Praėjusią savaitę į mūsų commonsense.lt puslapį veidaknygėje įkeltas šitas paveikslėlis sulaukė rekordinio (50+) ‘like’ kiekio. Kai kurie komentatoriai siūlė netgi savo darboviečių logotipus uždėti. Ir nors mėlynoji schema daugeliui atrodo labiau norima, tačiau raudonoji -- iš realybės.  Šia tema daug rašėme ne tik mes, bet ir Rokiškis, tačiau, manau, verta pasikartoti.

Kodėl taip dažnai gyvename gaisrų aplinkoje? Kodėl nepaisant visų nepasitenkinimų mes nelabai ką pakeičiame? Dr. Goldrattas yra sakęs, kad pagrindinė žmonių bėda slypi tame, kad jie neišnaudoja didžiausios gamtos dovanos -- sugebėjimo mąstyti logiškai, įžvelgiant priežasties-pasekmės logiką. Dėl to užuot nustatę kertinę simptomų (gaisrų)  priežastį, žmonės kovoja tik su pasekmėmis. O tų pasėkmių daug, tokiu būdų tenka kariauti keletą karų, t.y. užsiimti daugia-užduotiškumu (multi-tasking). Kur nėra susifokusavimo, nėra ir progreso.

Kadaise sukėliau didelę diskusiją bangą, parašęs apie būtinumą nesiblaškyti. Fizikoje yra žinoma fokusavimo jėga -- Alexander Graham Bell yra pasakęs “The sun’s rays do not burn until brought to a focus”. Vieną penktadienį įdėjau vaizdinę fokusavimo iliustraciją. Tačiau visuomet atsiranda vienoks ar kitoks Skaitytojas, kuris nuoširdžiai gins būtinybę gyventi po senovei. Ir tam gali būti įvarios priežastys. Kad ir baimė tapti nereikalingu, arba nusivylimas (nesėkmingais) bandymais pakeisti situaciją. Dr. Goldrattas knygoje “Pasirinkimas” pateikia pavyzdį, kaip didelė pasaulinė kompanija buvo susitaikiusi su esama situacija ir neįžvelgė didelių pelno galimybių.

Vienaip ar kitaip, vadovai ir jų dėmesys įmonių problemoms yra esminis apribojimas.  Ir jei vadovai (bei darbuotojai) nesusifokusuos, tai ir turėsime raudonąją veiklos schemą.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs John Thompson kalbėdamas apie įmonių konkurencingumą pabrėžė dėmesio ir pastangų fokusavimo svarbą. Kurso dalyviams nesifokusavimo įtaką veiklos rezultatams jis iliustravo paprastu žaidimu, kurį pamėginti galite ir patys.

Visgi, kol mes patys nepripažinsime, kad egzistuojanti situacija yra MŪSŲ PAČIŲ elgsenos pasekmė, ir ieškosime pasiteisinimų (“mes kitokie!”),  kol nesiimsime keitimo, tai ir toliau gyvensime taip, kaip gyvename raudonoje schemoje.

www.youtube.com/watch?v=UH-i1t8eZ8o

Share/Bookmark

Dirbame sistemiškai ar visgi mes kitokie? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Spalis 16, 2011.

Nors 2009 metais GF dar nepriklausė Ūkio ministerijai, bet būtent tuometiniam ūkio ministrui labai patiko mūsų atlikto audito išvados ir siūlymai, kaip pagerinti GF darbą. Pažadėjom, kad pasieksime pagerėjimo įsispraudę į tokius rėmus:

• nereikės investicijų,
• dirbs tie patys darbuotojai su ta pačia kompetencija,
• nekeisim jokių teisės aktų.

Kaip matote, laisvės nedaug. Toliau sekė GF perdavimo Ūkio ministerijai istorija. Prie šios istorijos vienpusiško aiškinimo prisijungė ir Seimo nariai. Nemėgstu politikos, todėl ilgokai tempiau gumą su šiuo įrašu. GF pavaldumui pareinant iš vienos ministerijos į kitą būta daug istorijų, ir jas paliksim istorijai (kažkoks kalambūras gavosi). O dabar čia pažersiu truputį faktų.

Taigi prieš perduodant GF, jame dirbo 17 vertintojų. Darbuotojų buvo daugiau, bet mūsų analizė parodė, kad būtent šie darbuotojai diktuoją darbo tempą. Tas tempas buvo nuo 5 iki 10 paraiškų, tenkančių vienam vertintojui per mėnesį. Dėl šitos priežasties buvo susikaupę daugiau nei 1.000 paraiškų, o dirbant tokiu tempu, žmonės gautų išmoką tik po kelių metų.

Aišku, buvo stengiamasi padidinti tempą, bet pastangos apsiribodavo tiesiog įdarbinant daugiau vertintojų.

GF perduotas  2010 rugsėjo mėnesį. Auditą mes darėme 2009 gruodžio mėnesį ir tada buvo tik 7 vertintojai. Taigi panagrinėję duomenis matome, kaip papildomi vertintojai didino našumą nuo sausio iki rugsėjo. Rugpjūtį buvo atiduota viskas, kas buvo įvertinta, ir dar susikaupęs likutis, taip ir gavosi rekordas. Perdavus GF buvo drastiškai sumažintas biudžetas, po ilgų derybų mes gavome 4,5 vertintojo. Vienas vertintojas turėjo suderinti vertintojo darbą ir skyriaus vadovo, todėl skaičiuojame tik pusę jo darbo laiko. Kaip matote, darbo laiko sumažėjo apie 4 kartus, ir mums nieko neliko, kaip tik ieškoti galimybių, kaip efektyviau išnaudoti vertintojo laiką.

