Santrauka
Tam kad kalbėt kas bus, reikia kalbėt kas yra.
Tam kad kažką statyt, reikia pagalvot ką turim.
Nes kartais naujo kūrimas negalimas be taisymo seno.
Bet juk prie seno greit priprantama, ir manoma kad taip ir turi būti.
Ir kartais reikia mažo vaiko, kad tas pareikštų kad karalius – nuogas.
O Valstybės pagrindų pagrindas – Konstitucija, tad pažiūrėkim kaip ji galėtų atrodyt.
Ir kaip galėtų atrodyt Šalis, jei Konstitucija būtų nors kiek keičiama.
Na ir taip pat – kokie galėtų būt pagrindiniai kitų vizijų momentai.
Ir pagaliau – kas tolimesnėj ateity bus (galėtų būt) su Pasauliu ir Lietuva joje.
Kur mes esame ir ko norim
Tūkstantis metų – gražus skaičius Valstybei. Tuo labiau, kad buvo ir pasiekimų didžių, ir praradimų skaudžių. Taip, mes turim kuom didžiuotis, taip, mes turim iš ko mokytis.
Bet praeitis – labiau istorikų rūpestis, mums reikia žiūrėt į ateitį, mums reikia galvot apie naują tūkstantmetį (nors tai ir labai nerimtai iš pirmo žvilgsnio atrodo).
Tačiau žvelkim kiek kukliau – kas Lietuvos laukia per artimiausius 100 metų? O jei klausimą dar labiau susiaurinus – ar išliks mūsų Konstitucija tuos artimiausius 100 metų? Kiek joje bus padaryta pakeitimų?
Nes kaip ten bebūtų, Lietuva girias viena pirmųjų konstitucijų Pasauly – Lietuvos Statutu, ir būtent tai užtikrino jos ilgalaikį klestėjimą (reikia atkreipt dėmesį, kad stabili Konstitucija užtikrina ir stabilumą pačioje Valstybėje).
Deja, nors dabartinė mūsų Konstitucija pakankamai pažangi, tačiau vis tik buvo priiminėjama ne visai stabiliomis sąlygomis, tai ir nėra pilnai išbalansuota; dar blogiau – visi dabar daromi pakeitimai ją tik dar labiau ardo, griauna jos vientisumą.
Bet nežiūrint į tai, Konstitucija veikia, ji turi savo dvasią (kaip kad yra pareiškęs Konstitucinis teismas – KT).
Tačiau čia verta pastebėt, kad pačios Konstitucijos dvasia – tai antrinis dalykas, kur kas svarbiau – Tautos, Valstybės dvasia. Ir tik tuom remiantis galima daryt Konstitucijos pakeitimus (juk ir Statutai buvo keičiami), negalima Konstitucijos kaitaliot remiantis kitais teisiniais dokumentais (kokie jie bebūtų geri, jie vis tik žmonių sudaryti, o pagal savo esmę yra žemesni nei Konstitucija).
Mūsų Tautos dvasia reikalauja save gerbiančios savarankiškos Valstybės, ir dar labiau – Demokratinės valstybės, kur kiekvienas žmogus būtų už ją atsakingas, ir tuo pačiu – turėtų savęs vertą Vadovą, kuris savo autoritetu (ir sugebėjimu mus pajaust) galėtų stabilizuot kartais per didelius mūsų norus.
Ir šiuo požiūriu galim kalbėt apie tokią vertikalę: Žmogus (Tauta) è Valstybė (Valdžia) è Prezidentas.
Bet tai tik formali vertikalė, labiau pabrėžianti faktą, kad lemiamu atveju viską nulems mūsų išrinktas ir turintis autoritetą Žmogus, siekiant kad begalinės parlamentinės rietenos (kurios esant demokratijai neišvengiamos) neparalyžuotų visos Šalies.
Tad dabar pakalbėkim apie Valdžią – horizontalę, kuri atskirus žmones apjungia į vieningą Tautą ir nukreipia mus garbingiems darbams siekti.
Ir štai čia mes ir vėl galim aiškiai išskirt tris sudėtines Valdžios dalis: Seimas ó Vyriausybė (Prezidentas) ó Teismas (šiame horizontaliame lygy atsiduria ir Prezidentas, tuom pabrėžiant kad kiek jis bebūtų moraliniu autoritetu, faktiškai jis nėra aukščiau valdžios; beje, tai pažymėta ir esamos Konstitucijos 5 str. 1 d.).
(šioje vietoje reikia pažymėt, kad kaip fiksuojam Prezidentą Vyriausybės vadovu, lygiai taip pat turi būt fiksuojami ir Seimo bei Teismo vadovai, ir lygiai taip pat kaip ir Prezidentas jie turi būt renkami Tautos).
Ar tai apie ką kalbu, yra kažkas kardinaliai naujo? Kad kaip ir nėra. Tiesiog verta atkreipt dėmesį kad veikiančioj Konstitucijoj (VK), jos įžangoj yra pabrėžtas Tautos absoliutas Valstybei, o VK 77 str. pasakyta „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“, o visos kitos Valdžios įstaigos veikia Konstitucijos ribose ir tarnauja žmonėms (VK 5 str.), t.y., Tautai.
Taip kad šis vertikalus lygis yra Tautos dvasia ir Konstitucijos raidė, tad ir visa kita turi bazuotis ant šios vertikalės.
Lygiai taip pat Konstitucijoj aprašomas ir horizontalus valdžios lygis Seimas – Vyriausybė – Teismas, tik va jų galios (ir renkamumas) nėra tinkamai subalansuoti; akivaizdu, kad demokratinėj visuomenėj joks Valdžios vadovas negali būt parenkamas tik iš uždaros ‘draugų grupės’ be Tautos pritarimo. Va kad ir Seimo Pirmininkas – kodėl jį renka patys seimūnai, kodėl neatsiklausia Tautos nuomonės? Nes juk aišku, kad Seimo Pirmininkas, išrinktas Tautos, turės daugiau galių nei parinktas Seimo, kuris gali jį rintis iš sau palankesnių (ir adekvačiai – be jokių skrupulų gali atstatydint sau nepalankų pirmininką – matom kaip Seimas sunkiai mažina savo atlyginimus).
