Bal 19 2012

IKEA neduoda užsidirbti sviestui? Užsidirbsime patys

IKEA garsi ne tik savo skaniaisiais kotletukais, bet ir tuo, kad tai vienas efektyviausių koncernų pasaulyje. Bet lietuviai irgi su nagučiais.

###

Lietuvos gamintojai žino: dirbdamas koncernui IKEA, visada užsidirbsi duonai. Tačiau taip pat žino, kad jei pradėsi užsidirbinėti sviestui, būsi arba pakeistas kitu tiekėju, arba vėl dirbsi duonai.

Taigi IKEA yra gėris, niekas nesiginčija, bet būna ir geriau.

Apie tai Tiekimo grandinės konferencijoje pasakos Rimas Montvilas, “Alsenos” vadovas, kuriam IKEA kažkada pasakė “Viso gero”, bet šis atsisveikinimas buvo naujo sėkmingo kelio pradžia.

“Alsenos” sėkmės istorijos teaser’į aprašė “Verslo žinios”:

„Teko spręsti rebusą, kaip suvaldyti pinigų srautą ir atstatyti staigiai kritusius pardavimus. Supratome -- norint tai padaryti, turime susikoncentruoti į savo pagrindinių procesų pertvarką ir pridėtinės vertės kūrimą savo klientams – mažmenos, didmenos ir logistikos įmonėms“, – pasakoja p. Montvilas, vienas iš „Verslo žinių“ rengiamos konferencijos „Kaip žengti kartu?“ dalyvių.

Rimo pranešimą su džiaugsmu anonsuojame ir mes:

Smagu, kad tarp konferencijos dalyvių bus ir žmonės iš IKEA TRADING SERVICES. Tai viena efektyviausių kompanijų pasaulyje, absoliučiai orientuota į savo vartotoją, kuriam reikia padoraus produkto už mažiausią kainą. Nesugebi gaminti efektyviai -- lauk iš smėlio dėžės.

Tačiau nuostabu, kai iš smėlio dėžės išvaryti lietuviai sugeba susikurti kitą, dar puikesnę smėlio dėžę.

Dar nėra komentarų

Bal 02 2012

Efektyvus marketingas – kūryba ar gamyba?

Penktadienį buvau pakviestas papasakoti baldininkams, kaip daryti efektyvų marketingą. Kalba ėjo apie B2B, t.y. apie tai, kaip padaryti, kad lietuviškų baldų kolekcijos rastųsi baldų parduotuvėse, ir, pageidautina, užsieniuose.

Nieko naujo neprigalvosi: negalėdami pakonkuruoti su kinais (taivaniečiais ir panašiais) kainomis, turime vienintelį potencialų konkurencinį pranašumą – greitą gamybą mažomis partijomis ir greitą papildymą. Jei išmoktume gaminti greitai ir po mažai – galėtume užtikrinti geresnį prekių turėjimą ir apyvartumą mažmenininkui. Pastarasis, net ir su mažesne marža (palyginti su tuo, ką užsimeta ant kiniškų baldų), greičiau apsukdamas pinigus gali turėti tą patį pelningumą, t.y. uždirbti tiek pat ar net daugiau.

Tai pailiustruosiu teoriniu paskaičiavimu, bet prieš tai papasakosiu, kokia, pasak vieno pašnekinto baldų parodos dalyvio, yra prekybos kiniškais kolekciniais baldais realybė.

Taigi tautiečių firma prekiauja pintais lauko baldais. Labai sexy baldai, ir aš tokių norėčiau. Veža iš Kinijos. Sezono pradžioj (kaip tik dabar) atsiveža 3 konteinerius baldų. Vienas konteineris firmai kainuoja ~30k USD, taigi firma sezonui užsiperka už 90k USD. Pirkėjai pavarto katalogėlį ir perka: jei pasirinkta prekė yra tarp konteineriuose atsivežto asortimento – baldus gaunate tuojau pat. Jei pasirinktos kolekcijos nėra – formuojamas naujas užsakymas. Kadangi gabenti vieną komplektą iš Kinijos į Lietuvą neapsimoka, firma prirenka kelis ar keliolika užsakymų, ir tik tuomet užsako konteineriuką. Taigi jei jums labai pasiseks, šiandien užsakytą prekę turėsite liepos mėnesį. Sėkmės atveju ant pintų fotelių šį sezoną pasėdėsite porą mėnesių. O birželio mėnesį apskritai užsakinėti neverta, nes žiemą galima apsieiti ir be pintų baldų terasoj.

Kadangi firmos atsigabenti trys konteineriai yra skirti visam sezonui, natūralu, kad keliems mėnesiams nuspėti paklausą labai sudėtinga. Tai reiškia, kad kažkuriuos baldus išperka staigiai, o kai kurie lieka neparduoti. “Rudenį organizuojate išpardavimus?”, – klausiu. Ne, sako, bando parduoti kitą sezoną. Nepaklausiau, bet jei lieka koks penktadalis (kas labai realu), vadinasi, 18k USD lieka neištrauktų. Nežinant tikslios maržos, neina paskaičiuoti, koks sezono realus pelningumas. Bet faktas, kad jei firma turėtų daugiau tų baldų, kurie šį sezoną lietuviams patiks, ir sezonui pasibaigus liktų be užsilikusių baldų, jos pelningumas būtų ženkliai didesnis.

Kadangi nežinau, kokia tos firmos marža, pamėginkime spėti, kad ji yra 200% (tiek ant gamintojo kainos užsimeta tipinis baldų distributorius Europoje). Tokiu atveju, jei firma parduoda kiniškų baldų už 216.000 USD, jai lieka 144.000 USD uždarbis. Baldai iš Kinijos keliauja, kaip sakė, 3 mėnesius, o į partiją, skaičiuokime, investuoti minėti 90.000 USD. Turim tokį biznį:

Papildymo terminas: 12 savaičių
Investicija (atsargos): 90.000 USD
Marža: 200%
Pardavimai (4/5 visų atsargų): 216.000 USD
TVC (kintami kaštai): 72.000 USD
Pelnas:  144.000 USD

Ir štai mes pasiūlome tiekti lietuviškus pintus baldus kas dvi savaites (šešis kartus trumpesnis papildymo laikotarpis). Beje, 20% brangiau nei kinai. Įtikiname firmą nedidinti kainos, t.y. susimažinti savo maržą tais 20%. Pardavimai dėl sumažėjusių praleistų pardavimų išauga 10 proc. Taigi per mėnesį prekiautojas parduoda už 237.600 USD, o uždarbis lieka netgi didesnis nei bendradarbiaujant su kinais – 152.957 USD.

Papildymo terminas: 2 savaitės
Investicija: 15.000 USD
Marža: 180%
Pardavimai išauga 10%: 237.600 USD
TVC: 84.643 USD
Pelnas:  152.957 USD

Bet mažmenininkui su lietuviais baldininkais vertėtų prasidėti ne tik dėl 6% didesnio pelno. Pažiūrėkite į atsargas/investicijas: jos sumažėtų nuo 90.000 USD iki 15.000 USD. Tai reiškia, kad kapitalo atsiperkamumas atitinkamai išaugtų nuo 1,6 (144.000/90.000) iki 10,1 (152.000/15.000)!!!!!!!!!!1111

Būtent tokį paskaičiavimą žadėjau parašyti seminaro dalyviams, komenduodamas 9 skaidrę:

Taigi pažadą tesėjau. Seminaro organizatoriai (“Versli Lietuva”) žadėjo išsiųsti dalyviams nuorodą į šį paaiškinimą. Labai linkiu tokią matematiką panaudoti pardavinėjant savo partnerystę Europos prekybos taškams, nuo mūsų nutolusiems per 1-2 paras.

Žinoma, prieš tai reikia išmokti gaminti greitai, kaip tai padarė “Lesta”, “Aurika”, “Alsena” ir kitos firmos, pakviestos pasidalinti savo patirtimi PanBaltic tiekimo grandinės konferencijoje, kuri vyks Vilniuje balandžio 26 d (jau vyksta Early Bird registracija su 20% nuolaida). Kadangi esame vieni iš šios konferencijos organizatorių, primygtinai rekomenduojame joje apsilankyti. Maniškė matematika yra niekis palyginti su tais efektyvumo fokusais, kuriuos minėtos įmonės įsidiegė ir atskleis renginio metu.