Peržiūrėjome, kur yra daugiausia nesusipratimų, t.y. daugiau negu 95% paraiškų buvo grąžinama pataisyti. Jeigu mes sakom, kad vertintojas patikrino 10 paraiškų, tai yra neteisybė: jis patikrino daugiau negu 30 paraiškų, bet radus klaidą, ji siunčiama pataisyti bankroto administratoriui. O po pataisymo reikia patikrinti viską iš naujo. Jeigu nebūtų pertikrinimų, mes gautume trigubą našumo padidėjimą, bet prie esamo įstatymo tai tik asiliuko svajonės.

Pateiksiu tik kelias įstatymo įdomesnes vietas, kad suprastumėte, kad įstatymų taikymas Lietuvoje personalizuotas, t.y. priklauso nuo asmens supratimo, ką norėjo pasakyti įstatymo leidėjai. Pvz: 5.1.1) punkte “darbo užmokestis … sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma”. Ir čia prasideda marazmas: o jeigu mokėjo kas antrą mėnesį, o jeigu mokėjo dalį atlyginimo, o kurie yra paskutiniai mėnesiai, kuriuos galima laikyti iš eilės? Kas dar sugalvos variantų? Eikime toliau. 5.13, sakoma, kad pinigai neskiriami sugyventiniui! Kaip vertintojas gali patikrinti, ar akcininkas turi sugyventinių įmonėje. Ir kokiu laikotarpiu, ir kuriam nemokam, paskutiniam ar pirmam? Ir čia tik pavyzdžiai kuriuos galima suprasti.

Sprendimas atrodė paprastas: tiesiog sėsti ir parašyti metodiką, kaip viską paskaičiuoti. Bet greitai teko stabdyti arklius, nes vien vidutiniam atlyginimui paskaičiuoti reikalinga pusantro lapo instrukcija.

Bet vis vien padarėme standartinę ir išplėstą tikrinimo metodikas. Standartinėje nesikabinėdavome prie skaičių. Tai reiškia, kad jeigu dėl excelio suapvalinimo per 200 žmonių gavom vieno cento nesutapimą, tai dėl to nesiųsdavome atgal pataisyti. Tiesiog pridedamas prierašas, kad paraiškoje rasta aritmetinių klaidų, kurios nekeičia išmokų dydžio. O išplėstinė naudojama tuomet, kai yra įtarimas dėl tyčinio bankroto (sąlygų yra daugiau, bet ne apie tai įrašas). Beje, daug ką galima kompiuterizuoti ir tada vertintojams nereikėtų tikrinti eilučių ir stulpelių sumų su kalkuliatoriumi. Kaip suprantate, tai galėtų drastiškai pagreitinti paraiškų vertinimą, bet tai jau investicijos, ir išlipa iš rėmų (žr. viršuj). Taip pat dabar “Sodra” surenka tiek duomenų, kad galima kokią nori pašalpą suskaičiuoti, bet kažkodėl GF turi savo nepakartojamą metodiką. Papildomos išlaidos kompiuterizacijai ir didelis žmonių nusivylimas, kad taip lėtai vyksta išmokų mokėjimas.

Ką dar padarėme? Ogi sumažinom šokinėjimą tarp užduočių (multitasking). T.y. darbuotojai po mokymų pradėjo vienu metu dirbti tik su 5 paraiškom. Seniau dirbdavo su 20 ir daugiau. Tiksliau ir dabar turi 20 paraiškų, bet neima vertinti paraiškos tol, kol nėra surinkti visi dokumentai. Tokia taisyklė vadinasi Full Kit.

Toliau mažinom mudos kiekį darbe. Pats paprasčiausias variantas buvo sukomplektuoti darbo vietą reikiamais įrankiais. Ir čia susidūriau su viešaisiais pirkimais. Na, tai, ko mums reikėjo, būtume gavę maždaug po pusės metų. Aš neturiu tiek laiko sėdėti ir laukti, kol visa biurokratinė mašina apsisuks, todėl nuėjau į kanceliarinių prekių parduotuvę ir už kelis šimtus litų problemą išsprendžiau. Tikiuosi, tai niekas nepalaikė pakiša.

Dar vienas svarbus dalykas:  įvedėm kasdieninę atliktų darbų apskaitą. Labai greitai dingo mėnesio pabaigos sindromas, o darbuotojai pradėjo dalintis patirtimi, kaip galima greičiau patikrinti paraišką. Be to, dar dingo pasakymas, kad aš nieko nepadariau, nes laukiau, kol bankroto administratorius atsiųs reikiamą dokumentą.

Galėčiau dar ne vieną linksmesnę (ir ne itin) istoriją papasakoti, bet ir taip gavosi ilgas įrašas. Todėl pereikime prie rezultatų. Įvertinus daugumą faktorių buvo paskaičiuota, kad su esamu darbuotojų kiekiu galima pasiekti iki 200 paraiškų per mėnesį. Bet realiai buvo aišku, kad jau pasiekę 150 paraiškų, turime labai nestabilų rezultatą. Nes per daug įvairių sąlygų turi būti išpildyta, kad pasiektume tokį našumą. Bet pirmas tikslas buvo psichologinis. Reikėjo įtikinti darbuotojus, kad jie gali vertinti kasdien po paraišką, t.y. 20 paraiškų per mėnesį. Tokių rodiklių GF nebuvo pasiekęs niekada per visą savo istoriją. Todėl nupirkau šampano (čia ne putojantis vynas) ir pasakiau, kad jį išgersime, kai bus 100 paraiškų per mėnesį. Pesimistų netrūko, bet po trijų mėnesių mes šampaną ištuštinom.