Dar blogesnė padėtis su teismais, kurie savo vadovu renkas tik iš savo aplinkos (‘ložės’) atstovų (Seimo Pirmininku bent jau tampa vienas iš mūsų išrinktų).
Tad: VISI aukščiausi Valdžios vadovai turi renkami tiesiogiai Tautos! (atsižvelgiant į jų statusą/kvalifikaciją).
Verta atkreipt dėmesį, kad veikiančioje Konstitucijoje nėra tinkamai atidalinti įgaliojimai tarp skirtingų Valdžios įstaigų (Seimas, Vyriausybė, Teismas) – štai naujai išrinktas Seimas paleidžia Vyriausybę (na, formuoja naują ankstesnei atsistatydinus), o štai Teismai egzistuoja nepriklausomai nuo jokių rinkimų ir nėra niekam atskaitingi – formaliai Seimas turi teisę atleist teisėjus (VK 74 str.), tačiau teisinis mechanizmas tam neaiškus, ir prie visa to – net Seimo kontrolieriai neturi teisės tirti teisėjų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo (VK 73 str.).
O to demokratinėje visuomenėje būt negali, bet kuri uždara grupuotė be kontrolės iš išorės su laiku išsigimsta (ką ir matom dabar kilusiame pedofilijos skandale).
O iš kitos pusės bet kokios įstaigos efektyviam darbui labai reikalingas stabilumas ir ilgalaikės perspektyvos numatymas. Ogi pas mus – Vyriausybė išvis negali nieko ilgalaikio planuot (bet kuriuo momentu Seimas jai gali reikšt nepasitikėjimą), o ir pats Seimas pusmetį prieš rinkimus yra absoliučiai nedarbingas (o ir po rinkimų panašiai – įstatymų leidyba vis tik labai specifinis darbas, kurio niekas nemoko).
Ar tai naudinga Lietuvai, ar tai yra Tautos dvasioje, nejau nestabilumo reikalavimas gali būt įrašytas į Konstituciją?
(įdomiai Vyriausybė sprendė savo stabilumo klausimą leisdama seimūnams tapti ministrais; VK 60 str. 2d. kalbama tik apie tokio skyrimo galimumą, kai tuo tarpu galimumą likti Seimo nariu imperatyviai neigia VK 63.7 str.)
Kaip turėtų būti
Būdami Valstybės suverenu (VK 1 str.) mes turim teisę reikalaut kad Valstybės įstaigų galios būtų subalansuotos (bei tinkamai atskirtos) ir tuo pačiu turėtų ilgalaikės veiklos perspektyvą.
Tam mes turim siekti:
a) Seimas – permanentinis.
b) Vyriausybė – stabili (sudaryta iš profesionalų).
c) Teismų pirmininkai – renkami.
Visi šie reikalavimai nepažeidžia nei Tautos, nei Konstitucijos dvasios, tik nekuriose vietose kertasi su Konstitucijos raide.
Va, VK 55 str. kalbama apie Seimo narius renkamus ketveriems metams (paryškinta mano), bet vos prabylama apie pakartotinius rinkimus, kažkodėl tai naujai išrinkto Seimo nario įgaliojimai sutrumpėja. (beje, Konstitucijos keitėjai pažeidė Konstitucijos dvasią ir fiksuodami Seimo rinkimų datą (VK 57 str.), ypač atžvilgiu pirmalaikių Seimo rinkimų). O taip vis tik pažeidžiamos naujai išrinkto Seimo nario konstitucinės teisės, o ir – tokia padėtis žeidžia Rinkėjus – Tautos suverenus (ar tik ne dėl to mes rinkimus imam ignoruot?)
O juk pakanka aiškiai užfiksuot, kad Seimo nariai (akcentuojamas turi būt žmogus, o ne institucija!) renkami ketveriems metams, ir tada viskas įgyja savo pirminę prasmę – tuo labiau, kad Seimas laikomas veiksniu „kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių“ (VK 55 str. 2d.).
(šioje vietoje reiktų kalbėt apie naujus Seimo (pirmininko?) įgaliojimus pasikeitus daugiau kaip 3/5 Seimo narių: VK 55 str. 2d.)
Ši elementari VK raidės korekcija grąžintų orumą rinkėjams ir eliminuotų Seimo pusmečio priešrinkiminį neveiklumą. (beje, tuo pačiu prapultų ir naujai išrinkto Seimo pusmečio ‘debilumas’ kol naujieji nariai mokytųs dirbti – vienas nepatyręs seimūnas viso Seimo darbo iš esmės netrukdys).
Panaši situacija ir su Vyriausybe, tik čia situacija sudėtingesnė: iš vienos pusės VK 5 str. 3 d. akcentuoja kad „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, o štai toliau (VK 92 str. 4 d.) duodama suprast kad Vyriausybė yra Seimo ar/ir Prezidento tarnaitė (beje, šioje vietoje pasidaro nebeaišku, kodėl vienu atveju tie įgaliojimų grąžinimai yra formalūs, o kitu – ne).
O kadangi „Tautos ūkis ir darbas“ (Konstitucijos IV skirsnis) yra pirmiau nei „Lietuvos Respublikos Vyriausybė“ (VII skirsnis), akivaizdu kad profesionalai Vyriausybėj yra svarbesni nei visokios politinės struktūros. Tad aišku, kad kitų Valdžios įstaigų pasikeitimas niekaip negali tiesiogiai įtakot Vyriausybės, ji gali būt keičiama tik bendra pasitikėjimo (ne)praradimo tvarka.
(šioje vietoje verta dar kartą pacituot VK 5 str. 1 d.: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“ (‘ir’ paryškinta mano) – akivaizdu kad konstituciniame lygmeny Vyriausybė sutapatinta su Prezidentu!)
Šiuo požiūriu panaši situacija ir su Teismais – jie irgi sudaryti iš profesionalų, tik! Jie niekam neatskaitingi, jų niekas nekontroliuoja ir neteisia, jų niekaip neįtakoja nei Tautos suverenas, nei kokia Valdžios įstaiga. Taip kad: būtina įvest Teismų atsiskaitomybę kitoms Valdžios įstaigoms (bent jau Seimo kontrolieriams), o ir numatyt galimybę Tautai (suverenui) rinkt bei atšaukt teisėjus (tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai; vykstant rinkiminei kompanijai nė vienos Valdžios nei vienas pareigūnas negali būt absoliučiai ramus ir nekritikuotinas).
