Common sense

Šiuo metu vėl suaktyvėjo diskusijos apie pensijų sistemą/reformą. Šia tema esame ir mūsų tinklaraštyje ne kartą pasisakę, ir kad jau vyksta diskusijos, tai ir aš prisijungsiu prie chebros. Juolab, kad ir vėl mėginama įteigti, kad “Sodra” geriau nei pensijų fondai. Galbūt kai kurios mintys pasirodys jums kaip ankstesnių straipsnių kartojimas, bet juk ne visi skaito mūsų penkmetį bylojančius tinklaraščio archyvus.

Pasižiūrėjau ir aš galimą savo pensiją. Štai ką rodo skaičiuoklė. Žinoma, buvau optimistas ir pasirinkau 2.5% fondo pajamingumą. Kad tai yra nerealus (užmažintas) dydis mažis, siūlau pasiskaityti pas žmogų, kuris apie finansus rašo geriau nei aš.

Tačiau ar ši skaičiuoklė pateikia visus faktus ir informaciją?

Vertėtų prisiminti istoriją ir pasižiūrėti, kas gi vyksta su sodrine pensijos dalimi. Kaip gerai, kad 2010 metų kovo 30 dieną per EGAS (Elektroninę Gyventojų Aptarnavimo Sistemą) pasitikrinau savo prognozuojamą pensiją ir pasidalinau ta informacija su skaitytojais. Niekas negalės manęs apkaltinti duomenų klastojimu ar pritempimu esamai situacijai.

Beje, jau tuomet padariau išvadą, kad tai ne pensijinė, o kažkokio socialinio teisingumo sistema.

Taigi nusprendžiau pasižiūrėti, kas gi pasikeitė per tuos trejus metus.

VALIO!!!! Skirtingai nuo etiškiausio interneto žmogaus, mano pensija ne mažėja, o didėja. Matyt, turėčiau padėkoti ankstesnei vyriausybei už tokį rūpestį mano pensija (mažiau perveda į II pakopos pensijų fondus, tai sodrinė pensija auga).

Bet ar ne per anksti džiauguosi?

Per tuos trejus metus “Sodrai” sumokėjau netoli 80K Lt. Beje, o jūs ar žinote, kiek sumokėjote ? Tikiuosi, dauguma mūsų tinklaraščio skaitytojų visgi žino, kiek sumoka mokesčių, skirtingai nuo kai kurių naujienų agentūrų eks-vadovų.

Sumokėti 80K Lt prideda net (!) po 40 Lt per mėnesį. Sakyčiau, nekoks investuotų pinigų ROI.

Bet tai dar ne viskas. Manęs laukė staigmena. Per tuos trejus metus mano pensija nuo manęs nutolo 2,5 metų.  Jei 2010 metų kovą man žadėjo, kad į pensiją išeisiu 2036 metų sausį, tai dabar sako, kad sodrinės pensijos nesitikėčiau anksčiau nei 2038 metų liepą. Oi… Susidaro nikoks vaidzialis… Kažkada disidentai juokaudavo, kad komunizmas kaip horizontas, jis visuomet matomas, bet nepasiekiamas. Galbūt tai skamba kaip sąmokslo teorija, tačiau tendencijos rodo, kad mėginama padaryti taip, kad pensija būtų mokama labai trumpai arba jos nereiktų mokėti išvis.

Todėl labai svarbiu tampa Remigijaus Šimašiaus pastaba, kad

pensinio amžiaus galime ir nesulaukti (gink Dieve to nelinkiu). Ir tada skaičiuoklė paprasta: kaupiama pensija visa yra paveldima, o Sodros dalis – atia.

Jeigu kažkam viršuje (ar apačioje) staigiai prireiktų susitvarkyti procesus ir pasikviestų mane anapus, tuomet visa sodrinė dalis liktų “Sodrai”, bet pensijų fonde esanti dalis liktų kaip palikimas. Ir tegul tai nėra labai didelė pinigų suma, bet ją nusavinti yra daug sunkiau, nei tą dalį, kuri sumokėta “Sodrai”. O sodrinę dalį pasičepsėdami nacionalizuoja tiek kairieji, tiek ir dešinieji…

Pabaigai norėčiau pabrėžti, kad pritariu tai minčiai, kad „Sodros“ sistema ant mūsų užleista kaip maras. Ir vis laukiu, gal atsiras Lietuvoje toks premjeras, turėsiantis stiprų atsakomybės pries savo šalies piliečius jausmą bei kiaušus, ir kaip latvių Dombrovskis tiesiai šviesiai pasakys, kad esama pensijų sistema žlugs. Nepaisant tokio tiesmukiškumo, Dombrovskio politinė karjera nepasibagė, o ir eurą latviai įsives anksčiau.

Taip kad, gerbiamieji politikai, šalin rankas nuo mano pensijos!

Share/Bookmark

Kadangi aktualia tema pasisakė jau visi, galime reziumuoti. Bet sutarkime, kad kai komentuosite, nurodykite, iš kurio sluoksnio yra jūsų prielaida, komentaras irba klausimas.

Nulinis sluoksnis -- ar apskritai problema egzistuoja?

Jeigu skaitote šitą, vadinasi, iš esmės gyvenate neblogai. Turite stogą virš galvos. Susimokate už šildymą ir nesukate galvos, kiek. Be problemų susimokate už pilną baką degalų, ir tradiciškai neatsisakote degalinėje pasiūlytos kavos bei sumuštinio. Galite bet kada nuvykti į “Akropolį”  ir įsigyti džinsus už 200 Lt. Per metus susitaupote dviejų savaičių šeimos atostogoms Majamyje.

Nesate varguolis, nes savo laiku investavote į mokslus. Gavote gerai apmokamą darbą. Dabar turite atsidėję pusės metų atlyginimo (pajamų) dydžio indėlį, ir kas mėnesį jį papildote, nes negyvenate nuo algos iki algos. Vaikai eina į visus įmanomus būrelius. Jei kas paprašytų, be problemų ištrauktumėte ir paskolintumėte 500 litų.

Panašiai gyvena ir jūsų kontaktai iš išmaniojo telefono. Suprantama, tarp jų yra nemėgstančių atostogauti Amerikoj, ir tokie mieliau leidžia laiką savo bute Nidoj.

Ar jūs papuolate į šį segmentą?

Aš ne. Nes net artimiausių draugų būry užvedus kalbą apie “davai varom į Vegasą arba imam kruizą po Karibus”, galinčių atsiranda ne kasmet.

Taigi egzistuoja tam tikra problema, kylanti iš to, kad šioje šalyje sau galiu leisti daugiau nei 95% populiacijos. Nebijau, kad mane išbuožins kaip mano senelį, ir su visa šeima įkiš į vagoną Sibiran -- na, laikai pasikeitė. Tiesiog blogai jaučiuosi, kad mano gyvenimas gerėja žymiai sparčiau, nei kontaktams iš mano telefono.

Pirmasis sluoksnis -- kokia problema?

Varguolis atsakytų, kad problema yra varganas gyvenimas. Andrius Užkalnis paprotytų, kad čia jo paties problema. Abu atsakymai man netinkami, nes mąstau sistemiškai. Kodėl varguolio gyvenimas varganas? Nes jis pats susikūrė tokį gyvenimą. Kodėl jis tokį susikūrė? Nepasisekė žmogui. Kodėl nepasisekė? Darbą šūdiną gavo. Kodėl šūdiną? Rajone geresnio nerasi. Kodėl nerasi? Nėra pasirinkimo. Kodėl nėra? Nėra darbo. Kodėl nėra darbo? Niekas neinvestuoja. Kodėl neinvestuoja? Bijo rizikuot. Kodėl bijo? Gali nepavykt. Kodėl? Klientai gali nepirkt. Kodėl gali nepirkt? Pinigų neturės. Kodėl neturės? O iš kur pas varguolį pinigai???

Jei cause&effect sąsajos suveda į loop’ą, visi ima diskutuoti ratu, visi nepatenkinti ir kartu savaip teisūs. Taip diskutuojame jau trečią dešimtmetį. Nuo tos dienos, kai vėl leido diskutuot. Tiesa, masėms sukantis šiuo uždaru ratu, pasitaiko pavienių išlindimų. Vienas išvažiavo dirbt į užsienius, kitam rajone, žiūrėk, prancūzas pastatė lentpjūvę. Bet vargo ratas suka absoliučiai didžiąją dalį tautiečių.

Sistemoje atradus loop’ą, jį būtina ištiesinti. Turbūt esate girdėję šnekant: “Išsitiesinkime procesą”. Tai reiškia, kad belekur perkerti loop’ą ir vieną jo galą nuvedi į norimą padarinį. “Kad pirktų, pardavinėkime užsieniams.”

Lietuvoje, o ir kitose šalyse, bėda ta, kad nėra susitarta, koks yra valstybės tikslas. Kadencijomis sulaužyti politikai bando tiesinti vargo ratą, bet gyvenimas negerėja pakankamai dėl to, kad net ir ištiesinti procesai veda į įvairias skirtingas puses. Daug bereikalingo judesio, šnekų, kaltinimų, priešų paieškų. Vadybiniais terminais šnekant -- švaistymo. Aplink runkeliai, dibilai, vargoliai, dundukai, nomenklatūrščikai, pavidolei, valstybininkai, verslinykai, pensinykai.

Neradę sprendimo net ir protingi žmonės tiesiog išsivaikšto skirtingomis kryptimis, nes eit kartu, kai nežinai krypties, yra pernelyg sunku.

Prašviesėjimas vyko, kai visos partijos kadaise sutarė, kad Lietuvai reikia patekti į ES ir NATO. Tikslas aiškus ir išmatuojamas. Arba patenki, arba ne. Patekom. Paaiškėjo, kad tai buvo pirmas ir paskutinis Lietuvos tikslas. Gal nesusimąstėte, bet jokio nebeturime nuo 2004 m. gegužės 1 d.

2009 m. pabaigoje su Nerium išgėrėm viskio butelį ir parašėm Lietuvos viziją. Jei tingite skaityti ilgąją versiją, čia reziumė:

1. Susitarti ir paskelbti valstybės tikslą: Lietuva yra šalis, kur žmonės gyvena laimingai

2. Nustatyti “laimės vienetų” matavimus valstybės tikslui matuoti:

Švietimas:
- Pridėtinės vertės kūrimo augimas
- Atlyginimų augimas (investicijų į švietimą grąža)

Sveikata:
- Gyvenimo trukmė
- Darbingo amžiaus trukmė

Ekonomika:
- Darbo vietų skaičius
- Dirbančiųjų sukuriama pridėtinė vertė

3. Valstybės institucijas subordinuoti (nukreipti) šiems tikslams, t.y. nustatant kiekvienai atitinkamus rodiklius, kurie būtų išmatuojami, viešai skelbiami ir, svarbiausia, artintų prie iškeltų tikslų – “laimės vienetų”.

Rašinėlis nepateko tarp laureatų, taigi liko nepastebėtas.

Todėl po metų šią idėją pakartojau į kamerą, ir nusiunčiau į Davosą. Pralaimėjau kanadiečiui, pasiūliusiam išdalinti Afrikos varguoliams mobiliakus, kad galėtų tweetinti ir SMSinti. Užduotis buvo per minutę susakyti idėją, kuri išgelbėtų pasaulį iš skurdo:

Reakcijos būta: parašė kelios gazetos, o vienas portalas paėmė cielą interviu:

Praėjus pusmečiui, 2011-ųjų vasarą, rodiklių idėją pasigriebė Kristina Brazauskienė. Ta proga paskelbėm atsišaukimą į visas partijas, kad imtų mūsų open-sourcinę programą ir dėtų į savo rinkiminius pažadus. Pasekėjų neatsirado.

2012 m. rudenį patys surengėm didžiausią Lietuvos istorijoje Viešojo sektoriaus efektyvumo konferenciją, kurios turinys buvo persmelktas fokusavimusi į tikslus (ligoninės, teismai, darbo biržos, valstybės įmonės, įstaigos) ir rodiklius.

Čia prezentuoja vienas toks profesorius, Bačiulio vadinamas nomenklatūrščiku:

O čia jo sūnus, irgi nomenklatūrščikas:

Neįvertinę viešųjų pirkimų procedūrų specifikos, pardavėm tik 700 bilietukų po 200 Lt (įstaigos pirko max po 2 vnt., nes perkant daugiau taikomos kažkokios ištemptos tvarkos), ir likom su nosim. Nepaisant ažiotažo, rodikliai nepajudėjo.

Vėliau Remigijus Šimašius ne kartą kvietė Nerių valdininkams pasakoti apie rodiklius. Pilnos salės. Nepajudėjo. Baigėsi Remigijaus kadencija.

Ir štai 2013-ųjų vasario 5 d. įvyksta neįtikėtinas dalykas -- 15min.lt išverčia WSJ publikaciją, kurioje Bilas Gatesas rašo supratęs, kaip išspręsti visas pasaulio problemas:

Jei sugalvoji tikslą ir išsiaškini, kokiais rodikliais matuojamas progresas, gali pasiekti neįtikėtinų rezultatų, – tikina B.Gatesas.

Nepaisant visų pastangų, mūsų, komonsensavičių, susifokusavimas į rodiklių stūmimą, Lietuvoje nedavė jokio efekto. Zero. Priežastis paprasta: rodikliai gali parodyti ne tik progresą, bet ir regresą. Neveiklumą. Neįgalumą. Politikus paversti dvejetukininkais. Jei rodiklių nėra, galima švytuotis vargo rate iš kairės į dešinę, klijuoti etiketes, skaldyti ir bandyt išsilaikyt.

Priėjome prie vietos, kai galime susitarti dėl problemos: bet kokia valdžia priešinasi rodiklių įdiegimui.

Antrasis sluoksnis -- kokio reikia sprendimo (kriterijai)?

Taigi tam, kad paspartintume žmonių gyvenimo gerėjimą, ir įdiegtume rodiklius, mums reikia išpildyti visas šias sąlygas:

- valdžioje esantys politikai turi pripažinti problemą, t.y. kad bet kokia valdžia priešinasi rodiklių įdiegimui;

- “owner of the issue” turi tapti aukštas pareigas einantis politikas;

- tas politikas turi viešai pasižadėti įdiegti esminius rodiklius;

- šalia politiko turi būti įtakingas executor’ius su įgaliojimais užtikrinti politiko duoto pažado įdiegti rodiklius vykdymą;

- executor’ius turi turėti įgaliojimus skelbti rodiklius nepriklausomai nuo jų reikšmės (geri ar blogi);

- executor’ius turi užtikrinti, kad nebus inertiškumo (“truputį paskelbėm, ir jau gal gana, nebeskelbkim”);

- reikia užtikrinti visuomeninį masinį rodiklių monitoringą. Ir atitinkamai spaudimą valdžioms užtikrinti reikšmių nuolatinį gerinimą.

Neužtikrinus bent vienos iš šių sąlygų, mūsų sprendimas feilins. Dėl ko, beje, feilino visi ligšioliniai bandymai.

Trečiasis sluoksnis -- koks pats sprendimas?

Internetuose pasimovusi Birutė Vėsaitė ieškojo žmogaus, kas jai padėtų suvaldyti kilusią PR krizę. Per savo žmones ji kreipėsi į daugybę žmonių, kad šie ką nors parekomenduotų. Per visą sausį neatsirado norinčiųjų teptis rankas ir kuopti privirtą košę. Juolab už menką 3K algą. Aš nelabai gaudausi atlyginimuose, bet turbūt net Bačiulis vos galą su galu suduriančiame “Veide” uždirba daugiau.

Kai Jūratė sulaukė užuominos, ar svarstytų galimybę, šeimos ratelyje smagiai pasijuokėm. Pastaruosius rinkimus ji balsuodavo už Užkalnį, vėliau už Skirmantą Tumelį, o šitai turbūt nesuderinama su socialdemokratinės vyriausybės lūkesčiais politinio pasitikėjimo komandos nariams. Be to, svarstėm, turim įsipareigojimų savo firmelės klientams, kurių didžioji dalis guli ant Jūratės (vienas jų yra žiauriai simpatiškas, praktiškai, svajonių klientas). Be to, samdomas darbas, bosas virš galvos, neišvengiamos rūmų intrigos. Plius visokie interesų derinimo šūdai, kaip antai draudimas važinėti firmai priklausančiu lexusu, iš kurio išlipti, žinokit, nesinori.

Todėl sorry, ne.

Laikas bėgo, o žmogus neatsirado. Kai Jūratei paskambino antrą kartą, nebesijuokėm. Žinai, sako, tokio mėšlo dar nekuopiau. Pradėjom rimtai svarstyt. Pasidėliojom pinigus, kaip gyvensim prie mažesnių pajamų. Ačiū Dievui, vyras dar turi sveikatos, tai gal kaip nors sugebės išlaikyt abu. Sužinojau, kad kareivio vieta yra mūšio lauke, ir klausimas buvo uždarytas.

Nebesipriešinau, nes staiga supratau, kad turiu galimybę įgyvendinti savo asmeninius interesus. Taip, rodikliai!

Derybos dėl darbo buvo lengvos. Niekas nesiderėjo. Viskas vyko labai greitai. Ministrė pasakė, kad reikia kuo greičiau padaryti susitikimą su internautais. Apsitarė kriterijus ir Jūratė padarė sąrašą. Kvietimo tekstą. Sutarė, kad per susitikimą ministrė pristatys blogeriams Jūratę, kad štai ji nuo rytojaus pradeda dirbt oficialiai. Išėjo kvietimas. Prasidėjo Buzzas. Informavau Nerių, tupintį Moldavijoje, kad čia Jūratės darbas. Ir kad turim galimybę įkalt rodiklius. Vėliau J informavo ministrę, kad Nerius padarė prezentaciją apie rodiklius ir norės parodyt. Gerai, sako, tegu rodo. Pažiūrėsim.