Pereikim prie išvadų. Dauguma atvejų gamybos darbo organizavimo principai veikia ir valstybinėse institucijose. Reikia tik nusispręsti, kas yra atsargos, ir priversti, kad jos judėtų. Viskas, kas trukdo judėjimui, turi būti pašalinta, o jeigu neįmanoma pašalinti, tai reikia trumpinti laiką, sugaištama trukdyje.

Ir nežiūrint nusistovėjusios nuomonės, kad esą valdininkai lengvą duoną valgo ir nieko nedaro, reiktų neskubėti su išvadomis. Gali būti, kad jie daro ir labai daug, tik vykdant įstatymo raidę, praktiškai neįmanoma to padaryti iš pirmo karto. Todėl tenka padaryti kokius 5 bandymus. Ir visus tuos bandymus tikrina valdininkas. Todėl realus našumas būna apverktinas.

Dabar nekantriai laukiu, kada GF rodiklis pasieks 200 paraiškų per mėnesį. Ir, atrodo, GF labai arti šio tikslo.

Share/Bookmark

Susitelkimas į srautą: valdiškos įstaigos istorija originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Rugsėjis 2, 2011.

Yra trys skirtingo suinteresuotumo žmonių grupės, kurie turi didelį poreikį vizualinei informacijai.

Tai projekto savininkas, užsakovas, kuriam idomi tik bendrinė projekto informacija. Todėl labai gudrios vizualizacijos lyg ir nereikalauja. O koks šių suinteresuotų žmonių tikslas? Užbaigti projektą laiku. Taigi projekto vykdymo metu juos domina, kiek projekto yra jau užbaigta, ir kokia tikimybė, kad pavėluosime, ir kiek pavėluosime. Į šiuos klausimus atsako CCPM, kaip ir duoda pasiūlymus vizualizacijai. Bet čia galime priskirti ir projektų portfelio vadovą, kuriam be bendrinės projektų informacijos reikia dar ir detalios išteklių apkrautumo ataskaitos.  Lyg ir ne problema susirasti variantą, kuris labiau patiks.

Toliau yra projektų vadovai. Deja, kol kas jiems nieko geresnio už GANTT nėra sugalvota. Programinės įrangos vizualiniam valdymui yra prikurta tuntai. Tiek mokamos, nemokamos, ar Excel pagrindu. Kaip ir nieko naujo.

Ir lieka darbuotojai, kuriems visi tie GANTT yra neįdomūs, jiems labiausiai patinka Scrum. Kaip sako projektų komandos narių patirtis, ”vaikščioti vandens paviršiumi ir kurti IT produktą pagal specifikaciją – abu dalykai įmandomi, jei objektas užšaldytas“. O Scrum tokią galimybę suteikia. Scrum duoda įdėjų, kaip geriau pateikti projekto informaciją projekto komandos nariams. Tiesaa visa informacija, kuri reikalinga projekto nariams, yra užduotys.

Atrodo aš pakartojau viską, kas buvo paminėta „Visual Project Management“ straipsnyje. O kas liko nepaminėta? Visų pirma, tai tik skirtingos įdėjos, nesujungtos į vieną visumą. Juk projekto vadovui reikia bendrauti tiek su užsakovu, tiek su komandos nariais, ir kiekvienas turįs savo tikslus, ir kiekvienam informacija vis pateik skirtingai, po to surink informaciją, neretai ją reikia dar ir išversti, kad galėtum pasinaudoti. Šiam momentui man neteko išvysti programinės įrangos, kuri padėtų projekto vadovui sistemingai dirbti, yra tik skirtingi šios sistemos komponentai. Beje, kartais visai neblogai realizuoti.

Ir štai ateiname prie pagrindinio klausimo: net jeigu viską sujugtume į vieną sistemą, ar tai veiktų? Prieš atsakydami, prisiminkime, kad užsakovui neįdomu, kaip jūs projektą vykdote, jam įdomu tik – kada ir už kiek. Projekto vadovui įdomu, kaip vykdome projektą, ir kad visi komandos nariai turėtų darbo, o komandos nariams, neįdomu, kaip sekasi projektas, svarbiausia kaip nors atlikti savo darbus. Kaip matote, nėra bendro tikslo, ir todėl kiekvienas rūpinasi tik savim. Dėl šios priežasties yra tik sistemos komponentai. Tada projekto vadovui nieko kito nebelieka, tik pasiguosti savo ratelyje.

Norėtųsi surasti programinę įrangą, kuri apjungtų projektų portfelio valdymą, projektų valdymą su CCPM ir užduočių valdymą, ir kuri realiai veiktų. O gal aš tiesiog nerandu, ir skaitytojai gali pasidalinti savo atradimais?

Share/Bookmark

Vizualus projektų valdymas originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Kovas 30, 2011.

Neseniai personalo atrankos ir konsultavimo kompanija “Search Group” savo tinklapyje paskelbė straipsnį apie darbuotojų pervargimą. Straipsnio esmė, o ypač ta dalis, kur dėstoma apie darbuotojų nuovargį, neturėtų nieko stebinti. Kad nuvarytus arklius reikia nušauti (nes jie niekam daugiau netinka), žinojo dar gilioje senovėje. Kad darboholizmas – tokia pati liga kaip alkoholizmas arba priklausomybė nuo cheminių medžiagų, senovėje gal ir nežinojo, bet šiuolaikiniam žmogui tai tikrai ne naujiena.

Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad (skirtingai nuo Lietuvai įprasto požiūrio) labiausiai pervargti rizikuoja smulkūs verslininkai, o ne “kapitalistų išnaudojami” darbininkai.

