Common sense

Teko sudalyvauti didelės įmonės susirinkime. Vyko diskusija tarp HR (personalo) skyriaus ir darbuotojų, kokias perk (pašalines pajamas – taip pasiūlė išversti google) darbuotojai norėtų gauti. Nes HR skyrius jaučiasi nieko neveikiantis ir iš įmonės akcininkų išmaldavo pinigų, kuriuos skirs motyvacijai. O argumentas gauti papildomų pinigų buvo geležinis. Yra toks tyrimas, kad žmogus dovana džiaugiasi dvigubai labiau, negu gavęs tokią pačią pinigų sumą. Taigi akcininkai nusprendė sutaupyti, o HR -- parodyti, kad dirba. Va, liko tik darbuotojus įtikinti, kad jie turi džiaugtis ir būti motyvuoti. Taigi tam ir buvo skirtas šis susirinkimas.

Darbuotojai greitai pasidalino į tris grupes. Jauniausioji grupė dar nežino, kas tai yra pakiša, ir kaip ja naudotis. Todėl susirinkime sėdi tik todėl, kad liepta, ir savo nuomonės nereiškia. Aišku, jie labai užsiėmę ir kankina savo išmaniakus.

Vidurinė (pagal amžių) grupė bando klausyti, nors iš patirties žino, kad šiame šou jie tik statistai ir todėl su viskuo sutinka. Nors supratimo, kas čia vyksta, nelabai turi.

Ir lieka vyresnioji grupė, kuri jau visus tokius eksperimentus mačiusi ir neturinti ko prarasti. Todėl aktyviai reiškianti savo nuomonę. Kadangi susitikimas vyko dvi valandas, tai visų peripetijų neaprašinėsiu, o paimsiu tik vieno darbuotojo labai subjektyvią nuomonę.

Beveik į visus pasiūlimus jis siūlė geriau sumokėti per atlyginimą, negu švaistyti pinigus. O pasiūlymai buvo įvairūs.
Pradėkime nuo sporto klubo. Juk tai tiesioginis rūpinimasis sveikata. Atsakymas buvo toks pats paprastas: “Man jau 60 metų, ir tai man neaktualu. Aktualu, nebent aš eičiau su anūkais, bet anūkų tai jūs neapmokėsite, ir, be to, nerasite kur aš galėčiau nueiti. Todėl aš tuo nepasinaudosiu ir mane ims pavydas, kad kiti naudojasi. Vietoje motyvacijos gausite demotyvatorių”.

Kitas pasiūlymas – pasiskiepyti nuo gripo. Buvo atmestas vos ne vienbalsiai. Kiek gi galima engti žmones, leiskite jiems turėti ir gripines atostogas.

Naujametinis vakarėlis irgi nebuvo labai jau džiaugsmingai priimtas. Priežastys paprastos: nors ir visai nieko už svetimus pinigus pagerti, bet toli gražu ne visi geria. O būti latino styliaus klounu arba piratu, niekam neatrodė linksma. Ir jau girdėtas komentaras: “Aš geriau su draugais ar šeima kartu vakarą praleisiu, ir jūs geriau 13 atlyginimą išmokėkite”.

Taip diskusija tesėsi, kol kažkas nepasiūlė, kad reiktų sutarti kriterijus, pagal kuriuos motyvacijai bus išleisti pinigai. Sutarti kriterijai buvo tokie:

• Turi tikti visiems darbuotojams. Vadams taip pat. Jokios diskriminacijos.
• Turi visi darbuotojai gauti po lygiai. Jeigu kas nors nesinaudoja, reiškia, negauna, taigi toks pasiūlymas netinka. Visuotina socialinė teisybė ir lygybė.

Jau galite spėti, kuo surinkimas pasibaigė. Pasirodo, šiuos kriterijus atitinka tik premijos. Kas ir buvo nuspręsta padaryti. Čia net jaunesnioji grupė darbuotojų sukruto ir nuo savo išmaniakų atsitraukė, kad aptartų naujus skambinimo planus.

Po susirinkimo susitikau su vienu iš aktyvistų, ir prie kavos pašnekėjome. O pradėjome nuo to, iš kur pas juos atlyginimas atsiranda.

Na, iš pardavimų atimam žaliavas, o kas liko, dalinam tarp mokesčių, darbo užmokesčio, investicijų (amortizacijos) ir akcininkų pelno. Taigi yra tik du būdai pasididinti atlyginimą – padidinti pardavimus arba atimti iš kitų. Šiuo atveju akcininkai pasidalino savo pelnu ir taip padidėjo darbo užmokesčio fondas. Beje, klausiu, kodėl taip stipriai priešinotes visokioms motyvacinėms formoms? “O tu kriterijus prisimeni?”, – gavau tiesmukišką atsakymą.

Toliau diskusija nuvažiavo į tai, kokios yra neigiamos pasekmės, kai kažkas yra dalinama, ir nevisi tai gauna. Ir dar jeigu gauna, tai ne po lygiai. Tas „ne po lygiai“ greitai perėjo į progresinius mokesčius. Ir tada aš sugalvojau suktą klausimą: jeigu visiems reikia duoti po lygiai, tai kodėl iš kiekvieno reikia atimti ne po lygiai, juk tai kvepia socializmu? Po tam tikros diskusijos buvo prieita išvados, kad tai nėra labai gerai, nes toks socializmas yra totali visuomenės diskriminacija. O, va, diskriminuojamas niekas nenori būti.

