Common sense

Buvau sau prižadėjęs, kad apie “Snorą” nerašysiu, bet negaliu susilaikyti nepapurkštavęs, regėdamas sėkmingą lobistų darbą.

O pradėkime nuo paprasto susipažinimo. Paimkime banknotą ir perskaitykime visus užrašus. Neapima keistas jausmas, kad kažko trūksta, kad jūs patikėtumėte, kad rankose laikote pinigą? Kur grasinamas užrašas, kad pinigų padirbinėjimas yra nusikalstama veikla? Tokį užrašą radau ant Baltarusiškų rublių, bet nei litas, nei euras, nei doleris tokių užrašų neturi.

Tiesą pasakius, naujuose pasuose įrašytas kažkoks kažkam prašymas. Ech, kur tas senas aiškus valstybės įsipareigojimas: „Šis pasas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika“. Beje, smetoniškuose lituose buvo užrašas, kad padirbimas įstatymais draudžiamas. Kodėl ir kur dingo toks svarbus įsipareigojimas, skaitytojai savo teorijomis galės pasidalinti komentaruose.

Gerai, jau supratom, kad banknotai valstybei nebeįdomūs, tiksliau sakant, grynieji pinigai ateities neturi. O kas turi? Gal elektroniniai pinigai bus paklausiausi? Ir čia išryškėja labai įdomus dalykas: jeigu turi grynuosius, tai visada gali atskirti, ar jie tikri, ar padirbti. Bet jeigu turi elektroninius pinigus, kaip galima patikrinti, ar jie tikri? Elektroninis pinigais yra sudarytas iš tokių pačių bitukų, baitukų, kaip ir sexy paveiksliukas. Aš čia sutirštinau spalvas, nors, tiesą pasakius, tai yra seniai išrastas būdas (1,2). Beje, jis taip gerai naudojamas, kad valstybės nustojo skelbti, kiek yra pinigų. Gal jos pačios nežino, kiek ir kas pinigų prikūrė?

Ir čia mes prieiname prie įdomiausių klausimų:

• Pinigų teorijos, susijusios su grynaisiais ir aukso standartu, jau nelabai paaiškina, kas vyksta. JAV FED pinigus elektroniškai daugina kaip super kompiuteris, o va infliacija neprasideda?
• Kodėl valstybė, kurios nuosavybė yra pinigai, turi juos skolintis iš privačių bankų?
• Kodėl bankai nustojo skolinti verslui?

Aš pradėjau skaityti keletą teorijų apie pinigus, ir jas numečiau. Nes pinigai nėra vertinami kaip prekė. Infliacija ir defliacija – tai mums gerai žinomas paklausos ir pasiūlos modelis. Tiesa, ši prekė pati likvidžiausia. Visomis prasmėmis. Ir dar: visos teorijos vienaip ar kitaip susijusios su grynaisiais arba aukso standartu. Tai reiškia, kad pinigų masės augimas kada nors įsisotins.

Na, elektroniniai pinigai neplanuoja įsisotinti, ribų elektroniniams skaičiams juk nėra. Va, tada supranti, kad FED išleisti milijardai – tai tik fikcija, nes ekspertai skaičiuoja, kad rinkoje pinigų trūkumas siekia maždaug 1,5 trilioną (1.500.000.000.000) dolerių. Apie kokią infliaciją galime kalbėti, jeigu pinigų trūkumas yra toks didelis?

Kažkur skaičiau, kad visos krizės prasideda nuo pinigų trūkumo. Jeigu sulygintumėte Graikijos ir JAV makroekonomikos rodiklius, rastumėte kelių procentų skirtumus. Tai kodėl viena bankrutuoja, o kita yra didžiausia pasaulio ekonomika? Skirtumas tik vienas ir labai mažas: Graikija negali spausdinti pinigų. Tiesa, Vokietija su Prancūzija gali, todėl ir gelbsti Graikiją. O dar tiksliau – Vokietijos ir Prancūzijos bankai melžia Graikiją.

Pamėginkime Graikijos pavadinimą pakeisti į Lietuvą. Mes irgi kažkada sumąstėme, kad litų nespausdinsime. Aš taip nesumąsčiau, todėl įdomu, kam tokia mintis šovė? Žinome, kad įstatymus leidžia Seimas. Gal yra nors vienas seimūnas, kuris gerai išmano bankų veiklą? Tiek gerai, kad galėtų suprasti, kokius įstatymus reikia išleisti? Hmm, reiškia, jiems įstatymus rašo KAŽKAS. Vadinasi, tie KAŽKAS ir sumąstė. Nes klausimas taip ir lieka neatsakytas, kodėl Lenkijai devalvacija yra gerai, o Lietuvai yra blogai. Žinau, kad per devalvaciją visi nukenčia. Bet tai trumpalaikė kančia, o kas ilgam nukenčia? Tiksliau, kieno skolų portfelis labiausiai nukenčia? Na, va, ir išsiaiškinome, kodėl Lietuvos Valstybė negali atvirai leisti pinigų.

Bet pinigų trūksta ir jų reikia sukurti. Ir čia maloniai pasiūlo paslaugas pinigų kūrime komerciniai bankai. Kurie gali lengvai sukurti elektroninius pinigus ir nustatyti palūkanas. Negi kas nors mano, kad Viliboras yra konkurencijos rodiklis, o ne dar vienas gražus įrankis legalizuoti bankų godumą? Ypač, kai bankai tarpusavyje net neatlieka operacijų pagal klientams primestą Viliborą. Kitaip tariant, Lietuvos Vyriausybei reikia draugiškai nusiteikusio banko, kuris galėtu papigiai paskolinti.

Taip pabandė padaryti Lietuvos Bankas, bet triukšmo užteko, nors 99,999% Lietuvos gyventojų nesuprato, dėl ko valdžia tarpusavyje pradėjo rietis.

Ir tada nukrito “Snoras”. Na, nacionalizavom. O kas, jei vietoj bankroto, būtume visus indėlininkus nuraminę, juk vis vien ne visi būtų puolę išsiimti pinigus, žiūrėk, ir būtų reikėję pridėti kelis kartus mažiau, negu dabar išmokėjom indėlininkams.

Bet svarbiausia, kad būtume gavę priėjimą prie pinigų spausdinimo sistemos. Nes dabar, kad spausdintum pinigus, nereikia suprasti poligrafijos, tereikia praeiti LB reikalavimus, pasivadinti banku, nusipirkti kompą, įsidėti excelį ir paskelbti, kad jis apskaito pinigus, ir visi auditoriai turi tikėti tuo exceliu. Jeigu kas nors excelio skaičiuose nepatinka, galima juos pakoreguoti. Kas atskirs, kur tikri, o kur netikri bitukai, baitukai?

