Common sense

Bejunginėdamas TV kanalus užtaikiau tokį, kuriame draskėsi dvi moteriškės. Ir viena įrodinėjo, kad dėl blogo gyvenimo kalta valdžia, nes jos dukra, išvažiavusi į Norvegiją ir ten dirbdama medicinos sesele, uždirba 12 tūkstančių litų. Ir, savaime suprantama, tikrai į Lietuva negrįš. Dvylika tūkstančių litų Lietuvoje būtų ne tai, kad prabanga, o nepadoriai daug. Sakykime tiesiai šviesiai: tiek gaunantis žmogelis  butų buržujus (ne šitas), kuri reiktų išbuožinti.

Galima sukelti diskusiją: o kas yra turtingas žmogus? Mūsų lietuvišku mentalitetu?

Kadangi variantų bus gerokai daugiau negu melejonas, tai aš pasiūlysiu tam tikrus kriterijus.

• Tai tas žmogus, kurio pastovios mėnesinės pajamos yra žymiai didesnės negu vidutinis atlyginimas. Čia žodis žymiai reiškia, nors 10 kartų didesnės (visokios PI ar e konstantos geriausiu atveju pretenduoja į vidutinę klasę. Bet apie tai vėliau).
• Tai žmogus, kuris dar turi sukaupęs turto. Vienos gyvenamosios vietos su automobiliu aš nelaikau turtu. Gyventi kažkur reikia, todėl turi turėti stogą, o jeigu turi turėti, tai koks čia turtas, vienos išlaidos. Tas pats liečia ir autotransportą: mūsų gyvenimą sunku įsivaizduoti be pastovaus transportavimosi, todėl tai irgi daugiau būtinybė, darbo įrankis, negu prabanga ar turtas. Bet jeigu jau turi papildomą vilą, kuri skirta tik poilsiui, ar džipą, skirtą purvams pataškyti, tai jau galima būtų priskirti turtui.
• Beje, tasai žmogelis gyvena be jokių skolų bankui. Ir pinigų turi, kurių užteks pragyvenimui, 10 metų ir daugiau.

Kriterijų dėka turtuolio apibrėžimas gavosi gan tikslus. Beliko tik jį įgyvendinti. Ir čia prisiminiau savo seną klausimą: niekaip nesuprantu, kodėl mūsų protėviai sugebėdavo sukaupti turtus, o mes jau to nesugebam? Gal kažkas yra įdomaus piliečių valdymo sistemoje?

Galiu atskleisti bent kelias priežastis, kodėl mes nebūsime turtingi, nors, manau, skaitytojai galės pateikti daugiau. Taigi pradėsiu nuo bankų (na, va, ir vėl, jau tenai viskas išnagrinėta).

Iš tikro visi, kas žino skolos su palūkanomis istoriją, jau gali suprasti. Kad palūkanų gi grąžinti tai nėra iš ko. Todėl mes palūkanas grąžiname sukauptu turtu. Gal tai nebūtų didelė bėda, jeigu mes grąžintume tik kokius 2 ar 3 procentus. Bet tiesa tokia, kad yra sukurta sistema, kad jūs negalėtumėte įsigyti turto be paskolos, o paskolą mokėsite 30 metų.

O dabar atvirai pasakykite (komentaruose), ar tikrai visi mes jaučiame, kad jeigu sutelktume savo pastangas, negi nepasistatytume namo savo rankomis per 30 metų?

Aš manau, kaip ir jūs, bet vis vien sėdžiu su paskola.

Dabar grįžkime prie turto, kurį atiduosime bankui. Kadangi valdžia jau nusprendė, kad esame turtingi nuo vieno milijono kainuojančio namo, tai paskola tebūnie bus milijonas. Gausime, kad turime mokėti po maždaug 6 tūkstančius, kas mėnesį. Reiškia, sumokėsime 6.000x12x30=2.160.000. Kitaip tariant, apmokėsime sau namą ir dar tokį patį atiduosime bankui. Mokėdami paskolą, mes ne tik valdžios akyse esame turtuoliai, bet dar lygiai tokį pati namą padarome ir bankui. Todėl žmones, mokančius paskolas, reikėtų vadinti turtuoliais, nes antras namas galėtų būti vila kur nors Viduržemio jūros pakrantėje. Na, bet pusę savo turto jau atidavėm.