Rinkimų problemos
Konstitucijos 4 str. sakoma: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Matome kiek yra išaukštinamas Rinkėjas, jam netgi yra suteikiama teisė tiesiogiai vykdyt savo galią! (ypač tada, kai ‘demokratiškai išrinkti atstovai’ nepatenkina to pasitikėjimo).
O ką mes turim… deja, tai kas yra galima įvardyt vienu žodžiu: „cinizmas“ – rinkėjas vienąkart nubalsavo (nesvarbu ar už alaus butelį ar sriubos lėkštę), o toliau tas ‘išrinktasis’ atvirai ignoruoja rinkėjo nuomonę (nors dalis (!!?) išrinktųjų lyg ir važinėja susitikt su buvusiais rinkėjais… bet kokia iš to nauda?)
Dar viena didžiulė rinkimų bėda – partiniai sąrašai. Nors bandoma teigt, kad proporciniai rinkimai geriau, bet taip galima buvo bandyt sakyt tik nebrandžios demokratijos sąlygomis, kai partijos išties buvo reikalingos žmonių atstovavimui valdžioje (kad ir garsusis 6 straipsnis sovietinėse konstitucijose). Tuo tarpu stiprėjant žmonių sąmoningumui jie save gali išreikšt tiesiogiai be jokių partijų-tarpininkių.
Šiuo požiūriu mūsų Konstitucija pažangi – partijos pažymėtos tik vienoje vietoje, jų neišskiriant kartu su bendrijomis ir asociacijomis. Tačiau kodėl Rinkimų įstatyme bendrijos ir asociacijos liko praignoruotos – neaišku. Kaip ir neaišku kodėl šiuo įstatymu būtent partijoms atiduota pusė Seimo vietų, ir prie visa to – grubiausiu būdu pažeidžiant VK? Nes Konstitucijoj kalbama apie rinkimus „remiantis lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“ (VK 55 str. 1d.), o partiniai sąrašai sudaromi neaiškiais kriterijais (neatmestina ir korupcija), o ir asmenys, įtraukti į partinius sąrašus tampa ‘lygesniais’ nei kiti kandidatai (asmuo, turintis pinigų, gali save išsikelt pats, ir dar įsitraukt kad ir į visus partinius sąrašus). Ir šiuo požiūriu net ir reitingavimas nieko nekeičia: balsuodamas už charizmatišką partijos lyderį (gal jis pats ir yra vertas būt Seimo nariu, o gal be kitų asmenybių (gal net įrašytų paskutinėje sąrašo eilutėje) išvis nebūtų išrinktas) aš neišvengiamai balsuoju ir už visą jo sudarytą sąrašą, neturiu teisės nieko iš jo išbraukt, galiu tik nekuriems suteikt vargiai juntamą pirmumą.
Ir tokiu būdu partinių sąrašų sudarytojas paneigia rinkimų lygumą, tiesiogiškumą ir slaptumą, sąrašiniai kandidatai naudojas kitų kandidatų privalumais (jau nekalbant kad po rinkimų galima ‘įkalbėt’ aukščiau stovinčius ‘išrinktuosius’ atsiimt savo kandidatūras).
Dar viena Rinkimų įstatymo yda – kandidatai įgyja teisinę neliečiamybę be pasižadėjimo būt sąžiningais, laikytis įstatymų ir po rinkimų būtinai dirbti mums. Nes jei rinkėjas tokiu kandidatu pasitiki ir jį išrenka, o šis paskui atsisako vykdyt rinkėjams duotus priesakus, atsisako jiems atstovaut – tai juk akivaizdu, kad iš rinkėjo pasitikėjimo buvo žiauriausiu būdu išsityčiota, o pats ‘išrinktasis’ dėl tokio savo cinizmo niekaip nėra baudžiamas.
Tai nejau po visa to rinkėjas eis į kitus rinkimus?
Bet kam tai naudinga?
Tad! – būtina kad prieš registruojant kandidatą šis prisiektų, o jau paskui jei jis tą priesaiką sulaužytų – prarastų teisę vėliau būt renkamas (precedentas jau yra).
Diskutuotinas klausimas kiek procentų rinkėjų turi dalyvaut kad rinkimai būtų laikomi įvykusiais, bet pilnai priimtina nuostata kad išrinktu laikomas gavęs daugiau kaip 50% balsavusiųjų balsų. Tačiau kardinaliai keistina tvarka dėl pakartotinių rinkimų. Pirm, reikia neribot tokių rinkimų skaičiaus, antr – į sekantį rinkimų etapą turi patekt tiek kandidatų, kad jų gautų balsų suma sudarytų bent 50% balsavusiųjų – kad pirmame etape galėtumėm būt laisvi savo pasirinkimuose, o sekančiuose – turėtume iš ko rinktis.
Ir dar būtina kiek galint greičiau įteisint išrinktųjų atšaukimo įstatymą – tai, beje, įpareigoja VK 5 str. 3d.: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“: valdžios įstaigas juk sudaro atskiri asmenys, tad geriau atšaukt juos, nei laukt kol Tauta pasinaudos VK 3 str. 2 d. ir bandys ‘paneigt’ pačias įstaigas.
Referendumų būtinybė
VK 9 str. teigia: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. O realiai – mes priversti gyvent pagal kažkieno ‘naktinius sprendimus’. Ir vėl klausimas – kodėl valdantieji taip nepasitiki Tauta? Ir ko jie taip sulauks?
O juk kur kas būtų geriau jei visais rimtesniais klausimais būtų skelbiami referendumai – kuom gi blogas Šveicarijos pavyzdys? Tuo labiau, kad tam net ir Konstitucijos keisti nereikia: VK 9 str. 2d. teigia: „Įstatymo numatytais atvejais referendumą skelbia Seimas“.
O juk tokių neaiškių klausimų Valstybėje – tiek ir tiek, kodėl Seimas priima tokius sprendimus, kuriuos paskui būna priverstas atšaukt dėl Tautos nepritarimo, negi būtų buvę blogai Jos pasiklaust iškart?
