Common sense

Versle įprasta ieškoti Gralio taurės. Net jei ji egzistuotų, abejoju, ar ji galėtų suteikti nemirtingumą. Pasaulis per daug greitai keičiasi, kad kas nors nebūtų sugadinta. Todėl pats laikas įsivelti į diskusiją apie distribucijos verslo vystymąsi ir perspektyvas.

Žinant TOC pagrindines idėjas galima lengvai paaiškinti pokyčius distribucijoje. Deja, TOC žinojimas neleidžia atspėti ateities, bet mes galime pabandyti paspekuliuoti.

Taigi, kai pradedame distribucijos verslą, susiduriame su tokia situacija, kad mūsų tiekiamas prekes visi graibsto. Nes klientų yra daugiau negu mūsų pateiktų prekių. Tokią situaciją galima pavadinti distributoriaus aukso amžiumi. Tebūnie tai pirmasis distribucijos verslo raidos etapas. Jis greitai greitai baigiasi (kai tik rinka įsisotina) ir daugiau nepasikartoja, bet prisiminimai išlieka. Kuo šis aukso amžiaus periodas ypatingas? Ogi tuo, kad apribojimas yra klientas, o kai kuriais atvejais netgi jo piniginės dydis. Todėl visi distributoriai (čia neskaidau į didmeninkus ir mažmenininkus) matuoja tik klientų skaičių ir čekio dydį. O norint padidinti čekio sumą, reikia tik didinti asortimentą ir prekiauti mažomis pakuotėmis, kad pirkėjui neatrodytų, kad brangiai perka bileką. Kažkuriuo momentu distributoriai pastebi, kad augimas nustojo, ir butų laikas pereiti į antrą etapą, bet sunken costs ir inercija nugali.

Gerai, kad krizė pasireklamavo, tai privertė daugumą distributorių susimąstyti, ar tikrai šūkis “Per mažas sandėlis ir per mažas asortimentas” yra geras. Nes pasirodė, kad lėšos tapo apribojimu tiek pirkėjams, tiek distributoriams. Todėl distributoriai persimetė į apyvartumo skaičiavimą.

Beje, šiam antrajam raidos etapui startuoti reikia ne tik krizės, bet ir oligopolijos. Kai jau nebereikia konkuruoti kainomis, ir asortimentą galima mažinti. O kur pirkėjas eis? Na, nueis pas kitą distributorių, o šį kankina tokios pačios bėdos. Todėl jis irgi mažina asortimentą, t.y. atsisako lėtai judančių prekių, o ir kainos mažinti nesiruošia. Galite pasidairyti po elektronikos pardavėjus, kad surastumėte patvirtinančių faktų.

Žinoma, tam tikras pasistumdymas gali įvykti. Gamintojas negali duoti tokių pačių nuolaidų dviems distributoriams. Todėl distributoriai pareikalauja išskirtinumo (exclusive), kas greitai tampa uždarumu. Ir tada prasideda dviejų distributorių karas, tiksliau dviejų tiekimo grandinių karas. Žinoma, gamintojo sąskaita. Ir kai gamintojas numiršta, ateina galas ir distributoriui.

Taip distributoriui ateina supratimas, kad kol galutinis pirkėjas nenupirko, tol niekas tiekimo grandinėje neuždirbo, o jeigu uždirbo, tai reikia dalintis, kad visiems gerai būtų. Tik gaila, kad toks supratimas ateina per vėlai.

Koks požymis atskleidžia, kad prasidėjo trečiasis etapas? Ogi bendros arba vienodos akcijos pas visus distributorius. O koks požymis, kad pasiekėm šio etapo epogėjų? Kai nebelieka mažų pakuočių ir pasirinkimo kriterijus jau nebe kaina.

Tarkime, pienas, nesvarbu kurio gamintojo, bet lentynose matome vienodas pakuotes, vienodą riebumo standartą, kaina irgi jau vienoda. Pasirinkimo kriterijus yra tik pakuotės išvaizda? Beje, kad pakuotės didėja, galite įsitikinti pažiūrėję į ledus. Jų pakuotes tiesiog išpučia tikrąja šio žodžio prasme. Jeigu ledus ištirpintumėte, įdomu, ar gautųsi nors pieno šaukštelis. Tas pats ir su sultimis: sulčių nebeliko, liko tik sulčių gėrimas, kuriame sultis pakeitė vanduo. Arba labai įdomu stebėti, kaip kepama mėsa susitraukia. Kokius 3 kartus? Gamintojai dėl to pradėjo drausti mėsą kepti, kad nesimatytų, kiek vandens išgaruoja. Pavyzdžių galite ir daugiau pateikti.

Gerai, tarkime, jūs esate tarp tų kelių distributorių, kurie išgyveno. O kas toliau? Prekių asortimentas mažas, visada turite prekių, neturite nelikvidų. Praplėsti asortimentą galėtumėte, bet konkurentai to nedaro, tai ir jums nėra ko plėšytis. Deja, gamta nemėgsta stagnacijos, todėl praktiškai jau prasideda mirimo procesas. Kyla klausimas: kaip organizuoti augimą po rinkos įsisotinimo?

Ieškant atsakymo verta paieškoti, ar nėra dar kokio nors apribojimo, kuri būtų galima panaikinti. Tarkime, mane labai erzina didelės parduotuvės, nes ten praleidžiu mažiausiai valandą, kol viską surenku, todėl bet koks pasiūlymas, kaip sutaupyti mano laiką, yra labai pagirtinas. Juk kainos ir asortimentas visur beveik vienodas. Kai skirtumas toks mažas, koks skirtumas, koks distributorius atveža prekes man iki durų?

Pirmąja lakštingala, žengusia šia kryptimi, tapo E-MAXIMA. Ne viskas šio sistemoje idealu, bet ateityje turbūt bus tokios el. sistemos arba MacDrive tipo. Kai privažiuoji prie įvažiavimo į distributoriaus logistikos centrą, pateiki užsakymą ir greičiau nei per 5 minutes atsiimi užsakytas prekes. Šioje idėjoje yra dar daug problemų, viena jų – kaip garantuoti vaisių išvaizdos kokybę (apie skonį jau nekalbu, jo tiesiog nebus, arba pridės kartu su E vitaminais). Bet ateitis bus greičiausiai tokia.

Dabar distributoriaus svajonė bus žinoti, ką pirkėjas paėmė iš šaldytuvo, kad jį būtų galima kuo greičiau papildyti.

Kaip manote, kokie dar reikšmingi pasikeitimai laukia distribucijos verslo?

