Common sense

Ankstesniame įraše paėmiau rodiklius iš distribucijos. Vėliau man priminė visai neekonominį valstybės rodiklį – laimingumo rodiklis. Jis varo iš proto visus ekonomikos guru, nes jame tiek daug subjektyvumo, kad sunku net nuspėti, kaip gali pasielgti žmonės, kurių darbą vertinamas tokiu rodikliu.

Aptarinėjant laimingumo rodiklį iškilo klausimas: o koks ekonomikos tikslas? Na, vieno tikslo nepavyko surasti, bet užtat visi tikslų prirašė krūvas, pridedu pavyzdį. Žinoma, aš čia gerai pavariau: pradžioje pradėjau matuoti ekonomikos skatinimą, o tik tada uždaviau klausimą, koks ekonomikos tikslas.

Mėgstame klausti auditorijos, koks verslo tikslas. Gauni krūvas atsakymų, pavyzdžiui, patenkinti klientus. Na, liaukitės ėmę pinigus iš klientų ir jie bus visi patenkinti, tik kas atsitiks jūsų verslui? Todėl būkime teisingi: verslo tikslas yra uždirbti pinigus. O kam verslas pinigus išleis, tai jau kitas verslo brandumo lygis. Ar klientus linksminti, ar darbuotojus vežioti į Egiptą, ar naują namą savininkams padovanoti pajūryje. Kitaip sakant, verslo uždirbti pinigai skirti verslo savininko svajonėms realizuoti, priklausomai nuo sugedimo lygio.

Sudėtingiau su vyriausybinėmis organizacijomis. Koks yra gaisrininkų tikslas? Va ir neatspėjote: jų tikslas sumažinti žalą. Jeigu reiks, tai dar ir ką nors padegs. O koks švietimo sistemos tikslas? Pirmiausia, reikia nuspręsti, kas yra sistemos savininkas, kuris galėtų nustatyti tikslą, ir tik toliau diskutuoti. Bet prisiminkime, kam iš viso švietimo sistema buvo sukurta. Kai vieno seminaro dalyviai pasufleravo – rengti paklusnius mokesčių mokėtojus. Kaip ir neturėjau, ką pridurti. Galite paskaityti ir LDB tikslą. O kokio jūs tikėjotės? Vėl atkartojant seminaruose girdėtas mintis, tai LDB tikslas arba bedarbius registruoti, arba pašalpas dalinti, bet tikrai ne įdarbinti.

O gal prezidentė žino, koks ekonomikos tikslas? “Valstybės ekonominis tikslas – žmonių gerovė“. Na, jėga, teko net truputį pamąstyti, kaip čia iš žmonių ir ekonomikos kokteilį padarė. Pradėkime nuo to, kad, ko gero, kalbėdami pie ekonomika nemąstome apie įmonę. Ne įmonė ekonomiką sukuria. Realiai, kas labiausiai nulemia ekonomiką? Valstybės nustatytos taisyklės, konkurentai, krizės ir t.t. Negeras klausimas, per daug atsakymų. Tada kitaip paklausiu: ką mes paskiriam rūpintis ekonomika? Vyriausybes – toks bus atsakymas. O kas vyriausybėms rūpi, kai kalba apie ekonomiką? Kiek surinksime mokesčių. Na va, galėtume save paskelbti Kolumbais, atradusiais Ameriką.

Bet prezidentė turi būti teisi, reiškia, tikslas – ne surinkti mokesčiai? O kas tada? Va ir pereinam kitą klausimą: o kam leidžiami mokesčiai? Na, valstybės tarnautojų atlyginimams ir socialinėms programoms. Ir čia prasideda įdomumas. Nes mes ekonomiką suplakame su socialiniais dalykais. Ir tada bet koks pakeitimas tampa ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu košmaru. Ir kuo daugiau valstybė skiria socialinėms programoms lėšų, tuo ekonomika tampa sunkiau valdoma. Tiksliau, ekonomikos valdymas tampa socialiniu košmaru. Tada krizės akivaizdoje taupymas atneša daugiau žalos negu naudos (ties šiuo teiginiu nesiplėsiu, patys pamąstykite). O savo ekonomikos tikslo variantus brūkštelėkite komentaruose. Tik prašau, nekartokite big names mirusių klasikų minčių.

Grįžtame prie mano temos. Gamyba ir projektinė aplinka turi du dėkingus matavimus – TDD ir IDD. Uch, kaip stipriai ir iš karto užlenkiau. Bet jeigu ūkiškai, tai čia nieko naujo ir gudraus neišrasta. Viskas yra sugalvota iki mūsų. Taigi, tas TDD, jeigu visai paprastai, tai delspinigiai. Kam jie reikalingi? Tam, kad viską darytume laiku. Čia reikia žinoti, kad delspinigiai eina nuo visos sumos, o TDD naudoja pralaidumą, kurį kartais galima prilyginti maržai. Delspinigiai nuo TDD skirsis tik masteliu.  Kaip ir aiškus matavimas. Kartais jis dar būna vadinamas OTIF. Tik OTIF nematuojamas pinigais. O IDD – tai žaliavų kaina (tiksliau, jei žaliavoms pirkti jūs pasiėmėte paskolą ir mokate palūkanas, tai palūkanos ir būtų IDD). Tikslas – kad TDD siektų nulį, o IDD nedidėtų. Dabar pats laikas pažiūrėti, ar galima panaudoti šiuos matavimus valstybės valdyme?

Kadangi paminėjau, kad tam tikrais atvejais pralaidumas yra marža, o valstybėje maržos pavadinimą prilyginau mokesčiams, tai dabar bandau suprasti, kas man gavosi. Prisiminkime sparnuotą frazę, kad per viešuosius pirkimus galima sutaupyti 10%. Gauname sumą. Nustatom, ką reikia padaryti ir per kiek laiko. Ir kai tik pradedame vėluoti, iš karto įsijungia TDD matavimas. O kas galėtų buti tokiu atveju IDD? Na, visos išlaidos, susijusios su šiuo projektu.