(o pagaliau – kodėl taip dažnai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, kai tuo tarpu Tauta net ir pačią Konstituciją gali keisti, kodėl seimūnai taip Tauta nepasitiki?).
Konstitucijoj numatyta, kad „Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas“ (VK 64 str. 1 d.), tai kodėl neįvedus geros tvarkos sesiją pradėt ir baigt referendumu? Tokiu būdu turėtume 4 kasmetinius referendumus, kurie kaip tradiciniai (pastovūs) daug lėšų nepareikalautų. Dar labiau – juos suderinus su rinkimais dar galima būtų kažkiek ir pataupyt.
O prie visa to – tai būtų labai gera priemonė pilietinei visuomenei vystytis.
Tiesiog – jei tokie rinkimai/balsavimai vyks dažnai, tai išrinktieji bus verčiami išties rimtai dirbti, nes tada ir jų atšaukimas nebebūtų problematiškas.
Bet juk kažkam tai būtų neparanku? Bet čia jau jų asmeninė bėda, mums (Tautai) reikia kad išrinktieji dirbtų rimtai. Ir nereikia gąsdint Valdžios nepastovumu – jei Valdžia gerbs Rinkėją, tai ir rinkėjas gerbs savo išrinktą Valdžią.
Seimas, Seimo nariai
Konstitucijoj numatyta, kad įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas būtų sudaryta iš 141 nario (VK 55 str.), tačiau pasižiūrėjus į Seimo posėdžių lankomumą akivaizdu kad jų tiek akivaizdžiai per daug, įstatymus priiminėja žymiai mažesnė seimūnų grupelė. Aišku, kad kaip atsvara monarchijai kuo daugiau piliečių nori dalyvaut Valstybės valdyme, bet juk akivaizdu, kad mažesniame kolektyve lengviau galima pasiekt susitarimą.
Tuo labiau kad siekiamybė yra ne įstatymų kiekybė, o jų kokybė, o Tautos atstovavimą geriausiai galima užtikrint būtent referendumais (tai juk vienas pagrindinių Konstitucijos straipsnių).
Tad šiuo požiūriu tikrai galima būtų apsiribot 71 Seimo nariu – tiek kiek yra numatyta rinkiminių apygardų, atsisakant būtent ’sąrašinių’ kandidatų. Nes apygardose išrinkti Seimo nariai akivaizdžiai atstovauja žmones vietose, o štai tie ’sąrašiniai’ – jie juk realiai yra kažkurios grupuotės statytiniai (beje, dar blogiau, kadangi Konstitucijoj numatyta kad Seimo narys nuo nieko nepriklauso (sic! jis priklausomas nuo rinkėjų!), tai toks ’statytinis’ gali spjaut į jį iškėlusią grupuotę ir tapti visai nevaldomu – ar ne tą mes dabar Seime turim?).
Kažkuria prasme galima teigt, kad ’sąrašiniai’ seimūnai yra antikonstituciniai – Konstitucijoj pasakyta, kad „Seimą sudaro Tautos atstovai“ (VK 55 str.), bet partinius sąrašus sudarinėja pakankamai uždaros žmonių grupelės pagal jiems asmeniškai naudingus kriterijus, ir tie kriterijai nebūtinai turi atitikt Tautos lūkesčius.
Glaudžiai su ’sąrašiniais’ seimūnais susijęs ir Seimo narių atšaukimo įstatymas (o jis – būtinas): kadangi „Suverenitetas priklauso Tautai“ (VK 2 str.), tai akivaizdu kad Tauta, iškėlusi savo atstovą, turi lygiai tokią pačią teisę jį ir atšaukti (nes „niekas negali savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, VK 3 str. 1d.). Tik va: rinkiminėj apygardoj išrinktas atstovas yra atskaitingas savo Rinkėjams, jie jį gali (turi galėti!) ir atšaukti, o štai ’sąrašinis’… gal tokį gali atšaukt jį iškėlusi partija? Tuo labiau, kad buvo balsuota būtent už partiją, už jos programą, o ne asmeniškai už kandidatą? Tačiau tokiu atveju gaunas, kad toks seimūnas vykdo ne Tautos, o tos uždaros grupuotės valią, kas prieštarauja VK 59 str. 4 d.
Bet jei toks narys nebeatstovauja jį į sąrašus įtraukusiai grupuotei, jis nebeatstovauja niekam! Ką atstovauja seimūnas, išrinktas konservatorių sąraše, bet perėjęs pas socialdemokratus, kurios partijos atstovas turėtų būt paskirtas į Seimą, jei toks ’sąrašinis’ atsisako mandato ar numiršta? O jei toks dar kartą užsimanys pakeist partiją – toks juk parsiduodantis (kas galit paneigt), kokia tokių parsidavimų kaina?
Taip kad – daug kazuistikos sukelia tie ’sąrašiniai’, ir vienintelis kelias tai išspręst – tiesiog jų atsisakyt (Gordijaus mazgo sprendimo būdas).
Tuo labiau kad vystantis pilietinei visuomenei nebereikia kažkokių tarpininkų, (esą) atstovaujančių rinkėjus. (Dar įdomiau, kad renkant Aukščiausiąją Šalies valdžią bent pusę savo atstovų Tauta gali išsirinkt tiesiogiai, Vietos savivaldoje visus 100% mandatų įstatymiškai uzurpuoja partijos, taip atimdamos gyventojams tiesiogiai išsirinkt savo atstovus).
Dar šioje vietoje verta pastebėt kad būtų gera praktika kai balsuodami už kandidatus į Seimo narius iškart žinotume jų būsimus padėjėjus (būtų pateiktas jų sąrašas), ir balsuodami galėtume juos reitinguot. Nes vis tik apie žmogų daug ką pasako ir jo pasirinkti draugai, Seimo nario Pirmasis padėjėjas nekuriais atvejais (liga, komandiruotė) galėtų pakeist patį seimūną.
Plius – tokiu būdu mes galėtume lengviau numatyt ir rezervą kitiems rinkimams.
Yra ir dar viena galimybė – rinkt 60 Seimo narių, po vieną iš kiekvienos Savivaldybių tarybų rinkimų apygardos, ir dar 11 – visos Respublikos mastu (kažkas panašaus į Aukštesnįjį ir Žemesnįjį Seimą), bet lygiai taip pat galima apsiribot ir tik 60 Seimo narių (plius Seimo Pirmininkas).