„Smulkūs verslininkai įmonėje dirba ir buhalteriais, ir krovėjais, ir vadybininkais. Jie visus darbus atlieka patys. Iš pradžių viskas gali būti labai gerai, tačiau jei žmogus neatostogaus, pirmieji simptomai vis tiek pasireikš po 2 ar 3 metų. Iš pradžių viskas idealu, bet po tam tikro laiko pradeda nesisekti – ar su tiekėju, ar su užsakovu. Taip nutinka, nes verslininkas iš nuovargio ką nors praleidžia“, – sako Ąžuolyno“ psichiatrijos klinikos gydytojas psichiatras Dainius Stasiūnas.

Anot specialisto, visi turi suprasti, kad nepakeičiamų nėra. „Todėl verslininko sėkmę parodo, ar po tiek sunkaus darbo atsirado nauja pamaina. Na, kad nors ragelį už jį pakeltų. Žmonės turi išmokti nedirbti savaitgaliais ir poilsio valandomis. Būna, kad tokie pacientai prašo pagalbos. Tačiau kada jiems skirti gydymą: ryte ar vakare? Jei jie patys nežino, kiek dirbs. Idealu, jei žmogus eina miegoti tuo pačiu metu“, – pasakoja D. Stasiūnas.

Tačiau kaip palikti (be priežiūros, nors trumpam) verslą, kuriame viskas laikosi ant smulkaus verslininko pečių? Bet ar tai verslas, ar visgi labiau amatas?

Senųjų ir Naujųjų metų sandūroje įprasta duoti sau daug pažadų apie tai, ką pakeisti savo gyvenime (mesti rūkyti, numesti svorio ar pan.). Tai kodėl pažadas negalėtų būti apie tai, kaip atsikratyti kitos priklausomybės – priklausomybės nuo darbo. Gal 2011 metai gali tapti tais metais, kuomet pertvarkysite savo amatą į verslą ir užtikrinsite jo klestėjimą bei atrasite daugiau laiko poilsiui, šeimai, draugams ir sau?

Aš žinau, ką reiškia turėti savo verslą, ir žinau, ką reiškia būti to verslo tarnu. Aš žinau tą jausmą, kai norėtum skirti laiką šeimai, draugams, hobiui ar paprasčiausiai nieko neveikimui, tačiau negali, nes… verslas nelaukia. Aš pats esu patyręs tą bejėgiškumo jausmą. Pats buvau pakliuvęs į tą užburtą ratą.

Išlipau, bet daugybė žmonių juose toliau sukasi: advokatai, dizaineriai, autoservisų, restoranų savininkai, parduotuvių savininkai, stomatologai, kirpėjai, smulkaus remonto-statybų specialistai, kepyklos, vežėjai, buhalterinių paslaugų įmonės, prekybos atstovai, smulkūs prekeiviai, įvairūs konsultantai, baldininkai, draudimo brokeriai, kelionių agentūros, apželdintojai, kompiuterininkai, programuotojai, tinklapių kūrėjai, vertėjai, siuvėjai, suvenyrų gamintojai ir prekeiviai, interneto parduotuvių savininkai, veterinarijos klinikos, kaimo turizmo sodybų savininkai, architektai, santechnikai, dailidės, tinkuotojai, šaltkalviai ir t.t.

Turbūt pusė Lietuvos gaunasi.

Šiais metais daugiau dėmesio skirsiu būtent darbui su tokiais smulkiais verslininkais-amatininkais. Ko gero, apie amato pavertimą verslu dažniau rašysime ir commonsense.lt .

Tačiau ne tik rašysime. Pernai išmėginome kelis webseminarus, pasiteisino, sulaukėme gerų atsiliepimų, tad bendravimui naudosime ir šį žanrą.

Pirmąjį metų webseminarą būtent ir noriu surengti tema: “Kaip amatą paversti verslu”. NEMOKAMAS webseminaras įvyks 2011 m. sausio 11 d. 19 val. per webseminarai.lt.

Dažnai labai užsiėmę smulkūs verslininkai neturi laiko skaityti tinklaraščius (laiko švaistymas!), todėl beveik neabejoju, kad ir apie šį webseminarą jie nesužinos. Nebent jūs apie tai pranešite. Jei tarp jūsų artimųjų yra tokių žmonių, kurie savo nedideliame versle dirba nepakeldami galvos, nusiųskite jiems šį mano pakvietimą:

www.youtube.com/watch?v=MR9u5Avuy8U

Galbūt bendromis pastangomis mums pavyks padaryti tam tikrus pokyčius jų versle, kad ilgainiui jiems nebebus problematiška atrasti laiko su jumis išgerti alaus, ar nueiti į kiną, ar išvažiuoti atostogų ilgesniam nei savaitės laikotarpiui.

Share/Bookmark

Nuvarytus arklius nušauna. Gal dar ne vėlu? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Sausis 3, 2011.

Nežinau, kaip su pirmu teiginiu, bet antras pavyko ne iš karto. Ir ne iš antro. Kaip jaučiatės šiandien atsikėlę visa valanda anksčiau? Turbūt darbingi ir pasiruošę kavos litrą išgerti. Kiekvienais metais aš du kartus susimąstau, ir kam mes tą laiką sukaliojam? Atvirai pasakius, atsakymo niekas nežino. Tiksliau tie, kurie tai sugalvojo, išžygiavo anapilin nusinešdami pagrindinę priežastį. Todėl mums liko tik mitai.

