Common sense

Buvau sau prižadėjęs, kad apie “Snorą” nerašysiu, bet negaliu susilaikyti nepapurkštavęs, regėdamas sėkmingą lobistų darbą.

O pradėkime nuo paprasto susipažinimo. Paimkime banknotą ir perskaitykime visus užrašus. Neapima keistas jausmas, kad kažko trūksta, kad jūs patikėtumėte, kad rankose laikote pinigą? Kur grasinamas užrašas, kad pinigų padirbinėjimas yra nusikalstama veikla? Tokį užrašą radau ant Baltarusiškų rublių, bet nei litas, nei euras, nei doleris tokių užrašų neturi.

Tiesą pasakius, naujuose pasuose įrašytas kažkoks kažkam prašymas. Ech, kur tas senas aiškus valstybės įsipareigojimas: „Šis pasas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika“. Beje, smetoniškuose lituose buvo užrašas, kad padirbimas įstatymais draudžiamas. Kodėl ir kur dingo toks svarbus įsipareigojimas, skaitytojai savo teorijomis galės pasidalinti komentaruose.

Gerai, jau supratom, kad banknotai valstybei nebeįdomūs, tiksliau sakant, grynieji pinigai ateities neturi. O kas turi? Gal elektroniniai pinigai bus paklausiausi? Ir čia išryškėja labai įdomus dalykas: jeigu turi grynuosius, tai visada gali atskirti, ar jie tikri, ar padirbti. Bet jeigu turi elektroninius pinigus, kaip galima patikrinti, ar jie tikri? Elektroninis pinigais yra sudarytas iš tokių pačių bitukų, baitukų, kaip ir sexy paveiksliukas. Aš čia sutirštinau spalvas, nors, tiesą pasakius, tai yra seniai išrastas būdas (1,2). Beje, jis taip gerai naudojamas, kad valstybės nustojo skelbti, kiek yra pinigų. Gal jos pačios nežino, kiek ir kas pinigų prikūrė?

Ir čia mes prieiname prie įdomiausių klausimų:

• Pinigų teorijos, susijusios su grynaisiais ir aukso standartu, jau nelabai paaiškina, kas vyksta. JAV FED pinigus elektroniškai daugina kaip super kompiuteris, o va infliacija neprasideda?
• Kodėl valstybė, kurios nuosavybė yra pinigai, turi juos skolintis iš privačių bankų?
• Kodėl bankai nustojo skolinti verslui?

Aš pradėjau skaityti keletą teorijų apie pinigus, ir jas numečiau. Nes pinigai nėra vertinami kaip prekė. Infliacija ir defliacija – tai mums gerai žinomas paklausos ir pasiūlos modelis. Tiesa, ši prekė pati likvidžiausia. Visomis prasmėmis. Ir dar: visos teorijos vienaip ar kitaip susijusios su grynaisiais arba aukso standartu. Tai reiškia, kad pinigų masės augimas kada nors įsisotins.

Na, elektroniniai pinigai neplanuoja įsisotinti, ribų elektroniniams skaičiams juk nėra. Va, tada supranti, kad FED išleisti milijardai – tai tik fikcija, nes ekspertai skaičiuoja, kad rinkoje pinigų trūkumas siekia maždaug 1,5 trilioną (1.500.000.000.000) dolerių. Apie kokią infliaciją galime kalbėti, jeigu pinigų trūkumas yra toks didelis?

Kažkur skaičiau, kad visos krizės prasideda nuo pinigų trūkumo. Jeigu sulygintumėte Graikijos ir JAV makroekonomikos rodiklius, rastumėte kelių procentų skirtumus. Tai kodėl viena bankrutuoja, o kita yra didžiausia pasaulio ekonomika? Skirtumas tik vienas ir labai mažas: Graikija negali spausdinti pinigų. Tiesa, Vokietija su Prancūzija gali, todėl ir gelbsti Graikiją. O dar tiksliau – Vokietijos ir Prancūzijos bankai melžia Graikiją.

Pamėginkime Graikijos pavadinimą pakeisti į Lietuvą. Mes irgi kažkada sumąstėme, kad litų nespausdinsime. Aš taip nesumąsčiau, todėl įdomu, kam tokia mintis šovė? Žinome, kad įstatymus leidžia Seimas. Gal yra nors vienas seimūnas, kuris gerai išmano bankų veiklą? Tiek gerai, kad galėtų suprasti, kokius įstatymus reikia išleisti? Hmm, reiškia, jiems įstatymus rašo KAŽKAS. Vadinasi, tie KAŽKAS ir sumąstė. Nes klausimas taip ir lieka neatsakytas, kodėl Lenkijai devalvacija yra gerai, o Lietuvai yra blogai. Žinau, kad per devalvaciją visi nukenčia. Bet tai trumpalaikė kančia, o kas ilgam nukenčia? Tiksliau, kieno skolų portfelis labiausiai nukenčia? Na, va, ir išsiaiškinome, kodėl Lietuvos Valstybė negali atvirai leisti pinigų.