Share/Bookmark

Ankstesniame įraše paėmiau rodiklius iš distribucijos. Vėliau man priminė visai neekonominį valstybės rodiklį – laimingumo rodiklis. Jis varo iš proto visus ekonomikos guru, nes jame tiek daug subjektyvumo, kad sunku net nuspėti, kaip gali pasielgti žmonės, kurių darbą vertinamas tokiu rodikliu.

Aptarinėjant laimingumo rodiklį iškilo klausimas: o koks ekonomikos tikslas? Na, vieno tikslo nepavyko surasti, bet užtat visi tikslų prirašė krūvas, pridedu pavyzdį. Žinoma, aš čia gerai pavariau: pradžioje pradėjau matuoti ekonomikos skatinimą, o tik tada uždaviau klausimą, koks ekonomikos tikslas.

Mėgstame klausti auditorijos, koks verslo tikslas. Gauni krūvas atsakymų, pavyzdžiui, patenkinti klientus. Na, liaukitės ėmę pinigus iš klientų ir jie bus visi patenkinti, tik kas atsitiks jūsų verslui? Todėl būkime teisingi: verslo tikslas yra uždirbti pinigus. O kam verslas pinigus išleis, tai jau kitas verslo brandumo lygis. Ar klientus linksminti, ar darbuotojus vežioti į Egiptą, ar naują namą savininkams padovanoti pajūryje. Kitaip sakant, verslo uždirbti pinigai skirti verslo savininko svajonėms realizuoti, priklausomai nuo sugedimo lygio.

Sudėtingiau su vyriausybinėmis organizacijomis. Koks yra gaisrininkų tikslas? Va ir neatspėjote: jų tikslas sumažinti žalą. Jeigu reiks, tai dar ir ką nors padegs. O koks švietimo sistemos tikslas? Pirmiausia, reikia nuspręsti, kas yra sistemos savininkas, kuris galėtų nustatyti tikslą, ir tik toliau diskutuoti. Bet prisiminkime, kam iš viso švietimo sistema buvo sukurta. Kai vieno seminaro dalyviai pasufleravo – rengti paklusnius mokesčių mokėtojus. Kaip ir neturėjau, ką pridurti. Galite paskaityti ir LDB tikslą. O kokio jūs tikėjotės? Vėl atkartojant seminaruose girdėtas mintis, tai LDB tikslas arba bedarbius registruoti, arba pašalpas dalinti, bet tikrai ne įdarbinti.

O gal prezidentė žino, koks ekonomikos tikslas? “Valstybės ekonominis tikslas – žmonių gerovė“. Na, jėga, teko net truputį pamąstyti, kaip čia iš žmonių ir ekonomikos kokteilį padarė. Pradėkime nuo to, kad, ko gero, kalbėdami pie ekonomika nemąstome apie įmonę. Ne įmonė ekonomiką sukuria. Realiai, kas labiausiai nulemia ekonomiką? Valstybės nustatytos taisyklės, konkurentai, krizės ir t.t. Negeras klausimas, per daug atsakymų. Tada kitaip paklausiu: ką mes paskiriam rūpintis ekonomika? Vyriausybes – toks bus atsakymas. O kas vyriausybėms rūpi, kai kalba apie ekonomiką? Kiek surinksime mokesčių. Na va, galėtume save paskelbti Kolumbais, atradusiais Ameriką.

Bet prezidentė turi būti teisi, reiškia, tikslas – ne surinkti mokesčiai? O kas tada? Va ir pereinam kitą klausimą: o kam leidžiami mokesčiai? Na, valstybės tarnautojų atlyginimams ir socialinėms programoms. Ir čia prasideda įdomumas. Nes mes ekonomiką suplakame su socialiniais dalykais. Ir tada bet koks pakeitimas tampa ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu košmaru. Ir kuo daugiau valstybė skiria socialinėms programoms lėšų, tuo ekonomika tampa sunkiau valdoma. Tiksliau, ekonomikos valdymas tampa socialiniu košmaru. Tada krizės akivaizdoje taupymas atneša daugiau žalos negu naudos (ties šiuo teiginiu nesiplėsiu, patys pamąstykite). O savo ekonomikos tikslo variantus brūkštelėkite komentaruose. Tik prašau, nekartokite big names mirusių klasikų minčių.

Grįžtame prie mano temos. Gamyba ir projektinė aplinka turi du dėkingus matavimus – TDD ir IDD. Uch, kaip stipriai ir iš karto užlenkiau. Bet jeigu ūkiškai, tai čia nieko naujo ir gudraus neišrasta. Viskas yra sugalvota iki mūsų. Taigi, tas TDD, jeigu visai paprastai, tai delspinigiai. Kam jie reikalingi? Tam, kad viską darytume laiku. Čia reikia žinoti, kad delspinigiai eina nuo visos sumos, o TDD naudoja pralaidumą, kurį kartais galima prilyginti maržai. Delspinigiai nuo TDD skirsis tik masteliu.  Kaip ir aiškus matavimas. Kartais jis dar būna vadinamas OTIF. Tik OTIF nematuojamas pinigais. O IDD – tai žaliavų kaina (tiksliau, jei žaliavoms pirkti jūs pasiėmėte paskolą ir mokate palūkanas, tai palūkanos ir būtų IDD). Tikslas – kad TDD siektų nulį, o IDD nedidėtų. Dabar pats laikas pažiūrėti, ar galima panaudoti šiuos matavimus valstybės valdyme?

Kadangi paminėjau, kad tam tikrais atvejais pralaidumas yra marža, o valstybėje maržos pavadinimą prilyginau mokesčiams, tai dabar bandau suprasti, kas man gavosi. Prisiminkime sparnuotą frazę, kad per viešuosius pirkimus galima sutaupyti 10%. Gauname sumą. Nustatom, ką reikia padaryti ir per kiek laiko. Ir kai tik pradedame vėluoti, iš karto įsijungia TDD matavimas. O kas galėtų buti tokiu atveju IDD? Na, visos išlaidos, susijusios su šiuo projektu.