Kaip viskas rutuliojosi toliau -- viską žinote. Reportažus rašė net nedalyvavę.

http://nemunas.livejournal.com/58946.html

http://www.tapinas.lt/2013/02/svetimos-aikstes-sindromas-ir-kas-nutinka-dideliam-triusiui/

http://leolenox.wordpress.com/2013/02/06/ispudziai-po-susitikimo-kadru-krize-ir-pirmininkavimas-es/

http://rokiskis.popo.lt/2013/02/06/faq-apie-susitikima-su-birute-vesaite/

http://baltasisvaiduoklis.popo.lt/2013/02/06/blogeriu-susitikimas-su-ponia-birute-vaizdas-is-salies/

https://plus.google.com/114215413446794240737/posts/7PgXfxny7hD

http://www.grumlinas.lt/?p=35161

http://zymantelis.wordpress.com/2013/02/06/susitikau-su-ministre-dave-sausainiu/

http://mantas.malcius.lt/tinklarastininku-susitikimas-su-birute-vesaite/

http://protokolai.com/2013/02/07/kaip-ministre-b-vesaite-ivaizdi-susitvarke/

http://www.kootvela.blogspot.com/2013/02/vasario-5-1800.html

http://komjaunimas.lt/skaldyk-ir-valdyk/

Šią prezentaciją ministrė, stebima visų blogerių, žiūrėjo nuo pradžios iki galo. Visiems girdint ji pasakė, kad “nemato problemų skelbti ir galės skelbti”. Pasakė, kad dėl darbo vietų skaičiaus gali būti problemų, nes tipo kažkas bakrutuoja, kažkas atsidaro, pastovi dinamika. Šiaip čia visiškai neproblema. Tiesiog reikia imti ir fiksuoti, kad tai dienai buvo tiek ir tiek darbo vietų. Nes priešingu atveju aš nebemokėsiu PVM’o motyvuodamas, kad, žinote, vis ateina ir ateina naujų sąskaitų, tai negaliu uždaryt mėnesio.

Taigi ministrė pažadėjo skelbti rodiklius.

Toliau, už viešinimo reikalus ministerijoje atsako Jūratė. Ji vykdys ministrės viešai, stebint blogeriams, duotą pažadą. Būdama patarėja, turi visus įgaliojimus išsireikalauti tų duomenų ir užtikrinti jų reguliarų skelbimą.

Ar blogeriai, media monitorins, čia jau kiekvieno reikalas. Bet turiu įtarimą, kad opozicija monitorins tikrai. Labai gerai. Taip užtikrinsime tęstinumą, nes vėliau, jei sušvytuos per kitus rinkimus, monitoringo pozicijas perims nauja opozicija. Žinoma, jei rodikliai bus geri, Bačiulis grauš savo batą. Arba Nasevičiaus. Užsigerdamas sultimis.

Tiesa, buvo pora momentų, neatspindėtų reportažuose.

Pirma, ministrė per susitikimą mažiausiai du kartus pasakė, kad surengti susitikimą su blogeriais padėjo Jūratė, ir kad Jūratė “nuo rytojaus” pradeda dirbti patarėja. Tas netikėtumo netikėtumas, parėjęs iš blogerių, man buvo labai netikėtas.

Antra, toks Martynas Čerkauskas, liberolas, susisiekimo ministro Masiulio ex patarėjas, žurnalistas dabar berods, padarė prielaidą, kad valstybinės institucijos yra tyčiojimosi poligonas. Su kažkokiu kitu veikėju, irgi žurnalistu berods, atėjo su gvazdikais tulpanais, ir bandė patekt atseit Užkalnio ir Beatos atstovai. Su Užkalnio žinia, beje. Aš žmonių nesmerkiu ir neteisiu, nes tiesiog suprantu jų prielaidas. Taigi, ponas Čerkauskai, valstybinės institucijos nėra Užkalnio saldainių fabrikai.

Anyway, problemos sprendimas aiškus: paversti Birutę Vėsaitę “owner of the issue”, o Jūratę -- executor’ium.

Ketvirtasis sluoksnis -- yes, but

Parankiojau iš internetų.

Ar Skirmantas Tumelis ir Rokiskis Rabinovicius tikrai laize Birutei padus, kaip atrodo is Delfi straipsnio? Ereliai tapo zvirbliais, kai nebegalejo sleptis uz savo laptopu?

Delfi.lt žurnalistė Eglė atradienį ryte man paskambino ir paklausė, ar pakomentuosiu po susitikimo. OK, sakau, pakomentuosiu. Pasibaigus susitikimui, kuriame buvo pasakyta, kad mano žmona vadovavo paradui ir ryt prisisiuva antpečius, paskambinau Eglei ir perdaviau ragelį pašnekėt šalia buvusiems Skirmantui ir vėliau Rokiškiui. Ką jų klausė, tą šie atsakė.

Google+ patys blogeriai isdave, kad nuo siol Birute profili Facebooke priziures vieno tinklarastininko-verslininko zmona – Mindaugo is Commonsense zmona Jurate. Ar cia tiesa?

Taip, tiesa. Tai buvo pasakyta viešai renginio metu. Jei manote, kad galima “išduoti” viešai paskelbtą informaciją, tuomet taip, kažkas iš dalyvių išgirdo ministės pasakymą, ir jį “išdavė” G+.

tiketina, taip ir yra – Commonsense pabande isnaudoti blogerius jiems nezinant ir pakviete juos i susitikima su savo klienta, kuri jiems uz tai sumokejo.

Kai Rokiškis pakvietė blogerius į savo gimtadienį, o paaiškėjo, kad į tą patį gimtadienį sugužėjo A. Kubilius su šešiais patarėjais, tai čia viskas normaliai. Nu, nes Kubilius ne Vėsaitė. Blogerius kvietė ministrė. Mums nesumokėjo. Beje, ūkio ministerija, čia dar Žyliaus, mums nesumokėjo ir už konsultingą Garantiniame fonde. Išleido padėkos press relyzą, o mes net rekvizitų nepaklausėm, kaip sąskaitą išstatyt.

commonsense.lt jau nekartą parodė, kad jiems padorumas yra ypač lanksti sąvoka. Pavyzdžiui LVPA epopėjos metu su ją vainikavusiomis diskusijomis po straipsniais, kurių metu ne kartą buvo parodyta, kad jiems iš tiesų terūpi tik jų asmeninis tikslas (uždirbti pinigus), kurio siekiant visi metodai tinkami, net jeigu tie metodai nusižiūrėti nuo Tomkaus.

Ne, ponas, ne visai tiksliai. Uždirbti pinigus yra mūsų įmonės tikslas. O asmeniniai tikslai yra kitokie. Vienas jų -- kad Lietuva nebūtų varguolių kraštas. Tam reikia kryptingo darbo. Tam reikia tikslo rodiklių. Vat ir pasieksim.

15min.lt gausu irodymu, kad Mindaugas Voldemaras ir Commonsense.lt dirba ministrei:
„Pripažinkime, kad ji yra pirmoji ministrė, išdrįsusi į kabinetą pasikviesti kritiškiausią visuomenės dalį, tinklaraštininkus, kurie, priešingai nei žiniasklaida, nėra niekam atskaitinga. Tai turėtų būti įvertinta. Sunku pasakyti, ar ji pasirodė gerai, nes nėra su kuo lyginti. Manau, tai yra pavyzdys politikams, kaip elgtis su savo kritikais“, – sakė M. Voldemaras.

Gediminas iš 15min.lt irgi prašė jam paskambint po susitikimo. Tik perskambinau jam grįžęs namo, apie 21 val. Neturėjau nė vieno blogerio telefono, kad nukreipčiau. Vedžiodamas šunį atsakiau į klausimus. Ką klausė, tą atsakiau. Bet esmę kalbėjau tai, ką ir per susitikimą. Jei Gediminas būtų turėjęs dar bent vieną šaltinį, mano nuodėmė būtų ne tokia baisi.

Commonsense kaip suprantu sedi apsikakoje iki ausu ir sprendzia, ka daryti dabar, uzdaryti bloga ar apsimesti, kad nieko neivyko? Bailiai

Mes pirmadienį, kai Nerius buvo Vilniuj, galutinai susidėliojome, ką daryti. Taip ir padarėme.

pritariu Viktorijai, comonsensai pasisiko siuo atveju – parsidave. Nu, nebutu verslininkai. Tik labai liudna, kad ju klientas yra zmogus, visiskai netinkantis jokio ministro pareigoms ir darantis geda saliai totaliu bukumu.

Ministrė nėra mūsų klientė. Fizinių asmenų mes nekonsultuojam. Dėl protinių gebėjimų turiu kitą nuomonę. Bet kadangi tai subjektyvu, sulaukime objektyvių rodiklių.

kas nuo siol gales rimtai skaityti Commonsensus?:)

Manau, dešinysis trolibanas refreshins nesudėdami bluosto.

Aš tikiu, kad +Mindaugas Voldemaras šeima tokį sprendimą priėmė, nes jiems taip labai reikėjo. Juk dažniausiai būti principingais reikia galėti sau tai leisti. Tačiau po tokių žingsnių požiūris į deklaruojamus dalykus tampa labai rezervuotas. Matyt, tai verta to?

(…)

+Ilona Luziene nu jo, tikiu, kad reikėjo -- su pedagaškės sociologės diplomu ir be pažinčių apart “šeimos verslo” nedaug kas ir telieka.

Skiriasi mūsų prielaidos dėl principingumo. Mes priėmėme sprendimą imtis veiksmo, nes kalbos nedaro norimo poveikio.

Pedagaškės diplomas yra pakankamas, kad galėtum samdyti magistrus ir mokyti juos dirbti.

Socialdemokratai vykdo savo pažadus -- Lietuvoje per vakar padaugėjo gerai apmokamų darbo vietų, bent 1 (vienu ) vienetu.

Deja, ne. Jei jau veiktų mūsų siūlomi rodikliai, pamatytumėte, kad darbo vietų nepadaugėjo. Nes Jūratę atleidau iš savo firmos, o ją priėmė Ūkio ministerija. Toliau, paaiškėtų, kad pridėtinės vertės dirbdama savo firmoje, ji sukurdavo kokius keturis kartus daugiau. Taip kad Lietuva pralošė.

Bet man įdomus yra kitas momentas. Aš pamenu ne vieną Commonsense straipsnį su kritika nukreipta į LVPA (pavaldžią Ūkio ministerijai), kuri skirsto Europinius pinigėlius. Jei tai padės Common blogerių klientams pajudinti ES projektus, tuomet galime manyti, kad niekas niekur iš šeimos verslo neišėjo.

“Common blogerių firma” užsiima efektyvumo didinimu įmonėse. Diegiame pokyčius. LVPA turi programą, kur europiniais pinigais įmonės gali kofinansuotis panašius projektus. Čia ne mūsų biznis, o mūsų klientų ir valstybės reikalas, kokiais pinigais jie mums moka.

Kas nepažįsta -- tai Mindaugas Voldemaras, teikiantis viešųjų ryšių, lobizmo, marketingo, verslo konsultacijų paslaugas, buvęs Seimo LDDP/LSDP frakcijos darbuotojas, esamas vienas iš dviejų blogo Commonsence.lt autorių, vienas iš blogerių susitikimo su ūkio ministre Birute Vėsaite dalyvių, po kuriuo jo žmona tapo ministrės atstove spaudai.

Pastebiu, jog Bačiulio dėka žmonės jau pradeda mane pažint. Dėl lobizmo paaiškinsiu. Mano lobistinis interesas -- skaidrumo didinimas viešuosiuose pirkimuose. Yra kompanijų, kurios negali konkuruoti korupcinėje terpėje, nes tuomet nesuveikia jų konkurencinis pranašumas (efektyvume). Todėl tenka lankytis įstaigose, kad tos skaidrintų. O jei eini į įstaigas, turi išsiimti spravkę. Kainuoja 500 Lt visam gyvenimui.

Dėl darbo Seimo LSDP gretose. Tai vyko studijų metais, mokiausi žurnalistikos dieniniame, ir tuo pačiu metu dirbau full time propagandistu. Apie tai byloja ir mano Linkedin profailas. Vadovavo tuomet Kirkilas. Savo kabinete esu valgęs šerno konservus su pačiu J.E. Brazausku. Ką gėrėm, nepamenu. Apie 2003 m. perskaičiau Goldratto “Tikslą” ir mečiau politiką. Pasirodo, taip niekas nesielgdavo (visi bandydavo pakliūt, o čia vaikinas metė). Pradėjau dirbti versle, vėliau savo, ir taip ligšiolėj.

Birutę Vėsaitę pažįstu nuo 2000 m., kai ji pateko į Seimą. Normaliai bendravome visada (manau, ji padoresnė nei trolibano mėgstami politikai, mokantys pašnekėti, vaikštantys krakmolintomis apykaklėmis beigi darantys savo delas trolibaboms panosėje). Kai dirbau su “Mažeikių nafta”, buvo atvažiavusi kaip Seimo narė spręst profsąjungų problemų, nes atseit lenkai skriaudė lietuvius. Atlėkė televizijos (iš Šiaulių). B. Vėsaitė televizoriams pasakė, kad viskas labai blogai, reikia spręst. Aš tiems patiems televizoriams pasakiau, kad viskas gerai, kad sprendžiam. Tuomet nuėjom ir suvalgėm valgykloj po kotletą.

Dar prisiminiau istoriją iš studentavimo laikų. Mano kabinete be kitų paveikslų kabėjo prof. Augustino Voldemaro portretas. Na, ir Kirkilas vieną dieną sako, kad štai ateis kažkokie du berniukai, jaunieji socialdemokratukai, papasakok jiems, kaip mes čia dirbam, kaip pareiškimus rašom ir t.t. Na, ir ateina į Seimą du berniukai, iš kurių vienas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Juras Požela. Vos įėjęs į kabinetą nustėra, žiūri į prof. Voldemaro paveikslą, rodo pirštu ir sako: “Ką jis čia daro?! Jis mano prosenelį nušovė!”. Tuomet nesupratau, bet dabar manau, kad Juras tąkart užsitrolino. Mūsų proseneliai turbūt kapuose vartosi abu.

Kaip sovietinės partinės/ūkinės nomenklatūros iškrušos ir jos LDDP’istinės mutacijos pupučiai Nerius Jasinavicius ir Mindaugas Voldemaras naivius blogerius parūrijo.

Mielas Bačiuli, mano mama skaito mano blogą, ir jai dabar kątik sukilo spaudimas. Mano tėvas yra tremtinys, visą laiką balsuoja už konservatorius. Per sausio įvykius jis vadovavo barikadų statybai, nes jo firmos objektas -- statomas Seimo viešbutis -- buvo arčiausiai Seimo. Žmonės per dvi dienas rankomis pernešė tiek armatūros, kad prieš tai sunkvežimiais savaites vežiojo. Taip kad dėl mutacijos tavo prielaida klaidinga. Kad mamai nereikėtų tabletės, tariu tau, Bačiuli, žodžius, kurių šiame bloge dar niekad nesakiau -- eik tu nachui.

Kitas dalykas, kurį jau senokai pastebėjau – mūsų išgirtieji blogeriai yra komanda, kuri visiškai nesugeba žaisti išvykoje. Namų stadione – taip, čia savos sienos, sava palaikymo komanda ir pasislėpęs po savo kauke jautiesi patogiai, rašai aštriai, tiesiog draskai oponentų gynybą ir sulauki stadiono ovacijų. O štai išvažiuoji žaisti išvykos  rungtynių, pasitrauki iš savo komforto zonos ir pamatai, kad ir gynyba kiaura, ir puolimas neveikia.

Andriau Tapinai, darai prielaidą, kad yra kažkokios varžybos. Na, gerai, sportuoji ir dusini politikus daug metų. Liuks. Kur rezultatai? Na, nuėmei gal vieną kitą. Kur rezultatai? Ar padarei ką nors, kad gyvenimas iš esmės pagerėtų? Sakai, ne žurnalistų darbas. Sutinku. Bet tai nereiškia, kad visi nežurnalistai turi elgtis pagal žurnalistų taisykles. Tau reikia clickų, viewų -- varyk. Kiti žmonės turi kitų interesų, kurių nesuprasi, kol nepaklausi, kokiomis prielaidomis jie vadovaujasi.

Rezultatas 5:0 yra nesąmonė. Nes nebuvo jokių varžybų. Beje, koks buvo rezultatas, kai blogeriai gėrėm kavą ir valgėm spurgas su Kubilium?

Per susitikimą  su ministre komforto nebuvo niekam. Visi kalbėjo pakeltais balsais, tildė vieni kitus. Stojosi ir sėdosi. Įtampa buvo tokia, kokios jokioje studijoje nesukursite. Nes tai buvo tikrų žmonių bendravimas. Nenugrimuotas politikas ir ne statistai, ant laktų susodinti.

Beje, galėtų kas nors parašyti apie žiniasklaidos komandinį žaidimą. Kai Dainiui Radzevičiui reikėjo pagalbos, stadionai buvo tušti.

Trečias dalykas, reikia pagaliau atskirti, kur yra blogeris – komunikuotojas ir kur yra blogeris – PRščikas. Nes dabar skaitant citatas ir komentarus nebesuprantu, kuris yra kuris, kas dirba ministrės PR komandoje ir kas dar visai mielai norėtų sudalyvauti kokiame nors ūkio ministerijos vykdomame viešinimo konkurse.

Nespręsk pagal save. Vėlgi klaidinga prielaida.

Man tai labai primena kokių nors Alytaus rajono smulkiųjų verslininkų asociacijos vizitą į kokią ministeriją.

Alytaus rajone yra didžiausia bedarbystė. Bet tuoj paaiškės, kad ten yra tiek ir tiek darbo vietų. O jose sukuriama tiek ir tiek litų vertės. O tuomet šis vizitas nebeatrodys toks juokingas.

Ir kas juokingiausia – susitikime dalyvave blogeriai to net nesuprato, jais pasinaudojo ir tiek, o jie dziaugiasi: „Vesaite turi humoro jausma“.
FAIL.