Vienu tokiu mitu pasidalinsiu. Tai buvo sugalvota tada, kai prasidėjo elektrifikacija ir, be abejo, visiems elektros trūko. Ir tada pramonininkų lobistai sugalvojo neblogą variantą. Reikia, kad gamyklos veiktų tik dienos metu. Ir tegul darbininkai vakare kankinasi su elektros trūkumu. Kaip tarė, taip ir padarė. Tik nuo to laiko daug vandens nubėgo. Bet įprotis išliko. Neveltui tyrimai ekonominės naudos nerado. Net kontrolieriai randa krūvomis neigiamų aspektų žmonėms. Iš visų neigiamybių man labiausiai patiko prašymas vyriausybės paaiškinti darbo laiko pasikeitimą karvėms. Nes jos nesupratingos, ir nesugebėjo persiderinti pieno gamybą visa valanda anksčiau.

Ką mes galime išmokti iš šio reiškinio? Tai, kad įprotis stipresnis už sveiką protą. Ir kad turime daug atgyvenusių įpročių, kurie perkelti į įstatymus. Na, bet įstatymų nekeisime, o apsidairysime savo kontoroje. Turbūt ne viena įmonė kompiuterizavosi, bet popierių neatsisakė. Kaip tai gali būti? Ogi įprotis, juk dar mano senelis bėgiojo su popieriais, kad penkiolika parašų surinktų, tai kodėl ir jo anūkams to paties nedaryti? Ir viskas daroma du kartus. Vienas kartas yra popierinis, antras yra kompiuterinis. Matyta?

Sunkiai dėliojasi mintys, todėl pakelkime kavos puoduką už istorinius įpročius, kurie jau trukdo visiems, bet nėra valios juos pakeisti.

Share/Bookmark

Pabuskime ir kelkimės originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Kovas 29, 2010.

Šaltinis: Internetas

Share/Bookmark

Savaitgalio pastebėjimai – Gyvenimo tikslas originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Kovas 21, 2010.

„Jis net popieriams nešioti netinkamas“, – toks buvo vadovo vertinimas. Jis kalbėjo apie ką tik iškeptą verslo vadybos magistrą, kuris paliko jo vadovaujamą įmonę. Kai viskas nurimo, paprašiau papasakoti, kas nutiko.

Istorija pasirodė paprasta. Buvo priimtas vieno gerbiamo universiteto absolventas (beje, mokamo, kad nesakytumėte, kad geras mokslas yra tik mokamas). Ir kaip išaiškėjo, jis nieko nemokėjo, ko reikėjo įmonei. O įmonei reikėjo darbuotojo, kuris suvaldytu srautą užduočių. T.y. nustatytų prioritetus, padalintų darbuotojams, surinktų atliktas užduotis ir perduotų toliau. Turėjo atlikti tikro vadybininko darbą. Aišku, dėl to jam  nereikėjo žinoti pasaulio makroekonomikos, pakako truputį gaudytis skaičiuose ir suprasti, kad svarbiausia – pinigai per laiką.

Tai kodėl su tokiais trenksmais jaunuolis buvo išsiųstas toliau ieškoti sėkmės?

Priežastys tik dvi: jis niekada dar nebuvo susiduręs su pinigais laike. Nors ir kiek galime šnekėti, kad laikas yra pinigai, bet toli gražu ne visi tai jaučia.

Jeigu norite, galite pabandyti paskaičiuoti, kas yra geriau: ar užsakymas be nuolaidos kas savaitę, ar 5% nuolaida, bet kas mėnesį? Teisingas atsakymas: o kokia marža? Aišku, negražu į klausimą atsakinėti klausimu, bet vis vien. Tarkim, marža tik 5%. Taigi pirmu atveju mes tuos pačius pinigus apverčiam 52 kartus per metus (5% * 52 = 260), o antru atveju tik 12 (10% * 12 = 120). O jeigu pridėtume, kad antru atveju reikia iš banko skolintis apyvartinėms? Tai va, paklauskime absolventų, ar tokius uždavinius jie universitete sprendžia? Sulauksime įvairių atsakymų, bet realiam gyvenime kažkodėl vis vien perkama tik nuolaida. Reikia kelis kartus pačiam gerai nusvilti, kol pradėsi jausti vidumi, kada daugiau pinigų gausis. Deja, teorijos čia nepadės, nors ir sako, kad išmintingi žmonės mokosi iš svetimų klaidų. Deja, aš esu paprastas mirtingasis ir mokausi iš savų.

O antra priežastis, tai mokėjimas valdyti užduotis. Kiekvienas projektų vadovas yra susidūręs su situacija, kad net ir labai nuostabūs planai nerealizuojami, jeigu niekas griežtai nevaldo užduočių. Praktiškai, kol nėra užduočių valdymo, galima ir planų nekurti. O užduočių valdyme svarbiausia nesusimaišyti su prioritetais. Turi būti tik viena sistema, ir geriausia – pagal aiškius kriterijus: daryk, daryk dabar, mesk viską ir padaryk (reikalaujantis papildomų decibelų).

Kitas svarbus elementas užduočių valdyme -  reikia pasitikrinti, ar užduotis prasidėjo. Dažnai ko nors trūksta, arba darbuotojas nesuprato užduoties ir jau nuvažiavo į lankas. Taigi reikia patikrinti, ar darbai vyksta, ir ar jie vyksta reikia kryptimi. Tik nesakykite, kad neturite laiko tam. Nes tikrai teks surasti laiko perdarymams.

Gerai, ko dar reikia sėkmingam užduočių valdymui? Žinoti, kokia yra situacija. Jeigu paklausite, kokios yra problemos, tai sužinosite, kokia liga serga močiutės kalytė. Todėl vienintelis teisingas klausimas: “Kada pabaigsi?”. Užduočių vadovui visai neįdomu, kiek jau pradirbta, nes klientas moka pinigus už rezultatą, o ne procesą. Gerai, o kaip su užduočių pabaigimu? Užduotis pabaigta, tik kai perduota toliau.