Bet pinigų trūksta ir jų reikia sukurti. Ir čia maloniai pasiūlo paslaugas pinigų kūrime komerciniai bankai. Kurie gali lengvai sukurti elektroninius pinigus ir nustatyti palūkanas. Negi kas nors mano, kad Viliboras yra konkurencijos rodiklis, o ne dar vienas gražus įrankis legalizuoti bankų godumą? Ypač, kai bankai tarpusavyje net neatlieka operacijų pagal klientams primestą Viliborą. Kitaip tariant, Lietuvos Vyriausybei reikia draugiškai nusiteikusio banko, kuris galėtu papigiai paskolinti.

Taip pabandė padaryti Lietuvos Bankas, bet triukšmo užteko, nors 99,999% Lietuvos gyventojų nesuprato, dėl ko valdžia tarpusavyje pradėjo rietis.

Ir tada nukrito “Snoras”. Na, nacionalizavom. O kas, jei vietoj bankroto, būtume visus indėlininkus nuraminę, juk vis vien ne visi būtų puolę išsiimti pinigus, žiūrėk, ir būtų reikėję pridėti kelis kartus mažiau, negu dabar išmokėjom indėlininkams.

Bet svarbiausia, kad būtume gavę priėjimą prie pinigų spausdinimo sistemos. Nes dabar, kad spausdintum pinigus, nereikia suprasti poligrafijos, tereikia praeiti LB reikalavimus, pasivadinti banku, nusipirkti kompą, įsidėti excelį ir paskelbti, kad jis apskaito pinigus, ir visi auditoriai turi tikėti tuo exceliu. Jeigu kas nors excelio skaičiuose nepatinka, galima juos pakoreguoti. Kas atskirs, kur tikri, o kur netikri bitukai, baitukai?

Idealus variantas Vyriausybei: pati padeda indėlį į savo banką, ir pati sau pasiskolina, ir dar už kokį nori procentą. O jeigu pati nesugebės gražinti paskolos, subankrotins banką. Ir niekas niekam neliks skolingas, ir pinigų visi turės, kiek reikia. Bet tai gali kai kam nepatikti. Štai kodėl taip greitai LB po nacionalizavimo subankrotino “Snorą”, net neleido Vyriausybei pasiimti solidžios paskolos. Neduok Dieve, kitų bankų pelnai nukentės: geriau ne pelnus skelbtų, o kiek mokesčių sumokės nuo pelno. Tiesą pasakius, nepraėjo nė pusmetis, ir kai kas Vyriausybėje prabudo, bet sprendžiant iš kitų straipsnių bus greitai vėl užmigdytas.

Liko paskutinis klausimas: tai kodėl bankai nustojo skolinti verslui. Atsakymas paprastas. Tarkime, paskolino gamyklai X, ji prigamino gaminių Y, ir jų niekas neperka, nes 20% yra bedarbiai, o dar likusi 20% dirbančiųjų gauna minimumą, kuris yra mažesnis už pašalpas. Ką reikėjo daryti kitaip? Manau, kad jau vėlu mojuoti kumščiais, nors vartojimą vis vien reikia skatinti, o tam reikia pinigų. Ir gal užuot juos davę bankamas išdalinti, būtume geriau daugiau davę eiliniams dirbantiesiems?

Share/Bookmark

Besivažinėjant dviračiu žmona man pareiškė:

- Turiu tau pasakyti vieną dalyką. Tik negaliu apsispręsti, ar tai, ką pasakysiu, bus ultimatumas, pretenzija ar pastaba. Viskas priklausys nuo konteksto.

Apie bankus pastaruoju metu daug rašo ne tik commonsense.lt, bet ir žurnalistai. Tiesa, kartais jų parašymai būna tokie paviršutiniški, kad net neužkabina problemos. Aš bankininkystėje jaučiuosi totaliu profanu, todėl vis ieškau atsakymų į mane neramintančius klausimus. Ir tikiuosi rasti tokį atsakymą, kurį suprastų ir mano senelė. Taigi pradėkime nuo minčių, kurios priklauso nuo konteksto.

Transakcijos mokestis

Artėja transakcijos mokestis, tiesa, vadinamas finansinių sandorių mokesčiu (ateityje mokesčio sritį visada galima praplėsti). Biurokratai mano, kad tai sumažintų bankų krizių riziką. Kažkoks bullshit’as. Nejaugi biurokratai tokie naivūs ir nesupranta, kad mokestis bus permestas galutiniam vartotojui, o krizės vyksta ne dėl transakcijų. Nors, ką aš suprantu bankų ir biurokratų santykiuose.

Pridėtinė vertė

Bankas lyg ir PVM mokėtojas, bet didelė dalis jų paslaugų nėra PVM objektas.  Taip ir nesuprantu, ar jie kuria pridėtinę vertę, ar ne? Tiesa šiuo klausimu galvazmogupuosia žadėjo pasidomėti, taigi lauksime įrašo.