Prezidentas ir vyriausybė
Kasdienį žmonių gerbūvį užtikrina tiesioginė valdžia – Vyriausybė, ir tai turi būt specialistų vyriausybė.
Kaip jau buvo pastebėta, pagal VK Prezidentas su Vyriausybe yra suporuoti. Drįsčiau manyt, kad taip yra gerai: specialistų Vyriausybei vadovauja asmuo, išrinktas iš tos pačios Tautos ir turintis tiesioginį Tautos pasitikėjimą. Tokiu būdu Vyriausybė bus apsaugota nuo visokių politinių nestabilumų, o iš kitos pusės – kandidatai į prezidentus savo programose galės žadėt pakeist prastai dirbančius ministrus (tokią galią turėtų ir Seimas, bet galutinis žodis priklausytų Prezidentui).
Ministerijų skaičiaus būtinybę turėtų apspręst įstatymdaviai (Seimas) kartu su Prezidentu, ministrų kandidatūras parinktų Prezidentas (esant reikalui), lygiai taip pat – ir Ministrą Pirmininką (ar jį irgi turėtų tvirtint Tauta?)
Prezidentinę instituciją reiktų kiek pakeist, kandidatas turėtų pristatyt savo komandą (patarėjus), kurią rinkėjas galėtų reitinguot, aukščiausius balus gavęs komandos narys būtų skelbiamas viceprezidentu. (Reikia įteisint ir buvusių prezidentų vadinimą eksprezidentais – tai padėtų išvengt nemažai juridinių dviprasmybių).
Prezidentui būtų atskaitingi Seimo pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, jis tiesiogiai kontroliuotų VSD ir jėgos struktūrų darbą – tai vis tik vienintelis tiesiogiai Tautos išrinktas atstovas (galima, aišku, kalbėt ir apie tiesiogiai išrinktus Seimo atstovus, bet tai tik įneštų daugiau sumaišties).
Ir tuo pačiu – tiek Seimas, tiek ir Aukščiausiasis teismas turi turėt teisę inicijuot referendumą nepasitikėjimui Prezidentu pareikšt; tokio referendumo žlugimas reikštų nepasitikėjimą ta institucija (vadovu ir juos parėmusiais).
Teismai, Konstitucinis teismas.
Specifinė valdžios institucija – Teismas; akivaizdu kad ten turi dirbt aukštos moralės ir savos srities specialistai. Bet tam kad Teismus kontroliuot galima rimtai pagalvot apie Prisiekusiųjų teismą.
Bet tai – ne iškart (tuo labiau, kad Prisiekusieji – brangus malonumas), pradžioj pakanka įvest Aukščiausiojo Teismo pirmininko tiesioginę atsakomybę prieš Prezidentą, Prezidentui suteikt teisę reikšt nepasitikėjimą (skelbt referendumą) AT Pirmininku. Kaip ir su Vyriausybe kandidatai į prezidentus galėtų reikšt nepasitikėjimą atskirais teisėjais, išrinktasis Prezidentas per AT Pirmininką galėtų siekt tų teisėjų darbo nagrinėjimo (apkaltos).
Tuo pačiu būtina įvest teismuose vidinės kontrolės sistemą: jei aukštesnis teismas pakeičia žemesniojo sprendimą, tokio teisėjo darbas turėtų būt analizuojamas be eilės.
Nes kol kas tie teismų nutarimų apskundimai ne tiek tarnauja teisingumui kiek advokatų pasipelnijimui, jei teisėjas jaus savo atsakomybę, mažiau bus nepatenkintų, greičiau bus nagrinėjamos bylos. Ar ne perdaug valdžios galių atiduota teismams, ar daugelio funkcijų negalėtų atlikt kitos valdžios įstaigos?
(dar vienas būdas didint teismų efektyvumą (tiesa, tuo pačiu mažinant advokatų pelnus) – priimt nuostatą kad teisminio proceso metu senaties termino skaičiavimai stabdomi: kai nebebus galimybės prisidengt senatimi, nebebus prasmės ir vilkint teismo procesą).
Atskirai reikia pakalbėt apie Konstitucinį teismą (KT). Nors jam Konstitucijoj skiriamas visas skirsnis, tačiau realiai dabar susiklosčiusi KT veikla net ir labai nusipelno kritikos. Vien tai kad priimta manyt, kad KT sprendimai neskundžiami, pažeidžia Konstitucijos bei Tautos dvasią: vis tik galutinis suverenas yra Tauta.
Labai diskutuotina ir nuostata, kad ydingas įstatymas nustoja galios tik nuo KT sprendimo paskelbimo datos; reikia pastebėt, kad Konstitucija yra virš KT, o VK 7 str. teigia: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Tad: KT tik konstatuoja teisinės normos negaliojimo faktą, KT nekeičia pačios Konstitucijos (kaip kad ir įstatymų nekuria), tad kas yra neteisėta šiandien, pagal VK 7 str. buvo neteisėta ir vakar! (VK 107 str. kalba tik apie tokio įstatymo tolimesnio taikymo uždraudimą).
Ir dar vienas papildymas Konstituciniam Teismui: jis privalo nuolatos sekti įstatymų leidybą, neleistina kad Konstituciją pažeidžiantys teisiniai aktai galiotų iki kol koks ‘neišmanėlis’ jais suabejotų pareikšdamas kad karalius nuogas.
Aukščiausieji Valdžių vadovai ir nepasitikėjimas jais
Stabilumo Valstybėje užtikrinimui tikslinga įvest normą, kad visi aukščiausieji Valdžių vadovai būtų renkami tiesiogiai Šalies piliečių, tik turi skirtis jų iškėlimo principai.
Kandidatu į Prezidentus turėtų būt galima kelt bet kurį Šalies Pilietį, į Seimo Pirmininkus – bet kurį jau išrinktą Seimo narį (išrinkimas Seimo pirmininku jo mandato galiojimo nepratęsia), į AT pirmininkus – bet kurį iš teisėjų. Teisę kelt kandidatus suteikiama bet kuriai iš Valdžių bei organizuotoms ir registruotoms žmonių grupėms (paliekant formalią galimybę ir patiems žmonėms kelti savo kandidatūras).