Na va, kiek visokių patarimų, bet tie patarimai beverčiai. Čia panašiai kaip su krepšiniu. Gali perskaityti 100 knygučių, o geriau nepradėsi žaisti. Reikia pastoviai praktikuotis. Užduočių valdymas, beje, kaip ir projektų valdymas ar įmonės valdymas, yra praktinis žaidimas. O būtent praktinių įgūdžių ir pasigendama pas universiteto absolventus.

O dabar man pasakykite, kaip jūs pavadintumėte krepšininką, kuris mokinosi žaisti tik skaitydamas knygutes? O kaip pavadintumėte vadybininką, kuris mokinosi vadybos iš knygučių?

Share/Bookmark

Teoriškai vadybininkas, o praktiškai tik geri norai? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Lapkritis 11, 2009.

Tokiai diskusijai kviečia visus LPVA. Bet jeigu manęs naktį paklaustų, kokios tos naudos, tai nieko nemastęs atsakyčiau: apsiginti nuo konkurentų konkursuose, arba tai tik ženklas, kad žmogus supras panašiai tuos pačius terminus.

Jeigu visur sertifikavimas reiškia tam tikrą kompetenciją ir žmogaus galimybes atlikti kvalifikuotai darbą, tai, deja, projektų valdyme aš nepastebėjau ryšio tarp sertifikavimo ir žmogaus gebėjimo užbaigti projektą sėkmingai.

Kažkada mane labai aktyviai tardė, koks turėtų būti projektų vadovas, ir aš leptelėjau, kad sumanus plepys paranojikas. Ir tik tada pagalvojau, ką pasakiau. Oi, vieną kartą kentės mano kakta dėl ilgo liežuvio. Bet apie viską iš lėto.

Projekto vadovui reikia visada žiūrėti į priekį. T.y. planuoti, nes planas – vienintelis įrodymas, kad mes kažkaip pasieksime tikslą. Ir reikia sumanumo, kad jame būtų visi reikalingi daiktai. Jeigu ką nors pražiopsosi, vis vien tai neišnyks, o atsiras projekto pabaigoje. Kada nėra laiko nei papildomiems darbams, nei taisymams.

Gerai, sumanumą kaip nors galima ir ištestuoti, t.y. duoti kažkokią hipotetinę situaciją ir pažiūrėti, kas iš to gausis. Jeigu bus panašu į tiesą, galim uždėti pliusą. Bet jau kažkaip akademiškai gaunasi, nes realybėje mes žinome, kad planas – tai ateities spėjimas. Mes dabar gerai matome, kaip mūsų mylimi politikai bando spėti, kas gausis. O vėliau paaiškina, kodėl nesigavo. Gal todėl jie ir politikai, nes už tokius rezultatus projekto vadovas jau senai būtų susipažinęs su darbo biržos sistema.

O kam reikalinga paranoja? Iš principo: viską planuok optimistiškai, o vertink pesimistiškai. Neveltui pirmos trys projekto vadovo taisyklės skamba taip: būk paranojiškas, būk paranojiškas, bet nebūk isteriškas. Pirmas dėsnis sako, kad kas nors blogo gali atsitikti. Antras – tikrai kas nors blogo atsitiks. O trečias – ne viskas, ką blogo prigalvojai, atsitiks vienu metu, todėl nekelk isterijos. Realiai šis dėsniai sako, kad projekto vadovas turi valdyti rizikas ir visada turėti planą B. O dabar pasakykite, kaip šią savybę sertifikuoti? Tiksliau pasakius, kaip ją išmatuoti?

O kaip apie plepumą? Pats projektas nepasidarys, todėl jam ir reikalingas vadovas, kuris koordinuotų visus veiksmus. Tiksliau koordinuotų žmonių pastangas, o tam reikia gerų komunikacijos įgūdžių. Nes projekte visokių situacijų atsitinka: kartais reikia ir žmones paguosti, įkvėpti, nuraminti, išsiderėti, ar tiesiog aprėkti (atlikti mativaciją, nemaišykite su motyvacija). O kaip sertifikuoti tokius įgūdžius?

Bet šitoje situacijoje baisiausia yra tai, kad reikia visų įgūdžių viename žmoguje. Ir mes gauname prieštaravimą. Nes tam, kad gerai planą sudėliotum, reikia inžinierinio mąstymo. O kaip jūs įsivaizduojate inžinierių? Tai žmogus, kuris bendrauja su knygomis arba kompiuteriu. Gal ir nieko blogo, kad laviną protą, bet kaip su socialiniais įgūdžiais? Tas pats gaunasi ir su tais, kurie tik lavina savo sugebėjimą bendrauti. Ir gaunasi, kad PV sertifikatas patvirtina, kad žmogus gali sukurti planą pagal procedūras, bet ar sugebės projekto komandą priversti dirbti pagal planą, lieka didelis klaustukas. Tai tada kokia dar gali būti nauda iš PV sertifikato?

Share/Bookmark

Sertifikavimo teikiamos naudos? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Lapkritis 5, 2009.

Pradėkime nuo pradžių – švietimo sistemoje yra labai daug suinteresuotų šalių:

• Studentai
• Dėstytojai
• Mokymo įstaigų vadovai
• Darbdaviai
• Studentų tėvai
• Visuomenė
• Mokslo-tiriamąjį darbą atliekantys mokslininkai

Kiekviena iš šių šalių turi savo interesus, todėl prieš pradedant reformą reikia sutarti kokie reformos tikslai (kur gi mes eisime).