Panagrinėkime kitą pavyzdį. Tarkime, gaminame įmonę, o naujos įmonės įregistravimas trunka mėnesį. Žinome, kiek vidutiniškai nauja įmonė sumoka per pirmą mėnesį mokesčių, todėl galim paskaičiuoti, kiek negavome mokesčių, jeigu įmonė registravosi mėnesiu vėliau. Visos įmonės, kurios registravosi ilgiau negu mėnesį, pradeda generuoti TDD visom institucijoms, kurios susijusios su įmonės registravimu. O kas tada galėtų būti IDD? Na, visos įmonės, kurios pradėjo registravimo procesą, bet jo neužbaigė. Nes teoriškai, jeigu įmonę įregistruotum per dieną, tai mokesčius, jau galėtum rinkti, o dabar reikia dar laukti 30 dienų, kol tarnautojai apsisuks su popierių tikrinimu. Kuo greičiau įregistruojam, tuo mažesnis IDD. Taip butų galima visas įstaigas pririšti prie TDD – IDD ir matuoti kasdien. Paprastos analizės būdu galima rasti, kas daugiausiai generuoja TDD – IDD ir tenai nukreipti Vyriausybes dėmesį. O ten kur dėmesys, ten ir rezultatai.

Idėja graži, kaip ir prezidentės ekonomikos tikslas. Tik su realizacija, manau, kad ne kas gautųsi. Nes pernelyg aiškiai matytųsi, kuri įstaiga neprisideda prie mokesčių generavimo, o gal netgi žlugdo jų surinkimą. Ar mums to reikia?

Share/Bookmark

Sunku ginčytis su ekonominį išsilavinimą turinčiais žmonėmis. Tikrai sunku, ne todėl, kad mažai žino, bet atvirkščiai, per daug žino. Toks didelis kiekis nesistemizuotų žinių. Ir tą jie gerai žino, todėl bet kokią idėją greitai suveda į absurdą. O ekonomikoje tai daroma labai lengvai, nes bet kokį faktą galima nušviesti ir teigiamai, ir neigiamai.

Bet kaip visada pati įdomiausia tema yra tai, kokiu rodikliu turi būti matuojamas ekonomikos skatinimas. Taigi kokiu?

Žinoma, rezultatui apskaičiuoti galima pritaikyti net ir tokį rodiklį, kokį Lietuvos ekonomikos konferencijoje pasiūlė Andrius Kubilius (žr. jo pranešimo skaidrę-paveiksliuką viršuje). Bet pamėginkime paieškoti geresnių variantų.

Atrodytų, pats geriausias būtų darbo vietų skaičius ir pridėtinės vertės augimas per darbo vietą. Tai neįdomu, ir, be to, valstybė sunkiai gali lemti pridėtinę vertę, todėl nors kiek turintis ekonominį išsilavinimą pasiūlys krūvą rodiklių (juk egzaminą iš jų laikė). Pagrindinis minusas šių rodiklių, kad niekas nenori skaičiuoti vienam gyventojui, ir nematuojamas ekonomikos efektyvumas. O, be to, tai tokia neįdomi statistika! Kurioje susigaudyti, kas dabar geriau dirbo, o kas blogiau, reikia kelių mėnesių. Dažniausiai jau visi blogi dalykai įvyko ir ko nors griebtis galima tik vaizduojant labai susirūpinusius.

Kažkada kažkuris politikas mestelėjo frazę, kad valstybė turi būti valdoma efektyviai, kaip verslo įmonė. O kokius rodiklius naudoja verslas? Na, standartiški būtų ROI, pelnas, EBIT ar EBITDA. Jeigu investuotojo paklaustume, tai pirmą jis prisimintų P/E. Šitie rodikliai yra iš praeities, ir visiškai negarantuoja, kas bus ateityje.

Na, ateities nuspėti neįmanoma, bet ar yra rodikliai, kurie butų naudojami kasdieniniam valdymui. Kadangi yra daug skirtingų tipų verslo įmonių, tai paimsime distribucinę, kaip pačią paprasčiausią. Grubiai, jos biznis toks: vienur pigiau nupirkau, kitur brangiau pardaviau. Tai kokie butų kasdieninės veiklos rodikliai? Visų pirma: kiek turime atsargų? Toliau atsargų apyvartumas, tai yra, kaip greitai jas parduosime prie šiandieninių pardavimų, ir kokia marža. Yra dar labai svarbūs rodikliai, tai prarasti pardavimai ir atsargų perviršis, bet aš nesugalvojau atitikmens valstybės rodikliams.  Ir vėl ekonomistas kužda į ausį, kad galima du rodiklius apjungti į GMROI. Bet kam tokio apjungimo reikia?

Ar valstybė galėtų sau pritaikyti šiuos rodiklius? Visų pirma, kas valstybėje yra atsargos? Tiksliau, kuo ji prekiauja? Pamąsčiau kokią minutę ir nieko gero nesugalvojau. Manau, kad valstybė prekiauja pinigais. Tai vienintelė prekė, kuriai turi monopolį, ir pinigai yra apčiuopiami ir suskaičiuojami.  O bet koks kitas rodiklis vis vien suvedamas į pinigus. Manau, skaitytojai ras keliasdešimt paaiškinimų, kodėl aš esu teisus ir kodėl nesu teisus. Čia juk kalbame apie ekonomiką.

Taigi mums reikalingas pinigų masės rodiklis. Pasirenkame P3. Toliau reikalingas pinigų masės apyvartumas. Bandžiau ieškoti internete ir neradau, bet kažkada į rankas buvo papuolęs tyrimas, kad Lietuvoje pinigų apyvartumas yra maždaug ties dviem, t.y. du kartus per metus jie apsisuka. Na, o kas galėtų būti marža valstybės vyrų lupose? Greičiausiai, surinkti mokesčiai.

Jeigu pasirenkame tokį suprastintą modelį, tai valstybės valdymas gaunasi jau paprastas. Norint surinkti daugiau mokesčių, reikia didinti pinigų masę ir jų apyvartumą. Apyvartumo didinimas yra pakankamai paprastas, reikia didinti vartojimą. Aišku, tam kad vartotų, reikia turėti pinigų ir noro juos leisti. Kažkaip su norais šiuo metu pas piliečius yra ne kas. Tiksliau situacija yra tokia, kai nėra pinigų, visa kita ne problema, o va kai yra pinigų, tai visa kita tampa problema. O problema, kad piliečiai nenori leisti pinigų, gal kyla dėl to, kad pinigų piliečiai turi nepakankamai?