Nuo diskriminacijos perėjome prie to, kad valstybė, surinkusi mokesčius, juos dalina visiems. Pradėkime kad ir nuo pašalpų ar kitokių piniginių išmokų. Aš suprantu, kai yra nutiesiamas kelias. Juo kiekvienas, nors teoriškai, gali pasinaudoti. O, štai, kažkam išmokėta išmoka nepasinaudosi. Kaip ir aptarti kriterijai yra pažeidžiami. Keletas argumentų buvo, kad pašalpos mokamos tik nelaimės atveju, bet realiai greitai sutiko, kad tai yra jų pačių sukaupti pinigai, o, be to, yra kaimynai, kuriems geriau veidą nupaišytų, negu išmokas finansuotų.

Galiausiai paklausiau, ar tos firmos darbuotojai norėtų, kad jų atlyginimai pakiltų apie 20%. Neatsirado prieštaraujančių. Juokais siūlau: taigi uždarykime “Sodrą”, anuliuokime visas pinigines išmokas (reprezentacines taip pat) ir tiek mažiau jums reiktų mokėti mokesčių. Nes tą, ką šiandien su jumis pabandė prasukti HR, siūlydamas visokias socialines programas, tą pati suka ir Seimas. Duodamas vieną saldainį iš jūsų paima kaip už du. Po pauzės buvo tik vienas komentaras: tu (čia apie mane) visada suvedi taip, kad pasijauti lyg kuinas su prieš nosimi pakabinta morka, o dabar dar ir žinai, kad jos negausi.

Taip ir išsiskirstėme, kiekvienas su savo mintimis.

Bet jeigu atidžiau pažiūrėjus į visą šią istoriją, aišku, kodėl darbuotojai pasipriešino įmonės socialinei programai: tai mažino kiekvieno pajamas, o nauda buvo abejotina. Klausimas, kodėl tas pats nevyksta (pasipriešinimas), kai Seimas atlieka lygiai tokį patį triuką?

Ir dar vienas klausimas: o kiek būtų galima sumažinti mokesčius, t.y. padidinti atlyginimus, jeigu valstybė liautųsi mokėti pinigines išmokas? Na, išimtis galėtų būti tik tarnautojų atlyginimas. Kokia jūsų nuomonė?

Share/Bookmark

Apie tai, kad prie defliacijos vyriausybės nemoka gyventi, jau rašėme. O kaip su infliacija? Kodėl jį turi būti “gerai”?

Pabandykime sukurti idealią infliacijos gerumo priežasties-pasekmės seką. Tai, kad vyriausybė nemoka gyventi pagal pajamas, yra jau gyvenimo faktas. O, be to, kam taupyti, juk skolas reiks grąžinti kitiems. Taigi, tik laiko klausimas, kada bus įjungtas pinigų spausdinimo mechanizmas. Čia specialiai rašau mechanizmas, kad nekomentuotumėte, kad pinigų spausdinti Lietuva negali. Yra ir kitokie būdai, kaip padidinti pinigų masę. Nors kam įdomi statistika su tendencijomis arba žaidimas ekonomika su infliacija…

Taigi, tarkim, kad vis dėlto pinigus daugina tik vienas bankas – Lietuvos bankas. Ir kam jis tai daro? Ogi tam, kad paskolintų vyriausybei. Vyriausybė pinigų nesiruošia išdalinti. Cit, ir garsiai nesijuokti, o ruošiasi iš to gauti vertės. Bet kokiu atveju norint pasiimti tuos pinigus iš vyriausybės, teks truputį dirbti, o tam reikia arba samdyti naujus darbuotojus, arba didinti atlyginimus esamiems. Padidinę atlyginimus mes paskatinsime vartojimą. O jeigu yra padidėjusi paklausa, tai pats dievas liepia pakelti kainas ir tada gauname infliaciją. Sutrumpinta forma atrodo taip:

1. Atspausdiname pinigus ir perkame.
2. Tam, kad pasiimtume pinigus, turime samdyti darbuotojus (mažinam bedarbystę) arba didinam atlygimus esamiems darbuotojams (turtėja piliečiai, susidaro vidutinė klasė), kad intensyviau dirbtų.
3. Padidėjusi paklausa padidina kainas (su padidėjusiomis kainomis surenkame daugiau mokesčių ir gauname infliaciją).

Šioje sekoje tik infliacija yra neigiamas reiškinys, o, va, bedarbystės ir pajamų didėjimas yra vienas pliusas. Su infliacija didėja ir BVP, vėl tampame panašūs į tigrus. Tuo gali vyriausybė pasigirti, tačiau pamiršti paminėti padidėjusią infliaciją. Na, mes infliaciją turime. Tik, va, nedarbo lygis tai aukštokas ir atlyginimas nefantastinis. Panašu, kad kažkas nebeveikia. Pabandykime, dar kartą pamąstyti, tik nelogiškai naudodamiesi sveiku protu. Taigi papunkčiui.

1. Spausdinti pinigų negalime dėl valiutos modelio. Todėl skolinamės. Tiesa, palūkanų aptarnavimas iš karto suvalgys visas gautas papildomas lėšas. Taigi efektas bus gerokai mažesnis, negu prognozuoja vadovėliai.
2. Sakote, reikia samdyti darbuotojus. O kam, jei ir dabar dirbame tik viena pamaina, t.y. išnaudojame mažiau negu trečdalį našumo. Dabar dirbantys nėra pilnai apkrauti darbu. Tai nors atlyginimą pakelsim, ar ne? Koks čia atlyginimo kėlimas, kai tokių alkanų kaip aš yra ne vienas. O dar ir valstybė perka už mažiausią kainą: duodie, jeigu parduosime už žaliavos savikainą plius minimalus atlyginimas. O tai atsiras kamikadzė ir parduos tik už žaliavų savikainą.
3. Paklausa nepadidės, nes nei daugiau perkančių atsirado, nei daugiau pinigų turinčių.