Panagrinėkime kitą pavyzdį. Tarkime, gaminame įmonę, o naujos įmonės įregistravimas trunka mėnesį. Žinome, kiek vidutiniškai nauja įmonė sumoka per pirmą mėnesį mokesčių, todėl galim paskaičiuoti, kiek negavome mokesčių, jeigu įmonė registravosi mėnesiu vėliau. Visos įmonės, kurios registravosi ilgiau negu mėnesį, pradeda generuoti TDD visom institucijoms, kurios susijusios su įmonės registravimu. O kas tada galėtų būti IDD? Na, visos įmonės, kurios pradėjo registravimo procesą, bet jo neužbaigė. Nes teoriškai, jeigu įmonę įregistruotum per dieną, tai mokesčius, jau galėtum rinkti, o dabar reikia dar laukti 30 dienų, kol tarnautojai apsisuks su popierių tikrinimu. Kuo greičiau įregistruojam, tuo mažesnis IDD. Taip butų galima visas įstaigas pririšti prie TDD – IDD ir matuoti kasdien. Paprastos analizės būdu galima rasti, kas daugiausiai generuoja TDD – IDD ir tenai nukreipti Vyriausybes dėmesį. O ten kur dėmesys, ten ir rezultatai.

Idėja graži, kaip ir prezidentės ekonomikos tikslas. Tik su realizacija, manau, kad ne kas gautųsi. Nes pernelyg aiškiai matytųsi, kuri įstaiga neprisideda prie mokesčių generavimo, o gal netgi žlugdo jų surinkimą. Ar mums to reikia?

Share/Bookmark

Turbūt esate girdėję apie Subalansuotų rodiklių sistemą (Balanced Scorecard). Jei dar neteko susidurti – ne bėda, galima pasiieškoti seminarų. Naujausios tendencijos rodo, kad šias įdėjas galima naudoti ir asmeniniame gyvenime. Bet kokiu atveju kiekvienas šią sistemą supranta savaip.

Taigi ir aš turiu savą supratimą, bet šį kartą parašysiu ne savo nuomonę, bet apie galimybę.

Tokia „Eksportuojančioji Lietuva“ anądien surengė seminarą konsultantams apie rodiklių sistemas. Pasikartojom, ką ir taip dauguma žinojome. Bet šį kartą nepabaigėm vien tik teorijomis: be jų įsipareigojom atlikti konkurencingumo įvertinimą. T.y. atlikti vienoje vietoje sujungtos rodiklių sistemos ir kitų rodiklių palyginimą su kitomis įmonėmis. O čia jau įdomiau.

Taigi konkurencigumo lyginimui naudosime „Winning moves“ sukurtą sistemą. Aišku, kai sistema jau sukurta, negali pasirinkti rodiklių, bet, kita vertus, jeigu įmonė neturi įsidiegusi BSC, tai yra šansas daug nediskutuojant pasimatuoti visą krūvą įmonės parametrų. Ir sužinoti, ar jūs esate tarp pirmaujančių, ar tarp besivejančių. Kam jau pasidarė įdomu, galite užsukti į trumpą aprašą.

Taigi Lietuvoje pasirinkta tikrinti tik du tipus įmonių: gamybines ir paslaugų. Tiesą pasakius, skiriasi tik rodiklių kiekis. Nes, tarkim, paslaugų įmonės atsargų neturi. Tiesa, jų atsargos yra klientai, bet pastarųjų sandėlyje su 5% nuolaida metams į priekį neužsipirksi, todėl ir nėra prasmės kalbėti apie rodiklius, susijusius su atsargomis. Taigi padalinimas labai sąlyginis, nes distribucinės įmonės niekur nepapuola. O galėtų, tiesiog tokiu atveju kai kurie rodikliai distribucinėms įmonėms būtų neaktualūs.

Toliau rodikliai yra sudalinti į 4 grupes, kaip ir pagal klasikinę teoriją. Finansai turi 23 rodiklius, klientai – 8, mokymasis ir augimas – 15, vidaus procesai – 25. Patys rodikliai nieko nesako, jeigu neturite patirties ir nežinote savo rinkos vidurkių. Tam ir buvo pasinaudota anglų konkurencingumo vertinimo sistema, kad lietuviškos įmonės galėtų save sulyginti su kitais. Sistemoje yra daugiau nei 20.000 įmonių, jos sudalintos pagal šalis ir NACE. Todėl galima save sulyginti tiek pagal šalį, tiek pagal sritį. Tik kuo siauresnė sritis, tuo mažiau yra su kuo lygintis. Beje, finansinė informacija yra pateikta valstybės, todėl sulyginamasis kiekis yra žymiai didesnis.

Jeigu atsirado noras pasibandyti BSC realiai, tai procesas būtų toks. Reikia pasirinkti konsultantą – „Eksportuojančioji Lietuva“ žadėjo sąrašą paskelbti. Toliau pasirašoma konfedicialumo sutartis. Ir čia įmonė turi pasirinkimą: arba pati suveda duomenis, arba užpildo klausimyną ir duomenis suveda konsultantas. Patikrinama, ar duomenys korektiški. Ir tada atliekama lyginamoji analizė. Beje, galima tik viena analizė, ir duomenys saugomi tik vieną mėnesį: po to jie papuola į vidurkius ir nebelieka galimybės pakartotinai save palyginti. Įdomu tai, kad galima suvesti kelerius metus, t.y. pasižiūrėti tendenciją.

Kad ilgai nereikėtų ieškoti konsultantų, galite rašyti man į audrius@toc.lt, ir padėsime ne tik įsivertinti savo įmonės konkurencingumą, bet ir paanalizuoti gautų rezultatų priežastis.

Share/Bookmark

Praėjusį penktadienį vykusiame www.commonsense.lt gimtadienio vakarėlyje vyko aklas degustavimas . Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino rezultatai. Aš nemanau, kad didieji aludariai labai jau bijotų tokių degustacijų tol, kol jie lenkia mažuosius kitoje, kur kas svarbesnėje srityje.

Būtent tokie šios degustacijos rezultatai bei praėjusios savaitės diskusijos apie produkto skanumo svarbą pardavimuose su vienu klientu mane paskatino parašyti apie konkurencinį pranašumą.

Prieš keletą mėnesių pradėjome netrumpą projektą su vienu mėsos produktų gamintoju (beje, ne Lietuvoje).  Pagrindinė jo problema – smarkiai mažėjantys pardavimai bei rinkos dalis, ir iš mūsų tikisi, kad padėsime atgauti (ar sukurti naują) konkurencinį pranašumą bei susigrąžinti prarastas pozicijas. Kas svarbiausia – jų brand‘as labai žinomas (dažniausiai minimas per apklausas), vertinamas, produktai aklos degustacijos metu užima pirmąsias vietas (jie naudoja daug mėsos ir nededa E621), kaina standartinė rinkoje, bet pardavimai mažėja.

