Common sense

Kalbant apie mokesčius, visa žiniasklaida labai neigiamai vertina jų didinimą, bet tik ne šio žurnalo autoriai. Net keliuose straipsniuose sakoma, kad žiniasklaida valdoma turtuolių, ir todėl jie nenori didinti mokesčių. Numeryje jūs sužinosite Vyriausybės nuomonę, gal todėl ir reikia perskaityti, kad kryptingai suprastumėte, kad mokesčiai yra neišvengiamas gėris ir t.t. Na, jeigu rimtai, štai kelios užkliuvusios mintys.

Buvo paminėti regresiniai mokesčiai, t.y. tokie, kai yra mokesčių lubos. Procentaliai gaunasi, kad kuo daugiau uždirbi absoliučia suma, tuo procentaliai mažiau sumoki. Tokiems buvo priskirti notarai ir advokatai. Visiems kitiems veikia progresiniai mokesčiai. Šiaip tai mintis dėl regresinių mokesčių nėra tokia bloga: jeigu atneši daug vertės, tai reikia skatinti, kad didintum tą vertę. Bet iš mokesčių pusės kažkodėl skaitoma, kad tokia padėtis diskriminuoja daugiau mokančius. Kas įdomu, kalbant apie progresinius mokesčius, diskriminacijos nematoma. Čia visi turim susiprasti, koks pas mus supratimas apie diskriminaciją.

Beje Artūras mėgsta pabėdavoti dėl mokestinės neteisybės. Juk jeigu išsimoki melejoną, tai turi būti mokesčiai vienodi, nesvarbu, kaip išsimoki. Jam labiausiai užkliūna tantjemos ir dividendai. Aš su tuo irgi sutinku, tik susitarkim, kad nežiūrim tik į paskutinį mokamą mokestį, o į visą mokestinę naštą. T.y. dividendų mokestis siekia tik 15% (berods, jeigu vėl ko nors nepakeitė). Ir palyginti su samdomo darbuotojo mokesčiais, tai atrodo mažai. Bet kaip visada praignoruojama, kad tam, kad juos sumokėtume, reikia sumokėti dar ir pelno mokesčius. Va tada jau neatrodo, kad mažai sumokama.

Aišku, ši tema yra daug platesnė. Nes negalima maišyti pinigų srautų apmokestinimo su kapitalo apmokestinimu. Tarkime, pinigų judėjimo mokesčiams priskirčiau PVM, o įstatinio kapitalo sumažinimo mokestis jau būtų kapitalo mokestis. Pats įdomumas, kad kapitalo didinimas gali būti paskola įmonei, bet jau ją atsiimant reikia mokėti mokesčius. Ir pagal samdomo darbuotojo supratimą: kuo daugiau, tuo geriau. Nagrinėjant po vieną mokestį, galima dar ir ne tokių perliukų sumąstyti.

Automobilių mokesčiai tikrai bus. Dėl dydžio galime diskutuoti, bet bus. Nes pagrindinė bėda yra ta, kad Lietuva automobilių negamina, todėl importuoja. Kuo brangesnis automobilis, tuo didesnis importo ir eksporto disbalansas. O kaip suprantate, jeigu importas didesnis už eksportą, tai kažkada baigsis pinigai ir teks skolintis. O valstybė nemėgsta skolintis, nes visi skolas prikišo kaip neūkiškumą. Todėl siekiant sumažinti skolas, reikia mažinti importą, ir pats lengviausias būdas – uždėti muitus (jau nebegalim, nes esame ES) arba mokesčius. Kadangi tokie mokesčiai visiems nepatinka, tai sakysime, kad kovojam už gamtą.

O šią pastraipa pavadinčiau mokesčių mobilumu. Gal dar prisimenate, kai sakydavo, kad negalima didinti pelno mokesčio, nes užsieniečiai neinvestuos, o ir savo kapitalą įmonės iškels ten, kur mažesni mokesčiai? Lygindamas, kokias investicijas gauna Kinija ir Lietuva, supranti, kad pas mus mokesčiai tikrai  yra nemaži, tiesą pasakius, ta pati Estija mus lenkia investicijomis. Irgi priežastis yra kapitalo mokesčiuose. O va dar sovietmietyje išmokinti vietiniai ekspertai vyriausybei siūlydavo apmokestinti darbo jėgą. Kur ji dings? Bet ES sienas atidarė ir darbo jėga dingo. Tiksliau, išvažiavo tenai, kur mokesčiai mažesni, net ir su progresine sistema. Bandymas Lietuvoje peržaisti darbo jėgos mokesčius nieko nepakeitė. Kitur vis vien yra mažesni. Darom išvadą, šiais laikais mokesčių objektai jau tapo mobilūs. Visur gerai, kur mūsų nėra, ar ne?

Mokesčiai didės, tai jau aksioma, nereikalaujanti įrodymo. Na, bet galime į tai pažiūrėti ir kaip į teoremą, kurią reikia šiek tiek paaiškinti. Kažkada rašiau, kad valstybei normaliai gyvuoti užtenka 15-25% BVP perskirstymo. Sakykime, visos idėjos, ką galima padaryti piliečių labui, pasibaigė, o pinigus reikia įsisavinti. Ir čia yra du dideli interesai. Visi žino, kad jeigu gerai peržiūretų savo išlaidas, tai surastų 10% neaiškios vertės išlaidų. Va kodėl bažnyčia imdavo dešimtinę, nes žala minimali.