Palūkanos

Palūkanos – pats nuostabiausias skolintojų išradimas. Įsivaizduokite, kad sėdite saloje. Yra tik 100 akmenų, ir visus tuos akmenis turi vienas iš sėdinčių saloje. Kitam reikia akmenų verslui arba namui. Taigi akmenų savininkas sutinka paskolinti visus akmenis su sąlyga, kad reiks grąžinti su palūkanomis, t.y. 101 akmenį. Va man ir stojasi klausimas: iš kur galima gauti dar tą papildomą akmenį? Sukurti akmenį iš oro, ar tikėtis, kad „Авось пронесет“?

Kaip galima tokią sistemą naudoti ir šventai tikėti jos naudingumu, o ne žala? Vienas iš tokios sistemos efektų –  laikui bėgant mes visi tapsime bankų skolininkais ir viso aplink supančio turto nuomotojais. O nuomotojas galės nustatinėti tokias kainas, kokias norės. Jau rašiau, kad mes nesugebam sukaupti turto, o dabar dar tapsime monetarinės sistemos vergais, nes turto arba, tiksliau, pinigų turėsime tik egzistavimui.

Infliacija

Apie palūkanas jau paminėjau, o dar pridėkime infliacija. Vėl pradės kai kurie skaitytojai šaukti, kad CB čia nieko negali padaryti, bet pati sistema yra labai įdomi. Kadangi Lietuvoje galima pasiimti paskolas eurais, tai labai lengva padidinti pinigų kiekį, nes vis vien išleisi litus. Na, mums šiaip tai niekas pinigų neskolintų, bet atėjo ES fondai ir jie pradėjo dalinti pinigus už dyką. Dykai gauti pinigai neatrodo vertingi. Todėl automatiškai sukilo savikaina. Juk negi gaila mokėti daugiau, kai turi pinigų. Gavom infliaciją ir priežastį, kurios CB vaizduoja nematantis. Dėl didelės savikainos Lietuva prarado konkurencinį pranašumą, o bankai pasirūpino, kad mes viską sukištume į NT, t.y. pridėtinės vertės nekuriančius projektus. Va dabar ir turim suskilusią geldą, didelę savikainą visuose darbuose, ir darbus su maža pridėtine verte. Skambėtų kaip sąmokslo teorija, jeigu nebūtų mūsų realybė.

Bankų kortelės

Vieni bando žmones pasodinti ant SMS kreditų, kiti – ant kreditinių kortelių, treti – netgi mėgina riboti grynuosius. Mane stebina, kai žmonės nesupranta elementarios logikos. Tarkime, jūs turite pinigų ir norite ką nors pirkti. Taigi, jeigu turite grynuosius, tai tarp jūsų ir pardavėjo nieko nėra, o jeigu turite pinigus banke, tai jau tarp jūsų ir pardavėjo yra tarpininkas. Jeigu tiksliau panagrinėtume situaciją, tai jūs netgi neturite pinigų, juos turi tarpininkas. Beje, tasai tarpininkas prieš nieką neatsako ir gali keisti žaidimo taisykles, kaip jam patinka. Apkrauti jūsų pinigus mokesčiais, nuspręsti bankrutuoti (toli neieškant – banko Sekundė analogas Lehman Brothers) ar šiaip prisidengus kokia nors priežastim neišmokėti. Atvirai pasakius, man atsibodo keisti bankų užblokuotas korteles. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad grynieji valdo!

Multiplikatorius

Multiplikatoriaus naudojimas, tai tema kurios vengia bet koks bankininkas. Apie tai rašėme. Bet įraše mes minėjom tik pinigų multiplikatorių, o dar yra išvestiniai produktai, kurie pinigus kuria pagal formules, o kompiuteriai sugeneruoja pagal jas ataskaitas, o tada gauname, kad tik 3% visų pasaulyje judančių pinigų yra padengti grynaisiais. Visa kita yra kompiuterinis briedas.

Beturtis nuomotojas

Kad tai daroma su eiliniais piliečiais, tai net aklas pamatys. O kad taip padaroma su valstybe, niekas nenori šio klausimo pakasinėti giliau. Jau dabar dirbam pusę savo laiko valdžiai mokesčius sumokėti, greitai likusius pinigus dalinsime egzistencijai ir palūkanoms, kurias bankai nustatys pagal VILIBOR. Tik reikia suprasti, kad mokesčiai, kurie sumokami valstybei, tranzitu keliauja bankų palūkanoms apmokėti. Oi, Karla Marla buvo teisus: kas turi kapitalą, tas valdo pasaulį. Tik dabar kapitalas yra pinigai arba, tiksliau, kompiuteriniai skaičiukai. Ir visi mes dirbsime (o gal reikia sakyti vergausime?) bankams.

Patys skolinasi, iššvaisto ir tampa per dideli, kad bankrutuotu. Valstybės gali bankrutuoti, o bankai – ne? Tai kas valdo valstybę? Vyriausybė, CB ar bankai? Na, žiūrint, kiek valstybė turi įsipareigojimų bankams palyginti su įsipareigojimams piliečiams, manau, kad klausimas turi teisę gauti suprantamą atsakymą.