Tai kur gi tie pinigai nusėdo?

Prieš 20 metų tie pinigai nusėsdavo į indėlius arba užsienio valiutos rezervus. O kur dabar? Žiūriu į žaliavų kainas ir kažkas kužda, kad tenai visi pinigai kaupiasi. O Lietuva savo žaliavų neturi, tai visi pinigai išplaukia, ir dar skolinamės iš užsienio. Tai kas pas mus lieka? Palūkanos. Va iš to ir gyvename.

Šis įrašas būtų apie nieką, jei ne tas likęs nemalonus jausmas, kad Lietuvos vyriausybei dar vienas įrankis krizei įveikti yra neprieinamas. Taigi dabar turėsime infliaciją, tik be jokios naudos.

Share/Bookmark

Ar pastebėjote, kad vis dažniau girdime kalbas apie apie darbuotojų trūkumą? Netgi vakar, ketvirtadienio, “Verslo žiniose” galima rasti skundų šia tema:

„Liūdnai juokauju, kad personalo paieškos ir atrankos bendroves reikia pervadinti tik į užsiimančias paieška, nes atsirinkti nėra iš ko. Kur tai matyta: šalyje 14% nedarbo lygis, o dirbti nėra kam“, – stebisi Andrius Francas, tarptautinėms kompanijoms personalo paieškos paslaugas teikiančios bendrovės „Strategic Staffing Solutions“ direktorius.

Taigi, analitikai vienu balsu kalba apie kilsiančius specialistų (t.y. gerų darbuotojų) atlyginimus.

Ir čia turime paradoksą: lietuviški darbdaviai skundžiasi prastais darbuotojais, kai tuo tarpu užsienio investuotojai, priešingai, lietuvius giria:

Dažnai patys niurzgame, kad mūsų specialistai neva blogi, be kompetencijos, bet, pavyzdžiui, „Barclays” ar „Western Union” vadovai yra sakę, jog į Lietuvą atėjo dėl darbuotojų žinių ir gebėjimų.

Tai kaip čia gaunasi, negi personalo atrankos firmos ir galvų medžiotojai užsieniečiams sumedžioja šaunuolius, o lietuvių verslininkams tyčia atrenka vėplas ir kerėplas?..

Kalbant Rašant rimtai, didžiosios įmonės ir korporacijos su brangstančių darbuotojų reiškiniu susitvarkys, tačiau smulkiam ir vidutiniam verslui (SVV) tai gali reikšti bankrotą.

Ką daryti SVV, kad jis ne tik išliktų brangstant energetikai, žaliavoms, bet ir darbuotojams, o dar sugebėtų pasinaudoti ekonominiu atsigavimu ir pasididintų pardavimus bei pelną? Atsakymo kryptį rasime, jei sugebėsime suprasti, kodėl daugeliui užsienio korporacijų mūsų darbuotojai geresni nei lietuviškiems darbdaviams. O gi todėl, kad užsieniečiai sugeba geriau panaudoti darbuotojus (nepainioti su išnaudoti). Kaip jiems tai pavyksta?

Apie procesizavimą ir geresnį darbuotojų panaudojimą/efektyvumą jau rašėme ne kartą. Didelės užsienio kompanijos yra susitvarkiusios savo procesus, ir jų darbuotojai daro mažiau mudos. Tačiau smulkus verslas irgi gali pasinaudoti tais pačiais principais.

Neseniai startavome tinklaraštį) rusų kalba, skirtą plačiau pažinti Rytų rinkas, kuriose dirbame, todėl turėjau progos peržiūrėti senus commonsense.lt įrašus. Netikėtai atradau, kad prieš daugiau kaip dvejus metus rašyti straipsniai vis dar aktualūs, lyg būtų parašyti vakar. Niekas nepasikeitė: smulkaus ir vidutinio verslo vadovai/savininkai vis dar suinvestuoja į įrengimus, pastatus, interjerą, o pataupo (ar pamiršta) padaryti paprasčiausius mokymus (išaiškinimus, kaip dirbti) darbuotojams.

Natūralu, kad darbuotojų įtaka verslui labai didelė. Tačiau SVV savininkai/vadovai gerų darbuotojų trūkumo problemą sprendžia ne visai teisingai. Jie yra savo srities (kuriai vadovauja) specialistai. Daugelis smulkiųjų verslininkų verslus pradėjo paskatinti “verslumo priepuolio” (apie verslumo priepuolį ir smulkaus verslo probolemas nemažai parašyta M. Gerber knygoje “Verslumo mitas“). Jiems patinka ir jie moka dirbti procese, t.y. daryti tą darbą. Tuo tarpu proceso statymas jiem atrodo neįdomus, sunkus bei tuščias laiko švaistymas. Bandymas sistemingai (t.y. ne mažiau nei 2 val. atsidėjus) pamąstyti apie savo verslą paprastai baigiasi tuo, kad po kelių minučių suskamba telefonas (nenumesi, juk skambina KLIENTAS), ir vadovas imasi spręsti kliento problemą ar pasiūlymą. Apie savo verslą pagalvos vėliau. Kitą kartą.