Taigi, ko reikia, kad toks plataus vartojimo produkto (FMCG) gamintojas turėtų pardavimų? (Nepaisant dažnai girdimo kaltinimo mano pusėn dėl per daug supaprastinto požiūrio į sudėtingus verslo aspektus) Aš išdrįsiu teigti, kad tam reikia patenkinti 2 sąlygas – gamintojo produktas turi būti lentynose (t.y. mažmeninės prekybos taškuose) ir produktas turi judėti iš lentynų.  Viskas elementaru ir paprasta, tačiau tam, kad patenkintume šias sąlygas, reikia turėti konkurencinį pranašumą. Kokį? Ir ar vienas konkurencinis pranašumas užtikrins abiejų sąlygų patenkinimą?

Kodėl aš išskyriau buvimą lentynoje kaip atskirą būtiną sąlygą? O gi todėl, kad nepriklausomai nuo to, koks produktas geras bebūtų, jeigu jo nėra pas mažmenininką, tuomet galutinis pirkėjas to produkto nusipirkti negalės. Geras to pavyzdys galėtų būti ir www.commonsense.lt gimtadienio degustacija. “Daujotai” atsirado degustavime 2 kartus ne todėl, kad taip buvo suplanuota, o todėl, kad planuoto paskutinio degustavimui numatyto alaus (buvo planuota “Butautai”) nebebuvo (todėl “Daujotai” buvo išpilstyti dukart ir tapo kontroliniu gėrimu). Taigi penktadienio vakarą (20 valandą) alaus bare nebebuvo alaus. Tokiu atveju, jo skonis ar kaina yra visiškai nesvarbūs, nes pardavimai bus nuliniai.

Dauguma plataus vartojimo prekių (FMCG) gamintojų (ir distributorių) susifokusuoja į produkto žinomumo didinimą ir jo patrauklumo galutiniam vartotojui gerinimą, tačiau visiškai pamiršta, kad pirmiausiai reikia susitvarkyti tiekimo grandinės valdymą.

Dr. Eli Goldratt, Apribojimų teorijos kūrėjas, esminio konkurencinio pranašumo kūrimą apibrėžia:

The way to have a decisive competitive edge is to satisfy a client’s significant need to an extent that no significant competitor can.

Esminį konkurencinį pranašumą galimą sukurti patenkinant reikšmingą kliento poreikį tokiame lygyje, kurio nesugebėtų nukopijuoti joks reikšmingas konkurentas.

Taigi, koks mano (ir, manau, daugelio alaus gėrėjų) reikšmingas poreikis?  Galimybė nusipirkti pakankamai gero alaus be didesnių problemų už protingą kainą.

Pakankamai geras. Dauguma Lietuvoje parduodamų alų pakankamai geri įprastiniam vartojimui (aš nekalbu apie “Žaibus”, “Kobras” ir pan). Žinoma, vieni šiek tiek skanesni, kiti mažiau skanūs, tačiau ar tai iš tikrųjų REIKŠMINGAS skirtumas didžiajam vartotojų kiekiui, tiek, kad neradęs savo mėgstamo alaus eitų į kitą pardavimo vietą ieškoti mėgstamo?

Be didesnių problemų. Mano manymu, “be didesnių problemų”, reiškia – galiu nusipirkti beveik visur, kur prekiaujama alumi. Didieji aludariai kuo puikiausiai susifokusavo patenkinti šią poreikio dalį. Jų alaus galima nusipirkti beveik visur ir visuomet. Ir prekių trūkumų beveik nepasitaiko.

Todėl ir tenka konstatuoti, kad nors mažieji aludariai laimėjo mūšį (dėl skonio), tačiau karą dėl klientų pinigų pralošia. Ir kol jie leis didiesiems turėti esminį konkurencinį pranašumą distribucinėje sistemoje, kol mažųjų aludarių produkcijos nebus galima lengvai (toli neieškant) nusipirkti, tol skonis tebus smagus savęs pagyrimas, bet nelabai virstantis pardavimais ir uždirbamais pinigais.

Kaip, matyt, supratote, prekių lentynoje (ne)užtikrinimas ir tapo pagrindine mano anksčiau minėto kliento pardavimų mažėjimo priežastimi. Būdami dideli, žinomi ir skaniausi, jie manė, kad jų klientai (mažmeniniai prekybininkai) patys norės turėti tuos produktus. Tačiau konkurentai daug geriau valdo distribuciją ir stumia juos iš lentynų ir rinkos.

Pabaigai apie skonį

Vartotojų skonis – įdomus dalykas. Prisimenu, kuomet dirbau alkoholio distribucijos įmonėje, mes darėme tyrimą, kodėl pirkėjai renkasi vienokią ar kitokią viskio rūšį. Manau, kad nenustebinsiu pasakydamas, kad 90% pirkėjų prioritetą teikia skoniui, nors 80% iš jų viskį vartodami maišo su kola. Tai ar tikrai, skonis yra lemiantis kriterijus?

Share/Bookmark

Tie, kas skaitote mūsų tinklaraštį, žinote, kiek daug dėmesio skiriame atsargų valdymo temai. Apie tai kadaise rašėme:

Šventos karvės valdo

Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai? #1

Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai? #2

Kodėl tam skiriame tiek daug dėmesio? Ne paslaptis, kad atsargų valdymas daugeliui kompanijų (tiek prekybinių, tiek ir gamybinių) yra viena svarbiausių užduočių – juk neturint to, ko nori klientas, prarandami pardavimai, tuo pat metu per didelės atsargos – tai ne tik užšaldyti pinigai, bet ir papildomi kaštai, prarastas lankstumas ir pan.

Kadangi man kalbėti yra truputėlį lengviau nei rašyti, ir toliau naudojuosi tiesioginio bendravimo su jumis galimybe, užuot rašęs ilgiausius straipsnius ir mėginęs atsakyti į visus galimus klausimus raštu. Kas išmėginote šią bendravimo formą, matėte jos privalumus. Taigi kviečiu prekyboje besidarbuojančius ar šia sritimi besidominčius skaitytojus prisijungti prie nemokabo webseminaro “Efektyvus atsargų valdymas mažmenoje” liepos 1 d. 14 val. (Vilniaus laiku). Planuojama trukmė – 1 val. 15 min.

Taip pat pakvieskite savo draugus/pažįstamus, kuriems tai gali būti įdomu (o įdomu bus visiems, kurie nors truputį susiję su prekyba). Man nėra skirtumo, ar per internetą bendrauti su 20 žmonių, ar su 200. Juolab visas veiksmas – nemokamas, vykdomas iš geros valios, visi galime ramiai pasibendrauti iš savo darbo vietų.