Aš mačiau tikrą Vėsaitę ir tikrus blogerius. Visi suaugę, išskyrus Rokiškio dukrą, kuriai labiausiai patiko sausainiai. Nemanau, kad suaugusiems žmonėms reikia aiškinti, ką jie turi suprasti, ir kaip galvoti.

būtų gražu, jeigu CS apie tai viešai praneštų ir nuosekliai laikytųsi interesų konflikto vengimo praktikos

Liutaurai, laikyk šį įrašą oficialiu pranešimu. Mes turime interesą sukalti rodiklius ir jo laikysimės, kaip ir ligšiol.

Tikrai labai geras įrašas. Mačiau kaip tie blogeriai kalbėjo, kaip jie eis ir patrolins Vėsaitę. Jau tada man buvo keista, kaip tokie interneto guru nesupranta, kad jais pasinaudos. Sakyčiau visiškas blogeriu fiasko. Trolinimas būtų ivykęs, jei niekas nebūtų nuėjęs, ar vos keli. Tada spauda rašytų kitaip.

Darote prielaidą, kad susitikimas vyko dėl spaudos. Be to, darote prielaidą, kad turėjo būti trolinimas. Todėl aš suprantu jūsų poziciją.

kommonsensai susišiko savo reputaciją

O kam apskritai reikalinga reputacija? Mes 5 metus rašėm, gaunasi, visą kadenciją. So what? Jūs geriau gyvent pradėjot? O gal nuo Račo račliavų pagerėjo kas nors Lietuvoj? O gal po Tapino laidų proveržis įvyko? Manau, atėjo laikas, kai sunkiu darbu užtarnauta reputacija turi pradėti nešti naudą. Tik veiksmai gali pakeisti realybę, ne rašliavos, todėl mes padarėme kelis ėjimus, kad priartėtume prie savo tikslo.

Žinote, mes galime puoselėti puikią blogerišką reputaciją varganoj šaly, bet mes pasirinkome viršutinę šaką. Kai atlieki veiksmus, visada atsiras nepatenkintų. Reputacija nėra mūsų tikslas. Jei pasiekėme tiek, kad pusvalandį ūkio ministrė klauso, vadinasi, metas veikti.

When in a hole, stop digging.

Andriau Užkalni, aš nematau skylės. Visa tai, kas “paaiškėjo”, buvo suplanuota paskelbti ir paskelbta taip, kaip suplanuota. Kadangi nėra skylės, tai nematau ir kapstančiųjų. Buzzas kilo didelis, bet iš to išloš visi. Man rodos, čia buvo win-win:

- blogeriai gavom progą pamatyti ir susidaryti nuomonę apie nenugrimuotą Birutę Vėsaitę;

- įvykis buvo neeilinis savo ažiotažu. Ko gero, jį galima laikyti istoriniu, nes wikipedijoje yra įrašas. Duokit linką wikipedijoje į saldainių fabriko ekskursiją;

- ministrė pirmoji iš visų politikų fiziškai suprato, kas yra šiuolaikiniai rinkėjai. Kiti politikai to dar nežino;

- trolibanai suprato, kad memai yra memai, o realybė yra realybė. Paišant memus gyvenimas darosi linksmesnis, bet ne geresnis. Pagalvokit apie kaimuose likusius gimines, kai kitąkart generuosite memą;

- šiek tiek prasiplėtė tinklaraščių auditorija: 20k lankytojų sužinojo, kas yra tinklaraščiai

- sudarėm prielaidas įkalti rodiklius ūkio ministerijoje.

Parsiduoti galima tik vieną kartą. Po tro reikės parsidavinėti visą gyvenimą. Ko jiems labai ir linkiu. Ir kad už dyką.

Už dyką padirbėjom su Garantiniu fondu. Tad Artūro Račo palinkėjimas kaip ir išsipildęs. Apie šį keisą agentūros ir laisva spauda neparašė, nes ji laisva. Pamanykite, 25.000 žmonių eilę, laukiančių bankroto išmokų, panaikinom. Spaudos prielaidas aš suprantu -- negalima PRinti gerų valdžios darbų nemokamai.

Ar kas gali garantuoti, kad ministerija nebuvo suplanavusi skelbti rodiklius, o Komonsensavičiai suorganizavo pakazūchą, kurioje parodoma, kaip tikima tinklaraštininkais ir vykdomos jų žgaidos? Aš, iš tikro, pats nežinau*.

Aš galiu garantuoti.

Ant Commonsense net nežinau, ar pykti. Viena vertus, negražu. Kita vertus, niekas labai ir nesigilinom, kas tą sąrašą sudarė ir kas nagus prikišo. Supratom gi visi, kad čia PR, bet buvo įdomu pažiūrėti, kaip toks blogerių susitikimas vyks. Gi gan naujas daiktas.

Manau, pakviesime visus “Vėsaitės sąrašo” dalyvius pavakaroti mūsų sąskaita iškart, kai tik Ūkio ministerija pradės skelbti rodiklius. Bus proga. Yra daug ką aptarti. Kleckas jau bus pasveikęs. Užkalnis su Raču vis tiek neateis (jie į grupinius nevaikšto). Bačiulis išvis blogo nerašo, memus giniroja. Tik Remigijų dar pakviesim draugystės ir cost-sharingo sumetimais. Juk gauna kažkokią pašalpą savo rinkėjams girdyti.

Share/Bookmark

Antradienį ~800 klausytojų vedžiau webinarą apie tai, kad firmų vadovai dažnai būna ne savo biznio varikliai, bet apribojimai. Ta proga gavau keletą atsiliepimų, kuriais noriu pasidalinti. Labai smagu išlįsti iš gamyklų ir pajusti susidūrimo su nepažįstamais žmonėmis jausmą.

Webinaro “Vadovas – įmonės apribojimas ar variklis? įrašą galite pažiūrėti čia.

Štai kaip vienos prekybinės firmos direktorius sureagavo į mano tarpušventinį kvietimą stebėti webinarą (kalba netaisyta):

Sveiki

Dekoju uz jusu pasveikinimus , mes taip pat jus sveikiname su ateinanciais N.Metais .

Jusu seminaras nebloga ideja , tik as turiu klausima .. Jus ko gero baige esate ISM .. vadyba , ir ko gero rasote magistrini darba .. Jeigu taip -na jusu ideja gera , jeigu ne- sakykim as suklydau .

Sekantis kl. – ar esate sukure savo versla , nes kaip sako sena egiptieciu patarle : siuvejo amato neismoksi pas  siuvejo mokini o tik pas meistra .. Jeigu jus nesate sukure savo verslo , neismanote BUCHALTERIJOS baziniu pagrindu , nezinote TARPTAUTINIU banku finansiniu instrumentu .. kazin ar ka nors galesite ismokyti dirbti Eurosajungoje .. DEl Lietuvos vidaus rinkos neverta gincytis , nors taip pat turiu abejoniu .. Kokios -ogi tai , kad planuok neplanaves mokek 100 kalbu ismanyk 2 ISM kursus , bet jeigu neturi geru rysiu -tavo popieriai nieko neverti ..

TODEL mano poziuriu VADOVO SAMPRATA tai RYSIAI .. o visia kita , techniniai dalykai
AR vadovas maiso imonei ..,  paimkime gera pavyzdi amzina atilsi p.Lubi , tai seno kirpimo vadovas , jis dar sovietu laikais pasizimejo tuo , kad turejpo rysius , ir tik tu rysiu deka imone gyvavo Lietuvos laikais nors politikai jam maise .. tai apie koki statbdyma .. bekalbeti..

As suprantu jus ..tenka daznai susidurti su AUKSINEMIS jaunimo idejomis , tik jos dazniausiai turginio lygio ( tegul su magistro laipsniu -bet turginio ) kodel -jo nenukreiptos sukurti produkta ( apie AT technologijas negalbu ) jos tik perskirsto .. Gamybai sukurti vien tik tai ismanymo apie vadyba neuztenka , reikia zinoti kaip dirba kiekviena grandis ( tekintojas , baldininkas ir tt ) tik tada gali sukurti normalia gamyba .. stai tada ir tik tada bus reikalingi vadyba ismanantys zmones ..
BET deja situacija tokia , jaunimas apsuliuciai nesidomi technika , viskas pavirsutiniskai .. ko nors paklaus -ar ismanai PC —o taip zinau kaip dirba Wordas ,Windows < Linux .. o kaip paklausi -ar zinai is ko susideda ‘gelezis ‘ , kaip funkcionuoja maitinimo blokas arba ekranas ( monitorius ) tuom zinios ir pasibiagia ..

Na as cia per toli nuvariau ..

Reziume .. tema jusu idomi , klausimas -ar tai tures praktines naudos MUSU ekonomikos salygomis .. GAL geriau kurti rysiu apsikeitimo foruma ar seminara ??

Sekmes

Na, norėdamas megzti ryšius, turi visų pirma būti pats kažkuo įdomus. Kažką duosi, kažkuo pasidalinsi, tuomet gal ir pats kažką gausi. Šis dėsnis veikia bet kokiomis ekonomikos sąlygomis.

O jaunimo taip nenurašyčiau. Jaunuoliai bent jau pagooglina prieš spėliodami apie žmogų. O jei tam neturi laiko, tiesiog pasiunčia tobulėti kviečiantį TOC ekspertą ant dviejų raidžių.

Taigi vadovas, galintis rašinėti tokio ilgumo laiškelius, tikrai ne apribojimas.

Taip pat ne apribojimas yra tas, katras nesugeba išjungti jam nepatinkančios transliacijos, ir nepaisydamas lektoriaus neprofesionalumo pusantros valandos neatplėšia akių nuo ekrano (komentatoriaus komentaras netaisytas):

Labas vakaras. Esu naujas Jūsų www.versloakademija.lt narys.

Gerb.lektoriau, dabar, kai Jūs vedate  “VADOVAS – įmonės apribojimas ar variklis” atrodo, kad Jūs ne klausytoją mokote, bet stovite prieš dėstytoją kuris jus egzaminuoja, o Jūs be galo tempiate laiką.

Jūs pats pažiūrėkite savo šį seminarą ir suskaičiuokite kiek kartų Jūs mykėte t. y. vartojote jaustukus “ėėėėėėėėėėėėėėė”, “eeeeeeeeeeeeee”, “aaaaaaaaaaaaaa”, “mmmmmmmmmmm”. Na kas čia per auditorija kuri turi kantrybės ir pagarbos klausyti tokius paprastus Jūsų samprotavimus apie “beliaką”.verslo tema. Juk Jūsų tema “Vadovas-Įmonės apribojimas ar variklis”.   Dabar Jūs atsakinėjate į klausimus, ir nė vienas klausiantysis neklausia pagal Jūsų šios “paskaitėlės” “Vadovas-Įmonės apribojimas ar variklis” temą. Klausia tas kas klausiančiajam rūpi, bet ne apie.”Vadovas-Įmonės apribojimas ar variklis”.  Ką tai rodo apie Jūsų šios “paskaitėlės” kokybę?

Paskaičiuokite laiką kurį Jūs skyrėte “”Vadovas-Įmonės apribojimas ar variklis”? Per 1,5val?

Man rezultatas: mažiau už nulį t.y. lygus prarastam laikui beklausant šio Jūsų laiko tempimo. …dabar va kažką sapaliojate apie Tele 2  kainų karą ir t.t.

Bet kokiu atveju dėkoju už pastebėjimus. Skaičiuosiu mykimus ir dar daugiau dirbsiu su savo įvaizdžio formavimo komanda.

Na, o trečiasis komentaras yra vienas objektyviausių. Būtų pats objektyviausias, jei autorius dviem balais nebūtų suklydęs rašydamas įvertinimą. Visa laimė, kad internetai turi Birutę Vėsaitę, tad mano gėda ne tokia baisi.

Štai kaip paskaitėlę apie beliaką suprato Aivaras Ivaškevičius iš dešimtukas.com (publikuojame gavę leidimą):

Kas trukdo verslui uždirbti daugiau?

Kiekvienas verslas susiduria su amžina dilema: ar daugiau laiko bei resursų investuoti į esamos vagos tiesinimą, ar įsigyti naujų arklių, kurie išars daugiau vagų. Stabilizavimas ar augimas? Kaip pavyks uždirbti daugiau? O kas kliudys? Kaip teisingai paskirstyti laiką bei dėmesį žinant, jog turime ribotus savo asmeninio laiko resursus? Šiuos bei kitus klausimus savo internetiniame seminare nagrinėjo Nerius Jasinavičius.

Tikrai geras palinkėjimas. Forwardinu jį vienam ankstesnių mūsų įrašų herojui – Ignalinos autobusų parko direktoriui. Kazitiškio krašto informacinė svetainė ką tik pranešė, jog minėtam direktoriui nuo 2007 m. nustatytą 3000 Lt atlyginimą pasiūlyta sumažinti iki 2000 Lt, kadangi bendrovės finansiniai rezultatai negerėja.

Ką daryti, kad firmų vadovų neištiktų autubusųparkinis likimas – žiūrėkite webinaro įraše. O atsakymas į antraštėje iškeltą klausimą yra toks – NIEKADA. Mažinti vadovui algą, tai lyg dėti kompresą numirėliui.

Share/Bookmark

Rudajam ventiliatoriui įsisukus sulaukėm kvietimo sudalyvauti LRT “Aktualijų studijoje”, radijo laidoje, rodomoje ir per televizorių. Tema – pati didžiausia šių metų aktualija Lietuvoje. Kampas – ventiliatoriaus vertinimai iš paradigminių properšų.

Laidą gyvai transliuos šiandien (2013-01-07) 11:00 ir per LRadiją, ir per LRTeleviziją.

Eidamas į eterį, visuomet pasiruošiu. Ekspromtu galiu šnekėti tik apie tai, kas tiesiogiai susiję su mano darbu (efektyvumai, procesai, pardavimai), o laidų apie tai žurnalistai nerengia, tad tenka ruoštis.

Paprastai pakanka susigalvoti tris pagrindines tezes, iš kurių vienos paprastai nebespėju išsakyti. Bet reikia turėti tris. To pakanka, kad nenusišnekėtum, o ir klausytojams kad būtų įdomu.

Suformuluoti key tezėms reikia perkratyti nemažai minčių, tad kviečiu sudalyvauti šiame kratymosi procese.

Pradėkim nuo to, kad abiems prelegentams reikėtų įteikti po rimtą medalį už indėlį į Lietuvos žodžio laisvės tyrinėjimus (разведка боем). Jei ne šis pasitaškymas, nebūtume sužinoję, kur yra ribos. Dabar gi per srutas prisikasėme iki skardžio, apie kurio egzistavimą nė neįtarėme. Mažai kalbėjęs p. Jakilaičio laidoj, p. Ramanauskas vis tik pasakė esminį dalyką, kurio išpildymas užtrolintų visus, įskaitant ir jus (citata iš atminties):

“Facebook” public įrašai turėtų būti pripažinti žiniasklaida.

Jei taip nutiktų, išsipildytų Rokiškio pranašystė:

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Įstaigos, kaip žinia, nėra linkusios persidirbti, todėl suprantama, kodėl visokios įstaigos kratosi tokios su ventiliatoriaus vėjeliu atpūstos valdžios. Vienas iš tokios įstaigos, žiniasklaidos etikmat komisijos, pirmininkas kol kas tūno po lapais teismų užuovėjoj:

„Kol kas į tai nereaguosime ir į šiuos ginčus nesivelsime. Visi šie žmonės, jei yra įžeisti, turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tai garbės ir orumo klausimai. Mes pasisakymų „Facebook“ kol kas netiriame. Tai tas pats, kaip žmogus būtų apšauktas, iškeiktas gatvėje ar kitoje viešoje vietoje“, – teigė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys.

Iš viso to plaukia, kad p. Ramanauskas, gal ir pralaimėjęs debatus pas p. Jakilaitį, vis tik žaidžia nepralaimimą partiją. Jei “Facebook” public įrašai nėra žiniasklaida, vadinasi, jo mintys buvo išsakytos privačiai (apie privatumą pakalbėsime kiek žemiau). Pirtyje ar kokiam kitam privačiam susibūrime keikti valdžią irba viešus asmenis nėra draudžiama. Vadinasi, laimi p. Ramanauskas. O jei “Facebook” public įrašai vis tik pripažįstami kaip žiniasklaida, tai apie p. Ramanauską ir mūsų brangią tėvynę suks reportažus CNN ir Al Jazeera.

Beje, kažkada, kai “Orlen” paleidinėjo rebrandint’as degalines, ta proga Villon’e buvo surengtas įspūdingas privatus vakarėlis keliems šimtams žmonių, kurių pusė buvo lietuviai. Koncertavo maestro D. Katkaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, valgyt davė langustinų kažką, o vakarą gražia anglų kalba vedė smokinguotas p. Ramanauskas. Skambėjo puikūs bajeriai, kvatojo ir lenkai. O tautiečiams tuo tarpu buvo šokas, supratus, kad norint parodyti tarptautinį lygį, reikia samdyti vaikiną iš Radio Show. Tad kaip ten bebūtų, ventiliatorių įsukusį p. Ramanauską galime drąsiai statyti prieš tiesioginę CNN kamerą. Beje, gėdos nepadarytų ir angliškai reikalą komentuojantis ir p. Račas. Taigi jei “Facebook” public įrašai bus pripažinti žiniasklaida, suksim didelį tarptautinį ventiliatorių.

O gal įsuksim ir tautinį. Pavyzdžiui, jei nutiks kokia force-majuere nelaimė, ir valdžia sugalvos pasinaudoti Visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsniu, gausime visi pareigą ant savo “Facebook” sienų “nemokamai ir operatyviai skelbti oficialius valstybės pranešimus”.

Kol sprendimai nepriimti, niekas negali paneigti, kad p. Ramanauskas savo nominacijas skelbė privačiai. Jei paskaitytume įstatymus, sužinotume, kad senojoje paradigmoje egzistuoja dvi erdvės – privačioji ir viešoji.

