Common sense

Vėl po truputį kyla diskusijos apie devalvaciją ir infliaciją. Kadangi jau viskas, kas plačiai žinoma, yra pasakyta, tai reikia surasti ką nors naujo. O naujo šio istorijoje yra klausimas: kiek? Ir, pasirodo, čia nieko naujo: mūsų litas nuvertėtų daugiau negu tris kartus. Jeigu norite argumentų, kurie skamba moksliškai, siūlau pasiskaityti čia ir čia.

Na, kai sužinojome, kiek mūsų litai verti, gal galime po devalvacijos būti ramūs? Bet pasirodo, kad kitas baubas žada litų nuvertėjimą dešimtadaliu. Tiesa, oficiali statistika šito niekada nepripažins. Todėl nusprendžiau pats padaryti kalėdinę prognozę. Kadangi nieko akademiško nesugebu sugalvoti, tai prisiminiau seną standartą – aukso standartą. Vėlgi skaičiuoti sudėtingai tingiu, todėl nevertinsiu visos eilės kriterijų, tokių kaip valiutų kurso pasikeitimo.

Dabar lieka tik susirasti, kiek auksas pabrango. Radau, bet supratau, kad į pagrindinį klausimą, tai kiek gi nuvertėjo litas, neatsakė. Aišku tik viena, kad kas metus nors po 15-20%.

Taigi susiradau kitą grafiką, jau eurais. Litas su euru susietas 2002 metais. Taigi pagal grafiką tada viena aukso uncija kainavo apie 330 eurų, o dabar apie 1050 eurų, t.y. tris kartus daugiau. Gaunasi, kad jeigu reiktų devalvuoti litą, tai už vieną eurą turėtume mokėti po 11 litų. Tik, kad, va, euras irgi nuvertėjo, todėl gal ir nereikės tiek mokėti.

Kažkada skaičiuodamas kitu metodu, gavau, kad pinigai per dešimt metų nuvertėja apie tris kartus. Naudodami aukso standartą gavome tokį patį rezultatą. Kas įdomu, per tuos pačius metus vieno kvadratinio metro kaina pakilo nuo 1k iki 3K. Dabar liko tik paskutinis klausimas, tai kokio lygio infliacija turi būti, kad gautume tokį pinigų nuvertėjimą? Man gavosi, kad infliacija turėtų siekti apie 30% 11% kasmet. Na, bet tikrai ne 7-8%, kaip bando pateikti oficiali statistika.

Va, dabar sėdžiu ir mąstau. Sakote, kad buvo NT burbulas? O gal tai buvo tiesiog turtas, kuris nepasidavė pinigų nuvertėjimo tendencijoms? Tiesa, neilgai, tik kokius 6-8 metus. Sakote, kad auksas jau brangsta dešimt metų. Gal tai dar vienas burbulas, ar žmonių bandymas išsaugoti greitai nuvertėjančius pinigus? Dabar man aiškėja, kodėl investuotojai ieško 30% investicijų grąžos per metus. Aišku, tokios paieškos sukelia madas ir tendencijas, o kartais ir burbulus.

Kiti metai – zuikio metai. O zuikis man asocijuojasi tik su greitu dauginimusi. Todėl visiems linkiu, kad jūsų pinigučiai prisidaugintų. Ir nemažiau negu 30% per metus.

Share/Bookmark

Amerikos vyriausybė nusamdė konsultantus, kad šie sugalvotų, kaip iš mėšlo padaryti sviestą. Praėjo pusmetis, ir klausia, kokie pasiekti rezultatai. Atsakymas buvo trumpas: jau kvepia kaip sviestas, bet su skoniu dar ne viskas gerai.

Mus užvaldęs siekis viską gauti kuo pigiau. Ir net reklamos bruką mintį, kad viską perkate labai pigiai. Tipo pigiau nebus. Bet ar galime nors kartą sustoti ir truputį pasukti smegenis?

Tarkime, yra įmonė, kuri gamina marškinėlius. Jos pardavimo kaina distributoriui yra 10 litų, o pelnas yra 2 litai. Turbūt ne paslaptis, kad lietuviški distributoriai vidutiniškai užsimeta apie 70-100% kainos. Dar pridėkime mokesčius ir gausime, kad lentynoje patys paprasčiausi marškinėliai kainuoja 30 litų. Bet jie kokybiški.