Kuo šis webseminaras skirsis nuo kitų, jau surengtų panašia tema? Truputį nuodugniau panagrinėsiu, kuo kai kurie mažmeninės prekybos tinklų atsargų valdymo aspektai skiriasi nuo distributoriaus atsargų valdymo. Ir, žinoma, atsakymai į jūsų specifinius klausimus.

Taigi, pasimatykime webseminare:

Laikas: 2010-07-01 14:00

Tema: “Efektyvus atsargų valdymas mažmenoje”

Pranešėjas: Nerius Jasinavičius

Registracija

Share/Bookmark

Praėjusią savaitę lankydamasis Rumunijoje susidūriau su keliais idomiais faktais.

Štai rumuniškas “Kraft’as” teigia, kad krizę pardavimuose pradėjo jausti tik šiemet. O Rumunijos Vyriausybė nusprendė biudžeto deficito problemą spręsti tik (bent jau kolkas) mažindama išmokas (t.y. pensijas ir viešojo sektoriaus atlyginimus), tačiau nebausdama dirbančiųjų – nedidinamas nei PVM’as, nei GPM’as, nei įmonių pelno mokestis. Beje, pensijos mažinamos visiems vienodai…

Bet įdomiausią dalyką sužinojau su vienu klientu aptarinėdamas jo pardavimų rezultatus. Ta kompanija pardavinėja programinę įrangą. Prieš keletą mėnesių kartu pertvarkėme jų pardavimo procesą, pakeitėme klientų segmentavimą, paruošėme naujus pasiūlymus, kurie orientuoti į kliento naudą, o ne programinės įrangos funkcionalumą. Ir kompanijos bendrasavininkė ėmėsi aktyvių pardavimo veiksmų. Per nepilnus 2 mėnesius buvo nemažai pardaviminių susitikimų, todėl buvo ką aptarti ir dėl ko pakoreguoti procesą.

Be keleto taktinių proceso korekcijų reikalaujančių įžvalgų, didžiausią nuostabą man sukėlė kai kurių verslininkų požiūris į “outsourcing’ą” (paslaugų pirkimą iš išorės).

Kadangi dabar krizė-sunkmetis, tai kompanijos mažina išlaidas ir siekia (ar bent jau mano siekiančios) efektyvumo didėjimo. Atrodytų, kas čia blogo? Tačiau kai kurios kompanijos nusprendė imtis drastiškų taupymo priemonių – visą pardavimo funkciją “outsource’inti”. Atrodytų, kas čia blogo? Juk iš fiksuotų veiklos išlaidų (OE) pardavimo kaštai tampa kintamais (TVC). Argi tai ne puiku?

Bet verslo tikslas nėra taupyti. Verslo tikslas yra uždirbti pinigus, o pinigai uždirbami parduodant. Todėl pardavimų funkcija yra (mano manymu) viena svarbiausių. Todėl ir nusprendžiau parašyti šį įrašą: ar mes norime, kad kažkas už mus pardavinėtų ?

Prisimenu nelabai seną projektą su vienu klientų – tai stambus (beveik 55% šalies rinkos) gamintojas. Jo rinka – mažmena, tačiau pats gamintojas su mažmeniniais taškais neužsiiminėja – juk ne lygis .

Visą jų produkciją platino 3 distributoriai. Atlikę pirminę analizę, iškart identifikavome riziką – jei bent vienas distributorius nuspręs parodyti charakterį, tuomet gamintojui skaudės. Žinoma, kad pradžioje mumis nepatikėjo – juk gamintojas buvo (ir yra) labai žinomų prekinių ženklų turėtojas. Gamintojo vadovai manė, kad tai yra jų jėga. Visgi tam, kad plataus vartojimo prekių gamintojas klestėtų, reikia patenkinti 2 sąlygas – reikia kad prekės būtų ant lentynų, ir kad prekes iš lentynų pirktų. Stiprus prekinis ženklas (i.e. brand‘as) užtikrina, kad prekes ims iš lentynų… jei jos bus tose lentynose . Štai čia ir atsiranda distributoriaus vertė ir jėga. Tas gamintojas visiškai nevaldė paskirstymo. Nežinia, kaip tas projektas būtų rutuliojęsis, bet praėjus mėnesiui po analizės pristatymo, vienas iš distributorių nusprendė tapti konkurencinio produkto importuotoju. Rezutate gamintojo pardavimai krito 25%.

Pertvarkydami to gamintojo platinimo sistemą, mes susidūrėme su dilema/klausimu: ar norime, kad mūsų distributoriai pardavinėtų? Ir pakankamai greit buvo nuspresta – ne, mes nenorime, kad distributoriai pardavinėtų. Gamintojas per nepilną pusmetį suformavo savo pardavimų komandą bei sukūrė 18 distributorių tinklą. Tačiau distributoriai buvo TIK transportininkai. Jie vykdė gamintojo nurodymus – kam kiek nuvežti, bei rinkdavo pinigus už produkciją. Beje, sprendimas nebuvo sudėtingas ir todėl, kad prie gamintojo vadovų komandos prisijungė išeivis iš “Coca-Colos”, šiek tiek pasidalinęs savo patirtimi.

Galbūt toks vadovas, kuris “outsource‘ina” pardavimų funkciją irgi turėtų būti iš-out-source‘intas (pakeistas)  ?

Share/Bookmark

Tinklaraščio skaitytojas komentare užklausė, ką mes manome apie “darbo santykius viename mažmeninės prekybos centre”. Istorija aprašyta čia, o esmė – štai šiame laiške:

Moralinę ir teisinę šio reikalo pusę išdiskutavo “Atgimimas”. Tuo tarpu mes turime galimybę atkreipti dėmesį į vadybinį šios istorijos aspektą.

1. “Norfos” parduotuvių direktoriai, be kitų gebėjimų, turi mokėti atleisti darbuotoją “be triukšmo”. Ir be išeitinių. Liūdna. Kadangi esu nuolatinis “Norfos” klientas, turiu netgi nuolaidos kortelę, išgyvenau mūsų mėsininko atleidimą šią vasarą. Nors jis buvo atleistas ir, matyt, be išeitinės, ir be triukšmo, tačiau mūsų bendruomenėje šis faktas neprasprūdo. Nes šašlykas suprastėjo, kažkoks gyslotas patapo. Kai paklausiau kasininkės, kodėl nebėra to mėsininko, tai ji prasitarė, kad “nesutarė su valdžia”. Tuomet su kaimynais nusprendėme, kad, matyt, konfliktas kilo nepaklusus valdžios reikalavimui kišti mums gyslotus šašlykus.

