingo kompanijai sudaro 60.000 tugrikų. Tačiau automobilio vertė tikrai nenukrito 40%. Ir staiga dėl kokių nors netikėtų aplinkybių klientas pavėluoja sumokėti mėnesinį įnašą.

Kas atsitinka toliau ?

Lizingo kompanija nutraukia sutartį, nes klietas ją pažeidė. Atima automobilį, ir jį parduoda savo dukterinei kompanijai už 40.000 tugrikų. O klientas lieka skolingas lizingui 20.000 tugrikų. Automobilis išvežamas į kitą šalį, kur parduodamas už… 60.000 tugrikų. Kodėl kitoje šalyje? Nes jei parduotų toje pačioje bananų šalyje, būtų pakankamai lengva atsekti, už kiek dukterinė kompanija pardavė tą automobilį.

Rezultatai

Lizingo bendrovei:

Iš pirminio kliento gauta 20.000 (įnašai) plius palūkanos (4.900 tugrikų), plius sutarties mokesčiai ir pan.

Pardavus (per dukterinę įmonę) atimtą automobilį gauta 60.000 tugrikų, bei iš kliento-skolininko dar bus išieškota 20.000 tugrikų.

Viso – įdėta 80.000 tugrikų. Gauta 20.000 (kliento įmokos) + 4.900 (palūkanos)+ 60.000 (pardavimas) + 20.000 (skola išieškojimui). Grynas pelnas 24.900 tugrikų. Sutarties sudarymo mokesčiai atrodo toks mizeris ir netgi neįtraukti.

Klientui:

Sumokėjo 20.000 (pradinis įnašas) + 4.900 (palūkanos) + 20.000 (skola) ir mašinos neturi.

Pasiskaitęs Audriui pateiktą lizingo sutartį bei prisiminęs kai kuriuos straipsnius apie atimtų automobilių pardavimą ne Lietuvoje sunerimau, kad Lietuvoje tokie dalykai irgi įmanomi. Todėl teiginys, kad lizingo bendrovė yra ta, kuri labiausiai rizikuoja, stipriai perdėtas.

Kadangi nesu detaliai išnagrinėjęs teisinių dokumentų bei teismų praktikos šiuo klausimu, tikrai negaliu teigti, kad panašus scenarijus juridiškai įmanomas Lietuvoje. Ir net jei įmanomas, neteigiu, kad bankai (kaip socialiai atsakingos bendrovės) taip eilgiasi. Tačiau tikrai būtų įdomu komentaruose perskaityti skaitytojų (lizingo bendrovių klientų) patirtį ir lizingo bendrovių poziciją.

Share/Bookmark

Istorija prasidėjo štai taip.

Iš pradžių internetuose buvo paskelbta, kad bankas “DnB Nord” įdiegė šaunią prekybos platformą “DnB NORD Trade”:

Ja banko klientai galės patys tiesiogiai ir realiu laiku prekiauti akcijomis, valiuta ar žaliavomis ir įvairiausiomis išvestinėmis finansinėmis priemonėmis visame pasaulyje už mažiausiai penkis kartus žemesnius komisinius mokesčius.

Po pusmečio paaiškėja, kad šitos prekybos platformos vartotojams, pasak VMI išaiškinimo, reikia susimokėti mokesčius (GPM, PSD, “Sodra”):

VMI mano, kad atsižvelgiant į prekybos platformoje siūlomų produktų ir finansinių operacijų su jais kiekį, pradinio įnašo  dydį bei kitas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad šis produktas yra orientuotas į aktyvius investuotojus, todėl bendru atveju šioje platformoje operacijas atliekantys gyventojai laikytini vykdančiais individualią veiklą. (…) Invididualios veiklos pelnas gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamas taikant tą patį 15 proc. tarifą, tačiau investuotojui papildomai tektų sumokėti privalomojo sveikatos draudimo bei „Sodros“ mokesčius.

Galiausiai bankas, šios modernios prekybos platformos teikėjas, pareiškia (žr. susirašinėjimą su klientu žemiau) dėsiąs pastangas, kad VMI individualia veikla pripažintų bet kurią spekuliacinę veiklą, o ne tik prekybą per jų platformą.

O štai tuomet, kai problema taps visuotinė (t.y. papildomus mokesčius turės susimokėti visi investuotojai), bankas dės pastangas, kad ji būtų išspręsta keičiant įstatymus.