Rašėm, kad idealių procesų nebūna ir tobulėjimui ribų nėra. Bet labai svarbu, kad SVV vadovas/savininkas standartizuotų ir procesizuotų savo verslą, pasakytų “ne” laiko ėdikams, ir susifokusuotų į tai, kas svarbiausia – verslo statymą. Tik tokiu būdų gali suburti mąstančių robotukų armiją, kurie nustatytus procesus vykdys kaip robotukai, tačiau bus mąstantys ir dalyvaus procesų tobulinime.

Artimiausiu metu vyks mano seminarai – “Verslo pelningumo didinimo principai” - būtent apie tai.

Jeigu nuspręsite imtis esminių verslo pokyčių ir sistematizuoti savo smulkųjį verslą, tuomet kviečiu į programą “Nuo AMATO prie VERSLO“.

Seminarai mokami, todėl laukiu juose tų, kurie iš tiesų susiduria su minėtomis problemomis ir iš tiesų nori pagaliau jas išspręsti.

Beje, turbūt pastebėjote, kad SVV savininkai nuo TOP100 Lietuvos verslininkų šiek tiek skiriasi. Ne tik tuo, kad smulkieji nieko neprivatizavo, neprichvatizavo ir neturi ryšių valdžioje. Jie taip pat neturi pakankamos vadybinės (procesų organizavimo) patirties. Žmogus dažniausia daro tai, kas jam patinka, o ne tai, ką reiktų daryt. Todėl dauguma vadovų dirba procese dažniau kaip ištekliai, o ne virš proceso kaip proceso valdytojai. Mano kolega Heiti Pakk tai aprašė savo straipsnyje (rusų k.).

Žinoma, yra ir kitas būdas (bent jau Lietuvoj gan efektyvus) pastatyti verslą – eiti į politiką ar politikus. Tačiau šioj vietoj sveikas protas (win-win) baigiasi, ir aš apie tokio verslo statymą neturiu ką pasakyti

Share/Bookmark

Neseniai personalo atrankos ir konsultavimo kompanija “Search Group” savo tinklapyje paskelbė straipsnį apie darbuotojų pervargimą. Straipsnio esmė, o ypač ta dalis, kur dėstoma apie darbuotojų nuovargį, neturėtų nieko stebinti. Kad nuvarytus arklius reikia nušauti (nes jie niekam daugiau netinka), žinojo dar gilioje senovėje. Kad darboholizmas – tokia pati liga kaip alkoholizmas arba priklausomybė nuo cheminių medžiagų, senovėje gal ir nežinojo, bet šiuolaikiniam žmogui tai tikrai ne naujiena.

Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad (skirtingai nuo Lietuvai įprasto požiūrio) labiausiai pervargti rizikuoja smulkūs verslininkai, o ne “kapitalistų išnaudojami” darbininkai.

„Smulkūs verslininkai įmonėje dirba ir buhalteriais, ir krovėjais, ir vadybininkais. Jie visus darbus atlieka patys. Iš pradžių viskas gali būti labai gerai, tačiau jei žmogus neatostogaus, pirmieji simptomai vis tiek pasireikš po 2 ar 3 metų. Iš pradžių viskas idealu, bet po tam tikro laiko pradeda nesisekti – ar su tiekėju, ar su užsakovu. Taip nutinka, nes verslininkas iš nuovargio ką nors praleidžia“, – sako Ąžuolyno“ psichiatrijos klinikos gydytojas psichiatras Dainius Stasiūnas.

Anot specialisto, visi turi suprasti, kad nepakeičiamų nėra. „Todėl verslininko sėkmę parodo, ar po tiek sunkaus darbo atsirado nauja pamaina. Na, kad nors ragelį už jį pakeltų. Žmonės turi išmokti nedirbti savaitgaliais ir poilsio valandomis. Būna, kad tokie pacientai prašo pagalbos. Tačiau kada jiems skirti gydymą: ryte ar vakare? Jei jie patys nežino, kiek dirbs. Idealu, jei žmogus eina miegoti tuo pačiu metu“, – pasakoja D. Stasiūnas.

Tačiau kaip palikti (be priežiūros, nors trumpam) verslą, kuriame viskas laikosi ant smulkaus verslininko pečių? Bet ar tai verslas, ar visgi labiau amatas?

Senųjų ir Naujųjų metų sandūroje įprasta duoti sau daug pažadų apie tai, ką pakeisti savo gyvenime (mesti rūkyti, numesti svorio ar pan.). Tai kodėl pažadas negalėtų būti apie tai, kaip atsikratyti kitos priklausomybės – priklausomybės nuo darbo. Gal 2011 metai gali tapti tais metais, kuomet pertvarkysite savo amatą į verslą ir užtikrinsite jo klestėjimą bei atrasite daugiau laiko poilsiui, šeimai, draugams ir sau?

Aš žinau, ką reiškia turėti savo verslą, ir žinau, ką reiškia būti to verslo tarnu. Aš žinau tą jausmą, kai norėtum skirti laiką šeimai, draugams, hobiui ar paprasčiausiai nieko neveikimui, tačiau negali, nes… verslas nelaukia. Aš pats esu patyręs tą bejėgiškumo jausmą. Pats buvau pakliuvęs į tą užburtą ratą.