Kita vertus, laiške išreikšta tinklo vadovo retorika gali būti instrumentas siekti priversti pavaldžias parduotuves dirbti efektyviau (apie efektyvumą – truputėlį vėliau), t.y. tam tikras tonas, spaudimas, su aiškiu tikslu neleisti žmonėms atsipalaiduoti.

2. Iš laiško matyti, kad vadovas nėra patenkintas tuo, kaip parduotuvių direktoriai organizuoja darbą. Akivaizdu, kad iškelti target’ai nėra vykdomi. Ir tie target’ai, drįstu spėti, yra orientuoti tik į sutaupymą. O juk parduotuvės tikslas – parduoti kuo daugiau, ar ne taip? Bet pardavimai, kaip matome iš laiško, nėra tema.

3. “Norfoje” našumas (našumo norma) gerinamas išleidžiant darbuotojus atostogų. Sprendžiant iš laiško, gaunasi tokia grandinė: bankrutuosite –> jei nesugebėsite organizuoti darbo –> nes neužteks $ išmokėti atlyginimams –> norint išmokėti atlyginimus, reikia dirbti našiai –> reikia mažinti salės darbuotojų skaičių (atleisti, išleisti atostogų).

Čia panašu, kad turime atsakymą p. Šimonytei, nusistebėjusiai, kad verslas ėmėsi atleidinėti darbuotojus užuot visiems mažinęs atlyginimus. Beje, apie atlyginimus 2009-08-26 p. Dundulis, “Norfos” vadas, VZ.lt šnekėjo taip:

Rasa
Kada benueičiau į Norfą, ar ryte, ar vakare, kasinininkės visada atrodo nelaimingos. Kokį atlyginimą uždirba Norfos kasininkės ir kiti salės ar sandėlio darbuotojai?
Uždirba labai skirtingai. Kiekvienam darbuotojui yra mokama nuo jo asmeninių rezultatų. Praeitą mėnesį buvo sandėlio darbuotojų (krovėjų), kurie į rankas gavo 2.700 Lt. Aišku, yra tų, kurie gauna ir minimalų atlyginimą. Šiuo metu esame sandėlį tiek kompiuterizavę, kad matome, kiek laiko išdirba žmogus per dieną. Praėjusio mėnesio ataskaitoje buvo darbuotojų, kurie iš 170 sandėlyje praleistų valandų dirbo 90 val. Ir pardavėjų, ir salės darbuotojų darbo rezultatai yra kompiuteryje, maksimalus atlyginimas netoli 2.000 Lt į rankas.

4. Kelis kartus paskaičius laišką, susidaro įspūdis (pakomentuokite, jei manote kitaip), kad darbuotojų našumas apskritai keliamas kaip pagrindinis parduotuvės tikslas direktoriams. Jei tai yra taip, tuomet, man baisiai knieti sužinoti, kaip jis yra matuojamas. Paklausiu tvarkytojos, rimtai Šiaip, parduotuvės tikslas turėtų būti prekių apyvartumas + prekių turėjimas. Darbuotojų našumas niekada neduos tokių rezultatų, kaip paklausių prekių turėjimas, o nepaklausių – neturėjimas.

5. Paskutiniu sakiniu “Norfos” vadovas apeliuoja į sunkmetį ir perspėja, kad “viskas priklauso nuo parduotuvės direktoriaus gebėjimo organizuoti darbą”. Jaučiasi, kad vadovo kantrybė trūkinėja, kad nesusišnekėjimas su padaliniais tęsiasi jau kurį laiką. O gal tiesiog orientavimasis į darbuotojų našumą neduoda norimo piniginio efekto?

Norėčiau “Norfai” šioje vietoje truputėlį padėti. Šalia namų esančioje “Norfoje XL” lankausi labai dažnai. Todėl tiksliai žinau, ko joje nerasiu. Mozzarelos sūrio. Žuvies-ne-lašišos (lašiša užkniso juodai, norėtųsi ir bent jau karpio). Mėsos gaminių: buvo atsiradę dešrelių be E, bet jos greitai dingo, ir dabar liko visos su E. “Earl Grey” arbatėlės, ir tos nėra. Prieskonių – kai kokio prireikia, tai jo tikrai “Norfoj” nerasiu. Klausiau tvarkytojos – nepadėjo. Nėra prancūziško batono, itališkos duonos.

Bet užtat yra neskanaus lavašo. Nerius neseniai pamokė optimalių patiekalų iš lavašo, kuriuos gali pasigaminti net vyrai (tokie kaip aš). Bet taip gardžiai man nesigavo, matyt, dėl to, kad Nerius lavašą perka IKI.

Ir jei be lavašo dar galiu išgyventi, tai žuvies, gardesnio sūrio ir prieskonių ir dar kažko (klauskit žmonos) lekiam į MAXIMĄ. Ten (“Vynotekoje”) nusiperku ir alaus dėžę, kuri kartais leidžia man artimiausias dvi savaites išvengti “Norfos” apskritai.

Beje, kai kurių gaminių deficitas kyla ne iš mano kaprizų. Štai Amerikoje žmonės kenčia nuo žaislų trūkumo (verta paskaityti visiems “Norfos” direktoriams). Gan plačiai buvo nuskambėjęs ir atvejis, kai lietuviai parduotuvėse pasigedo padorių klaviatūrų. Deficitų laikai!

Ar parduotuvių direktoriai gali įtakoti asortimentą (jei taip, atvežkit į mūsų parduotuvę Mozzarelos, plz), prekių papildymo dažnumą, kiekius? Jei gali, rekomenduoju pasikonsultuoti su Audrium, kaip iš lentynų suvaldymo gauti pinigėlių. Jei negali (neleidžia geriau žinantis centriukas: pirkimų vadybininkai/ prekių grupių vadovai), tuomet parduotuvės direktoriams tikrai belieka ieškoti būdų, kaip atleisti žmones be išeitinių.

PS. Visos prielaidos aprašytos remiantis tik minėtu “Norfos” vidinio susirašinėjimo laišku ir asmenine patirtimi. Aš nežinau, galbūt minėtą laišką sekė kitas, su subject: That was joke! - tai keistų situaciją iš esmės

Share/Bookmark

Kas lemia pelną distribuciniame versle?

