Common sense

“The sun’s rays do not burn until brought to a focus”  Alexander Graham Bell

Būdami konsultantai, patys žinome daug gudrybių. Viena jų – parduoti klientui problemą. Kai tik supras, kokių bėdų jis turi, bus galima išsitraukti konsultavimo sutartį ir taukštelti antspaudus. Todėl leidžiamės gylyn į kliento užkaborius ieškoti tų problemų, kurias specializuojamės spręsti.

Natūralu, kad tie, kas specializuojasi, tarkime, darbuotojų motyvacijos reikaluose, netruks surasti problemų esant būtent čia. O štai komandinio darbo specialistai, tikėtina, aptiks, kad kliento žmonės dirba per daug individualiai. Konsultuojantieji biudžetavimo klausimais aptiks klaidų planavimo procese. Na, o finansiniai tarpininkai įžvelgs pigaus kredito poreikį.  Visi savaip teisūs, nes minėtos problemos įmonėje iš tiesų egzistuoja.

O ką daryti bendrovės vadovui, kai jo įmonėje problemų – nors vežimu vešk? Akcininkai atsakytų, direktorių tam ir pasamdę (už nemažus pinigus!), kad tasai tarsi mulas trauktų visas tas problemas, verslo kalboje vadinamas “iššūkiais”. Jei pažiūrėtume į bet kurios didesnės įmonės vadovo vežimą, ten rastume vienu metu vykstančius bent keliolika veiklos tobulinimo projektų: klientų aptarnavimo gerinimas, darbuotojų motyvacijos gerinimas, veiklos matavimo rodiklių keitimas, ISO diegimas, keleto IT sistemų diegimas, naujų produktų kūrimas, naujų eksporto rinkų paieška, pora jau vykstančių pilotinių projektų ir kt. Duokdie ištvermės ir sveikatos tokiam mului.

Ir štai į pagalbą ateina verslo konsultantai. Gražiai šnekam, ir, be to, teisingai. Kažką pagerinti tikrai padėsim. Įmonės problemų vežime tikrai rasime, kur pritaikyti savo kompetenciją. Svarbu tik kaip nors įrodyti, kad toji mūsų aptiktoji problema yra “viena svarbiausių”, “prioritetinė”, o tam reikalui turime pasirengę spalvotas prezentacijas beigi iki šiol laimingų klientų rekomendacijas.

Vadovų laikas – dideli pinigai

Daugiausia problemų spalvotųjų prezentacijų konsultantams sukelia tokie įmonių vadovai, kurie užduoda mums nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, kiek litų įmonė uždirbs su mūsų pagalba. Ypač erzina tokie direktoriai, kurie nepasitenkina išvedžiojimais ir prašo pasakyti skaičių. Litais. O nekenčiamiausi yra tie vadovai, kurie vaidina labai užimtus ir apsimeta teturį vos pusvalandį mūsų pasiūlymui išklausyti. Juk mes jam norim padėti, o jis neturi laiko net išklausyti?

Vadovai iš tiesų neturi laiko. Prieš 20 metų įmonėse didžiausias apribojimas slypėjo bendrovių viduje, ištekliuose. Ir tuometiniams vadovams pagrindinis uždavinys buvo kuo efektyviau išnaudoti turimus išteklius. Prieš dešimtmetį apribojimas persikėlė į bendrovių išorę, ir vadovams teko ieškoti sprendimų, kaip kuo greičiau pateikti rinkai savo gaminius ar paslaugas. O štai dabar didžiausias apribojimas yra vadovų laikas. Pamėginkite susitarti dėl susitikimo su bent vienu iš Lietuvos TOP100 kompanijų direktorių, ir įsitikinsite. Ar tokioje verslo aplinkoje konsultantai turi ką pasiūlyti?

Daug prioritetų ar vienas tikslas?

Taip. Fokusuotis. Sutelkti visą vadovybės dėmesį į esminį įmonės tikslą ir neleisti nuo jo nuklysti tol, kol jis nebus pasiektas. Kalba eina ne apie prioritetus, kuriuos nustatyti ir laikytis moko vadybos studijose. Turiu minty griežtą visos vadovybės susitarimą ne tik dėl to, ką būtina daryti, bet taip pat ir dėl to, ko daryti nereikia. Daugiau veiksmo – nereiškia geresnio rezultato. Tai tereiškia mažiau sutelkto dėmesio į esminę įmonės problemą, visų pastangų išskaidymą po blusinėjimąsi. Čia pagerinsim keliais procentais, čia dar keliais, dar čia truputį… Puiku. Klausimas, ar tie kelių procentų pagerininimai įvairiose srityse sukurs įmonės konkurencinį pranašumą?

Nuklysti nuo pagrindinio tikslo yra labai paprasta, kai turi bent kelis prioritetus. Užstrigus ties vienu, paprastai nušokama prie kito. Tačiau įmonėse labai dažnai didžiausią potencialią naudą turi būtent tie pagerinimo projektai, kurie sunkiausiai einasi. Štai drabužių siuvykla žino, kad užsieniečiams savo produkcijos neparduos tol, kol tose rinkose neturės realių kontaktų. Tačiau juos užmegzti sudėtinga, susitarti dėl bendradarbiavimo – dar sunkiau. O kadangi taip, įmonėje nusprendžiama išleisti naują kolekciją, kuri “gal sudomins užsieniečius”. Ar tikrai?

Tačiau jei vadovybė yra susifokusavusi, ji neleis nuklysti nuo kelio, palikti problemą neišspręstą. Nauja kolekcija neišspręs kontaktų nebuvimo problemos. Ji pridarys naujų rūpesčių, kurie savo ruožtu ir toliau reikalaus vadovybės dėmesio, atitraukdama vadovus nuo esminio kelio. O eksporto rinkos padidintų pardavimus dvigubai. Gal verta įveikti šią kliūtį nuo jos nepabėgant?

Vadovai žino, kad jei poveikis daromas ne apribojimui, tai pagerinimai atneša labai nežymų galutinį rezultatą. Tačiau juk įmonė išsilaikė šitiek metų, iki šiol akcininkams uždirbo tiek ir tiek milijonų! Kaip gi tai įvyko be fokusavimosi, kurį čia taip sureikšminu?

Atsakymas paprastas: kai kurie iš tų daugybės projektų, kuriems vadovybė skirdavo savo dėmesį, buvo kritiniai, davę didžiausią pelną kompanijai. Paprastai įmonėse suveikia Pareto dėsnis, kai 20 procentų vadovų pastangų duoda 80 proc. rezultato. Dabartinėje verslo aplinkoje konsultanto užduotis yra nustatyti kelią ir neleisti vadovybei jo pamesti dėl kitų prioritetų. Padaryti taip, kad maksimalų rezultatą duotų visos vadovų pastangos, o ne tik penktadalis jų.

Blusinėjimų nepakanka

Išmokęs teisingai planuoti biudžetą, konkurencinio pranašumo įmonei nesukursi. Nesukurs jo ir nauja IT sistema ar kolegų komanda, išbandyta pasivaikščiojimu žarijomis. Geriausias būdas atsijoti visas laiką vagiančias iniciatyvas – užsibrėžti du-tris kartus didesnį tikslą nei dabartinis. Tuomet taps savaime suprantama, kad blusinėjimų nepakaks. Jei vadovas svarsto, kurį kelią pasirinkti, vadinasi, jo įmonės tikslai – nepakankamai ambicingi.