Tas pats susiję ir su valstybe. Bet neperžiūrėsime, nes tie 10% priklauso saviems, t.y. rėmėjams. Jeigu neduosi, tai kitą kartą neparems (įstatymas truputį apribojo tiesioginį rėmimą, bet liko VŠĮ, labdaros fondai…). Aišku, laikant bėgant rėmėjų apetitas auga, reiškia, reikia ir daugiau mokesčių surinkti. O kitas interesas atsiranda pas politikus per rinkimus. Kol rinkėjas nepajaus piniginės pasunkėjimo, tol jam politikas neįdomus. Todėl reikia sukurti pašalpas (pašalpų pavadinimus pasirinkite patys). Ir jų pridalinti. Kol ekonomika auga, tol viskas gerai, o kai krizė, na, tada bus skolos. O jas grąžinti reikia: ir vėl didinsime mokesčius. Tik klausimas, kada bus ta riba, nuo kurios didinti jau nebesigauna? O jos nėra, yra tik fantazijos ribos.

Share/Bookmark

Šiandien važiuodamas troleibusu ant sėdynės radau įdomią informaciją, kuri aktuali ir mūsų tinklaraščio auditorijai.

Pasirodo, tokia Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra šiuo metu neturi gen. direktoriaus, tik laikinąjį, ir ieško rimto CEO.

Kadangi ieško rimtai, tai apie konkursą nerasite info nei tos įstaigos tinklapyje, nei Valstybės tarnybos departamento skelbimuose, nei “Valstybės žiniose”.

Konkursas netyčia prasprūdo į ŽŪM tinklapį, o iš ten jau pateko ant troleibuso sėdynės.

Nors popierius sklaidžiusios bobutės nekalbėjo, kad konkurso sąlygos parengtos vienam jaunam konservatoriui, kuris agentūroje šiuo metu dirba gen. direktoriaus pavaduotoju, tačiau politika – ne bobučių reikalas. Su sąlyga, kad kandidatas rimtas, be to, absoliučiai nestumiamas politikų, tai tasai jaunasis konservatorius tame konkurse kol kas yra monopolininkas.

Svajojate tapti generaliniu direktoriumi? Pats laikas sudalyvauti konkurse!

Commonsense.lt peržvelgė reikalavimus, ir pamanė, kad konkurse galėtų varžytis ir daugiau kandidatų, ypač tie, kas reguliariai skaito mūsų tinklaraštį.

Manau, kad dauguma jūsų atitiktų šiuos kvalifikacinius reikalavimus:

Kvalifikaciniai reikalavimai pretendentams: išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, Europos Sąjungos ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius įmonių valdymą, darbo santykių reguliavimą bei Įmonės veiklos specifiką; turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities vadybos ir verslo administravimo krypties išsilavinimą, ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamo darbo patirtį; išmanyti strateginio planavimo metodiką ir Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės šakų struktūrą; mokėti bent vieną užsienio kalbą B1 lygiu; išmanyti raštvedybos taisykles, teisės aktų rengimo tvarką; mokėti dirbti MS Word, Exel, Power Point, Outlook, Internet Explorer, kompiuterinėmis programomis.

Taigi bet kuris jūsų, neseniai baigęs vadybas ir bent trejetą metelių padirbėjęs kokio skyriaus vadovu (-e), turite neblogas galimybes. Jums net nereikia mokėti vairuoti automobilį, nes jus turbūt vežios valdiškas vairuotojas! Atlyginimas ne pats didžiausias (apie 6k ant popieriaus), bet gal gausit kokį priedą ar kažkatais.

Jei nekandidatuosite patys, persiųskite šį skelbimą savo draugams vadybininkams: tegu konservatoriai pamato, kiek šaunių vadovų Lietuvoje pasirengę dirbti tėvynės (ir žemės ūkio maisto produktų) labui.

Tu gali padėti sumažinti bedarbystę Lietuvoj!

Share/Bookmark

Su sąlyga, kad ketvirtadienį sėkmingai pasibaigė didžiulė IT konferencija, o mes su Nerium ten skaitėm pranešimą, turime progą pratęsti debesų kompiuterijos temą.

Žiūrint patriotiškai, debesys mums (Lietuvai) įdomūs dėl to, kad jų pagalba iš nedidelių technologinių startup’ų galima išvystyti didžiules pasaulines kompanijas. Tai padaryti nėra paprasta, bet jei turite tokių minčių -- būtinai pažiūrėkite mūsų pranešimo įrašą. Pakentėję mūsų narcizavimąsi, išgirsite keletą labai svarbių dalykų: kad juos suformuluotume, turėjome nemažai padžiovinti smegenis.

Kaip įprasta šou biznyje, premjeros neapsieina be padėkų:

- ačiū commonsense.lt skaitytojams, parašiusiems daugybę nuostabių komentarų ir pastebėjimų apie debesų panaudojimą versle. Jūs padėjote prieiti prie tų išvadų, kurias išgirsite pranešime.

- ačiū ATEA, kad išdrįso pasikviesti tinklaraštininkus ir suteikti sceną. Tai drąsus žingsnis, kurį, neabejoju, ATEA klientai įvertins.