Laisvalaikiu investuojate? Tuomet atidžiai perskaitykite šitai:

Pavyzdžiui, 2010 metais gavus 30 tūkst. litų individualios veiklos pajamų bei patyrus 20 tūkst. litų sąnaudų, tektų sumokėti ne tik 1,5 tūkst. litų siekiantį gyventojų pajamų mokestį, bet ir 1,2 tūkst. litų mokesčių „Sodrai“ bei 0,9 tūkst. privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestį, o bendra mokesčių našta sudarytų daugiau kaip 36 proc.

Žemiau – į info@commonsense.lt atsiųstas vieno “DnB NORD Trade” kliento susirašinėjimas su savo banku šia tema. Gal iš tiesų individuali veikla kiekvienam investuojančiam nebūtų toks jau baisus velnias?..

KLIENTAS:

Sveiki, kas čia pas jus per bankas? Jūs turit bent kokią kietesnę nuomonę, ar esat visiški ištižėliai, kad iškart šokat pagal VMI dūdelę? Mano sesė, tarkim, pradėjo dnB Trade platforma naudotis tik dėl mažesnių komisinių, tai dabar jai automatiškai pripaišys individualią veiklą, nors nieko panašaus nėra. Aš irgi esu labai nepatenkintas. Jūs iš viso skaitėt tą VMI išaiškinimą? “vertintinos”, “laikytinos”, “manome”, “turėtų būti pripažįstamos”. Tai ar toks turi būti valdiškos įstaigos išaiškinimas?  Kaip su kokia nekalta mergele: “ar duosi? – ne, nežinau, gal”… Kodėl DnB nestojo į pozą “jūs manote taip, bet mes manome kitaip”. Gražiai jūs čia rankas nusiplovėt. Ar neteks ir man nusiplaut nuo banko, kuriam savi klientai nė velnio nerūpi?..

BANKAS:

Spekuliacinė veikla visada buvo laikoma individualia, tik šį kartą VMI viešai ir skaidriai pasakė savo poziciją dėl to. Ką mes išsiaiškinome su VMI – tai kokius duomenis privalėsime jiems teikti, t.y. į jūsų sąskaitą įplaukusias sumas. O pats reikalavimas dėl individualios veiklos yra surašytas Gyventojų pajamų įstatyme, todėl VMI išsakė savo nuomonę pagal galiojančius teisės aktus. Jeigu ir norėtume kad būtų kitaip, deja šiems mokestiniams metams tai neįmanoma.
Bet turiu jums ir raminančių žinių.
Pirma, mes neverčiame jūsų deklaruoti individualios veiklos, tai jūsų pasirinkimas.
Antra, kadangi jūs prekiaujate CFD ir turite iš operacijų ir nuostolių, tai individuali veikla jums gali būti netgi paranki.
Pvz. iš jūsų ataskaitos matyti, kad pelningų operacijų turite beveik 8 EUR, nuostolingų apie -150 EUR. Bendras veiklos rezultatas -142 EUR. Jeigu nėra individualios veiklos, mokėsite 15 proc. nuo 8 EUR. Jeigu yra individuali – mokėsite nulį, nei pajamų, nei PSD, nei SODRA, kadangi neturėjote pelno. Išskyrus tą atvejį, jeigu niekur nedirbate, tada reikia mokėti PSD.
Jeigu spekuliuosite ir kitais metais, ir turėsite pelną, šiuo nuostoliu (-142) galėsite susimažinti 2011 pelną. Jeigu nėra individualios, už 2011 metus vėl mokėsite 15 proc. nuo pelningų sandorių.

KLIENTAS:

Sveiki,
man atrodo, Jūs į pasaulį per rožinius akinius žiūrite. Pirmiausia, PSD reikia mokėti net ir negavus pelno; žinau keletą žmonių, kuriems atėjo reikalavimas sumokėti PSD už vienokios ar kitokios rūšies individualią veiklą NORS JIE IR TURĖJO NUOLATINĮ DARBĄ IR TĄ PSD TVARKINGAI MOKĖJO. Iš kur jūs sugalvojote, kad PSD mokėti nereiktų? Gal galite duoti nuorodą į atitinkamą įstatymą ar jo išaiškinimą?
Asmeniškai juk negarantuosite, kad kitų metų gegužės 3 aš negausiu malonaus pasiūlymo susimokėti PSD, a? Kai aš, prieš atsidarymas visas sąskaitas DnB domėjausi, kokius duomenis bankas siųs mokesčių inspekcijai, tai Mantas Skardžius mane užtikrino, kad tik ataskaitas apie pinigų judėjimą tarp įprastos ir maržinės sąskaitų. Ir kas dabar iš tokio asmeninio užtikrinimo išėjo?
Antra, įregistravus individualią veiklą, pajamoms pasiekus 100 000Lt, reikia mokėti PVM. Regis, šitai irgi užmiršote. O spekuliuojant padaryti 100000Lt apyvartą yra vieni niekai.
O dar visa biurokratija!..
Ir apskritai, aš iš principo esu prieš nuostatą, kad maržinės sąskaitos atsidarymas iš karto prilyginamas individualiai veiklai. JAV indeksais aš ir toliau galėjau spekuliuoti per Swedbank’ą, ir niekas jokios individualios veiklos nepripaišo. O dabar net ir kokio ETF’o nusipirkti negaliu. Operacijų pobūdis tas pats, tik štai traktavimas visiškai kitas. Gražu, nieko nepridursi. Dar ir dabar matau DnB reklamas, maždaug “Oi kokie maži mūsų Trade platformos komisiniai, patys mažiausi!”. Tik užmiršote abonentinį mokestį Sodrai paminėti.
O kad nemestumėte savo kozirio ” VMI priima sprendimą kiekvienu individuliu atveju atskirai, ir tik įvertinus visas gyventojo aplinkybes. Todėl patartina kiekvienam ir asmeniškai išsisiaškinti su mokesčių administratoriumi.”, iškart pasakau: nusileiskite ant žemės.
Kai biudžete yra tooooookio didumo skylė, akivaizdžiai jaučiasi, kad iš viršaus yra duotas įsakymas surinkti viską iš visų. Esu visiškai įsitikinęs, kad visų klientų atvejais bus pripažinta individuali veikla ir nulupti visi mokesčiai. Tam net į VMI eiti nereikia, užtenka į paštą nueiti. Neseniai siunčiausi vieną tokį prietaisėlį. Nesvarbu, kiek pardavėjas buvo jį įvertinęs, nesvarbu, kokius papildomus dokumentus muitininkams siunčiau, jie vis tiek įrašė savo kainą, nulupo PVM, muitus ir dar paėmė 14Lt už patį nulupimą (!). Ir visa tai
padarė net siuntinio neatidarę ir nepasižiūrėję, kas ten iš tikro viduj. Paprasta. Genialu.
Et, o kai iš interneto tiekėjų bandė pareikalauti, kad siųstų ataskaitas, ką klientai siunčiasi ir kokią programinę įrangą vagia, tai didieji tiekėjai iš karto labai garsiai ir aiškiai reikalautojus pasiuntė toli toli. Kad taip DnB būtų padaręs…
Ačiū, išsikalbėjau. Eisiu pro šalį, užsuksiu – sąskaitų užsidaryti.

BANKAS:

Bet kokia spekuliacinė veikla yra individuali veikla, o ne tik prekyba per mūsų platformą. Ir mes dėsime visas pastangas, kad VMI tai paviešintų. O jau vėliau dėsime pastangas, kad būtų pakeistas GPM įstatymas.
Dėl PSD nemokėjimo, kai nėra pelno, man sakė SODRA telefonu vasarą. Tai tinka tuo atveju, jei turite legalų darbą. Galite pasitikrinti, jei netikite.
PVM jokio mokėti nereikės.
Dar kartą sakau, įvertinkite viską racionaliai, paskaičiuokite kas jums, spekuliantui, yra geriau – ar mokėti 15 proc. nuo pliusų (ignoruojant minusus), ar mokėti 26 proc. tik nuo gryno pelno. Jeigu sumokėsite PSD ir SODRA, kitais metais ta suma susimažinsite apmokestinamą pelną. Taip pat jei turėsite nuostolį 2010 m., juo susimažinsite 2011 m. pelną. Viską VMI rašte surašė.
Galų gale nedeklaruokite individualios veiklos, ir pažiūrėsite kas bus 2011 m. gegužę. VMI tikrai smarkiai nebaus.
Aš tris metus deklaravau individualios veiklos pajamas ir viskas buvo be jokių problemų.
Ar dar neįtikinau, kad ne toks jau baisus tas velnias – individuali veikla?

Štai toks banko reklamos atitikimas realybei: “Sakau tiesą ir tik tiesą, tačiau ne visą ir ne visiems”. Štai tokia banko kompetencija konsultuojant savo klientus, štai taip atstovaujami banko klientų interesai prieš VMI. O gal ir šiuo požiūriu bankas ne toks jau baisus velnias?