Taigi surasti klientų problemas mes mokame. Kaip dažytojai, įžvelgiantys nelygumą sienoje, ar elektrikai, toje pačioje sienoje pastebintys rozetės trūkumą. Tačiau turime išmokti nustatyti esminę priežastį, ko trūksta namo šeimininkų laimei. Paprastai tarp šiuo metu įmonėje vykstančių keliolikos veiklos gerinimo projektų yra ir 1 ar 2 esminiai, į kuriuos reikėtų sutelkti visą dėmesį. Dažniausiai tai būna tie vidiniai projektai, kurie juda lėčiausiai arba jau kurį laiką stovi vietoje.

Verslo šeimininkas retai kada turės laisvą pusvalandį. Svarbiausia, kad mes, konsultantai, padėtume jam fokusuotis ir nemesti kelio dėl takelio.

Mūsų tinklaraščio gimtadienis sėkmingai įvyko. Netgi gavom originalių dovanų, kvepiančių gėlių ir saldžių bučinių! Ačiū visiems, kas atėjo -- buvo smagu pasimatyti ir susipažinti, kas ko dar nepažinojome. Nuogąstavimai, kad susirinks milijonas mūsų skaitytojų, nepasitvirtino, todėl pasisėdėjimas gavosi labai panašus į tokį, kokie gaunasi draugų kompanijoje.

Apie tai, kas vyko, jau parašė Rokiškis, Skirtumas, Darius ir Nuolaida. Dar iš blogerių lankėsi Audrius Gelžinis, Šilas, Apiereklama.lt, eknyga.blogas.lt (Deividas buvo degustuotojas).  Ta proga visų detalių nepasakosim, apsiribosim nuotraukomis ir keliomis video iškarpomis, kurias galite pamatyti commonsense.lt “Facebook” grupėje.

Tačiau be visų smagių dalykėlių, kurie domina tik dalyvavusius baliauninkus, buvo ir du reikšmingi sureikšminti akcentai, apie kuriuos verta papasakoti ir plačiajam skaitytojų ratui. Pirma, gimtadienio metu debiutavo, t.y. surengė pirmąjį savo koncertą -- grupė “Heli Oom” (kompozitorius Titas Petrikis ir gitaros virtuozas Darius Gylys). Nemokamas pasirodymas buvo nufilmuotas ir įrašytas. Gimtadienio dalyviai gausim pareklamuoti šitą grupę ateityje, kai sumontuos pirmuosius savo klipus.

Antras akcentas -- nepriklausoma alaus degustacija. Ją rengti prisižadėjom kadaise rašydami apie “Švyturį”. Mat tuomet kilo įtarimas, kad patys aludariai prisibijo vadinamųjų ‘blind’ (aklųjų) degustacijų, kai degustuoja paprasti žmonės. Mat yra didelė tikimybė, kad tie paprasti žmonės gali nudegustuoti į kitą pusę, nei teigia televizoriaus ekranai, spaudos maketai ir lauko stendai.

Ближе к делу.

Kruopščiai atrinkus degustuotojus ir pagal visus zokonus išdegustavus parinktą alų, paaiškėjo štai tokia eilė:

Ką gi, dabar galima suprasti, kodėl tokių degustacijų taip bijo “Švyturys”, o gal ir kiti didieji aludariai. Ir kodėl nebijo mažiukai.

Kad garsas apie didelį gero lietuviško alaus pasirinkimą sklistų kuo plačiau, sumontavom mėgėjišką filmuką ir padėjom į youtube:

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad nevargtumėte ieškodami mūsų ar degustacijos dalyvių sąsajų su kokiais nors aludarių interesais. O tiems, kas abejoja žmonių iš gatvės kompetencija spręsti apie alų, paminėsiu, kad vienodai balų surinkusios dvi rūšys -- 8 ir 9 vietas užėmę “Kalnapilio grand” ir “Tauro ekstra” -- verdamos toje pačioje bačkoje. Etiketės skiriasi, kaina skiriasi, tačiau žmonių iš gatvės neapgausi -- suskaičiavus vertinimus sutapo net visi trys skaičiai po kablelio.

Prie progos pamėginsime pratęsti alaus gamybos temą ir pasiteirauti “Daujotų” bei “Gubernijos” gamintojų, ką ir kaip jie daro. Ir, žinoma, ko nedaro.

From commonsense.lt (Showing 30 of 281 items)

Generated by Facebook Photo Fetcher

Neseniai blogeris Rokiškis parašė, ką galvoja apie SEO.

Įsiskaitykite į paprastą dalyką, kurį skelbia ir patys Google atstovai: Google paieška veikia taip, kad atrinktų geriausius rezultatus pagal tokius kriterijus, kokiais vadovautųsi ir žmonės, atsirenkantys informaciją, kurios ieško. Tai reiškia, kad Google ieško ne tegų, o informacijos, kuri kiek įmanoma geriau atitiktų kriterijus.

Žodžiu, neišsiplečiant, paieškos monopolininkui google svarbiausia yra, įdomus saito turinys ar ne. Jei žmonės skaito (lanko) ir deda nuorodas (kiti tinklapiai ar tinklaraščiai) į tai, ką įdomaus perskaitė, tai ir google tuomet nusprendžia, kad tas turinys yra, akivaizdu, įdomus, ir kodėl gi neparodžius to turinio žmogeliui, kuris kaip tik kažką panašaus gūglina.

Pavyzdžiui, buvo laikas, kai į commonsense.lt daug lankytojų ateidavo tiesiog per paieškos raktažodžius, tokius kaip omnitel, statoil, adamkus, švyturys ir kt., nes google kažkodėl mus pastatydavo į TOP3, TOP4 poziciją. Su adamkus, kažkada žiūrėjau, tai stovėjom antroje vietoje tarp Vikipedijos ir www.adamkus.lt.  Dabar nukritom, nes gi nieko įdomaus apie Prezidentą nebeparašom. Užtat aukštai tupim su vilniaus savivaldybės administracija, nes gi neseniai juos paminėjom.

Tas pats yra ir su kitais tinklaraščiais, nieko naujo čia nepasakiau. Čia ateina žmonės, kuriuos iš tikrųjų domina atitinkamas turinys, ir dėl to mes galim nieko nežinoti apie SEO, juolab iš blogo neuždirbinėjam. Todėl apie SEO mes nieko ir nenusimanom.

Tačiau ką tik pamačiau, kad yra žmonės, kurie iš tiesų nusimano. Toliau aprašysiu ką tik pastebėtą būdą, kaip su “Verslo žinių” portalo pagalba galima apipypinti googlą.

Tarkime, kad esame kokia nors šūdų greitų kreditų firma, su pavadinimu UAB “Kreditas5000″.  Ir gyvenam iš dibilų ar šiaip žmonių su nelaime. Ir štai reikia kažkaip prasimušti pro tą googlą į viršų, bo tokių šūdų firmų esant tokiam nelaimėlių skaičiui yra baisiai daug. Ir tada mes pasamdom firmą “SEO Tyrimai”, kuri mus tuoj pastatys į google olimpą.

Ir tuomet “SEO Tyrimai” ištiria, kad gi vz.lt portalas turi tokį dalyką, kaip pranešimų spaudai įkėlimo funkciją, kur PR specialistai įmeta savo atstovaujamų firmų presrelyzus. Ten taipogi galima įmesti linkus ir beleką, ką leidžia HTML editorius. Naudinga paslauga firmoms, juolab nemokama (ačiū neskūpiems VŽ). Naudojasi bankai, mobilieji operatoriai, o taip pat ir smulkios firmos. Į sveikatą.