Sudėtinga kalbėt apie Valdžių vadovų kadencijų trukmę, bet tikslinga įvest įgaliojimų pasitikrinimą pasikeitus jų vadovaujamos įstaigos 3/5 asmeninio sąstato (vertinant tiesioginio pavaldumo asmenis).
Atskirai reikia pakalbėt ir apie renkamų atstovų kadencijų skaičių. O tam reikia įvest normą, kad 3 ir tolimesnes nuosekliai kadencijas tas pats asmuo gali būt išrinktas tik pirmame rinkimų etape, gavęs ne mažiau kaip (50+10*(n-2)% visų rinkėjų balsų (n – nuoseklios kadencijos eilės numeris). Jei asmuo tiek % balsų negauna, į sekantį rinkimų etapą papuola likę kandidatai (jei tokiu būdu pažeidžiama >50% taisyklė, rinkimai skelbiami iš naujo.
Tokia pačia tvarka kaip ir keliant kandidatus, turi būt keliamas ir nepasitikėjimo Valdžios vadovais klausimas (galutinį sprendimą priima Rinkėjai referendumo būdu). Tik! – nepasitikėjimo iniciatoriai turi jaust asmeninę atsakomybę: jei rinkėjai atmeta nepasitikėjimą duotu vadovu, atsistatydint privalo jį iniciavusieji (piliečių grupei skiriama bauda su tos grupės išregistravimu).
Keliant nepasitikėjimo vadovu klausimą turi būt įvertinta ar dar tas Vadovas gali eit pareigas iki referendumo pabaigos, ar tam laikotarpiui pareigas turi perimt jo pirmasis padėjėjas, ar – kraštutiniu atveju (skelbiant nepaprastąją padėtį?) duotos Valdžios įgaliojimai išvis sustabdomi (valdymą perima kitos Valdžios institucijos).
Darbas su rinkėjais
Kadangi ”Suverenintetas priklauso Tautai“ (VK 2 str.), tai ir Seimo darbas turi būti viešas. Dar labiau – išrinktas Seimo narys privalo reguliariai atsiskaityt savo rinkėjams (ir vėl klausimas – kam atsiskaito ’sąrašiniai’ nariai?), bet ta atsiskaitymo tvarka nėra reglamentuota.
Tad – būtų tikslinga kad kiekvienoje rinkiminėje apylinkėje būtų įrengtos Seimo būstinės (atstovybės), kurioje pastoviai dirbtų vienas iš Seimo nario padėjėjų, ir į kurias nustatyta tvarka atvyktų Seimo nariai. Tokios atstovybės turėtų būt videotelekonferenciniu ryšiu sujungtos su Seimo posėdžių sale, kad Seimo narys galėtų dalyvaut posėdyje net ir būdamas rinkiminėje apygardoje.
Tuo pačiu tokių Seimo atstovybių būdu būtų supaprastinta ir eilinių rinkėjų galimybė stebėt Seimo darbą, valdžia būtų priartinta prie Tautos (netgi numatant galimybę Tautos atstovams tiesiogiai kreiptis į Seimą).
Na o iš kitos pusės – tokios atstovybės leistų organizuot Seimo išvažiuojamuosius posėdžius: kartais susidaro įspūdis, kad Seimo nariai nieko be Vilniaus nei mato, nei girdi.
Aišku, tokių Seimo atstovybių įrengimas kažkiek kainuotų, tačiau – demokratija nėra pigus malonumas, o savo biurų įrengimui ir išlaikymui Seimo nariai gauna nemažas išmokas, tai kodėl to nepanaudot centralizuotai, su nauda visiems?
Tuo labiau, kad po tokių Seimo atstovybių stogu galėtų glaustis ir kai kurios visuomeninės organizacijos bei centrinės valdžios filialai, tokios atstovybės galėtų būt atraminiais punktais vykdant rinkimus bei referendumus.
O pagaliau – vienas iš mūsų siekių yra sukurt pilietinę bei e’visuomenę, bet kaip tai padaryt neskatinant iniciatyvos vietose.
Artimiausi veiklos tikslai (gairės)
Tad po visų tokių pastebėjimų darytina tokia Lietuvos valdžios vizija, tokie pagrindiniai turėtų būt keliami uždaviniai (gairės):
1. Būtina Konstitucijoj įteisint teisių/pareigų/atsakomybės suderinimo principą (galima tai pradėt realizuot nuo įstatymų lygmens) – negalima asmenims suteikt teisinio imuniteto nesant jų pasižadėjimo laikytis įstatymų (būtinas priesaikos mechanizmas). Būtina visų pareigūnų veiklos kontrolė.
2. Piliečiai savo teises tiesiogiai išreiškia 4 kartus metuose (pavasaris-vasara-ruduo-žiema) vykstančiose apklausose/referendumuose. Su šiomis apklausomis yra suderinami ir Seimo narių bei Respublikos Prezidento rinkimai bei galimi nušalinimai.
3. Konstitucijoj reikia įtvirtint Viceprezidento pareigybę ir exPrezidento (buvusio Prezidento) sąvokas. Kandidatai į Prezidentus pateikia savo artimiausios aplinkos (viceprezidentas, patarėjai) sąrašą, programą, o taip pat – būtinų personalinių pakeitimų Vyriausybėje bei Teisme sąrašą.
4. Seimo nariai renkami tik vienmandatėse rinkiminėse apylinkėse (automatiškai Seimo narių skaičius sumažėja iki 71(ar 60)). Kiekvienas kandidatas pateikia savo 5 patarėjų sąrašą. Rinkėjai gali reitinguot šį sąrašą ar išvis nekuriuos išbraukt. Kandidatas negali būt išrenkamas Seimo nariu, jei po reitingavimų jam nebelieka 3 patarėjų. Vieną patarėjų Seimo narys paskiria Vyriausiuoju. Išrinktas kandidatas Seimo nariu gali būt patvirtintas tik tada, kai jis savo ir savo šeimos verslą (akcijas) parduoda per Turto fondą (pinigai padedami į banką ar investuojami į Valstybės paskolos obligacijas – akivaizdu, kad tuomet Seimo narys bus suinteresuotas Valstybės klestėjimu).