Share/Bookmark

Kaip žinia, šį savaitgalį vyko BLOGOUT 2010. Tai toks didelio susireikšminimo didelės reikšmės renginys, į kurį paknopstom kasmet sulekia siauruose internetuose plačiai žinomi rašytojai. Priešingai nei Login’uose, čia blogeriams sudaromos sąlygos tykiai ramiai pasibūti be prožektorių šviesos į akis, išvengti marketingistų apgulties ir viso to skubėjimo iš pranešimo į pranešimą. Totaliai kitoks formatas.

Tokiam sąskrydžiui yra parengtas spec. kurortas – Palanga su visais privalumais.

Tasai sąskrydis paprastai būna gausiai reklamuojamas, pritraukia krūvą rėmėjų (tokių kaip sultys, mob. ir fix ryšio operatoriai ir netgi Užkalnis), būna linksniuojamas iki jam prasidedant ir dar ilgai minimas jam pasibaigus. Kol rėmėjai skaičiuoja investicinę grąžą, renginio dalyviai tagina vieni kitus savo iPhonais darytuose paveiksluose ir masiškai prenumeruojasi vieni kitų feed’us.

Nepaisant BLOGOUT nacionalinės svarbos, Palanga renginio dalyviams šiemet parodė užpakalį. Tiesą sakant, čia nieko labai ypatingo nėra, nes šią kūno vietą pamato, drįstu spėti, kone kiekvienas Palangos svečias. Žinoma, jei valgo ne savo paties sutepliotus sumuštinius, bet ragauja gėrybes kokiame nors bilekokiame Palangos restorane.

Ir štai sėdi grandų grandai, blogosferos metrai ir patriarchai, užu stalo “Vila Gražinoje” ir sprendžia atatinkamus visos sferos reikalus. Vos prisijungęs prie kompanijos netrunku pastebėti, kad užstalę aptarnaujanti padavėja šiandien itin raukaus veido. Kaip, beje, ir jų viršininkė, matomai, vyr. padavėja, spėjusi suraukti nosį mums įžengiant.

Kolektyvas čia vakaroja jau kurį laiką, todėl jau turi ką papasakoti. Užsakė 4 barščius ir 4 kugelius, o atnešė 4 barščius ir 2 kugelius. “O kur dar du kugeliai?” “O jūs neužsakinėjot. Norit dabar užsakyti?” Na, ir t.t. ir pan. Kam nepasitaiko. O nepasitaikė Džiugui, kuris savo kiaulienos šonkaulių laukė lyg pavasario. Padavėja sukasi, kaip gali. Atneša sriubą, tačiau pamiršta šaukštą. Tik atneša šaukštą, pasirodo, dar mums trūksta ir šakutės!!!

Be to, kad sadistiškai vaikėme padavėją, buvo tokių (Šilas), katras išdrįso šio bei to paklausti.

- Gal ką galėtumėte pasiūlyti ypatingo?

- Karbonadą.

- O ką greičiausiai pagamintumėte?

- Karbonadą.

- O kas ten per spec. pasiūlymai su kreida išvardinti prie įėjimo?

- Ten karbonadas.

- O gal galėtumėte kažką kito?

- O kuom jums nepatinka karbonadas?

Žodžiu, Šilas karbonado nevalgė.

Tačiau pernelyg retai matomės, kad imtume į galvą tokius visokius nesklandumus. Kikenam į žilą ūsą ir maukiam toliau alų.

Ir štai po kelinto bokalo netikėtai visiems pasidaro labai karšta. Apsidairom – ogi sėdim mes grynų gryniausiam šiltnamy. Tu – pomidoras, o aš – paprika. Restoranas virto šiltnamiu dėl to, kad per atviras tvoreles mirtingieji praeiviai nespoksotų į radžius nesusimokėję. O per plastikines matines sienas nepaspoksosi. Nori pamatyti gyvą superžvaigždę, prašom, užeik į šiltnamio vidų.

Kadangi daržovėms uždaras šiltnamis yra pražūtingas, mes – paprikos ir pomidorai – sumojame paprašyti šeimininkės padaryti skersvėjuką. Tokį, kokie tokiu metų laiku švilpauja visuose kolektyviniuose soduose. Taigi Šilas vienas suprakaitavęs paprikas paprašo vyr. padavėjos praverti šiltnamio duris. Pasirodo, praverti negalima, nes už durų stovi automobilis, katras, kaip tyčia, pasak, padavėjos, laiko užrėmęs duris. Žinom, kad tai ne juokas, todėl Šilas pėdina įsitikinti asmeniškai.