Tarkime, indėliuose apie 40 milijardų, atrodo daug, bet jeigu kiekvienam padalinam, tai gaunasi apie 13 tūkstančių? Va iš kur valdžios idėja apmokestinti indėlius, didesnius negu 10 tūkstančių. Ar tai daug? Jeigu manome, kad vidutinis atlyginimas tai yra pakenčiamos pajamos, tai gaunasi, kad indėliuose yra atsargos tik kokiems 6 mėnesiams. Ne mažai, bet ir nedaug. Tai maždaug tiktų vidurinės klasės apibrėžimui, bet turtingas žmogus iš santaupų turi galėti pragyventi 10-15 metų. Taigi mes tikrai nesame turtingi ir pinigų maišai, kad galėtume tiek sau leisti.

Taigi su vartojimo skatinimu – ne kas. Tiesa, galima padidinti minimalų atlyginimą, bet nemanau, kad dėl to ženkliai išaugtų vartojimas. Beje, liko klausimas: o kiek yra pinigų ne kojinėse. Sako, kad ne tiek ir daug, gal kokie 25%. Ne itin daug. Beje, jeigu manytume, kad grynieji skirti vartojimui, tai iš vis nedaug tam vartojimui yra skiriama. Dabar šovė mintis, kad gal paėmus grynuosius, arba PVM, galima būtų išskaičiuoti pinigų apyvartumą?

Gerai, dar liko pinigų masės didinimo klausimas. Tingiu viską pasakoti, bet pateiksiu keletą internete sužvejotų straipsnių. Beje, mažas tokių straipsnių pasirinkimas veda prie minties, kad nedaug ekonomistų supranta pinigų masės valdymo subtilumus ir nesugeba paprastai paaiškinti, kas vyksta su pinigų mase.

Taigi apie pinigus plepėjo:

• Pinigų valdovai
• Gerai, kad bendroji pinigų masė niekada netaps grynaisiais
• Pinigų masės ir maisto kainos ryšiai
• Pinigų kiekio kaita
• Pinigų teorija
• Pinigų pasiūlos reguliavimo priemonės
• MMT

Reiks atsisėsti ir pamąstyti: įvertinti, kokiais rodikliais matuojamosi gamybinės, projektinės įmones, ir paieškoti atitinkamų rodiklių valstybėje. Žinoma, gausis pafilosofavimai, bet pakankamai įdomūs. Nes bus daugiau klausimų, negu atsakymų.

Kaip, jūsų manymu, būtų efektyviausia matuoti ekonomikos skatinimą?

P.S. galvazmogupuosia nuėjo į “Valstybės” surengtą 2012 m. Lietuvos ekonomikos konferenciją, ir iš ten parnešė Premjero A. Kubiliaus pranešimą apie Lietuvos strategiją. Esminiai rodikliai, kaip žinia, yra būtinoji bet kokios strategijos dalis, todėl kviečiu paieškoti tinkamų rodiklių Premjero prezentacijoje:

Share/Bookmark

Mes jau rašėme, kad darome mokymus. O mokymų metu užduodami įdomūs klausimai. Ir vieną tokį dėstytojas parsinešė į biurą: “Ką daryti, jeigu win-win nesigauna, o gaunasi win-lose situacija, o pats esi win pozicijoje? Juk kvaila tuo nepasinaudoti?”.

Atsakymas buvo trumpas ir aiškus. Trumpalaikėje perspektyvoje jūs laimėsite ir turėsite naudos, bet toks sprendimas turi labai daug neigiamų pasekmių, kurias jūs pajusite tik ilgalaikėje perspektyvoje. Atvirai pasakius, mes šio atsakymo net ir nediskutavom, nes ir taip viskas aišku, bet noras parašyti įrašą pasiliko.

Visa laiką sukosi mintis, kad demokratija yra win-lose sistema. Ir kaip tik šiandien blogeriai sprogo aptarinėdami PVM mokesčio keitimą. Ir sudėliojo visus paaiškinimus, todėl liko tik pasidalinti su jumis.

Pirmiausia, kuo užsiima valdžia? Ogi win-lose sprendimų prastūmimu į mases. O prieš tai leidžia visiems pasireikšti ir išsakyti savo argumentus.

Nors manęs niekas neklausė, bet ir aš įkišiu savo trigrašį. Versle viskas kinta labai sparčiai, ir tokie pakitimai lemia, kad tik 20% įmonių išgyvena pirmus penkerius metus. Todėl galime teigti, kad kuo mažiau bus pakeitimų, tuo geriau verslui.

Viena tokių sričių yra valstybinis reguliavimas. Po šiuo terminu slypi visi kontaktai su valstybės atstovais. Ir norisi, kad kuo mažiau būtų pakeitimų iš valstybės pusės, nepaisant to, kad Lietuvoje kurti verslą yra mazochistinis procesas. Su tuo irgi galima susitaikyti, bet tik prašau, nekeiskite nieko, nes baisiausia yra kiekvieną kartą laukti nežia ko. Gal ir pakėlus PVM trumpalaikėje perspektyvoje kam nors bus geriau, bet ilgalaikėje – mes dar giliau įkrisime į nevaldomą socializmą. O socializmas negali egzistuoti be visuotinio valstybinio kišimosi į visų reikalus. Kuo labiau yra kišamasi į žmonių reikalus, tuo labiau žmonės nusimeta atsakomybę ir reikalauja pagalbos. Ir ratas užsisuka, jis sustoja tik tada, kai nebelieka į kur kištis, ir tai vadinama diktatūra. Bet čia šiaip vienas lyrinis nukrypimas, prieš kitą.

Emigrantai jau senai padėjo, ką turėjo, o likusiems Lietuvoje reikia nuspręsti, ar apsimoka toliau investuoti į Lietuvos vadovus. Bet koks investuotojas pažiūri įmonės balansą. Kas nors, komentuodamas mokesčių pakeitimus, ar žiūrėjo į valstybės balansą? Toks įspūdis, kad nelabai.

Pažvelkim į pajamas, t.y. surenkamus mokesčius.

2010 m. iš mokesčių buvo surinkta 14,5 mlrd. Lt. Dar buvo labdaros iš ES, bet tai gerai užmaskuota paskola, kurią vėliau vis vien atsiims. Analizuojant pajamas įdomu, kas neša aukso kiaušinius. Taigi PVM 7,2 mlrd., akcizai 3,0 mlrd., ir pelno mokestis 0,9 mlrd. Beje GPM irgi pasiekė 0,9 mlrd., todėl kad buvo padidintas minimumas. Tie 14,5 mlrd., tai ne visi Lietuvoje sumokėti mokesčiai, dar yra “Sodra“, kuri surinko 11 mlrd., tiesa, 2009 metais (nes 2010 m. duomenų neradau). Taigi valstybė skirsto 25, o su ES pinigais – cielus 30 mlrd. litų. Bet “Sodrą” atmeskime, vis vien nieks nesupras, kuo ji užsiima.