Idealus variantas Vyriausybei: pati padeda indėlį į savo banką, ir pati sau pasiskolina, ir dar už kokį nori procentą. O jeigu pati nesugebės gražinti paskolos, subankrotins banką. Ir niekas niekam neliks skolingas, ir pinigų visi turės, kiek reikia. Bet tai gali kai kam nepatikti. Štai kodėl taip greitai LB po nacionalizavimo subankrotino “Snorą”, net neleido Vyriausybei pasiimti solidžios paskolos. Neduok Dieve, kitų bankų pelnai nukentės: geriau ne pelnus skelbtų, o kiek mokesčių sumokės nuo pelno. Tiesą pasakius, nepraėjo nė pusmetis, ir kai kas Vyriausybėje prabudo, bet sprendžiant iš kitų straipsnių bus greitai vėl užmigdytas.

Liko paskutinis klausimas: tai kodėl bankai nustojo skolinti verslui. Atsakymas paprastas. Tarkime, paskolino gamyklai X, ji prigamino gaminių Y, ir jų niekas neperka, nes 20% yra bedarbiai, o dar likusi 20% dirbančiųjų gauna minimumą, kuris yra mažesnis už pašalpas. Ką reikėjo daryti kitaip? Manau, kad jau vėlu mojuoti kumščiais, nors vartojimą vis vien reikia skatinti, o tam reikia pinigų. Ir gal užuot juos davę bankamas išdalinti, būtume geriau daugiau davę eiliniams dirbantiesiems?

Share/Bookmark

Besivažinėjant dviračiu žmona man pareiškė:

- Turiu tau pasakyti vieną dalyką. Tik negaliu apsispręsti, ar tai, ką pasakysiu, bus ultimatumas, pretenzija ar pastaba. Viskas priklausys nuo konteksto.

Apie bankus pastaruoju metu daug rašo ne tik commonsense.lt, bet ir žurnalistai. Tiesa, kartais jų parašymai būna tokie paviršutiniški, kad net neužkabina problemos. Aš bankininkystėje jaučiuosi totaliu profanu, todėl vis ieškau atsakymų į mane neramintančius klausimus. Ir tikiuosi rasti tokį atsakymą, kurį suprastų ir mano senelė. Taigi pradėkime nuo minčių, kurios priklauso nuo konteksto.

Transakcijos mokestis

Artėja transakcijos mokestis, tiesa, vadinamas finansinių sandorių mokesčiu (ateityje mokesčio sritį visada galima praplėsti). Biurokratai mano, kad tai sumažintų bankų krizių riziką. Kažkoks bullshit’as. Nejaugi biurokratai tokie naivūs ir nesupranta, kad mokestis bus permestas galutiniam vartotojui, o krizės vyksta ne dėl transakcijų. Nors, ką aš suprantu bankų ir biurokratų santykiuose.

Pridėtinė vertė

Bankas lyg ir PVM mokėtojas, bet didelė dalis jų paslaugų nėra PVM objektas.  Taip ir nesuprantu, ar jie kuria pridėtinę vertę, ar ne? Tiesa šiuo klausimu galvazmogupuosia žadėjo pasidomėti, taigi lauksime įrašo.

Palūkanos

Palūkanos – pats nuostabiausias skolintojų išradimas. Įsivaizduokite, kad sėdite saloje. Yra tik 100 akmenų, ir visus tuos akmenis turi vienas iš sėdinčių saloje. Kitam reikia akmenų verslui arba namui. Taigi akmenų savininkas sutinka paskolinti visus akmenis su sąlyga, kad reiks grąžinti su palūkanomis, t.y. 101 akmenį. Va man ir stojasi klausimas: iš kur galima gauti dar tą papildomą akmenį? Sukurti akmenį iš oro, ar tikėtis, kad „Авось пронесет“?

Kaip galima tokią sistemą naudoti ir šventai tikėti jos naudingumu, o ne žala? Vienas iš tokios sistemos efektų –  laikui bėgant mes visi tapsime bankų skolininkais ir viso aplink supančio turto nuomotojais. O nuomotojas galės nustatinėti tokias kainas, kokias norės. Jau rašiau, kad mes nesugebam sukaupti turto, o dabar dar tapsime monetarinės sistemos vergais, nes turto arba, tiksliau, pinigų turėsime tik egzistavimui.

Infliacija

Apie palūkanas jau paminėjau, o dar pridėkime infliacija. Vėl pradės kai kurie skaitytojai šaukti, kad CB čia nieko negali padaryti, bet pati sistema yra labai įdomi. Kadangi Lietuvoje galima pasiimti paskolas eurais, tai labai lengva padidinti pinigų kiekį, nes vis vien išleisi litus. Na, mums šiaip tai niekas pinigų neskolintų, bet atėjo ES fondai ir jie pradėjo dalinti pinigus už dyką. Dykai gauti pinigai neatrodo vertingi. Todėl automatiškai sukilo savikaina. Juk negi gaila mokėti daugiau, kai turi pinigų. Gavom infliaciją ir priežastį, kurios CB vaizduoja nematantis. Dėl didelės savikainos Lietuva prarado konkurencinį pranašumą, o bankai pasirūpino, kad mes viską sukištume į NT, t.y. pridėtinės vertės nekuriančius projektus. Va dabar ir turim suskilusią geldą, didelę savikainą visuose darbuose, ir darbus su maža pridėtine verte. Skambėtų kaip sąmokslo teorija, jeigu nebūtų mūsų realybė.

Bankų kortelės

Vieni bando žmones pasodinti ant SMS kreditų, kiti – ant kreditinių kortelių, treti – netgi mėgina riboti grynuosius. Mane stebina, kai žmonės nesupranta elementarios logikos. Tarkime, jūs turite pinigų ir norite ką nors pirkti. Taigi, jeigu turite grynuosius, tai tarp jūsų ir pardavėjo nieko nėra, o jeigu turite pinigus banke, tai jau tarp jūsų ir pardavėjo yra tarpininkas. Jeigu tiksliau panagrinėtume situaciją, tai jūs netgi neturite pinigų, juos turi tarpininkas. Beje, tasai tarpininkas prieš nieką neatsako ir gali keisti žaidimo taisykles, kaip jam patinka. Apkrauti jūsų pinigus mokesčiais, nuspręsti bankrutuoti (toli neieškant – banko Sekundė analogas Lehman Brothers) ar šiaip prisidengus kokia nors priežastim neišmokėti. Atvirai pasakius, man atsibodo keisti bankų užblokuotas korteles. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad grynieji valdo!