- ačiū Google, kad commonsense.lt Youtube paskyrai suteikė galimybę skelbti neribotos trukmės video. Turim naują skaitytojų kankinimo įrankį.

- ačiū “ATEA Action” konferencijos dalyviams, kad klaUsė, klAusė, ir pamiršo laukiantį furšetą. Taip pat ačiū tam dalyviui, kuris apie furšetą priminė.

Share/Bookmark

Pernai išsakėme savo nuomonę apie “Cloud Computing”, neužmiršę paminėti, kad tuose debesyse yra nemažai marketing-bulšito. Kai tokios firmos kaip “Microsoft” pradėjo pūsti debesų dūdą, pasirodo, tuo metu mažesni tiekėjai jau plėtė savo rinkas nė neįtardami, kad jų verslas esąs debesinis.

Kaip situacija pasikeitė per metus?

Sakyčiau, dramatiškai. Jei tavęs nėra debesyje, vadinasi, tu nesi IT sistema. Bent jau tokia, apie kurią vertėtų aušinti burną kokiame nors pristatyme ar konferencijoje. Jei sistema nėra debesinė, vadinasi, jos nepasieksite su iPad’ais ar kitokiais žaisliukais, o tai reiškia, kad braukydami ekraną per vadovybės susirinkimą atrodysite juokingai nepaisant susirūpinusios fizionomijos.

Tačiau jei debesų ieškosime ne konferencijų salėse, bet firmose, dramatiško pasikeitimo nepastebėsime. Čia vis dar dūzgia serverinės (tegu truputį virtualizuotos), adminai vis dar suka ratus po biurą tvarkydami žioplų darbuotojų kompiuterius, o el. paštas yra vienintelė iš gausybės firmoje naudojamų aplikacijų, kurią galima pasiekti su iPad’u.

Nemanau, kad verslininkai yra kvaili, ir nepuola į debesis dėl savo bukumo. Jei verslas matytų apčiuopiamą debesų naudą, šiandien sėkmės istorijų* nereikėtų skaičiuoti ant pirštų. Ir “Blue Bridge” savo debesiniam tinklarašty aprašinėtų lietuviškų klientų istorijas užuot pasakoję, kaip ten smagu užsieniniuose internetuose. Vadinasi, verslą kažkas stabdo. IT firmos linkusios manyti, kad stabdo klientų intertiškumas senoms technologijoms, tačiau aš taip nemanau.

Apie debesis ir IT, tiesą sakant, mes nelabai išmanom. Bet užtat labai gerai žinom, kokios yra verslo problemos, nes su tuo susiduriam kasdien (работа такая). Matyt. dėl to buvom pakviesti paskaityti pranešimą metinėje “ATEA Action” konferencijoj šį ketvirtadienį, kur vyraus debesų tema. Konferencijoje numatyti du pranešimai, visiškai nesusiję su IT: finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasakos apie biudžetą, o mes su Nerium pasakosim apie kažką, ko dar tiksliai nežinom, nes prezentacijos dar nepasigaminom.

Galbūt galite mums padėti?

Būtų nuostabu, jei komentaruose parašytumėte savo nuomonę/patirtį, kokią naudą verslui suteikia debesų sprendimai.

Su ATEA** sutarėm, kad jie į konferenciją maloniai priims, įdomiai užims beigi gardžiai pamaitins du commonsense.lt skaitytojus. Jeigu domitės debesimis, tikrai rekomenduoju šią konferenciją, nes vienoj vietoj sutiksite Microsoft, VMware, HP, IBM, Apple, Samsung ir kt. gamintojų*** atstovus. Du dalyvius atrinksime subjektyviai kaip visad (nurodykite padorų el. pašto adresą).

Konferencijos programa – štai čia.

Laikas: 2011, lapkričio 3 d., 8:30-17:00+

Vieta: “Crowne Plaza“, Vilnius (M.K.Čiurlionio g. 84).

*Sėkmės istorija turima minty tokia, kai firma atsisakė puoselėtos IT infrastruktūros, ir ją visą sumigravo į debesis. Dabar nesuka galvos apie techninę įrangą (“ar ilgam užteks turimų išteklių?”), programinės įrangos atnaujinimus, suderinamumą, atsargines kopijas, saugumą. Moka už paslaugas tiek, kiek realiai naudojasi, vadinasi, žymiai mažiau.

**ATEA yra didžiausia IT sprendimų ir paslaugų kompanija Baltijos šalyse, tarp kurios klientų yra tokios firmos kaip “Carlsberg Baltic”, “MG Baltic”, MAXIMA, “Achemos grupė” ir kt.

***”ATEA Action” konferencijoj vienaip ar kitaip sutiksite žmonių iš šitų firmų:

Share/Bookmark

VšĮ „Versli Lietuva“ organizuoja konferenciją „Konkurencingas verslas – šalies gerovės garantas“, kuri vyks š.m. spalio 5 d. „Holiday Inn“ Vilnius viešbutyje, Šeimyniškių g. 1, Vilniuje.

Kviečiame išgirsti naujausias mūsų šalies ekonomikos tendencijas, susipažinti su objektyviais konkurencingumo projekto rezultatais bei pasisemti idėjų, siekiant didinti savo įmonės konkurencingumą, pritaikant pasauliniu mastu pripažintas bei pirmaujančių kompanijų taikomas TOC ir LEAN metodikas.