Išlipau, bet daugybė žmonių juose toliau sukasi: advokatai, dizaineriai, autoservisų, restoranų savininkai, parduotuvių savininkai, stomatologai, kirpėjai, smulkaus remonto-statybų specialistai, kepyklos, vežėjai, buhalterinių paslaugų įmonės, prekybos atstovai, smulkūs prekeiviai, įvairūs konsultantai, baldininkai, draudimo brokeriai, kelionių agentūros, apželdintojai, kompiuterininkai, programuotojai, tinklapių kūrėjai, vertėjai, siuvėjai, suvenyrų gamintojai ir prekeiviai, interneto parduotuvių savininkai, veterinarijos klinikos, kaimo turizmo sodybų savininkai, architektai, santechnikai, dailidės, tinkuotojai, šaltkalviai ir t.t.

Turbūt pusė Lietuvos gaunasi.

Šiais metais daugiau dėmesio skirsiu būtent darbui su tokiais smulkiais verslininkais-amatininkais. Ko gero, apie amato pavertimą verslu dažniau rašysime ir commonsense.lt .

Tačiau ne tik rašysime. Pernai išmėginome kelis webseminarus, pasiteisino, sulaukėme gerų atsiliepimų, tad bendravimui naudosime ir šį žanrą.

Pirmąjį metų webseminarą būtent ir noriu surengti tema: “Kaip amatą paversti verslu”. NEMOKAMAS webseminaras įvyks 2011 m. sausio 11 d. 19 val. per webseminarai.lt.

Dažnai labai užsiėmę smulkūs verslininkai neturi laiko skaityti tinklaraščius (laiko švaistymas!), todėl beveik neabejoju, kad ir apie šį webseminarą jie nesužinos. Nebent jūs apie tai pranešite. Jei tarp jūsų artimųjų yra tokių žmonių, kurie savo nedideliame versle dirba nepakeldami galvos, nusiųskite jiems šį mano pakvietimą:

Galbūt bendromis pastangomis mums pavyks padaryti tam tikrus pokyčius jų versle, kad ilgainiui jiems nebebus problematiška atrasti laiko su jumis išgerti alaus, ar nueiti į kiną, ar išvažiuoti atostogų ilgesniam nei savaitės laikotarpiui.

Share/Bookmark

Prieš kokius 4 metus išklausiau vieno investuotojo pasakojimą. Olandai pasiskaičiavo, kad viename lietuviškame kaime apsimoka pastatyti lentpjūvę. Maždaug per 8 metus turėtų atsipirkti. Vidutinis atlyginimas turėjo būti apie 1300 Lt, įdarbintų apie 20% darbingų kaimo gyventojų.

Aišku, pradžioje visko buvo, kol perprato lietuviško verslo ypatybes. Tarkim, atlyginimus mokėti reikia griežtai penktadienį po darbo. Tiesa, pirmadienį ne visi darbininkai susirinkdavo. O krepšinio varžybos buvo oficialios nedarbo dienos, kad girti ko nors sau nenusipjautų. O po kelių mėnesių visas kaimas suprato, kad galima pasidaryti ir po bizniuką – čia kai kojos išdyksta viskam, kas neprikalta. Taigi jau po pusmečio olandai suprato, kad lentpjūvė turbūt ir po 20 metų neatsipirks. Taigi pasiūlė darbuotojams rinktis: arba atlyginimas 1000 Lt, arba investuotojai imsis veiksmų. Na, darbininkai nesutiko, investuotojai viską pardavė ir grįžo į Olandiją. Vėl sėdi pusė kaimo be pajamų ir prisimena gerus laikus, kai galėjo bizniuką prasukti.

Kai prasideda kalbos apie MMA (minimalios mėnesinės algos) padidinimą, visada reikia įžvelgti tris suinteresuotas puses.

Pradėsime nuo pačios aiškiausios – tai darbininkai. Manau, kad deugaliu atvejų jie šauks “valio”, nes jų pajamos padidės. Aišku, tie, kurie gauna daugiau negu minimumas, jiems atrodytų nei šilta, nei šalta. Bet taip tik iš pirmo žvilgsnio. JAV labai neigiamai žiūri į minimalų atlyginimą, nes jį priskiria prie diskriminacinių. Tarkim, žmogus dirba Lietuvoje ir gauna 1000 Lt ir jis tikrai juos užsidirba. Ir yra bendradarbis, kuris gauna 800 Lt, ir tai turbūt nėra jų vertas. Ir tada pareina valstybės sprendimas pakelti minimalų iki 1000 Lt. Ir dabar abu darbuotojai uždirba vienodai. 800 Lt gavusio darbuotojo požiūriu, tai pati geriausia vyriausybė, o, va, 1000 Lt gavėjų požiūriu, tai dykaduonių auginimas, kurie nieko kito nedaro, kaip tik reikalauja iš kitų, kad jiems duotų. Aišku, tokia demotyvacija paliekama spręsti darbdaviui.

Na, nauda valstybei kaip ir aiški. Padidėja atlyginimas, surenkama daugiau mokesčių, gal net ir vidutinis atlyginimas padidės. Bus galima prieš Briuselį pliusą užsidėti. Bent jau dirbantieji neis Seimo langų keisti, o tai irgi neblogai. Kaip nežiūrėsi, o valstybei, iš pirmo žvilgsnio, nieko blogo neatsitiks.