Pereikime prie kitos įdomios priežasties, kurią galima pavadinti vartojimo ekonomika. T.y. IKEA‘os verslo kredo: baldai turi būti keičiami kas 2-3 metus. Ei, palaukite, mano senelis stalą padarė tokį, kad prie jo sėdėjo dvi kartos, o dabar stalą aš turiu išmesti po dvejų metų? Tiesą pasakius, taip, nes  jis padarytas iš šiukšlių. Dar kart tiesą pasakius, tos šiukšlės kažkada vadinosi mediena. Bet su tokiu požiūriu einama visur, tame tarpe ir į statybas. Mūrinių namų nenagrinėsime, bet karkasinius namus stato 25 metams, o po to -- utilizacija. Va čia ir pats įdomumas gaunasi: aš dar nespėjau sumokėti paskolos už namą, o jį jau reikia griauti. Negana to, kad aš vieną namą padovanojau bankui, tai dar manasis sugriuvo. Trisdešimt metų kaupiau turtą, o turiu tik šiukšlių krūvą.

Tam, kam jau prasidėjo depresija, galiu pranešti, kad neužbaigiau. Lietuva, neatsilikdama nuo turtingų valstybių, įvedė NT turto mokestį. Tiesa, dabar dar su apribojimais, bet yra toks terminas „mokestinės bazės praplėtimas“, todėl tik laiko klausimas, kada mokėsime visi. Paimkime tą patį 1%, ir gausime, kad per tą laikotarpį, kol mokėjome 1 mln. paskolą bankui, sumokėjome trečdalį jo vertės mokesčiais valstybei. Aš dabar supratau, kodėl valstybė pareikalavo, kad bankai skolintų ne daugiau 40% pajamų. Gi likusią dalį reiks sumokėti monopolijoms ir mokesčiams.

Beje, laikas prisiminti įrašo pradžioj paminėtas konstantas PI ir e. Mes jau gerai įsisavinome, kad atlyginimai ne tik kyla, bet ir mažėja, arba visai dingsta. Ir čia atsiranda vienas labai svarbus mokestinis aspektas. Jeigu visus mokesčius mokame nuo pinigų judėjimo, tai turto mokestis yra nuo laiko. O tai reiškia, tik laiko klausimas, kada turto savininkas atsiras tokioje situacijoje, kai neturės pinigų sumokėti mokesčių, ir tą turtą praras. Todėl pajamos turi būti eilę kartų didesnės. Ir šiaip tik truputį susimąstykite – turtą jūs kaupiate po truputį, o TURTO mokestis jūsų turtą naikina irgi po truputį. Klausimas, kas ką aplenks? Jei manėte, kad jūs, apsidairykite ir dar kartą pagalvokite.

Aš visada maniau, kad turtinga šalis -- tai ta, kurioje daug turtingų piliečių. Bet kuo daugiau susiduriu su turtingomis šalimis, tuo labiau suprantu, kad tai šalys, turtingos skolomis ir prasiskolinusiais piliečiais. Ir visai nesvarbu kam -- bankams ar valstybei.  Dabar jau ir nebestebina faktas, kad iki 60% piliečių glaudžiasi nuomojamuose būstuose, o valstybė turi vis didesnę dalį pinigų perskirstyti. Ir vis labiau ieško turto, kurį dar būtų galima nacionalizuoti su mokesčių pagalba. Juk registrai pilni tokio turto.

Taigi prie ko tie 12 tūkstančių litų? Ogi prie to, kad gaudamas net tokį atlyginimą Lietuvoje turtingu netaptum, o noras turtuolius išbuožinti niekur nedingo.

Share/Bookmark

Pastaruosius kelis mėnesius teko vesti nemažai seminarų ne didžiuosiuose miestuose, o kaimo vietovėse. Todėl teko sužinoti ne miestiečių nuomonę apie gyvenimą Lietuvoje. Kas įdomiausia, tai jos nėra, tiksliau, tik viena. Valdžia loja, o karavanas eina. Ir nelabai kaimo vietovėje gyvenantiems žmonėms įdomu, kas Seime darosi. Todėl į viską žiūri daug paprasčiau, ypač dėl to, kad braškių sezonas artėja.

Taigi, kas tas braškių sezonas? Man, tūpam miestiečiui, greitai paaiškino. Taigi spjauni ant vietinio verslynyko į jo 1200 Lt ir važiuoji į UK, Ispaniją, Olandiją pas ūkininką. Tenai gausi kokius 5000-6000 Lt per mėnesį.

Jeigu ūkininkas pasitaikys geras, tai apgyvendins po tris kambaryje, dar ir pamaitins. Todėl per vasarą galima parsivežti kokius 10-12 tūkstančių, o po to Lietuvoje eini į darbo biržą ir dar prisiduri. Taigi likusius 9 mėnesius turėsi po 1500 Lt kišenėje ir dirbti nereiks.