Pranešimą tema Konkurencingas verslas pasitelkiant TOC ir LEAN skaitys John L. Thompson, tarptautinės TOC sertifikavimo organizacijos (TOCICO)  valdybos narys, Dr. Eliyahu M. Goldratt bendražygis bei sertifikuotas TOC praktikas.

John’o Thompson’o biografija pdf formatu.

Konferencijos pilna programa pdf formatu.

Dalyvavimas konferencijoje yra nemokamas, pranešimai bus skaitomi anglų ir lietuvių kalbomis, dalyviai galės naudotis sinchroninio vertimo įranga.

Apie savo dalyvavimą konferencijoje prašome pranešti iki š. m. spalio 3 d. VšĮ „Versli Lietuva“ projektų vadovei Rasai Narušaitytei, el. p. r.narusaityte@enterpriselithuania.com , atsiunčiant įmonės pavadinimą bei dalyvio kontaktinius duomenis.

Share/Bookmark

Vienas komentatorius užginčijo, esą mūsų išsakytas siūlymas dėl 25M Lt vertės Oro uosto tenderio, yra, trafaretinis. Ačiū už apsivardžiavimą: gavom progą grįžti prie temos. Ji mums įdomi nepaisant to, kad prie lovio nesikapstom.

Kaip žinia, siūlėme pasinaudoti vienu įstatymo straipsniu ir atmesti vienintelį nuostabų firmos “Publicum” pasiūlymą, tuomet skelbti naują pirkimą ir pakviesti jame dalyvauti kuo daugiau firmų, idant būtų užtikrinta kuo didesnė konkurencija.

Tą patį, beje, interviu “Verslo žinioms” po kelių dienų patvirtino ir VPT:

Tasai komentatorius argumentavo štai šitaip:

Paargumentuosiu, kodėl negalima iš viešojo pirkimo įstatymo (VPĮ) paimti vieno straipsnio ir pateikti jį kaip saliamonišką sprendimą (maždaug vziat’ da i vsio podelit’):
1. Valstybė nenori, kad čia būtų sudaromi karteliniai susitarimai, todėl juos aiškina ir įrodžiusi taiko sankcijas (tam, kad būtų užtikrintas jūsų nurodomas aukščiausias tikslas);
2. Šiuo konkrečiu atveju teismo skirta sankcija yra ir draudimas gauti valstybinius užsakymus;
3. Skelbiamas tarptautinis konkursas (taip taip, su 25MLTL konkursas YRA tarptautinis);
4. Pasitelkus sveiką protą: kiekvienas aukščiau esantis punktas kaip atskirai, taip ir visumoje užtikrina konkurenciją.

Taigi dilemą (arba konflikto debesį*) nupiešiau, kad visiems būtų aišku, kame reikalas:

Turbūt sutiksite, kad Konkurencijos taryba ir antimonopoliniai įstatymai veikia tam, kad būtų užtikrinta konkurencija. Tuo tarpu viešųjų pirkimų tikslas – kuo efektyviau panaudoti valstybės (tiksliau, mūsų visų) pinigus. Konkurencija viešuosiuose pirkimuose leidžia iš analogiškų arba panašių pasiūlymų pasirinkti mažiausiai kainuojantį, taigi užtikrinti, kad mūsų visų pinigai bus panaudoti racionaliausiai.

Ir štai turime Tarptautinio Vilniaus oro uosto (TVOU) atvejį. Iš laimėtojų sąrašo išmetamos visos bendrovės, baustos už kartelinį susitarimą, ir taip jau gaunasi, kad dvidešimt penkių melejonų konkursą laimi vienintelė firma, katra už minėtą kartelį nebuvo bausta. Didžiausiame Lietuvos istorijoje rinkodaros konkurse renkamasi iš vieno.

Kodėl?

Ogi vėlgi todėl, kad kitos firmos baustos už kartelį. Konstitucijoje apie kartelį nerašoma, tačiau rašoma apie bausmes:

Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Tačiau reklamos firmų nusikaltimas toks didelis, kad už jį galima bausti du kartus.

Pirmą – įsūdant pinigines baudas nuo apyvartos.

Antrą – uždraudžiant dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

O dabar dar kartelį pažiūrėkime į konflikto debesį. Po 10 sekundžių įdėmaus stebeilijimo netikėtai galvon šauna win-win sprendimas:

- norint (B) užkirsti kelią ir visaip kaip atgrąsyti firmas nuo kartelių, kad ateity nekiltų minčių susitarus kelti kainas, būtina nenaudėlius (šiuo ir kitais atvejais, kai nusprendžia teismas) nubausti piniginėmis baudomis.