Bet tuo marketingas nesibaigia. Kai turime konkurencinį pranašumą, jį dar reikia sugebėti parduoti. Dar ir dabar akyse stovi seminaro dalyvių veidai, susiraukę išvydus šią skaidrę:

Tai skaudi žinia žmogui, kuris moka drožti taburetes, daro tai nuostabiai ir negailėdamas savęs. Tai skaudu ir dizaineriui, sukūrusiam nerealų stalelį rytinei kavai, ir cecho dirigentui, mintinai žinančiam kiekvieno įrenginio partiją. Ir suprantu, kad jums visiems nesinori galvoti apie apyvartumus, availability ir kitas SAVO KLIENTO problemas. Bet biznio esmė yra ne taburetėse (kad ir kokios dailios jos būtų), bet kliento problemos sprendime. Kuo didesnė kliento problema, tuo daugiau pridėtinės vertės suteikia jos sprendimas.

Visa laimė, kad mažmenininkai ir distributoriai turi problemą (7 skaidrė). Vadinasi, lietuvių gamintojams tereikia pasinaudoti šia puikia galimybe.

6 komentarų

Kov 14 2012

Kodėl Prezidentė nepasirašys po išimtimi politinėms partijoms

Šią dilemą* ir naujametę skaidrumo dovanėlę Seimo partijos išsprendė pasirinkdamos D štrich variantą: padaryti išimtį politinėms partijoms, ir nepaisant to, kad jos minta mokesčių mokėtojų pinigais, jų taškymui netaikyti Viešųjų pirkimų įstatymo.

Įstatymas įsigalios, jeigu jį pasirašys Prezidentė.

Bet ji nepasirašys.

Ne todėl, kad pataisą teikia A. Valinskas, vadinantis Prezidentę boba. Ir ne todėl, kad STT pareiškė, kad pataisos ydingos antikorupciniu požiūriu. Ir net ne todėl, kad pataisa prieštarauja kažkokiai tai ES Direktyvai.

O nepasirašys dėl to, kad nuo jos nesusisuktų toji verslo bendruomenės dalis, kuri dar su ja. Nes valdyti šalį, kai su tavim tik pensininkai ir VSD, labai sudėtinga.

Taigi padėliokime sprendimą.

Labai gerai, kad visi – verslas, perkančiosios organizacijos, įstatymų leidėjai ir kontroliuojančios institucijos – jau sutaria dėl problemos:

Kai susitarėme dėl problemos, reikia susitarti dėl sprendimo kriterijų.

Siūlau tokius kriterijus:

- sprendimas turi užtikrinti, kad viešųjų pirkimų procedūros turi būti tokios paprastos ir greitos, kad jas sugebėtų atlikti ne tik vaikų darželis “Gaidelis” ir Kalabibiškių kaimo bendruomenė, bet ir politinė partija;

- sprendimas turi užtikrinti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimo skaidrumą;

- sprendimas turi užtikrinti, kad lėšos bus leidžiamos tik pagrįstais motyvais (“mums liko pinigų, reikia kažkur išleisti” – nėra tinkamas motyvas);

- sprendimas turi užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų pinigus perkančiosios organizacijos leis taupiai;

- sprendimą reikia įgyvendinti ASAP, tarkime, iki 2012 m. birželio 1 d.

Sprendimo kryptis turėtų būti (1) tai, ką VPT direktorius Ž. Plytnikas pasiūlė VŽ konferencijoje:

Žinoma, turiu minty pirmąją alternatyvą.

Antroji kryptis kuriant sprendimą turėtų būti (2) tai, ką blogeriams rodė Centrinė perkančioji organizacija šioje skaidrėje:

Ir šioje (3):

Taigi turime problemą, turime sprendimo kriterijus, dabar reikia sprendimo.

Jeigu Prezidentė pasirašys įstatymo pataisą, sprendimo nebus niekada.

Todėl laukiamų Prezidentės veiksmų seka galėtų būti tokia:

1. Vetuoti priimtą įstatymą;

2. Pateikti savo pataisos variantą, kuriame viską palikti taip, kaip nutarė Seimo nariai, tik nurodyti, kad jis (įstatymas, numatantis išimtį partijoms) galioja iki 2012.06.01

3. Sudaryti darbo grupę, kuri per 6 savaites (iki 2012.05-01) parengtų naują, sprendimo kriterijus atitinkantį Viešųjų pirkimų įstatymą.

4 (optional). Į darbo grupę be kita ko kooptuoti Audrių Vasiliauską, TOC ekspertą ir commonsense.lt blogerį, kuris viešajame sektoriuje pasižymėjo tuo, kad už nulį litų padėjo per trumpą laiką grynai procesiniais patvarkymais iš šiknos sudėtingos situacijos ištraukti Garantinį fondą. Taigi darbo grupė dirbtų spėriai beigi skaidriai, nes darbo grupės meetingų protokolams sukurtume atskirą tinklaraščio rubriką. Dar ir nemokamas know-how būtų visoms Lietuvos darbo grupėms ir komisijoms ateityje.

Seimo nariai, laiku (2012-05-01) gavę naują Viešųjų pirkimų įstatymo projektą, jo priėmimo nevilkintų, nes jei nespėtų priimti iki 2012-06-01, jiems patiems tektų procedūrikus vykdyti pagal senąjį hemarojinį įstatymą.

Taigi visiems bus win-win.

Todėl Prezidentė nepasirašys. Priešingu atveju, kaip populistiškai tai skambėtų, greitu laiku partijos gali pasidaryti sau išimtis ir šių teisės aktų taikymui:

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas

Baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas

Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo

Su nekantrumu laukiame Prezidentės sprendimo.

PS. Žemiau – prezentacijos, iš kurių paėmiau tekste panaudotas skaidres.

*Konflikto debesis – mąstymo grafinis įrankis, skirtas konfliktinėms situacijoms nagrinėti ir spręsti, nesvarbu ar tai asmeninė dilema, nesutarimas, kivirčas ar sprendimas bei veiksmas, kurio reikia imtis. Jis naudojamas aiškiai ir tiksliai nustatyti ar apibrėžti nesutarimų problemą nieko nekaltinant. Apie šį mąstymo procesų įrankį galite pasiskaityti “TOC for Education” projekto, kurį remia ES Europos socialinis fondas, saite.

14 komentarų

Gru 13 2011

Vidurinės klasės sąrašiukas

"Tarp pirmųjų Didkiemio tremtinių pateko ir Antanas Skurdelis. Jis buvo liaudies menininkas, juvelyrinių dirbinių gamintojas, turėjo gražią sodybą, 29 ha. žemės. Jį rusai iš karto paskelbė buože ir 1951 m. su dukra Juzefa Skurdelyte buvo ištremtas į Sibirą. Iš ten jis nebegrįžo, 1954 m. atgulė ten ilsėtis. Be Antano Skurdelio rusai ištrėmė ir daugiau didkiemiškių: Juozą Skurdelį, Onutę Pauliutę Skurdelienę, Masidunskų šeimą, verslininką Vincą Merkelį (nuotraukoje) ir kitus."

***

Ilgai ieškojusi kokio nors prabangos parametro, valdžia pagaliau jį rado.

Pasirodo, yra vienas SI sistemos matavimas, kuris objektyviai išskiria išlaikytinius nuo dar krutančių žmonių. Todėl taikant tą matavimą, išlaikytiniai (neįgalieji, pensininkai, bedarbiai, o taip pat tinginiai) rinkėjai išvengs apmokestinimo, kai tuo tarpu save išlaikančiųjų nebus pasigailėta.

Sekant vykusiu pavyzdžiu, siūlau praplėsti prabangos mokesčio bazę ir neapsiriboti tik šiuo:

Mėnesio mokestis už automobilius būtų po 0,5 lito už 1 kilovatą.

Kadangi ne visi esate diplomuoti fizikai, priešingai nei kai kurių partijų pirmininkai, prisiminkime teoriją: galia (P) rodo, kokį darbą (A) kažkas atlieka per tam tikrą laiką (t):

P = A / t

Taigi jei per tą patį laiką padarote daugiau darbo nei kitas, vadinasi, sugeneravote daugiau galios. Su sąlyga, kad judėti, krutėti, plušėti Lietuvoj yra prabanga, štai ir turim esminę biudžeto subalansavimui tinkamą mokestinę formulę, prieš šimtmečius sugalvotą beigi moksliniais tyrimais įrodytą.