Multiplikatorius

Multiplikatoriaus naudojimas, tai tema kurios vengia bet koks bankininkas. Apie tai rašėme. Bet įraše mes minėjom tik pinigų multiplikatorių, o dar yra išvestiniai produktai, kurie pinigus kuria pagal formules, o kompiuteriai sugeneruoja pagal jas ataskaitas, o tada gauname, kad tik 3% visų pasaulyje judančių pinigų yra padengti grynaisiais. Visa kita yra kompiuterinis briedas.

Beturtis nuomotojas

Kad tai daroma su eiliniais piliečiais, tai net aklas pamatys. O kad taip padaroma su valstybe, niekas nenori šio klausimo pakasinėti giliau. Jau dabar dirbam pusę savo laiko valdžiai mokesčius sumokėti, greitai likusius pinigus dalinsime egzistencijai ir palūkanoms, kurias bankai nustatys pagal VILIBOR. Tik reikia suprasti, kad mokesčiai, kurie sumokami valstybei, tranzitu keliauja bankų palūkanoms apmokėti. Oi, Karla Marla buvo teisus: kas turi kapitalą, tas valdo pasaulį. Tik dabar kapitalas yra pinigai arba, tiksliau, kompiuteriniai skaičiukai. Ir visi mes dirbsime (o gal reikia sakyti vergausime?) bankams.

Patys skolinasi, iššvaisto ir tampa per dideli, kad bankrutuotu. Valstybės gali bankrutuoti, o bankai – ne? Tai kas valdo valstybę? Vyriausybė, CB ar bankai? Na, žiūrint, kiek valstybė turi įsipareigojimų bankams palyginti su įsipareigojimams piliečiams, manau, kad klausimas turi teisę gauti suprantamą atsakymą.

Bankai valdo pinigų kiekį ir krizes. Finansines krizes tai tikrai. Man patiko vieno ekonomisto komentarai apie Didžiąją Amerikos depresiją. Jis sakė, kad niekaip negali suprati, kaip gali būti vieną dieną klestinti ekonomika, o kitą dieną – krizė. Juk gamyklos visos stovi ir pasiruošusios dirbti, darbininkų yra ir jie pasiruošę viską padaryti ekonomikos augimo labui. Netgi vartotojai yra. Paklausa ir pasiūla niekur nedingo, kaip ir įrankiai jai patenkinti. O krizė yra, nes bankai nesusigaudo, kiek pinigų jie vis dėlto turi, ir kam ir kiek yra skolingi.

CB negali sutvarkyti bankų taikomų mokesčių dydžių, nes nėra įrankių tam atlikti. Tiesa, primiršta, kad tas kas ieško, tas randa. O gal geriau nematyti monopolijos?

Ateina indėnas į banką ir sako:

- Noriu gauti paskolą, nes pirksiu kailius už 1000 USD, juos apdirbsiu ir parduosiu už 5000 USD.

Bankininkas:

- Reikia užstato.

- Kas tas užstatas??? – klausia indėnas.

Bankininkas:

– Na, koks nors daiktas ar turtas, namas pagaliau, kad bankas būtų tikras, jog paskolą gražinsi.

Na, indėnas užstatė savo mašiną, gavo 1000 USD, po kiek laiko ateina į banką su 5000 USD, 1000 USD ir palūkanas sumoka bankui.

Bankininkas sako:

- Gal norite pas mus padėti indėlį, mes jums palūkanas mokėsime.

Indėnas:

– O kas tas indėlis?

- Na, paskolinate mums pinigų, mes jums po kiek laiko grąžiname su palūkanomis.

- O UŽSTATĄ BANKAS TURI? –  paklausė indėnas.

O rimtai: ką bankas be schemos su palūkanomis turi? Aišku, viskas priklauso nuo konteksto

Share/Bookmark

Mano ankstesnis įrašas apie bendrą bankų ir valdžios interesą priversti Lietuvos gyventojus mažinti ir galiausiai visai atsisakyti atsikaitymų grynaisiais pinigais sukėlė nemažą atgarsį.

Ne tik kad su Jumis, gerbiami skaitytojai, padiskutavome, bet netgi ir bankai sureagavo. To straipsnio proga buvau pakviestas į “SwedBank” vidinę diskusiją su darbuotojais dėl agresyvaus aktyvaus kortelių stūmimo į rinką. Pasirodo, netgi tarp banko darbuotojų pasitaikė abejojančių kortelių nauda vartotojams, verslui ar valstybei.

Noriu pagirti “Swedbank’o” vadovus, kad neužvirė savo sultyse, ir išklausyti nebankinę poziciją pakvietė tiek mane, tiek VŽ redaktoriaus pavaduotoją Darių Tarasevičių. Ir netgi suteikė visą diskusijos video įrašą patalpinti mūsų skaitytojams (Galvazmogupuosia vis kustomaizina tinkina tą video įrašą, ir (tikėkimės) greitai galėsite ir jūs pamatyti mano ir bankininkų diskusijas (viešai paskelbiau, kad pastimuliuočiau šio proceso vyksmą).

Prieš mūsų diskusiją banko darbuotojas (neišgirdau nei pavardės nei pareigų) pristatinėjo kortelių naudas. Vienas iš argumentų užmušė:

Gryni pinigai daro didelę ekologinę žalą, nes juk kiek degalų sunaudoja inkasatoriai pervežinėdami grynuuosius!

Vienas iš dažnai naudojamų (bankininkų ir valdžiažmogių) argumentų, kad grynieji pinigai esą skatina šešėlinę ekonomiką, todėl bankinių kortelių naudojimas pateikiamas vos ne kaip esminis mokesčių surinkimo gerinimo būdas. Tiesiog negaliu nepacituoti Dr.E.Goldratto:

REALLY?

Estija dažnai pateikiama kaip šalis, kuri ten daugiolika kartų labiau naudoja bankines korteles nei Lietuva. Ten net pensininkai korteliuoja. Taigi, jų šešėlinė ekonomika turėtų būti reikšmingai mažesnė nei Lietuvoje. Tačiau VZ.Lt paskelbti faktai byloja ką kitą – Stokholmo ekonomikos mokyklos Rygoje (SSE Riga) tyrimas rodo, kad Lietuvoje šešėlinė ekonomika pernai sudarė 18,8% BVP, kai Estijoje ir Latvijoje – atitinkamai 19,4% ir 38,1% BVP. Taigi elementarus “piš” iš kortelių įtakos šešėliui.