O dabar žvilgsnelis į išlaidas. Didžiausia išlaida slepiasi po žodžiu „Ekonomika“ – net planuoti 6,9 mlrd. Lt. Tiesa, išleido mažiau, bet „Bendros valstybės paslaugos“ viršijo planą ir yra 6,9 mlrd. Daugiau nieko gero ar blogo negaliu pasakyti, tiesiog manipuliacija skaičiais. Todėl suprantu tik viena, kad išlaidos turi būti surištos su pajamomis. O pajamos yra 15 mlrd. lygyje. Ir tokio lygio išlaidos atitinka 2005 metų biudžetą.

Taigi, kas gi tie negerieji, kurie pridėjo 10 mlrd. 2010 biudžete?

Na, premijos valstybės tarnautojams “Bendras valstybės paslaugas“ padidino 1 mlrd. Atkatų sistema suveikė efektyviai ir savo nuotolius kompensavo papildomais 2,5 mlrd. Užtad pradėjom gyventi ekologiškai ir „Aplinkos apsauga“ pagerėjo 5 kartais. Sirgti irgi pradėjom masiškai, kokiais 10 kartų daugiau. Ir šviestis papildomai išnaudojom 0,7 mlrd. litų daugiau. Na, ir socialiai apsaugoti tapome net 1.5 mlrd. Lt. labiau.

Galima toliau ironizuoti, bet vis vien nieko nesurasi, nebent pabandytume įsivaizduoti, o kas man iš to? Na, 10 mlrd. padalinam kiekvienam, tai gautųsi po 3.300 Lt. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienas kur nors juos išleidžiam. Visai neblogas ekonomikos stimuliavimas gautųsi? Valstybė dar mokesčių parinktų, o eiliniai piliečiai malonumą pajustų. Ir visiems būtų gerai. Nejaugi win-win gaunasi?

Share/Bookmark

Tinklaraštyje ne kartą rašėme ir diskutavome krizės tematika. Tam net atskirą rubriką turim: pražiltumėte, kol visus straipsnius perskaitytumėte – tiek daug kritikavome mūsų valdžią beigi siūlėme, ką daryti.

Straipsniuose ir komentaruose daugiausia pylos teko naktinei mokesčių reformai, kai proto bokštai per naktį sujaukė ne tik mokesčius, bet ir protus. Tačiau diskusijose vis atsirasdavo A. Kubiliaus politikos rėmėjų, kurie tvirtindavo, kad mokesčių reformos reikėjo, nes be jos būtų buvę dar blogiau.

O diskusijos, kas būtų, jeigu būtų, yra tik laiko gaišinimas.

O bet tačiau šiandien susidūriau su Vyteniu Andriukaičiu, nešinu puntu popierių. Persimetam, kaip sekasi verslui, kas geresnio ir t.t. Na, ir rodo jis man kelis popierius – prezentaciją, pagal kurią šiandien opozicija bandė skalbti valdančiuosius. Žiū, viena skaidrė kaip kartas iš serijos “kas būtų, jeigų būtų”, tiksliau, jeigu būtų nebuvę tos mokesčių reformos, t.y. nebūtų didinti mokesčiai.

Mėlyna linija rodo realų Lietuvos BVP pokytį, o raudonoji – tą perspektyvą, katrą, pasak Vytenio, būtume išgyvenę, jei konservatoriai nebūtų mokesčių keitę.

Lietuvos BVP dinamika. 2007 metų 2 ketvirčio BVP prilygintas 100 procentų.

Sakau, Vyteni, įdomu, įdėsim, duosim skaitytojams pasitaškyt. Pasitikslinau dėl skaičiavimo metodikos: sako, ėmė domėn daugybę rodiklių, viską kelis kart patikrino, ir še jums ir prašom. Pažadėjo esant galimybei apsilankyti mūsų tinklaraštyje ir asmeniškai paaiškinti.

Vėliau atsiuntė prezentaciją (2008-2010 vyriausybes vertinimas.ppt) ir išsamų dokumentą (2008-2010 Vyriausybes veiklos vertinimas.doc), kur opozicija dirba savo darbą ir skaičiuoja valdžios klaidas, beigi matuojasi su 2007 m. savaisiais ikikriziniais pasiekimais. Simptomai identifikuoti puikiai, įvardinti neatitikimai tarp konservatorių rinkiminių pažadų ir realių veiksmų. Tiesa, nėra priežasčių-pasekmių analizės, todėl prielaidai dėl “BVP pokyčio be reformos” trūksta pagrindimo. O būtų labai stipru.

Tingintiems skaityti dedame V. Andriukaičio&Co parengtus grafikus. Kadangi šią savaitę buvo paskelbta, kad krizė Lietuvoj baigėsi, štai ką, opozicijos duomenimis, turim jos pabaigoj.

BVP dinamika

Eurostat duomenys apie BVP dinamiką ketvirčiais Lietuvoje (raudona juosta) ir ES (mėlyna juosta)

Emigracija

Neto migracija tūkstančiais gyventojų

Skola

Valstybės skola

Tarptautiniai rezervai

Grynieji Lietuvos viešojo sektoriaus tarptautiniai rezervai (mln. Lt)

Nedarbas

Nedarbo dinamika 2005-2010 metais

Darbo našumas

Darbo našumo dinamika Lietuvos ūkyje 2005-2009 metais

Tiesioginės užsienio investicijos

Tiesioginės užsienio investicijos

Belieka pridurti, kad commonsense.lt autoriai duomenų netikrino, o mūsų nuomonė nebūtinai sutampa su V. Andriukaičio analize ir pasvarstymais (apie socdemų pasiūlytus progresinius mokesčius bus atskiras įrašas). Kaip daugybę kartų rašėme, ekonomikai gerinti matome tik dvi priemones – naujos darbo vietos ir jų efektyvumo didinimas. Visa kita – kova su pasekmėmis. Kaip pyragą beskirstytum, jis nuo to didesnis netaps.

