Common sense

Praėjusį penktadienį vykusiame www.commonsense.lt gimtadienio vakarėlyje vyko aklas degustavimas . Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino rezultatai. Aš nemanau, kad didieji aludariai labai jau bijotų tokių degustacijų tol, kol jie lenkia mažuosius kitoje, kur kas svarbesnėje srityje.

Būtent tokie šios degustacijos rezultatai bei praėjusios savaitės diskusijos apie produkto skanumo svarbą pardavimuose su vienu klientu mane paskatino parašyti apie konkurencinį pranašumą.

Prieš keletą mėnesių pradėjome netrumpą projektą su vienu mėsos produktų gamintoju (beje, ne Lietuvoje).  Pagrindinė jo problema – smarkiai mažėjantys pardavimai bei rinkos dalis, ir iš mūsų tikisi, kad padėsime atgauti (ar sukurti naują) konkurencinį pranašumą bei susigrąžinti prarastas pozicijas. Kas svarbiausia – jų brand‘as labai žinomas (dažniausiai minimas per apklausas), vertinamas, produktai aklos degustacijos metu užima pirmąsias vietas (jie naudoja daug mėsos ir nededa E621), kaina standartinė rinkoje, bet pardavimai mažėja.

Taigi, ko reikia, kad toks plataus vartojimo produkto (FMCG) gamintojas turėtų pardavimų? (Nepaisant dažnai girdimo kaltinimo mano pusėn dėl per daug supaprastinto požiūrio į sudėtingus verslo aspektus) Aš išdrįsiu teigti, kad tam reikia patenkinti 2 sąlygas – gamintojo produktas turi būti lentynose (t.y. mažmeninės prekybos taškuose) ir produktas turi judėti iš lentynų.  Viskas elementaru ir paprasta, tačiau tam, kad patenkintume šias sąlygas, reikia turėti konkurencinį pranašumą. Kokį? Ir ar vienas konkurencinis pranašumas užtikrins abiejų sąlygų patenkinimą?

Kodėl aš išskyriau buvimą lentynoje kaip atskirą būtiną sąlygą? O gi todėl, kad nepriklausomai nuo to, koks produktas geras bebūtų, jeigu jo nėra pas mažmenininką, tuomet galutinis pirkėjas to produkto nusipirkti negalės. Geras to pavyzdys galėtų būti ir www.commonsense.lt gimtadienio degustacija. “Daujotai” atsirado degustavime 2 kartus ne todėl, kad taip buvo suplanuota, o todėl, kad planuoto paskutinio degustavimui numatyto alaus (buvo planuota “Butautai”) nebebuvo (todėl “Daujotai” buvo išpilstyti dukart ir tapo kontroliniu gėrimu). Taigi penktadienio vakarą (20 valandą) alaus bare nebebuvo alaus. Tokiu atveju, jo skonis ar kaina yra visiškai nesvarbūs, nes pardavimai bus nuliniai.

Dauguma plataus vartojimo prekių (FMCG) gamintojų (ir distributorių) susifokusuoja į produkto žinomumo didinimą ir jo patrauklumo galutiniam vartotojui gerinimą, tačiau visiškai pamiršta, kad pirmiausiai reikia susitvarkyti tiekimo grandinės valdymą.

Dr. Eli Goldratt, Apribojimų teorijos kūrėjas, esminio konkurencinio pranašumo kūrimą apibrėžia:

The way to have a decisive competitive edge is to satisfy a client’s significant need to an extent that no significant competitor can.

Esminį konkurencinį pranašumą galimą sukurti patenkinant reikšmingą kliento poreikį tokiame lygyje, kurio nesugebėtų nukopijuoti joks reikšmingas konkurentas.

Taigi, koks mano (ir, manau, daugelio alaus gėrėjų) reikšmingas poreikis?  Galimybė nusipirkti pakankamai gero alaus be didesnių problemų už protingą kainą.

Pakankamai geras. Dauguma Lietuvoje parduodamų alų pakankamai geri įprastiniam vartojimui (aš nekalbu apie “Žaibus”, “Kobras” ir pan). Žinoma, vieni šiek tiek skanesni, kiti mažiau skanūs, tačiau ar tai iš tikrųjų REIKŠMINGAS skirtumas didžiajam vartotojų kiekiui, tiek, kad neradęs savo mėgstamo alaus eitų į kitą pardavimo vietą ieškoti mėgstamo?