O čia dar ir ekonomika.lt kaip visada nelaiku ir ne vietoje su savo topais. Štai įtakingiausių lobistų sąraše 7 toje vietoje puikuojasi Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

Panagrinėkime dar vieną šios idėjos aspektą. Ši tema man tikrai yra idomi, ir vis laiks nuo laiko renku ir skaitau informaciją šia tema. Neseniai užkliuvo įdomus straipsnis apie begrynę visuomenę – cashless society. Jame ne tik išnagrinėta, kas tai yra ta begrynė visuomenė, bet ir įžvelgtas dar vienas pavojus, apie kurį aš net nebuvau pagalvojęs:

Under the cashless society, with one click, you can be DE-listed from having a transaction.

Taigi, atsisakius grynųjų, kažkas (bankai ar/ir valdžios organai) bet kuriuo metu gali jums apriboti ar net uždrausti bet kokias operacijas. Tai daug blogiau nei pinigų konfiskavimas. Ir istorijoje tai jau buvo nutikę… Štai čia bankų ir valdžiažmogių interesai tikrai sutampa – tai tiesiog neribota galia valdyti žmonių gyvenimus ir likimus.

Ei, paranoja pasakys daugelis… Galbūt, tačiau kaip liaudyje sakoma, jei esi paranojikas, tai dar nereiškia kad niekas tavęs neseka. Pamatai tokiai gyvenimo ir atsikaitymų kontrolei jau dedami – jau norima apriboti galimybę kai kam atsikaityti grynaisiais.

O kas toliau ?

Share/Bookmark

Reklamos siužetas: eina gatve vyriškis ir jį mirtinai nutrenkia automobilis. Tai didelė tragedija šeimai, nes žuvo vienintelis šeimos maitintojas, todėl visi nedirbtinai verkia prie karsto. Tuo metu ateina kreditoriai ir iškrausto visą šeimą iš namų. Palieka plikas sienas ir karstą, nes jis yra jau apmokėtas, o sienų išsinešti nepavyko dėl mažo reklamos biudžeto. Kaip jums tokia reklama? Apie tokios galimybės atsiradimą šnekėjome su bankais.

Tiesiog bankuose susimąstė, kodėl niekas Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, nekalba apie finansinę apsaugą? Pirmiausia, reikia suprasti, kas tai yra? Mano apibrėžimas – tai likvidus turtas. Pinigai yra priskiriami labiausiai likvidžiam turtui, kaip ir mažiausiai apsaugotam nuo infliacijos ir kitokių kataklizmų. Toliau eitų indėliai, obligacijos, akcijos. Šių likvidumas būtų apie mėnuo (su tam tikrom išlygom). Ir mažiausiai likvidus turtas yra brangakmeniai, NT ar meno dirbiniai. Nes šių turto kategorijų likvidumas priklauso nuo ekonomikos būsenos. Jeigu ekonomika kyla, tai ne ilgiau nei per metus ir parduosi, o jeigu krizė, tai šis turtas tada niekam nereikalingas.

Taigi finansinė apsauga yra sukauptas likvidus turtas, kuris leistų pragyventi. Kodėl pabrėžiu, kad sukauptas, o ne sutaupytas? Todėl, kad jau seniai Lietuvoje taupymas traktuojamas kaip neigiamas veiksmas. Kam taupyti, jeigu gali SMS kreditą paimti, arba vartojimo paskolą. O skolas gražina tik bailiai. O jeigu kalbame apie turtingus žmones, mes nesakom, kad jis sutaupė milijoną, o sakom “sukaupė”. Nors kartais atrodo, kad tai mandagus žodžio “pavogė” variantas.

Taigi kodėl žmonės nesirūpina savo ateitimi? O kam kalbėti apie tai, ko gal nebus? Ir dar apie pinigus, kai lengviausias būdas įžeisti žmogų, tai paklausti, koks jo atlyginimas? Problema yra daug platesnė, negu galima aprėpti viename įraše. Taigi kuo bankai gali būti naudingi?

Kol kas yra tik du pasiūlymai: tai gyvybės draudimo išmoka arba, arba, arba, arba. Kaip ir daugiau nieko įdomaus. Apie investicinius gyvybės draudimus nešnekėsime.  Nes tada negausi nei draudimo, nei investicijų. Bet grįžkime prie bankų, kurie panoro išgirsti nusiskundimus:

• Nekompetencija padaliniuose. Teko aiškinti asmeninei vadybininkei, kas yra repo sandoris, ir kad man reikia pasiūlymų, kaip AŠ padidinčiau pajamas, o ne bankas.
• Draudimas yra neaišku nuo ko. Kai paprašiau iš draudžiamų sąrašo išbraukti ligas, kurios nėra TOP 100 Lietuvoje, tai liko tik kaulų lūžis ir mirtis. Visa kita kažkoks marazmas. O ir išmokos mirties atveju juokingos. 10 metų moki kas mėnesį po 200 litų, kad sukauptum 5 tūkstančių išmoką mirties atveju. Beje, draudimo milijonui net nesiūlo, skaito, žmonėms, kurie paėmė milijoną paskolos namui pasistatyti, tai nereikalinga.
• Tarpininkai, taip vadinami brokeriai, plėšia nežmoniškus įkainius. Man pačiam pasibaigė investicinis draudimas, niekaip negaliu gauti galutinės ataskaitos iš banko, kad suskaičiuočiau visų mokesčių dydį, bet jis tikrai buvo ne mažesnis negu 15% nuo galutinės sumos. Kitas pateiktas pavyzdys siekė apie 7%. Netgi prie fondų augimo apie 10% lieki minuse. Gobšumas auga akyse. Kas prisimena bankų mokesčius 2000 metais?
• Draudimo sąlygos neaiškios net pačiam banko tarnautojui, todėl jis kaip prastame amerikietiškame filme kartoja magiškas frazes: “Patikėk manim, bus viskas gerai ir bus daug pelno”.
• Bankai ir draudimo įmonės neatstovauja klientui. Kasko draudimo atveju priklauso pakaitinis automobilis, tačiau jeigu jų nurodytas autoservisas tavojo nesutaiso laiku, tai žmogus lieki be ratų. Arba papuolus į komą reikia apie įvykį informuoti per 24 valandas. Užsienyje užtenka pusmečio, ir draudimo įmonės pačios susiranda klientus ir jiems sumoka išmokas, bet ne Lietuvoje. Čia reikia atnešti biuletenį, išrašą iš poliklinikos, lygtai gyventume akmens amžiuje, ir pinigai mokami draudimo įmonei, kad mus vaikytų?

Dar daug kuo skundėmės bankams, kodėl nėra pasitikėjimo. Bet jeigu ieškome sprendimo, tai nieko nuostabaus nesugalvosim. Pirmiausia, turi valstybė suprasti, kokius jį nuostolius patiria (ne tik negauti mokesčiai, bet ir išmokos šeimos nariams), kai praranda darbingą žmogų, ir tada pradėti agituoti draustis ir kitaip kaupti likvidų turtą.