Ir vis tik, jei Vytenio pirmasis grafikas (BVP realus pokytis vs. BVP pokytis be reformos) yra arti tiesos, vadinasi, net atmetę visus opozicijos propagandinius sutirštinimus, išties būtume turėję kur kas tiesesnius grafikėlius nei pateiktieji išgyventieji.

Pabaigai, dar pora vaizdelių iš V. Andriukaičio apskaitos. Nieko naujo, tiesiog viskas vienoj vietoj.

Biudžeto surinkimas

2008-2009 m. progresas

2009-2010 m. progresas

Galimas daiktas, kad kitos (sekančios) lentelės ir grafikai su 2011 m. statistika bus kur kas optimistiškesni. Gal tuomet juos atsiųs kažkas iš valdžios atstovų. Adresą žinote: info@commonsense.lt

Na, o tiems, kurių nedomina makroekonominiai reikalai, galų galui šekite dar vieną grafikėlį apie vidutinio lietuvio asmeninę piniginę ir jos perspektyvą.

2011 metų kovą atnaujinta Finansų ministerijos prognozė

Papildyta 2011-04-01 18:30:

Štai alternatyvios, ką tik paskelbtos, Vyriausybės ataskaitos už 2010 m. grafikai ir lentelės.

Share/Bookmark

Apie tai, kad prie defliacijos vyriausybės nemoka gyventi, jau rašėme. O kaip su infliacija? Kodėl jį turi būti “gerai”?

Pabandykime sukurti idealią infliacijos gerumo priežasties-pasekmės seką. Tai, kad vyriausybė nemoka gyventi pagal pajamas, yra jau gyvenimo faktas. O, be to, kam taupyti, juk skolas reiks grąžinti kitiems. Taigi, tik laiko klausimas, kada bus įjungtas pinigų spausdinimo mechanizmas. Čia specialiai rašau mechanizmas, kad nekomentuotumėte, kad pinigų spausdinti Lietuva negali. Yra ir kitokie būdai, kaip padidinti pinigų masę. Nors kam įdomi statistika su tendencijomis arba žaidimas ekonomika su infliacija…

Taigi, tarkim, kad vis dėlto pinigus daugina tik vienas bankas – Lietuvos bankas. Ir kam jis tai daro? Ogi tam, kad paskolintų vyriausybei. Vyriausybė pinigų nesiruošia išdalinti. Cit, ir garsiai nesijuokti, o ruošiasi iš to gauti vertės. Bet kokiu atveju norint pasiimti tuos pinigus iš vyriausybės, teks truputį dirbti, o tam reikia arba samdyti naujus darbuotojus, arba didinti atlyginimus esamiems. Padidinę atlyginimus mes paskatinsime vartojimą. O jeigu yra padidėjusi paklausa, tai pats dievas liepia pakelti kainas ir tada gauname infliaciją. Sutrumpinta forma atrodo taip:

1. Atspausdiname pinigus ir perkame.
2. Tam, kad pasiimtume pinigus, turime samdyti darbuotojus (mažinam bedarbystę) arba didinam atlygimus esamiems darbuotojams (turtėja piliečiai, susidaro vidutinė klasė), kad intensyviau dirbtų.
3. Padidėjusi paklausa padidina kainas (su padidėjusiomis kainomis surenkame daugiau mokesčių ir gauname infliaciją).

Šioje sekoje tik infliacija yra neigiamas reiškinys, o, va, bedarbystės ir pajamų didėjimas yra vienas pliusas. Su infliacija didėja ir BVP, vėl tampame panašūs į tigrus. Tuo gali vyriausybė pasigirti, tačiau pamiršti paminėti padidėjusią infliaciją. Na, mes infliaciją turime. Tik, va, nedarbo lygis tai aukštokas ir atlyginimas nefantastinis. Panašu, kad kažkas nebeveikia. Pabandykime, dar kartą pamąstyti, tik nelogiškai naudodamiesi sveiku protu. Taigi papunkčiui.

1. Spausdinti pinigų negalime dėl valiutos modelio. Todėl skolinamės. Tiesa, palūkanų aptarnavimas iš karto suvalgys visas gautas papildomas lėšas. Taigi efektas bus gerokai mažesnis, negu prognozuoja vadovėliai.
2. Sakote, reikia samdyti darbuotojus. O kam, jei ir dabar dirbame tik viena pamaina, t.y. išnaudojame mažiau negu trečdalį našumo. Dabar dirbantys nėra pilnai apkrauti darbu. Tai nors atlyginimą pakelsim, ar ne? Koks čia atlyginimo kėlimas, kai tokių alkanų kaip aš yra ne vienas. O dar ir valstybė perka už mažiausią kainą: duodie, jeigu parduosime už žaliavos savikainą plius minimalus atlyginimas. O tai atsiras kamikadzė ir parduos tik už žaliavų savikainą.
3. Paklausa nepadidės, nes nei daugiau perkančių atsirado, nei daugiau pinigų turinčių.

Tai kur gi tie pinigai nusėdo?

Prieš 20 metų tie pinigai nusėsdavo į indėlius arba užsienio valiutos rezervus. O kur dabar? Žiūriu į žaliavų kainas ir kažkas kužda, kad tenai visi pinigai kaupiasi. O Lietuva savo žaliavų neturi, tai visi pinigai išplaukia, ir dar skolinamės iš užsienio. Tai kas pas mus lieka? Palūkanos. Va iš to ir gyvename.

Šis įrašas būtų apie nieką, jei ne tas likęs nemalonus jausmas, kad Lietuvos vyriausybei dar vienas įrankis krizei įveikti yra neprieinamas. Taigi dabar turėsime infliaciją, tik be jokios naudos.

Share/Bookmark

Šios mintys kaupėsi jau seniai. Stebėjom, toleravom, bet tolerancija taip pat turi ribas. Prie dulkinimo mus pripratino palengva, beveik neskaudėjo. Bet vis tiek norėtųsi grįžti prie normalių, abipusiai malonių santykių.

Perskaitau balsas.lt, kad pradedama naujo ekonomikos savaitraščio „Ekonomika.lt“ leidyba. Gražus saitas, jau galvoju, reiktų kažką gero parašyt, pasidžiaugt, kad pagaliau galbūt atsirado konkurentas “Verslo žinioms”, kad konkurencija, kaip žinia, yra naudinga vartotojams ir pan. Bet užklystu į nuomonių skiltį ir ten randu štai ką:

Taigi, skaitau ir mąstau:

1. Mano straipsnį publikavo savo saite manęs neatsiklausę. Dzin, negaila.

2. Padarė klaidą mano varde (esu Nerius). Jau trupėlį ne dzin.

3. Išėmė visas nuorodas iš mano teksto. Labai ne dzin.

Ir 4. Nurodė šaltinį commonsense.lt su nuoroda į… ekonomika.lt! WTF?