Sakote, kad valdžia kels minimumą iki 1000 Lt? Na tai kas: vis vien daugiau gaunasi, net jeigu ir iki 2000 Lt pakeltų: “Nematau prasmės dirbti Lietuvoje, jeigu galima panašiai gyventi ir nedirbant”. Tai ko Lietuvoje nedirbate taip, kaip užsienyje. “Taigi užsienyje fermeris yra savininkas, jeigu tik ko nors nepadarysi, tai į kuprą ir lauk. Ir dar kitiems pasakys, kad tavęs, tinginio, į darbą neimtų.” O Lietuvoje dirbti negalima? “Tai kad čia viskas ne mūsų…”

O be braškių sezono, kas nors gero yra? “Na, jaunimas išvažiuos, tai gal mažiau vagysčių bus. Dabar net vištas išvogė. Bijom į laukus karves išvesti. O tai ims ir pavogs, kur paskui 2000 litų rasti naujai nusipirkti? Ir apskritai dabar viskas, kas neprikalta, kojas įgauna”.

O va šitą ir aš pajaučiau. Ilgapirščiai jau du kirvius nugvelbė, o praeitą savaitę iš kiemo kamuolius išgarino.

Vienok, liudna ir dėl braškių, ir dėl vištų.

Share/Bookmark

Apie tai, kad prie defliacijos vyriausybės nemoka gyventi, jau rašėme. O kaip su infliacija? Kodėl jį turi būti “gerai”?

Pabandykime sukurti idealią infliacijos gerumo priežasties-pasekmės seką. Tai, kad vyriausybė nemoka gyventi pagal pajamas, yra jau gyvenimo faktas. O, be to, kam taupyti, juk skolas reiks grąžinti kitiems. Taigi, tik laiko klausimas, kada bus įjungtas pinigų spausdinimo mechanizmas. Čia specialiai rašau mechanizmas, kad nekomentuotumėte, kad pinigų spausdinti Lietuva negali. Yra ir kitokie būdai, kaip padidinti pinigų masę. Nors kam įdomi statistika su tendencijomis arba žaidimas ekonomika su infliacija…

Taigi, tarkim, kad vis dėlto pinigus daugina tik vienas bankas – Lietuvos bankas. Ir kam jis tai daro? Ogi tam, kad paskolintų vyriausybei. Vyriausybė pinigų nesiruošia išdalinti. Cit, ir garsiai nesijuokti, o ruošiasi iš to gauti vertės. Bet kokiu atveju norint pasiimti tuos pinigus iš vyriausybės, teks truputį dirbti, o tam reikia arba samdyti naujus darbuotojus, arba didinti atlyginimus esamiems. Padidinę atlyginimus mes paskatinsime vartojimą. O jeigu yra padidėjusi paklausa, tai pats dievas liepia pakelti kainas ir tada gauname infliaciją. Sutrumpinta forma atrodo taip:

1. Atspausdiname pinigus ir perkame.
2. Tam, kad pasiimtume pinigus, turime samdyti darbuotojus (mažinam bedarbystę) arba didinam atlygimus esamiems darbuotojams (turtėja piliečiai, susidaro vidutinė klasė), kad intensyviau dirbtų.
3. Padidėjusi paklausa padidina kainas (su padidėjusiomis kainomis surenkame daugiau mokesčių ir gauname infliaciją).

Šioje sekoje tik infliacija yra neigiamas reiškinys, o, va, bedarbystės ir pajamų didėjimas yra vienas pliusas. Su infliacija didėja ir BVP, vėl tampame panašūs į tigrus. Tuo gali vyriausybė pasigirti, tačiau pamiršti paminėti padidėjusią infliaciją. Na, mes infliaciją turime. Tik, va, nedarbo lygis tai aukštokas ir atlyginimas nefantastinis. Panašu, kad kažkas nebeveikia. Pabandykime, dar kartą pamąstyti, tik nelogiškai naudodamiesi sveiku protu. Taigi papunkčiui.