Ir štai “SEO Tyrimai” sugalvoja, kad davai mes įmesim kokį tai tekstą apie kokį tai šūdą UAB “Kreditas5000″ vardu ir padėsime linką į jų saitą. Tuomet paspaudinėsim tą padėtą linką ir google galvos, kad čiagi patikimas portalas vz.lt parašė, palinkino, o be to dar ir žmonės pamaigė. Ir pyst tokiu būdu pakelsim “Kreditas5000″ į viršų.

Kaip tarėm, taip padarėm. Tik problema: o tai ką rašyti apie šūdų firmą? Bet tam yra galvos ant pečių, greit randamas sprendimas:

2010-07-13 – Paskola gali padėti įgyvendinti svajonę

2010-07-09 - Greitos paskolos – kas, kur ir kaip?

2010-07-21 - Paskolos ir toliau populiarėja

2010-08-05 - Būsto kreditas

2010-08-10 - Paskolos studijų įmokai susimokėti – kas ir kaip?

Jei paskaitysit tas žinutes, pamatysite, kad tas neturi beveik nieko bendro su greitaisiais kreditais. Juolab nekvepia pranešimais spaudai. Linksmiausia – paskaitykit apie paskolas studijų įmokoms. Nuoroda ant ‘paskolos antrajam semestrui’ veda tiesiai į greitos paskolos SMS žinute firmos puslapėlį. Mieli studentai, gi turit po kelis ežius ar pildykus, pavarykit, a? (Sorry, nededu linkų, tegul į google viršų ropščiasi per VŽ galvą, ne mūsų.)

Ką gi, ne veltui sakoma, kad tu gali trumpą laiką apgaudinėti visus arba ilgą laiką apgaudinėti kažką vieną. Bet tu negali ilgą laiką apgaudinėti visų.

Antraštę užkaliau kaip kompensaciją už tą srautą, kuris papildomai susigeneruos per mano paistalus. Beje, dalį antraštės nusikopijavau nuo legendinio Karolio įrašo.

Norėdami deramai atžymėti commonsense.lt antrąjį gimtadienį (gimėme gūdžiais 2008-aisiais, birželio 10-ąją, esame viena diena jaunesni už racas.lt), sumąstėme įvykdyti savo pažadus.

Ta proga visi, kurie skaito šitai, yra kviečiami į puotą:

Data: 2010-08-20 (penktadienis)

Pradžia: 19:00

Vieta: “Alaus namai“, Goštauto g. 8, Vilnius (spec. mažoji salė. Neradus, prašyti barmenų pagalbos – palydės).

Programa:

- Tikrų tikriausia alaus degustacija. Ją mums surengs tokia organizacija “Alaus brolija”.

- Tikrų tikriausi pokalbiai prie alaus. Jiems akomponuos toks Darius iš firmos “Noriu groti” su gyva gitara.

- Striptizas, rėmėjų prizai, išvežiojimas namo su limuzinu.

Maloniai kviečiame visus, kas skaitote šitai. Vietos turime keliasdešimčiai žmonių, tai jei ką, susispausim.

ALAUS DEGUSTACIJA

Tai bus rimčiausioji gimtadienio dalis. Degustacijoje dalyvaus 10 žmonių. Bus ragaujama 10 skirtingų įvairaus alaus rūšių, degustuotojai gaus užduotį – vertinti ragaujamus gėrimus. Šitos degustacijos atgarsiai risis per internetus ir, galimas daiktas, pakeis situaciją alaus rinkoje. Priklausys nuo to, kiek blogerių išgirs šį kvietimą ir ras laiko kartu pašvęsti

Degustacijoje, tikimės, sutiks dalyvauti:

- šeimininkų teisėmis mudu su Audrium. Galvazmogupuosia sakė, nenori maišyti, ir gers tik “Varniukus”.

- tinklaraštininkai, kuriems esame pasižadėję viešai (за базар надо отвечать):

nuolaida (pažadas čia)

Megejas (pažadas čia)

Deividas (pažadas čia)

- tinklaraštininkai, kurių sudalyvavimas suteiktų mums didelę garbę:

Rokiškis, su kuriuo kartu kadaise ieškota šamarliakų Klaipėdos “Švytury”

Popas, kurio tiesiogiai nepažįstam, bet užtat jis pažįsta alų

Artūras Račas, kuris, kaip jau minėta, gimė viena diena anksčiau

- du mūsų skaitytojai, kurie parašys geriausią motyvacinį laišką komentarą, kodėl gi būtent jį/ją reikėtų įtraukti į amžiaus degustaciją. Prašom nesikuklinti Ypač moteris, kad vėliau pralaimėję aludariai nesiteisintų degustacijos nereprezentatyvumu

Beje, degustuoti alų bus pasiūlyta ir kitiems gimtadienio svečiams. Skirtumas tas, kad svečiai ragaus tik savo malonumui, ir jų nuomonė bei diskusijos į dangų neis, o štai minėtieji degustuotojai alutį gurkšnos ant mini-scenos, slegiami visos atsakomybės už būsimas pasekmes alaus rinkai. Bet kokiu atveju, pasiimkite foto aparatus ir vaizdo kameras: vietoje galėsime kurti alaus reklamines ir antireklamines kampanijas

Taigi tikiuosi, kad šį tekstą supratote kaip asmeninį kvietimą Jums (verslininke, vadybininke, ministre, tinklaraštininke, žurnaliste ir kt.). Būtų šaunu, jei apie savo dalyvavimą praneštumėte parašydami komentarą.

Iki pasimatymo!

Prieš savaitę garsi žurnalistė Aurelija Simutis pasikvietė į “Laisvąją bangą” paplepėti apie Lietuvos įvaizdį tiesiai į radijo mikrofoną. Ryto laidoje, kurios prigludę prie kolonėlių klauso visi Lietuvos verslininkai, sprendėme, katruo keliu turėtų sukti mūsų šalis su nacionaliniu įvaizdžiu.

Į laidą buvo pakviesti dar du labai garbūs ir ne mažiau malonūs žmonės – Margarita Narvydaitė, Londone leidžiamos “Tiesos” vyr. redaktorė, ir Valdemaras Vaičekauskas, investicinės bankinkystės kompanijos “Hortus Investment Banking” vadovas.

Taigi problema lyg ir aiški: laisvos Lietuvos turime jau visą dvidešimtmetį, įvaizdžio strategijoms ir taktikoms per tą laiką išleista septynženklės sumos (apie vieną tokią strategiją pernai rašėme ir mes), o investuotojai beigi turistai į mūsų kraštą vis tiek nesiveržia.

Užbėgdamas už akių ir ausų pasakysiu, kad mums, laidoje dalyvavusiems įvaizdžio reikalų vartotojams, per eterio pusvalandį nepavyko ženkliai pastūmėti šios temos iš akligatvio. Nors minčių išsakyta teisingų. Cituoju tezes ir fragmentiškai komentuoju, ko nespėjau susakyti į eterį.

Valdemaras:

*Jei sąlygos verslui šalyje geros, tuomet ir šalies įvaizdis bus geras.

*Svarbi vidinė kokybė, kuri neišvengiamai per ilgą laiką virsta išorine kokybe.

*Visų pirma mums reikia susitvarkyti šalies viduje, o tik po to skirti pastangas įvaizdžiui.