Sakyčiau, švelniai tariant, keistokas požiūris į ekonomiką. Наеби читателья своего? Ar tiesiog keletas sisteminių klaidų, kurios dažnai neišvengiamos startuojant naujus projektus? Aš esu linkęs tikėti, kad susidūrėm su antruoju variantu, kad minėtos klaidos bus ištaisytos ir ateityje nebekartojamos.

Noras ant svetimų prekės ženklų padėti nuorodas į save, yra suprantamas. SEO pradžiamokslis. Apie pradžiamokslį rašėm, kai gvildenom temą apie SEO konsultantų ir greito kredito firmų šūdmaliavimą. Lyg tyčia vakar ant panašaus grėblio užšoko Pigu.lt: Jurgio Gylio (kurio vieną straipsnį esame publikavę ir savo tinklaraštyje) vadovaujama el. parduotuvė imk.lt ta proga suraitė kreipimąsi į Konkurencijos tarybą. Istorija aprašyta VZ.lt, į ją sureagavo apie etiką prabilę patys interneto reklamistai, o žemiau – konkurentų ginčą išprovokavęs veiksmas beigi Jurgio pasirašytas kreipimasis.

Labai įdomu, kaip baigsis šis konkurentų ginčas. Bet kokiu atveju jo metu turėtume išgirsti, kas yra nuoroda, ir kokią atsakomybę neša tos nuorodos dėliotojas.

O štai kokią atsakomybę neša nuorodos NEDĖLIOTOJAS, sužinosime negreit. Nebent keletas ar keliolika Lietuvos blogerių susivienytų ir pamėgintų paimti už kiaušinių blogoramą.lt (nepainioti su Džiugo blogoramomis). Nenoriu leistis į apmąstymus, kaip gi reikėtų blogoramą.lt imti už jų kiaušių, bet iš principo vertėtų. Nes:

1. be tinklaraščių autorių leidimo skelbia, esą mes esame jų (net neaišku, kas ten per žmonės ar firma) kontributoriai,
2. prie straipsnių, paimtų iš tinklaraščių, nededa nuorodų į straipsnio originalą,
3. prie straipsnių nededa nuorodų į originalų tinklaraštį. Užtat įdeda į save.

Apie tai dar pernai rašė Dovilė, prieš porą savaičių prabilo Komjaunimas.lt, ir įdomi diskusija kilo prie paties nugvelbto straipsnio blogomarazmoje. Vagių puslapio kūrėjas rašo:

Taip kad man yra giliai nusišikti ant visų šitų PSEUDOautorinių teisių, kiek tai yra įmanoma dabartinėmis sąlygomis. Čia kažkokia amžina klizma – žmonės kiša savo informaciją net susiriesdami, tačiau apsiputoja, vos tik kas nors su ta jų „šventuoju“ kukurbezdaliu pasielgia ne taip kaip garbieji „autoriai“ įsivaizdavo. Šitai galioja tiek niekam nežinomiems interneto grafomanams, tiek bet kuriai susišikusiai media kompanijai ar leidybos įmonei.

Žmogus vaizduoja, kad daro gera (skleidžia po internetus mūsų parašytą žodį), o linkus į atgalios sudėti atsisako (tai neįeina į sklaidos misiją). Nes supranta, kad kol jis to nedaro, tol google jį myli labiau nei originalius tinklaraščius, iš kurių pas jį per RSS suteka žodis.

Negi blogeriams reikės gintis tokiomis priemonėmis (teisinėmis), kaip kad bando Jurgis? Ar ilgai leisimės dulkinami?

Iš principo turim viską, ko reikėtų – advokatų, pinigų, laiko marias ir mus vienijantį krikščionišką principą – nevok, dalinkis (blogerišku supratimu, dalinimosi požymis yra aktyvi nuoroda į originalų šaltinį).

Kol diskutuojame, kaip geriau pasielgti su blogorama.lt blogvagiais, trumpas oficialus pareiškimas:

Negerb. Blogorama.lt, mes, commonsense.lt, prašome jus niekada nebedėti mūsų straipsnių į savo saitą.

O dabar grįžtam prie masinės medijos.

Matyt, ne tik mums, o ir daugeliui kitų tinklaraščių nutinka taip, kad interneto portalai nori perpublikuoti blogerių tekstus. Ir perpublikuoja. Su niuansais.

Tarkime, Alfa.lt ima ir išpublikuoja galvazmogupuosia straipsnį apie šešėlinį biudžetą. Iš tiesų, tai mums didelė garbė ir džiugus momentas, kad mūsų laisvalaikiu užrašytos mintys jau kažkelintą kartą patenka į šimtatūkstantinę Alfa.lt auditoriją. Tačiau Alfa.lt nuima visas teksto nuorodas ir, maža to, ištrina dar ir teksto gabaliuką, ant kurio buvo viena iš nuorodų. Pastebėjom, skambinam neįkyriai pasiteirauti, kodėl. Girdim, sorry, tokia portalo politika (nedėti linkų į kitus puslapius). O mes kaip tik ir sakom, kad linkas (nuoroda) yra neatskiriama sudedamoji mūsų teksto dalis. Deja, portalo redaktorė apgailestauja, bet politikos jie nekeis.

Tačiau pakeitė! Mano straipsnį apie sveikatos priežiūros mitą Alfa.lt išpublikavo su visomis vidinėmis nuorodomis ir nuoroda į šaltinį. Net ir mano vardą teisingai užrašė Šaunuoliai. Tokiems negaila. Tokie rodo pavyzdį. Taip elgiasi ir balsas.lt, publikavęs milijoną mūsų straipsnių.

Yra ir daugiau sektinų pavyzdžių. Štai tiesa.com išpublikavo išeivijos skaitytojams mūsų siūlymus dėl krepšinio čempionato Lietuvoje, ir sudėjo visas nuorodas. Tą patį darė krepšinis.net, 15min.lt.