Bankai valdo pinigų kiekį ir krizes. Finansines krizes tai tikrai. Man patiko vieno ekonomisto komentarai apie Didžiąją Amerikos depresiją. Jis sakė, kad niekaip negali suprati, kaip gali būti vieną dieną klestinti ekonomika, o kitą dieną – krizė. Juk gamyklos visos stovi ir pasiruošusios dirbti, darbininkų yra ir jie pasiruošę viską padaryti ekonomikos augimo labui. Netgi vartotojai yra. Paklausa ir pasiūla niekur nedingo, kaip ir įrankiai jai patenkinti. O krizė yra, nes bankai nesusigaudo, kiek pinigų jie vis dėlto turi, ir kam ir kiek yra skolingi.

CB negali sutvarkyti bankų taikomų mokesčių dydžių, nes nėra įrankių tam atlikti. Tiesa, primiršta, kad tas kas ieško, tas randa. O gal geriau nematyti monopolijos?

Ateina indėnas į banką ir sako:

- Noriu gauti paskolą, nes pirksiu kailius už 1000 USD, juos apdirbsiu ir parduosiu už 5000 USD.

Bankininkas:

- Reikia užstato.

- Kas tas užstatas??? – klausia indėnas.

Bankininkas:

– Na, koks nors daiktas ar turtas, namas pagaliau, kad bankas būtų tikras, jog paskolą gražinsi.

Na, indėnas užstatė savo mašiną, gavo 1000 USD, po kiek laiko ateina į banką su 5000 USD, 1000 USD ir palūkanas sumoka bankui.

Bankininkas sako:

- Gal norite pas mus padėti indėlį, mes jums palūkanas mokėsime.

Indėnas:

– O kas tas indėlis?

- Na, paskolinate mums pinigų, mes jums po kiek laiko grąžiname su palūkanomis.

- O UŽSTATĄ BANKAS TURI? –  paklausė indėnas.

O rimtai: ką bankas be schemos su palūkanomis turi? Aišku, viskas priklauso nuo konteksto

Share/Bookmark

Apie tai, kad prie defliacijos vyriausybės nemoka gyventi, jau rašėme. O kaip su infliacija? Kodėl jį turi būti “gerai”?

Pabandykime sukurti idealią infliacijos gerumo priežasties-pasekmės seką. Tai, kad vyriausybė nemoka gyventi pagal pajamas, yra jau gyvenimo faktas. O, be to, kam taupyti, juk skolas reiks grąžinti kitiems. Taigi, tik laiko klausimas, kada bus įjungtas pinigų spausdinimo mechanizmas. Čia specialiai rašau mechanizmas, kad nekomentuotumėte, kad pinigų spausdinti Lietuva negali. Yra ir kitokie būdai, kaip padidinti pinigų masę. Nors kam įdomi statistika su tendencijomis arba žaidimas ekonomika su infliacija…

Taigi, tarkim, kad vis dėlto pinigus daugina tik vienas bankas – Lietuvos bankas. Ir kam jis tai daro? Ogi tam, kad paskolintų vyriausybei. Vyriausybė pinigų nesiruošia išdalinti. Cit, ir garsiai nesijuokti, o ruošiasi iš to gauti vertės. Bet kokiu atveju norint pasiimti tuos pinigus iš vyriausybės, teks truputį dirbti, o tam reikia arba samdyti naujus darbuotojus, arba didinti atlyginimus esamiems. Padidinę atlyginimus mes paskatinsime vartojimą. O jeigu yra padidėjusi paklausa, tai pats dievas liepia pakelti kainas ir tada gauname infliaciją. Sutrumpinta forma atrodo taip:

1. Atspausdiname pinigus ir perkame.
2. Tam, kad pasiimtume pinigus, turime samdyti darbuotojus (mažinam bedarbystę) arba didinam atlygimus esamiems darbuotojams (turtėja piliečiai, susidaro vidutinė klasė), kad intensyviau dirbtų.
3. Padidėjusi paklausa padidina kainas (su padidėjusiomis kainomis surenkame daugiau mokesčių ir gauname infliaciją).

Šioje sekoje tik infliacija yra neigiamas reiškinys, o, va, bedarbystės ir pajamų didėjimas yra vienas pliusas. Su infliacija didėja ir BVP, vėl tampame panašūs į tigrus. Tuo gali vyriausybė pasigirti, tačiau pamiršti paminėti padidėjusią infliaciją. Na, mes infliaciją turime. Tik, va, nedarbo lygis tai aukštokas ir atlyginimas nefantastinis. Panašu, kad kažkas nebeveikia. Pabandykime, dar kartą pamąstyti, tik nelogiškai naudodamiesi sveiku protu. Taigi papunkčiui.