Skaičiuojant SI vienetais, vato arba kilovato mokesčio formulė atrodo taip:

Kilovato mokestis tinka absoliučiai visiems mokestiniams objektams (ne tik šeimos automobiliams):

- žmonių pajamoms. Jei žmogus per tą patį laiką įdeda daugiau triūso nei runkelis, vadinasi, sugeneravo daugiau vatų viršaus, taigi laikas apmokestinti. Tas pats taikoma pensininkui, kuris dar turi sveikatos dirbti, bei jaunai mamai, katra (užuot brausinusi supermamų saitus) drįsta prekiauti šmutkėm;

- nekilnojamajam turtui. Matome išvestinę formulę – kuo daugiau kvadratų, tuo daugiau vatų. Bet galima apskaičiuoti ir kitu būdu: pasižiūrėti, kiek NT objektas sunaudoja energijos (kilovatvalandžių), ir apmokestinti tai, kas viršaus. Prabangūs namai paprastai turi daug šviestuvų, halogenų, visokios aparatūros, plius visa tai apskaitoma elektros skydinėje;

- vartojimui. Jeigu žmogus dažnai vaikšto į parduotuvę, tįsia namo pilnus (sunkius) krepšius, vadinasi, sugeneruoja vatų viršaus. Tereikia pirkinius pasverti, ir teisingai apmokestinti. Tuomet nereiks didinti PVM. Jei pirkinys lengvas (beveik tremtinio Juozo Statkevičiaus suknelė ar koks iPhone 4GS), tuomet reikia įvertinti tą triūsą, kurį lengvų daiktų kūrėjai įdėjo. Tam reikalui bus išleistas poįstatyminis aktas. Jei koks žmogelis įgudęs būriuoti, keituoti, laipioti po kalnus ar slidinėti – ši podarbinė veikla, priešingai nei spoksojimas į durnadėžę (ši apmokestinama atskirai), generuoja daug energijos, taigi turim vatų perteklių;

- vertelgų* pelnui. Čia viskas labai paprasta: jei firma dirba efektyviai, t.y. per tą patį laiką sugeneruoja daugiau tikslo vienetų, vadinasi, arba darbuotojai buvo stipriau išnaudojami (daugiau plušėjo), arba vadovų smegenys sukosi greičiau (o galios prasme tai vienas ir tas pats), tai štai jums ir prašom – vatų perteklius garantuotas.

Žmones, viršijančius komiteto nurodytus kilovatų limitus, būtina ne tik apmokestinti, bet ir surašyti į eilę – čia tam atvejui, jei dabar vežtų į Sibirą, būtų gatava turistų duombazė. Beje, į ją patektų ir nemažai tikrų tremtinių, kurie, krutėję daugiau nei dejavę, Atkurtoj Nepriklausomoj Lietuvoj sugebėjo užgyventi namus ir džipus. Ir ligšiol švyti energija, varydami į neviltį “Sodrą”.

Jūs dabar, žinoma, pulsite ginti šitą kilovato mokestį ir konservatorius, kad jiems vieninteliams rūpi Lietuva, kad nėra kitų variantų biudžeto pajamoms padidinti, kad biudžetą sudaro pajamos ir išlaidos, kad šita valdžia turi didelius kiaušinius ir t.t. Tokios diskusijos – beprasmės, nes turime sisteminio neveiklumo pasekmes.

Ar gali iš esmės gerėti gyvenimas valstybėje visiems – pensininkams, jaunimui, darbgaviams, darbdaviams – kai valdžia galvoja, kad žemiau išvardinti dalykai yra iš esmės teigiami?

kompromisas

- prioritetai (daugiskaita)

- mažesnė blogybė

Ar galima iš esmės pagerinti sistemą (gamyklą, sandėlį ar valstybę), nesutvarkius matavimų? (Populiariausias matavimas, taikomas ~ 6.000 įstaigų, vis dar yra biudžeto lėšų išleidimas/įsisavinimas. Jei neįsisavinsi – neįvykdysi plano.)

Žinantiems atsakymą iš esmės nėra didelio skirtumo, už ką reikės mokėti didesnius mokesčius – vatus, metrus, džaulius, varstus ar pintas. Svarbiausia, žinome, kad vidurinė klasė, mūsuose taip ir neišbujojusi, visa tilptume į Sibiro vagonus. Beliko surašyti.

*Monopolijos, bankai, rubikonai, kreditai, publikumai ir panašūs susivienijimai, priešingai nei smulkūs verslininkai, vertelgomis nelaikomi, todėl vatais neapmokestinami.

25 komentarų

Rgp 08 2011

Atviras kodas ir kognityvinis disonansas politikoje

Kristinos Brazauskienės vadovaujama Prezidento sąjunga – gera proga humoro mėgėjams pasijuokti.

Kristina – tikrai linksmų plaučių žmogus. Jos ėjimas į politiką užtikrina ilgalaikę kognityvinio disonanso būseną kai kuriems politikams (ypač pataikūnams, kurių nemėgo A. Brazauskas, ir Kristina žino, kad jie tai žino, kad ji žino, kad jie žino), elitui (ypač tiems, kurie prašydavosi arbatėlės pas Kristiną gyvam esant jos vyrui, o po jo mirties arbatėlę siurbia kituose salionuose) beigi daliai rinkėjų (ypač tiems, kurie nesusipras, ar čia gerai, kad Kristina “Lexus” visureigiu vežioja partietes-skarotas senoles, ar čia blogai).

Prieš porą mėnesių Kristina paklausė, ar turėtume pasiūlymų politinei programai. Kaip ir visiems politikams davėm nuorodas į šitą ir į šitą.

Ir ką jūs sau manot?

Toji nauja partija neturi saito, tad negaliu duoti nuorodos į brazauskininkų-šustauskininkų-prezidentininkų programą. Užtat nufotografavau keletą puslapių, kuriuose matyti, kaip Kristina pasinaudojo ‘atviro kodo’ siūlymais.

Taigi pirmoji partija, į savo programą implementavusi commonsense.lt siūlymus, tapo šustauskininkai brazauskininkai! Tikimės, kad artėjant rinkimams ir partijoms atnaujinant savo programas, tokių implementuotojų daugės. Informuosime gerb. skaitytojus!

Ir kad jau reikalas yra politinis (o mes gi politikoje nedalyvaujam), tai trumpas DUK:

Kiek Brazauskienė jums sumokėjo?

Atviro kodo programos, kaip žinia, yra nemokamos, tad nieko nesumokėjo. Įteikė a.a. A. Brazauko rašiklį sidabrine plunksna. Jeigu esate politikas ar norite juo tapti, imkite šitą programą ir naudokite lyg kokį Linux ar OpenOffice.

Ar jūs konsultuojate Brazauskienę?

Ne. Mes konsultuojam firmas, stokojančias efektyvumo – gamybines, distribucines, paslaugų.

Gal jūs esate oligarchai, kurie stovit už Brazauskienės ir Šustausko nugarų?

LOL.

Ar jūsų siūlymus gali naudoti kitos partijos?

Taip, susimildamos. Būtų nuostabu.

Ar jūs balsuosite už Brazauskienę per rinkimus?

Nežinau, kaip Nerius ir Audrius, bet aš tai kaip visad balsuosiu už Užkalnį.

22 komentarų

Geg 24 2011

Braškių sezonas atidarytas

Parašė audrius temai Pastebėjimai

Pastaruosius kelis mėnesius teko vesti nemažai seminarų ne didžiuosiuose miestuose, o kaimo vietovėse. Todėl teko sužinoti ne miestiečių nuomonę apie gyvenimą Lietuvoje. Kas įdomiausia, tai jos nėra, tiksliau, tik viena. Valdžia loja, o karavanas eina. Ir nelabai kaimo vietovėje gyvenantiems žmonėms įdomu, kas Seime darosi. Todėl į viską žiūri daug paprasčiau, ypač dėl to, kad braškių sezonas artėja.

Taigi, kas tas braškių sezonas? Man, tūpam miestiečiui, greitai paaiškino. Taigi spjauni ant vietinio verslynyko į jo 1200 Lt ir važiuoji į UK, Ispaniją, Olandiją pas ūkininką. Tenai gausi kokius 5000-6000 Lt per mėnesį.

Jeigu ūkininkas pasitaikys geras, tai apgyvendins po tris kambaryje, dar ir pamaitins. Todėl per vasarą galima parsivežti kokius 10-12 tūkstančių, o po to Lietuvoje eini į darbo biržą ir dar prisiduri. Taigi likusius 9 mėnesius turėsi po 1500 Lt kišenėje ir dirbti nereiks.

Sakote, kad valdžia kels minimumą iki 1000 Lt? Na tai kas: vis vien daugiau gaunasi, net jeigu ir iki 2000 Lt pakeltų: “Nematau prasmės dirbti Lietuvoje, jeigu galima panašiai gyventi ir nedirbant”. Tai ko Lietuvoje nedirbate taip, kaip užsienyje. “Taigi užsienyje fermeris yra savininkas, jeigu tik ko nors nepadarysi, tai į kuprą ir lauk. Ir dar kitiems pasakys, kad tavęs, tinginio, į darbą neimtų.” O Lietuvoje dirbti negalima? “Tai kad čia viskas ne mūsų…”

O be braškių sezono, kas nors gero yra? “Na, jaunimas išvažiuos, tai gal mažiau vagysčių bus. Dabar net vištas išvogė. Bijom į laukus karves išvesti. O tai ims ir pavogs, kur paskui 2000 litų rasti naujai nusipirkti? Ir apskritai dabar viskas, kas neprikalta, kojas įgauna”.