O štai basketzone.lt vidines nuorodas ištrynė. Ištrynė jas ir diena.lt. Beje, apie pastarojo portalo dulkinamąją politiką kažkada jau rašėme. Mūsų mėgiamas ir dažnai cituojamas VZ.lt aktyvios nuorodos neįdėjo, bet jie gi ir straispnio ne-copy-pastino, o tik atsiklausę pacitavo patikusias vietas. O štai anksčiau VZ.lt nuorodas į mus dėdavo.

Žodžiu, visko sumonitorinti praktiškai neįmanoma. Džiugu, kad portalams kartais įdomu tai, ką parašome. Vieni portalai saugosi (lankytojų nutekėjimo?) ir nededa linkų niekad, kiti tai deda, tai nededa, treti – visuomet deda.

Šioje vietoje noriu pasikartoti – mūsų manymu, nuorodos yra neatskiriama sudėtinė mūsų kuriamo turinio dalis. Jeigu padėjome linką į Klecką, powiukę, gnomą, šūdų kultą, pipediją, ar “The Economist”, vadinasi, tai darome sąmoningai suteikdami tekstui daugiau vertės taip, kaip mes ją suprantame. Jei kam nors nepatinka Kleckas arba “The Economist”, jūs galite pasirinkti – arba peržengti per savo principus ir publikuoti su nuorodomis, arba likti su savo principais ir nepublikuoti iš viso. Nuorodų panaikinimas, kaip ir dalies teksto ištrynimas, yra lygiai toks pat redagavimas, kurį prašome suderinti su autoriais. Tam reikalui turime el. paštą info@commonsense.lt ir mob. telefonus, kuriuos atskleidžiame visiems, kas tik paprašo.

Taigi mieli internetų valdytojai, jei ateityje dar taip nutiktų, kad mes parašysime ką nors tokio, kas būtų įdomu ir jūsų skaitytojams, ir jūs norėtumėte tai išpublikuoti savo saituose, galite mūsų net neatsiklausti ir tai padaryti, jei:

1. nurodysite šaltinį su aktyvia nuoroda,
2. teksto neredaguosite (korektūra – OK, jei nelįsite į mūsų netobulą stilių),
3. išsaugosite visas tekste esančias nuorodas.

Mums negaila ir netgi džiugu, kai mūsų mintis įvertinate jas persipublikuodami.

Share/Bookmark

Daug kas esate susidūręs su Čiapajevo konstantomis, o man dirbant programuotoju teko susidurti su Čiapajevo formulėmis. Tai tokios formulės, su kuriomis visi sutinka, bet kai reikia ką nors tiksliai paskaičiuoti, niekas nesigauna. Tarkim 2 plius 2 yra kiek? Teisingas atsakymas: o kiek reikia? Iš kur šitas atsakymas yra atėjęs? Iš ekonomikos sferos.

Ekonomika- tai tikslusis mokslas su šimtais formulių ir išvedžiojimų, bet vis vien niekas negali pasakyti, kaip tiksliai bus. Yra daug priežasčių, kodėl taip atsitinka, bet dvi norėčiau panagrinėti detaliau.

Seniai seniai pinigai buvo prekių atspindys. Na, tiksliau aukso, tauriųjų metalų ir brangakmenių. Ir tai vadinosi aukso standartu. Todėl pinigai gamino prekes, na, tiksliau auksą, bet vis vien buvo ryšis su materialiuoju pasauliu. O 1975 JAV tapo paskutine šalimi, kuri atsisakė aukso standarto. Nuo to momento pinigai gamina pinigus. Todėl visos ekonominės teorijos, kurios remiasi prielaida, kad aukso standartas vis dar egzistuoja, ne visada veikia.

Šio standarto atsisakymas turi keletą šalutinių efektų, ir jie iki galo neišnagrinėti. Tarkim, vienas efektas, kad pinigų nėra. Tiksliau jie yra, bet elektroninėje formoje. Kažkada praslydo informacija, kad 97% dolerių yra bitai, baitai, megabaitai. Ir jeigu toks Bilas Geitsas sugalvotų savo akcijas paversti grynais pinigais, tai pritrūktų banknotų.

Atrodo, nieko blogo, bet prisiminkime, kiek bus 2+2? Va čia ir prasideda kūryba su išvestiniais produktais. Tai tiesiog būdas gaminti pinigus iš oro. O kaip tada mes mirtingieji? Juk mes tikimės, kad bankai valdo finansinius srautus, t.y. ekonomikos kraujotakos sistemą. Užmirškite, pinigai seniai turi nereikšmingą ryšį su materialiuoju pasauliu. Va, ir gaunasi, kad visos senos teorijos veikia tik kokiu 1%. O naujos metodikos tik parodo naujus būdus, kaip pinigai daro pinigus. Jų įtakaekonomikai irgi gaunasi labai jau išvestinė. Niekas tiksliai pasakyti negali, koks gausis galutinis rezultatas. Todėl ir kartais atrodo, kad žiūri į Čiapajevo formulę. Gal ji ir suveiks, o gal ir ne. O jeigu suveiks, tai kiek?

Kita bėda yra imtis. Net dabar super didelės įmonės prisipažįsta, kad ekonomikos dėsniai neveikia. Tiksliau, jos per mažos, kad galėtų pasinaudoti makro ekonomikos dėsniais. Tarkim, egzistuoja paklausos ir pasiūlos balansas. Gal ir yra, jeigu imsime visą pasaulį, bet visada galima surasti vietas ir pavyzdžius, kur pasiūla yra žymiai per didelė, arba kur paklausa yra per didelė. Tai jau dydžio problema, bet kartais gali būti ir kitokios priežastys. Tarkim, Lietuvoje kelerius metus NT augo po 20% per metus. Todėl turėjo būti didelė infliacija, nes infliacija yra kainų augimas. Bet nebuvo, o priežastis yra prekių krepšelyje, pagal kurį skaičiuojama infliacija. O kas tai yra prekių krepšelis – tai imtis. Beje, Lietuvoje apie 95 metus į prekių krepšelį įėjo Amerikos indėnų mokasinai. Ir šios prekės kainos pokytis lėmė Lietuvoje skaičiuojamą infliaciją! Aišku, prekė buvo su savo svoriu. Va, ir gavome, kad gal ir ryšiai ekonomikoje egzistuoja, bet visi su nežinomais svoriais ir dar su labai neaiškia imtimi.