Privačioji erdvė, tai kai jūs rengiate gimtadienį, šventinius pietus. Su sąlyga, kad valgomasis stalas apstatytas dvylika kėdžių, atidžiai renkatės, ką kviesti. Suprantama, susinervinate, kai pusbrolis su šeima atsibeldžia nekviestas (beigi neatsiveža savo kėdžių). Žodžiu, privatūs pietūs ar dūzgės yra tuomet, kai gali patekti tik asmeniškai pakviestieji.

Viešoji erdvė yra visur, kur galite patekti be kvietimo. Nusipirkote bilietuką, ir jau žiūrite Hobitą. Pervedėte pinigėlių labdaron, ir jau sukatės Vienos pokylyje. Arba vaikštote po gatvę, kurią turėjo minty ir p. Slušnys iš etikmat. Ir einate iš tos gatvės ten, kur niekas nekvietė, o jūsų niekas neišvaro.

Senosios paradigmos reikšmes pritaikius informacijai gautume, kad toji informacija, kurią gali pasiekti bet kas iš gatvės, yra vieša. Bet kas gali follow’inti p. Ramanauską “Facebook’e”, p. Grybauskaitę “Twitter’yje” ir skaityti p. Račą tinklaraštyje.

Galime rasti ir daugiau panašumų tarp internetų ir erdvių realybėje. Tarkime, p. Ramanauskas užbanina (išmeta) kokį pilietį iš savo skaitytojų sąrašo už rėkavimą, o tuo pat metu kitą išmeta iš Vienos baliaus už panašius veiksmus realybėje. Arba kino teatras sugalvoja surengti privatų seansą, o tinklaraštininkas Rokiškis paskelbia privatų įrašą, prieinamą tik žinantiems slaptažodį.

Taigi nevaržoma galimybė prieiti prie informacijos galėtų būti tas kriterijus, skiriantis viešą informaciją nuo privačios nepriklausomai nuo to, kokio žanro ar kokiame soc. tinkle yra toji informacija internete.

Tačiau šis kriterijus nėra tinkamas. Nes užtektų šiek tiek suvaržyti prieigą, ir gautume privatų internetą. Tarkime, leidžiu skaityti tik iš Lietuvos IP. Arba leidžiu skaityti visiems, išskyrus 780 Sąračo asmenų. Segmentų galite susigalvoti belenkokių – technologijos gali realizuoti sumanymą, paremtą belenkokiais parametrais.

Vakarėlis, į kurį įleidžiami tik su Kalėdų Senio kepurėmis – viešas ar privatus? Manyčiau viešas, nors ir turi tam tikrų parametrų (reikalavimų) dalyviams. Bet patekimo laisvė suvaržyta, be kepurės nepateksi.

Kitas vakarėlis, gali ateiti tik draugai, bet jie gali atsivesti kiekvienas po 10 žmonių. Vakarėlis panėšėtų į privatų, bet kita vertus, į jį gali patekti ir žmonių iš gatvės.

Vadinasi, ne viskas, kas nėra vieša, yra privatu. Ir ne viskas, kas privatu, nėra vieša. Šis faktas ypač gražiai mus visus užtrolina, kai bandome suvokti, kas yra “viešoji informacija”. Tarkime, ar informacija, skirta tik vartotojams, kurių pavardės prasideda iš A, yra vieša? O jei pavardžių parametrą praplėsime A-Ž? O jei sumosime, kad kiekvieno mūsų unikalus vardas pavardė yra taipogi parametras? Ir ta proga apribosiu prieigą prie privačios informacijos, leisdamas ją pasiekti tik žmonėms, atitinkantiems mano nustatytus parametrus, pvz., 3.000.000 lietuviškų vardų-pavardžių?

Štai kas įvyko.

Krepšinio širdis, vieno žmogaus sukurtas ir valdomas FB puslapiukas, turi 100.000 vartotojų. Panašus yra “Lietuvos ryto”, didžiausiu save vadinančio laikraščio tiražas savaitgalį. Tomkaus “Respublika” teturi trečdalį to. “Respublikas” reguliuoja visokios įstaigos, o šimtatūkstantinė FB puslapiuko minia reguliuojasi pati. Pralėkė autorius ant ~200 km/h, nufotografavo spidometrą, papostino, vartotojai pasipiktino, autorius išėmė ir atsiprašė.

Anksčiau medijos buvo one-to-many “viešosios informacijos rengėjai”. “Many” gale buvo pilka statistinė masė anoniminių vartotojų.

Dabar kiekvienas iš mūsų esame many-to-many informacijos perdavėjas ir gavėjas. Visi informuojame visus. Tik “many” pradžioje esu aš, konkretus galva pasipuošęs, o “many” galą galiu sudaryti pagal norimą identifikuotų vartotojų sąračiuką. Savo tinkliuką galiu apkasti apkasėliais, ir pabūčiuokit man, etikmat komitetai, į subinytę: mes čia privačiai komunikuojame!

Taigi turiu pirmąsias dvi tezes eteriui:

1. Internetų dėka kai kurie privatūs žmonės turi (ir potencialiai bet kas gali turėti) didesnes auditorijas nei medijos. Ar tai reiškia, kad medijų reguliavimą laikas taikyti visiems žmonėms?

2. Privatumo ir viešumo kategorijos negali būti taikomos internetuose skelbiamai informacijai. Tai tiesiog absoliučiai kita paradigma. Visuomenės informavimo įstatymą galima pripažinti humoristiniu kūrinėliu.

Trečioji tezė, jei spėsiu išsakyti, bus visiškai ne apie paradigminius dalykus, o grynai profesinius-verslo reikalus.

Jei BNS akcininkui, suomiškam “Alma media” koncernui, rūpėtų jų valdomos naujienų agentūros reputacija, jie padėkotų p. Račui už nuveiktus darbus ir susitarę dėl geros išeitinės paspaustų vieni kitiems rankas. Įmonės, gaminančios ir parduodančios pasitikėjimą, vadovas įsisuka į ventiliatorių, grasina pasidaužyti snukius su nepraustaburniu humoristu, eterio chuliganu, skelbia atmatų sąračus, į jį įtraukia Google PanBaltic direktorių, nes tasai irgi palaikino.

Įsivaizduokite, kad Bloomberg’o vadovas užsuka ventiliatorių su Jack Ass’ais, kviečia juos į dvikovą, skelbia atmatų vardinius sąrašus, o Larry Page jame yra Nr. 488. Atrodo neįmanoma? Na, mes tai turime Lietuvoje.

Suprantu, kad tinklaraščio rašymas buvo viena p. Račo sąlygų tariantis su akcininkais dėl darbo BNS’o direktoriaus pareigose. Pats laikas būtų įvertinti eksperimento rezultatus ir įtaką bendrovei.

Kodėl akcininkai iki šiol nesiėmė priemonių? Paprastai vadovų nenorima atleisti, kai artimiausiu metu ketinama parduoti bendrovę, kai kompanija dirba pelningai irba vadovas yra tiesiog geras vadovas (o p. Račas tikrai yra geras vadovas). Arba įmonė pernelyg maža visame portfelyje, kad kvaršint žilas galvas.

3. Akcininkais dėtas su p. Raču atsisveikinčiau.

Bet kaip tinklaraštininkas linkiu jam išsilaikyti, short term dėl skandalo neprarasti nė vieno kliento, o long term atstatyti savo kompanijos reputaciją.

Updated:

Čia laidos įrašas – http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1006422531

Share/Bookmark

REGISTRUOTIS

Vėl artėja Naujieji metai, ir vėl dauguma (kaip įprasta metų pradžioje arba prieš rinkimus) duos pažadus:

• mesti rūkyti,
• numesti svorio,
• pradėti rimtai sportuoti,
• padidinti minimalų atlyginimą,
• išnaikinti korupciją ir t.t.

Yra dar vienas pažadas, kurį kiekvienais metais sau taiko smulkūs ir ne visai smulkūs verslininkai:

• sistematizuoti verslą. T.y. padaryti taip, kad ne aš dirbčiau verslui, bet verslas dirbtų man.

Kas sieja visus šiuos ir daugybę kitų pažadų? Jų paprastai netesime. Pavyzdžiui, rūkome tik išgėrę arba laukiame, kol nutirps sniegas (kad galėtume rytais bėgioti) ir t.t. Bet tą aš jau rašiau metų pradžioje. Nedidelė dalis visgi įgyvendino šiuos pažadus. Tačiau daugumai, visgi atsirado rimtų priežasčių, kodėl jie negalėjo įgyvendinti duotų pažadų (aplinka kalta). Tuomet siūliau nelaukiant pavasario griebti jautį už ragų, ir žengti pirmą žingsnį tesint sau duotus pažadus. Kalbu, žinoma, apie žalingus įpročius versle. Tuomet mano webinaras 5 Kertiniai Verslo Sistematizavimo Žingsniai tapo gausiausiai žiūrėtu. Jame aš mėginau atsakyti į šiuos bei kitus klausimus:

• Kodėl daugelis smulkaus ir vidutinio verslo vadovų užsiima ne tuo kuo reikia?
• Į ką turi būti nukreiptas didžiausias vadovo dėmesys?
• Kaip sukurti ryškų konkurencinį pranašumą?
• Kokia yra pagrindinė bėdų priežastis?
• Kokie jos sprendimo elementai?

Per šiuos metus, dirbdamas su įvairiomis smulkaus ir vidutinio verslo įmonėmis, aš supratau, kad vienas svarbiausių įmonės apribojimų yra pats savininkas irba vadovas. Juk dauguma verslo problemų atsitinka tuomet, kai vadovas priėmė arba neteisingą spredimą, arba teisingą, bet per vėlai.

Apribojimų teorija turi puikius 5 fokusavimo žingsnius suvaldant apribojimus. Tačiau kaip juos pritaikyti apribojimui vardu VADOVAS (t.y. sau) ?

2013 m. sausio 8 d. 19 val. kviečiu visus į savo webinarą (nemokamą), kurio tema:

VADOVAS -- įmonės apribojimas ar variklis

Aš nekviesiu jūsų pažadėti daugiau nei Viktoras, o per pusantros valandos, kol jūs atsidarę butelį alaus ar vyno patogiai įsitaisę spoksosite į monitorius savo namuose, aš kalbėsiu pagal tokį seminaro planą:

• Verslo tikslas
• Kodėl VADOVAS yra apribojimas
• Kokios šio apribojimo pasekmės
• Kaip elgtis (išnaudoti) su apribojimu VADOVAS
• Kaip praplėsti šį apribojimą

Kodėl verta investuoti šias pusantros valandos ?

Globalios ekonomikos prognozės optimizmu netrykšta beigi žada stagnaciją. Pasikeitusi vyriausybė keičia žaidimo taisykles verslui. Todėl vadovų 2013 metais laukia nemažai sprendimų. Ir jei vadovas išliks pagrindiniu apribojimu, tuomet įmonės ateitis taps labai miglota.

Užsiregistravus Jums bus atsiųstas registracijos patvirtinimas. Taip pat likus kelioms dienoms bei vienai valandai iki webinaro gausite priminimą.

REGISTRUOTIS

Share/Bookmark

Pastaruoju metu viešojoje ir internetinėje erdvėje verda aršios diskusijos dėl minimalaus atlyginimo didinimo. Vieni diskutuotojai atėjo į valdžią todėl, kad rinkėjai patikėjo, kad anys žino, kaip pakelti minimalią algą iki 1509 litų. Kiti teigia, kad su tokiom algom neišsilaikys jų verslas ir bus daug bankrutuojančių įmonių. Treti skaičiuoja kiek išaugs biudžeto išlaidos kompensuoti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo išaugimą. Šia tema jau spėjo pasisakyt ir A.Maldeikienė, ir A.Račas, garsus visų galų ekspertas Dr. A. Užkalnis, o žymus Lenkijos ekonomistas Leszekas Balcerowiczius pasiūlė net sodinti pažadukus. Netgi a.a. Veselka yra spėjęs pasisakyti. Nuomonių daug ir jos įvairios, kai kurios netgi kardinaliai priešingos viena kitai.

Nusprendėme ir mes nelikti nuošalyje ir pasisakyti šia tema. Tingintiems skaityti visą tekstą pranešame, kad būdami (kaip paaiškėjo diskusijose) efektyvumo konsultacijų rinkos monopolininkai, visomis keturiomis remiame ketinimus ženkliai padidinti minimalią algą. Kuo daugiau košės privirs politikai, tuo mums, srėbėjams, geriau. Situacija klostosi taip, kad srėbsim ilgai ir dideliais šaukštais.

Pirmiausia panagrinėkime, kokį poveikį verslui sprendimas didinti MMA.

Pasižiūrėkime, iš ko įmonės moka atlyginimą. Pinigai įmonėse atsiranda ne iš dangaus ir neauga ant medžių. Įmonės, gamindamos ir parduodamos produktus ir paslaugas, kuria pridėtinę vertę. Dalį tos pridėtinės vertės įmonė sumoka už darbuotojų darbą. Tačiau ne visi pinigai, skirti sumokėti už darbuotojų darbą, atitenka darbuotojui. Jeigu darbdavys (įmonė)  darbuotojų darbo mokėjimui nusprendė skirti 5000 litų, tai darbuotojų kišenę pasieks apie 2700 litų. Likusi dalis atiteks valstybėj GPM forma bei mamai Sodrai. Apie tai mes jau rašėme ne kartą. Tačiau sukurta pridėtinė vertė turi būti atiduodama, mokama ne tik už darbuotojų darbą, dalis jos nueina sumokėti už darbo priemones (amortizacija) bei verslininkui už investicijas bei riziką. (Jau apie tai rašėme čia, čia ir dar daug kur.)

Padidinus minimalų atlyginimą nuo 900 litų iki 1500 litų, už MMA dirbantis darbgavys darbdaviui pabrangs beveik 1200 litų. Tačiau tai dar ne visas pabrangimas, juk visa atlyginimų sistema paremta tam tikromis proporcijomis palyginus su mažiau kvalifikuotais darbuotojais. Jeigu dabar kažkoks aukštesnės klasės darbininkas gauna 2000 litų (ant popieriaus) atlyginimą, nes jis yra aukštesnės kvalifikacijos už minimalų atlyginimą gaunantį žmogų, santykis tarp jų atlyginimų yra du kartai. Natūralu, jeigu minimalios kvalifikacijos darbininkas pradės gauti pusantro tūkstančio litų algą, tai aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo 2000 litų alga jau netenkins. Jis ir toliau tikėsis išlaikyti dvigubą skirtumą tarp jų atlyginimų. Taigi įmonei pabrangs ne tik darbuotojai, dirbantys už minimalią algą, bet ir visi likę darbuotojai. Galima drąsiai teigti, jog tipinėje įmonėje darbo užmokesčio fondas išaugs bent 30 proc. Mes jau išsiaiškinome, kad atlyginimas mokamas iš sukurtos pridėtinės vertės, todėl išaugus darbo užmokesčio fondo daliai (ir nepasikeitus sukurtai pridėtinei vertei) liks mažiau pinigų sumokėti už darbo priemones bei pelno verslininkui už kapitalą ir riziką.

Ar pokytis iš tikrųjų reikšmingas? Jeigu darbo užmokestis įmonės veiklos išlaidose sudaro nereikšmingą dalį, tai jos pabrangimas 30 procentų didelės įtakos įmonės veiklai nesudarys. Tačiau praktika rodo, kad darbo užmokestis (dažniausiai) yra reikšmingiausia įmonės veiklos išlaidų dalis (štai kodėl labai dažnai įmonės taupymą pradeda nuo darbo užmokesčio irba darbuotojų skaičiaus mažinimo). Taigi, toks veiklos išlaidų išaugimas yra labai reikšmingas įmonei. Labai tikėtina, kad toks veiklos išlaidų išaugimas ryškiai sumažins pridėtinės vertės dalį, skiriamą mokėti už darbo priemones bei pelnui. Ryškiai išaugus veiklos išlaidoms bei sumažėjus pelnams (net iki neigiamų reikšmių) galimi keli scenarijai:

I scenarijus – pasididinti sukuriamą pridėtinę vertę.

Tai galima padaryti parduodant daugiau ir brangiau. Nemanau, kad rinkoje ir Lietuvoje yra įmonės, kurios šiuo metu pardavinėja rinkoje savo produkcija pigiau (nors galėtų pardavinėti ir brangiau ) tik todėl, kad šiuo metu jų darbo užmokesčio išlaidos yra mažos. Kaip žinia, kainas diktuoja rinka. Taigi, labai lengvai kainų pasikelt nepavyks.

Tokiu atveju, tam kad parduotų daugiau ir brangiau, ar bent jau brangiau, reikia turėti rimtą konkurencinį pranašumą. Labai dažnai konkurenciniai pranašumai kuriami pertvarkius veiklos procesus – gaminant daug greičiau, mažesnėm partijom ir t.t. Yra įmonės, žinančios, kaip tą padaryti, tačiau daugumai reikės pagalbos – sukurti esminį (sunkiai nukopijuojamą) konkurencinį pranašumą.

Apribojimų teorijos bei LEAN metodikos sudaro sąlygas įmonėms sukurti esminius konkurencinius pranašumus. Todėl labai tikėtina, kad nemažai įmonių pradės ieškoti, kas joms iš tikrųjų gali padėti, nes tai tampa įmonėms gyvybės arba mirties klausimas, ir jos norės realių rezultatų, o ne diegimo imitacijos. Todėl paklausa mūsų paslaugoms smarkiai išaugs, nes mes tikrai žinome KAIP*.  Išaugus paklausai, auga ir kaina.

II scenarijus – nedidinti pridėtinės vertės, bet mažinti darbo užmokesčio išlaidas.