O va šitą ir aš pajaučiau. Ilgapirščiai jau du kirvius nugvelbė, o praeitą savaitę iš kiemo kamuolius išgarino.

Vienok, liudna ir dėl braškių, ir dėl vištų.

26 komentarų

Bal 22 2011

Nepatogi tiesa apie statybų efektyvumą

Parašė nerius temai statybos

Turbūt girdėjote šios savaitės naujieną, kad Kaune statomos Žalgirio arenos atidarymas bus eilinį kartą nukeltas. Pagal paskutinį planą, pabaigtuvės buvo numatytos 2011-05-01, tačiau “aiškėja, kad arenai baigti reikia dar kelių mėnesių”:

Arenos, kurioje vyks Europos krepšinio čempionato finalai, statytoja „Vėtrūna“ teigia, kad architektas vis koreguoja projektą, tad atsiranda papildomų darbų.

Architektas Eugenijus Miliūnas sako, kad visos statybos koreguojamos. Statant Žalgirio areną keistas fasadas, ventiliacijos, gaisrinės saugos sistemos. Šiuo metu nebaigtas arenos fasadas, nenutiesti inžineriniai tinklai, nebaigta montuoti ventiliacijos sistema.

Pagal vieną iš pirminių planų statybų darbai (be aplinkos tvarkymo) turėjo būti baigti iki 2011-02-01. Ta proga pernai spauda persispausdino pačių statytojų išleistus PR žvirblius:

„Manome, tikrai spėsime įvykdyti visus įsipareigojimus, juo labiau, kad sutartyje numatytos pakankamai didėlės baudos – už kiekvieną dieną po 0,1% nuo neatliktų darbų”, – pranešime cituojamas p. Valužis (gen. rangovinės firmos “Vėtrūna” gen. direktorius).

Bet, kaip žinome, žodis žvirbliu išlėkęs grįžta jaučiu. Kad taip nenutiktų, užsakovas – Kauno m. savivaldybė – šiemet iškart po Naujųjų metų paleido kontr-žvirblį, kad deadline yra 2011-05-01:

Pirmadienį Kauno miesto savivaldybė pratęsė sutartį su Kauno Žalgirio areną statančia bendrove „Vėtrūna”. Sutartis pratęsta iki gegužės 1 dienos – tai paskutinis galimas terminas.

„Arena turės būti baigta gegužės mėnesį, tai yra galutinis terminas, kuris teisiškai jau nebegalės būti keičiamas. Gegužės mėnesį arenoje statybininkų jau neturėtų būti”, – sakė mero patarėjas Vygantas Gudėnas.

Bendrovė kaip sutarties įvykdymo garantą banke įmokėjo 8,5 mln. litų įmoką. Jeigu rangovas, statantis areną, nevykdys sutarties įsipareigojimų iki gegužės 1 dienos baigti visus darbus, savivaldybė turės teisę pasiimti šiuos pinigus.

Taigi nesunku nuspėti, kad šis statinys tapo ne tik statybininkų bei PR specialistų objektu, bet ir teisininkų.

O ar galėjo būti kitaip? Lietuvoje, kur statybos – didelės ir mažos – laiku (numatytu pirmame plane) baigiamos rečiau nei ateina Velykos? Statybininkų vėlavimai nieko nebestebina, nes tai yra norma. Prisiminkite savo paskutinį remontą ar namo statybą.

Neefektyvumą statybose matote ne tik jūs, bet ir mes – efektyvumo konsultantai. Todėl tai buvo tik laiko klausimas, kada ateisime ir į šį sektorių, siūlydami statybų įmonėms naudoti efektyvumo metodus, kuriuos jau naudoja gamybos, paslaugų, prekybos įmonės.

Taip, statybose yra niuansų. Todėl šioje rinkoje dirbsime kartu su žmonėmis, kurie yra pastatę ne vieną ir ne du namus. Kurie mieliau nešioja šalmą nei kaklaraištį.

Žemiau straipsnis, kurį kartu su Augustinu parengėme žurnalui “Statybų žinios” pažymėdami iškart dvi progas: praūžusią “Resto” parodą ir Lieknos statybos instituto įkurtuves. Kas neturite laiko skaityti, į pirmuosius seminarus (2011-05-16 ir 2011-06-07) galite registruotis neskaitę :)

Ko gero, statybų tema dažniau pasisakysime beigi padiskutuosime ir šiame tinklaraštyje.

Nepatogi tiesa apie statybų efektyvumą


“Remonto neįmanoma užbaigti, ji galima tik sustabdyti”, – originali frazė, puikiai iliustruojanti situacijos beviltiškumą, susidūrus su meistrais ar statybininkais. Vėlavimas, brokas ir permokėjimas už darbą tapo neišvengiama bet kurio statybų projekto sąlyga. Ar tikrai mes nemokame statyti kokybiškai, nevėluodami ir neviršydami numatytos sąmatos?

Kolkas, deja, nemokame. Ar tai būtų individualus namas, ar daugiabutis, ar krepšinio arena – vis kažko pritrūksta. Visur savi niuansai ir pasiteisinimai. Tik rezultatas dažniausiai tas pats: keliskart atidėtos įkurtuvės, teismai keliais frontais ir paniekinančios šypsenos iš sutiktų žmonių, kai jiems prisistatai esąs statybininkas. Žmonės yra sutikę ir patikimesnių nei mes.

Visi girdėjo apie efektyvumą

Šių eilučių autoriai daug metų praleido gamyboje ir statybose, todėl puikiai žinome, kas slypi už blizgančių pastatų fasadų: keiksmai, nepasitikėjimas, nepasitenkinimas, atleidimai, baudos, bankrotai. Statybų parodose bendraujame pasirišę kaklaraiščius, demonstruojame savo produktų kokybę ir technines galimybes. Tuo tarpu statybų aikštelėje sėkmę nulemia tai, kaip šalmais pasipuošusios galvos sugeba efektyviai valdyti milžiniško kompleksiškumo sistemą. Tai, ką matome parodos stende, tegu pačiame didžiausiame, tėra maža statybinės veiklos dalelė. Ką parodoje reikėtų įsigyti, kad statybinė veikla taptų efektyvesnė: t.y. objektus mes statytume greičiau, pigiau ir kokybiškiau?

Šiuo metu steigiamas Lieknos statybos institutas kelia sau tikslą pagerinti viso statybų sektoriaus konkurencingumą. Liekna statyba – arba “Lean Construction” (angl.) – tai požiūrio, principų ir metodų visuma, skirta užtikrinti ilgalaikę statybų įmonės sėkmę, jos gebėjimą efektyviai bei pelningai dirbti dabar ir ateityje. Lietuvių praktikai, pastatę namų nuo pamatų iki rakto, imamės diegti japoniškąją Lean metodiką mūsų sektoriuje. Lean principai ir metodai Lietuvoje sėkmingai taikomi baldų, elektronikos pramonės, metalo, mašinų gamybos įmonėse. Didesnis veiklos efektyvumas suteikia kompanijoms konkurencinį pranašumą, tačiau statybų bendrovės šią galimybę kol kas ignoruoja.

Grįžkime į statybų aikštelę. Čia visi yra girdėję apie efektyvumą, ir to pakanka. “Dabar, konsultante, mums ne iki tavo teorijų. Šią sekundę svarbiausia staigiai atsivežti trūkstamas medžiagas. Jos būtų atvažiavusios vakar, bet darbų vadovas negalėjo užsakyti, nes įmonė turi skolų tiekėjui. Šiandien ši problema, rytoj bus kita. Visko nesuplanuosi, tad ar verta gaišti laiką šnekoms apie efektyvumą?”.

Atsakome: verta!

Pažiūrėkime į veidrodį. Užsakovas moka už kvadratus. Darbininkams taip pat mokama už kvadratus. Kai darbai neįvykdomi laiku, mokam baudas už uždelstą dieną. Tada, logiška, vadovas rėžia algas darbininkams – juk jie vėluoja! Tuomet darbininkai protestuodami meta įrankius ir palieka įmonę. Įmonė ieško kitų, kas pabaigtų pradėtus darbus, bet kitų kainos (už kvadratą) didelės, nes liko “galiukai”, taigi maži kvadratai…

Ir niekam nesvarbu, kad darbininkas vėluoja dėl to, kad jis neturėjo medžiagų, kurių neatvežė, nes rangovas turi skolų tiekėjui (arba, tarkime, medžiagų dar neišsirinko užsakovas, kurio architektas-dizaineris dabar atostogauja). Nesvarbu, kad rangovas užsakovą informavo apie vėlavimus – perspėjo žodžiu, tada parašė raštu priminimą apie nesumokėtą skolą, o tas atrašė, kad darbai viršija numatytą sąmatą, o sutartis buvo sudaryta fiksuotai kainai ir laikui. Ir dar žodžiu primena, kad jis turi įsikelti iki Kalėdų. Tuo pat metu, ruošdamosi blogiausiam, abi pusės skaičiuoja, kokius nuostolius kiekviena patyrė, ir niekaip nesuskaičiuoja, kiek kainuoja viena pavėluota diena. Tuo tarpu statybų vadovui visos šios peripetijos nesvarbios, nes dabar svarbiausia kuo greičiau surasti naujų darbininkų, kurie pabaigtų likusius kvadratus.