Na, drabužių kokybę man kažkada nusakė tokiu kriterijumi. Jeigu drabužis po vieno plovimo prarado formą ar spalvą, tai yra popierinis šlamštas. Jeigu po 10 kartų – tai tiesiog vienkartinis drabužis, tiesiog pagerintas šlamštas. Jeigu po 100 kartų, tai jūs nusipirkote kokybišką drabužį. Dar yra toks supratimas kaip amžinas ir jam taikomas reikalavimas atlaikyti kelis šimtus skalbimų. Dažniausiai tokie drabužiai-kostiumai naudojami pasilinksminimo parkuose.

Taigi nusipirkome marškinėlius už 30 litų, bet kokybiškus. O dabar atsiranda gamintojas, kuris gali pagaminti marškinėlius už 2 litus, bet tai jau bus vienkartinis drabužis ir pelnas tik 1 litas. Distributorius, gavęs tokias kainas, gali parduoti marškinėlius už 6 litus. Bet pirkėjas džiaugsis nusipirkdęs marškinėlius ir už 15 litų. Juk dvigubai pigiau. Taigi gamintojas parduoda distributoriui už 4 litus ir gauna net 3 litus pelno. Distributorius irgi neparduos už 12 litų, jeigu pirkėjas pasiruošęs mokėti daugiau. Taigi tiek gamintojas, tiek distributorius gauna milžiniškus pelnus, parduodami šlamštą.

O kas dar atsitiko? Gamintojas, kuris gamino kokybišką produkciją, bankrutavo, nes vertybės neleido gaminti šlamštą. O kiek atpigo pirkėjui prekė? Pirmu atveju 100 plovimų atlaikė vieni marškinėliai, t.y. sumokėta 30 litų, o va antru atveju jums prireiktų net 10 marškinėlių, ir tai jums kainuotų tik 150 Lt. Tikrai, pigiau šiukšlių nebus! Kaip tenai apie skūpus, kurie moka du kartus. Reiks sugalvoti terminą tam, kuris moka dešimt kartų ir vis vien nepasimoko. Beje, prisiminkime, kad vienkartiniams marškinėliams reikia specialių skalbimo miltelių. Kam tų miltelių reikia? Kad spalvos marškinėliai neprarastų, ar kad šlamštas dar daugiau kainuotų?

Gerai, galime padaryti eksperimentą. Žinom, kad kainą reikia dalinti iš trijų, ir gausime gamintojo kainą. Dažnai gamintojas skelbia, už kiek superką žaliavas. Taigi paėmiau saulėgrąžas, ir po greito skaičiavimo supratau, kad gamintojas turi du kartus pigiau supirkinėti žaliavą, jeigu nori įtilpti į distributorių diktuojamą kainą. Greičiausiai tenai ne saulėgrąžos, o tai, kas liko nuo saulėgrąžų. Tas pats atsitiko ir su medumi, atpigo tik kažkodėl natūralus medus, kuris nenori cukruotis. Gal afrikietiškos bitės kitokį medų renka, ar tiesiog vertimo klaida ir čia visai ne medus? O kaip paaiškinti ramunėlių arbatą su skonio ir kvapo stiprikliais? Jau ir saldainiai yra ne šokoladiniai, o šokoladinio skonio. Ir kaip manote, kiek visas šitas grožis atpigo. Tik tiek, kad tie, kurie dar bandė gaminti kokybiškus produktus, bankrutuotų.

Kažkaip su kiekvienu vitaminu E pradedu jausti, kad nebenoriu daugiau nuolaidos. Pradedu jausti, kad pradedu baidytis nuolaidų. Nesusikalbu su žmonėmis, kurie siūlo pigiau. Gal tai alergija, o gal tai nuolaidos baimė, nes intuicija sako, kad jau viskas, ką aplinkui siūlo nusipirkti, yra šlamštas, net jeigu aiškina, kad mažesnė kaina yra dėl sumažėjusio antkainio. Kiek gali mažėti kaina, juk yra riba. Mažiau nulio vis vien nebus. Ir kas nustatys, kada ta riba yra pasiekta? Bent jau pagal E vitaminų kiekį maiste galime sakyti, kad ta riba jau senai peržengta.