*Jei norime gyventi laimingai ir pasiturinčiai, tai sekime pavyzdžiu tų valstybių, kurios jau gyvena laimingai ir pasiturinčiai.

*Prieš 10 metų mūsų ambasadoriai manė, kad atstovauti verslui yra žema, ir nenusileisdavo iš politinio olimpo. O dabar jie susirinkę, žiūrėk, jau šnekasi, pasididžiuodami giriasi, kad štai vienas tokiai firmai padėjo, kitas štai tokiai.

Iš tiesų džiugu, kad mūsų diplomatai tapo lankstesni ir nūdien jau nebenustemba, kai sulaukia skambučio iš UAB “Noname” vadovo su prašymu rasti laiko priimti ambasadoje pokalbiui. Nebereikia būti Lubiu ar Mockum, kad tave pavaišintų kava: negalės priimti ambasadorius, priims pirmasis sekretorius. Negalės jis – priims antrasis sekretorius. Be to, yra patarėjai, atašė ir kt. personalas. Jie visi dirba Lietuvai, ir tą suprasite, kai artimiausiu metu vykdami į kitos šalies sostinę paprašysite susitikti. Už jus Lietuvos diplomatai biznio nepadarys, bet naudingos informacijos (ypač, jei toje šalyje tik pradedate apsiuostinėti) tikrai suteiks.

Tačiau be šios pagalbos, be visokių politinių, žvalgybinių ir būtinųjų atstovavimo dalykėlių, ambasados turi dar vieną galimybę, kurią retai išnaudoja. Šitai labai gerai pademonstravo Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje. Kitą dieną po to, kai Kubilius prisipažino per futbolo čempionato finalą sirgsiąs už Olandijos rinktinę, Nyderlandų ambasadorius nukulniavo į Gedimino pr. 11 nešinas glėbių visokių oranžinių dalykėlių. Visa tai tyčia-netyčia nufilmavo televizorius, dargi net titrus uždėjo, kad visiems būtų aišku, ką Kubilius angliškai prisižada (atvykti sirgti už olandus į barą).

Kitą dieną mūsų premjerui kažkas vėlgi tyčia-netyčia įbruko į rankas oranžinę vuvuzelą, o tasai ėmė ir papūtė. Fotografijos ir vaizdo medžiaga nukeliavo į Olandiją ir tenykščiai turėjo progą internetuose padiskutuoti, ką gi rūko Lietuvos premjeras, kad jo žandai tokie dideli.

Lyg to būtų maža, Nyderlandų ambasada užsakė oranžinius banerius Delfi.lt, kur širdingai dėkojo Lietuvos sirgaliams už palaikymą. Net ir tiems, kurie palaikė ispanus

Vilniuje iki šiol važinėja oranžiniai šiukšliavežiai, prisipažįstantys meilę Olandų rinktinei, o po internetus plaukioja atitinkamos parodijos. Viso šito šurumburum nebūtų buvę, jei Nyderlandų ambasadorius būtų stebėjęs varžybas iš po šluotos arba verkęs, kad ambasada neturi lėšų benzinui, ką jau kalbėti apie banerius delfyje.

Čia derėtų prisiminti, kad po mėnesio prasideda pasaulio krepšinio čempionatas. Pats laikas atkreipti dėmesį į p. Valdemaro žodžius, kur jis siūlo pasekti gerais kitų valstybių pavyzdžiais. Manau, pasistengus galima išprovokuoti kelis užsienio politikus, kad jie numyktų, kad lygtais labiau serga už lietuvius nei neserga. O tuomet…

*Kubilius susitikinėja su didelėmis užsienio kompanijomis asmeniškai – tai labai pozityvu.

Taip, tai labai pozityvu. Tik būtų dar pozityviau, jei didesnius (GEROKAI DIDESNIUS) apsisukimus demonstruotų savivaldybės. Ausys linksta pasiklausius istorijų, kaip mėnesių mėnesiais investuotojui neduodamas atsakymas dėl sklypo kainos ir sąlygų, o po tų mėnesių-mėnesių stebimasi, kad “investuotojas pasiplovė”. Ar gali Lietuva (t.y. visos savivaldybės, nesvarbu, kokios partijos kunigaikštystė) viešai duoti pažadą visiems investuotojams, kad motyvuotus atsakymus jiems pateiks per 30 dienų? O gal 20?

*Mumyse dar gajus sovietinis mentalitetas, kai eidamas gatve pilietis ramia sąžine numeta nuorūką manydamas, kad čia ne jo miestas, o kažkokios savivaldybės, kuri čia tegu ir tvarkosi.

Be kita ko, šitą problemą galima išspręsti ir padidinus šiukšliadėžių kiekį. Gal kas atkreipėte dėmesį Barselonoje – nuorūk-dėžės prie kiekvienos pėsčiųjų perėjos. Milijonai rūkančių gatvėse ir vos viena kita besivoliojanti nuorūka.

Margarita:

*Svarbiausias dalykas – mes patys, mūsų kultūra, elgesys. Viešųjų ryšių strategijos, įvaizdžio kūrimas nepadės. Tai, ką žmonės išsiveža už Lietuvos ribų, tai ir yra mūsų įvaizdžio dalis.

*Emigrantai yra veidrodis. Amerikoje apie mus galvoja pozityviai: jei pasakysi esąs lietuvis, tai amerikietis prisimins, kad pažįsta lietuvį profesorių. O jei savo tautybę prisipažinsi Anglijoje, tai sulauksi klausimo, ar šoki bare. Užsieniečiai nenori tuo įžeisti, tiesiog tokie streotipai apie mus.

*Emigrantų nereikėtų keikti, nes tai žmonės, kurie daro, ieško išeities, nori dirbti. Ne tinginiai.

*Taikliausiai Lietuvą apibūdintų pasakymas, kad tai yra gražių moterų šalis. Užsieniečiai čia važiuoja ne miškų ir ežerų pasižiūrėti. Juokais (o kodėl juokais?) galima būtų sukurti verslo strategiją Lietuvai: investuoti į moteris, jas išpuoselėti, išleisti į užsienius ir lai jos grįžta su milijonieriais, kurie iš paskos atsivežtų ir savo verslus

Commonsense.lt:

*Geros verslo salygos yra būtina sąlyga tam, kad atsirastų realus įvaizdis, kurį vėliau galima skleisti. Kol nėra susitvarkyta viduje, yra didelė rizika nepateisinti lūkesčių.

*Svarbu nei kuo daugiau gero apie Lietuvą pasakyti, bet išanalizuoti ir užčiuopus kertinį sprendimą į jį fokusuotis.

*Valstybės įvaizdžio tikslai: 1) pritraukti investuotojus, 2) pritraukti turistus. Kalbant apie verslą, investuotojus – esmė, kokią problemą mes, kaip šalis, jiems išsprendžiame? Ar galime pažadėti, kad per 30 dienų duosime motyvuotą atsakymą dėl investicijų, kad nevaikysime iš kabineto į kabinetą?

Čia galėčiau pridurti, kad dabartinės įvaizdžio visokios strategijos, kiek teko matyti, iš esmės atsakydavo į klausimą, kokia yra toji Lietuva ar galėtų būti. Duoda užduotį “sukurtį įvaizdį”, tai konsultantai ir kuria. O jei tikslas būtų iškeltas ne “sukurti įvaizdį”, o “pritraukti turistų srautą”? O jei dar skaičius nustatytume? Man rodos, kur kas svarbiau (turistui ir investuotojui) yra, kokią problemą Lietuva išsprendžia. Ir Margaritos pavyzdys apie Lietuvą – gražių moterų kraštą – yra sprendimo pavyzdys. Namie užsieniuose lieka paniurusios žmonos su kočėlais, o štai Lietuvoje būriuojasi olialiapupytės geltonkasės. Tokio Lietuvos įvaizdžio turizmo valdininkai nepraleistų. O jei jų alga priklausytų nuo atvykusių turistų kiekio?