Kadangi sumažinti darbo užmokesčio vienam darbuotojui negalima dėl įstatyminės bazės, teks mažinti darbuotojų skaičių. Šiuo metu įmonės vargu ar laiko nereikalingus darbuotojus tik todėl, kad jie pigūs. Taigi lengvai sumažinti darbuotojų skaičiaus nepavyks, tam reikia pirmiausia padidinti darbuotojų efektyvumą bei pertvarkyti įmonės veiklos procesus. Žinoma, visada rasis įmonių, žinančių, kaip tai padaryti, kaip persitvarkyti, tačiau dauguma puls ieškotis pagalbos. Taigi, labai tikėtina, kad įmonės pradės ieškoti efektyvumo konsultantų pagalbos iš išorės. Vėlgi, labai tikėtina, kad nemaža dalis tų įmonių kreipsis į mus, nes mes vėlgi žinom KAIP*. Išauga efektyvumo konsultantų paklausa, auga mūsų paslaugų kainos, mums nuo to tik geriau.

Šiuo metu privačiajame sektoriuje dirba apie 700 tūkst. darbuotojų ir vidutinis darbo užmokestis yra apie 1500 litų į rankas. Vidutiniškai kiekvienas darbuotojas darbdaviui kainuoja apie 2600 litų per mėnesį. Taigi bendras atlyginimas per mėnesį sudaro 1 milijardą 820 milijonų litų arba beveik 22 milijardus litų per metus.

Net jeigu visi darbuotojai pabrangs ne 30 procentų, o 10 procentų, bendras pabrangimas sudarys 2,2 mlrd. litų per metus. Tai bus minimalus efektyvumo poreikis. Reiškia, efektyvumo paslaugų rinka gali priartėti iki 2,2 mlrd. litų per metus.

Žinoma, tai yra optimistinis skaičius – dalis įmonių bankrutuos, dalis „lašinius“ nusipjaustys pačios, tačiau net ketvirtadalis tos sumos yra pusę milijardo litų. Tai „šiek tiek“ didesnė rinka nei LVPA efektyvumui didinti skirti 7 milijonai litų. Svarbiausia, kad užsakovas bus įmonės, kurioms reikės realių rezultatų, o ne lentelių, paraiškų, planų, ataskaitų ir svarbiausia bus padidinti efektyvumą, o ne įrodinėti, kad tu ne vagis. Bei nereikės diskutuoti apie aukštąją matematiką su ekspertais, nežinančiais net aritmetikos.

Tad pirmojoje MMA serialo serijoje, Dr. Užkalnis taip parašęs šiek tiek suklydo:

Jums ir man minimali alga nėra neaktuali, nes mes uždirbame ir visada uždirbsime daugiau. Tai mums neturės jokio poveikio.

Deja, klystate, gerbiamasis. Šiuo metu uždirbantieji daugiau po MMA padidinimo norės gauti dar daugiau. Tai sukels išlaidų darbo užmokesčiui potvynį, o gelbėtojai bus (būsime) pasiruošę padėti. Dosniausiems. Nes pripučiamų valčių Lietuvoje yra mažiau nei rasis norinčiųjų išsigelbėti staigiuoju būdu.

Ar jūs asmeniškai galite ką nors pakeisti?

Jei esate vadovas (nesvarbu, kurios grandies), tuomet taip. Jūsų darbdavys tuoj pradės ieškoti žmonių, gebančių per trumpą laiką ženkliai padidinti įmonės produktyvumą, ir tai gali būti jūsų šansas. Jei savo bosą laikote idiotu, pamėginkite suprasti jo prielaidas. Kvailiai retai kada tampa bosais.

Jei esate Užkalnio paminėtas stumtraukis pardavėjas-konsultantas, tuomet taip. Pradėkite skaičiuoti į prekybos salę įžengusiųjų ir ką nors įsigijusiųjų santykį, ir kasdien jį gerinkite. Tegu kiekviena darbo diena būna kaip laboratorinis testas (tik ne su žiurkėmis, o su gyvais žmonėmis), kad išbandytumėte ir užfiksuotumėte tai, kas veikia, ir keistumėte tuos veiksmus, kas neveikia. Kitaip tariant, jei į 50 klausimų “Gal kuo padėti?” sulaukiate 45 “Ne, ačiū, aš tik pažiūrėti”, vadinasi, laikas bandomiesiems triušiams pirkėjams švirkšti kitokią dozę.

Jei esate “žiopla picas nešiojanti pardavėja, užmirštanti pusę užsakymo”, jūs irgi galite šį bei tą pakeisti. Kai valdžia nematys, susitarkite su kitais padavėjais ir pasidalinkite darbus. Tegu nežiopla didžiakrūtė priiminėja užsakymus ir žadina apetitą. Antroji lai nešioja gėrimus, picas su jūrų bjaurybėm ir kt. gatavą maistą. O jūs, kadangi žioploka, galite nurinkinėti indus ir valyti stalus: pamatėt tuščią lėkštę, šmurkšt, ir nunešat. Kad realizuotumėte šį darbo modelį (apie kurį nedašyla restorano vadybininkui), turėsite susitarti dėl užsakymų žymėjimo ir pagausėsiančių arbatpinigių dalybų. O jei dirbsite kaip obščepyte, tai bus kaip Dr.Užkalnis rašė.

Taigi iš esmės kiekvienas, kam duota mąstyti, galime išsidrožti šaukštą, ir juo kabliuoti valdžios privirtą MMA košę. Tik drožti reikės ne rankomis, bet galva. Ir šaukštas bus ne medinis, o intelektualinis. O kadangi tokių šaukštų nebūna, tai ir jums teks sugalvoti tokių darbo metodų, kokių dar netaikėte.

Beje, dalis tų, kurie uždirbs daugiau, norės protingai pasiruošti senatvei, nes nelabai pasitikės mama Sodra. Labai tikėtina, kad išaugs paklausa ir asmeninių finansų valdymui, o čia bus proga pasireikšti vienam mano bendrapavardžiui

*Keletą įspūdingiausių lietuviškų TOC sėkmės istorijų galite pažiūrėti prisijungę prie “Verslo akademijos” (žr. pavyzdžius: “Alsena“, “Aurika“, “Lesta“)

Share/Bookmark

Kad Lietuvos įmonių žemas konkurencingumas, jūs girdėjote. Kad jį reikėtų pagerinti, neabejojate. Kokia iš to nauda visuomenei, tūpiausiam aišku. Atėjo laikas išvilkti į dienos šviesą konkurencingumo stabdžius, ligšiol anonimiškai kaišiojusius pagalius į verslo ratus.

Idėja buvo nebloga. Lietuviško verslo konkurencingumui gerinti valdžia sumojo panaudoti ES fondų pinigus. Formulė paprasta: 50-50. Įmonė parengia paraišką finansuoti tos įmonės efektyvumo didinimo projektą, deda pusę savo pinigų, kitą pusę uždeda Europos Sąjunga. Idėja įgavo “ProcesasLT” pavadinimą, o valdžia apsiskelbė tam reikalui skirsianti 7 milijonus europinių pinigų.

Įmones, kurios planuoja įsidiegti šiuolaikiškus vadybos metodus ir sistemas, sertifikuotis, Ūkio ministerija kviečia pasinaudoti priemone „Procesas Lt“ ir aktyviai teikti paraiškas. (…) Iš viso planuojama paskirstyti 7 mln. litų Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų.

„Priemonės „Procesas Lt“ parama įmonėms suteiks galimybių perimti geriausią pasaulinę praktiką, pasitelkti į pagalbą aukštos kvalifikacijos konsultantus ir didinti verslo produktyvumą ir konkurencinį pranašumą“, – sako ūkio ministras Rimantas Žylius.

Kad tiksliau suprastumėte Ūkio ministerijos idėją, jūsų dėmesiui du key point’ai:

• Priemone „Procesas LT“ finansuojamos išorinių konsultantų paslaugos, reikalingos šiuolaikiškiems vadybos metodams ar valdymo sistemoms diegti (išskyrus personalo valdymo sistemas), taip pat šių metodų bei sistemų sertifikavimas. Tarp šių metodikų papuola TOC ir LEAN.
• Pagal priemonę įmonės galės gauti nuo 15 tūkst. iki 300 tūkst. litų  paramos. Didžiausias leistinas finansavimo intensyvumas pareiškėjui – 50 proc.

Į valdžios kvietimą verslas sureagavo vienareikšmiškai: pateikė 220 paraiškų už 25,5 mln. Lt.

Verslo entuziazmas sukėlė dilemą valdžiai: paraiškų pateikta už 25,5 milijonus, o paskirstyti numatyta vos 7 milijonai. Vadinasi, arba duodi visiems po gerokai mažiau, nei prašė, arba vieniems duoti, kiek prašė, bet kitiems neduodi nieko. Pirmuoju atveju būsi visiems vienodai blogas geras, antruoju – kažkam būsi blogas.

Kadangi Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA), skirstanti “ProcesasLT” priemonės lėšas, nenori būti bloga įstaiga, ji sugalvojo, kad visiems duoti palaižyti efektyvumo yra efektyviau nepaisant to, kad nuo laižymo nė vienas efektyvesniu dar netapo. Įsivaizduokime tokią situaciją – turime 10 ligonių, bet vaistų tik trims. Turime galimybę išgelbėti 3, tačiau reikia nuspręsti ką gelbėti. Sprendimas nelengvas, todėl išdaliname vaistus visiems po lygiai. Nors nei vienas neišgyvens, bet esame teisingi, nes nei vieno nediskriminavome.

Taigi LVPA paėmė dalgį ir prasiėjo. Štai tokį LVPA pranešimą gavo firma „Sveiki produktai“, pateikusi 120.000 Lt vertės įmonės atsargų valdymo pagerinimo projektą:

Atsižvelgiant į Jūsų įmonės dydį, veiklos specifiką, pateiktą projekto veiklų pagrindimą, išlaidų būtinumą, vidutines konsultavimo paslaugų rinkos kainas, didžiausia leistina projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma sudarytų 67.000 Lt, o didžiausias projektui skirti lėšų dydis – 33.500 Lt.

Panašiai buvo apkarpytos visos paraiškos. Pavyzdžiui, Veiveriuose įsikūrusi UAB „Robotex“, sukūrusi padėklų rūšiavimo robotą, parengė paraišką TOC Kritinės grandinės ir pardavimų procesams diegtis, įsivertino ją 300k Lt, o LVPA pasakė, kad tokie dalykai “rinkos kainomis” tekainuoja 60k Lt.

Apipjaustymo pavyzdžių galėtume surinkti šimtą ir vieną.

Rinkoje kilus didžiulei nepasitenkinimo bangai, gražiuoju su LVPA bandėme šnekėtis ir mes, TOC ir LEAN diegėjai:

• kur jūs matėte, kad kas nors būtų įsidiegęs TOC už 60k Lt?
• gal galėtumėte nurodyti nors vieną įmonę, kuri būtų įdiegusi TOC už 60k Lt?
• gal galite pateikti “vidutines rinkos kainas” atspindindčias sąskaitas-faktūras?
• jei TOC diegimas yra toks pigus (LVPA manymu, metų trukmės projektas kainuoja 60.000 Lt, tiek, kiek vieno vidurinės grandies vadybininko atlyginimas), kodėl Lietuvoje tėra vos keliolika įmonių, dirbančių pagal TOC?

Atsakymų į šiuos klausimus LVPA nepateikė nė vienam rinkos dalyviui.

Tuomet mūsų klientas “Sveiki produktai”, kuriam TOC atsargų valdymą buvome pradėję diegti dar iki “ProcesasLT” paraiškų galutini įvertinimo (t.y. tik pridavę paraišką), pateikė LVPA sąskaitas, mums jau apmokėtąsias: jei įmonė susirado rinkoje tiekėją ir moka jam 5k Lt už dieną savais pinigais, ar tai nėra tikroji rinkos kaina? Pasirodo, ne:

„Staiga sužinome, kad už naujo vadybos modelio diegimą permokame dvigubai, nes LVPA atrodo, kad projekto kaina yra išpūsta, esą tokių apribojimo teorijos ekspertų konsultacijų įkainių, kokius mokame, rinkoje nėra. Jautiesi kvailinamas, nemokantis suskaičiuoti įmonės lėšų. Nežinau, iš kur yra ištraukta vidutinė rinkos kaina, bet mes irgi domėjomės, nepuolėme išlaidauti aklai, juk investuojami savi pinigai“, – sako “Sveikų produktų” direktorė Vilma Valkūnienė “Verslo žinioms”.

Kai mano kolegos kartu su p. Vilma nupėdino į LVPA, jiems buvo paaiškinta, kad LVPA pasamdyti ekspertai žino tikrąsias rinkos kainas, be to, ne paslaptis (LVPA žodžiais), kad pareiškėjai linkę išpūsti sąmatas. Deja, pagrįsti “rinkos kainų” ankstesniais sandoriais, sąskaitos-faktūromis ar kokiais nors kitais dokumentais, LVPA atsisakė. Matai, LVPA pasamdė ekspertus, ir čia sprendžia tie ekspertai.

Pirmą kartą ES struktūrinės fondų paramos konkurse dalyvaujanti jauna bendrovė pasijautė lyg eitų vogti.

Jei jau esi įtariamas būsimomis vagystėmis, norėtųsi žinoti, kas yra prokurorai. LVPA pasamdytų ekspertų tapatybės yra griežtai slepiamos, idant milijonus skirstantiems žmogeliams niekas nepadarytų spaudimo. Jei ši idėja jums atrodo gera, kodėl neužslaptinus, pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo?

Apie anoniminių ekspertų kompetenciją TOC klausimais aš neišsiplėsiu. Kabinėdamiesi prie paraiškų, anonimai sugebėjo pripjauti tiek grybų, kad pardavę padvigubintume Lietuvos eksportą.

Pavyzdžiui, kartą anoniminis vertintojas pareiškė, esą pralaidumo apskaita (Throughput Accounting) nėra vadybos metodas, nors tai yra iš tiesų yra Apribojimų teorijos pagrindas. Arba primygtinai prašė pateikti skaičius, kiek pagerės veiklos rezultatai įmonėje įdiegus rodiklių sistemą, tarsi svarstyklių įsigijimas turėtų įtakos metant svorį.

Iš ekspertų klausimų, pateikiamų vertinant paraiškas, buvo akivaizdu, kad jie ničnieko nenutuokia apie Apribojimų teoriją. Jūs, jei porą metų skaitote šį tinklaraštį, apie TOC išmanote daugiau nei LVPA ekspertai.

Todėl gyvai susitikę su LVPA prašėme pateikti anoniminių ekspertų kompetencijos aprašymus, idant būtų išsklaidytos abejonės. Pažadėję pateikti “rytoj be problemų”, ekspertų aprašymams suregzti LVPA prireikė net poros savaičių.

Ponios ir ponai, mielieji rinkos dalyviai ir už Lietuvos ūkį atsakingi politikai, atėjo laikas susipažinti su ekspertais ir jų didžia patirtimi TOC srityje. Juk vertintojai neturėtų nusileisti savo kompetencija tiems, kuriuos vertina, tiesa?

Ekspertas Nr. 1

• Ekspertas, įgijęs technikos mokslų daktaro laipsnį.
• Turi 23 metų mokslinio darbo ir gamybinio taikymo praktikos technologinių procesų valdymo srityje.
• Stažavosi Prancūzijoje, Japonijoje, Kinijoje, daugkartinės stažuotės Vokietijoje.
• 1994 metais praėjo Vokietijos keturių pakopų (kokybės vadybininko, kokybės vadovo, vidaus auditoriaus ir išorės auditoriaus)  kvalifikacijos kėlimo studijas apimančias šiuolaikinius vadybos metodus (FME, Lean SixSigma ir kt.). Šie mokymai akredituoti pagal ISO 17024, akreditavimo įstaiga DAR (Deutscher Akkreditierungsrat).
• Turi išorės audito vadovo kvalifikaciją (ISO 9001, 14001, 22000, OHSAS 18001, SA8000).
• Turi 18 metų organizacijų vadybos konsultanto patirtį, yra konsultavęs Lietuvos įmones (AB „Fermentas“, AB „Alita“, VĮ „Muitinės departamentas“ ir daugelis kitų). Konsultuota virš 100 Lietuvos įmonių.
• Turi 17 metų įmonių auditavimo patirties.
• Ekspertas yra ilgametis Nacionalinio Kokybės Prizo konkurso ekspertas.
• Pažymėjimas (2010) „Gamybos procesų efektyvumo didinimas taikant LEAN metodus I Lyga“, LEAN mokykla, Ukmergė;

Skaityti mokymai:

• 2011 m. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija. Tema: „Aukštojo mokslo institucijos savianalizė ir veiklos tobulinimas aukštojoje mokykloje“ – „Procesų tobulinimas naudojant TOC, LEAN, 6 SIGMA metodus“
• 2012 m. liepos mėn. dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, kurios tema šiuolaikiškų metodų taikymo ir plėtros galimybės Rytų Europos organizacijose (6 Sigma, LEAN, BSC, TOC ir kt.)

Pagooglinus, akivaizdu, kad tokią kompetenciją turi tik p. Vytautas Pivoras, “TÜV Thüringen e.V.” padalinio Lietuvoje UAB “TUV Uolektis” vadovas (nuotraukoje dešinėje).

Net neabejoju, kad p. Vytautas turi nuostabią kompetenciją ISO reikaluose, nors kažkiek keista, kaip buvo galima 1994 metais išklausyti pagal ISO 17024 sertifikuotą kursą, nes anot Wikipedijos šis standartas patvirtintas tik 2003 metais. Bet mane kur kas labiau domina jo žinios apie TOC ir LEAN.

• Pažymėjimas (2010) „Gamybos procesų efektyvumo didinimas taikant LEAN metodus I Lyga“, LEAN mokykla, Ukmergė;

Čia turbūt eina kalba apie šį 3 valandų seminarą.