Galbūt tai ir paveiks nedidelį kiekį žmonių, o ką daryti su likusiais, kurie visada gali pasakyti, kad nelieka pinigų kaupimui? Paminėjau valstybę tam, kad suprastume, kad be prievartos mes nieko nepadarysime. Taip, kaip prievarta atimami mokesčiai iš darbuotojų iš jų atlyginimų, dar jų negavus, taip reikia ir prievarta kaupti jų pinigus. Toks mechanizmas seniai išrastas: tai visokio tipo darbuotojo pensijiniai ir draudimo fondai, kurie kaupiami įmonėse.

Tačiau Lietuvoje greitai tokius fondus VMI apskelbs pajamomis natūra ir apdės visokiais mokesčiais, ne veltui pas mus norint darbuotojui išmokėti papildomą litą, dar viena litą turi atiduoti valstybei. Jeigu valstybė supranta tokio draudimo naudą, tai galėtų tokių fondų išmokas nors “Sodra” neapmokestinti. O gavusieji tokias išmokas negalėtų pretenduoti į valstybės išmokas. Nors mokestinis paskatas būtų kaupti pinigus, nes kitokiais žmonių, „neturinčių pinigų kaupimui“, nesuagituosi.

Taigi atsitikus nelaimei (darbingumo praradimas, bankrotas, ar tiesiog atėjo laikas į pensiją) darbuotojas arba jo šeima gautų sukauptą pinigų sumą, kuri suteiktų laiko susitvarkyti gyvenimą atsižvelgiant į naujas sąlygas.

Dabar pagalvojau, ar šį lazda neturi kito galo? Tarkime, niekada nedirbau, todėl niekada negavau privačios išmokos, todėl visada gausiu valstybinę išmoką, todėl niekada nedirbsiu.

Ech, tas mūsų būdas kiekvienoje sistemoje ieškoti apėjimų.

Share/Bookmark

Penktadienį ryte, prieš išvažiuodamas į Ukmergę (turėjau dėstyti ten), prie rytinės arbatos perskaičiau įdomią VŽ redakcijos nuomonę apie tai, kaip vyriausybė nori uždrausti grynuosius:

Taigi, kokius pasiūlymus svarsto Vyriausybė? Fiziniams asmenims skolintis grynaisiais – uždrausti. Sandoriai, viršijantys maksimalią sumą (dydis dar nenustatytas), – neteisėti. Juridiniams asmenims teisę turėti kasą – riboti. Darbo vietoje turėti daugiau nei protingą sumą savų grynųjų pinigų pardavėjams, valstybės tarnautojams – uždrausti. Kasos aparatai visai mažmeninei prekybai, išskyrus namudines prekes, – privalomi. Algas mokėti tik per banką. Grynųjų tvarkymo įkainius, ypač didelėms sumoms, – didinti. Grynųjų priėmimo ir išdavimo sumas per dieną – riboti. Užduotis valstybei: bankomatų įrengimą nutolusiose vietovėse – dotuoti.

Komentaruose, kaip ir reikėjo tikėtis, didžioji dalis pasisakė prieš grynųjų draudimą, tačiau buvo ir kitokių komentarų. Štai skaitytojas redakcijos nuomonei pareiškė (kalba netaisyta):

Man tas jusu tylus agitavimas pries grynuju apribojima labai primena turgininku, tiksliau kontrabandistu, kova pries kasos aparatus. Ar ir cia pilna parsidavusiu zurnaliugu, kurie bijo “apsviesti” savo juodas pajamas?

Šiame draudime aš įžvelgiu pakankamai didelį pavojų, todėl norėjau šiek tiek detaliau apie tai pasvarstyti.

Bet prieš gilindamasis, noriu pareikšti, kad nepriklausomai nuo to, ką mano kai kurie nepatenkinti skaitytojai, aš tikrai neskatinu nemokėti mokesčių. Žinoma, mes ne kart esame pasisakę apie tai, kad mokesčių našta neturi būti per didelė ir neturi žlugdyti verslo. Tačiau kontrabanda ir nelegali prekyba yra blogai, nes iškreipia konkurenciją, nes sudaro ne vienodas sąlygas ir t.t. Tikiuosi, kad skaitytojai atkreipė dėmesį, kad kasos aparatų įvedimo turgaus prekeiviams atveju aš nepasisakiau prieš. Nes tikrai nemanau, kad (dotuojami) kasos labai didina verslui mokesčius. Žinoma, kasos aparatai nepalengvins administracinės naštos verslui, kuri anot Pasaulio ekonomikos forumo, viena didžiausių pasaulyje (esame 115 vietoje iš 139). O štai noras suvaryti visus į безнала (безналичный рассчет) yra viena didžiausių klaidų.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Mūsų įmonėje dėl veiklos specifikos (visi klientai – įmonės ir organizacijos) nėra kasos ir mes neturime pajamų grynais, todėl atlyginimų vokeliuose nemokame. Nenoriu teigti, kad esu šventesnis už Popiežių, ir nežinau, ar nepasinaudočiau galimybe, jei tokia būtų.  Tačiau dabar galimybės nėra, ir netenka spręsti šios dilemos. Bet aš labai mėgstu grynuosius. Ir visiškai suprantu tuos, kurie vos gavę algą į kortelę iškart ją išsigrynina. Prisipažinsiu, kad neturiu asmeninės kreditinės kortelės. Nors ne vienas bankas aktyviai man siūlė, tačiau atsisakiau. Turiu tik Visa Electron‘us. Kodėl esu toks kortelių nemylėtojas? Atsakymas labai paprastas: gryni pinigai man leidžia kontroliuoti savo išlaidas. Tikriausiai esate pastebėję keletą nuorodų šio blogo straipsniuose į Finansinio intelekto paskaitas. Kadangi dažnai tenka bendrauti su tų paskaitų autoriumi, tai keletą jo įdėjų taikau ir aš.

Aš džiaugiuosi, kad man pasisekė gauti Finansinio intelekto pamokas seniai. Tai padėjo man išsiveržti iš finansinių narkomanų (žmonės, kuriems būtina reguliari finansinė injekcija – atlyginimas) tarpo. Tą gali padaryti kiekvienas. Tiesiog reikia laikytis elementarių taisyklių. Pirma taisyklė – išmokti išleisti šiek tiek mažiau, nei gauni. O tam reikia planuoti ir kontroliuoti savo išlaidas. O dabar prisipažinkite sau, kas vedate savo pajamų-išlaidų suvestines? Ne verslo, o asmeninių pajamų. Aš prisipažinsiu, kad nevedu. Tačiau išlaidas kontroliuoju šiek tiek kitaip – nustatydamas išlaidų kiekį savaitei ir turėdamas nustatytą grynųjų pinigų kiekį savaitei. Labai sunku yra išleisti daugiau (grynų) pinigų nei turi. Tuo tarpu, mokant mokėjimo (ypač kreditine) kortele, labai lengvai galima pamesti ribą ir pakliūti į bankų spąstus (kreditinių kortelių skolas).