Praveria duris – tosios atsilapatoja iki galo. Net už metro stovinti mašina tam nesutrukdo. Dvelkteli vėjelis. Tiesa, labai trumpam, nes durys tuoj pat užsilapatoja. Vyr. padavėja triumfuoja: “Na štai, nesilaiko durys, nieko nebus”. Paprikoms ir pomidorams pasidaro nejuokinga ir stresas greit priverčia surasti work-around’inį sprendimą – davai, duris užremkim kėde, a?

Šilas, daržovių delegatas, greit išsako šį solution’ą vyr. padavėjai. Tačiau toji tėškia: “Kėde paremti negalima, nes nebus kur atsisėsti klientui”. Apsidairom aplinkui – šimto vietų restorane užimti vos du-trys stalai. Gal jau laikas išeiti ir mums? Tačiau dar išlenkiam po kelis alaus ir maunam lauk tik tuomet, kai tarp lysvių išdygsta Mino su mikrofonu. Ant meniu nugarėlės buvo nedviprasmiškai užrašyta, kad už gyvą muziką klientams teks susimokėti papildomai.

Kitoj kavinėj, prie pat Palangos tilto, personalas buvo pasišovęs dirbti tiek, kiek mes turėsim sveikatos. O mes jos turėjom daugiau, nei baras šalto alaus. “Šaltas baigėsi, šiltą gersit?”. Sakom, jei jau šiltą, tai gal degtinę? (Pastarąją idėją nusprendėm pasilikti rytojaus rytui, jei tik rastume muilinę.) Tiesą sakant, šiltas alus – ne taip jau blogai, kai kompanija išskirtinė. Suėjo.

Rokiškis turėjo problemų su gira, surašė atskirą istoriją.

Ant rytojaus ateina laikas gaudyti vieniems kitus. Pradėjo lynoti, todėl dairomės vietos po stogeliais. Prieinam kavinę su “Švyturio” skėčiais. Keletas staliukų laisvų, o vienas netgi taip supozicionuotas, kad aplink jį sėdintiems gali būti visai sausa. Deja, stalas apvemtas ar šiaip gausus sriubos likučių, todėl neskubame sėsti.

- Atsiprašau, – stabdau padavėją, – ar galėtumėte, jei nesunku, mums nuvalyti?

- O jūs negalėtumėte susirasti kito? – raukus žvilgsnis man kelia įtarimą, kad “Vila Gražinoj” vakar mus aptarnavo šios jaunos moters dvynė.

- Tai kad kitur šlapia.

Padavėja dingsta netarus nė žodžio. Visi galvojam tą patį – šio skrandžio turinio patys nevalysim. Dingstam ir mes.

Prieinam “Vasaros terasą”. Jie turi laisvų vietų lauke ir, kas svarbiausia, virš galvų kažkokie lyg skėčiai, lyg tentai. Žodžiu, stogas yr. Susiskambinam ir, kas gyvi, susirenkam užu sekmadieninio stalelio.

Ir čia, nepatikėsit, mums pradeda sektis. Visų nuostabai, priėjusi padavėja nusišypso! Palangoje! Neįtikėtina! Priima užsakymą (“Kavos!!!!!”). Kavą atneša vaikinas. Irgi šypsosi! Duokit blynelių su špinatais ir dar to ir ano. Pradeda lyti. Lyja į nešamus blynelius, lyja į salotas. Padavėjas skuodžia, tačiau šypsenos nepameta. Kažką dar užsakom. Vėl gaunam su lietum, tačiau padavėjo nuoširdumas lietaus papildus verčia niekais.

Liūčiai įsismarkavus, nutariam perpozicionuoti savo stalą. Padavėjas prišoka pagelbėti. O po kelių minučių priėjęs paklausia: “Gal jums atnešti pledus?”. Čia galvojau, kad nukrisiu nuo kėdės. Susižvalgom, lyg visiems būtų pasigirdę, atsigavę linktelim galvomis ir po kelių akimirkų sėdim apsikiautę gėlėtais pledais. Dabar žinosiu, kad geriau būti gėlėmis nei daržovėmis.

Tačiau tuo mūsų kulinariniai išbandymai nesibaigia. Pakeliui į Vilnių sustojame vienoje žavioje kavinukėje prie “Orlen” Kryžkalnio degalinės. Mergaitė šypsosi, ir paprašom greitai kavos. Su kava atneša ir sąskaitą, “nes jūs gi sakėt, kad skubat”. Apžavėti tokio sumanumo, visas ekipažas nusprendžiam, kad kuo toliau nuo Palangos, tuo geresnis darosi aptarnavimas. Štai minėtoje ~8 stalų kavinukėje suskaičiuojam besisukant 5 padavėjas. Pikas, grįžinėja išbadėję poilsiautojai iš Palangos, kodėl nepasikvietus pagalbos?