• 2011 m. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija. Tema: „Aukštojo mokslo institucijos savianalizė ir veiklos tobulinimas aukštojoje mokykloje“ – „Procesų tobulinimas naudojant TOC, LEAN, 6 SIGMA metodus“

Čia, ko gero, turėtas minty eksperto sudalyvavimas projekte “Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos vidinės studijų kokybės užtikrinimo sistemos tobulinimas“. Deja, apie TOC, LEAN ir 6 SIGMA čia nieko neužsimenama. O daugiau apie efektyvumą toje kolegijoje apskritai nieko nerasta.

• 2012 m. liepos mėn. dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, kurios tema šiuolaikiškų metodų taikymo ir plėtros galimybės Rytų Europos organizacijose (6 Sigma, LEAN, BSC, TOC ir kt.)

Vienintelis renginys Lietuvoje panašia tema vyko 2011 m. gegužę Vyriausybėje, ir vadinosi “Viešasis valdymas Lietuvoje. Europos patirtis – ateities iššūkiams“. Apie LEAN čia buvo šnekama maždaug dvi valandas, o apie TOC pasakyta lygiai nulis.

Taigi p. Vytautas, galimai šį bei tą girdėjęs apie LEAN, ir tikrai nieko negirdėjęs apie TOC, šienauja per “Robotex” ateities perspektyvas.

Bet gal kitas ekspertas gudresnis?

Ekspertas Nr. 2

• Ekspertas, įgijęs tris magistro laipsnius (įskaitant tekstilės technologijų ir informacinių technologijų magistro laipsnius) bei  technikos mokslų daktaro laipsnį.
• Nuo 1998 iki 2008 metų dalyvavo 9 tarptautiniuose projektuose įvairiose įmonių ir procesų valdymo srityje.
• Nuo 1998 iki 2008 metų vykdė moksliniu tyrimus įmonių veiksmingumo analizės ir valdymo srityje.
• Turi 13 metų įmonių konsultavimo patirtį (tame tarpe AB „Fermentas“, AB „Kretingos grūdai“, AB „Drobė“, UAB „ATEA“, UAB „WAVIN BALTIC“ ir k.t.).
• Turi išorės audito vadovo kvalifikaciją (ISO 9001, 14001, ISO/IEC 27001, ISO/IEC 20000-1, SA8000).
• Ekspertas turi 10 metų įmonių auditavimo patirtį.
• 2005 metais praėjo Vokietijos keturių pakopų (kokybės vadybininko, kokybės vadovo, vidaus auditoriaus ir išorės auditoriaus)  kvalifikacijos kėlimo studijas apimančias šiuolaikinius vadybos metodus (FME, Lean SixSigma ir kt.). Šie mokymai akredituoti pagal ISO 17024, akreditavimo įstaiga DAR (Deutscher Akkreditierungsrat).
• 2012 m. liepos mėn. dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, kurios tema šiuolaikiškų metodų taikymo ir plėtros galimybės Rytų Europos organizacijose (6 Sigma, LEAN, BSC, TOC ir kt.)
• Pažymėjimas (2010) „Procesų tobulinimas ir gerųjų tarptautinių vadybos praktikų perėmimas: Toyota vadybos (LEAN) principų diegimas Lietuvoje“, KPPAR, Kaunas.
• Pažymėjimas apie dalyvavimą konferencijoje (2010) „Verslo ir veiklos rizikų valdymas“, kurioje buvo nagrinėjamos temos kaip: šiuolaikiniai vadybos metodai (LEAN, 6 Sigma, BSC, TOC), jų praktinis pritaikymas organizacijose, efektyvumas ir atsiperkamumas, Vilnius.

Pastaruoju metu skaityti mokymai:

• 2011 m. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija. Tema: „Aukštojo mokslo institucijos savianalizė ir veiklos tobulinimas aukštojoje mokykloje“ – „Procesų tobulinimas naudojant TOC, LEAN, 6 SIGMA metodus“
• 2012 m.  „Centrinė projektų valdymo agentūra“. Tema: „Vadybos metodų pagalba neatitikčių prevencijai ir valdymui: FMEA, 5 kodėl, Gera praktika, LEAN, 6 sigma, TOC“.

Pagooglinus paaiškėja, kad tai Dr. Tomas Pivoras, iš tos pačios firmos, kaip ir jo bendrapavardis ekspertas Nr. 1.

Palukštenkime.

• 2012 m. liepos mėn. dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, kurios tema šiuolaikiškų metodų taikymo ir plėtros galimybės Rytų Europos organizacijose (6 Sigma, LEAN, BSC, TOC ir kt.)

Čia toji pati Vyriausybės konferencija, ko gero, katroj dalyvavo ir kitas p. Pivoras.

• Pažymėjimas (2010) „Procesų tobulinimas ir gerųjų tarptautinių vadybos praktikų perėmimas: Toyota vadybos (LEAN) principų diegimas Lietuvoje“, KPPAR, Kaunas.

Radom tiksliai. 5 su puse valandos (įskaitant kavos pertraukėles ir pietus), bei 290 Lt už pažymėjimą. Sveikiname.

• Pažymėjimas apie dalyvavimą konferencijoje (2010) „Verslo ir veiklos rizikų valdymas“, kurioje buvo nagrinėjamos temos kaip: šiuolaikiniai vadybos metodai (LEAN, 6 Sigma, BSC, TOC), jų praktinis pritaikymas organizacijose, efektyvumas ir atsiperkamumas, Vilnius.

O čia pagavom. Meluoti negražu. Šiame seminare nė velnio nebuvo šnekama apie LEAN ar TOC.

Pastaruoju metu skaityti mokymai:

• 2011 m. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija. Tema: „Aukštojo mokslo institucijos savianalizė ir veiklos tobulinimas aukštojoje mokykloje“ – „Procesų tobulinimas naudojant TOC, LEAN, 6 SIGMA metodus“

Tas pats pritemptas projektėlis, kur dalyvavo ir kitas p. Pivoras, ir kuriame neaptikome TOC pėdsakų.

• 2012 m.  „Centrinė projektų valdymo agentūra“. Tema: „Vadybos metodų pagalba neatitikčių prevencijai ir valdymui: FMEA, 5 kodėl, Gera praktika, LEAN, 6 sigma, TOC“.

Taip, CPVA tikrai yra sukurta integruota kokybės užtikrinimo ir aplinkos apsaugos vadybos sistema, kurią sertifikavo Pivorų firma „TUV Uolektis“. Bet TOC ir LEAN neturi nieko bendra su atitiktimis, čia kaip lervas vadinti begemotais. Šios melagystės net nedrįsom tikrinti skambindami pažįstamiems pareigūnams į CPVA, idant nestatytume jų į nepatogią padėtį.

Išvada paprasta: jei apie LEAN ponai ekspertai galimai girdėjo valandą-kitą, ir turi kelis šimtus litų kainavusį popieriuką, tai apie TOC jie neturi ničnieko. Nei žinių, nei popieriuko.

Ir tokie žmonės sprendžia, ar savo veiklos efektyvumą TOC pagalba pasigerins “Sveiki produktai”, “First Priority”, “VIA AQUARIA”, “Soundest”, “Ekspress leidyba”, UAB “KOMEX”, “Ortopedijos technika”, “Mantinga”, “Rifas”, “Vilniaus duona”, “Vingra”, “Panoden”, “Litsofa”, “Robotex”, “Grigiškės” ir kt. įmonės.

Dalis šių įmonių jau spjovė į europinį pasityčiojimą, ir šiuolaikinius vadybos metodus diegiasi savais pinigais, be valdiškos išmaldos. Aukštos kvalifikacijos konsultantai net ir nepajus, nes jų kainos nepriklauso nuo ES pinigų. O nukentės Smulkus Verslas, kuris nelabai galės įpirkti aukštos kvalifikacijos konsultantų. Nors pati idėja (padėti SVV pakelti efektyvumą) ir buvo puiki.

Sunku nuspėti, kuris ūkio ministras – senasis ar naujasis – spręs LVPA vadovybės tinkamumo toliau eiti pareigas klausimą, bet belekuriam jų pravers šis susitikimo (Ūkmin-LVPA) planas:

1. Ar sutinkate, kad labai svarbu kompetentingai skirstyti ES paramą?
2. Ar sutinkate, kad labai svarbu užtikrinti ES paramos paskyrimo (ir, atitinkamai, nepaskyrimo) pagrįstumą?
3. Ar sutinkate, kad LVPA pareiga užtikrinti, kad pasamdyti anoniminiai ekspertai teiktų pagrįstus vertinimus?
4. Ar sutinkate, kad paraiškų vertintojai-ekspertai privalo turėti būtiną kompetenciją vertinamos metodikos atžvilgiu?
5. Ar sutinkate, kad net geriausias ISO auditorius, jei jis tik auditorius, negali pagrįstai įvertinti TOC paraiškos?
6. Ar sutinkate, kad ekspertų kompetencija turėtų būti reali, nepritempta, nesumeluota?
7. Ar sutinkate, kad LVPA apsimelavę ekspertai, vertindami tai, ko nesupranta, nulemia nepagrįstus LVPA sprendimus?
8. Ar sutinkate, kad LVPA nepagrįsti sprendimai lemia neefektyvų ES fondų lėšų panaudojimą?
9. Ar sutinkate, kad neefektyvus ES lėšų panaudojimas iškreipia rinką ir didina mokesčių mokėtojų lėšų švaistymą?
10. Ar sutinkate, kad įstaigos, švaistančios mokesčių mokėtojų lėšas ir iškraipančios rinką, vadovybė turėtų atsistatydinti?

Žinoma, galima apsieiti ir be dešimties punktų. Tiesiog dėti pareiškimą motyvuojant visišku susimovimu. Bandydama įžvelgti išpūstų kainų nuodėmės krislą rinkos akyse, LVPA pati pučia savo ekspertų kompetencijos burbulą, kuris ką tik padarė pokšt. Panašus pokštelėjimas nutinka, kai policininkas pagaunamas girtas prie vairo, ar med. pagalbos vyrukai greitosios pagalbos automobilyje išžagina pacientę. Visai sistemai nesmagu dėl tokių išskirtinių atvejų, tačiau jų toleravimas būtų dar skaudesnis.

Share/Bookmark

“Teismų sistemos skaidrumas ir tobulinimas yra vienas svarbiausių Prezidentės prioritetų”. Taip sako pati Prezidentūra. Nuostabi frazė. Ne todėl, kad pūlinį pripažįsta prioritetu, o todėl, kad netyčia pasideda du smeigtukus sau ant odinio krėslo:

1. Teismai yra sistema

2. Sistema yra tobulintina

Tuomet Jos Ekscelencija sėdasi į krėslą, čia pat pašoka ir rūsčia antrašte rikteli:

Pasitikėjimas teismais -- kiekvieno teisėjo rankose!

Uolesnis stebėtojas įžvelgtų prieštaravimą: vargu bau ar bet kuris iš 777 Lietuvos teisėjų reikšmingai patobulintų visą teismų sistemą, jei švariau išsiskalbtų savo mantiją. Vadinasi, jei norime sulaukti iš esmės naujos kokybės mantijų bet kuriame teisme, laikas būtų užsakyti geresnių “Dosia” miltelių beigi nupirkti naujas skalbimo lentas. Žodžiu, reikia naujų įrankių, kurie leistų įdiegti sisteminius pagerinimus.

Bėda tik, jog įdiegti pagerinimus gali tik sistemos savininkas. Prisiminę smeigtukus ant Prezidentės krėslo, neturime abejonės, kas yra Lietuvos teismų sistemos savininkas (-ė).

Todėl Prezidentės pasakymas, kad lėtas teisingumas griauna visuomenės pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir valstybe, turėtų būti kasdien kartojamas stovint prieš didžiulį ampyro stiliaus veidrodį.

Dž. Gundos Barysaitės apipaišyta nuotr.

Jei konstitucinė prielaida, jog “Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas”, yra teisinga, vadinasi, šias pareigas einančiam žmogui turėtų rūpėti kur kas daugiau valdiškų sistemų, nei teismai. Todėl prieš tęsdamas šnektą apie teismų lėtą teisingumą, trumpai reziumuosiu savo įspūdžius iš prieš 6 savaites rengtos Viešojo sektoriaus efektyvumo konferencijos. Jon asmeniškai kelis kartus kviečiau Prezidentės patarėjus, bet su salyga, kad bosė tom dienom darbavosi Niujorke, žmonių iš Prezidentūros tarp 715 konferencijos dalyvių nebuvo. Kaip ir Ignalinos autobusų parko direktoriaus.

Taigi valdiško efektyvumo esmė yra labai paprasta: mes visi mokesčių mokėtojai -- paprasti žmonės ir rimtos įmonės -- esame suinteresuoti, kad valdiškos įstaigos ir įmonės sunaudotų kuo mažiau išteklių (biudžeto lėšų), o sukurtų kuo daugiau vertės.

Konferencijoje buvo daug šnekama apie tai, kaip ženkliai pagerinti paslaugų kokybę vis mažėjant finansavimui. Tačiau prieš taikant bet kokius sprendimus, svarbu suprasti, kas nulemia tokį prastą veiklos efektyvumą lietuviškame viešajame sektoriuje.

#1 priežastis: matavimų neapibrėžtumas

Žinome, kad žmonės elgiasi taip, kaip juos matuoja. Jei nežinai kelionės tikslo ir savo greičio, vargu ar nuvažiuosi laiku. Todėl būtinybė viešajame sektoriuje įdiegti matavimus (rodiklius) atrodo savaime suprantama.

Apie tai, kaip matuoti efektyvumą versle, rašėme dešimtis kartų. Tačiau kaip išmatuoti, tarkime, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos veiklos efektyvumą? Arba kuri savivaldybė dirba efektyviau -- Joniškio ar Akmenės?

Truputėlį (valandą) palaužę galvą ir neradę sprendimo, valdininkai grįžta prie dešimtmečius naudoto rodiklio -- išleistų pinigų. Išleidau 100 proc. suplanuotų pinigų, vadinasi, veiklos planą įvykdžiau maksimaliai!

#2 priežastis: nėra kas sukuria rodiklius

Kam turėtų rūpėti įdiegti rodiklius įstaigoje? Pačiai įstaigai ar virš jos esančiai institucijai?

Pamėginkime paspėlioti, kas  nutiktų, jei matematikos mokytoja leistų jūsų mokyklinio amžiaus vaikui pačiam susigalvoti vertinimo sistemą. Jūsų atžala greitai taptų pirmūnu ir visos giminės pasididžiavimu! Tiesa, euforija baigtųsi sulig pirmu rimtesniu egzaminu.

Kita vertus, kaip šimtą vaikų mokinančiai mokytojai sugalvoti kiekvienam vaikui unikalią vertinimo sistemą, kuri skatintų vaiką nuo mažų dienų vystytis ir tobulėti maksimaliu tempu? Juk visi vaikai unikalūs, skirtingi, specifiniai! Suprantame, kad įsigilinti į kiekvieno vaiko psichologiją, pomėgius, namų sąlygas atima pernelyg daug laiko, kad kas nors tuo užsiimtų. Juk šalia to matematikos mokytojai reikia daryti kitus darbus, pavyzdžiui, taisyti sąsiuvinius.

Taigi patiems diegti rodiklių negalima, o aukštesnė valdžia tuo užsiimti neturi laiko irba kompetencijos.

#3 priežastis: pernelyg ilgas matavimų periodas

Vėl panaudokime mokyklos pavyzdį. Jei vaikas pažymį gauna kiekvieną savaitę, kaip greitai jis gali pasitaisyti, gavęs prastą įvertinimą? Jei šiandien gavęs dvejetą padarė išvadas ir rimtai paskaitė knygų užuot žaidęs “iPadu”, po savaitės gaus dešimtuką. Tuo tarpu neakivaizdinio kurso studentas per sesiją gautus prastus pažymis galės pasitaisyti tik po pusmečio.

Kuo trumpesnis matavimų intervalas, tuo greičiau galima pastebėti nukrypimą nuo normos, atitinkamai greičiau galima imtis korekcinių veiksmų situacijai gerinti.

Jeigu įstaiga apie savo veiklą atsiskaito tik kartą per metus, vadinasi, ir korekciniai gerinimo veiksmai gali būti atliekami tik kartą per metus. Kokias turėtumėte galimybes kontroliuoti savo išlaidas už ryšio paslaugas, jei sąskaitą gautumėte tik kartą metuose?

Jei ministerija ar ekscelencija (nelygu kas yra sistemos savininkas) apie jai pavaldžios įstaigos ar pareigūno neveiklumą sužino po metų, ką ji gali pakeisti? Geriausi atveju žmogų. Bet tai nebus sisteminis pagerinimas, nes apie naujojo vadovo klaidų pasekmes (tarkime, iššvaistytus pinigus) sistemos savininkas sužinos ne anksčiau nei kitąmet.

Ar verta priminti, kokiu reguliarumu valdiškos įstaigos rengia savo veiklos ataskaitas?

#4 priežastis: matavimų baimė

Įsivaizduokite mūsų mylimą autobusų parko direktorių, plušantį šiame postę nuo Nepriklausomybės atgavimo. Kartą metuose jis keliauja į savivaldybę kaulyti pinigų autobusams, jų remontui ir vairuotojų bei kitų darbuotojų (įskaitant direktorių) algoms padidinti. Vienais metais valdžia pasitaiko gera -- pinigų duoda sočiai, kitais metais niekam tikusi valdžia numeta grašius. Bet autobusai kažkaip rieda, girgždėdami, bet su vėjeliu.

Ir staiga vieną dieną šiam nepakeičiamam autobusų parko direktoriui pasakoma, kad įmonės veikla bus vertinama pagal rodiklius. Kiekvieną mielą mėnesį! Tik du rodikliai: (1) bilietukų (pervežtų žmonių) kiekis ir jo didėjimas, (2) veiklos išlaidos, tenkančios vienam bilietukui, ir jų mažėjimas.

Jau po antro mėnesio paaiškėtų, kad nieko nėra amžino nepakeičiamo.