Atrodo dėl tikslų yra sutarta, ar bent jau ŠMM sau tokius pasisakiusi:

Taigi reformos tikslai:

• Kokybė ir efektyvumas
• Prieinamumas
• Galimybės studentams ir dėstytojams

Tikslai gražūs, bet kaip juos išmatuoti? Tokie tikslai skambai kaip komunizmas. Tačiau kokia dabar yra situacija? Kaip esama situacija pagerės per mėnesį, metus ar trejus?

Panagrinėkime pavyzdį. Tarkime, kad po metų daugiau studentų galės studijuoti teisę Vilniaus universitete, bet visi turės už mokslus susimokėti. Tai prieinamumas pagerėjo (juk daugiau gali studijuoti) ar pablogėjo (juk reikia mokėti)?

Kaip bus matuojama kokybė ir efektyvumas? Juk dabar sudarinėjamas universitetų reitingas yra juokingas. Mano kolega vaizdžiai iliustravo aukštųjų mokyklų reitingo (ne)logiškumą.

Niekaip negaliu suprast, kodėl tiek daug reformų pas mus daromos „per užpakalį“. Juk bet kokiame projektų valdymo (o reforma – tai projektas) vadovėlyje aiškiai pasakyta, kad aiškūs ir išmatuojami projekto tikslai yra būtini sėkmingam projektui.

Štai kodėl manau, kad ši reforma (kaip ir daugelis kitų) pasmerkta žlugti. 

Share/Bookmark

Švietimo reforma pasmerkta žlugti!!! originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Birželis 4, 2009.

Alfa.lt perskaičiau vieną interviu – jame neišgirdau nieko naujo ir būtent apie tai norėčiau parašyti.

Šiai temai – sąnaudų apskaitai – su broliu esame paskyrę kelis pokalbių vakarus prie alaus arbatos ir visi jie baigdavosi noru nukryžiuoti pabarti “Pačiolio” žmones už tas pasekmes, kurias Lietuvos ekonomikai sukėlė šios įmonės ilgus veiklos metus propaguojama sąnaudų apskaitos ideologija. Žinoma, ne jie tą sugalvojo, “taip yra visame pasaulyje”. Tiesą sakant, asmeniškai nepažįstu nė vieno žmogaus iš “Pačiolio” ir neturiu jokių nusistatymų prieš konkrečius asmenis, tiesiog sveiku protu analizuojant visą tą jų propaguojamą “vadybą” užverda kraujas. O kai jis užverda, norisi imtis veiksmo, kuris duotų greitą rezultatą. O kadangi “Pačiolio” filosofija kerojosi ir bujojo Lietuvoje ilgus metus ir mes su broliu prie alaus arbatos nesugalvodavome, kaip tą bjaurastį staigiai išnaikinti, tai iš to silpnumo ir kildavo mintys apie susidorojimą pabarimą.

Tikiuosi, suprantate, kad juokauju – ir atsiprašau “Pačiolio” žmonių už gal ne visai vykusį mano nusistatymo jų idėjų atžvilgiu pademonstravimą. Tiesiog labai norėčiau padiskutuoti su “Pačiolio” kaštų apskaitos dėstytojais, auditoriais (internete, TV eteryje, nevermind) – turėtume daug minčių commonsense.lt įrašams. Beje, nesu “Pačiolio” anei konkurentas, anei likęs nelaimingas klientas, anei ex-verslo partneris – mano nusistatymas grynai ideologinis, neturiu jokio komercinio intereso.

Po tokios subjektyvios įžangos dar turėčiau patikslinti, kodėl “Pačiolį” kaltinu prisidėjus prie Lietuvos ekonomikos smukimo/nepakankamo augimo. Todėl, kad įmonės (o visos buhalterės, beveik visi finansų direktoriai ir dauguma vadovų yra mokinęsi “Pačiolio” kursuose) labai gerai išmoko savo veikloje daugiau naudoti ne akseleratorių, o stabdžius.

Manau, kad prie “Pačiolio” temos šiame tinklaraštyje grįšiu dar daug daug kartų, vadinasi, galėsiu konkrečiais pavyzdžiais pagrįsti savo prielaidas ir kaltinimus.

O dabar truputėli palukštensiu minėtą straipsnį alfa.lt (primigtynai kviečiu paskaityti).

(…) vien tik uždirbti dideles pajamas ir nėra galutinis įmonės veiklos tikslas. Tikslas yra uždirbti pelną, o jis priklauso ne tik nuo uždirbtų pajamų dydžio, bet ir nuo padarytų įmonės veikloje kaštų. Iš esmės sumažinus kaštus, net ir kritus pardavimo apimčiai, galima ir toliau veikti pelningai. 

Sutinku 100 %.  Važiuojam toliau.

Žymus kaštų sutaupymas pasiekiamas todėl, kad įdiegus vadybos ir kaštų apskaitos sistemą, vadovui nebereikia gainioti darbuotojų, nuolatos kontroliuojant, kaip kuris dirba. 

Pasak interviu pašnekovų, didžiausias sąnaudas pripučia blogi darbuotojai. O aš galvojau, kad didžiausios problemos pelningumui kyla dėl:

• pernelyg didelio atsargų (prekių) kiekio (didesnės sandėliavimo sąnaudos, daugiau nuvertėjusių/nebegaliojančių prekių, pinigų užšaldymas ir dėl to negalėjimas įsigyti paklausių prekių)
• paklausių prekių trūkumo (= prarasti pardavimai/negautos pajamos)
• nepaklausių prekių gaminimo “į sandėlį” (pinigų užšaldymas ir dėl to negalėjimas įsigyti žaliavų)
• didelių pusfabrikačių sankaupų
• didelio broko lygio
• daugybės “mudų” (vertės nekuriančios veiklos)
• nesugebėjimo laiku užbaigti projektų neviršijant biudžeto
• kt., nelygu kokiu verslu užsiima bendrovė

Žinoma, visa tai “Pačiolio” apskaitos lentelėje arba neapskaitoma, arba įrašyta kitose – ne sąnaudų – eilutėse. O kadangi mes pelną didiname tik mažindami sąnaudas, taigi į kitas eilutes nelįsime…

(…) Kiekvienas darbuotojas pradeda dirbti kontroliuodamas ir vertindamas kitų, su jo darbu susijusių, darbuotojų veiklą.(…) Įvedus tokią tvarką visi darbuotojai dirbdami kartu kontroliuoja ir bendrą įmonės kaštų lygį.