Lean padeda suprasti statybų anatomiją ir fiziką, grandžių skirtumų ir tarpusavio priklausomybės poveikį galutiniam rezultatui. Šie fiziniai aspektai įprastoje statybų aplinkoje dažnai ignoruojami, nes dėmesys sutelkiamas į nereikšmingus momentus. Tai nereiškia, kad statyboms vadovauja kvailiai – tiesiog lokalus vienos grandies optimizavimas, neįvertinus jo poveikio visai sistemai, neduos naudos ir gali būti netgi žalingas. Na, nurėšim algas darbininkams už vėlavimą, optimizuosime kaštus atsisakydami krano (nes jis daug laiko “prastovi”), o kaip tai padės greičiau ir kokybiškiau pastatyti namą?

Beje, dėl krano. Štai įpusėjus darbams rangovinės firmos direktorius pastebi, kad viršijama sąmata. Ataskaitoje matyti, kad pereikvota mechanizmų: sąmatoje numatyta, kad kranas dirbs 8 motovalandas, o atėjusi sąskaita-faktūra rodo penkis kartus didesnį “faktą”. Pasirodo, kranų įmonė ima už pamainą. Jai nesvarbu, kad per savaitę rangovui krano reikia tris valandas iš ryto ir 15 minučių po pietų – pasirašyti tenka už 8 darbo valandas: juk kranininkas dirbo, kranas dėvėjosi, degalai buvo eikvojami, t.t. Susimokam ir už krano atvykimą 15 km atstumu.

Pastebėjęs tokį lėšų švaistymą, rangovinės firmos direktorius liepia taupyti. Statybų vadovas, gavęs velnių už tai, kad neefektyviai panaudoja brangų kraną, nuo šiol organizuos darbus taip, kad krano reikėtų kuo rečiau. Ta proga paprašo personalo skyriaus, kad priimtų iš biržos pagalbinių darbininkų, kurie nešios medžiagas į viršų, o kranas bus paleidžiamas po pietų ir pasirašoma už keturias valandas.

Taigi, darbininkai visą dieną nešioja maišus su medžiagomis – užlipa tris kartus, sušyla, tada parūko, vėl užlipa, nusirengia – karšta, tada dar kartą parūko. Tuo metu kažkas prašo išstumti užstrigusį “prorabo” kabluką, kuriuo jis važiuoja atvežti diskų “bolgarkei”, nes betonuotojai negali nupjauti neteisingai sudėtų armatūros strypų. Taigi veiksmas vyksta…  Tik kam įdomu, kad darbininkai pradirba daugiau litų, nei tas kranas, kuris medžiagas užkeltų vienu pakėlimu. Svarbiausia, kad mechanizmų pereikvojimas suvaldytas…

Žinome, kaip sunku pastatyti namą: “nepagalvojimai” projektuojant, sąmatininko klaidos, medžiagų tiekimo trukdžiai, spaudimas statybų vadovams, darbininkų nekompetencija, finansiniai ginčai su užsakovais. Nepaisant to, namai kyla. Tai gal ir keisti nieko nereikia? Naujakūrys juk nesužinos, kad bestatant jo namą pasikeitė pusė brigados, kad „prorabas“ savo vaikų nematė kelias savaites, kad vienas darbuotojas susižeidė krisdamas, nes nebuvo aptvėrimo (nes saugos priemonės daug kainuoja, o sąmatoje to nėra), kad rangovas sumokėjo baudą už darbų saugos reikalavimų nevykdymą, kad užsakovas ir rangovas iki šiol derasi dėl baudos už vėlavimą dydžio.

Kuo gali padėti Lean?

Štai statomi du monolitiniai namai – vienas Vilniuje, kitas Dubajuje. Lietuvoje įprastas statybos greitis yra 3 aukštai per mėnesį, Emyratuose – vienas aukštas per 3 dienas. Taip, jie arabai, pas juos karščiau, be to, jie dirba ne 20 m aukštyje kaip mes, o 200 m…

Didžiausias greitis, per kurį yra tekę pastatyti aukštą šių eilučių autoriams, buvo 5 dienos. Žinau, kad tokį greitį yra pavykę išspausti ir daugiau kolegų, ypač betonuojant daugiaaukščio viršutinius aukštus, kai kartojamos jau kelis kartus vykdytos pasikartojančios operacijos. Gal čia mūsų projektuotojai kalti, kad projektuoja per žemus namus, neleidžiančius mums pademonstruoti arabiško efektyvumo?

Iš tiesų efektyvumą lemia ne akių siaurumas ar odos tamsumas. Pagrindinis Lean principas – sukurti daugiau vertės, atsisakant nereikalingų veiklų, t. y. naudojant mažiau resursų. Nereikalingų veiklų šalinimas visoje statybų grandinėje, o ne atskirose vietose, sukuria procesus, reikalaujančius mažiau darbo jėgos, mažiau laiko. Be to, pastebimai sumažinamos sąnaudos ir atliekama mažiau broko.

Kaip tai padaryti jūsų statybos aikštelėje? Svarbu matyti ir žinoti, kas yra inžinierių kompiuteriuose, konstruktorių galvose ir statybų aikštelėse, kad būtų galima maksimaliai sinchronizuoti šias veiklas, siekiant išvengti prastovų kritiniame kelyje (darbininkai laukia, kol atveš betono), perprodukcijos (atvežė per daug betono, galim pasiruošti prisipildyti kišenes), permokėjimų (už “galiukų” kvadratus), statybų broko (vėlavom priduoti objektą, todėl dažėm nelaukdami, kol sienos išdžius).

Tam reikia į vieną intergruotą komandą suburti statybų grandinės žmones, atstovaujančius užsakovui, architektui, rangovui, subrangovams ir tiekėjams. Jie visi yra sistemos dalyviai, todėl kritiškai svarbu, kad jie suprastų savo lokalių veiksmų galimas pasekmes visai sistemai. Kuriant projekto sąmatą atsižvelgti ne tik į objekto projektą, bet ir statybų procesą, jo žingsnių eiliškumą ir tarpusavio priklausomybę. Statybų aikštelėje daryti tik tai, ką reikia, ir tik tiek, kiek reikia: geriau stovėti “be darbo”, nei jį imituoti. Operatyviai dalintis informacija apie situaciją ir iškilusias problemas ir staigiai reaguoti įvertinus, kokį poveikį problema turi galutiniam rezultatui.

Savo ruožtu, plėtodami Lieknos statybos instituto veiklą, sieksime, kad šie principai būtų kuo plačiau taikomi Lietuvos statybų bendrovėse. Kad užsakovai, užuot įprastai bandę nudrožti nepatikimus statybininkus, būtų linkę papildomai susimokėti už patikimumą. Kad įteikę užsakovui raktą derėtumėmės ne dėl baudos už vėlavimą, bet dėl premijos už anksčiau baigtus darbus.

14 komentarų

Vas 03 2011

Paspausk dešinę darbdaviui

„Man asmeniškai labai malonu visuomenei pristatyti žmones, kurie, būdami bedarbiais pasiryžta kurti savo verslą, maža to – savo įmonėse įdarbina ir kitus bedarbius. Tokių verslo atvejų kasmet vis daugėja“

Taip šiandien ėmė ir pasakė darbo ministras D. Jankauskas. Šie žodžiai nuskambėjo darbo biržos pranešime spaudai, kurį laisvoji spauda draugiškai praignoravo. Gal spaudai iš principo negali būti malonu tai, kas malonu ministrui, tačiau mums, interesų suvaržytiems blogeriams, šį kartą vienodai malonu.

Todėl tenkinamės toliau:

Pavyzdžiui, už iniciatyvą pradėti ir plėtoti verslą šiemet nugalėtoja pripažinta ir apdovanota Kaune gyvenanti Brigita Bingelytė. 2009 m. moteris buvo užregistruota teritorinėje darbo biržoje, o jau po metų, 2010 m., pradėjo savo verslą kaip individualios įmonės, kurios pagrindinė veikla – prekyba plastikiniais langais, žaliuzėmis, vandens filtrais – savininkė. Šiuo metu sėkmingai veikianti įmonė jau sukūrė savo internetinę svetainę bei aktyviai vykdo elektroninę prekybą. Per praėjusius metus, vos tapusi verslo savininke, B. Bingelytė jau įdarbino 6 bedarbius (įdarbinta be valstybės finansinės paramos).