Tiesa pasakius, bandžiau ieškoti kokybiškų daiktų, kurie turėtų kokius nors kokybės vertinimus. „Sveikas maistas“ bando padėti susigaudyti maisto srityje. Yra kelios specializuotos elektronikos parduotuvės. O su drabužiais tai tragedija. Jeigu nori kostiumo, tai labiau apsimoka nuskristi į Milaną ir nusipirkti šių metų sezono kostiumą, negu pirkti kelių sezonų senumo kostiumą Lietuvoje.

Bendras vaizdelis, kad konsultantams pavyko išspręsti problemas, susijusias su mėšlo skoniu, nes mes net nepajutom, kad jau valgome ne sviestą.

Share/Bookmark

Ar galima tą pati produktą parduoti skirtingomis kainomis? “Žinoma, jei pirkėjas, perkantis brangiau, nežino apie mažesnę kainą”, – atsakys daugelis.

O ar galima parduoti tą patį produktą brangiau, jei pirkėjas žino apie mažesnę kainą ?

Aišku, kad galima. Kaip pavyzdys galėtų būti lietuviškas pasas.  Juk pats pasas nesiskiria, ar perki jį už 100, ar už 200 litų. Taip pat aviakompanijos tai daro – jei pirksi bilietą labai iš anksto, sumokėsi mažiau nei paskutinę dieną. Nesvarbu, kada (ir už kiek) nusipirkai bilietą, bet gausi tą patį lėktuvą, stiuardesę ir lakūną.

Bet minėtais atvejais, nors pats produktas buvo toks pats, tačiau visame pakete kažkas skyrėsi, todėl logiškai galima paaiškinti kainų skirtumą.

Tačiau savaitgalį susidūriau su atveju, kai parduotuvės lentynoje (RIMI) toks pats produktas pateikimas 2 skirtingomis kainomis (žr. foto). Kadangi alkoholio versle praleidau ne vienerius metus, tai esu įsitikinęs, kad vienintelis tų produktų skirtumas – barkodo numeris. Tiek litražas, tiek stiprumas visiškai vienodi. Net gamintojas tas pats (kitaip ir būti negali).

Nors kainos skirtumas labai nedidelis, kodėl tokiu atveju klientas rinksis (?) brangesnę prekę, tikrai nežinau. Bet atvejis įdomus.

Share/Bookmark

Beveik nuolat su savimi žaidžiu tokį žaidimą. Vadinasi jis “O kaip daryčiau aš?”. Tarkime, skaitau laikraštį, bendrauju su kokiais nors žmonėmis, keliauju – probleminių situacijų nors vežimu vešk. Jei geriau pasigilinus, gyvenimas susideda iš daugybės įvairiausių problemų, o minėtas žaidimas, nors ir vyksta mintyse, padeda ne tik puoselėti win-win mąstymą, bet ir realiai išspręsti bent jau tas problemas dalį problemų, kurios supa mane patį.

Taigi prieš dvi savaites besilankydamas Žemaitijoje netyčia susiduriu su vienu ūkininku. Tiksliau, su ūkininko kaimynais. Augina tasai kaimynas ūkininkas šilauoges, tai tokios kultūriškai patiuninguotos mėlynės. Dilema – uogos gražios, gardžios, tačiau pardavinėti nesiseka, nes “ne visi žmonės ir mėsai randa pinigų, ką ten uogoms” (RIMI kaina siekia ~20 Lt/kg). Taigi jeigu nepavyksta sutarti su prekybos tinklu, tai prisirinkęs uogų (ir susimokėjęs rinkėjams, o jei dar legaliai…) gali būti netyčia pasmerktas pats jas ir valgyti. Žodžiu, krizė.