O štai tam žmogui, kuris sugalvojo tokį kavos puodelį, nusprendžiame kada nors gyvenime išspardyti tą vietą, su kuria jis tą puodelį sugalvojo. O gal reikėtų spardyti ne dizainerį, o kavinės direktorių? Ir dėl visų apvimčiotų-nenuvalytų stalų, neatsidarančių šiltnamio durų ir t.t. ir pan. – vėlgi direktorių?

Apie tai pratęsim kituose įrašuose. Šiame nesinori užgožti tos šiltos BLOGOUT dvasios.

P.S. Džiaugiuosi, kad teko gyvai susipažinti su šiais grandais. Galite susipažinti ir jūs, o kad pažintis nenutrūktų, tam yra toks daiktas kaip RSS feed’ai:

Andrius, kleiva.lt, http://feeds.feedburner.com/kleiva
Džiugas, nežinau.lt, http://www.nezinau.lt/rss-2
Vaidas, pdfontour.com/blog, http://www.pdfontour.com/blog/feed/
Tomas ir Benas, neblogas.net, http://feeds.feedburner.com/neblogasnet
Pow, powiuke.wordpress.com, http://powiuke.wordpress.com/feed/
Dovilė, pragarovirtuve.lt, http://feeds.feedburner.com/pragarovirtuve/
Tadas, lizi.lt, http://feeds2.feedburner.com/Blogas
Saulius, benamis.info, http://feeds.feedburner.com/BenamisBevardisBlogas
Tomas, altajus.net, http://feeds.feedburner.com/altajus/KOOM
Tomas, tomasviluckas.blogas.lt, http://feeds2.feedburner.com/http/feeds7feedburnercom
Tomas, ismanija.lt, http://feeds.feedburner.com/ismanija
Simonas, kiela.lt, http://kiela.lt/feed
Arnoldas, žmogus legenda be jokių linkų ir feed’ų
Ričardas, Rokiškis, jam-ir-be-feed’ų-gerai
Darius, shortenyournails.wordpress.com, http://feeds.feedburner.com/ShortenyournailsWordpress
Gediminas, gedzis.net, http://feeds.feedburner.com/GedzisBlogas

Share/Bookmark

Beveik visus darbuotojus galima suskirstyti į:

• „Aš“ auka – atpažinsime labai paprastai. Darbuotojas jaučiasi sistemos auka. Kaltina kitus dėl jo problemų. Jaučiasi bejėgis ką nors pakeisti. Dažniausiai yra priklausomas nuo aplinkybių. Pasyvus ir reaguoja tik į didelius dirgiklius.
• „Aš“ individas – tai darbuotojas, kuris jaučiasi įmonės dalimi, gerai išmano atliekamą darbą. Turi savo nuomonę, bet savo „aš“ iškelia aukščiau visų kitų ir todėl visiškai nėra komandos narys.
• „Aš“ vertingas darbuotojas – tai darbuotojas, kuris padeda bendradarbiams, klientams. Yra orientuotas į komandos gerovę. Stiprus individas ir gerai žino, kas naudinga įmonei.

Įmonės priimdamos darbuotojus tikrai turėtų atsijoti darbuotojus, kurie jaučiasi aukomis, nes dažniausiai jie aukos ne tik darbe, bet ir gyvenime. Bet nežiūrint visko, turbūt kiekvienas galėtų paminėti bendradarbį su „aukos“ sindromu. Kas gali būti blogai, kai dirba tokie darbuotojai įmonėje?

Jeigu tai paslaugų įmonė, tai galime iš karto pasakyti, kad praktiškai visi darbuotojai bendrauja su klientais. O klientai ateina pas jus ne tik paslaugų gauti, bet kad paslaugų tiekėjas ir problemas išspręstų. O paslaugų tiekėjas turi darbuotojus, kurie patys jaučiasi aukomis. Klientas tikrai antra kartą negrįš. Net jeigu jūs, galų gale, ir išsprendėte problemą. Jis tiesiog pajuto, kad yra negeidžiamas ir jam buvo nemalonu.

Jeigu esate gamybinė įmonė, tai tiesiog darbuotojams su aukos sindromu niekas neįdomu. Net neįdomu, ar jų bendradarbis į darbą atėjo girtas. Kaip visada, girtas darbuotojas susižeidė. Problemos visiems, bet ką gi pastebėjęs darbuotojas galėjo padaryti?