*Politikai yra visuomenės lyderiai, todėl būtent jie turėtų sutelkti ir įrodyti žmonėms, kad būtent štai šita žinutė yra teisingiausia. Dabar gi nuleidžiama iš viršaus, o kai taip daroma, mes imame vertinti siūlomą pokytį iš savo prieš-pozicijų.

Gal ne visai tiksliai pavyko išsakyti šią mintį per radiją, todėl patikslinsiu. Manau, politikams būtų paprasčiau, jei jie su tauta bendrautų štai taip: štai mes turime tikslą (daugiau turistų, daugiau investuotojų), nauda jums visiems ir kiekvienam iš jūsų bus tokia ir tokia (didesnis vidaus vartojimas, daugiau darbo vietų, didesnė sukuriame pridėtinė vertė) ir mūsų žinutė yra tokia ir tokia. Mes tą sakysime taip ir taip. Ir viduje darysime tą ir aną, kad tesėtume duodamus įsipareigojimus. Matuosime taip ir taip, progresą skelbsime viešai čia ir čia.

Dabar gi mūsuose diskusijose apie Lietuvos įvaizdį sprendžiama, ar geriau būtų klevo lapas, ar ąžuolo, o gal geriau gintaro gabalėlis.

Iki šiol neturėjau Twitter account’o, bet atsirado puiki proga susikurti. Galėsiu stebėti, kaip internetuose čiulba naujasis Vilniaus savivaldybės rinkodarininkas su spec. socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimu.

Skelbimo originalas – čia.

***

Skelbimo nr.: 18982

Skelbimo data: 2010-07-28

Konkursą organizuojanti įstaiga: Vilniaus miesto savivaldybės administracija

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas (karjeros valstybės tarnautojas)

Pareigybės aprašymas:

PATVIRTINTA
Vilniaus miesto savivaldybės mero
2010 m.liepos 12 d.
potvarkiu Nr. 22-152

TARYBOS SEKRETORIATO
RINKODAROS IR VIEŠŲJŲ RYŠIŲ SKYRIAUS VYRIAUSIOJO SPECIALISTO PAREIGYBĖS APRAŠYMAS

I. PAREIGYBĖS CHARAKTERISTIKA

1. Tarybos sekretoriato Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas yra karjeros valstybės tarnautojas.
2. Pareigybės lygis – A.
3. Pareigybės kategorija – 12.

II. PASKIRTIS

3. Tarybos sekretoriato Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus (toliau – skyrius) viešųjų ryšių vyriausiojo specialisto pareigybė reikalinga plėtoti ir įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų ryšių strategiją.

III. VEIKLOS SRITIS

5. Šias pareigas einančio valstybės tarnautojo bendroji veiklos sritis – rinkodara ir viešieji ryšiai.

IV. SPECIALIEJI REIKALAVIMAI ŠIAS PAREIGAS EINANČIAM VALSTYBĖS TARNAUTOJUI

6. Valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus:
6.1. turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą;
6.2. turėti ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį komunikacijos ir informacijos srityse ir ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį projektų koordinavimo srityje;
6.3. būti susipažinusiam su Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais, nustatančiais skyriui priskirtą veiklą;
6.4. išmanyti raštvedybos, teisės aktų ir dokumentų rengimo taisyklių reikalavimus;
6.5. mokėti dirbti kompiuteriu ir naudotis šiomis programomis: MS Word, MS Excel, MS Outlook, Internet Explorer;
6.6. mokėti įgudusio vartotojo lygmens C1 lygiu anglų kalbą.

V. ŠIAS PAREIGAS EINANČIO VALSTYBĖS TARNAUTOJO FUNKCIJOS

7. Šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, siekdamas įgyvendinti skyriui keliamus tikslu, vykdo šias funkcijas:
6.1. stebi, nagrinėja ir analizuoja žiniasklaidos priemonių, reklamos bendrovių reitingų kriterijus, apibendrina, daro išvadas, teikia pasiūlymus;
6.2. dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose, rengia viešųjų pirkimų dokumentus, sudaro sutartis su dienraščiais, naujienų agentūromis, televizijos bei radijo stotimis;
6.3. užtikrina jau esamų sutarčių su žiniasklaidos priemonėmis tęstinumą;
6.4. rengia ir derina mainų (barterines) sutartis su žiniasklaidos atstovais;
6.5. numato ir parengia Savivaldybės planuojamų akcijų, iniciatyvų, programų informacinius plakatus, atsako už jų reklamavimą;
6.6. organizuoja lankstinukų, programų, skrajučių, kitos vaizdinės informacijos rengimo, leidybos, spausdinimo, platinimo darbus;
6.7. organizuoja mieste proginius renginius, akcijas, susijusias su Savivaldybės įgyvendinamomis programomis bei iniciatyvomis ir užtikrina jų kokybę;
6.8. tvarko gautus ir siunčiamus finansinius dokumentus, atitinkamiems padaliniams teikia ataskaitas, teisiškai įformina atliktų paslaugų aktų, sąskaitų-faktūrų dokumentus;
6.9. nuolat teikia aktualią informaciją interneto socialiniuose tinkluose (Facebook, Twitter);
6.10. ieško socialinių partnerių Savivaldybės rengiamoms socialinėms programoms, iniciatyvoms, akcijoms, koordinuoja jų veiklą, rengia veiklos ir rezultatų pristatymus;
6.11. dalyvauja rengdamas Savivaldybės aukšto rango svečių priėmimus, sutikimus;
6.12. vykdo kitus skyriaus vedėjo žodinius ir rašytinius pavedimus.

VI. ŠIAS PAREIGAS EINANČIO VALSTYBĖS TARNAUTOJO PAVALDUMAS

8. Šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus skyriaus vedėjui
________________________________

Susipažinau

___________________________
(parašas)

__________________________
(vardas ir pavardė)

___________________________
(data)

Dokumentai priimami: Bendrųjų reikalų departamento Interesantų aptarnavimo skyriaus, 13 langelyje kab., Konstitucijos pr. 3, Vilniuje.

Išsamesnė informacija apie konkursą: (8 5) 211 2032, aiste.paradnikaite@vilnius.lt, http://www.vilnius.lt

Kaip žinia, šį savaitgalį vyko BLOGOUT 2010. Tai toks didelio susireikšminimo didelės reikšmės renginys, į kurį paknopstom kasmet sulekia siauruose internetuose plačiai žinomi rašytojai. Priešingai nei Login’uose, čia blogeriams sudaromos sąlygos tykiai ramiai pasibūti be prožektorių šviesos į akis, išvengti marketingistų apgulties ir viso to skubėjimo iš pranešimo į pranešimą. Totaliai kitoks formatas.

Tokiam sąskrydžiui yra parengtas spec. kurortas – Palanga su visais privalumais.

Tasai sąskrydis paprastai būna gausiai reklamuojamas, pritraukia krūvą rėmėjų (tokių kaip sultys, mob. ir fix ryšio operatoriai ir netgi Užkalnis), būna linksniuojamas iki jam prasidedant ir dar ilgai minimas jam pasibaigus. Kol rėmėjai skaičiuoja investicinę grąžą, renginio dalyviai tagina vieni kitus savo iPhonais darytuose paveiksluose ir masiškai prenumeruojasi vieni kitų feed’us.