Pradedu žaisti tą žaidimą. Pirma mintis – užsienio rinkos. Gal švedai mėgsta šilauoges, gal suomiai. Bet laiko rinkų paieškai nelabai yra, uogos jau prisirpusios. Antra mintis – mokėti uogų rinkėjams juodais. Bet, mąstau, šį sąnaudų optimizacijos būdą ūkininkas, neabejotinai, žino geriau už mane. Nagi, mąstyk. Trečia mintis – gaminti galutinį produktą (uogienes) ir mėginti jį pardavinėti. Hm, jei žmonės neįperka šviežių uogų, ar įpirks uogienes? Be to, mes gi su prekybos centrais nedraugaujam. Kokie dar variantai? Ketvirta mintis – kitąmet auginti rugius ir virti samagoną, jei krizė dar tęsis – paklausa garantuota. Žodžiu, pasiduodu, žaidimą pralošiau. Tokiais atvejais visada turiu pasiteisinimą – “nepakako informacijos geram sprendimui sugalvoti”.

Tačiau dzūkai, matyt, labiau tikėjo, kad šį žaidimą galima laimėti:

Veiksmas vyksta Dargužių kaimo apylinkėse. Įėjimas nemokamas, užėjus galima rinktis ir valgyti kiek nori. Išėjus iš lauko pasveriamas prisirinktų uogų kiekis. Kaina – 8 Lt/kg.

Ar tai sprendimas? Sprendžiant iš to, kad vienas pažįstamas, prisirinkęs čia šilauogių, tiesiog tryško teigiamomis emocijomis Facebook’e, matyt, nueita teisingu keliu. Kodėl aš to nesugalvojau? Matyt, pritrūko informacijos

P.S. Ištrauka iš draugo laiško:

Adreso tikslaus nėra, bet rasti labai paprasta.
Važiuoji iš Vilniaus link Druskininkų, kol maždaug 45 km privažiuoji ženklą (Dargužiai – 1 km), čia yra tarp Pirčiupių ir Valkininkų, be to tenai yra geltonas reklaminis stendas su informacija.
Indus galima atsivežti savo, galima nusipirkti ir tenai.
Taip pat galima nusipirkti jau priskintų uogų. Kaina – 12 Lt/kg.

Rinkti labai paprasta ir greita.

Tiesa, šilauogės baigsis už kokių dviejų savaičių, maždaug iki rugpjūčio 20 d.”

Ramūno Matonio nuotraukos

Share/Bookmark

Viešumas yra kaip narkotikai. Kai tik duoda vieną dozę, po kiek laiko norisi kitos. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai.

Šiandien Lietuvos bankas pradėjo skelbti VILIBORą ir darys tai kiekvieną darbo dieną.

VZ.lt palygino pirmąsias paskelbtas palūkanų normas ir pranešė, kad brangiausiai skolina “Nordea”.

Tačiau kažkaip pamiršo, kad 2009 m. sausio pradžioje būtent šis bankas buvo išmestas iš barščių:

„Pirmą kartą sumažėjo (palūkanos – aut. past.), kai sumažinom privalomas atsargas, o dabar peržiūrėjom tuos bankus. Faktiškai buvo remiamasi šešių bankų kotiruotėmis, kurias jie skelbdavo. Mes peržiūrėjom tą sąrašą ir iš jo išjungėm vieną banką, kuris skelbdavo pačias aukščiausias palūkanas, bet nedalyvaudavo toje rinkoje“, – teigė R.Šarkinas.

Sausio pradžioje VILIBOR (6 mėn.) sumažėjo apie 1,5 proc., kai Lietuvos bankas iš VILIBOR bankų „krepšelio“ pašalino paskolų neteikusį, tačiau aukštas palūkanas nustačiusį „Nordea“.

Po trijų mėnesių, 2009 m. balandį, “Nordea” į barščius grįžo. Buvo pakartotas ankstesnio išmetimo motyvas:

„Nordea praktiškai tik skolinosi. Formaliai mes žiūrime, ar užima 5% rinkos. Tačiau yra ir kitas filtras: žiūrime, ar skelbiamos kotiruotės atitinka rinkos sąlygas, ar bankas skolino“, -  primena p. Kregždė.

Taigi skolinimas yra būtina sąlyga, jei nori būti žaidime.

Praeina dar pora mėnesių ir birželį mes visi skaitome:

VILIBOR penktadienį sumušė pusmečio rekordą. Komercinių bankų atstovai tvirtina, kad palūkanas litais didina kalbos apie galimą kaimyninės Latvijos valiutos lato devalvavimą (…).