Skaitydamas įvairias verstines asmeninių finansų valdymo knygas (B.Schafer, R.Kiyosaki ar kitas) visuomet stebėjausi, kodėl vienas pirmųjų tose knygose pateikiamų patarimų – atsisakyk savo kreditinių kortelių. Kam jų atsisakyti? Bet per vieną vakarėlį teko bendrauti su vieno lietuviško švediško banko darbuotoju, kuris pakomentavo, kad jiems niekaip nepavyksta pasodinti lietuvių ant greitųjų kreditų kreditinių kortelių adatos. Nors kai kuriems bankams visai neblogai pavyko (pvz., EGO kortelė). Ir pagrindinė problema tame, kad lietuviai (vis dar) – grynųjų mylėtojai. Todėl labai svarbu žmones pripratinti atsiskaityti kortelėmis, o po to jau pakeisti debetines korteles į kreditines nebus taip sunku.

Kodėl kreditinė kortelė blogai?

Kodėl blogai yra skolintis vartojimui, galite pasiklausyti čia. Apie greitųjų kreditų pavojų rašyta ne kartą. O kredito kortelės – tie patys greitieji kreditai, tik gal su šiek tiek mažesnėmis palūkanomis. Pasirodo, nėra taip lengva atkasti tas palūkanas, tačiau pasigūglinęs su bingu radau, kad už kreditinį likutį palūkanos svyruoja nuo 12% iki 17%. Tačiau už pradelstą ar viršytą kreditą gali būti skaičiuojamos iki 30% palūkanos (SNORAS, SEB, NORDEA, DanskeBank). Nepamirškime, kad bankai skolinasi lėšas už EURIBOR’ą (1,48%) ar VILIBOR’ą (1,7%). Tikiuosi, maržą pasiskaičiuosite patys. Aš jau nekalbu apie visokius mokesčius (aptarnavimo, sąskaitos siuntimo, kortelės išdavimo, ir t.t.). Beje, norint paimti greitąjį kreditą, reikia imtis papildomų veiksmų (bent jau SMSą išsiųsti). O štai pasiimti kreditinės kortelės kreditą (padidinti skolą), nieko nereikia daryti, tik… sumokėti kredito kortele. Taigi, kreditinių kortelių (skolų) turėtojai, yra žąsinai žąsys, dedančios aukso kiaušinius bankams. Tik kad tų žąsinų ne pakankamai daug.

Beje, jūs galite paprieštarauti, kad mokėjimo kortelės neįtakoja išleidžiamų pinigų kiekio. REALLY?, kaip pasakytų Dr. E.Goldratt. Jei tai būtų tiesa, tuomet kam AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYME yra straipsnis 10.5, kuriame aiškiai pasakyta, kad draudžiama atsiskaityti banko (debeto, kredito) kortelėmis bei statyti bankomatus patalpose, kuriose organizuojami lošimai.

Tenka sutikti, kad šis anti-grynųjų vajus labai naudingas bankams. Ir ne tik dėl operacijų mokesčių, kurie pastaruoju metu tik augo.

Taigi, viskas labai paprasta: reikia uždrausti ar atpratinti naudoti grynuosius, tuomet bus paprasčiau įkalbėti vartotojus įsigyti „kredito limitą“ ir… paskatinti vartoti. O kad bankai moka žmones skatinti vartoti kreditan, tai, neabejoju, daugelis prisimenate iš 2006-2008 metų.

Žinoma, tikrai negaliu teigti, kad kas nors taip toli suplanavo. Netgi galima sakyti, kad mūsų (?) bankai ne tokie, jie socialiai atsakingi ir taip nesielgs. Tačiau tą patį penktadienį VŽ paskelbė informaciją apie brolių latvių konkurencijos tarnybos baudas bankams už neteisėtą susitarimą apmokestinant operacijas mokamosiomis kortelėmis ir naudojimąsi bankomatais. SURPRIZE!!!

Taip pat http://banku-naujienos.lt/ pateikia įdomios informacijos apie bankų sutartis (kurias ne kiekvienas pasirašantis skaito), taip pat ne vieną horror story apie apie bankų elgesį ekonominės krizės metu. Apie patarėjus naktiniam mokesčių supainiojimui reformai, kad tik nebūtų devalvuotas litas, irgi nekalbėsime.

Dabar pakalbėkime apie tai, kokią naudą duos grynųjų uždraudimas kovoje su šešėliu? Juk rimtos struktūros tikrai neoperuoja didelėmis grynųjų sumomis, o vienaip ar kitaip turi suderinę pinigų legalizavimo schemą. Gal tik kokie kelių policininkai, renkantys duoklę pakelėse, operuoja grynais. Tokie suvaržymai, kaip cigarečių leidžiamo atsivežti iš Baltarusijos ar Kaliningrado kiekio sumažinimas – kenčia eiliniai žmogeliai, o vagonai ir furos kaip važiavo taip važiuoja. O gal paprasčiausiai reiktų įvesti ne tik pajamų, bet ir išlaidų deklaravimą?

Kai pasižiūri, kad žmonės aktyviai stumiami į finansinės narkomanijos priklausomybės liūną, o iš mokyklų norima išstumti elementarių elgsenos su pinigais tiesų mokymą,  pradedi susimąstyti, kodėl taip daroma. Suprantu, kad valdžiai gerai, kuomet tauta yra finansiniai narkomanai, nes juos lengva papirkti – kokia nors papildoma išmoka, ar (minimalaus) atlyginimo padidinimu. Bet negi jie tą daro specialiai?

Kai tokiomis savo nuotaikomis pasidalinau su ukmergiškiais klausytojais, vienas jų pakomentavo štai taip:

Žinot, kas blogiausia visoje šioje situacijoje? O gi tai, kad visa tai daroma ne specialiai… Jie paprasčiausiai – TŪPI.

O aš vis galvoju, negi jie natūraliai tokie TŪPI ? Ar juos kažkur to moko?

Share/Bookmark

Jau turbūt visi išgirdo naujieną. Mūsų mylimi bankai turi didelius nuostolius. Beje, prieš metus turėjo nemažus pelnus. Aš niekaip nesuprantu, kaip per ketvirtį galimą išvaistyti pusę milijardo? Gal aš ribotos fantazijos?