Nepaisant BLOGOUT nacionalinės svarbos, Palanga renginio dalyviams šiemet parodė užpakalį. Tiesą sakant, čia nieko labai ypatingo nėra, nes šią kūno vietą pamato, drįstu spėti, kone kiekvienas Palangos svečias. Žinoma, jei valgo ne savo paties sutepliotus sumuštinius, bet ragauja gėrybes kokiame nors bilekokiame Palangos restorane.

Ir štai sėdi grandų grandai, blogosferos metrai ir patriarchai, užu stalo “Vila Gražinoje” ir sprendžia atatinkamus visos sferos reikalus. Vos prisijungęs prie kompanijos netrunku pastebėti, kad užstalę aptarnaujanti padavėja šiandien itin raukaus veido. Kaip, beje, ir jų viršininkė, matomai, vyr. padavėja, spėjusi suraukti nosį mums įžengiant.

Kolektyvas čia vakaroja jau kurį laiką, todėl jau turi ką papasakoti. Užsakė 4 barščius ir 4 kugelius, o atnešė 4 barščius ir 2 kugelius. “O kur dar du kugeliai?” “O jūs neužsakinėjot. Norit dabar užsakyti?” Na, ir t.t. ir pan. Kam nepasitaiko. O nepasitaikė Džiugui, kuris savo kiaulienos šonkaulių laukė lyg pavasario. Padavėja sukasi, kaip gali. Atneša sriubą, tačiau pamiršta šaukštą. Tik atneša šaukštą, pasirodo, dar mums trūksta ir šakutės!!!

Be to, kad sadistiškai vaikėme padavėją, buvo tokių (Šilas), katras išdrįso šio bei to paklausti.

- Gal ką galėtumėte pasiūlyti ypatingo?

- Karbonadą.

- O ką greičiausiai pagamintumėte?

- Karbonadą.

- O kas ten per spec. pasiūlymai su kreida išvardinti prie įėjimo?

- Ten karbonadas.

- O gal galėtumėte kažką kito?

- O kuom jums nepatinka karbonadas?

Žodžiu, Šilas karbonado nevalgė.

Tačiau pernelyg retai matomės, kad imtume į galvą tokius visokius nesklandumus. Kikenam į žilą ūsą ir maukiam toliau alų.

Ir štai po kelinto bokalo netikėtai visiems pasidaro labai karšta. Apsidairom – ogi sėdim mes grynų gryniausiam šiltnamy. Tu – pomidoras, o aš – paprika. Restoranas virto šiltnamiu dėl to, kad per atviras tvoreles mirtingieji praeiviai nespoksotų į radžius nesusimokėję. O per plastikines matines sienas nepaspoksosi. Nori pamatyti gyvą superžvaigždę, prašom, užeik į šiltnamio vidų.

Kadangi daržovėms uždaras šiltnamis yra pražūtingas, mes – paprikos ir pomidorai – sumojame paprašyti šeimininkės padaryti skersvėjuką. Tokį, kokie tokiu metų laiku švilpauja visuose kolektyviniuose soduose. Taigi Šilas vienas suprakaitavęs paprikas paprašo vyr. padavėjos praverti šiltnamio duris. Pasirodo, praverti negalima, nes už durų stovi automobilis, katras, kaip tyčia, pasak, padavėjos, laiko užrėmęs duris. Žinom, kad tai ne juokas, todėl Šilas pėdina įsitikinti asmeniškai.

Praveria duris – tosios atsilapatoja iki galo. Net už metro stovinti mašina tam nesutrukdo. Dvelkteli vėjelis. Tiesa, labai trumpam, nes durys tuoj pat užsilapatoja. Vyr. padavėja triumfuoja: “Na štai, nesilaiko durys, nieko nebus”. Paprikoms ir pomidorams pasidaro nejuokinga ir stresas greit priverčia surasti work-around’inį sprendimą – davai, duris užremkim kėde, a?

Šilas, daržovių delegatas, greit išsako šį solution’ą vyr. padavėjai. Tačiau toji tėškia: “Kėde paremti negalima, nes nebus kur atsisėsti klientui”. Apsidairom aplinkui – šimto vietų restorane užimti vos du-trys stalai. Gal jau laikas išeiti ir mums? Tačiau dar išlenkiam po kelis alaus ir maunam lauk tik tuomet, kai tarp lysvių išdygsta Mino su mikrofonu. Ant meniu nugarėlės buvo nedviprasmiškai užrašyta, kad už gyvą muziką klientams teks susimokėti papildomai.

Kitoj kavinėj, prie pat Palangos tilto, personalas buvo pasišovęs dirbti tiek, kiek mes turėsim sveikatos. O mes jos turėjom daugiau, nei baras šalto alaus. “Šaltas baigėsi, šiltą gersit?”. Sakom, jei jau šiltą, tai gal degtinę? (Pastarąją idėją nusprendėm pasilikti rytojaus rytui, jei tik rastume muilinę.) Tiesą sakant, šiltas alus – ne taip jau blogai, kai kompanija išskirtinė. Suėjo.

Rokiškis turėjo problemų su gira, surašė atskirą istoriją.

Ant rytojaus ateina laikas gaudyti vieniems kitus. Pradėjo lynoti, todėl dairomės vietos po stogeliais. Prieinam kavinę su “Švyturio” skėčiais. Keletas staliukų laisvų, o vienas netgi taip supozicionuotas, kad aplink jį sėdintiems gali būti visai sausa. Deja, stalas apvemtas ar šiaip gausus sriubos likučių, todėl neskubame sėsti.

- Atsiprašau, – stabdau padavėją, – ar galėtumėte, jei nesunku, mums nuvalyti?

- O jūs negalėtumėte susirasti kito? – raukus žvilgsnis man kelia įtarimą, kad “Vila Gražinoj” vakar mus aptarnavo šios jaunos moters dvynė.

- Tai kad kitur šlapia.

Padavėja dingsta netarus nė žodžio. Visi galvojam tą patį – šio skrandžio turinio patys nevalysim. Dingstam ir mes.

Prieinam “Vasaros terasą”. Jie turi laisvų vietų lauke ir, kas svarbiausia, virš galvų kažkokie lyg skėčiai, lyg tentai. Žodžiu, stogas yr. Susiskambinam ir, kas gyvi, susirenkam užu sekmadieninio stalelio.

Ir čia, nepatikėsit, mums pradeda sektis. Visų nuostabai, priėjusi padavėja nusišypso! Palangoje! Neįtikėtina! Priima užsakymą (“Kavos!!!!!”). Kavą atneša vaikinas. Irgi šypsosi! Duokit blynelių su špinatais ir dar to ir ano. Pradeda lyti. Lyja į nešamus blynelius, lyja į salotas. Padavėjas skuodžia, tačiau šypsenos nepameta. Kažką dar užsakom. Vėl gaunam su lietum, tačiau padavėjo nuoširdumas lietaus papildus verčia niekais.

Liūčiai įsismarkavus, nutariam perpozicionuoti savo stalą. Padavėjas prišoka pagelbėti. O po kelių minučių priėjęs paklausia: “Gal jums atnešti pledus?”. Čia galvojau, kad nukrisiu nuo kėdės. Susižvalgom, lyg visiems būtų pasigirdę, atsigavę linktelim galvomis ir po kelių akimirkų sėdim apsikiautę gėlėtais pledais. Dabar žinosiu, kad geriau būti gėlėmis nei daržovėmis.