Neveltui sinoptikai džiaugiasi, kad dar yra ir ekonominės prognozės. Tada oro prognozės neatrodo tokios netikslios, nes oro prognozėse nėra galimybės vienu metu pareikšti, kad kepins karštis ir spaus speigai. Taigi, ką mums daryti? Svarbiausia nesijaudinti ir gerai maitintis, o vartant ekonomikos prognozes su jomis sutikti. Visos prognozės teisingos, tik vienų rezultatus mes pastebėsime, o kitų – ne.

Share/Bookmark

Lietuvos politinis gyvenimas senokai nematė tokios vienybės – D.Grybauskaitė surinko net 69 proc. prie balsadėžių atėjusių žmonių balsų, iš viso ji gavo daugiau kaip 0,9 mln. balsų (laimėjo be konkurencijos). Eilinis “mesijo” laukimas.

Bet prieš “pradedant gelbėti”, labai svarbu sutarti, kurgi ta problema, iš kurios mus reikia gelbėti, ir kaip mes matuosime, ar situacija gerėja. Juk skausmų pabaiga ligoniui nebūtinai reiškia išgijimą (iš medikų juodojo humoro: “Ligoniui palengvėjo, jis nustojo kvėpuoti”).

Jeigu nenustatysime „išgelbėjimo“ kriterijų, tuomet iki pažaliavimo galėsime ginčytis, ar išgelbėjo, ar ne. Stengdamasis nebūti užgožtas p. Grybauskaitės, A. Kubilius paskubėjo paskelbti apie krizės pabaigą – mat kažkoks CDS rodiklis (Credit Default Swap – angl. k.) gerėja. Tačiau visi analitikai vienu balsu kalba, kad vyriausybės nuopelnas tame labai mažas. Bet pensininkams (kurie yra galinga rinkiminė jėga) analitikai – ne autoritetas.

Aš valdžios pasiekimus vertinu pagal jų nuopelnus trijose srityse:

• Ekonomika
• Švietimas
• Sveikatos apsauga

Ekonomikoje valdžia nelabai gali teigiamo padaryti. Didžiausias nuopelnas, kaip jie gali prisidėti prie ekonomikos – tai netrukdyti verslui dirbti bei nesmaugti mokesčiais. Dar vienas svarbus indėlis – pritraukti dideles užsienio investicijas. Bet kuris dramblys maitina daug blusų. Jei Lietuvoje būtų bent keliolika „stambių dramblių“, tai daug smulkių įmonių turėtų darbo plaudamos, remontuodamos, mokydamos, maitindamos ir t.t. Kolkas šioje srityje p. Grybauskaitei tikrai bus ką nuveikti, juk po naktinės mokesčių reformos situacijos pablogint beveik neįmanoma (na, mokesčiai už automobilius, progresiniai mokesčiai, turto mokestis ir pan.). Tikėkimės, kad nustosime kastis gylyn ir imsime lipti į paviršių.

Švietimas: pagaliau pradėta daryti (o ne imituoti) reformą, tačiau ar ten mes pamatysime progresą? Šia tema bus atskiras įrašas.

Sveikatos apsauga: va čia tai nearti dirvonai. Ne todėl, kad Lietuvos daktarai blogi žmonės ar blogi specialistai. Ir net gi ne todėl, kad šios sferos finansavimas ribotas (o kur jis neribotas?). Mano galva, priežastis glūdi sveikatos apsaugai vadovaujančių žmonių kompetencijoje – jie tikrai geri gydytojai. Bet gydyti ir vadovauti – du skirtingi dalykai. Gerų vadovų išugdymas ryškiai pagerintų šios srities rezultatus.

Taigi, gerb. p. Grybauskaite, prieš pradėdama gelbėti, pasakykite, kaip mums žinoti, ar (kada) Jūs mus išgelbėjote ?

Share/Bookmark

Būna dienos, kaip naktys – žmonių su žiburių nerasi, tik su alaus buteliu. O bankų ekspertai ieško ekonomikos atsigavimo požymių ne tik kavos tirščiuose, bet ir prostitučių įkainiuose. Na, kaip banko ekspertai renkasi kainas, aš dar galiu įsivaizduoti. Bet ką daryti ekspertėms? Gal ir visai nieko būtų sužinoti žigolo įkainius. Pasirodys, visuotinio nedarbo fone gali būti ir nebloga išeitis.

Galima rasti ir paprastesnių būdų. Aš dažniausiai, kol važiuoju nuo oro uosto iki kliento, suskaičiuoju, kiek mačiau tuščių reklaminių skydų. Ir galiu pasakyti, kiek nukrito pardavimai.

Gal skaitytojai gali pasidalinti savo ekonomikos sveikatos sekimo būdais?

Share/Bookmark

Kai kalbama apie įmonės augimą, visada yra dvi galimybės: augti iš savo pinigų (intensyviai) arba iš skolintų pinigų (ekstensyviai). Jeigu pradėtume diskusiją dėl šių būdų gerųjų ir blogųjų pusių, tai tikrai diskusija užsitęstų ir taip liktume nesusipratę, tai kuris gi būdas geresnis. Toks įspūdis, kad kurį benaudotum, vis vien bus arba gerai, arba blogai.

Gal reiktų panagrinėti sąlygas, kuriomis vienas ar kitas būdas duoda pranašumą. Tarkim, yra ekonomikos nuosmukis, ir tada turėti skolų nėra pats maloniausias variantas. Beje, ekstensyvus augimo būdas kaip tik ir numato turėjimą skolų. Ar galime padaryti išvadą, kad kai ekonomika smunka, geriausia augti intensyviai, o kai ekonomika auga – ekstensyviai?

Galima būtų parašyti atskirą straipsnį šiam teiginiu apginti arba paneigti, bet sakykime, kad jis yra teisingas. Puolam juo naudotis ir iš karto susiduriam su sunkumais. Mes turime atiduoti visas skolas prieš pradedant ekonomikai smukti. Ar galime tiksliai nusakyti, kada ekonomika augs, o kada smuks? Turbūt, kad ne. Va, ir gaunasi, kad kiekvienas savo versle pats pasirenka, kaip jam geriau augti. O dėl kiekvieno būdo privalumų ar trūkumų, tai jau kiekvieno konkretaus atvejo klausimas. Mes vėl papuolėme į situaciją, kai teoriškai arklys, bet praktiškai miręs. Teoriškai, galima naudotis įvairiais augimą skatinančiais būdais, pasirenkant tam momentui pati geriausią, bet praktiškai…

Share/Bookmark