Ir lieka verslininkai, kurie ir turės tą MMA mokėti. Man toli eiti nereikia, giminės turi IĮ ir samdosi du darbuotojus. Laikai ne geriausi, todėl jiems moka MMA, o patys po pusę etato susiforminę, nors dirba be savaitgalių. Į mano klausimą, kas būtų, jei MMA padidėtų 200 Lt, atsakė, kad atleistų vieną darbuotoją. Nes tiesiog nėra pinigų, kad sumokėtų padidėjusius atlyginimus, o po to bankrutuotų, nes su likusiu darbuotoju visų darbų neapsidirbtų. Realiai per pusmetį atsirastų 4 nauji bedarbiai. Valstybė dėl papildomų 4 bedarbių nenumirs. Taigi tai visai ne argumentas, nes mūsų darbdaviai jau įprato prie tokių kaitaliojimų.

O, va, investuotojai, šito negali suprasti. Ir tas nesupratimas ateina iš dviejų šaltinių: tai MMA nepastovumas ir nenuspėjama biurokratija. Teko dalyvauti projekte, kuris turėjo skatinti investicijas į Lietuvą. Todėl buvo padaryta potencialių investuotojų apklausa siekiant suprasti, kaip priimamas sprendimas dėl investavimo ar investicijų nutraukimo.

Taigi investavimui labai svarbu, kaip greitai bus galima pradėti gauti pelną. Tarkim, čekai sugeba taip viską organizuoti, kad per metus pakeičiama žemės paskirtis, detalieji planai, pastatoma gamykla, apmokinami darbuotojai, pastatomas logistikos centras bei pritaikoma infrastruktūra – tarkim, atsiranda gaisrinė ir greitosios pagalbos punktas! Atsiliepimai apie Lietuvą dažnai, atrodo, susivesdavo į tai, kad reikia paremti tam tikrą įmonę ir biurokratai viską išspręs. Nei aišku, kiek paremti, nei kada bus viskas išspręsta, o dar dažniau atvykusiems atstovams net nepavykdavo susitikti su vietinės administracijos atstovais. Dėl šios priežasties Lietuva nepapuola į ilgąjį patraukliųjų sąrašą, o apie trumpąjį net nekalbu. Gal todėl tik IBM su “Barclays” ir gali Lietuvoje ką nors veikti, nes biurui išsinuomoti biurokratų leidimo nereikia.

Kada investuotojas priima sprendimą, ar perkelti savo investicijas? Labai paprastai: tiesiog žiūri bendrą mokesčių naštą verslui. Ir kai tik atsiranda kitur mažesnė, perkeliamas verslas be jokių sentimentų. Lietuva jau seniai nėra pigiausias kraštas, nors dauguma darbuotojų šauktų, kad atlyginimai yra maži, ir Airijoje daugiau moka. Tik tenai darbuotojas du kartus daugiau Big Mac gali nusipirkti, bet čia jau kiekvienam spręsti asmeniškai. O, va, toks MMA padidinimas tik padidina mokesčių naštą verslui.

Todėl ir neateina į Lietuvą investuotojai, o vėliau jau suveikia kitas principas. Apie 4% lietuvių valdo daugiau negu 80% Lietuvos turto. Kaip suprantate, esant tokiam santykiui konkurencija net nekvepia. Todėl niekas nemažina produktų kainos ir nedidina darbuotojų atlyginimo. Juk konkurentai neateis. O tuo atveju, jeigu valstybė sugalvotų įsikišti, irgi yra sprendimas. Pasiūlom dar daugiau mokesčių mokėti. Juk neatsisakys, kai biudžete tokia skylė. Šiuo žingsniu oligapolijos nušauna kelis zuikius: pribaigia mažus konkurentus, atbaido investuotojus ir tuo prisidengdami neproporcingai sumažina atlyginimus bei pakelia kainas. O po kainų padidinimo pasirodys, kad už 1000 Lt nusipirksi daiktų mažiau negu tuomet,  kai gaudavai 800 Lt.

Bet kam tas rūpi, juk MMA sumažinimas duotų rezultatus tik po kokių 10 metų, ir tai tik tuo atveju, jeigu investuotojai susidomėtų. Niekas nenori ilgai laukti 10 metų, nes valgyti norisi dabar.

Papildymas

Dar vieną gerą pastebėjimą pateikė Žilvinas. Dings pigios paslaugos. Ar pastebėjote, kad nebeliko vasaros metu ledų pardavėjų. Kiek reikia parduoti ledų porcijų, kad uždirbti MMA 1000 Lt.? Pagal www.tax.lt tai butu 1625 Lt. Jeigu nuo kiekvienos porcijos po 1 litą pelno. Tai reiktų parduoti 1625 porcijas. Kažkaip sunkiai tikisi, kad tiek parduosi. Taigi reikia kelti antkainį nors iki dviejų litų. Bet tada kas mokės už ledų porcija po 4 litus. Turbūt niekas nemokės, bet už tai pradės kalbėti apie prekybininkų antkainius.

Share/Bookmark

Beveik visus darbuotojus galima suskirstyti į:

• „Aš“ auka – atpažinsime labai paprastai. Darbuotojas jaučiasi sistemos auka. Kaltina kitus dėl jo problemų. Jaučiasi bejėgis ką nors pakeisti. Dažniausiai yra priklausomas nuo aplinkybių. Pasyvus ir reaguoja tik į didelius dirgiklius.
• „Aš“ individas – tai darbuotojas, kuris jaučiasi įmonės dalimi, gerai išmano atliekamą darbą. Turi savo nuomonę, bet savo „aš“ iškelia aukščiau visų kitų ir todėl visiškai nėra komandos narys.
• „Aš“ vertingas darbuotojas – tai darbuotojas, kuris padeda bendradarbiams, klientams. Yra orientuotas į komandos gerovę. Stiprus individas ir gerai žino, kas naudinga įmonei.