Jeigu esate distribucinė įmonė, tai beveik iš karto reiškia prarastus pardavimus. Pritrūko prekės, ir ką gi toks darbuotojas galėjo padaryti. Tiesiog nieko, net pasiūlyti, kad atveš vėliau, buvo ne jo jėgoms.

Atrodytų, visiems būtų geriau, kad tokie darbuotojai nedirbtų jūsų įmonėje. Norėtųsi nueiti pas vadovus ir jiems pasakyti visą tiesą. Bet kas aš toks, kad spręsčiau už vadovus? Bet turbūt čia ir yra skirtumas tarp „vertingo darbuotojo“ ir „aukos“.

Share/Bookmark

Kiek mažai reikia, kad klientas būtų laimingas. Ir tuo pačiu, kiek daug

Dažnai  4P panaudojamas taip:

• Pakėlus ragelį sakome: „Ko?“ arba savo vardą, ir kad pasiruošę klausyti.
• „Ko dar pageidautumėte?“, – jeigu aš žinočiau, jau senai bučiau pageidavęs, na, nebent meilės ir atsidavimo. Šito per daug nebūna.
• „Kuo aš galėčiau padėti?“, – mintyse aš jau padėjau skersai ir išilgai, KO dar iš manęs norite?
• „Viso gero“, – man skamba kaip išlydėjimas į paskutinę kelionę be teisės sugrįžti.

O kokie jūsų geriausi 4P pavyzdžiai?

Share/Bookmark

Mano kolegos, šio tinklaraščio bendraautoriai, jau pasisakė “Omnitel” tema. Nors aš buvau nusprendęs į šią diskusiją nelįsti ir šios temos nevystyti, tačiau perskaitęs komentaruose ‘padėkos laiškus’ (beje, mums siųstus padėkos laiškus galima rasti komentaruose, o apie “Omnitelio” laiškus tik teko girdėt) už mūsų iškeltas problemas, nusprendžiau irgi pasinaudoti šios temos populiarumu. Tačiau aš visgi nekritikuosiu “Omnitel” ir nereikšiu jam priekaištų. Manau, atėjo laikas įvertinti “Omnitel” veiksmus iš procesinės pusės. Ką aš “Omnitel” atveju būčiau padaręs kitaip?

Mano manymu, pagrindinė problema ne pačiame „Asmeniniame plane“, o visoje pateikimo procedūroje (ar gal tiksliau procedūros nebuvime).

Pradžioje – keletas prielaidų, kuriomis remsis pasiūlyta procedūra:

1. Pasiūlymas (naujovė) turi vertę, t.y. geresnis bet daliai klientų

2. Omnitel nori išlaikyti savo klientų skaičių ir rasti ‘win-win‘ sprendimą su klientais

Taigi, pardavinėdami naujovę, pokytį, pasiūlymą turime įveikti klausytojo-kliento „pasipriešinimo sluoksnius“. Juos reikia įveikinėti vieną po kito, kaip lupant svogūną.

Nulinis pasipriešinimo sluoksnis (nulinis, nes neretai klientas jau būna pats jį įveikęs) – Kodėl reikia keistis ?

Na, šioje vietoje, tikrai nereikia būti genijumi, kad pasinaudotum esama (ekonomine ir psichologine) situacija ir pateiktum keletą logiškų argumentų, kodėl kažką reikia keisti.

Pirmasis pasipriešinimo sluoksnis – Ką reikia keisti? Kur esminė problema?

Reikėjo parodyti, kodėl dabartiniai galiojantys planai nėra naudingi klientams. Kodėl įmonei išlaidų mobiliajam ryšiui nepastovumas yra blogai. Ar kad yra brangios minutės ir SMS. Vėlgi, didelės fantazijos nereikia, tiesiog šiek tiek pažinti klientą.

Antrasis pasipriešinimo sluoksnis – Kokia turėtų būti sprendimo kryptis?

Įveikiant šį sluoksnį reikia susitarti dėl gero sprendimo vertinimo kriterijų. Koks gi tas geras sprendimas… Ar geras sprendimas – tai tas, kuris sumažina išlaidas, ar tas, kuris atpigina vienos minutės (ar SMS’o) kainą? (Čia negaliu nepaminėt vieno iš verslo įsitikinimų – kuo pigiau nupirksi vieną vienetą, tuo daugiau uždirbsi www.sventoskarves.lt)

Trečiasis pasipriešinimo sluoksnis – Kokia naujojo sprendimo-pasiūlymo nauda?