„Čia gal atskirais momentais kai kurie bankai, siekdami kažkokių tikslų, padidina savo kotiruotes – ar metų, ar pusės metų ar panašiai, bet jis (VILIBOR) turėtų mažėti“, – teigia Reinoldijus Šarkinas, Lietuvos banko pirmininkas (…).

Komercinių bankų atstovai neigia kalbas, kad dirbtinai kelia VILIBOR. Jų teigimu, paskolų litais pabrangimui įtakos daro spekuliacijos apie kaimyninės šalies Latvijos valiutos – lato – galimą devalvavimą.

Taigi įtaką daro spekuliacijos arba, kitaip tariant, spekuliantų nervinė būsena. Jeigu jie vartotų daugiau valerijono, tai didžioji Lietuvos gyventojų dalis už būsto kreditus mokėtų gerokai mažiau. Aš manau, paprasti žmonės netgi būtų linkę apmokėti tabletes, o kai kurie netgi kiekvieną rytą darytų atpalaiduojančius masažus tiems konkretiems spekuliantams, kurie nustato tuos tarpbankinio “pageidavimo skolinti” indeksus savo banke.

Tačiau visa ši nervinė atmosfera turi racionalių žodžių makalošės pagrindimą. Apie tai parašė tinklaraštininkas Mr-Script, dirbantis “Nordea”, o kadangi aš iš pirmo karto neįsikertu, tad ir vadinu tai makaloše (šiame žodyje daug savikritikos).

Kaip žinia, VILIBORas yra sudaromas pagal bankų indeksų vidurkį pagal tokią formulę:

Kiekvieno termino VILIBOR apskaičiuojamos taip: didžiausia ir mažiausia užfiksuotos atitinkamo termino palūkanų normos atmetamos, o iš likusių atitinkamo termino palūkanų normų apskaičiuojamas aritmetinis vidurkis.

O Mr-Script netgi padarė lentelę:

Žiūriu į šios dienos vidurkius, kuriuos pateikia Lietuvos bankas (LB), ir nesuprantu, kodėl 6 mėn. vidurkis, LB skaičiavimais yra 9,14, o man (pagal formulę atmetus MAX ir MIN) gaunasi 9,25.

Pasirodo:

VILIBOR apskaičiavimui naudojamos minėtų terminų ne mažiau kaip 5 bankų skelbiamos palūkanų normos.

Taigi, jei du (ar daugiau) bankai padaro tą patį indeksą, jie abu nebeatminusuojami. Tik kažkaip tas labai neakcentuojama. Netgi Mr-Script šį momentą pamiršo. Tačiau turiu įtarimą, kad bankams patogu tai pamiršti. Ypač, kai ieškomi partneriai MAX lubose.

Bet, kaip sakant, ближе к делу:

• Kadangi LB pradėjo skelbti bankų taikomas tarpbankinių paskolų palūkanas, tai aš, kaip viešumo narkomanas, norėčiau žinoti ir realią sumą, kiek pagal tą indeksą buvo paskolinta. Juolab, kaip duoda suprasti LB vyrai, skolinimas yra būtina sąlyga, norint būti tarp VILIBOR išrinktųjų.
• Tuomet mes žinotume ne pageidajamą lito kainą spekuliacinėje tarpbankinėje rinkoje, bet REALIĄ kainą. Jei devalvacinis bailys paskolino kitam bankui vos vieną litą trims mėnesiams už 10,2 proc. palūkanas, tai gal kokia dvidešimtinė tą dieną buvo prasukta už 7,6 proc. Nes dabartinė VILIBOR formulė skaičiuoja ne paskolinto lito kainos vidurkį, bet tarpbankinėje rinkoje dirbančių spekuliantų nervinę būklę.
• Vieno banko “išjungimas”, sumažinęs VILIBORą pusantro procento, reiškė +1.500 Lt (piniginėje) per metus tam žmogeliui, kuris turi pasiėmęs 100.000 Lt paskolėlę litais. O kas pasakys, kiek tam žmogeliui atnešė minuso to ar kito banko “neišjungimas”? O kokia suma stovi prie to minuso, jei įvertinsime visus litais paimtus kreditus pastaruosius keletą metų?
• Puikiai suprantu, kad mūsų ‘BORas’ skaičiuojamas pagal kokį nors best practice modelį, kad kitose šalyse yra panašiai. Abejoju, kad šioje srityje mes taptume kitokie. Bet ir nesiūlau nieko keisti – net formulės. Aš tik staiga labai užsimaniau sužinoti, kaip koreliuojasi mano banko spekulianto nervai su realiai paskolinamais pinigais. Ar jis tik tuščiai myžčioja, o gal vis tik ir šį bei tą sugeba paskolinti.