Žinoma, gaila, kad Darbo birža pagailėjo nurodyti ponios Brigitos firmos pavadinimą, tai negalim įdėti nuorodos ir pareklamuoti. Na, nemoka valdžia daryti didvyriųmoterų ir jiems/joms padėti (net nufotografuoti įžiūrimai nepavyko, žr. foto viršuj). Gal tie keli internetai, kurie perskelbė darbo biržos pranešimą, būtų perskelbę ir nuorodą, o didmoteris dėl padidėjusio lankytojų srauto beigi naujų užsakymų, būtų priėmusi dar vieną žmogų. Nepagalvojo, matyt.

Bet apskritai džiaugiasi širdis, kad valdiškos įstaigos (socmin.lt ir ldb.lt) tarė “ačiū” darbdaviams.

Ta proga pertransliuojam dar vieną valdiškomis lūpomis išsakytą tezę iš to paties oficiozinio pranešimo, po kuria galėtume drąsiai pasirašyti:

Ministro teigimu, (…) norint kažką nuveikti, būtina norėti, nestokoti entuziazmo ir tikėti tuo, ką darai. Ne tik šiandien pagerbtos įmonės, bet ir daugelis kitų yra pavyzdžiai mums visiems, kaip net ir sunkmečio sąlygomis nesustojant galima eiti pirmyn.

Taigi džiaugiamės kartu su visomis įmonėmis, kurios surašytos atskirame faile.

Pastaruoju metu man taipogi teko priimti kelis žmones iš darbo biržos. Dabar ten – žiauriai geras pasirinkimas. Stovi darbo alkani žmonės, kuriuos gali prisivilioti gan nedideliais atlyginimais (yra ir tinginių, žinoma). Tai ypač svarbu startup’ams (pradedančiosioms įmonėms – paaiškinu, bo jau sulaukiau pastabų iš savo tetos, kad ne visada eina suprast, ką rašau), kai savininkai neturi didelių investicijų arba investicijas daro tik iš kas mėnesį didėjančių apyvartinių. Po to, žinoma, gerini efektyvumą, atitinkamai laikui bėgant didini ir atlyginimus. Kai rinkoje yra tokia didelė bedarbystė, natūralu, kad darbo jėga yra atpigusi. O tai, pabrėžiu, labai geras metas startuoti. Kitaip tariant, startas šiuo metu yra pigesnis, nei būtų prie 5% bedarbystės.

Be to, yra europinė parama, kur maždaug pusmetį subsidijuoja 50% priimto bedarbio atlyginimą. Vėlgi, pagalba startui. Realiai gaunasi, kad valstybė pusę metų duoda 50% nuolaidą darbo užmokesčiui. Visi startup’ai, pasikvietę žmonių iš darbo biržos, turi pusmetį pasitvarkyti taip, kad vėliau žmogui galėtų mokėti visą algą. To laiko paprastai pakanka norimam našumui pasiekti.

Tačiau toji minėtoji parama yra savotiškai užknisantis dalykas, nes turi kas mėnesį kaip akmens amžiuj Darbo biržai vežti popierius (darbo laiko žiniaraščius, pavedimų popierines kopijas, darbo sutarčių ir direktoriaus įsakymų kopijas, dar kažką). Dar nė vieną mėnesį nebuvo taip, kad sugebėtume dokumentus darbo biržai sėkmingai pristatyti iš pirmo karto. Buvo ir tokių atvejų, kad kolegę pravarė, bo ne tokia eilės tvarka buvo sudėti atvežtieji popieriai. Kitą mėnesį, kai kolegė vėl atvežė popierius, darbo biržos babytė pasigedo įgaliojimo (kas tu tokia ir kokiu pagrindu čia kažką atvežei?). Žodžiu, arba įgaliojimas, arba dokumentus turi pristatyti direktorius. Kai kitą kartą pats nuvežiau dokumentus kaip direktorius ir gražiai paaiškinau, kad popierių priėmimo darbas galbūt ir svarbus, bet mes, darbdaviai, labiau linkę leisti laiką galvodami, kaip įdarbinti žmogų, o ne printerį. Tam kartui, atrodo, supratom vienas kitą. Tačiau po mėnesio, kai vėl nuvyko kolegė, paaiškėjo, kad žiniaraščio lentelė dešinėj neturi linijos (printeris neužgriebė) ir dėl to, reikės popierių pristatyti dar kartą.

Tuomet buvo kilusi mintis, kad gal dėjom skersą mes ant tos paramos, juk iš principo galim apsieiti ir be jos. Bet surūkėm po cigaretę, apsiraminom, ir mokesčių optimizavimo sumetimais oriai pristatėm babytei iš esmės pagerintą žiniaraštį (su linija dešinėj). Tiesa, kolegei teko pusvalandį palaukti, kol laisva tuo metu buvusi babytė teikėsi atlapoti duris ir ištiesti ranką paimti dokumentų. Mums laukti problemų nesudaro, nes visas kritines sistemas turime pasikūrę debesyse, taigi galime dirbti kad ir darbo biržos koridoriuj. Bėda tik, kad jis nešildomas, ir darbdavio-įgaliota-atstovė-popierių-nešėja per pusvalandį sustipo. Jei būtų įkalusi, kaip kad jos suolelio draugai, retokai besiprausiantys, gal nebūtų taip sustipus.

Žodžiu, nesmerkite žmonių, kurie ateina į darbo biržą su kvapeliu – bo nežinodami, kiek gali tekti laukti šaltam koridoriuj, griebiasi vidinio šildymo.

Šiaip jokių priekaištų mes neturim, žiūrim į visą šitą reikalą kaip į kasmėnesinį nuotykį.

Būkim biedni, bet teisingi: toji babytė ne šiaip sau kabinėjosi. Ir nuotaika jos ne šiaip sau subjurusi nuolat. Ir ji išvis ne babytė, o gal gera mama, išauginusi dorus vaikus – ką mes žinom. Tačiau jos vadovai sukūrė akmens amžiaus sistemą. Ir dabar toji tarnautoja, užuot oriai dirbusi, nekenčia visų, ką pamato. Man net į galvą neateitų, kad tą patį popierių (direktoriaus įsakymo kopiją) reikia pristatyti kiekvieną mėnesį. Todėl antrą kartą ir nepristatėm. Bet, pasirodo, reikėjo, nes gi kiekvieno mėnesio popieriai segami į atskirą segtuvą!

Čia pasakojimą norėtųsi praplėsti pastebėjimais apie IT sistemų naudą ir nenaudą, bet gal kitą kartą.

Taigi tarnautojos elgesys yra pasekmė, ir kai tai supranti, pyktis praeina. Su savo babyte (kaip mes ją švelniai vadiname) matomės kiekvieną mėnesį. Ir taip santykiausime tol, kol priiminėsime bedarbius su 50% nuolaida.

Grįžkim prie darbo vietų kūrimo, kaip mums visiems naudingo reiškinio. Apie tai šią savaitę diskutavau su vienu valdžioj dirbančiu pareigūnu. Pasakiau jam tai, ką dažnai pasakau tarnautojams, ką ne kartą esu rašęs ir commonsense.lt komentaruose: jeigu jūs tokie protingi, sumanūs ir išmintingi, kokio velnio sėdite toje ministerijoje, užuot išėję į rinką ir atsisėdę ant savo užpakalio. Eikite, kurkite vertę ir darbo vietas – Lietuvai reikia tokių protingų ir sumanių darbdavių! Kodėl tautos žiedas susispietęs valdiškame ratelyje?

Ir tasai pareigūnas man atsakė pasukęs klausimą 180 laipsnių: jeigu tu toks kietas, efektyvumo ir t.t. reikalų išmanytojas, tai, davai, ateik į valstybės tarnybą ir daryk tuos pokyčius. Kaip sakant, отвечай за базар. Atlyginimai ten, kaip žinia, maksimum į rankas 3-4k, jei nevogsi. Arba gali būti 5k, jei būsi viceministras ir nevogsi.

Kiek gauna teritorinės darbo biržos direktorius? Turbūt panašiai, kiek kokios firmos projektų vadovas. Tik pastarasis dar gali užsidirbti bonusus (premijas), o kaip prisidurti gali valdiškas direktorius, nesukeldamas skandalo arba kriminalinių įtarimų?