Kaip manote, ar daug valdiškų įstaigų vadovų svajoja apie rodiklius? Dauguma puikiai supranta, kad su rodiklių atsiradimu baigtųsi intrigomis ir pinigų kaulyjimu iš valdžios grįstas valdymas. Tektų arba susiimti ir plušėti taip, kaip žmonės pluša privačiam sektoriuj, arba pradėti rašyti memuarus apie senus gerus laikus.

#5 priežastis: efektyvumo baimė

Bet yra įstaigų, kurios nebijo rodiklių. Kelių tokių įstaigų atstovai skaitė puikių atsiliepimų sulaukusius pranešimus minėtoje konferencijoje. Tos įstaigos žino savo greitį, žino kelionės tikslą ir žino stabdymą sukeliančius konkrečius veiksnius. Juos pašalinusios, įstaigos įgaus dar didesnį pagreitį, o mes -- vartotojai ir verslas -- gausime daugiau vertės.

Tačiau kas nutiks, kai tokios įstaigos pasieks kelionės tikslą? Na, kai prie sumažinto finansavimo sugebės kelis kartus padidinti produktyvumą, kaip tai padarė Garantinis fondas? (Beje, jau baigiam šį keisą nuvalkioti, nes antri metai neatsiranda antra lietuviška įstaiga, kuri savo veikloje būtų pasiekusi bent kažko iš toli prilygstančio. Beje, Garantinio fondo žmonės taipogi nebuvo iškviesti į Prezidentūrą pasipasakoti.)

Bet įsivaizduokime, kas būtų, jei rastųsi krūva įstaigų, kurios sugebėtų ženkliai pagerinti veiklos efektyvumą. Ar nebus joms padėkota už efektyvumo pagerinimą ir ta proga dar labiau sumažintas finansavimas? Juk jūs efektyvūs, kam jums reikia tiek pinigų! Vadinasi, kuo efektyviau dirba valdiška įstaiga, tuo labiau ją baudžia valdžia nurėždama finansavimą. Dažnai būna dar blogiau: juk žinome, kas biudžetiniame sektoriuje sudaro didžiausią fiksuotų išlaidų eilutę (atlyginimai). Vadinasi, norėdami sutaupyti dėl padidėjusio produktyvumo, atleiskime kelis žmones… Arba keliolika, nelygu kiek produktyvumas padidėjo.

Ar po tokių apkarpomųjų motyvacijų neapkarpytieji darbuotojai dar norės tęsti veiklos gerinimo iniciatyvas?

Todėl siekiant panaikinti efektyvumo baimę viešajame sektoriuje, būtina dalį dėl efektyvumo sutaupytų lėšų skirti padidinti atlyginimus tarnautojams. Jei vienas padaro už du (su sąlyga, kad yra daroma tik tai, kas iš tikrųjų reikalinga ir kuria vertę), kodėl jam nemokėti pusantro karto didesnės algos?

Bet čia mes užkliūnam už varčios, ir vėl iš pradžios: norint mokėti algas už veiklos rezultatus, reikalingi teisingi matavimai (#1 priežastis aukščiau). Sveiki atvykę į užburtą ratą, ponios ir ponai!

O dabar pasakysiu naujieną, kuri labai nepatiks Prezidentei ir kitiems sistemų savininkams. Išsikalkite beigi išsisiuvinėkite granito, baltosiose, žaliosiose ir žydrosiose salėse:

Niekas nepajėgus pralaužti užburto rato, tik sistemos savininkas!

Ta proga grįžkime prie teismų reikalų, ir pasižiūrėkime, kaip teismų sistemos užburtas ratas atrodo iš vidaus. Pelytės vardas -- Rūta Rutkauskaitė, google duomenimis, komentaro parašymo momentu dirbusi Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto biure.

Tąkart vasarą šiame tinklaraštyje bediskutuojant apie teisėjų darbo produktyvumą su Audrium Cininu, pedofilijos bylos teisėju, bei Remigijumi Šimašiumi, teisingumo ministru, Rūta Rutkauskaitė komentaruose vimtelėjo dukart.

Vimt #1:

Egzistuoja gausybė CPK, BPK numatytų priemonių tampyti procesą. O, “susirgus” advokatui (ar atsakovui), byla atsideda ateičiai, tuo pat metu ant teisėjo stalo gula NAUJOS bylos, kur irgi “serga” advokatai, vaikuojasi jų ka(l)tės ir tt. Taip susidaro nuolat augantis, niekada tiksliai neapibrėžtas bylų skaičius. Beje, teisėjas bylas turi nagrinėti profesionaliai, nesuklysti, laikytis visų įmanomų kodeksų, terminų, taisyklių.
Teisėjai toli gražu nėra nevykėliai, nesugebantys to ir ano. O vat štai valstybės ekonomika – teismų darbo kiekio tiesioginis atsipindys. Kuo ji prastyn – tuo teisme bylų daugyn.
Ir dar. Yra tokia vadinamosios tautos vadinamoji moralė: su tokiu mentalitetu dar ilgai ilgai išlaikysime keliolika tūkstančių krepšininkų įvairiuose “namuose”. Beje, “aukštas” mentalitetas akivazidžiai tviska ir tautos “verslininkų” skaisčiuose veidukuose.
Autorius, akivaizdu, nieko apie teismų sistemą “nesutvoja”. Bet kiek priskiesta… Malonu, kai žmogus išmano VISKĄ. Kaip ten tokie vadinasi?… Grafomanai? Diletantai? Dabar lauksiu straipsnio apie naujausiais akušerijos tendencijas. Neabejoju – galva žino VISKĄ!

Vimt #2:

Tu sąmoningai praleidi tą faktą, kad spintos pagaminimu suinteresuoti VISI (gamintojas, darbuotojas, pardavėjas, pirkėjas), o bylos laimėjimu – tik viena šalis (kita visais įmanomais būdais stengiasi bent jau vilkinti procesą, todėl įsijungia ŽMOGIŠKASIS faktorius, kurio neįmanoma valdyti svaigiomis teorijomis)? Tu sąmoningai nutyli, kad bylos nagrinėjimą reguliuoja valstybės norminiai teisės aktai, už kurių pažeidimą numatytos sankcijos – šalims, advokatui, teisėjui, o spintos pagaminimą – tik įmonės savininko malonė, norai (gresia tik meduolis ar botagas)?
Tu lygini nesulyginamus dalykus. Tai primena storos moteriškės norą apsirengti lieknos paauglės drabužiais.
Tvarkas ar sistemas galima tobulinti iki begalybės, tačiau, kol piliečio sąmonėje vyraus nenumaldomas noras apmauti valstybę ar kitą asmenį (tai būdinga ir “verslininkams”, kurie dažniausia ir yra bylų vilkinimo didžiausi mėgėjai), tol bylų skaičius teismuos tik augs, o jos bus nagrinėjamos ilgai ir nuobodžiai.
Ta sofistika – vaikiška. Gal todėl tavo nickas – galva, o galvos tavo nuotraukoje, kaip tyčia, ir nesimato?  )

Šie du vimtelėjimai puikiai atskleidžia standartinę užburto rato dalyvio simptomatiką:

• blogybes lemia prasta žmonių moralė / mentalitetas,
• žmogiško faktoriaus neįmanoma suvaldyti,
• sistemą gali išmanyti tik tos sistemos dalyvis, taigi ir pagerinti gali tik tos sistemos dalyvis.

Anąkart komentatorei pažadėjau atsakyti atskiru įrašu, bet pažado tesėjimas užsitęsė iki šiandien. Tikiuosi, Prezidentė nesupyks, kad šį įrašą dedikuosiu joms abiems.

Taigi kai mūsų, TOC ekspertų, paprašo padėti išeiti iš užburto rato (ne už pinigus tai darėme tik vieną kartą -- jau minėtam Garantiniam fondui), visų pirma su sistemos savininku susitariame, kad:

• blogybes lemia prastas valdymas, t.y., netinkami paties sistemos savininko veiksmai ar neveikimas,
• žmonių elgesys yra tam tikrų priežasčių pasekmė. Žinodami, kas lemia žmonių elgesį, galime jį pakeisti (tarkime, su matavimais). Tačiau, žinoma, mudakus reikia atleisti (tegu jie dirba konkurentams),
• sistemai pagerinti reikia a) išmanyti jos priežasčių-pasekmių ryšius, b) turėti įgaliojimus keisti. Paprastai padedame nustatyti a), o tuomet vadovas taria b).

Teismų sistema nėra išimtis: kaip ir bet kuri kita sistema, ji gali būti ženkliai pagerinta.

Kaip tai padaryti, paprašėme papasakoti Shimeon Pass, vieną kiečiausių Izraelio TOC ekspertų. Girdėjom jo pranešimą šiemet Čikagoj, todėl žinojom, kad jis paliks įspūdį bet kam, kas iš tiesų rūpinasi sisteminiais pagerinimais teismuose.

Juolab pasiekti rezultatai skamba įspūdingai: Izraelio teismuose bylų trukmė sutrumpėjo 47 proc., ir dabar vietos teisėjai sugeba per tą patį laiką išnagrinėti 43 proc. daugiau bylų. Nesuprastinus kokybės, žinoma.

Teismuose jie nustatė tokius rodiklius:

• throughput - pralaidumas: užbaigtų bylų skaičius,
• operating expenses -- veiklos išlaidos: visų išteklių sąnaudoss (įskaitant atlyginimus teisėjams),
• inventory -- atsargos: atvirų bylų skaičius,
• lead time - bylų išsprendimo laikas,
• quality -- patenkintų apeliacinių skundų procentas,
• due date performance -- bylų išsprendimas numatytu laiku.

Tebūnie tai špargalkė būsimiems Prezidentės susitikimų protokolams su teismų pirmininkais. Be to, tebūnie tai špargalkė vidiniams Prezidentūros susirinkimams, kur aptarinėjami Prezidentės inicijuotų irba pasirašytų įstatymų pakeitimų rezultatai.

Kaip žydai gerino šiuos rodiklius -- žiūrėkite pranešimo vaizdo įraše, katrą Teisėjų visuotinio susirinkimo proga įdėjome į internetus. Jei kas pažįstate Rūtą Rutkauskaitę, nusiųskite jai nuorodą. Prezidentūrai pasiųsime patys.

Kaip manote, ar pažiūrės?

Share/Bookmark

Truputėlį prasklaidykime debesis, žaibuojančius virš Zenono Vaigausko plikės. Taip, eilės, kuriose stovėjote judėdami link balsadėžių šį sekmadienį, iš tiesų priminė eiles prie kiaušinių blokados metais.  Tačiau užuot korę šunis ant VRK, pakalbėkime apie eiles.

Eilė yra toks dalykas, visada susidarantis prieš proceso apribojimą. Paprastai mes, efektyvumų didintojai, gamyboje turime reikalų su atsargų (atsargomis vadiname ir pusgaminius) ar žaliavų sankaupomis, siurbiančiomis apyvartines lėšas. Dūlanti krūva pusgaminių nekeltų neigiamų padarinių gamintojui, jei tasai skųstųsi cash’o perteklium. Bet paprastai pinigų trūksta (investicijoms, plėtrai), tad krūvos gamyboje beigi pilnas sandėlys yra bloga gamyba ir blogas sandėlys.

Projektinėje ir paslaugų aplinkose atsargos yra laikas. Pirma sakome: “Prisikaupė darbų”, ir vėliau seka: “Nespėju”. Jei laiką galėtume sandėliuoti, nebūtų jokių vėlavimų. Bet kadangi Lukas su Virgilijum Noreika mums išaiškino, kad laiko nesustabdysi, vėlavimai ir nespėjimai šiame sudėtingai atrodančiame pasaulyje yra niūri kasdienybė.

Ką žmonės daro, kai nespėja? Ieško, su kuo pasidalinti darbu. Kuo daugiau žmonių kas griovį, tuo greičiau iškas, logiška?

„Vis dėlto mums nepasisekė rinkimų organizavimo klausimai dėl eilių, visų pirma, kad rinkėjams reikėjo laukti. Aš nežinau, ar čia kandidatų gausa padarė tą dalyką, ar kad į komisijų narius dabar pradeda ateiti vyresnio amžiaus žmonės, pirmą kartą pasirodė bedarbiai. Kokios to priežastys, man iki galo sunku pasakyti“, – pripažino Z. Vaigauskas.

Norėdami padėti Z. Vaigauskui surasti eilių priežastį, jos turime paieškoti prie apribojimo. Tai ir padariau sekmadienį 18:00, palydėjęs žmoną pabalsuoti už Skirmantą Tumelį Vilniaus Muitininkų apylinkėje. Vaizdelį radome tokį:

Palikęs pačią eilės pasturgaly, einu tvarkyti eilės. Patvarkau, pati patenka po stogu, o aš ta proga nufotografuoju eilę 18:15:

Kaip patvarkiau?

Prasibroviau iki kamščio vietos ir aptikau prie vieno stalo sėdinčias dvi mergaites. Pirmoji darė šitai:

1.1. paima rinkėjo pažymėjimą turinčio asmens dokumentą

1.2. patikrina, ar sutampa rinkėjo pažymėjimo ir asmens dokumento duomenys

1.3. įduoda rinkėjui atvykimo lapelį

Antroji, kaip vėliau paaiškėjo, apylinkės komisijos pirmininkė, darė šitai:

2.1. paima rinkėjo pažymėjimo neturinčio asmens dokumentą

2.2. paklausia registracijos adreso

2.3. suranda adresą

2.4. Informuoja rinkėją, koks jo pažymėjimo numeris, ir (paprašiusi atvykimo lapelio iš mergaitės Nr. 1) nukreipia į tam numeriui priskirtą stalą

Šiuose žingsniuose ilgiausia yra 2.3. veiksmo trukmė. Nes adresai mergaitės Nr. 2 lapuose surašyti ne pagal abėcėlę, o pagal pieno riebumą, ko gero, pagal seniūnijas arba išsidėstymą miesto plane. Nežinodamas savo rinkėjo pažymėjimo numerio, nežinai, prie kurio stalo eiti pasirašyti ir gauti biuletenių. Nes numeracija virš stalų (tarkime, 1601-2400) pateikta pagal rinkėjo pažymėjimo numerius, o ne pagal adresus (kaip būdavo ankstesniuose rinkimuose toje pačioje apylinkėje). Vadinasi, kol nežinai, kad esi 1627, tol nežinai, prie kurio stalo brautis. Todėl mergaitė Nr. 2 knisasi po lapus juos keikdama tol, kol randa be rinkėjo pažymėjimo atvykusiam piliečiui to pažymėjimo (kurio jis neturi) numerį.

Tačiau eilė susidarė ne dėl to.

Pasirodo, rinkėjo pažymėjimą turintis asmuo negauna iš mergaitės Nr. 1 atvykimo lapelio ir yra užstabdomas eilėje todėl, kad prieš jį išsirikiavę keli rinkėjai be pažymėjimo, kurie negali eiti į priekį, kol suprakaitavusi komisijos pirmininkė-mergaitė Nr. 2 jų nenukreipė prie reikiamų stalų.

Šitai pamačius, не выдержала душа поэта, ir pradėjau vadovaut. “Visi, kas su pažymėjimais liekate eilėje prie mergaitės Nr. 1, o visi, kas be pažymėjimų, eikite į naują eilę prie mergaitės Nr. 2″.

Kadangi be pažymėjimų buvo tik kas 10 rinkėjas, su pažymėjimu atėjusių rinkėjų eilė pradėjo tirpti. Kai žmona pateko į vidų, išėjau į lauką nufotografuoti eilės “po pagerinimo” (žr. viršuje antrą nuotrauką). Grįžęs po 2 min. randu, kad manoji tvarka dingo, nes grįžta prie senosios. Tuomet mergaitei Nr. 1 išaiškinu, kokio yra jos rolės svarba, ir kaip svarbu, kad ji užtikrintų srautą. Nes eilės susidaro būtent dėl jos netinkamo elgesio. Aišku? Aišku.

Tuomet prie manęs prieina kažkokia stebėtoja ir klausia, kas aš toks, ir kodėl čia vadovauju. Sakau, kad esu rinkėjas beigi geras vyras, o geras vyras neleidžia žmonai valandą stoviniuoti lauke užuot vežęs ją į gym’ą, o vėliau gabenęs namo gaminti gardžią vakarienę. Stebėtojai paaiškinu, kad visas vadovavimas tėra dviejų skirtingų eilių užtikrinimas, kad mažuma neturinčiųjų pažymėjimų neužstabdytų daugumos juos turinčiųjų. Stebėtoja man į tai atsako, kad “visiems rinkėjams turi būti užtikrintos lygios teisės, todėl visi turi stovėti vienoje eilėje”. Savo ruožtu į tai atsakau, kad jei stebėtojai kas nors nepatinka, ji gali pasiskųsti komisijos pirmininkei (kuri, kaip žinia, užsikasusi popieriuose ir žaliuoja prakaituoja). Stebėtoja skųstis nepuola, bet užtat pradeda dar akyliau stebėti mane. Visada prašom.

Susitvarkęs su stebėtoja, žiū, kažkur dingo mano mergaitė Nr. 1. WTF? Ne todėl, kad be dingo mano leidimo, bet todėl, kad ji yra apribojimas, ir nuo jos vienos priklauso visos sistemos pralaidumas. Mergaite, auuu?! Po kelių minučių paklydėlė grįžta (matyt, pagalvojo, “kadangi eilė, galiu trumpam dingt”). Primenu jos rolės svarbą. Sako, kad lyg suprato. Tuomet prie jos prieina kitas komisijos narys su kažkokiais popieriais, ir paprašo mano mergaitės Nr. 1 jam padėti. Jiedu kažką chekina, kažko ieško tuose popieriuose kokias 2 minutes, ir man jau pradeda trūkinėti tolerancijos plionkė. Ta proga bičui-trukdytojui liepiu dingti nuo mano mergaitės, nes per jūdviejų bletstvas eilė vėl grįžo į savo ilgąją būseną.