O pasirodo galima, jeigu užsiimi kūrybine buhalterija. Pagrindinis elementas toje buhalterijoje yra nekilnojamasis turtas. Kad truputį aiškiau taptų, aš pabandysiu paaiškinti “ant pirštų”. Pavyzdys bus buhalteriškai netikslus, bet tam, kad paaiškinčiau principą – tiks.

Tarkim, Jūsų įmonė dirbo ir uždirbo pelno. O dabar 20% pelno mokestis, kaip ir gaila tiesiog šiaip sau juos atiduoti. Reiškia, reikia padaryti nuostolį, bet taip, kad tam neišleistum nė kapeikos. Pasižiūrim balansą, o tiksliau į ilgalaikį turtą. Hmm, jeigu jo vertę sumažinsime, mes galėsime sumažinti ir pelną.

O dabar realus pavyzdys. Įmonė lapkričio mėnesį pamatė, kad bus apie 3 mln. pelno. Hmm, atiduoti valstybei 0,6 mln. savininkams nepasirodė gera perspektyva. Taigi NT sąraše buvo sandėlis, kurio vertė siekė 3 mln. Kadangi sandėlis jau seniai buvo nenaudojamas, tai pervertinus turtą jo buhalterinė vertė tapo 0,3 mln. Perskaičiavus balansą gavosi, kad įmonės pelnas dabar tik 0,3 mln.

Atitinkamai padidinus NT vertę – nuostolius galima paversti pelnu. Tai bankai labai gerai žino ir todėl plačiai naudojasi, tik… Tik yra vienas niuansas. Kai turimas nepiniginis pelnas (kitaip nepavadinsi, nes tai yra gryna skaičių manipuliacija), pelnas yra išmokamas realiais pinigais. O va, kai būna nuostoliai, kas tada atsitinka? Bankai turėtų didinti įstatinį kapitalą? O iš kur gaus pinigų? Gal akcijos, gal obligacijos, gal dar koks nors būdas. Bet kokiu atveju kažkieno, tiksliau – svetimi, realūs pinigai. O jeigu jų nesurenka, tai visai realus bankrotas. Ir niekas už tai neatsakingas, nebent per daug akivaizdžiai tokia kūrybine buhalterija piktnaudžiavo.

Kaip ir gaunasi, bankas gal ir visai geras, turi teigiamą pinigų srautą, bet kūrybinė apskaita jį tai į dangų iškelia, tai su purvais sumaišo. Bet kaip sako mano bosas, įmonės tikslas ne pelną uždirbti, o pinigus. Jeigu kas nori pelno, tegul nueina pas buhalterį ir paprašo, kad gabaliuką duotų. Galės atplėšti pelno-nuostolio ataskaitos kamputį. Įdomu, ar parduotuvėje už jį ką nors nusipirktum? O man geriausia, kai pelnas išmokamas pinigais. Taigi, kai kalbame apie įmones, geriau žiūrėti į pinigų srautą ir atsargų lygius, o ne pelną.

Na va, kaip ir buvo tema paliežuvauti, bet kaip ir nėra apie ką.

Share/Bookmark

Viešumas yra kaip narkotikai. Kai tik duoda vieną dozę, po kiek laiko norisi kitos. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai.

Šiandien Lietuvos bankas pradėjo skelbti VILIBORą ir darys tai kiekvieną darbo dieną.

VZ.lt palygino pirmąsias paskelbtas palūkanų normas ir pranešė, kad brangiausiai skolina “Nordea”.

Tačiau kažkaip pamiršo, kad 2009 m. sausio pradžioje būtent šis bankas buvo išmestas iš barščių:

„Pirmą kartą sumažėjo (palūkanos – aut. past.), kai sumažinom privalomas atsargas, o dabar peržiūrėjom tuos bankus. Faktiškai buvo remiamasi šešių bankų kotiruotėmis, kurias jie skelbdavo. Mes peržiūrėjom tą sąrašą ir iš jo išjungėm vieną banką, kuris skelbdavo pačias aukščiausias palūkanas, bet nedalyvaudavo toje rinkoje“, – teigė R.Šarkinas.

Sausio pradžioje VILIBOR (6 mėn.) sumažėjo apie 1,5 proc., kai Lietuvos bankas iš VILIBOR bankų „krepšelio“ pašalino paskolų neteikusį, tačiau aukštas palūkanas nustačiusį „Nordea“.

Po trijų mėnesių, 2009 m. balandį, “Nordea” į barščius grįžo. Buvo pakartotas ankstesnio išmetimo motyvas:

„Nordea praktiškai tik skolinosi. Formaliai mes žiūrime, ar užima 5% rinkos. Tačiau yra ir kitas filtras: žiūrime, ar skelbiamos kotiruotės atitinka rinkos sąlygas, ar bankas skolino“, -  primena p. Kregždė.

Taigi skolinimas yra būtina sąlyga, jei nori būti žaidime.

Praeina dar pora mėnesių ir birželį mes visi skaitome:

VILIBOR penktadienį sumušė pusmečio rekordą. Komercinių bankų atstovai tvirtina, kad palūkanas litais didina kalbos apie galimą kaimyninės Latvijos valiutos lato devalvavimą (…).

„Čia gal atskirais momentais kai kurie bankai, siekdami kažkokių tikslų, padidina savo kotiruotes – ar metų, ar pusės metų ar panašiai, bet jis (VILIBOR) turėtų mažėti“, – teigia Reinoldijus Šarkinas, Lietuvos banko pirmininkas (…).

Komercinių bankų atstovai neigia kalbas, kad dirbtinai kelia VILIBOR. Jų teigimu, paskolų litais pabrangimui įtakos daro spekuliacijos apie kaimyninės šalies Latvijos valiutos – lato – galimą devalvavimą.

Taigi įtaką daro spekuliacijos arba, kitaip tariant, spekuliantų nervinė būsena. Jeigu jie vartotų daugiau valerijono, tai didžioji Lietuvos gyventojų dalis už būsto kreditus mokėtų gerokai mažiau. Aš manau, paprasti žmonės netgi būtų linkę apmokėti tabletes, o kai kurie netgi kiekvieną rytą darytų atpalaiduojančius masažus tiems konkretiems spekuliantams, kurie nustato tuos tarpbankinio “pageidavimo skolinti” indeksus savo banke.

Tačiau visa ši nervinė atmosfera turi racionalių žodžių makalošės pagrindimą. Apie tai parašė tinklaraštininkas Mr-Script, dirbantis “Nordea”, o kadangi aš iš pirmo karto neįsikertu, tad ir vadinu tai makaloše (šiame žodyje daug savikritikos).