Be didesnių problemų. Mano manymu, “be didesnių problemų”, reiškia – galiu nusipirkti beveik visur, kur prekiaujama alumi. Didieji aludariai kuo puikiausiai susifokusavo patenkinti šią poreikio dalį. Jų alaus galima nusipirkti beveik visur ir visuomet. Ir prekių trūkumų beveik nepasitaiko.

Todėl ir tenka konstatuoti, kad nors mažieji aludariai laimėjo mūšį (dėl skonio), tačiau karą dėl klientų pinigų pralošia. Ir kol jie leis didiesiems turėti esminį konkurencinį pranašumą distribucinėje sistemoje, kol mažųjų aludarių produkcijos nebus galima lengvai (toli neieškant) nusipirkti, tol skonis tebus smagus savęs pagyrimas, bet nelabai virstantis pardavimais ir uždirbamais pinigais.

Kaip, matyt, supratote, prekių lentynoje (ne)užtikrinimas ir tapo pagrindine mano anksčiau minėto kliento pardavimų mažėjimo priežastimi. Būdami dideli, žinomi ir skaniausi, jie manė, kad jų klientai (mažmeniniai prekybininkai) patys norės turėti tuos produktus. Tačiau konkurentai daug geriau valdo distribuciją ir stumia juos iš lentynų ir rinkos.

Pabaigai apie skonį

Vartotojų skonis – įdomus dalykas. Prisimenu, kuomet dirbau alkoholio distribucijos įmonėje, mes darėme tyrimą, kodėl pirkėjai renkasi vienokią ar kitokią viskio rūšį. Manau, kad nenustebinsiu pasakydamas, kad 90% pirkėjų prioritetą teikia skoniui, nors 80% iš jų viskį vartodami maišo su kola. Tai ar tikrai, skonis yra lemiantis kriterijus?

Konsultacinė įmonė „TOC sprendimai“ naudojasi tinklaraštine padėtimi ir skelbiasi, kad ieško naujo komandos nario(ės).

Ką reiks daryti ?
-          Tvarkyti informaciją www.TOC.lt ir www.NoStockOut.eu .
-          Ruošti bei platinti elektroninę ir spausdintinę informaciją / straipsnius / komentarus
-          Koordinuoti ir valdyti įmonės išorinę komunikaciją
-          Ir kitaip didinti kompanijos žinomumą apribrėžtame segmente
Jeigu tu:
-          gerai moki lietuvių, rusų ir anglų kalbas (gimtoji rusų kalba būtų privalumas)
-          nebijai kompiuterio (MS Office, turinio valdymo sistemos)
-          esi atsakinga(s), organizuota(s), iniciatyvi(us)
-          nori dirbti komandoje
-          supranti marketingo pagrindus
-          nori susipažinti su įvairiais verslo (ir ne tik) aspektais
-          nebijai iššūkių ir nori tobulėti

Tuomet laukiame tavo CV.  Darbinė patirtis nebūtina !

Ką mes siūlome prie atlyginimo?  Su mumis liūdna tikrai nebus !

Jeigu žinote draugus(es), kuriuos sudomintų šis pasiūlymas – praneškite jiems.

Dažnai iš įvairaus lygio vadovų (tiek versle, tiek viešajame sektoriuje, tiek ir politikoje) tenka išgirsti tvirtinimą, kad dauguma žmonių (darbuotojų, piliečių) yra “stabdžiai”, t.y. visuomet priešinsis pokyčiams. Bet ar tai tiesa ?

Pasižiūrėkite filmuką. Beje, visi norintys kviečiami sudalyvauti konkurse, kurio prizas 1000 USD

Įsigali graži tradicija, kad lietuviškų bestselerių autoriai nuolankiai dovanoja mums, šio tinklaraščio autoriams, savo bestselerines knygas.

Šiandien super maloniai nustebino išskirtinis žurnalistas-rašytojas Dailius Dargis (žr. nuotrauką). Pasirodo, jis yra ne tik rašytojas, bet ir ištikimas commonsense.lt skaitytojas. Pasikvietęs kavos, atitinkamai užrašė ir mums padovanotą knygą, kurią jau pasičiupo Nerius ir, matomai, perskaitys per ilgąjį savaitgalį.

Kiek sužinojau iš Dailiaus prie kavos – per pusantro mėnesio tautiečiai iššlavė pirmąjį 5.000 egz. tiražą, ir ta proga knygynai buvo papildyti antruoju tiražu. Pagal kažkokius-tai-ten pardavimų top’us, Dailius netgi lenkia Andrių Užkalnį, katras pakvietė į savo knygos pristatymą praeitą mėnesį (ir mes jam atsidėkojome pareklamuodami).