Kuo daugiau sutaupysime, tuo daugiau uždirbsime… Todėl taupykime visur, nes tik tokiu būdu ir uždirbsime bendrai… Tai verslo šventos karvės, kurias sėkmingai puoselėja sąnaudų apskaitos šalininkai. Jie galvoja, kad pavykus pasiekti pagerėjimą vienoje sistemos dalelėje, tuo pačiu mes pasiekėme pagerėjimo ir visoje sistemoje. Todėl jeigu priknaipysim daug tokių pagerėjimų, tai mūsų organizacija bus pasiekusi ženklų pagerėjimą. Man atrodo, kad commonsense.lt skaitytojai jau supranta, kad ši prielaida yra ydinga ir prieštarauja sveikam protui.

(…) norint įgyvendinti vadybos ir kaštų sistemą būtina geros kokybės informacija apie ne tik visos įmonės veiklą ir jos rezultatus, bet ir apie kiekvieno padalinio bei jo darbuotojo rezultatus.

Šioje vietoje truputėlį išsiplėsiu. Pateiksiu pavyzdį. Statybos bendrovė betonuoja namą – iš pradžių suvirina armatūrą, vėliau sumontuoja klojinius (susuka tokiais spec. varžtais) ir į juos supila betoną. Tai padariusi brigada po poros dienų klojinius išmontuoja ir pradeda montuoti perdangą, ir taip toliau, kol subetonuoja visą namą. Kadangi su apyvartinėmis lėšomis visiems yra striuka, tai su užsakovu susitarta (visa laimė), kad atsiskaityta bus po kiekvieno subetonuoto aukšto. Taigi statybų bendrovė sąskaitą gali išrašyti tik tuomet, kai subetonuos visą aukštą. O už vėlavimą numatytos baudos.

Ir štai bebaigiant montuoti klojinius II aukšte paaiškėja, kad trūksta lygiai 4 spec. varžtų tam, kad konstrukcija būtų parengta betonavimui. Visi tie tūkstančiai varžtų buvo sunaudoti, o štai 4 pritrūko. Ką daryti?

Darbų vykdytojas, puikiai suprasdamas, kaip svarbu laiku baigti darbą (išrašyti sąskaitą ir turėti apyvartinių atlyginimams išmokėti, technikai nuomotis ir t.t.), ieško sprendimo, kur gauti tuos nelemtus 4 varžtus. Kadangi tie varžtai yra specifiniai, vienintelis tiekėjas yra Kaune. Nepavykus greitai suorganizuoti transporto iš Kauno, darbų vykdytojas pasiunčia tuo metu į statybos aikštelėje buvusį kamazą į Kauną parvežti 4 varžtų. Kamazas po 3 valandų grįžta, vėlai vakare sumontuojami likę klojiniai. Išrašoma sąskaita. Baudų išvengta.

Ir štai po kelių savaičių šią situaciją analizuoja “Pačiolio” auditoriai. Jiems kyla klausimai, kur po galais švaistomos statybų bendrovės lėšos! Įvertinus kamazo kelionę (tarkime, 200 Lt), vieno iš tų 4 varžtų kaina yra nebe 10 Lt, o  10+(200/4)=60 Lt !!!  Kitaip tariant, vienas varžtas pabrango 600 proc., o tokias išlaidas gali leisti tik prastas darbų vykdytojas, kuris visiškai nieko nesupranta apie taupymą ir taupymo tiesioginį ryšį su pelnu…

(…) norint sėkmingai įveikti krizinę situaciją būtinos visų įmonės darbuotojų pastangos, nes išlaidos daromos kiekvienoje darbo vietoje. 

Taigi toks pačioliškas knaipinėjimas turėtų apimti visą organizaciją. Nes tokių 600 proc. neefektyvių išlaidų gal būti daugiau. Pavyzdžiui, kodėl buvo perkami tik 4 varžtai, kai perkant 500 būtų pritaikyta 10 proc. nuolaida. Arba kodėl kamazas prastovi pusdienį be darbo ir vairuotojas tą pusdienį skaito ant vairo pasidėjęs laikraščius. Juk atlyginimą jam mokame – neefektyvu.

Tai, kad betonavimo metu visi veiksmai yra subordinuoti į siauriausią grandį – betono išpylimą, to pačioliškose lentelėse nesimato. Neužbetonuosi greičiau, nei betonas išbėgs per piltuvą. O jei bus nepasiruošta pilti – kranininkas bus nusileidęs į žemę papietauti, nebus sumontuoti klojiniai arba tiesiog pritrūks pusės kubo betono – įmonė liks be pajamų. Tai žinodamas darbų vykdytojas sieks ne taupyti, o laiduoti kuo didesnį pralaidumą. Todėl laikys kamazą “ant šucherio”, užsakys geriau kubu daugiau betono (kad tik jo pabaigoje nepritruktų) ir užsakys į kraną “Čili picą”, nors tai sąnaudų prasme yra pasaulio pabaiga.

Share/Bookmark

Kaltas “Pačiolis”, arba sąnaudų mažinimo mitai originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Spalis 20, 2008.