- tačiau norint (C) sudaryti galimybę viešuosiuose pirkimuose dalyvauti kuo daugiau tiekėjų, būtina atsisakyti draudimo nenaudėliams dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

Šios firmos, apkaltintos ir pripažintos dalyvavusios kartelyje, jau gavo baudas:

UAB „Media house“ - 481 tūkst. Lt, „VRS grupė“ – 417,2 tūkst. Lt, UAB „Adell reklama“ – 120,3 tūkst. Lt, UAB „AGE reklama“ – 54,9 tūkst. Lt, UAB „Aukštaitijos reklama“ – 11,1 tūkst. Lt, UAB „Baltic FCB“ – 226,1 tūkst. Lt, UAB „Carat“ – 176,8 tūkst. Lt, UAB „DDB Vilnius“ – 190,4 tūkst. Lt, UAB „Euro RSCG MIA“ – 46,1 tūkst. Lt, UAB „Inorek&GREY“ – 46,8 tūkst. Lt, UAB „Kredo R“ – 25,4 tūkst. Lt, UAB „Leo Burnett Vilnius“ – 7500 Lt, UAB „Media Bridge Vilnius“ &Co – 88,9 tūkst. Lt, UAB „Mediapool“ – 188,5 tūkst. Lt, UAB „Milk Agency“ – 60,6 tūkst. Lt, UAB „MPG Lietuva“ – 150,5 tūkst. Lt, UAB „Not Perfect“ – 134,5 tūkst. Lt, UAB „Omnicom Media group“ – 164,3 tūkst. Lt, UAB „Reklamos vizija“ – 22,5 tūkst. Lt, UAB „SAN Vilnius“ – 29,2 tūkst. Lt, UAB „Star Communications Woldwide“ – 26,7 tūkst. Lt, UAB „Tarela“ – 76,6 tūkst. Lt, UAB „VIA media“ – 276,3 tūkst. Lt, UAB „Videvita Vilnius“ – 60,3 tūkst. Lt.

Kaip manote, ar pasimokė? Arba kiek šimtų tūkstančių iš savo kišenės sutiktumėte sumokėti, kad, akcininku dėti, pasimokytumėt jūs? (Valdininkai krokodilo ašaromis verkia, kai juos už viešųjų pirkimų procedūrų pažeidimus VPT nubaudžia 800 Lt baudomis.)

O dabar kitas klausimas: kam ir kokia nauda iš draudimo šioms firmoms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose?

Kartelio nenaudėliams, žinoma, naudos nerasta.

Perkančiajai organizacijai, besirenkančiai iš vieno tiekėjo, taip pat naudos nerasta. Laimėtojo vietoje reikia būti idiotu, kad dirbtum už konkurencingas kainas ir taupytum kliento pinigus. Bent jau aš, kai žinau, kad klientui esu reikalingas kaip oras ir vanduo, nesileidžiu į jokias derybas. Nemanau, kad “Public’umai” už mane durnesni.

Vadinasi, draudimas naudingas vienintelei firmai. Kaip kažkada žurnalistams sakė toks Vincas Kęstutis Babilius, G. Vagnoriaus vyriausybės ūkio ministras, figūravęs afiorose su skaitikliais, paklaustas, iš kur pas jį tiek daug melejonų:

Reikia daug ir sąžiningai dirbti

Taigi norint laimėti 25 melejonų tenderį, reikia dirbti labai daug ir labai sąžiningai.

Anksčiau aferistai lobdavo pažeidinėdami įstatymus. Šiais laikais pralobsi jų sąžiningai laikydamasis.

Beliko įsteigti valstybės apdovanojimus “Už monopolijas Lietuvai” ir apdovanoti tuos politikus, kurie rašė įstatymus konkurencijai skatinti.

*Konflikto debesis – mąstymo grafinis įrankis, skirtas konfliktinėms situacijoms nagrinėti ir spręsti, nesvarbu ar tai asmeninė dilema, nesutarimas, kivirčas ar sprendimas bei veiksmas, kurio reikia imtis. Jis naudojamas aiškiai ir tiksliai nustatyti ar apibrėžti nesutarimų problemą nieko nekaltinant. Apie šį mąstymo procesų įrankį galite pasiskaityti “TOC for Education” projekto, kurį remia ES Europos socialinis fondas, saite.

Share/Bookmark

Šios knygos niekas neperskaitysime. Dr. Elyiahu M. Goldratto mirtis sukliudė jam pabaigti užsibrėžtą užduotį -- parašyti ir išleisti knygą “Vadybos mokslas” (The Science of Management). Jis net gi pakomentavo “Niekuomet neleisk svarbiems dalykams tapti skubiais”.

Tačiau liko spėta parengti įžanga bei garso įrašas, užfiksuotas per vieną paskutiniųjų Goldratto susitikimų su jam artimiausiais TOC žmonėmis.

Mieli vadovai, ar atpažįstame save? Ar žinome, ką daryti, kad netaptume apribojimu savo organizacijose?

***

Vadybos mokslas (The Science of Management)

Bet kuri organizacija turi ribotą vadovų skaičių ir šie vadovai įmonės poreikiams gali skirti tik ribotą valandų skaičių per dieną. Neišvengiama išvada: bet kurioje organizacijoje vadovybės galimybės skirti dėmesį organizacijos poreikiams yra ribotos.

Kita vertus, bet kurioje organizacijoje yra daugybė dalykų, reikialaujančių vadovybės dėmesio.

Daugumoje organizacijų yra akivaizdu, kad vadovybės dėmesys yra butelio kakliukas – paklausa viršija turimus pajėgumus.