Kaip žinia, VILIBORas yra sudaromas pagal bankų indeksų vidurkį pagal tokią formulę:

Kiekvieno termino VILIBOR apskaičiuojamos taip: didžiausia ir mažiausia užfiksuotos atitinkamo termino palūkanų normos atmetamos, o iš likusių atitinkamo termino palūkanų normų apskaičiuojamas aritmetinis vidurkis.

O Mr-Script netgi padarė lentelę:

Žiūriu į šios dienos vidurkius, kuriuos pateikia Lietuvos bankas (LB), ir nesuprantu, kodėl 6 mėn. vidurkis, LB skaičiavimais yra 9,14, o man (pagal formulę atmetus MAX ir MIN) gaunasi 9,25.

Pasirodo:

VILIBOR apskaičiavimui naudojamos minėtų terminų ne mažiau kaip 5 bankų skelbiamos palūkanų normos.

Taigi, jei du (ar daugiau) bankai padaro tą patį indeksą, jie abu nebeatminusuojami. Tik kažkaip tas labai neakcentuojama. Netgi Mr-Script šį momentą pamiršo. Tačiau turiu įtarimą, kad bankams patogu tai pamiršti. Ypač, kai ieškomi partneriai MAX lubose.

Bet, kaip sakant, ближе к делу:

• Kadangi LB pradėjo skelbti bankų taikomas tarpbankinių paskolų palūkanas, tai aš, kaip viešumo narkomanas, norėčiau žinoti ir realią sumą, kiek pagal tą indeksą buvo paskolinta. Juolab, kaip duoda suprasti LB vyrai, skolinimas yra būtina sąlyga, norint būti tarp VILIBOR išrinktųjų.
• Tuomet mes žinotume ne pageidajamą lito kainą spekuliacinėje tarpbankinėje rinkoje, bet REALIĄ kainą. Jei devalvacinis bailys paskolino kitam bankui vos vieną litą trims mėnesiams už 10,2 proc. palūkanas, tai gal kokia dvidešimtinė tą dieną buvo prasukta už 7,6 proc. Nes dabartinė VILIBOR formulė skaičiuoja ne paskolinto lito kainos vidurkį, bet tarpbankinėje rinkoje dirbančių spekuliantų nervinę būklę.
• Vieno banko “išjungimas”, sumažinęs VILIBORą pusantro procento, reiškė +1.500 Lt (piniginėje) per metus tam žmogeliui, kuris turi pasiėmęs 100.000 Lt paskolėlę litais. O kas pasakys, kiek tam žmogeliui atnešė minuso to ar kito banko “neišjungimas”? O kokia suma stovi prie to minuso, jei įvertinsime visus litais paimtus kreditus pastaruosius keletą metų?
• Puikiai suprantu, kad mūsų ‘BORas’ skaičiuojamas pagal kokį nors best practice modelį, kad kitose šalyse yra panašiai. Abejoju, kad šioje srityje mes taptume kitokie. Bet ir nesiūlau nieko keisti – net formulės. Aš tik staiga labai užsimaniau sužinoti, kaip koreliuojasi mano banko spekulianto nervai su realiai paskolinamais pinigais. Ar jis tik tuščiai myžčioja, o gal vis tik ir šį bei tą sugeba paskolinti.

Share/Bookmark

Vienas iš blog’o komentatorių užsiminė, kad viskas versle priklauso nuo sverto. Tikiuosi, komentatorius ne Archimedą turėjo mintyse. Tiesa pasakius, Archimedas ieškojo taško, kad žemę kilnoti galėtų, o mums reiktų pakalbėti apie svertus versle.

Gal pats dėkingiausias pavyzdys būtų bankai, nes dabar visi šalia statybų tapome ir bankų ekspertais. Bankuose yra vienas įdomus faktas. Jeigu jūs atnešėte indėlį ir jį palikote saugoti, tai realiai jis saugo tik 4%. Tai nėra visiškai tikslu, bet mums užteks, kad suprastume, ką reiškia svertas. Taigi, jeigu jūs atnešėte indėlį 100 litų, tai bankas suteiks 96 litų paskolą.

Skolintojas atiduos tuos litus pirkėjui, o šis juos padės į banką, ir bankas vėl gali paskolinti, bet jau apie 92 litus. Greitai paskaičiavę gauname, kad jūsų atneštas 100 litų bankui leido paskolinti, apie 2400 litų (mažiau cento jau neskolinam). Taigi bankas iš oro sukūrė 2300 pinigų. Man neapsiverčia liežuvis šios virtualios kūrybos pavadinti pinigais. Bet kokiu atveju, neužmirškime, kad bankas palūkanas gaus nuo 2400 pinigų, o jums mokės tik nuo 100 litų. Va čia tai svertas, kai vienas litas duoda 24 dirbančius piginus.

Deja, mes ne bankai, ir negalim sukurti dar vieno tokio pelningo verslo. Tiksliau galim, bet jis jau bus nelegalus. Todėl kiekvienam verslaujančiam tenka ieškoti kitokių svertų. Tarkime, distributoriai skaičiuoja, kiek gauna nuo kiekvieno įdėto lito. Bet čia tik dalis tiesos, nes distributorių visada klausiu: 1,5% antkainis, tai daug ar mažai? Man beveik visada bando įrodyti, kad mažai, o vidutiniškai maisto prekėms jis turėtų būti ne mažesnis negu 15%.

Bet jeigu aš papildyčiau, kad cigaretės išparduodamos per savaitę? Tai labai greitai suprasime, kad per metus gausime apie 78%. Nė vienas bankas neduoda tokių palūkanų. Todėl pagrindinis distributoriuų svertas yra apyvartumas, padaugintas iš maržos. Distributorius teikdamas, kad jo antkainis mažiausias, sako tik tiesą ir nieko daugiau, bet ne visą ir ne visiems.

O kuriant savo verslą, kas galėtų būti svertu? Sutinkate, kad mažame kolektyve kiekvienas žmogus turi uždirbti pinigus, ne tik savo atlyginimui, mokesčiams, investicijos, bet ir savininkui. Gal todėl daugumoje gamybinių įmonių matuojamos pajamos per darbuotoją. Gamyboje beveik visada yra koreliacija tarp uždirbtų pinigų ir darbininkų kiekio. Iš to galima padaryti išvadą, kad, tarkim, aš esu labai ‘socialiai atsakingas’ ir noriu, kad savininkams kiekvienas darbuotojas uždirbtų tik 10 litų. Tai nėra daug, a ne?

Tada lieka paskutinis mane kankinantis klausimas: 60 tūkstančių litų pajamos per metus – tai daug ar mažai? Kaip samdomam darbuotojui, tai tikrai padorus atlyginimas. O jeigu esi savininkais, tai kokios metinės pajamos būtų padorios?

Share/Bookmark