1. Spausdinti pinigų negalime dėl valiutos modelio. Todėl skolinamės. Tiesa, palūkanų aptarnavimas iš karto suvalgys visas gautas papildomas lėšas. Taigi efektas bus gerokai mažesnis, negu prognozuoja vadovėliai.
2. Sakote, reikia samdyti darbuotojus. O kam, jei ir dabar dirbame tik viena pamaina, t.y. išnaudojame mažiau negu trečdalį našumo. Dabar dirbantys nėra pilnai apkrauti darbu. Tai nors atlyginimą pakelsim, ar ne? Koks čia atlyginimo kėlimas, kai tokių alkanų kaip aš yra ne vienas. O dar ir valstybė perka už mažiausią kainą: duodie, jeigu parduosime už žaliavos savikainą plius minimalus atlyginimas. O tai atsiras kamikadzė ir parduos tik už žaliavų savikainą.
3. Paklausa nepadidės, nes nei daugiau perkančių atsirado, nei daugiau pinigų turinčių.

Tai kur gi tie pinigai nusėdo?

Prieš 20 metų tie pinigai nusėsdavo į indėlius arba užsienio valiutos rezervus. O kur dabar? Žiūriu į žaliavų kainas ir kažkas kužda, kad tenai visi pinigai kaupiasi. O Lietuva savo žaliavų neturi, tai visi pinigai išplaukia, ir dar skolinamės iš užsienio. Tai kas pas mus lieka? Palūkanos. Va iš to ir gyvename.

Šis įrašas būtų apie nieką, jei ne tas likęs nemalonus jausmas, kad Lietuvos vyriausybei dar vienas įrankis krizei įveikti yra neprieinamas. Taigi dabar turėsime infliaciją, tik be jokios naudos.

Share/Bookmark

Vėl po truputį kyla diskusijos apie devalvaciją ir infliaciją. Kadangi jau viskas, kas plačiai žinoma, yra pasakyta, tai reikia surasti ką nors naujo. O naujo šio istorijoje yra klausimas: kiek? Ir, pasirodo, čia nieko naujo: mūsų litas nuvertėtų daugiau negu tris kartus. Jeigu norite argumentų, kurie skamba moksliškai, siūlau pasiskaityti čia ir čia.

Na, kai sužinojome, kiek mūsų litai verti, gal galime po devalvacijos būti ramūs? Bet pasirodo, kad kitas baubas žada litų nuvertėjimą dešimtadaliu. Tiesa, oficiali statistika šito niekada nepripažins. Todėl nusprendžiau pats padaryti kalėdinę prognozę. Kadangi nieko akademiško nesugebu sugalvoti, tai prisiminiau seną standartą – aukso standartą. Vėlgi skaičiuoti sudėtingai tingiu, todėl nevertinsiu visos eilės kriterijų, tokių kaip valiutų kurso pasikeitimo.

Dabar lieka tik susirasti, kiek auksas pabrango. Radau, bet supratau, kad į pagrindinį klausimą, tai kiek gi nuvertėjo litas, neatsakė. Aišku tik viena, kad kas metus nors po 15-20%.

Taigi susiradau kitą grafiką, jau eurais. Litas su euru susietas 2002 metais. Taigi pagal grafiką tada viena aukso uncija kainavo apie 330 eurų, o dabar apie 1050 eurų, t.y. tris kartus daugiau. Gaunasi, kad jeigu reiktų devalvuoti litą, tai už vieną eurą turėtume mokėti po 11 litų. Tik, kad, va, euras irgi nuvertėjo, todėl gal ir nereikės tiek mokėti.

Kažkada skaičiuodamas kitu metodu, gavau, kad pinigai per dešimt metų nuvertėja apie tris kartus. Naudodami aukso standartą gavome tokį patį rezultatą. Kas įdomu, per tuos pačius metus vieno kvadratinio metro kaina pakilo nuo 1k iki 3K. Dabar liko tik paskutinis klausimas, tai kokio lygio infliacija turi būti, kad gautume tokį pinigų nuvertėjimą? Man gavosi, kad infliacija turėtų siekti apie 30% 11% kasmet. Na, bet tikrai ne 7-8%, kaip bando pateikti oficiali statistika.

Va, dabar sėdžiu ir mąstau. Sakote, kad buvo NT burbulas? O gal tai buvo tiesiog turtas, kuris nepasidavė pinigų nuvertėjimo tendencijoms? Tiesa, neilgai, tik kokius 6-8 metus. Sakote, kad auksas jau brangsta dešimt metų. Gal tai dar vienas burbulas, ar žmonių bandymas išsaugoti greitai nuvertėjančius pinigus? Dabar man aiškėja, kodėl investuotojai ieško 30% investicijų grąžos per metus. Aišku, tokios paieškos sukelia madas ir tendencijas, o kartais ir burbulus.

Kiti metai – zuikio metai. O zuikis man asocijuojasi tik su greitu dauginimusi. Todėl visiems linkiu, kad jūsų pinigučiai prisidaugintų. Ir nemažiau negu 30% per metus.