Įmonės priimdamos darbuotojus tikrai turėtų atsijoti darbuotojus, kurie jaučiasi aukomis, nes dažniausiai jie aukos ne tik darbe, bet ir gyvenime. Bet nežiūrint visko, turbūt kiekvienas galėtų paminėti bendradarbį su „aukos“ sindromu. Kas gali būti blogai, kai dirba tokie darbuotojai įmonėje?

Jeigu tai paslaugų įmonė, tai galime iš karto pasakyti, kad praktiškai visi darbuotojai bendrauja su klientais. O klientai ateina pas jus ne tik paslaugų gauti, bet kad paslaugų tiekėjas ir problemas išspręstų. O paslaugų tiekėjas turi darbuotojus, kurie patys jaučiasi aukomis. Klientas tikrai antra kartą negrįš. Net jeigu jūs, galų gale, ir išsprendėte problemą. Jis tiesiog pajuto, kad yra negeidžiamas ir jam buvo nemalonu.

Jeigu esate gamybinė įmonė, tai tiesiog darbuotojams su aukos sindromu niekas neįdomu. Net neįdomu, ar jų bendradarbis į darbą atėjo girtas. Kaip visada, girtas darbuotojas susižeidė. Problemos visiems, bet ką gi pastebėjęs darbuotojas galėjo padaryti?

Jeigu esate distribucinė įmonė, tai beveik iš karto reiškia prarastus pardavimus. Pritrūko prekės, ir ką gi toks darbuotojas galėjo padaryti. Tiesiog nieko, net pasiūlyti, kad atveš vėliau, buvo ne jo jėgoms.

Atrodytų, visiems būtų geriau, kad tokie darbuotojai nedirbtų jūsų įmonėje. Norėtųsi nueiti pas vadovus ir jiems pasakyti visą tiesą. Bet kas aš toks, kad spręsčiau už vadovus? Bet turbūt čia ir yra skirtumas tarp „vertingo darbuotojo“ ir „aukos“.

Share/Bookmark

Dabar tiek daug ekspertų, kalbančių apie ekonomikos ateitį, kad susidaro įspūdis – finansų analitikai yra pranašų tauta. Šiaip tai, ateities aš negaliu nuspėti, todėl pakalbėsiu apie praeitį. Mane visada domino, prie kokių sąlygų auga ekonomika. Turbūt yra daug variantų, bet aš pasirinkau tris, mano nuomone, svarbiausius kriterijus:

• Vartotojų kiekis
• Infliacija
• Vartotojo noras išlaidauti

Dėl vartotojų kiekio augimo turbūt nesiginčysime. Taigi kiekvienas vartotojas turi auginti pasaulinę ekonomiką. Infliacija irgi paskutinį šimtmetį buvo teigiama. O pinigų nuvertėjimas visada skatina juos versti prekėmis, t.y. išlaidavimą, todėl irgi turėtų skatinti augti ekonomiką. Vartotojų lūkesčiai yra visada suvartoti daugiau negu prieš tai buvusį periodą. Visi kriterijai rodo, kad ekonomika visada turėtų augti. Bet kažkodėl mes susiduriam su ekonominėmis krizėmis?

Turbūt jau atspėjote, kad jeigu vartotojas sumažina savo išlaidavimą, tai ekonomikos augimas labai sumažėja. O kada vartotojas sumažina vartojimą? Kada nėra tikras dėl ateities, ir pasirenka investuoti į labiausiai likvidžią prekę, t.y. pinigus. Ko reikia, kad vartotojas nebūtų tikras dėl ateities – gerai įbauginti, ir tada prasideda užburtas ratas. Paklausai mažėjant, reikia ir pasiūlą mažinti, t.y. atleisti darbuotojus. Bedarbiai sumažina savo vartojimo lūkesčius iki minimumo – mažiau vartoja, o kai sumažėja vartojimas, reikia vėl mažinti pasiūlą. Ir taip mes sukūrėme save išpildančią pranašystę. Jeigu pakankamai ilgai sakysime, kad mūsų ekonomikoje yra burbulas, tai taip ir atsitiks, jeigu ilgai aiškinsime, kad nėra jokios krizės ir pateiksime tik teigiamus pavyzdžius, tai ekonomika augs. O gal Kirkilas buvo teisus? Pas mus nėra jokios krizės!

Share/Bookmark

“If you aren’t fired with enthusiasm, you will be fired with enthusiasm.”

Grįžtu iš kliento ir dar kartą mintyse prasuku visą dieną, praleistą pas klientą. Niekaip neiškrinta pokalbis su personalo vadovu. Eilinį kartą personalo vadovas norėjo, kad padėtume sukurti „Darbuotojų motyvacinę sistemą”. Nežinau, kaip kiti konsultantai, bet aš stengiuosi nekurti tokių sistemų, nes teko savo laiku tiek visokiausių prikurti, kad jau ir skaičiaus neprisimenu, bet kad nė viena nesuveikė – tai atsimenu labai gerai. Kodėl taip atsitiko?