Share/Bookmark

VVS naudos paskaičiavimas sukėlė diskusijas. Todėl teks truputį apžvelgti sunkumus, kurie iškyla norint įvertinti IT naudą.

1. IT gali padėti sutrumpinti laiką. Bet kur? Į tai labai gerai atsako TPS tėvas Ohno Taiichi: „All we are doing is looking at the time line from the moment the customer gives us an order to the point when we collect the cash. And we are reducing that time line…“. Dabar rimtai: ar kas nors tiki, kad įmonėje, kur už šį procesą atsako penki žmonės, drastiškai įmanoma sutrumpinti laiką? Kai tai supranti, pasidaro aišku, kad bet kokie minučių skaičiavimai tampa beprasmiai.
2. Gali sutaupyti. Dauguma atvejų mes kalbame apie atsargų valdymą (ne vien sandėlio). Bet jeigu peržvelgsite savo klientus, pamatysite, kad dauguma jų yra paslaugų įmonės. Įdomu, kas pas juos yra atsargos? Turbūt klientai, ir kaip mes juos ruošiamės taupyti? Be abejo, net ir Lietuvoje galima rasti pakankamai didelę įmonę, kurios padalinių vadovai geriau užsisakys reikiamų medžiagų, negu paieškos jų kito padalinio sandėlyje, bet čia mes jau daugiau šnekame apie trečią naudą.
3. Tvarka. Visi žinome, kad kiekvienas tą pati darbą padaro truputį kitaip. Ir kai tokį patį darbą daro trys skirtingi žmonės, mes turime kūrybinę netvarką, bet jeigu tai daro dvidešimt žmonių, tada jau gaunasi chaosas. Pabandykite surasti reikiamą dokumentą trijų žmonių kolektyve. Tai užims gerą pusvalandį, o va tarp 20 žmonių net neieškosite – bus lengviau ir greičiau iš naujo parašyti. Būtent tokiuose smulkiuose dalykuose ir turėtų pagelbėti VVS, jeigu toji įmonė yra maža. Bet kaip paskaičiuoti tvarkos naudą? Dabartinė statistika gali sumeluoti ką tik nori, bet kas galėtų paneigti šį teiginį: jeigu jūsų pardavimai siekia 0.5 milijardo USD, tai VVS diegimas atsipirks vien dėl tvarkos įvedimo.

Va ir gavosi, kad Lietuvoje yra gal koks desėtkas įmonių, kurioms yra prasmė skaičiuoti ir gauti atsakymą į klausimą: „Kiek aš daugiau uždirbsiu?“. O visiems kitiems galima tik šypsantis pasakyti: „Mane įtikinėjo jūsų konkurentai, kad tai jums bus per brangu“.

Share/Bookmark

Mano verslo modelis – pardavinėti šiltą orą. Gal atrodytų keista, bet rezultatas toks, kad už kliento pinigus parduodu jam jo paties pinigus. Atrodytų keista, ir tikrai už tai niekas nemokėtų. Bet ką padarysi, deja, praktiškai niekas nemokina, kaip surasti, kur įmonėje pinigai guli. Todėl pagalba šiame procese yra vertinama. Bet ar tikrai jį yra vertinga?

Vertę iš tikro labai sunku nustatyti, gerai jeigu tai lengva išmatuoti “padidėjusiais” pinigais. O krizės metu faktą, kad pinigų nesumažėjo, ar galime laikyti verte? Net jeigu kažkaip įrodėte savo vertę, visada žmogus, kuris priima sprendimą, nori įvertinti kaštus. Kaip galime įvertinti kaštus visiškai naujo daikto, paslaugos? Žmogus empyriškai bando lyginti su kuo nors, ką gerai pažįsta. Todėl dažnai man tenka stebėti pardavėjų ginčus, kad kaina yra lemiantis faktorius.