5. Seimo darbas – permanentinis (nenutrūkstamas), sesijos šaukiamos pagal poreikį (ne mažiau 2(4) metuose). Seimo nario dalyvavimas posėdžiuose – privalomas, išimtinais atvejais Seimo posėdyje gali dalyvaut Seimo nario Vyriausiasis patarėjas. Seimas veikia pagal savo paties paruoštą ir Tautos patvirtintą programą (gaires). Galimi Seimo išvažiuojamieji posėdžiai.
6. Vienas Seimo nario padėjėjų pastoviai dirba rinkiminėje apylinkėje, kurią ne rečiau kaip kartą savaitėj aplanko ir pats Seimo narys. Seimo nariui mirus (atsistatydinus, …) Seimo nario vietą laikinai, iki naujų rinkimų, užima jo Vyriausiasis patarėjas.
7. Baigiantis Seimo nario 4 metų kadencijai rinkiminėje apygardoje laiku skelbiami nauji rinkimai. Seimo narys, norintis kandidatuot antrai kadencijai, savo pareigas Seime turi pavest savo Vyriausiajam padėjėjui. Trečiąsyk paeiliui kandidatuot Seimo nariui neleidžiama (jis gali būt įtrauktas į kito kandidato patarėjus). Alternatyva – taikyt formulę (50+10*(n-2)% .
8. Jei po tokių rinkimų Seimo narių skaičius tampa atnaujintu daugiau nei perpus (atžvilgiu momento kai buvo patvirtinta Seimo veiklos programa), Seimas (ir kitos valdžios institucijos) teikia pasiūlymus naujam Seimo pirmininkui išrinkt ir ruošia naują (koreguoja seną) savo veiklos programą, kuriuos artimiausios Tautos apklausos/referendumo metu pateikia patvirtint. Tautai atmetus šią programą, Seimas (su naujai išrinktu Pirmininku) gali bandyt ją (pakoreguotą) teikt dar kartą. Atmetus ir šįkart – Seimas paleidžiamas.
9. Paleidžiant Seimą, paprastai jame lieka Seimo nariai, neišdirbę pilnų pusantrų metų. Konstitucinio Teismo sprendimu gali būt atstatydinti (paleisti) tik Seimo nariai, asmeniškai balsavę už teisės aktą, pažeidusį Konstituciją (jei nėra pagrindo skelbt jiems apkaltą).
10. Tiek Vyriausybė, tiek ir Teismas sudaryti iš savo srities profesionalų, už Vyriausybės asmeninę sudėtį tiesiogiai atsako Respublikos Prezidentas, už Teismo – Seimas (su Konstitucijoj numatytu pritarimu). Jei tokio pritarimo gaut nepavyksta – klausimo sprendimą Konstitucinis Teismas privalo pateikt Tautos referendumui.
11. Teisminėje sistemoje turi būt įteisintas piliečių atstovų dalyvavimas (prisiekusiųjų mechanizmas). Rinkimų metu rinkėjai gali kandidatus įpareigot atitinkamai keist teisėjų asmeninį sąstatą. Šiuos priesakus išrinktieji privalo vykdyt įstatymų numatyta tvarka.
12. Konstitucinis teismas vykdo pastovų priimamų teisinių aktų priežiūrą. Į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis tik Valdžios įstaigos (su Konstitucijoj numatytų teisinių aktų galiojimo sustabdymu). Piliečiai į Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik per savo rinktus atstovus.
Baigiant iškart noriu pastebėt, kad nekurios siūlomos nuostatos kertasi su įprasta pasauline praktika, bet to nereikia bijot: iš pasaulio mes turim perimt tik tai, kas jame yra geriausio ir atmest tai, kas netinka ir vienaip ar kitaip yra pasenę. Pagaliau ir pati pasaulio praktika keičias, tad kažkas turi būt pradininku – kaip kad kažkada Lietuva su savo Statutu.
Lietuvių Tauta prieš daugelį metų sukūrė Lietuvos valstybę, mūsų atsakomybėj ją ir toliau išsaugot savo ainiams.
Kitos vizijos
Kalbant apie ateities Lietuvą, kalbant kas bus toliau, būtina nors trumpai paminėt ir kitas Lietuvos vizijas, kitas Lietuvai aktualias temas.
Lietuvos iššūkis krizei
Šią krizę sukėlė pasaulinės ekonomikos ydos, bet ne Lietuvai tai išspręst. BET! Kažkas turi pradėt. Ir todėl:
Pirma, reikia atsisakyt pačio iš ydingiausių mokesčių – PVM. Nors verslininkai teigia kad tai ‘teisingas mokestis’, bet realiai taip nėra, jį visą moka galutinis vartotojas (verslininkai gi įgyja galimybę juo piktnaudžiaut, bankininkams – papildomi pelnai iš didesnių pinigų srautų, na o sukčiams…). Plius, jis labai skatina vyriausybes palaikyt finansinių burbulų pūtimąsi – tai juk lengvos įplaukos į biudžetą. Finansiniam burbului sprogus jo pūtėjai lieka su pelnu, vartotojai patiria didelių nuostolių, o Valstybę ištinka kolapsas: vartotojai puola taupyt, įplaukos į biudžetą drastiškai senka, o štai išmokos iš biudžeto nukentėjusiems paremt didėja… valstybė pradeda kolapsuot.
Antra – reikia nustatyt realų MGL, ir juo grįst visas išmokas, atlyginimus, pensijas, … Tokiu būdu gerėjant gyvenimui visos išmokos didės, o prasidėjus defliacijai sinchroniškai mažės išmokos, ir tai nieko neišskirs, niekas neatsidurs išskirtinėje padėtyje.
Na o trečia – reikia labai sugriežtint bankų priežiūrą.
Tik va – visa tai didžiulis iššūkis visam likusiam Pasauliui, ar Lietuva tam ryšis?
Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje
Liūdna, kad tiek lietuvių buvo priversti palikt savo Tėvynę. Tačiau Lietuvos kaip Valstybės interesai neleidžia kalbėt apie dvigubą pilietybę: pilietybė – tai įsipareigojimas Valstybei, ir jei kažkas turi prievolių kitai Valstybei, tai – mes turim tą Valstybę gerbt ir nesikėsint į tas prievoles. Pagaliau to reikalauja ir Valstybės saugumas – mes negalim būt garantuoti, kad tos prievolės kitai valstybei nėra nukreiptos prieš Lietuvą.