Taigi tuo mano kietumas ir baigėsi. Turim dilemą: viešajam sektoriui aiškiai trūksta kompetencijos, kad padarytų veiklą efektyvesnę. Toji kompetencija pluša versle, nes ten už ją atitinkamai sumokama. Iš verslo išėjęs į valstybės tarnybą, pradėtum gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo dozės iki dozės, ir apie finansinę laisvę galėtum pamiršti. Nebent ją jau esi susikūręs. Tiesa, pastoviai randasi mėginančių tai suderinti, tačiau matom, kas gaunasi.

Ir jeigu valstybės tarnybos aukštuose postuose gali dirbti tik idiotai arba patriotai, vadinasi, mes visi suinteresuoti, kad didėtų pastarųjų dalis.

Ko reikia, kad šie žmonės, pernai (kol dauguma verkė krizės ašaromis) sukūrę dešimtis darbo vietų, ateitų dirbti valdišką darbą vardan tos?

UAB „Mažeikių lyra“, Mažeikiai. Bendrovė specializuojasi skandinaviško stiliaus minkštų baldų gamyboje. 2010 metais be valstybės finansinės paramos sukūrė 136 naujas darbo vietas. Įmonės generalinis direktorius – Svajūnas Sipavičius.

AB „Umega“, Ukmergė. Tai perspektyvi metalo apdirbimo įmonė. Per 2010 m., be valstybės finansinės paramos, įmonė sukūrė 45 naujas darbo vietas. Įmonės generalinis direktorius Jurgis Nausėda.

UAB „V. Padagas ir Ko“, Plungė. Įmonė užsiima prikabinamo inventoriaus prie traktorių ir ratinių krautuvų gamyba. Šiuo metu įmonė yra rinkos lyderis tarp sniego valytuvų ir šlavimo mašinų gamintojų Pabaltijyje. Per 2010 m., be valstybės finansinės paramos, įmonė sukūrė 33 naujas darbo vietas. Įmonės direktorius Vytautas Padagas.

Ir t.t.

Galit nevargti spėliodami. Jei žmogus sąžiningas, jam valdžioj nėra ką veikti. Ypač po istorijos su ūkio ministro 170 milijonų. Verslininkas, t.y. pridėtinės vertės kūrėjas, nuėjęs į valdžią, jau užprogramuotas būsimam skandalui. “Ar susitinkate su savo buvusiais verslo partneriais, taip ar ne?”. “Ar susitikę šnekatės apie verslą, taip ar ne?”. “Ar baigęs karjerą ministro poste, grįšite į savo verslą, taip ar ne?”.

Klausimas Svajūnui Sipavičiui, Jurgiui Nausėdai ir Vytautui Padagui: ar sutiktumėte ateiti dirbti valstybei su sąlyga, kad nutrauksite asmeninius ryšius su savo partneriais ir darbuotojais (nesusitikinėsite ir nekalbėsite) bei baigę valdišką karjerą nebegrįšite į savo kurtą verslą?

Štai ir turime patriotizmo kainą. Čia net tuo atveju, jei žmogus pasiryžta dirbti už ~4k Lt, neimdamas otkatų.

Taigi problema yra ne tame, kad valdiškų direktorių atlyginimai maži. O tame, kad visos valdžios 20 metų dėjo sistemingas pastangas, kad sipavičiai ir padagai nekištų čion nosies net ir patriotizmo vedini.

Nes pagal dabar galiojančią viešų ir privačių interesų tvarką betvarkę, į valdžią iš verslo gali eiti tik tokie idiotai, kaip Kreivys. Nesakau, kad jis šventas, žvakės nelaikiau, bet užtat žinau, ką šiomis savaitėmis tarpusavy šnekasi verslininkai. Ypač tie, kurie uždirbinėja ne iš viešųjų papirkimų, bet eksporto.

O dabar grįžkime į pačią straipsnio pradžią. Įvyko tam tikras lūžis, nes valdžia suprato, kad reikia pagerbti tuos, kurie kuria vertę ir darbo vietas. Tų žmonių mes nesam matę žurnaluose (ten telpa tik toks verslininkas apsišaukėlis Grigaitis), gal ir nepamatysim. Bet valdžia apie juos parašė press relyzą (pranešimą spaudai – čia paaiškinu savo tetai), prieš tai kiekvienam paspaudė ranką.

Ta proga šiandien pradėjau laukti naujo lūžio. Dienos, kai tauta supras, kad reikia pagerbti ir tuos, kurie eina į valdžią daryti sisteminių pokyčių po to, kai jau sukūrė savo sistemas (verslus). Ne apie Kreivį čia, o apie dieną X.

Esame rašę, kad darbdaviai Lietuvoje sudaro 1 procentėlį populiacijos. Darb_g_aviai ir išlaikytiniai – atitinkamai 99 proc. Net jeigu sąžiningi darbdaviai (tokie, kur atėję į valdžią neimtų otkatų ir neproteguotų svainio firmos) sudaro vos 1 proc. visų Lietuvos darbdavių (kas visai tikėtina), turime beveik 300 žmonių potencialą. Pats laikas partijoms pradėti bendradarbiauti su headhunter’iais (galvų medžiotojais) :)

O kol laukiame dienos X, galime šį bei tą nuveikti ir patys. Pavyzdžiui, kurti vertę ir darbo vietas. Jeigu jie sugebėjo, gal ir jums pavyktų?

Brigitos Bingelytės individuali veikla, Kaunas. Brigita Bingelytė Kauno teritorinėje darbo biržoje buvo registruota 2009 metais. 2010 metais ji pradėjo savo verslą pagal individualios veiklos pažymėjimą. Pagrindinė veikla – prekyba plastikiniais langais, žaliuzėmis, vandens filtrais. Sukurta internetinė svetainė, sėkmingai vykdoma elektroninė prekyba. 2010 metais B. Bingelytė įdarbino 6 bedarbius, nenaudojant subsidijų. Įmonės savininkė – Brigita Bingelytė.

UAB „Amvista“, Vilnius. Įmonės veiklos sritis – įvairios valymo paslaugos. 2010 m. įmonę įkūrė buvęs bedarbis. Į jas, be valstybės finansinės paramos, buvo įdarbinti 4 bedarbiai, registruoti Vilniaus teritorinėje darbo biržoje. Įmonės direktorius – Marius Lukaševičius.

UAB „Oksvidos mėsa“, Panevėžio raj. Įmonę įregistravo buvęs bedarbis. Įmonės veikla – prekyba mėsos gaminiais. Įmonėje dirba 3 darbuotojai, priimti nenaudojant valstybės finansinės paramos. Įmonės direktorius – Vytautas Rapkevičius.

PAPILDYMAS:

Karolis komentare atskleidė p. Brigitos firmos tinklapį, tai su džiaugsmu reklamuojame: http://www.brigiteka.lt

46 komentarų

Sau 28 2011

Penktadienio pastebėjimai: Kai dirbi daug, o padarai mažai

Šią savaitę akis užkliuvo už Negerovės (to, kuris Vilhelmas) straipsnio “Darbuotojų produktyvumas: kai vertė svarbiau už rezultatą”. Rekomenduočiau pasiskaityti.

Mes ir patys rašėme nemažai ir apie efektyvumus, našumus, pridėtinę vertę bei mudą. Kažkada mano kolega parašė savo įspūdžius apie olandų kavinę, pasirodo ne tik pas mus prastos kavinės.

Ta proga kviečiu pažiūrėti linksmą vaizdelį, kur dirbama daug, tik padaroma nelabai daug.

3 komentarų

Gru 07 2010

Medicina: kokie politikai, toks ir efektyvumas

Parašė nerius temai Mes kitokie, Pastebėjimai

Liaudies išmintis sako: šuns balsas į dangų neina, bet gi lašas po lašo ir akmenį pratašo, todėl nusprendžiau pratęsti “nemokamos medicinos” temą. Kai rašiau pirmąjį įrašą, buvau nusiteikęs sulaukti vos ne visuotinio pasmerkimo už nemokamos medicinos mirties paskelbimą. Ir nors straipsnis buvo perpublikuotas net keleto portalų (balsas.lt, alfa.lt, marketnews.lt), tačiau dauguma skaitytojų komentaruose (kaip bebūtų keista) labiau palaikė idėją, nei ją smerkė.

Nežinau, kiek aš prisidėjau, bet apie tai imta kalbėti plačiau nacionaliniu mastu. Netgi kažkas nusprendė prisiimti kaltę už tokią konstitucinę formuluotę ir pakankamai logiškai paaiškino, kodėl buvo pasakyta būtent taip. Galbūt ji visai teisinga buvo, tačiau aplinkybėms pasikeitus galbūt verta ją peržiūrėti.