Nesigilinsiu į analizės metodiką, bet pateiksiu pagrindinius principus. Jeigu jums reiktų greitai sugalvoti skaičių tarp vieno ir trijų, tai būtų … du. Gal jūs konkrečiai ir nesugalvojote šio skaičiaus, bet statistika rodo, kad apie 70% žmonių pasirenka skaičių du. Aš tą, gerai žinau, nes viena stipriaisiais gėrimais prekiaujanti įmonė netgi pabandė patikrinti šį teiginį ir iš tos pačios statinės į tokius pačius butelius pylė degtinę. Skyrėsi pavadinimai ir, be abejo, kaina. Kaip mes ir teigėm, daugiausia parsidavė vidutinę kainą turintis gėrimas. Buvo labai įdomu klausyti barmenų pasakojimus apie klientų ginčus kuri degtinė iš šių trijų “rūšių” yra geriausia.

Kaip matote, vertė su kaina (kuri yra mokama, kad gautume vertę) nelabai jau yra aiškiai susieta. Kaina daugiau susieta su aplinkos kaina. O kas iš to seka?

• Statistika visada meluoja. Ji operuoja vidutiniais skaičiais, ir pagal ją ligoninė yra sveikiausių žmonių sambūris, nes vidutinė temperatūra yra 36.6 laipsnio. Tiesa, kai kurių gal yra didesnė negu 39 laipsniai, o kai kurių yra jau pasiekusiu šaldytuvų temperatūrą.  Tas pats man atsitiko ir su NT rinkos analize. Vidutiniškai kainos sumažėjo, bet kadangi aš žiūrėjau tik namus, ir tik prestižiniuose Vilniaus rajonuose, ir tik tam tikrose kainos rėžiuose, tai gavosi, kad tie trys namai, kurie atitiko reikalavimus, pabrango. Bet atvirai pasakius, man trijų namų nereikia. Taigi gavosi, kad tas konkretus namas pabrango 15% . Ir kaip aš dabar galiu tikėti statistika!
• Kitas efektas yra tai, kad nuolaidos užtuot atnešusios naudą atneša žalos. Sakykime, kad dėl nuolaidų jūsų ir konkurentų produktas nieko nekainuoja. Tai kaip tada juos sulyginti? Kurio kaštai yra mažesni? Beje, tokia situacija yra IT rinkoje. Linux vis dar reklamuojasi, kaip nieko nekainuojantis, bet kainuojančios versijos yra populiaresnės už nemokamas. Be to, visi žinom, kad už dyką gauto daikto nevertiname. Todėl visada už savo paslaugas imu pinigus. BET… Visada turi būti BET.  Stengiuosi, kad būtų vidutinė kaina, nes maža kaina asocijuojasi su nekokybiškais arba jau panaudotais daiktais, o per didelė – nesukelia vertės ir kainos optimalaus santykio pojūčio. Be to, visada norisi daug, o mokant brangiai daug negausi.

Išvada: niekada nieko neduokite už dyką, nes pateikęs tokį pasiūlymą ką tik parodėte, kad jis yra bevertis. Gal todėl Linux taip ir nepavyko užkariauti rinkos, nes klientams tai iš tos pačios statinės (programuotojų), tam pačiam butelyje (kompiuteryje) įpiltas gėralas, bet kadangi nieko nekainuojantis, tai ir asocijuojasi su antrarūšiu produktu. O kas nori naudoti antrarūšį produktą? Niekada nesukelkite beverčio asociacijų, ypač krizės metu.

Share/Bookmark

Yra senas anekdotas:

Vieno piliečio paklausė:

- Kiek bus 2+2 ?
- Viskas priklauso nuo to, ar perkate ar parduodate, – atsakė šis.

Pasirodo, tai ne tik anekdotinė situacija. Kadangi daug tenka skraidyti, tai mėgstu bilietus pirktis “online”.  Tačiau visiškai neseniai pirkdamas bilietus FlyLAL tinklapyje susidūriau su labai įdomia matematika. Žemiau pateikiu „screen shot‘us“ apie bilieto kainą. Pasirodo, 1988 LT + 0 + 0 + 0 = 2088 Lt.