Kad suvoktumėte šį faktą, įsivaizduokite fizinį butelio kakliuką. Pavyzdžiui, įsivaizduokite situaciją, kurioje butelio kakliukas yra staklės, iškertančios skyles plieno lakštuose, ir pajėgumai yra mažesni, nei reikia gamybai. Dabar įsivaizduokite, kad tos staklės kerta skyles detalėse, kurios nėra reikalingos užsakymui, ir daugumoje atvejų skylių kirtimas tik gadina gaminius. Kitaip sakant, reikšminga pajėgumų dalis yra paprasčiausiai iššvaistoma, o kartais ne tik iššvaistoma, bet naudojama veiksmams, sukeliantiems žalą.

Šioje groteskiškoje situacijoje labai ašku, kad butelio kakliukas dėl jo pajėgumų panaudojimo ne ten, kur reikia, taps ne tik butelio kakliuku. Jis taps apribojimu, jis bus faktoriumi, kuris neleidžia organizacijai pasiekti daugiau pageidaujamų rezultatų. Kaip bebūtų nuostabu, tačiau būtent tai mes matome beveik kiekvienoje organizacijoje dėl ribotų vadovybės dėmesio pajėgumų.

Pamatysime, jog sukūrėme išpūstas sofistikuotas sistemas, kurios daro kaip tik tai.

Jos švaisto vadovybės dėmesį, o dažnai ne tik švaisto jį, bet ir nukreipia vadovų dėmesį žalai daryti, o ne naudai teikti.
Kodėl gi taip nutinka ? Jei situacija tokia groteskiška ir taip paplitusi, ją sąlygoja fundamentali žmogiska elgsena.

Kituose skyriuose bus pateiktas nuoseklus įrodymas, kad viskas kyla iš šių priežasčių:

1. sudėtingų sistemų baimė, skatinanti suskaidyti sudėtingas sistemas į posistemes ir nukreipaintios vadovybės dėmesį į lokalių optimumų, nepadedančių globaliems tikslams, vaikymąsi;

2. nežinomybės baimė, skatinanti siekti kuo didesnio detalumo ir nukreipianti vadovybės dėmesį į optimizaciją triukšmo lygyje;

3. mūsų baimė, kad konfliktai iššauks “antklodės tampymą”, kuri nukreipia vadovybės dėmesį į nuolatinę kompromisų paiešką.

Ši analizė per bendras priežastis sujungs iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus, tokius kaip strategija, apskaita, tiekimo grandinė, produktų kūrimas, pardavimai, organizacijų elgsena, suteikdama naujos šviesos stebėtinam (realiam) organizacijų veiklos tobulinimo potencialui.

Share/Bookmark

Kristinos Brazauskienės vadovaujama Prezidento sąjunga – gera proga humoro mėgėjams pasijuokti.

Kristina – tikrai linksmų plaučių žmogus. Jos ėjimas į politiką užtikrina ilgalaikę kognityvinio disonanso būseną kai kuriems politikams (ypač pataikūnams, kurių nemėgo A. Brazauskas, ir Kristina žino, kad jie tai žino, kad ji žino, kad jie žino), elitui (ypač tiems, kurie prašydavosi arbatėlės pas Kristiną gyvam esant jos vyrui, o po jo mirties arbatėlę siurbia kituose salionuose) beigi daliai rinkėjų (ypač tiems, kurie nesusipras, ar čia gerai, kad Kristina “Lexus” visureigiu vežioja partietes-skarotas senoles, ar čia blogai).

Prieš porą mėnesių Kristina paklausė, ar turėtume pasiūlymų politinei programai. Kaip ir visiems politikams davėm nuorodas į šitą ir į šitą.

Ir ką jūs sau manot?

Toji nauja partija neturi saito, tad negaliu duoti nuorodos į brazauskininkų-šustauskininkų-prezidentininkų programą. Užtat nufotografavau keletą puslapių, kuriuose matyti, kaip Kristina pasinaudojo ‘atviro kodo’ siūlymais.

Taigi pirmoji partija, į savo programą implementavusi commonsense.lt siūlymus, tapo šustauskininkai brazauskininkai! Tikimės, kad artėjant rinkimams ir partijoms atnaujinant savo programas, tokių implementuotojų daugės. Informuosime gerb. skaitytojus!

Ir kad jau reikalas yra politinis (o mes gi politikoje nedalyvaujam), tai trumpas DUK:

Kiek Brazauskienė jums sumokėjo?

Atviro kodo programos, kaip žinia, yra nemokamos, tad nieko nesumokėjo. Įteikė a.a. A. Brazauko rašiklį sidabrine plunksna. Jeigu esate politikas ar norite juo tapti, imkite šitą programą ir naudokite lyg kokį Linux ar OpenOffice.

Ar jūs konsultuojate Brazauskienę?

Ne. Mes konsultuojam firmas, stokojančias efektyvumo – gamybines, distribucines, paslaugų.

Gal jūs esate oligarchai, kurie stovit už Brazauskienės ir Šustausko nugarų?

LOL.

Ar jūsų siūlymus gali naudoti kitos partijos?

Taip, susimildamos. Būtų nuostabu.

Ar jūs balsuosite už Brazauskienę per rinkimus?

Nežinau, kaip Nerius ir Audrius, bet aš tai kaip visad balsuosiu už Užkalnį.

Share/Bookmark

Mano ankstesnis įrašas apie bendrą bankų ir valdžios interesą priversti Lietuvos gyventojus mažinti ir galiausiai visai atsisakyti atsikaitymų grynaisiais pinigais sukėlė nemažą atgarsį.