Visų pirma, darbuotojas nori būti įvertintas pagal du parametrus: rezultatus ir pastangas. Jeigu rezultatus galima išmatuoti, tai kaip galime išmatuoti pastangas? Kad suprastumėte, kiek svarbu įvertinti pastangas, galime pateikti tokį pavyzdį. Tarkime, su vadovu buvo sutarta sumokėti 1 mln. priedą, jeigu įmonė pasieks augimo tikslus, bet per metus atsitiko krizė ir dauguma konkurentų patyrė nuostolius. Vadovas įdėjo visas pastangas, kad būtų nors pasiekti praeitų metų rezultatai. Taigi tikslo jis nepasiekė, bet įdėjo labai daug pastangų, kad įmonė taptų geriausia. Kadangi tikslo nepasiekė, tai ir premijos negavo. Jam tik lieka pasiųsti tokius savininkus ir ieškotis kitos įmonės. Taigi jeigu vertiname pagal rezultatus, mes turime sakyti, kad sukūrėme finansinio skatinimo sistemą, bet tikrai ne motyvavimo sistemą.

Dar viena problema, kurią reikia išspręsti, yra tai, kad darbuotojus sąlyginai galima suskirstyti į 3 grupes.

1. Tai darbuotojai kurie nedirbtų, jeigu tik galėtų. Todėl vienintelis būdas, priverčiantis juos dirbti, yra „botagas”. Jeigu tokie žmonės nejaučia spaudimo, tai jie netruks užsiimti KVV (Kunkuliuojančios Veiklos Vaizdavimu).

2. Darbuotojai, kurie tiesiog dirba. Ar jiems mokėsi daugiau, ar nekelsi atlyginimo, jie vis vien dirbs vienodai.

3. Ir darbuotojai, kurie gali „arti”, tik tada, kai mato sūrį. Sūris gali būti įvairus. Kaip sakydavo vienas mano vadovas, tau kas svarbu: garbė ar materialus daiktai?

Taigi, bet kokioje stimuliavimo sistemoje turi būti naudojama botago ir pyrago sistema. Kitaip tikrai rezultatų nebus. Beje, vienas iš įdomesnių paaiškinimų, kas yra stimulas, buvo, kad tai smailas pagalys, kuriuo varovai smeigdavo asilui po uodega, kad jis greičiau judėtų. Tad kai politikai sako, kad reikia stimuliuoti ekonomiką, aš vis bandau įsivaizduoti, kur mes turime ta pagalį kišti… turbūt verslininkams į ratus.

Bet šiaip mano pastebėjimas yra toks: darbuotojai ne ateina į darbą su mintimi, kaip pakenkti įmonei. Panašu, kad jie tampa nemotyvuoti, nes darbuotojus supa demotyvatoriai. Net jeigu mes pasiūlysime milijoną darbuotojui, bet kiek vieną dieną jį maišysime su purvais, jis nesijaus labai motyvuotas atlikti darbą.

Galime pasakyti, kad vienas pagrindinių personalo vadovo darbų būtų panaikinti demotyvatorius – tarkime, pradėti nuo generalinio direktoriaus, kuris apstaugė keletą darbuotojų. Sunku įsivaizduoti, kad personalo vadovas tai galėtų atlikti, todėl ir užsiima personalo vadovai mokymo planų sudarymu, ar dar kitokiais darbais, kurių verte net patys abejoja.

Share/Bookmark

Ryte per Lietuvos radiją transliavo tokią laidą, kur vienas Darbo inspekcijos teisininkų primygtinai kvietė darbuotojus nevykdyti  tokių funkcijų ir darbdavio nurodymų, kurie nėra numatyti darbo sutartyje. Iš karto susimąsčiau, kad gyvenime, kiek teko anksčiau dirbti samdomą darbą, nė karto nebuvau atsivertęs darbo sutarties. Ne dėl to, kad mano darbdaviai būtų buvę tironai, ir būčiau bijojęs jiems pasipriešinti. Tiesiog pastoviai tekdavo dirbti tokiose aplinkose, kur pokyčius vijo pokyčiai, galima netgi sakyti, kad pokyčiai buvo (ir yra dabar) darbo esmė ir asmeninių pajamų šaltinis.

Apie tai, tik kiek kitais žodžiais, prieš kelias dienas parašė kolega Girius,  taikliai pastebėjęs, kad kai kurie naminiai paukščiai net ir darydami tik tai, kas jiems paliepta, nebūtinai įgyvendinta tuos sutartus ir ant sienos kabančioje darbo sutartyje įkaltus įsipareigojimus.

Žinoma, įstatymus reikia vykdyti ir Darbo inspekcijos reikia klausyti. Vadinasi, ir nenustebti, jei vadovas paprašys darbuotojo pristatyti savo pasiekimus kolektyvui, o pastarasis atsikirs, kad jo funkcija esą ne “rengti pristatymus”, o, tarkime, atsakinėti į klientų skambučius.

Tačiau valdžios institucijos viešas raginimas boikotuoti pokyčių užsigeidusių darbdarbių savivalę (būtent taip aš supratau tą raginimą) nėra pats geriausias būdas, kuriuo už darbo santykius atsakinga institucija turėtų siekti didesnio mūsų lietuviškojo verslo konkurencingumo (taip, žinau, jos misija kita, o konkurencingumas didėja/mažėja savaime…).

Suprantu, kad minėto valstybės tarnautojo kalbėjimą apsprendžia įstatymai. Suprantu ir tai, kad yra tokių darbdavių, kurie išnaudoja “darbo jėgą”. Taip pat esu už tai, kad už bet kokį darbą būtų tinkamai atlyginta. Tačiau, mano manymu, rūpintis darbų sauga, nelaimingų atsitikimų prevencija yra kur kas svarbiau, nei per radiją propaguoti antagonistinius santykius tarp “išnaudotojų” ir “darbo jėgos”.

Share/Bookmark