Kolkas oficialių komentarų iš FlyLAL atstovų nesulaukta, bet kai sulauksiu, būtinai parašysiu

Taip kad - to be continued

Share/Bookmark

Jau kurį laiką galvoju, kad reikėtų kažkaip sureaguoti į Artūro Račo įrašą apie tai, kad infliacija tikrai nepadidėjo tiek, kiek padidėjo kavos ir blynelių kainos “Double Coffee” kavinėse.

Taip, reikia vandenį pašildyti, reikia nuomą ir atlyginimus mokėti, tačiau ar viskas per pastaruosius porą metų pabrango 60-70 procentų? Elektra brango minimaliai, netikiu, kad Double Cafe padavėjai gautų daugiau nei 2000 litų algos, nuoma taip pat galėjo pabrangti kokiais 10-15 proc. jei iš viso brango.

Taigi p. Račas stebisi, kad kainos “Double Coffee” padidėjo kur kas daugiau, nei didėjo infliacija – ir toks nusistebėjimas p. Račą gerokai sunervino ir jis nusprendė į “Double Coffee” nebevaikščioti.

Apie kainas kažkada rašė Nerius “Delfyje” – jei gamintojai nustatinėtų kainą ne pagal sąnaudas, bet pagal vertę klientui, gamintojai galėtų uždirbti daugiau ir kartu labiau patenkinti savo vartotojų poreikius. Juk kai mums kažko labai reikia, mes už tai esame pasiryžę pakloti žymiai daugiau. Būtent taip pasielgė ir “Double Coffee” – pakėlė kainas tiek, kad klientai vis tiek moka.

Tiesa, ne visi. Ponas Račas yra tarp tų, kurie “nubyrėjo” kavinėms pakėlus kainas. Tokio klientų nubyrėjimo bijo labai daug gamintojų ar paslaugų teikėjų: “Juk prarasiu klientą!”.  Ir nepaisant to, kad padidinus kainas prarandama dalis klientų, ta likusioji dalis nenubyrėjusiųjų atneša tiek pat pelno (arba daugiau), nei uždirbdavote anksčiau. Taigi uždirbama tiek pat, nors pastangų įdedama mažiau. O ar ne tokia yra verslo esmė?

Šioje vietoje atsiras teigiančių, kad verslo esmė yra tenkinti klientų poreikius. “O kadangi tie klientai turi poreikį valgyti pigiai, tai ir siūlyti jiems turime patiekalus už prieinamą kainą”, – aš taip nemanau. Ponas Račas ir kiti nusivylę ex-klientai ras kur pavalgyti – nueis į “Pizza Jazz”, “Avilį” ar Vyriausybės kanceliarijos kavinę. Klientų poreikius patenkins “Double Coffee” konkurentai, kai tuo tarpu pastaroji kals tokį patį pinigą turėdami daugiau laisvų staliukų.

Taigi prekės kainą gali sudaryti nebūtinai sąnaudos+pelno marža – kaip tai skaičiuoja p. Račas ir, deja, įpratę skaičiuoti nemaža dalis verslininkų. Kainą apsprendžia vertė, kurią gauna klientas – vienam ta vertė yra pupelėmis įdarytas kavinės stalas, kitam – ypatingo skonio lietiniai su įdaru, trečiam – greitai pagaminami patiekalai ir nekvailai besišypsanti padavėja. Man asmeniškai patinka visi minėti trys dalykai, galbūt todėl dar “nenubyrėjau”. Tiesą sakant “Double Coffee” lankausi taip retai, kad ir kainų padidėjimo nepastebėjau (man kur kas mielesnė naminė kava).

O parašyti apie tai nusprendžiau šiandien, kai reikėjo “pravaryti” automobilį pro techninę apžiūrą. Kaip ir dauguma tautiečių, neturėjau nei gesintuvo, nei vaistinėlės, nei “trikampio” (atvažiavau į tech. apžiūrą labai netikėtai – paskutinę dieną). Už visą tai vietiniame “Tuvlitos” kioskelyje suplojau beveik šimtą litų, nors infliacija tikrai tiek neišaugo. Išaugo ‘tingėjimo važinėti ir ieškoti pigesnio gesintuvo’ lygis, kurį “Tuvlita” sėkmingai išnaudojo patenkindama mano poreikį praeiti tech. apžiūrą iš pirmo karto per 10 min.

Share/Bookmark