Iki šiol galvojau, kad prekių apyvartumas + prekių turėjimas (availability). Jei turiu tai, ką žmonės perka, tai stengiuosi tos paklausios prekės parduoti kuo daugiau per tam tikrą laiką. Jei žmonės svaigsta dėl crocksų, pardavinėju jiems crocs’us, lai paspringsta. Jei žmonės nori paremti a.a. Maiklo Džeksono artimuosius, naudojuosiu proga ir pardavinėju beleką su pop karaliaus atvaizdu, nors ir gaila iškeliavusio žmogaus.

Bėda tik, kad ir kiti stengiasi daryti tą patį (ne dėl Džeksono, bet dėl pataikymo į paklausą). Todėl reakcija į menkiausią paklausos padidėjimą (pvz., į parduotuvę užsukus lenkų autobusui) būtent ir reiškia pelną bet kuriame (ypač distribuciniame) versle. Jei turi lenkams parduoti tų gintaro karolių, kur gidė ką tik parekomendavo, tai uždirbai. O jei neturi, tai neuždirbai. O uždirbo šalie esanti parduotuvė.

Taip galvojau iki šiol. Ir tuomet štai netyčia skaitau  vienos el. parduotuvės pranešimą spaudai. Šviežut šviežutėlis, vakarop paskleistas.

“Krizės metu žmonės kaip niekada ankščiau taupo pinigus. Reikia taupyti ir mums. Nuo šiol didžiąją dalį prekių į savo centrinį sandėlį Lietuvoje iš partnerių užsienyje užsakysime tik gavę užsakymus iš klientų. Tai padės mums skirti mažiau apyvartinių pinigų elektroninei išparduotuvei ir labiau susikoncentruoti ties realiomis, turimomis, išparduotuvėmis”.

Taigi trūksta cash’o (o kam jo nūdien netrūksta?), nepataikom į paklausą, todėl nuo šiol taikysime metodą “dengi v periot“. Ir iš tikrųjų, kodėl pardavėjas turi kredituoti pirkėją? Nori prekės – atvešim. Liuboj kapriz za vašy dengi.

Tačiau įdomiausia štai čia:

“Vienintelė iškilusi problema – galbūt per ilgas pristatymo laikas. Šiuo metu naujai papildytos prekės pristatomos iki 2 savaičių, tačiau padaugėjus užsakymų sieksime šį terminą kiek įgalėdami sumažinti” (…). Vos prieš kelias dienas priimta nauja strategija, pasak vadovo, jau pradeda duoti vaisius. “Rezultatai jau jaučiami. Tikimės, kad užsakymų skaičius padidės bent 2-3 kartus”.

Sugalvojome nebekredituoti pirkėjų ir čia netikėtai iškilo pristatymo laiko pailgėjimo problema… Anksčiau buvo 2-5 dienos, o dabar jau 14. Problemą spręsime, kai padaugės užsakymų. O padaugės jų, tikimės, 2-3 kartus. Neblogai.

Ką mes norim apgauti? Iš kur padaugės užsakymų? Iš to, kad pristatymo laikas pailgėjo? Iki šiol visi mažmenininkai iš inercijos, matyt, vis stengdavosi trumpinti pristatymo laiką, o čia, pasirodo, reikia jį sąmoningai ilginti.

Pažiūrim, ką gi toji parduotuvė turi gero. Drabužiai ir avalynė. Maigom, matom – ir croksų, ir trumpikių teks laukti 14 dienų. Kokios turi būti trumpikės, kad laukčiau jų lyg savo atostogų? Ar ne geriau šiandien pat nusipirkti ką nors panašaus (koks skirtumas?) artimiausioje “Maximoje”?

Taigi koks tokios el. parduotuvės konkurencinis pranašumas? Kad turime prekių, tokių kaip kiti? Gal kad pristatymo terminai maksimalūs? Ir kad susimokėti reikia į priekį?

Tarkime, kad “Nike” kepurė yra kažkiek pigesnė, nei įprastoje parduotuvėje. Vadinasi, taikomasi į kainai jautrius vartotojus. Kurie, turiu įtarimą, norėdami sutaupyti, paprasčiausiai nepirks jokios kepurės.

Keturiolikos dienų pristatymo terminas verčia – nori, nenori – planuoti pirkinį. Taip galėčiau pirkti knygą ir šaldytuvą, bet ne treningus. Gal dėl to, kad gimiau, augau parapijoje, kur klebonas prašė neiti į bažnyčią taip sportiškai apsirengus, o gal dėl to, kad vienus treningus jau turiu.

Tačiau. Šią aprašomą el. parduotuvę galima būtų pasveikinti už atvirumą. Tie patys simptomai ir pasekmės yra jaučiami daugumoje lietuviškų el. parduotuvių, tiesiog kiti tą bando išgyventi (jei dar išgyveno) tyliai. Kur kas geriau deklaruoti, kad prekes pristatai per 2 savaites ir vykdyti pažadus, nei sakyti, kad pristatai per 5 d., o vis tiek pristatyti per 2 savaites.

Bet būtų labai šaunu, jei patys prekiautojai pakomentuotų stebuklingą ryšį tarp pristatymo laiko pailginimo ir užsakymų daugėjimo.

Share/Bookmark

Taip jau gavosi, kad su Nerium, nesuderinę abu ta pačią temą užkabinom. Tik šiuo atveju aš truputi apie lentynų bado ‚virtuvę‘ pakalbėsiu. Iš principo mažmenos verslas yra labai paprastas. Reikia tik dviejų taisyklių laikytis:

• Prekė turi būti lentynoje.
• Prekė turi judėti iš lentynos. Dabar visi žino, kaip padaryti, kad prekė judėtų iš lentynos. Užrašai nuolaida iki 90% ir jautiesi partizaninio marketingo guru.

 Bet ar viskas padaroma, kad prekė būtų lentynoje. Toliau pateikiami duomenys yra iš realių įmonių, todėl ir rezultatai realus. Pirma įmonė, prekiauja prekėmis, kurių galiojimo laikas 3-12 mėnesių, ir mes jas perkam maždaug kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau. Taigi 2008 metų vidurvasaryje pardavimai pradėjo mažėti, tiksliau krito 20%. Nepadėjo ir naujų pardavimo taškų atidarymas. Mes užmetėm akį. Identifikavom problemą – praleisti pardavimai, t.y. greitai judančių prekių nėra lentynose. Pasiūlėm matavimą ir 6 pasiūlymus, kaip situaciją pagerinti. Iš šių pasiūlymų realizavo tik vieną – pertvarkė sandėlio darbą. Dabar sandėlis atveža prekes ne iki 15:00 valandos, bet iki 11:00. Ir netikėtai pardavimai ir pelnas ėmė augti. Kadangi prekės yra importuojamos, tai labai lengva sužinoti kokia situacija rinkoje – bendras šalies importas sumažėjo. Įmonė produktus pardavinėja pagal rinkos vidutinę kainą. Vidurkis sumažėjo ir nežiūrint to pardavimai padidėjo. Maždaug 10% lyginant su tuo pačiu praeitų metų mėnesiu. Bet jeigu lyginti su mėnesį prieš pertvarkant sandėlį ir praėjus dviem mėnesiams tai augimas gaunasi apie 26%. Apie 20-30% prarastų pardavimų, vien todėl, kad reikiamos prekės nėra lentynoje.