Tačiau tuo mūsų kulinariniai išbandymai nesibaigia. Pakeliui į Vilnių sustojame vienoje žavioje kavinukėje prie “Orlen” Kryžkalnio degalinės. Mergaitė šypsosi, ir paprašom greitai kavos. Su kava atneša ir sąskaitą, “nes jūs gi sakėt, kad skubat”. Apžavėti tokio sumanumo, visas ekipažas nusprendžiam, kad kuo toliau nuo Palangos, tuo geresnis darosi aptarnavimas. Štai minėtoje ~8 stalų kavinukėje suskaičiuojam besisukant 5 padavėjas. Pikas, grįžinėja išbadėję poilsiautojai iš Palangos, kodėl nepasikvietus pagalbos?

O štai tam žmogui, kuris sugalvojo tokį kavos puodelį, nusprendžiame kada nors gyvenime išspardyti tą vietą, su kuria jis tą puodelį sugalvojo. O gal reikėtų spardyti ne dizainerį, o kavinės direktorių? Ir dėl visų apvimčiotų-nenuvalytų stalų, neatsidarančių šiltnamio durų ir t.t. ir pan. – vėlgi direktorių?

Apie tai pratęsim kituose įrašuose. Šiame nesinori užgožti tos šiltos BLOGOUT dvasios.

P.S. Džiaugiuosi, kad teko gyvai susipažinti su šiais grandais. Galite susipažinti ir jūs, o kad pažintis nenutrūktų, tam yra toks daiktas kaip RSS feed’ai:

Andrius, kleiva.lt, http://feeds.feedburner.com/kleiva
Džiugas, nežinau.lt, http://www.nezinau.lt/rss-2
Vaidas, pdfontour.com/blog, http://www.pdfontour.com/blog/feed/
Tomas ir Benas, neblogas.net, http://feeds.feedburner.com/neblogasnet
Pow, powiuke.wordpress.com, http://powiuke.wordpress.com/feed/
Dovilė, pragarovirtuve.lt, http://feeds.feedburner.com/pragarovirtuve/
Tadas, lizi.lt, http://feeds2.feedburner.com/Blogas
Saulius, benamis.info, http://feeds.feedburner.com/BenamisBevardisBlogas
Tomas, altajus.net, http://feeds.feedburner.com/altajus/KOOM
Tomas, tomasviluckas.blogas.lt, http://feeds2.feedburner.com/http/feeds7feedburnercom
Tomas, ismanija.lt, http://feeds.feedburner.com/ismanija
Simonas, kiela.lt, http://kiela.lt/feed
Arnoldas, žmogus legenda be jokių linkų ir feed’ų
Ričardas, Rokiškis, jam-ir-be-feed’ų-gerai
Darius, shortenyournails.wordpress.com, http://feeds.feedburner.com/ShortenyournailsWordpress
Gediminas, gedzis.net, http://feeds.feedburner.com/GedzisBlogas

Dažnai iš įvairaus lygio vadovų (tiek versle, tiek viešajame sektoriuje, tiek ir politikoje) tenka išgirsti tvirtinimą, kad dauguma žmonių (darbuotojų, piliečių) yra “stabdžiai”, t.y. visuomet priešinsis pokyčiams. Bet ar tai tiesa ?

Pasižiūrėkite filmuką. Beje, visi norintys kviečiami sudalyvauti konkurse, kurio prizas 1000 USD

Černobylio ar Challenger avarija parodė, kad dažniausiai sudėtingos sistemos nesugriūna dėl kažkokios smulkmenos. Nes didelių sistemų komponentai dubliuoti, tripliuoti, ar dar daugybę kartų apsaugoti. Dažniausiai sistemos sugriūna dėl keleto (arba eilės, lai atleidžia man kalbainiai) mažų gedimų visoje sistemoje. Ir todėl prieinu prie išvados, kad mažo gedimo vienoje vietoje negalima vertinti kaip bereikšmio, kol neįvertinome likusios sistemos sugedimo laipsnio. Čia gerai susukau, beveik moksliškai, bet pabandysiu perpasakoti nugirstą ginčą apie alergiją.

Šiaip tai alergiją laiko XX amžiaus liga. Tiksliau ji ir seniau egzistavo, tik gal ne tokiu mastu. Dabar vertinama, kad apie 80% alergijos atvejų yra dėl nusilpusio organizmo, kuris nesugeba įveikti alergenų. Ir tik 20% atvejų žmogaus organizmas nesugeba apsiginti nuo alergenų. O dabar kitas įdomus klausimas: o kas gi mūsų organizmą taip susilpnina? Juk mes gyvename pagal nustatytas nekenksmingas normas. Gal truputį pažiūrėkime detaliau?

Automobiliai – mūsų pagalbininkai, bet kartu ir didžiausi teršėjai. Dažniausiai mes prisimenam išmetamas dujas. Žinome, kad jos ir nulemia pasaulinį atšilimą, bet tuo pat metu užmirštame išmetamas kietąsias daleles. Jas ūkiškai galime pavadinti suodžiais.

Tikiuosi, visiems teko matyti suodžiais užkimštą kaminą, jeigu ne - tai galima bandyti įsivaizduoti užkimštą vamzdį. Lygiai taip pat automobilių suodžiai užkemša mums plaučius. Dyzelinių variklių suodingumas yra kelis kartus didesnis negu benzininių. Ir tik visai neseniai į tai atkreiptas dėmesys. Beje, ar yra atsimenančių sovietmetį, kai tėvai drausdavo valgyti vaisius, kurie augo šalia kelio, nes jie pilni švino?

Automobiliai dar turi ir kitą gerą teršimo židinį – padangas. Padangos dyla, o tai reiškia, kad kiekvieną diena išmetama į orą šimtai kilogramų plastiko. Labai smulkiai sutrinto plastiko. O dygliuotos padangos susmulkina į dulkes tonas asfalto, kurias mes vienai ar kitaip įsisavinam.

Vanduo - atrodytų, kad nėra prie ko prikibti. Bet jam dezinfiktuoti naudojama chemija. Koks jos poveikis, nėra iki galo aišku, bet žinoma tiek, kad toji chemija yra antibakterinė. O antibakterinėmis savybėmis pasižymi antibiotikai. Nesinori daryti išvados, kad mes kiekvieną dieną esami užpildomi antibiotikais. Bet šios minties bus sunku nusikratyti. O antibiotikai organizmo nestiprina. Beje, dar naudojami visokie priedai, kad vamzdžiai nerudytų.

Kad triukšmas organizmo nestiprina, turbūt visi suprantame. Ir pirmoji mintis, kad vėl kalti automobiliai. Bet paimkime triukšmą poilsio metu. Tai, pirmiausia, radijas, televizija ir ne paskutinėje vietoje – šaldytuvas. Realiai namuose visada kas nors burzgia.

Maistas – oi, kiek iečių sulaužyta šiuo klausimu. Bet kokiu atveju, tiek E vitaminų prieš 20 metų aš nesu valgęs. Ir tikrai nemanau, kad nuo E vitaminų tik geriau darosi. Jeigu norite labiau prasiplėsti, prisiminkime GMO.