Share/Bookmark

Daug kas esate susidūręs su Čiapajevo konstantomis, o man dirbant programuotoju teko susidurti su Čiapajevo formulėmis. Tai tokios formulės, su kuriomis visi sutinka, bet kai reikia ką nors tiksliai paskaičiuoti, niekas nesigauna. Tarkim 2 plius 2 yra kiek? Teisingas atsakymas: o kiek reikia? Iš kur šitas atsakymas yra atėjęs? Iš ekonomikos sferos.

Ekonomika- tai tikslusis mokslas su šimtais formulių ir išvedžiojimų, bet vis vien niekas negali pasakyti, kaip tiksliai bus. Yra daug priežasčių, kodėl taip atsitinka, bet dvi norėčiau panagrinėti detaliau.

Seniai seniai pinigai buvo prekių atspindys. Na, tiksliau aukso, tauriųjų metalų ir brangakmenių. Ir tai vadinosi aukso standartu. Todėl pinigai gamino prekes, na, tiksliau auksą, bet vis vien buvo ryšis su materialiuoju pasauliu. O 1975 JAV tapo paskutine šalimi, kuri atsisakė aukso standarto. Nuo to momento pinigai gamina pinigus. Todėl visos ekonominės teorijos, kurios remiasi prielaida, kad aukso standartas vis dar egzistuoja, ne visada veikia.

Šio standarto atsisakymas turi keletą šalutinių efektų, ir jie iki galo neišnagrinėti. Tarkim, vienas efektas, kad pinigų nėra. Tiksliau jie yra, bet elektroninėje formoje. Kažkada praslydo informacija, kad 97% dolerių yra bitai, baitai, megabaitai. Ir jeigu toks Bilas Geitsas sugalvotų savo akcijas paversti grynais pinigais, tai pritrūktų banknotų.

Atrodo, nieko blogo, bet prisiminkime, kiek bus 2+2? Va čia ir prasideda kūryba su išvestiniais produktais. Tai tiesiog būdas gaminti pinigus iš oro. O kaip tada mes mirtingieji? Juk mes tikimės, kad bankai valdo finansinius srautus, t.y. ekonomikos kraujotakos sistemą. Užmirškite, pinigai seniai turi nereikšmingą ryšį su materialiuoju pasauliu. Va, ir gaunasi, kad visos senos teorijos veikia tik kokiu 1%. O naujos metodikos tik parodo naujus būdus, kaip pinigai daro pinigus. Jų įtakaekonomikai irgi gaunasi labai jau išvestinė. Niekas tiksliai pasakyti negali, koks gausis galutinis rezultatas. Todėl ir kartais atrodo, kad žiūri į Čiapajevo formulę. Gal ji ir suveiks, o gal ir ne. O jeigu suveiks, tai kiek?

Kita bėda yra imtis. Net dabar super didelės įmonės prisipažįsta, kad ekonomikos dėsniai neveikia. Tiksliau, jos per mažos, kad galėtų pasinaudoti makro ekonomikos dėsniais. Tarkim, egzistuoja paklausos ir pasiūlos balansas. Gal ir yra, jeigu imsime visą pasaulį, bet visada galima surasti vietas ir pavyzdžius, kur pasiūla yra žymiai per didelė, arba kur paklausa yra per didelė. Tai jau dydžio problema, bet kartais gali būti ir kitokios priežastys. Tarkim, Lietuvoje kelerius metus NT augo po 20% per metus. Todėl turėjo būti didelė infliacija, nes infliacija yra kainų augimas. Bet nebuvo, o priežastis yra prekių krepšelyje, pagal kurį skaičiuojama infliacija. O kas tai yra prekių krepšelis – tai imtis. Beje, Lietuvoje apie 95 metus į prekių krepšelį įėjo Amerikos indėnų mokasinai. Ir šios prekės kainos pokytis lėmė Lietuvoje skaičiuojamą infliaciją! Aišku, prekė buvo su savo svoriu. Va, ir gavome, kad gal ir ryšiai ekonomikoje egzistuoja, bet visi su nežinomais svoriais ir dar su labai neaiškia imtimi.

Neveltui sinoptikai džiaugiasi, kad dar yra ir ekonominės prognozės. Tada oro prognozės neatrodo tokios netikslios, nes oro prognozėse nėra galimybės vienu metu pareikšti, kad kepins karštis ir spaus speigai. Taigi, ką mums daryti? Svarbiausia nesijaudinti ir gerai maitintis, o vartant ekonomikos prognozes su jomis sutikti. Visos prognozės teisingos, tik vienų rezultatus mes pastebėsime, o kitų – ne.

Share/Bookmark

Nemėgstu skaičiuoti svetimus pinigus, bet tenka. Ir visai neseniai teko skaičiuoti svetimus pinigus, ir spėti, kas bus ateityje. Aišku, tie spėjimai – tai tiesiog laiko švaistymas, bet vien dėl gero tikslo užkabinome klausimą, susijusį su defliacijos ir infliacijos vertinimu.

Taigi šie veiksmai lemia verslą, fizinį asmenį ir valstybės biudžetą. Pradėkime nuo defliacijos.