1. Spausdinti pinigų negalime dėl valiutos modelio. Todėl skolinamės. Tiesa, palūkanų aptarnavimas iš karto suvalgys visas gautas papildomas lėšas. Taigi efektas bus gerokai mažesnis, negu prognozuoja vadovėliai.
2. Sakote, reikia samdyti darbuotojus. O kam, jei ir dabar dirbame tik viena pamaina, t.y. išnaudojame mažiau negu trečdalį našumo. Dabar dirbantys nėra pilnai apkrauti darbu. Tai nors atlyginimą pakelsim, ar ne? Koks čia atlyginimo kėlimas, kai tokių alkanų kaip aš yra ne vienas. O dar ir valstybė perka už mažiausią kainą: duodie, jeigu parduosime už žaliavos savikainą plius minimalus atlyginimas. O tai atsiras kamikadzė ir parduos tik už žaliavų savikainą.
3. Paklausa nepadidės, nes nei daugiau perkančių atsirado, nei daugiau pinigų turinčių.

Tai kur gi tie pinigai nusėdo?

Prieš 20 metų tie pinigai nusėsdavo į indėlius arba užsienio valiutos rezervus. O kur dabar? Žiūriu į žaliavų kainas ir kažkas kužda, kad tenai visi pinigai kaupiasi. O Lietuva savo žaliavų neturi, tai visi pinigai išplaukia, ir dar skolinamės iš užsienio. Tai kas pas mus lieka? Palūkanos. Va iš to ir gyvename.

Šis įrašas būtų apie nieką, jei ne tas likęs nemalonus jausmas, kad Lietuvos vyriausybei dar vienas įrankis krizei įveikti yra neprieinamas. Taigi dabar turėsime infliaciją, tik be jokios naudos.

Share/Bookmark

Ar pastebėjote, kad vis dažniau girdime kalbas apie apie darbuotojų trūkumą? Netgi vakar, ketvirtadienio, “Verslo žiniose” galima rasti skundų šia tema:

„Liūdnai juokauju, kad personalo paieškos ir atrankos bendroves reikia pervadinti tik į užsiimančias paieška, nes atsirinkti nėra iš ko. Kur tai matyta: šalyje 14% nedarbo lygis, o dirbti nėra kam“, – stebisi Andrius Francas, tarptautinėms kompanijoms personalo paieškos paslaugas teikiančios bendrovės „Strategic Staffing Solutions“ direktorius.

Taigi, analitikai vienu balsu kalba apie kilsiančius specialistų (t.y. gerų darbuotojų) atlyginimus.

Ir čia turime paradoksą: lietuviški darbdaviai skundžiasi prastais darbuotojais, kai tuo tarpu užsienio investuotojai, priešingai, lietuvius giria:

Dažnai patys niurzgame, kad mūsų specialistai neva blogi, be kompetencijos, bet, pavyzdžiui, „Barclays” ar „Western Union” vadovai yra sakę, jog į Lietuvą atėjo dėl darbuotojų žinių ir gebėjimų.

Tai kaip čia gaunasi, negi personalo atrankos firmos ir galvų medžiotojai užsieniečiams sumedžioja šaunuolius, o lietuvių verslininkams tyčia atrenka vėplas ir kerėplas?..

Kalbant Rašant rimtai, didžiosios įmonės ir korporacijos su brangstančių darbuotojų reiškiniu susitvarkys, tačiau smulkiam ir vidutiniam verslui (SVV) tai gali reikšti bankrotą.

Ką daryti SVV, kad jis ne tik išliktų brangstant energetikai, žaliavoms, bet ir darbuotojams, o dar sugebėtų pasinaudoti ekonominiu atsigavimu ir pasididintų pardavimus bei pelną? Atsakymo kryptį rasime, jei sugebėsime suprasti, kodėl daugeliui užsienio korporacijų mūsų darbuotojai geresni nei lietuviškiems darbdaviams. O gi todėl, kad užsieniečiai sugeba geriau panaudoti darbuotojus (nepainioti su išnaudoti). Kaip jiems tai pavyksta?

Apie procesizavimą ir geresnį darbuotojų panaudojimą/efektyvumą jau rašėme ne kartą. Didelės užsienio kompanijos yra susitvarkiusios savo procesus, ir jų darbuotojai daro mažiau mudos. Tačiau smulkus verslas irgi gali pasinaudoti tais pačiais principais.

Neseniai startavome tinklaraštį) rusų kalba, skirtą plačiau pažinti Rytų rinkas, kuriose dirbame, todėl turėjau progos peržiūrėti senus commonsense.lt įrašus. Netikėtai atradau, kad prieš daugiau kaip dvejus metus rašyti straipsniai vis dar aktualūs, lyg būtų parašyti vakar. Niekas nepasikeitė: smulkaus ir vidutinio verslo vadovai/savininkai vis dar suinvestuoja į įrengimus, pastatus, interjerą, o pataupo (ar pamiršta) padaryti paprasčiausius mokymus (išaiškinimus, kaip dirbti) darbuotojams.