Tačiau šį kartą norėčiau atkreipti dėmesį į sveikatos priežiūros įstaigų efektyvumą ir to efektyvumo didinimą. Juk labai dažnai girdimas argumentas prieš priemokas – sveikatos priežiūros įstaigos dirba neefektyviai, todėl pinigų daugiau nereikia, o reikia įstaigoms pasigerinti efektyvumą.

Apskritai apie valstybinio sektoriaus įmonių ir įstaigų efektyvumą ne kartą rašė ir “Verslo žinios“. Straipsniuose užsimenama, kad valstybinių įmonių vadovai nesunteresuoti didinti efektyvumą. Tačiau bent dalies sveikatos priežiūros įstaigų vadovai tikrai nori pagerinti efektyvumą. Viena iš priežasčių – rimtas organizacijų biudžetų sumažinimas: kai kurių organizacijų biudžetai (pajamos) buvo sumažinti 20% ir daugiau.

Taigi, kodėl sveikatos priežiūros įstaigos savo efektyvumą didina vėžlio tempu? Aš iškart noriu atmesti prielaidą, kad efektyvumas nedidėja dėl medikų nenoro. Turie jie to noro. Kadangi šiuo metu tenka nemažai bendrauti su sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais ir vadovais, todėl susidariau nuomonę, kad pagrindinė problema yra vadybinių įgūdžių stoka. O ypač valdyti ir tobulinti procesus. Jeigu norite savo kailiu patirti, kaip  neefektyviai veikia sveikatos priežiūros įstaigos, pamėginkite ten apsilankyti be “blatos” ir storos piniginės (taip, yra gerų išimčių, tai truputį džiugina).

Natūralu, kad atsakomybę už efektyvią organizacijos veiklą turi prisiimti organizacijos savininkai. Taip, savininkai, o tik po to vadovai. Nes bet kokios organizacijos savininkai nustato tikslus (pvz. suteikiamų paslaugų kiekis, kokybė) ir suteikia įgaliojimus ir priemones (biudžetą) tiems tikslams pasiekti. O kas yra sveikatos priežiūros įstaigų savininkas? Kadangi beveik visos įstaigos – valdiškos, tai savininkams (piliečiams) atstovauja atstovai. Daugeliu atvejų sveikatos priežiūros įstaigų steigėjai (savininkai) yra savivaldybės. Bet ar savivaldybės turi darbuotojų, kurie nusimano apie veiklos bei procesų efektyvinimą? Jei tokių žinote, parašykite pavardes komentaruose, prašau.

Taigi, vieną rimtą kliūtį sveikatos priežiūros įstaigų efektyvumo didinimui išsiaiškinom: įstaigų darbuotojai neturi reikiamų žinių.

Bet tokių žinių turi politikai? Štai visai neseniai seimūnai lankėsi keliose poliklinikose. Atrodytų, labai teisingas žingsnis. Juk dar savo straipsnyje apie baldininkus rašiau apie tai, kad labai svarbu bet kokį pagerinimą pradėti nuo vizito į gembą. Tačiau tai, ką padarė seimūnai, galima dėti į bet kokį vadovėlį ar kursą, kaip nereikia daryti procesų tobulinimo (beje, tai tikrai paklius į mano kursų medžiagą).

Man taip ir liko neaišku, kodėl vizitui buvo pasirinktos būtent tos, o ne kitos įstaigos.

Parlamentarai teigia apsilankę poliklinikose, apie kurias girdi daugiausiai pacientų nusiskundimų. Buvo pasirinktos Antakalnio, Vilniaus rajono bei Naujosios Vilnios poliklinikos. (DELFI.lt)

Jeigu tai yra tiesa, tuomet kur skaičiukai (t.y. kiek skundų gauta apie tų įstaigų darbą)? Nes perskaičius komentarus, susidarė įspūdis, kad labiau skundžiamasi kitomis įstaigomis. (Beje, mano žiniomis, oficialių skundų kiekis apie bet kurią įstaigą per metus tesiekia 15 vnt.).

Pirmiausia, bet koks proceso stebėjimas vykdomas tam, kad būtų nustatytos „mudos“, o ne tam, kad būtų kontroliuojami žmonės. Viena esminių proceso tobulinimo prielaidų – žmonės dirba neefektyviai ne todėl, kad taip nori, o todėl, kad juos verčia aplinkybės, nustatytos taisyklės ar įpročiai. Jokiu būdu po tokių ėjimų į gembą neįžeidinėjami darbuotojai ar vadovai. Kokio bendradarbiavimo galima tikėtis iš įstaigos, po tokių A.Matulo išvadų:

„Negeras estetinis įspūdis liko nuo vizito į vyriausiojo gydytojo kabinetą. Gal žmogus po ligos, tačiau jis labiau panašus į ūkvedį nei į įstaigos vadovą.” Pati poliklinika, jo teigimu, buvo švari.

Kadangi aš pats su kolegomis ir sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais irgi dariau ne vieną vizitą į gembą, tai galiu pasakyti, kad A. Matulo vedini seimūnai nepamatė nė 5% visų bėdų.

Reido metu jie fiksavo tik simptomus arba neigiamas pasekmes. Pavyzdžiui, kad daktaras daugiau rašo, o ne su pacientais bendrauja. Nesiginčysiu, faktas – apie 80% laiko daktaras rašo. Kodėl? Nes Ligonių kasos ir SAM reikalauja visokių formų, ataskaitų ir t. t. Daktarai juokauja, kad ligos istorija rašoma prokurorui (suprask, jei kas skaitys, tai tik jis). Konstatavo, kad daug pacientų ateina tik recepto pasiimti. Irgi faktas.

Ko aš pasigedau, tai kažkokių sisteminių pastebėjimų, priežasčių nustatymo ir ĮSIPAREIGOJIMO KAŽKĄ PAKEISTI. Juk to tikimasi iš tų, kurie sprendžia. Tačiau tam reikia žinių ir kiaušų prisiimti atsakomybę. Todėl vienareikšmiškai šį reidą pagal sukurtą vertę sveikatos priežiūros sistemai vertinu kaip mudą. O reklaminė priešrinkiminė nauda – tikrai ne nauda visuomenei.

Tai kaip įveikti tą procesų efektyvinimo žinių stokos kliūtį ?

Ta proga prisiminiau anekdotą:

Mokytoja:

- Petriuk, kodėl vakar nebuvai mokykloje?

Petriukas:

- Karvę pas jautį vedžiau.

Mokytoja:

- Negi tėvas negalėjo?

Petriukas:

- Gal ir galėjo, bet jautis vis tiek geriau.

Visos įmonės, kuriuos pasiekė įspūdingus efektyvumo didinimo rezultatus, negailėjo laiko ir pinigų žinių įgijimui (mokymams ir konsultavimui) bei nedarė reidų, o nuosekliai taikė tai, ką išmoko.

Tai, kad 100 darbuotojų turinti firma, pavyzdžiui, auginanti pievagrybius ar pjaustanti metalą, nuolat investuoja į procesų efektyvumo didinimą – tai čia normalu. Jie gi, mat, kitokie – verslininkai. O štai jei jei į šią sritį painvestuos rajono ligoninė (turinti 200 darbuotojų), pjaustanti gyvus žmones, tai jau bus lėšų švaistymas, galbūt net vertas STT ar FNTT dėmesio. Nes pinigus ligoninės, poliklinikos gali leisti tik paslaugoms teikti. Efektyvumas, kaip jau supratote, į šią sąvoką nepatenka.

Todėl geriau (saugiau) – nieko ligoninėje nekeisti, o sukandus dantis prakentėti ekspromtinį parodomąjį seimūnų vizitą, nei šį bei tą pakeisti ir sulaukti sisteminio audito ar kratų. Šneku ne savo žodžiais, bet įstaigų vadovų. Juk iškilus klausimų dėl išleistų pinigų, visada galima pačiupinėti rentgeno aparatą. O štai procesų patobulinimo niekaip nepačiupinėsi.

Mes, konsultantai, žinoma, taipogi turime interesą (milžininška neefektyvumo rinka). Tačiau didžiausią interesą turi kiekvienas gyventojas, kuriam per gimtadienį linkima sveikatos. O kas bus, jei linkėjimai neišsipildys?

O štai kokį interesą turi politikai, man paslaptis iki šiol. Kada jie supras, kad baldininkai, tekstilininkai, metalistai, mėsininkai (t.t.) efektyviau už ligonines ir poliklinikas dirba ne dėl to, kad jie yra kitokie, “firmos”? O dėl to, kad tose firmose dirbantys žmonės ne tik pjausto, gręžia ir siuva, bet ir daro sisteminius pokyčius. O pastariesiems atlikti, nepakanka mokėti pjaustyti. Tebūnie ir mokytasi to 12 metų.

11 komentarų

Next »