Pirmiausia reikia susitarti, kad defliacija jau yra pasekmė. Priežasčių gali būti daug, bet sakykime, kad paklausa sumažėjo arba atsirado konkurentas, kuris tą patį daiktą parduoda pigiau. Kodėl žmonės nori viską pirkti pigiau? Todėl, kad yra prielaida, kad kuo pigiau nupirksiu, tuo daugiau sutaupysiu. Iš tikro nė vienas „sutaupytojas“ man neparodė sutaupytos sumos. Pinigus išleido kažkur kitur.

Bet ką reiškia verslui pardavimo kainos mažėjimas? Tai, kad uždirbama mažiau pajamų ir todėl gali mažiau mokėti darbuotojams. Kadangi darbuotojai dirba už minimalius atlyginimus, jie dar labiau spaudžia, kad galutinės produkto kainos mažėtų. Tam tikru metu pasidaro nerentabilu gaminti, ir gamintojas bankrutuoja. Bedarbiai eina į darbo biržą. Valstybei blogai nes prarandami mokesčiai ir dar problemos su bedarbiais. Todėl valstybės vadovai vengia visais būdais defliacijos.

Yra dar vienas aspektas, kad į bankrutavusios įmonės vietą nauja neateina. Niekas nenori dirbti už kapeikas. Todėl po tam tikro laiko rinkoje lieka tik keli gamintojai ir turime oligopoliją. Kainos momentaliai pradeda kilti nepriklausomai nuo pirkėjų norų. Valstybė džiūgauja surinkdama papildomus mokesčius ir pro pirštus žiūri į konkurencijos nebuvimą. Ir tampa aišku, kad nemokamas sūris yra tik pelėkautuose. Trumpalaikis noras sutaupyti visada išsiverčia į didelius praradimus.

Tai gal geriau tada infliacija? Valstybės vadovų tikslas surinkti kuo daugiau mokesčių, o juos lemia du parametrai – kiek yra rinkoje pinigų ir kaip greitai jie apsiverčia.

Šis terminas, atrodo, iš verslo, bet pinigų uždirbimo principai yra visur vienodi. Pinigų apyvartumą sunku nulemti, todėl pasirenkamas lengvesnis kelias. Didinamas pinigų kiekis rinkoje. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad visi pinigai yra apmokestinti pagalvės mokesčiu. T.y. jeigu jūs turėjote 100 Lt, tai jūs galėjote nusipirkti prekių už 100 Lt. Valstybė išleido 10 Lt. Dabar kainos pakilo, nes visi gali mokėti daugiau, taigi už senus 100 Lt galite nusipirkti prekių kaip už 90 Lt. O kur dingo jūsų 10 Lt?

Juos pasiėmė valstybė. Valstybė iš jūsų paėmė pinigus, net prie jų neprisilietusi! Už tai mums iš visų tribūnų sako, kad infliacija yra gerai.

Tiesa pasakius, yra ir kitas šitos istorijos aspektas. Jeigu pinigų vėl valstybei pritrūko, ji gali vėl prispausdinti. Ir jeigu persistengs, tada papulsime, turėsim hiperinfliaciją. O tai jau blogai pačiai valstybei, nes hiperinfliacijos metu prasideda socialiniai neramumai.

Taigi koks infliacijos lygis yra gerai? Na, kadangi infliacija – tai eilinių piliečių skurdinimas, tai reikia tiesiog palaikyti turtingųjų ir skurdžių balansą. O kaip tą padaryti? Ir čia aš atrandu atsakymą į klausimą, kuris mane ilgai kankino. Jeigu mano seneliai ką nors sukaupė, mano tėvai ką nors sukaupė, tai jau aš tikrai turėčiau gyventi gerai. Bet kažkaip visą tą laiką mano protėviai gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo, ir nesvarbu, kaip stengėsi bei pinigų uždirbo. Gerai, gal maniškiai nebuvo gabūs, bet vidutiniškai tai turėjome mes visi sukaupti turtus, kurių aš nematau.

O dabar prisiminkime infliaciją. Tai geras būdas kontroliuoti sukauptus turtus. Taigi paimam informaciją, kiek indėlių atsirado bankuose. Padarome prielaidą, kad tai sukaupti turtai, ir tiek pat prispausdiname pinigų. Ir prikaupti pinigai tampa beverčiais. Jėga, dabar jau turiu rodiklį, pagal kurį galiu nustatyti infliacijos lygį, kuris yra „geras“. Ir tas lygis leis išlaikyti turto pasiskirstymą pakankamai efektyviai. Čia jau beveik sąmokslo teorija gaunasi.

Ir dabar įdomiausias faktas. Lietuva susiejusi eurą su litu, ir todėl oficialiai teigia, kad pinigų negali spausdinti. Reiškia, nei infliacijos, nei defliacijos negali būti. Taip pat negali ir atlyginimai augti dvigubai. Na, nebent pinigų apyvartumas rinkoje padidėtų dvigubai. O kaip tada su pinigų masės padidėjimu? Ir čia akys krypsta į bankus.