Remiantis anksčiau įvardintais kriterijais parodyti sprendimo-pasiūlymo naudą. Kiek ir kur klientas išlošia. Skaičiais… Gal Excel‘io lentelėmis, gal dar kažkaip… Bet parodykite NAUDĄ.

Ketvirtasis pasipriešinimo sluoksnis – Taip, BET… ?

Tikriausiai daugeliui teko išgirsti komentarą į kokį nors pateiktą pasiūlymą: Taip, BET!!! Ką reiškia toks komentaras? O gi tai, kad idėja nebloga, bet turi daug galimų rizikų. Gal “Omnitel” ir buvo pasiruošęs atsakymus į klientų klausimus, tačiau kodėl visas priešakinis frontas (klientų aptarnavimo žmonės) nebuvo tam paruoštas? Kodėl į tą patį klausimą, pateiktą raštu (el. paštu), telefonu ir žodžiu salone gaunami skirtingi atsakymai?

Tai tiek, trumpai… Na o apie pasiūlymų segmentavimą (kaip ta patį daiktą parduoti skirtingomis kainomis) parašysiu kitąkart.

Share/Bookmark

Iš tinklaraščio apiereklama.lt sužinojau, kad antraštėje panaudoti ištiktukai yra vartotini netgi bendrinėje kalboje. Pasinaudojau šios dienos asmeniniu atradimu, kad pailiustruočiau situaciją, kaip ji rutuliojasi besigilinant į “Omnitel” “dovanų” klientams niuansus.

Jei dar negavote (mano įmonė dar negavo…) dovanų pasiūlymo iš “Omnitel”, vadinasi, ties jūsų abonentu “Omnitelio” CRM’e pažymėtas paukščiukas: “Still profitable enough”.

Vertas dėmesio straipsnis alfa.lt:

Nors „Omnitel“ atstovas T. Jackus taip pat paaiškino, kad dėl naujojo plano sulaukiama nemažai skambučių, jo teigimu, nusiskundimų nėra daug. Pasak T. Jackaus, įmonė nesiekia pasipelnyti iš vartotojų, kurių sąskaitos pastaruoju metu išaugo, ir delsimas pasiūlyti asmeninį planą vienų ar kitų klientų atžvilgiu tėra vartotojo įpročių tyrimas ir siekis tiksliau apskaičiuoti jo vartojimą.

Na, ir priminimui ištrauka iš “Omnitel” reklamos paskutinėje “Verslo klasėje”:

Kaip tai įmanoma?
Nuo kovo 15 d. kiekvienas ištikimas “Omnitel” klientas turės jam asmeniškai skirtą planą “Asmeninis”.

Klausimas turbūt retorinis: kokią žalą įmonei gali padaryti sveiko proto praradimas ir CRM’o pjūviai pagal “ištikimus” ir “kvailius”?

Share/Bookmark

Jau seniai ruošiausi parašyti komentarą apie “profesijos brolio”  V. Kero interviu ManoKarjera.lt.

Jis įdomiai sudėliojo mokymo rezultatų lygius:
•    Klausytojai šypsosi ir yra labai patenkinti
•    Dalyviai atsimena, apie ką buvo kalbėta
•    Kai darbuotojai – mokymų dalyviai – naudoja tai, apie buvo kalbama
•    Mokymai pradeda kurti vertę įmonei.

Vertinant mokymus, mano manymu, reikėtų pradėti nuo kurso tikslo. Yra kursai, skirti įkvėpti, sumotyvuoti. Yra kursai, skirti suburti komandai. Yra kursai (dažniausiai atvirojo tipo) supažindinti su kažkokia metodika. Na ir patys sudėtingiausi (mano galva) yra kursai, skirti paskatinti naujoves įmonėje. Deja, kaip teisingai pastebėjo komentuotojai, tokių konsultantų, kurie sugeba pastūmėt įmonių darbuotojus pokyčiams, yra labai nedaug.

Bet “it takes two to tango” – todėl labai svarbu ir įmonės vadovų nuomonė ir elgesys. Jei vadovai nerodo aiškaus susidomėjimo ir palaikymo tam, kas kalbama per kursus, retas kuris iš darbuotojų ryšis diegti pokyčius… Net jei ir labai nori.

Mes įmonėje stengiamės būti treneriais savo klientams – ir tai reiškia – ne visuomet klientams malonūs. Juk mes norime duoti klientui (įmonės savininkui) vertę/rezultatą. O tą pasiekti kartais motyvacijos neužtenka… Kartais reikia ir “pastimuliuoti” klientą (kitaip sakant, įspirt į s…).

Share/Bookmark