Net jeigu ir renkatės ne sintetinius drabužius, tai nereiškia, kad jie nėra pilni chemijos. Bet drabužiai – dar pusė velnio, o kita velnio pusė yra naudojama kosmetika. T.y. šampūnai, dantų pasta ar skalbimo milteliai. Turbūt mažai kas ginčysis, kad tai gryna chemija. O koks jos poveikis organizmui? Gal ir nieko blogo nedaro, bet kas gali paneigti, kad nesilpnina organizmo. Beje, muilas „Safeguard“, skirtas naikinti mikrobus, ir todėl labai tinka senyviems žmonėms, nes sumažina riziką susirgti. Bet taip pat šis muilas nėra labai tinkamas vaikams, nes jie neįgauna reikiamo imuniteto. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.

Apie elektromagnetines bangas jau net ir mes rašėme (primename, mob. ryšio antenų bijoti nereikia). Bet kokiu atveju, radiacija yra irgi elektromagnetinės bangos. Ir per didelis jų kiekis sveikatos neprideda.

Vos neužmiršau gero išradimo - kondicionieriaus – ir jų įtakos kvėpavimo takų uždegimams arba akių sausėjimui.

Sąrašą mes galėtume tęsti iki begalybės, nors kokia iš to nauda? Jeigu niekas nežiūri, kas bus, kai viską sudėsime į vieną vietą? Aš sutinku, kad kiekvienu atveju viskas yra nustatytose normose, bet kokia viso to įtaką per ilgą laiką ir derinyje su kitais faktoriais?

Galime apsimesti, kad viskas gerai, tik organizmas mums signalizuos vis naujomis alergijomis. O mes jį šersime naujais antibiotikais, kurie greitai nustos veikti, nes alergija prie jų prisitaikė? Ar gal organizmas dar labiau nusilpo? Kažkoks absurdas gaunasi, jeigu nežinotum, kokius pelnus iš to absurdo uždirba farmacinės įmonės.

Kai balandžio mėnesį paskaičiau, kad kriziniais metais Lietuvoje darbo našumas sumažėjo 7,3 proc., pradėjom galvoti, ką čia padarius, kad valdžia atkreiptų dėmesį į šį skaičių. Kiek stebėjom spaudoje, žymūs analitikai ir ekspertai lyg susitarę pratylėjo.

Maža to, visi – ir valdžia, ir opozicija, ir ekspertai – ir toliau lyg susitarę knaipiojasi po pustuštį biudžetą, nepavargdami ieškoti, kaip čia kuo labiau sutaupyti ar kuo teisingiau perdalyti bedžiūvantį ir bepelyjantį pyragą.

Ta proga parašiau straipsnį-laišką “Verslo žinių” redakcijai, vėliau paskambino už temos užsikabinęs “Veidas”.

Mieli valdžiažmogiai, galgi užteks šūdeliauti? Norite didesnio ir gardesnio pyrago (daugiau pinigų socialinėms programoms, sveikatos priežiūrai, švietimui, kultūrai, policijai, keliams, armijai ir t.t.?)  tai ir susifokusuokite į vienintelį dalyką:

- kuo daugiau darbo vietų ir kuo didesnė darbo vietose sukuriama pridėtinė vertė!

Viskas. Visa kita – tėra šūdeliavimas, jūsų saviveikla ir savęs pateisinimas.

***

Paskelbus, kad pernai Lietuvoje darbo našumas sumažėjo 7,3 procento, reakcijos į šią žinią nebūta jokios. Tylėjo politikai, neprabilo nei profsąjungos, nei darbdaviai. Žinia paskendo liūdnos statistikos triukšme.

Taigi, pasak Statistikos departamento, pernai mes visi, turėję darbus, per vieną dirbtą valandą sukūrėme 7,3 proc. mažiau pridėtinės vertės. O kiekvienas iš mūsų, dirbusių, sukūrėme 8,5 proc. mažiau pridėtinės vertės per metus. Ką sako šie skaičiai, kai žinome, kad pernai smarkiai išaugo bedarbystė ir padidėjo emigracija?

Pirma, krizė pati savaime neišmokė verslo dirbti efektyviau. Atleisti žmones, sumažinti išlaidas, sustabdyti investicijas – tai nereiškia didesnio efektyvumo. Jei to būtų pakakę, likę neatleisti žmonės būtų kūrę vidutiniškai daugiau pridėtinės vertės, tačiau nutiko priešingai.

Matyt, nesuveikė ir daugelio verslininkų puoselėta prielaida, kad likę neatleisti darbuotojai susiims ir stengdamiesi išsaugoti darbo vietą plušės už tris. Galbūt taip ir nutiko, galbūt dalis žmonių iš baimės prarasti darbą dirbo daugiau nei iki tol. Tačiau Statistikos departamentas fiksuoja ne pastangas, bet rezultatą. O jo nebuvo.

Antra, klaidinga būtų manyti, kad žmonės pasidarė tinginiai. Jei būtų tinginiai, neieškotų darbo užsienyje. O likusiems čia netrūksta motyvacijos dirbti net ir už sumažintą atlyginimą. Eilė neemigravusių bedarbių, laukiančių už durų, savotiškai įkvepia.

Tad jei reikėtų surasti kaltuosius, kurie sumažino darbo našumą, strėlės lėktų tik į darbdavius ar aukščiausio lygio vadovus. Juk jie atsako už procesus ir gaminamų produktų, paslaugų galutinį rezultatą. Kaip gali samdinys, dirbantis procese kartu su dešimtimis ar šimtais likimo draugų, pagerinti savo darbo našumą? Na, jis pakraus į sunkvežimį krovinius dvigubai greičiau, bet ar turės ką krauti po valandos?

Trečia, įmonių vadovai buvo pernelyg įsivėlę į valdžios mokestines intrigas. Jos visus metus jaukė vadovų darbotvarkę ir neleido susitelkti į pagrindinę vadovo funkciją: užtikrinti efektyvų organizacijos darbą. Čia valdžia pasiintrigavo dar kartą: užstabdė ES priemonės “ProcesasLT” finansavimą. Taip mažos ir vidutinės mūsų įmonės prarado galimybę gauti paramą diegiant šiuolaikiškus vadybos metodus ir valdymo sistemas. Tokias kaip LEAN, Apribojimų teorija ir kt.

Šios priemonės finansavimas yra sustabdytas nepaisant to, kad šiuolaikinius procesų valdymo metodus įsidiegusios įmonės Lietuvoje sugeba padidinti pajamas nuo 20 iki 40 proc., darbo našumą – nuo 15 iki 30 proc., o pelningumą nuo 50 iki 200 proc! Įdiegiami skaidrūs valdomi, išmatuojami procesai ir užtikrinamas ilgalaikis įmonės konkurencingumas.

Žinoma, visa tai įmonės gali diegtis ir be ES kofinansavimo, tą dalis ir daro. Tačiau norint, kad atsigautų ir suklestėtų ekonomika (o ne tik viena kita įmonė), reikia kuo daugiau darbo vietų, kurios kurtų kuo didesnę pridėtinę vertę. Valdžia, palikusi kapstytis verslą su savo procesais savarankiškai, ir nekreipdama dėmesio į mažėjantį darbo našumą, vėliau galės stebėtis, kodėl taip lėtai auga surenkamų mokesčių pyragas.

Jei darbdaviai žinotų, kaip pagerinti savo įmonių efektyvumą, jie jau būtų tai padarę, ir tai atsispindėtų statistinėse lentelėse. Ir ne tik tose, kurios skaičiuoja darbo našumą, bet ir tose, kurios rodo surenkamus mokesčius.