Ne tik kad su Jumis, gerbiami skaitytojai, padiskutavome, bet netgi ir bankai sureagavo. To straipsnio proga buvau pakviestas į “SwedBank” vidinę diskusiją su darbuotojais dėl agresyvaus aktyvaus kortelių stūmimo į rinką. Pasirodo, netgi tarp banko darbuotojų pasitaikė abejojančių kortelių nauda vartotojams, verslui ar valstybei.

Noriu pagirti “Swedbank’o” vadovus, kad neužvirė savo sultyse, ir išklausyti nebankinę poziciją pakvietė tiek mane, tiek VŽ redaktoriaus pavaduotoją Darių Tarasevičių. Ir netgi suteikė visą diskusijos video įrašą patalpinti mūsų skaitytojams (Galvazmogupuosia vis kustomaizina tinkina tą video įrašą, ir (tikėkimės) greitai galėsite ir jūs pamatyti mano ir bankininkų diskusijas (viešai paskelbiau, kad pastimuliuočiau šio proceso vyksmą).

Prieš mūsų diskusiją banko darbuotojas (neišgirdau nei pavardės nei pareigų) pristatinėjo kortelių naudas. Vienas iš argumentų užmušė:

Gryni pinigai daro didelę ekologinę žalą, nes juk kiek degalų sunaudoja inkasatoriai pervežinėdami grynuuosius!

Vienas iš dažnai naudojamų (bankininkų ir valdžiažmogių) argumentų, kad grynieji pinigai esą skatina šešėlinę ekonomiką, todėl bankinių kortelių naudojimas pateikiamas vos ne kaip esminis mokesčių surinkimo gerinimo būdas. Tiesiog negaliu nepacituoti Dr.E.Goldratto:

REALLY?

Estija dažnai pateikiama kaip šalis, kuri ten daugiolika kartų labiau naudoja bankines korteles nei Lietuva. Ten net pensininkai korteliuoja. Taigi, jų šešėlinė ekonomika turėtų būti reikšmingai mažesnė nei Lietuvoje. Tačiau VZ.Lt paskelbti faktai byloja ką kitą – Stokholmo ekonomikos mokyklos Rygoje (SSE Riga) tyrimas rodo, kad Lietuvoje šešėlinė ekonomika pernai sudarė 18,8% BVP, kai Estijoje ir Latvijoje – atitinkamai 19,4% ir 38,1% BVP. Taigi elementarus “piš” iš kortelių įtakos šešėliui.

O čia dar ir ekonomika.lt kaip visada nelaiku ir ne vietoje su savo topais. Štai įtakingiausių lobistų sąraše 7 toje vietoje puikuojasi Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

Panagrinėkime dar vieną šios idėjos aspektą. Ši tema man tikrai yra idomi, ir vis laiks nuo laiko renku ir skaitau informaciją šia tema. Neseniai užkliuvo įdomus straipsnis apie begrynę visuomenę – cashless society. Jame ne tik išnagrinėta, kas tai yra ta begrynė visuomenė, bet ir įžvelgtas dar vienas pavojus, apie kurį aš net nebuvau pagalvojęs:

Under the cashless society, with one click, you can be DE-listed from having a transaction.

Taigi, atsisakius grynųjų, kažkas (bankai ar/ir valdžios organai) bet kuriuo metu gali jums apriboti ar net uždrausti bet kokias operacijas. Tai daug blogiau nei pinigų konfiskavimas. Ir istorijoje tai jau buvo nutikę… Štai čia bankų ir valdžiažmogių interesai tikrai sutampa – tai tiesiog neribota galia valdyti žmonių gyvenimus ir likimus.

Ei, paranoja pasakys daugelis… Galbūt, tačiau kaip liaudyje sakoma, jei esi paranojikas, tai dar nereiškia kad niekas tavęs neseka. Pamatai tokiai gyvenimo ir atsikaitymų kontrolei jau dedami – jau norima apriboti galimybę kai kam atsikaityti grynaisiais.

O kas toliau ?

Share/Bookmark

Vaikštinėdamas po Niujorką prisiminiau seną juokelį. Buvęs Rusijos pilietis atvažiavo į JAV ir tenai sugalvojo gatvėje užkąsti, tad priėjo prie gatvės prekeivio. Paprašė ko nors valgomo. Prekeivis jam šast šunainį ir paaiškino, kad čia yra „karštas šuo“ (hot dog). Pažiurėjęs pilietis paklausė: “O kitos šuns dalies neturit?”

Taigi prie Times Square toks šunainis kainuoja 3 dolerius. Iki Brighton Beach laiko nubėgti neturėjom, bet ir vėl prisiminiau perestroijkos juokelį, kad tas pats pilietis grįžęs namo visiems pasakoja, kad, suprantant, mūsų baksai Amerikoje irgi naudojami. Tik kažkodėl juos vadina doleriais. Taigi kiek kainuoja šunainis kitose NYC vietose negaliu pasakyti. Bet aš ne dėl to pradėjau įrašą.

Esmė, kad Niujorke tokių pardavėjų kiekvienoje sankryžoje stovi po kelis. O dabar pabandykite savęs paklausti, ar tai įmanoma Lietuvoje? Visiškai ne. NA, pradėkime nuo to, kad užpultų beveik visos kontroliuojančios inspekcijos, pradedant nuo tabako iki priešgaisrinės. Visi su savo reikalavimais ir šventu įsitikinimu, kad padeda smulkiam verslui.