Kita įmonė, turi du sezonus: vasaros ir žiemos. Prekės galiojimo trukmė nuo 1 iki 5 metų. Asortimento kiekis tik apie 7000 pavadinimų. Bet greitai pasirodė, kad tik 3000 prekių apyvartumas yra mažesnis negu metai, visa kita galima pavadinti lentynos ‚paminklais‘. Pažiūrėjom Pareto dėsnį pagal apyvartas ir pelną. Rezultate, 380 asortimento vienetų sudaro apie 80% įmonės pardavimų. Beje šios prekės dar ir greitai judančios, tai nustatėm pagal jų apyvartumą. Pabandėm įvertinti prarastus pardavimus. Po kelių diskusijų pasirinkome šią metodiką. Paėmėm tik tas 380 prekes, ir pažiūrėjom, kada pardavimo taške jų buvo nulis. Tada paėmėm šio periodo pardavimus ir pasakėm, kad maždaug tiek pat galėjome dar parduoti, jeigu būtume turėję prekių. Ir gavosi visai nedaug, tik 9 mln., kai įmonės mėnesinė apyvarta yra apie 10 mln. Beje aš manau, kad yra didesni praradimai nei 10%, bet tai jau diskusijų klausimas.

Va taip ir gyvenam, o gyventi nėra su kuo, tai ir gyveni su kuo papuola.

Share/Bookmark

Dėsnis yra labai paprastas: jeigu turi purviną langą ir paimi švarią baltą medžiagą, tai po valymo turi purviną langą ir purviną medžiagą. Energijos tvarumo dėsnis irgi gerai žinomas: kiek duosi, tiek ir gausi atgal.

Šie du dėsniai reikalingi, kad paaiškintų paklausos-pasiūlos aksiomą. Oi, aksiomų nereikia įrodinėti. O gal vis dėlto pažiūrėkime atidžiau? Iki 1980 metų pasiūlos-paklausos dėsnis veikė idealiai. Jeigu tik pagaminai daugiau negu reikia, tiesiog reikia surasti pasaulyje rinką, kurioje paklausa didesnė negu pasiūla. Bet 1980 atėjo kompiuteris ir jis sugadino du dalykus.

• Apie trukumus rinkoje buvo galima sužinoti akimirksniu. Ir apie tai sužino jūsų konkurentai taip pat greitai, kaip ir jūs.
• Robotų naudojimas leido darbo našumą pakelti dešimtis kartų. Ir dabar kaip pasekmę turime faktą, kad gamybos neišnaudoti našumai yra 30-70% lygyje (priklausomai nuo metodikos). Trumpai kalbant, įmonės gali dirbti 4 pamainomis, o jeigu dirbate tik viena, reiškia, išnaudojate tik 25% galimo našumo.

Galime padaryti išvadą, kad pasiūlos nebeliko. Viską valdo tik paklausa. Jau girdžiu, kaip ekonomikos guru ruošiasi mane viešai nukryžiuoti. Bet palaukite, pasakykite, ko jums trūksta. …Timeout… Ok. Kitaip tariant pinigų. Ar ne? Taigi bankai išrado, kaip daryti pinigus iš oro ir visiems pradėjo dalinti. Kas atsitiko su gamyba? Gamyba aplenkė realu pinigų augimo greitį. Tai buvo paprasta, tiesiog reikėjo įjungti nepanaudotus našumus. Kai pradėjo trūkti net virtualių pinigų, suveikė pinigų tvarumo dėsnis.

Kaip stipriai? Kiek bankų bankrutavo arba paskelbė stipriai sumažėjusius pelnus? Gerai, jau supratome, kad per didelis ir per greitas pinigų pumpavimas į rinką gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Be abejo, laiko periodas yra labai svarbus. Trumpalaikiame periode viskas pagerės, bet kažkada reiks grąžinti skolas.

O dabar panagrinėkime, kaip sumažėjimas vienoje tiekimo grandyje veikia kitus. Tarkime, mažmenoje sumažėjo pardavimai 10%. Klausimas yra toks, kiek sumažins užsakymus mažmena didmenai? Neužmirškite, kad reikia skaičių padauginti iš baimės faktoriaus ir pridėkite panikos faktorių, kad gali likti su atsargomis, kurių neišparduosi. Didmenoje sumažės užsakymų kokiais 30%. O didmena sumažins užsakymų 50% gamybai, gamyba žaliavų užsakymą sumažins kokiais 80%. Ir gauname, kad purvo tvermės dėsnis suveikė puikiai ir sukėlė mažą krizę.

Kada baigsis krizė? Viskas priklauso nuo to, apie kokį produktą kalbame. Jeigu apie maistą, tai reikia vertinti, kiek sumažėjo ir koks galiojimo laikas. Tarkime, tos prekės, kurių galiojimo laikas trumpas, jau iš sandėlių išsivalė, ir visi dirba truputį mažesniu tempu. Bet gamyba niekada nedirbo pilnu tempu, taigi jai nieko naujo.

O tos sritys, kur galiojimo terminas yra ilgas? Atsigaudinės gerokai lėčiau. Reikia išparduoti sandėlius. Kaip greitai išparduos sandėlius? Tai priklauso nuo sukaupto atsargų kiekio ir pirkimų kritimų. Jeigu pirkimų kritimus dar galime pamatuoti, tai kiek guli sandėliuose – vienas dievas žino. Ir lieka atskira produktų grupė – perkama su banko paskolomis. Pinigų bankai turi, tik dabar geriau juos paskolinti valstybei, negu kitiems. O kai baigs valstybė skolintis, tada ateis ir vartotojų eilė. Turėsime trumpą šansą nusipirkti pigiai sandėliuose užsistovėjusių prekių, o už naujas vėl mokėsime nepigiai.

Share/Bookmark