Natūralu, kad darbuotojų įtaka verslui labai didelė. Tačiau SVV savininkai/vadovai gerų darbuotojų trūkumo problemą sprendžia ne visai teisingai. Jie yra savo srities (kuriai vadovauja) specialistai. Daugelis smulkiųjų verslininkų verslus pradėjo paskatinti “verslumo priepuolio” (apie verslumo priepuolį ir smulkaus verslo probolemas nemažai parašyta M. Gerber knygoje “Verslumo mitas“). Jiems patinka ir jie moka dirbti procese, t.y. daryti tą darbą. Tuo tarpu proceso statymas jiem atrodo neįdomus, sunkus bei tuščias laiko švaistymas. Bandymas sistemingai (t.y. ne mažiau nei 2 val. atsidėjus) pamąstyti apie savo verslą paprastai baigiasi tuo, kad po kelių minučių suskamba telefonas (nenumesi, juk skambina KLIENTAS), ir vadovas imasi spręsti kliento problemą ar pasiūlymą. Apie savo verslą pagalvos vėliau. Kitą kartą.

Rašėm, kad idealių procesų nebūna ir tobulėjimui ribų nėra. Bet labai svarbu, kad SVV vadovas/savininkas standartizuotų ir procesizuotų savo verslą, pasakytų “ne” laiko ėdikams, ir susifokusuotų į tai, kas svarbiausia – verslo statymą. Tik tokiu būdų gali suburti mąstančių robotukų armiją, kurie nustatytus procesus vykdys kaip robotukai, tačiau bus mąstantys ir dalyvaus procesų tobulinime.

Artimiausiu metu vyks mano seminarai – “Verslo pelningumo didinimo principai” - būtent apie tai.

Jeigu nuspręsite imtis esminių verslo pokyčių ir sistematizuoti savo smulkųjį verslą, tuomet kviečiu į programą “Nuo AMATO prie VERSLO“.

Seminarai mokami, todėl laukiu juose tų, kurie iš tiesų susiduria su minėtomis problemomis ir iš tiesų nori pagaliau jas išspręsti.

Beje, turbūt pastebėjote, kad SVV savininkai nuo TOP100 Lietuvos verslininkų šiek tiek skiriasi. Ne tik tuo, kad smulkieji nieko neprivatizavo, neprichvatizavo ir neturi ryšių valdžioje. Jie taip pat neturi pakankamos vadybinės (procesų organizavimo) patirties. Žmogus dažniausia daro tai, kas jam patinka, o ne tai, ką reiktų daryt. Todėl dauguma vadovų dirba procese dažniau kaip ištekliai, o ne virš proceso kaip proceso valdytojai. Mano kolega Heiti Pakk tai aprašė savo straipsnyje (rusų k.).

Žinoma, yra ir kitas būdas (bent jau Lietuvoj gan efektyvus) pastatyti verslą – eiti į politiką ar politikus. Tačiau šioj vietoj sveikas protas (win-win) baigiasi, ir aš apie tokio verslo statymą neturiu ką pasakyti

Share/Bookmark

Prieš kokius 4 metus išklausiau vieno investuotojo pasakojimą. Olandai pasiskaičiavo, kad viename lietuviškame kaime apsimoka pastatyti lentpjūvę. Maždaug per 8 metus turėtų atsipirkti. Vidutinis atlyginimas turėjo būti apie 1300 Lt, įdarbintų apie 20% darbingų kaimo gyventojų.

Aišku, pradžioje visko buvo, kol perprato lietuviško verslo ypatybes. Tarkim, atlyginimus mokėti reikia griežtai penktadienį po darbo. Tiesa, pirmadienį ne visi darbininkai susirinkdavo. O krepšinio varžybos buvo oficialios nedarbo dienos, kad girti ko nors sau nenusipjautų. O po kelių mėnesių visas kaimas suprato, kad galima pasidaryti ir po bizniuką – čia kai kojos išdyksta viskam, kas neprikalta. Taigi jau po pusmečio olandai suprato, kad lentpjūvė turbūt ir po 20 metų neatsipirks. Taigi pasiūlė darbuotojams rinktis: arba atlyginimas 1000 Lt, arba investuotojai imsis veiksmų. Na, darbininkai nesutiko, investuotojai viską pardavė ir grįžo į Olandiją. Vėl sėdi pusė kaimo be pajamų ir prisimena gerus laikus, kai galėjo bizniuką prasukti.