Bičas dingsta: nebūtina turėti įgaliojimus ir antpečius, kad galėtum suvadovauti. Kartais pakanka žvilgsnio ir tono.

Bet tik kartais. Ir tik trumpam. Nes esu tikras, kad man dingus iš rinkimų salės, eilė vėl pradėjo ilgėti.

Ką padarytų tikras geras vadovas? Pirma, žinotų, kad jo darbas užtikrinti srautą. O tam reikia:

1. Atskirti balsuotojus į atskiras eiles a) turinčius rinkėjų pažymėjimus ir b) neturinčius rinkėjų pažymėjimų

2. Vizualizuoti eilių atskyrimą matomomis rodyklėmis, kad ir tūpiausias žmogus žinotų, katrą eilę pasirinkti

3. Stovinčius eilėje informuoti, kas jų laukia prie stalo, t.y. ką jie turės pateikti

4. Mergaitei Nr. 2 duoti arba gatvių pavadinimus pagal abėcėlę, arba pastatyti kompiuterį su exceline sąrašo versija, kurioje veiktų paieška

Primena oro uostą, tik be metalo detektoriaus. Bet tai dar ne viskas.

Kai tai bus padaryta, apribojimas persimes į balsavimo kabinas, taigi eilė nusidrieks ten. Sekmadienį žmonės šios eilės išvengdavo savo pasirinkimą žymėdami pasidėję biuletenius vieni kitiems ant kupros irba ant palangių.

Manote, reikia daugiau kabinų?

O gal balsavimo slaptumui užtikrinti pakaktų daugmaž tokio interjero (be nebūtinos santechnikos, žinoma)?

Pabaigai, jeigu norite rimčiau pastudijuoti eilių mažinimą vadybiniu požiūriu, kviečiu pažiūrėti Mildos Ručinskaitės pranešimą Viešojo sektoriaus efektyvumo konferencijoje. Mildos vadovaujamas Garantinis fondas per pusantrų metų bankrutavusių įmonių darbuotojų eilę sumažino dvidešimčia tūkstančių. Siūlau vietoj penktadienio filmo visiems vadybininkams.

Share/Bookmark

Stebint rinkimų kampaniją, mintyse kaupiasi kratinėlis, kurį dabar iškratysiu.

Grafikai ir statistika

Internetuose nūdien pasipylė krūvos grafikų, kurie esą turėtų padėti žmonėms susidaryti tikslų vaizdą apie realybę. Buržujus epiniame įraše publikuoja šitą:

Bet nepublikuoja, pavyzdžiui, valstybės skolos grafiko.

Buržujus publikuoja šitą:

Bet nepublikuoja, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijos ar Žemės ūkio ministerijos išlaidų grafikėlio.

Jis taip pat publikuoja šį savadarbį grafikėlį:

Bet būtų nuostabu, jei kas paviešintų darbo vietų (nepainioti su nedarbo statistika) skaičiaus dinamiką ir remiamųjų maistu skaičiaus dinamiką.

Šnekėti apie rodiklius post factum yra myliu-nemyliu lygio analizė. Kai asmuo sau priimtinais laiko tuos argumentus, kurie patvirtina jo išankstinę nuostatą, ir nepriimtinais laiko tuos argumentus, kurie jį verčia jaustis nepatogiai. Panašiai gyvenime: kai įsimyli, tai partnerės (-io) ir svoris geras, ir gamina skaniai, ir vairuoja pusėtinai.

Todėl:

• pagrindinių rodiklių turi būti mažai (5 jau yra daug),
• išplaukiantys rodikliai turi būti aiškūs, jų taip pat turi būti mažai,
• visos partijos turėtų sutarti dėl rodiklių kadencijos pradžioje.

Išpildę šias tris sąlygas galėtume kiekvieną mėnesį (dar geriau -- savaitę) paišyti grafikėlius ir dusinti valdžią (mėlyną, geltoną ar raudoną) kelti kreives aukštyn.

Bet kadangi rodiklių jokia valdžia nemėgsta, ateityje diskusijos apie pasiektus rezultatus bus tokios pačios. Vieni duos, tarkime, tiesioginių užsienio investicijų grafikėlį, o kiti -- į užsienį pabėgusių įmonių apyvartas. Arba dar blogiau: vieni puikuosis eksporto rodikliais, o kiti prikaišios varganus litus, vidutiniškai likusius pas pensininką apmokėjus sąskaitas už šildymą.

Agitka už atominę

Žurnalistas ir blogeris Romas Sadauskas gan taikliai siureziumavo, kaip vyksta neva diskusija apie atominės elektrinės reikalingumą:

VAE nepritariantys žmonės, mano nuomone, yra kelių rūšių. Pirmajai priskirčiau tuos, kuriems buvo skirtos Rusijos spec. tarnybų lėšos, numatytos VAE projekto žlugdymui. Kadangi pinigai keliauja ne tiesiai iš kokio nors agento su lietpalčiu ir tamsiais akiniais rankų, o per daugybę tarpininkų, tai dauguma gavusiųjų nė patys to nežino. Antra rūšis yra jų sumobilizuoti ir suagituoti žaliojo ir pseudožaliojo mąstymo entuziastai. Šitie daro tą patį, tik dykai. Kai kurie iš jų net įsižeistų, jei už tai pinigų būtų pasiūlyta. Trečioji rūšis, tai žmonės, kurie taip smarkiai nepasitiki savo šalies politine klase, kad nepritartų jokiam projektui, jei tik jų kas nors klaustų, nes “vis vien viską išvogs” ir “bus tik dar blogiau”. Yra dar ir smulkesnių porūšių, bet šitie svarbiausi. O kuriam save prisiskirsite jūs?

Susidarė kontekstėlis, kai keldamas klausimų dėl svarbiausio valstybės projekto ever, būsi durninamas. “Yes, but” yra lemiamas etapas pardavinėjant bet kokią idėją (arba, kaip TOC bendruomenė vadina, darant “buy-in”, t.y. gaunant visuotinį pritarimą pokyčiams). Bet viešumoje girdime tik “Yes” arba “No”. Jeigu žmogui nekyla “bet”, vadinasi, jis to pokyčio nepriima racionaliai, o plaukia su minia. Smagu plaukti su draugais, tačiau kiekvienas neužduotas klausimas reiškia negautą atsakymą, ir atitinkamai reiškia valdžios neįsipareigojimą. Kaip elgiasi neįsipareigojusi valdžia aš jums nepasakosiu. Taip pat nepasakosiu, kas yra minia, ir kaip ji gali keisti plaukimo trajektoriją.

Tarkime, man irgi patinka Manto Atomėno asmeninės savybės, tačiau savo apsisprendimui pagrįsti jo šukuosenos man nepakanka, nes turiu ne vieną “Yes, but”.

Tarkime, konservatoriai savo agitkoje rašo:

Dabartinę el. energijos kainą sudaro:

• 15,94 ct/kWh elektros energijos įsigijimo (rinkos) kaina;
• 14,67 ct/kWh perdavimo ir skirstymo kaina;
• 7,04 ct/kWh viešuosius interesus atitinkančios paslaugos (VIAP)  ;
• 7,91 ct/kWh PVM.

Grubiai matome, kad paskirstymas elektros kainos struktūroje sudaro trečdalį. O kažkur girdėjau, kad kitose šalyse, kurios truputį gudresnės už mus, gamybos/įsigijimo kaina sudaro pusę visos kainos. Taigi lyg ir turėčiau klausimą apie tai, kodėl mes neadekvačiai daug mokame už paskirstymą, ir ar toji kainos struktūra keisis į vartotojams palankesnę. Bet nežinau, kur gauti tokį atsakymą, nes paštininko įteiktame lankstinuke pateikti atsakymai į darželinukų klausimus.

Taip pat norėčiau sužinoti, ką gi tokio valdžia padarys, kad šis projektas bus pirmasis Lietuvos istorijoje, iš kurio politikai nevogs. Žiūrėdamas į Valdovų rūmus, stadioną prie “Akropolio” ir prisiminęs “Porsche Canyon” autoparką, demonstruotą Ignalinos atominės elektrinės  paprastų darbuotojų aikštelėje, kažkaip turiu abejonę. Visko, kaip sako Romas Sadauskas, tikrai neišvogs. Bet ką jie padarys kitaip nei iki šiol, kad nebūtų išvogti tradiciniais prie šios valdžios tapę 20% (nuo 17 mlrd. Lt), niekas nepasakė.

Beje, skaidrumo tema buvo ta, kurios labiausiai vengė Andrius Kubilius, kažkada vasarą neformalioj aplinkoj susitikęs su blogeriais. Jam smagiau šnekėti vektoriais ir paradigmomis, nei užsiimti, pavadinkime tai kokybės kontrolės diegimu savo vadovaujamoje partijoje. Jei nepripažįsti broko, tai kaip jį pašalinsi?

Adomavičius ir socialdemokratai

Šiai partijai priklauso keletas dorų žmonių, už kuriuos balsuodavau pastaraisiais metais. Negaliu balsuoti už žmogų, jei jo nepažįstu asmeniškai. Todėl partija man ne tiek svarbu, kiek įsitikinimas, kad mano balsas nepasitarnavo žulikams ar melagiams (jei kas nors manote, kad egzistuoja kokios nors ideologijos, tai labas rytas).

Agitkos manęs neveikia -- lankstinukų man galite nesiųsti. Juolab nesu Žirmūnų gyventojas, ir manęs nekamuoja Žirmūnų problemos, kurias jūs spręsite (formaliai mūsų gyvenvietė priklauso Žirmūnų apygardai, bet iki Katedros man turbūt arčiau, nei iki Žirmūnų). Savo problemas mūsų bendruomenė jau daug metų sprendžia pati, ir jokie Seimo nariai mums nesutrukdys.

Taigi balsuodavau už dorus žmones, formaliai raudonus, ir niekad nesigailėjau (tiesa, ne visi maniškiai praeidavo). Bet šį kartą taip nebesielgsiu. Tam yra nemažai priežasčių, bet kone pagrindinė -- socdemų tolerancija korupcijai.

Apie Adomavičiaus skaidrumą mieste sklando legendos. Apskritai Zuoką supti gali tik dori ir sąžiningi žmonės. Taigi toks buvo ir Adomavičius. Apie vicemero skaidrumą žinojo ir partijos vadovybė, bet toleravo. Su kuo nepašneki, vis skėsčioja rankomis: “O ką mes galim padaryti?”.

Kai socdemai dabar gaus valdžią, tokių Adomavičių į postus sės N+1. Dorieji bičiuliai toliau skėsčios rankomis, tik mostai bus didesni. Leiskite pacituoti patį Jo Nekaltybę:

Mieli bičiuliai, nuoširdžiai tikiu, kad Jūs, kaip ir aš, esate suinteresuoti užkirsti kelią politinių oponentų juodosioms rinkiminėms technologijoms, kurios vieną dieną gali atsisukti ir prieš kiekvieną, ypač užimantį aukštesnes politines pareigas.

Kitais žodžiais tariant, kadangi jūs, mieli bičiuliai, kaip ir aš, na, suprantate, tai ir jus, ypač užimančius aukštesnes pareigas, vieną dieną gali pagauti.

Ir dar citatėlė:

Savo ruožtu užtikrinu Jus, kad esu nekaltas ir tai sieksiu įrodyti teisinėmis priemonėmis.

Kitaip tariant, bandysiu įrodinėti, kad nusikalstamos veiklos imitavimo modelis buvo pritaikytas su teisinėmis spragomis, kad pinigai buvo sužymėti ne eilės tvarka, kad pareigūnai pažeidė ikiteisminio tyrimo duomenų slaptumą ir kt.

Geriausias būdas išvengti teismo ir cypės -- patekti į Seimą ir tapti antru Lementausku (“Tvarka ir teisingumas”, jei ką). Kurį pagavo nusikaltimo vietoje, bet nenuteisė, nes Seimas nepanaikino imuniteto. Adomavičius raudonam sąraše yra Nr. 48, taigi jei socdemai pakartotų pergalingą 2000-ųjų rinkimų pergalę (kai laimėjo ~50), Adomavičius turi neblogų šansų. Išvengti bylos taip pat.

Todėl atleiskite, davai aš šitam nedalyvauju. Kad ir kaip norėčiau padėti tiems keliems tikrai doriems, bet jų kiaušiai per silpni, kad pasinaudotų mano balsu.

“Mano balsas nieko nelemia”

Ąnadien internetuose pasklido šis paveikslėlis:

Viskas su šiuo paveikslėliu gerai, išskyrus 7 punktą.

Nereikia, kad nebalsuotų trečdalis Lietuvos, kad įvyktų tragedija. Užtenka vienui vieno nepateikto balso. Vienui vienos nepakeltos sėdynės.

Leiskite, priminsiu Jums 12 metų senumo istoriją.

Veiksmas vyko Plungės-Rietavo apygardoj. Pirmąjį kartą apygardos komisijai suskaičiavus balsus, socialdemokratas Visvaldas Nekrašas penkiais balsais aplenkė liberalų kandidatą Audrių Klišonį. Už V. Nekrašą balsavo 5319, o už liberalą A. Klišonį -- 5314 rinkėjų.

Pagal įstatymą, jei balsų skirtumas tarp nugalėjusio ir antrą vietą užėmusio kandidato yra mažesnis kaip 50 balsų, rezultatai perskaičiuojami. Taigi perskaičiavus balsus, paaiškėjo, kad vieno balso persvara šįkart laimėjo A. Klišonis.

Tuomet VISI BIULETENIAI buvo nuvežti į Vilnių ir perskaičiuoti stebint visiems, kas tik norėjo. Susigrūdo pilna salė. VRK perskaičiavo ir atidėjo abejotinus biuletenius. Viename brūkšniukas nutįsęs per du langelius, kitame X su dviem / linijomis. VRK narys ima kiekvieną abejotiną, rodo salei, o visa VRKomisija balsuoja -- ar tasai biuletenis už Nekrašą, už Klišonį, ar negaliojantis. Ir taip šimtus lapelių. Basibaigus balsavimui paskaičiuoja visus balsus, ir žinot kas gaunasi?

Ogi abu kandidatai surinko po lygiai!

Spėkite, kuris praėjo į Seimą? Ogi vyresnis -- socialdemokratas Nekrašas (anas liberolas Klišonis tuomet praėjo per sąrašą).

Taigi jei balsų yra po lygiai, jaunimas pralaimi. Sveikinu visus, kam iki 40.

Jeigu tokia situacija pasikartos Kaišiadorių-Elektrėnų apygardoje, kur Bronių Bradauską iš nepajudinamo sosto bandys išversti Skirmantas Tumelis, tuomet Tumelio Seime neturėsim. Nes Bradauskas matė Brenžnevo kalbas gyvai, o Tumelio atmintis tesiekia Baltijos kelią.

Todėl jei norime turėti savo, o ne savo močiučių atstovą Seime, svarbus yra kiekvieno balsas. Asmeniškai tikiuosi, kad Kaišiakai ir Elektrėnai plūs prie balsadėžių, antraip Bradauskas mus visus džiugins dar vieną kadenciją.

Skirmantas Tumelis, kandidatas Nr. 102, sąrašas Nr. 1

Taip, tai internautų favoritas ir viltis. Nerius minėjo, kad mūsų karta turime šansą įgrūsti savo žmogų į Seimą. Ir ne šiaip jauną, bet tokį, kuris nesugadintas partinių intrigų, pataikavimo lyderiams ir rinkėjams. Liberalų sąjūdis šiemet mums, internautams, davė šansą, ir neaišku, ar Skirmanto Tumelio nesėkmės atveju kada nors dar turėsime tokią progą.

Už Skirmantą balsuos net Aurelijus Katkevičius, bet jei jūs nežinote, kas yra Aurelijus Katkevičius, tuomet jūs nežinote, kas yra intelektualieji internetai.

Štai Skirmanto Tumelio prisistatymas, jei kas nors dar nematėte:

Mūsų kandidato programa čia.

Taigi šiemet aš balsuosiu už Skirmantą Tumelį.

Už ką balsuoti vienmandatėje?

Man pasirinkti lengva. Mano apygardoje kandidatuoja Šarūnas Gustainis, vienas iš minios žalių krepšinio fanų, su kuriais bastomės po pasaulį.

Su juo praėjom daug šilto (tarp varžybų paprastai būna smėlis, jūra ir kt.), šalto nepraėjom, nes Šarūnas nevartoja alkoholio, net šalto alaus. Be to, daug laiko praleidom stovėdami po Lietuvos trispalve, tad žmogus turėtų žinoti, ką iš tiesų reiškia priesaikos žodžiai.

Be to, aš jam pažadėjau prabalsuoti, ir tesėjęs pažadą būsiu priverstas reikalauti iš savo bičiulio maksimalios atsakomybės tuo atveju, jei jį išrinktume.

Parašykite ir jūs, už ką balsuojate, kad išrinktieji žinotų atstovaujantys ne pilkoms masėms, elektoratams, bet konkrečiai Jonui Petraičiui, Petrui Jonaičiui ir t.t.

Rodiklis

Pabaigai pateiksiu dar vieną rodiklį, atskleidžiantį, ko vertos yra partijos. Geriausias būdas patikrinti žmogaus ketinimų rimtumą, pasiūlyti jam finansiškai prisidėti (investuoti) prie idėjos.

Atleiskite, bet aš negaliu balsuoti už partijas, kuriomis netiki pusė jų narių. Tarkime, kad paksistų gretose daug pensininkų, šiaip neturinčių darbo pajamų (taigi ir negalinčių sumokėti 1%), bet negi jų vaikai netiki savo tėvų partija?

Tuo tarpu šaunuoliai lenkai, kad asmeniškai ir masiškai investuoja į tai, ką daro jų partija.

Liberalų sąjūdžio rodiklis taipogi nuteikia optimistiškai, kad savo balso neišmesiu į balą. O kad taip nenutiktų, visą kadenciją stebėsim juos per padidinamąjį stiklą.

Share/Bookmark