Tačiau įsivaizduokime, kad pavyko įveikti lietuviškas priešgaisrines maisto inspekcijas, ir mes papuolame į kitą etapą, kuris vadinasi “verslo projekto atsiperkamumas”. Skaičiuokime.

Niujorke tokio šunainio savikaina kaži ar siekia puse dolerio, todėl nuo parduoto šunainio bendrasis pelnas 2,5 dolerio. Pagal statistiką JAV vidutinis atlyginimas yra apie 40K dolerių per metus.  Taigi norint uždirbti tuos savo 40K reikia parduoti 16.000 šunainių per metus, arba po 62 mėsainius kasdien (260 d.d.). Na, dirbant 6 valandas kasdien reiktų parduoti po 10 šunainių per valandą. Neatrodo kažkas fantastinio, todėl ir smulkus verslas gali išsilaikyti. Beje, atrodo, kad galima uždirbti daugiau negu dirbant administracinį darbą.

O dabar pamėginkime paskaičiuoti lietuvišką variantą.

Taigi koks mūsų vidutinis atlyginimas? Kažkur apie 2,3 K? Tik čia truputį neaišku su mokesčiais, nes skaičiai pateikti bruto. Todėl darbo vietos kaina būtų apie 3K Lt. Lietuvoje degalinėse šunainis kainuoja apie 5 litus. Jeigu tikėti pateiktu receptu, tai tokio šunainio savikaina yra apie 50 centų. Gal aš ir klystu, ir kas nors tiksliai suskaičiuos? Taigi gryno pelno lieka 4,5 lito. Dabar, kad per mėnesį susirinktume 3K, reikia parduoti apie 670 šunainių, arba maždaug 34 šunainius kasdien. Beveik dvigubai mažiau negu NYC! O čia tai geras, ar ne? Atrodo biznis ir dar ne monkės.

Tai kodėl nematome lietuvaičių, ant kiekvieno kampo pardavinėjančių šunainius?

Gal lietuviai nemėgsta šunainių? Kad ne, „ORLEN Lietuva“ vien per pusmetį 100K vnt. pardavė. Tai gal dar yra kokie nors paslėpti mokesčiai?

Greit pagooglinęs suradau, kad norint prekiauti šunainiais JAV, reikalingas leidimas, kainuojantis apie 100 USD, priklausomai nuo vietos. O ko reikia Lietuvoje ir kiek tai kainuos? Beje, amerikiečiai dar turi local tax, kuris palyginti su PVM yra mažesnis. Sakot, nėra Lietuvoje šunainių vežimėlių gamintojų? Gal vežimėlis kainuoja milijonus, neatsirastų, kas sumeistrautų? Nemanau. Gal verslas labai sezoniškas, kaip ledai, parsiduoda tik vasarą? Kažkaip irgi nesitiki. Va, taip ir likau nesusipratęs, kodėl mūsų miestuose nėra gatvinių šunainių pardavėjų?

Tiesa, dar vienas klausimas, kuris neramina. Tai mėsainio indeksas, kurį būtų įdomu paskaičiuoti su šunainiu. Taigi amerikonas už savo vidutinį metinį atlyginimą gali nusipirkti 13.333 šunainių, o lietuvis tik 7.200. Lygiai dvigubai mažiau. Įdomu, koks būtų politikų komentaras šiuo klausimu? Dar viena sąmokslo teorija, ar paaiškinimas daug paprastesnis?

Panagrinėkime skaičius. Amerikono pajamos siekia 40K USD per metus, lietuvio – 36K Lt per metus. Toks įspūdis, jeigu uždengtume valiutos ženklus, mes kalbame apie tokias pačias pajamas. Ir savikaina mėsainių panaši. Tai kodėl kaina taip žymiai skiriasi? Gal savininkai labai godūs? O jūs matėte šunainių pardavėją milijonierių?

Skaitytojas perskaitęs iki šitos vietos pradės šaukti, kad valdžia yra bloga. Valdžia nėra bloga, tik ryškiai kažkas yra blogai su sistema, kuri leistų smulkiam verslui veikti ir išlaikyti save. O gal yra išvis atmuštas noras daryti tokius verslus. Neseniai VBS (viena bobutė sakė, nes nerandu internetinio šaltinio) pranešė, kad padarius absolventų apklausą paaiškėjo, kad 97% amerikiečių pareiškė ateityje kursiantys savo verslą, o štai 80% lietuvių norėtų gauti valstybinį darbą.

Šunainių verslą, ko gero, būtų galima laikyti etaloniniu lyginant smulkaus verslo galimybes skirtingose šalyse. Nes sudedamųjų yra mažai, tad galima aiškiai suskaičiuoti visas sudedamąsias dalis. Jei gatvėse šunainių daug, vadinasi, smulkų verslą toje šalyje daryti paprasta. Ir atvirkščiai.

Ir štai visi apsidairykime Lietuvos miestų sankryžose.

Manau, kiekvienas pasirinks sau tinkamą paaiškinimo variantą tam, ką pamatys ko nepamatys. Gaila tik, kad dėl kalbų sankryžose šunainių neatsiras.

Share/Bookmark