Kai prasideda kalbos apie MMA (minimalios mėnesinės algos) padidinimą, visada reikia įžvelgti tris suinteresuotas puses.

Pradėsime nuo pačios aiškiausios – tai darbininkai. Manau, kad deugaliu atvejų jie šauks “valio”, nes jų pajamos padidės. Aišku, tie, kurie gauna daugiau negu minimumas, jiems atrodytų nei šilta, nei šalta. Bet taip tik iš pirmo žvilgsnio. JAV labai neigiamai žiūri į minimalų atlyginimą, nes jį priskiria prie diskriminacinių. Tarkim, žmogus dirba Lietuvoje ir gauna 1000 Lt ir jis tikrai juos užsidirba. Ir yra bendradarbis, kuris gauna 800 Lt, ir tai turbūt nėra jų vertas. Ir tada pareina valstybės sprendimas pakelti minimalų iki 1000 Lt. Ir dabar abu darbuotojai uždirba vienodai. 800 Lt gavusio darbuotojo požiūriu, tai pati geriausia vyriausybė, o, va, 1000 Lt gavėjų požiūriu, tai dykaduonių auginimas, kurie nieko kito nedaro, kaip tik reikalauja iš kitų, kad jiems duotų. Aišku, tokia demotyvacija paliekama spręsti darbdaviui.

Na, nauda valstybei kaip ir aiški. Padidėja atlyginimas, surenkama daugiau mokesčių, gal net ir vidutinis atlyginimas padidės. Bus galima prieš Briuselį pliusą užsidėti. Bent jau dirbantieji neis Seimo langų keisti, o tai irgi neblogai. Kaip nežiūrėsi, o valstybei, iš pirmo žvilgsnio, nieko blogo neatsitiks.

Ir lieka verslininkai, kurie ir turės tą MMA mokėti. Man toli eiti nereikia, giminės turi IĮ ir samdosi du darbuotojus. Laikai ne geriausi, todėl jiems moka MMA, o patys po pusę etato susiforminę, nors dirba be savaitgalių. Į mano klausimą, kas būtų, jei MMA padidėtų 200 Lt, atsakė, kad atleistų vieną darbuotoją. Nes tiesiog nėra pinigų, kad sumokėtų padidėjusius atlyginimus, o po to bankrutuotų, nes su likusiu darbuotoju visų darbų neapsidirbtų. Realiai per pusmetį atsirastų 4 nauji bedarbiai. Valstybė dėl papildomų 4 bedarbių nenumirs. Taigi tai visai ne argumentas, nes mūsų darbdaviai jau įprato prie tokių kaitaliojimų.

O, va, investuotojai, šito negali suprasti. Ir tas nesupratimas ateina iš dviejų šaltinių: tai MMA nepastovumas ir nenuspėjama biurokratija. Teko dalyvauti projekte, kuris turėjo skatinti investicijas į Lietuvą. Todėl buvo padaryta potencialių investuotojų apklausa siekiant suprasti, kaip priimamas sprendimas dėl investavimo ar investicijų nutraukimo.

Taigi investavimui labai svarbu, kaip greitai bus galima pradėti gauti pelną. Tarkim, čekai sugeba taip viską organizuoti, kad per metus pakeičiama žemės paskirtis, detalieji planai, pastatoma gamykla, apmokinami darbuotojai, pastatomas logistikos centras bei pritaikoma infrastruktūra – tarkim, atsiranda gaisrinė ir greitosios pagalbos punktas! Atsiliepimai apie Lietuvą dažnai, atrodo, susivesdavo į tai, kad reikia paremti tam tikrą įmonę ir biurokratai viską išspręs. Nei aišku, kiek paremti, nei kada bus viskas išspręsta, o dar dažniau atvykusiems atstovams net nepavykdavo susitikti su vietinės administracijos atstovais. Dėl šios priežasties Lietuva nepapuola į ilgąjį patraukliųjų sąrašą, o apie trumpąjį net nekalbu. Gal todėl tik IBM su “Barclays” ir gali Lietuvoje ką nors veikti, nes biurui išsinuomoti biurokratų leidimo nereikia.

Kada investuotojas priima sprendimą, ar perkelti savo investicijas? Labai paprastai: tiesiog žiūri bendrą mokesčių naštą verslui. Ir kai tik atsiranda kitur mažesnė, perkeliamas verslas be jokių sentimentų. Lietuva jau seniai nėra pigiausias kraštas, nors dauguma darbuotojų šauktų, kad atlyginimai yra maži, ir Airijoje daugiau moka. Tik tenai darbuotojas du kartus daugiau Big Mac gali nusipirkti, bet čia jau kiekvienam spręsti asmeniškai. O, va, toks MMA padidinimas tik padidina mokesčių naštą verslui.