Share/Bookmark

Kuo toliau į mišką, tuo storesni partizanai. Gerai žinomas posakis, kuris gali greitai mutuoti į kitokį. Kuo visiems sunkiau su pinigais, tuo turtingesni bankininkai. Nesinori nagrinėti bankininkų verslo, nes kaip čia besuksi – jų verslas kurti pinigus iš oro. Bet kokiu atveju, be klientų tas neįmanoma, todėl geriau pažiūrėkime į klientų daržą. Dar geriau – į tokį smulkų klientą kaip vyriausybė.

Man visada buvo įdomu, iš kur gaunami pinigai. Juk ne Vytautas Didysis atėjo ir mums prispausdintų popierių davė. Turbūt visi suprantame, kad pinigus spausdina valstybė pagal savo poreikius. O dabar poreikis tikrai yra. O kai jų nereikia, ta pati valstybė juos išima iš apyvartos ir sunaikina.

Kaip išima iš apyvartos? Padidino mokesčius – daugiau pinigų išėmė iš apyvartos, sumažino mokesčius – daugiau pinigų vartotojai išleidžia suvartojimui. Reikia neužmiršti, kad niekam nemokam jokių palūkanų. Atrodytų idealus variantas, vienintelis šalutinis poveikis – infliacija. Nors dabar infliacija išgelbėtų daugumą skolininkų, ypač NT sferoje. Beje, infliacija – tai pinigų nuvertėjimas. Mokesčių pakėlimas irgi turi tokį pat efektą – sumažiną pinigų vertę.

Bet, matyt, vyriausybė žino kažką daugiau negu aš ir ji nusprendė skolintis. Beje, grąžinti reiks, ir dar su procentais. O kas apmokės tuos procentus? Jau turbūt atspėjote – tai mes visi kartu turėsime sumokėti tas palūkanas. O koks neigiamas poveikis tokio sprendimo? Ilgą laiką būsime priklausomi nuo skolintojo ir ilgą laiką skirsime pinigus palūkanoms mokėti, o ne valstybei vystyti. O kaip apokaliptinį variantą siūlau įsivaizduoti situaciją: baigiasi mūsų pinigai, o skolos vis dar didelės. Iš kur pinigų gauti? Ką tada daryti? Kelti mokesčius, bankrutuoti ar skolintis dar?

Vienintelį skirtumą matau, kad skolinimosi variantu pinigai tikrai nusės kažkieno piniginėje. Gal todėl posakis: „Dirbu bankams“, man jau nebeatrodo juokingas. Norėtųsi dirbti Lietuvai, ne, geriau Seime. Juk neveltui papuolė į geidžiamiausių darbdavių sąrašą.

Share/Bookmark

Dabar tiek daug ekspertų, kalbančių apie ekonomikos ateitį, kad susidaro įspūdis – finansų analitikai yra pranašų tauta. Šiaip tai, ateities aš negaliu nuspėti, todėl pakalbėsiu apie praeitį. Mane visada domino, prie kokių sąlygų auga ekonomika. Turbūt yra daug variantų, bet aš pasirinkau tris, mano nuomone, svarbiausius kriterijus:

• Vartotojų kiekis
• Infliacija
• Vartotojo noras išlaidauti

Dėl vartotojų kiekio augimo turbūt nesiginčysime. Taigi kiekvienas vartotojas turi auginti pasaulinę ekonomiką. Infliacija irgi paskutinį šimtmetį buvo teigiama. O pinigų nuvertėjimas visada skatina juos versti prekėmis, t.y. išlaidavimą, todėl irgi turėtų skatinti augti ekonomiką. Vartotojų lūkesčiai yra visada suvartoti daugiau negu prieš tai buvusį periodą. Visi kriterijai rodo, kad ekonomika visada turėtų augti. Bet kažkodėl mes susiduriam su ekonominėmis krizėmis?

Turbūt jau atspėjote, kad jeigu vartotojas sumažina savo išlaidavimą, tai ekonomikos augimas labai sumažėja. O kada vartotojas sumažina vartojimą? Kada nėra tikras dėl ateities, ir pasirenka investuoti į labiausiai likvidžią prekę, t.y. pinigus. Ko reikia, kad vartotojas nebūtų tikras dėl ateities – gerai įbauginti, ir tada prasideda užburtas ratas. Paklausai mažėjant, reikia ir pasiūlą mažinti, t.y. atleisti darbuotojus. Bedarbiai sumažina savo vartojimo lūkesčius iki minimumo – mažiau vartoja, o kai sumažėja vartojimas, reikia vėl mažinti pasiūlą. Ir taip mes sukūrėme save išpildančią pranašystę. Jeigu pakankamai ilgai sakysime, kad mūsų ekonomikoje yra burbulas, tai taip ir atsitiks, jeigu ilgai aiškinsime, kad nėra jokios krizės ir pateiksime tik teigiamus pavyzdžius, tai ekonomika augs. O gal Kirkilas buvo teisus? Pas mus nėra jokios krizės!

Share/Bookmark