Tačiau savo tautiečius mes privalom gerbt, nes tai mus įpareigoja ir mūsų Konstitucija: „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“ (VK 32 str. 4 d.). Šis reikalavimas mus įpareigoja savo tautiečiams išduot tautybės pažymėjimus, o įstatymu numatyt ir pilietybės atstatymo tvarką.
Bendruomenių idėjos – visuomenės varomoji jėga
Konstitucijos 35 str. piliečiams laiduoja teisę vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, bet daugiau jokių specifinių teisių tokioms grupėms nėra numatyta. Tačiau šiuo požiūriu didelio prieštaravimo nėra, nes kiekvienas individas pats savaime turi suvereno teises.
Tačiau jei kalbam apie Seimo atstovybes rinkiminėse apygardose, tai gali būt ir tokių bendruomenių idėjų koncentravimo vieta, tuo labiau kad tokios atstovybės turės tiesioginį ryšį su pačiu Seimu.
Augink atsakingai! Vaikai – Lietuvos viltis
Konstitucija teigia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ (VK 38 str. 1 d.). Šiuo metu motinos nesiskundžia sudarytomis sąlygomis augint vaikus, tačiau ši tvarka keistina: vaikai negali būt moterų pragyvenimo šaltiniu (per pašalpas), o iš kitos pusės – jei kalbam apie paramą vaikui, tai juk akivaizdu, kad vaiko poreikiai nepriklauso nuo motinos buvusio atlyginimo. O štai iš kitos pusės – kiek besirūpintume šeima, vis tik rūpinimasis vaikais visų pirma tėvų rūpestis.
Tačiau šiuo atveju galimas pakankamai racionalus sprendimas per MGL: tiesiog negalima imt mokesčių nuo MGL, o MGL priklauso ir vaikams! O taip pat – reikia numatyt mokestines lengvatas ir verslininkams, sudarantiems sąlygas savo darbuotojams auginti vaikus.
XXI amžius ir mano sveikata
Nors Valstybė ir įsipareigojusi rūpintis žmonių sveikata (VK 53 str.), tačiau šis rūpinimasis nėra besąlygiškas. Tad – būtina įvest sveikatos pasus ir jų pagrindu diferencijuot sveikatos draudimą: gyvenantys sveikai nuo draudimo įmokų netgi turėtų būt atleidžiami. Iš kitos pusės už sveikatos pasus turėtų būt atsakingi ir Šeimos gydytojai – žmogus neturi patirt finansinių gydymosi nuostolių, jei Šeimos gydytojas laiku nepastebėjo kokios ligos.
e’Lietuva – kokios elektroninės Lietuvos mums reikia?
Šiuo metu per daug yra spekuliuojama tais priedėliukais e’, jais prisidengus iš Šalies biudžeto ‘išplaunamos’ didelės sumos pinigų. O iš kitos pusės – entuziastai be jokio atlygio padaro tiek, kad Lietuva išties neblogai atrodo e’erdvėje.
Čia labai plati tema, bet visų svarbiausia kad visos e’paslaugos būtų tiesiogiai prieinamos bet kuriame Lietuvos taške. Ir tai yra daroma!
Vienas iš e’Lietuvos katalizatorių galėtų būt siūlomos Seimo atstovybės rinkiminėse apygardose – nors ir netiesiogiai, bet žmonės matytų e’pažangos naudą.
Tačiau jokiu būdu negalima sutikt su e’balsavimu – nesant galimybės užtikrint pačio balsavimo slaptumo tai sąlygotų nežaboto masto prekybą balsais (‘Mirusios sielos’, negi sunku būtų jų prisirinkt?)
Ar Lietuva gali/turi būti ‘žalia’ valstybė
Pasaulį apėmęs globalizacijos virusas aiškiai nenorės palikt ramybėje ir Lietuvos. Kol kas Lietuva vystės pakankamai harmoningai, nesusiformavo joje hyper-miestai, bet… Vis tik žmogui geriau gyvent arčiau gamtos, tad būtina kiek galint sparčiau vystyt periferiją ir netgi pradėt skatint vienkiemių kūrimąsi: šiuolaikinės transporto ir telekomunikacinės priemonės leidžia ir tokiomis sąlygomis užtikrint tinkamo lygio socialinį gyvenimą.
O iš kitos pusės toks gyvenimas gali būt žymiai ekologiškesnis (ir ‘žalesnis’) nei kad gyvenimas miestuose.
Globaliosios vizijos
Visa kas buvo pasakyta, labiau buvo taikoma artimiausiai ateičiai ir Lietuvai konkrečiai, bet kaip turėtų atrodyt Lietuva pasaulio ir amžių akivaizdoj?
Bet tai jau sudėtinga – pasaulis taip greit keičiasi, kad jo neimanoma prognozuot net ir dešimčiai metų į priekį, o kalbant apie tūkstantmečius gali net ir patys žemynai pasikeist.
Na bet tačiau – ar galim prognozuot ES iširimą? Aišku, kas kuriama, tas ir ardoma, bet matyt kiek anksčiau Pasaulis turės iškęst JAV subyrėjimą, Aliaskos pardavimą Rusijai, Rusijos tolimesnį skaidymą. Lietuva tikėtina atgaus Karaliaučiaus sritį (tai mūsų artimiausias tikslas), o toliau (po ES skilimo) Lietuva pradės kurti naują sąjungą su Baltarusija, Ukraina – geriau kai bendrauja tų pačių platumų žmonės.
Ir tuo pačiu Lietuva bus tranzitinė Valstybė tarp Šiaurės ir Pietų, mums teks tapti patikimu ir visų gerbiamu partneriu, tikėtina, kad Lietuva savo pavyzdžiu padės ir kitoms valstybėms vienytis.
Visa tai bus, bet Pasauliui kils problema kaip suskaldyt Kiniją… tiksliau, kaip priverst ją tuom patikėt.
O Lietuva išliks ir po dar tūkstančio metų.
Tokios tad vizijos, tikėkim savimi ir STENKIMĖS.
Saulius Spudas