Todėl ir neateina į Lietuvą investuotojai, o vėliau jau suveikia kitas principas. Apie 4% lietuvių valdo daugiau negu 80% Lietuvos turto. Kaip suprantate, esant tokiam santykiui konkurencija net nekvepia. Todėl niekas nemažina produktų kainos ir nedidina darbuotojų atlyginimo. Juk konkurentai neateis. O tuo atveju, jeigu valstybė sugalvotų įsikišti, irgi yra sprendimas. Pasiūlom dar daugiau mokesčių mokėti. Juk neatsisakys, kai biudžete tokia skylė. Šiuo žingsniu oligapolijos nušauna kelis zuikius: pribaigia mažus konkurentus, atbaido investuotojus ir tuo prisidengdami neproporcingai sumažina atlyginimus bei pakelia kainas. O po kainų padidinimo pasirodys, kad už 1000 Lt nusipirksi daiktų mažiau negu tuomet,  kai gaudavai 800 Lt.

Bet kam tas rūpi, juk MMA sumažinimas duotų rezultatus tik po kokių 10 metų, ir tai tik tuo atveju, jeigu investuotojai susidomėtų. Niekas nenori ilgai laukti 10 metų, nes valgyti norisi dabar.

Papildymas

Dar vieną gerą pastebėjimą pateikė Žilvinas. Dings pigios paslaugos. Ar pastebėjote, kad nebeliko vasaros metu ledų pardavėjų. Kiek reikia parduoti ledų porcijų, kad uždirbti MMA 1000 Lt.? Pagal www.tax.lt tai butu 1625 Lt. Jeigu nuo kiekvienos porcijos po 1 litą pelno. Tai reiktų parduoti 1625 porcijas. Kažkaip sunkiai tikisi, kad tiek parduosi. Taigi reikia kelti antkainį nors iki dviejų litų. Bet tada kas mokės už ledų porcija po 4 litus. Turbūt niekas nemokės, bet už tai pradės kalbėti apie prekybininkų antkainius.

Share/Bookmark

“Aš manau, kad čia kaip tik turime matyti iššūkį – padėti valdžiai suvokti, kad jeigu jie toleruoja mažus atlyginimus mokytojams, mažas pensijas, tai jie taip pat turėtų labai draugiškai visi sutarti, kad reikia susitaikyti su didėjančia tolerancija kontrabandai, mokesčių nemokėjimui, šešėliniams atlyginimams, nes valstybės biudžete yra sutinkama turėti mažiau pinigų”.

Taip sakau aš. O štai taip sako Andrius Kubilius:

“Aš manau, kad čia kaip tik turime matyti iššūkį – padėti žmonėms suvokti, kad jeigu jie toleruoja kontrabandą, tai jie taip pat turėtų labai draugiškai visi sutarti, kad reikia mažinti atlyginimus mokytojams, pensijas, nes tolerancija kontrabandai, mokesčių nemokėjimui, šešėliniams atlyginimams reiškia, kad valstybės biudžete yra sutinkama turėti mažiau pinigų”.

Tarp pasakymų skirtumas nedidelis. Klausimas: kur priežastis, o kur pasekmė?

Share/Bookmark

Tinklaraštininkas Karolis sureagavo į blogosferoje plėtojamą temą apie rektorių didelius atlyginimus. Suprask, jie didesni nei Prezidento, ministrų ar net Seimo narių. Beje, dėl pastarųjų, tai, mano nuomone, būtų solidaru šiuo metu grįžti prie ~4.000 atlyginimo, kuris buvo visai padorus iki paskutinio pasididinimo.

Bet kalba eina apie universitetų rektorius, kurie dabar užkliuvo taupančiai visuomenei. Jei tikėsime spauda, tai (visos sumos “ant popieriaus”):

• Prof. Romualdas Ginevičius (VGTU) -- 22.604 Lt/mėn.
• Prof. Benediktas Juodka (VU) -- 14.151 Lt/mėn.
• Prof. Valdas Žulkus (KU) -- 12.733 Lt/mėn.
• Prof. Raimundas Šiaučiūnas (KTU) -- 12.276 Lt/mėn.

Jų ir jų kolegų veideliai šmėsteli šiame video:

Visų pirma dėl VGTU rektoriaus: nemanau, kad žmonės turėtų būti baudžiami už darbštumą. Jei kažkas sugeba dirbti vadovaujamą darbą (už tai gauti atlyginimą) ir kartu vykdyti mokslinę veiklą (už tai gauti kitą atlyginimą), tai nematau absoliučiai jokios problemos. Kiekvienas iš mūsų, kuris kas rytą kulniuojame į darbą, turime teisę prisidurti dalyvaudami kokiuose nors moksliniuose projektuose, jei nieks nekviečia -- galime juos rengti ir vykdyti patys, galime skaityti paskaitas ir t.t. Žinoma, visur galima įžvelgti niuansų, bet ginu esminę vertybę -- žmogus turi teisę dirbti daugiau nei kuris nors kitas ir atitinkamai daugiau uždirbti.

Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis, mano žiniomis, nevykdo jokios mokslinės veiklos -- jo šiame blogiukų sąraše nematome. Arba atlyginimas neįspūdingas, arba jis jį kol kas slepia

Antra, nemanau, kad 8.000-9.000 Lt “į rankas” TOP menedžeriui yra kažkas įspūdingai daug. Lietuvos vidurkis tarp įmonių vadovų -- gerokai didesnis. Tai, kad rektoriumi gali būti renkamas tik profesorius (pataisykite, jei klystu. Kai kurie universitetai turi net amžiaus cenzą), gerokai sumažina pasirinkimą. Tad Roberto Dargio ar Neriaus Jasinavičiaus ir norėdami nepasamdytų Čia kur kas daugiau šansų ateityje turi Uspaskich

Taigi šiame rektorių atlyginimų “skandale” man kur kas įdomiau būtų sužinoti, kokie tikslai jiems buvo keliami bei kaip kiekvienam sekėsi juos asmeniškai įgyvendinti. Ir būtų idealu, jei vykdant švietimo reformą rektorių atlyginimus kaip nors būtų galima susieti su tos reformos tarpiniais rezultatais.

Share/Bookmark

Ką tik per “Lietuvos ryto TV” pasižiūrėjau E. Jakilaičio “TV forumą“, kuriame diskutavo (R. Palaitis, R. Vainienė, V. Milaknis) apie valdžios išlaidų mažinimą (sekant šia nuoroda greitai turėtų atsirasti laidos įrašas.)

Džiaugiuosi tuo, ką šnekėjo p. Milaknis. Ypač štai šituo:

• Mažinti visų institucijų išlaidas proporcingai nėra efektyvu. Ypač tarnautojų atlyginimai neturėtų būti šienavimo objektas. Kažkada Premjeras A. Kubilius tokį proporcingą mažinimą laikė solidariu, bet akivaizdu, kad p. Milaknis dabar vairuoja priešingai. Tai labai svarbus ir geras posūkis.

• Išlaidas reikia mažinti ne šienaujant, bet naikinant besidubliuojančias funkcijas, karpant neefektyvias programas.

• Dubliavimo eliminavimai turi būti atlikti iki galo (jei naikinam, tai naikinam).

Šios tezės yra esminis posūkis visame šitame valdančiosios koalicijos “taupymo” marazme. Man ypač patiko p. Milaknio užuomina, kad Valstybės kontrolė yra pasirengusi atskubėti į pagalbą kiekvienai institucijai, kuri negali aptikti savo neefektyvių procesų…

Dabar koalicijai ir Saulėlydžio komisijai belieka palinkėti:

• kad protekcinės išimtys būtų kuo mažesnio masto,
• kad su tarnautojas būtų elgiamasi žmoniškai, t.y. priimant optimizavimo sprendimus būtų žiūrima į funkcijas, bet ne į vardus ir pavardes,
• kad geri profesionalūs tarnautojai liktų valstybės tarnyboje (priklausymas koalicinei partijai nebūtinai yra profesionalumo požymis),
• kad p. Milaknio nepapjautų ginti savo teritoriją pasirengę ministrai,
• kad ministrų nepapjautų ginti savo teritoriją pasirengę visokie departamentų direktoriai,
• kad visas saulėlydžio procesas būtų kuo viešesnis. Kad būtų viešinami ir geri pavyzdžiai, kad kitos institucijos iš jų galėtų pasimokyti,
• kad visi šie palinkėjimai išsipildytų in corpore.

Žodžiu, užsirašau į p. Milaknio gerbėjų klubą (viena iš klubo veiklos krypčių – prižiūrėti, kad darbai nesiskirtų nuo žodžių )

Share/Bookmark