Žodžiu, smagu stebėt, kaip verkšlenantiems rašytojų sąjunginiams rateliams nepriklausantys jaunuoliai (Dailiui ~30, Andriui ~40) padaro gerus produktus, kurie būna perskaitomi per artimiausią savaitgalį. Važiuodami pagulinėti prie jūros šiomis dienomis, užsukite į akropolius-knygynus pagriebti “Tikrosios Daktarų istorijos”, nes suprantu, kad ne visiems sekasi gauti bestselerius už dyką

Gero savaitgalio su daktarais

Anksčiau mūsų reklamuotas išskirtinis butas pirkėjo neranda jau pusmetį. Pasirodo, ažiotažas dar negarantuoja efektyvaus pardavimo…

Ir štai vakar Dansu.lt savo “Facebook” puslapyje paskelbė vaizdelius, kaip originaliai žmonės Vilniuje pardavinėja savo butą. Ar šį kartą ažiotažas padės parduoti? Nepažįstu tų žmonių, bet paprašiau atsiųsti mums nuotraukų, idant pagelbėtume surasti pirkėją. (Tiesą sakant, nežinom, nei kiek kambarių, nei kiek kvadratų… galbūt tai išaiškės komentaruose.)

Štai kaip tasai butas reklamuojamas:

Kažkur "Coffee Inn'e"

Ant "Daiktų viešbučio"

"La Boheme"

"Mens Factory"

"Omnitel" kiemelis, kur žmonės rūko

Prie reklamos agentūros LOVE

Prie reklamos agentūros MILK

Prie baro "Rene"

Vokiečių gatvėje

O štai kaip atrodo patsai butas:

Linkiu, kad šie kūrybiški žmonės greičiau rastų tą žmogų/šeimą, kuriems tai bus jų vieta.

Praėjusią savaitę lankydamasis Rumunijoje susidūriau su keliais idomiais faktais.

Štai rumuniškas “Kraft’as” teigia, kad krizę pardavimuose pradėjo jausti tik šiemet. O Rumunijos Vyriausybė nusprendė biudžeto deficito problemą spręsti tik (bent jau kolkas) mažindama išmokas (t.y. pensijas ir viešojo sektoriaus atlyginimus), tačiau nebausdama dirbančiųjų – nedidinamas nei PVM’as, nei GPM’as, nei įmonių pelno mokestis. Beje, pensijos mažinamos visiems vienodai…

Bet įdomiausią dalyką sužinojau su vienu klientu aptarinėdamas jo pardavimų rezultatus. Ta kompanija pardavinėja programinę įrangą. Prieš keletą mėnesių kartu pertvarkėme jų pardavimo procesą, pakeitėme klientų segmentavimą, paruošėme naujus pasiūlymus, kurie orientuoti į kliento naudą, o ne programinės įrangos funkcionalumą. Ir kompanijos bendrasavininkė ėmėsi aktyvių pardavimo veiksmų. Per nepilnus 2 mėnesius buvo nemažai pardaviminių susitikimų, todėl buvo ką aptarti ir dėl ko pakoreguoti procesą.

Be keleto taktinių proceso korekcijų reikalaujančių įžvalgų, didžiausią nuostabą man sukėlė kai kurių verslininkų požiūris į “outsourcing’ą” (paslaugų pirkimą iš išorės).

Kadangi dabar krizė-sunkmetis, tai kompanijos mažina išlaidas ir siekia (ar bent jau mano siekiančios) efektyvumo didėjimo. Atrodytų, kas čia blogo? Tačiau kai kurios kompanijos nusprendė imtis drastiškų taupymo priemonių – visą pardavimo funkciją “outsource’inti”. Atrodytų, kas čia blogo? Juk iš fiksuotų veiklos išlaidų (OE) pardavimo kaštai tampa kintamais (TVC). Argi tai ne puiku?

Bet verslo tikslas nėra taupyti. Verslo tikslas yra uždirbti pinigus, o pinigai uždirbami parduodant. Todėl pardavimų funkcija yra (mano manymu) viena svarbiausių. Todėl ir nusprendžiau parašyti šį įrašą: ar mes norime, kad kažkas už mus pardavinėtų ?

Prisimenu nelabai seną projektą su vienu klientų – tai stambus (beveik 55% šalies rinkos) gamintojas. Jo rinka – mažmena, tačiau pats gamintojas su mažmeniniais taškais neužsiiminėja – juk ne lygis .

Visą jų produkciją platino 3 distributoriai. Atlikę pirminę analizę, iškart identifikavome riziką – jei bent vienas distributorius nuspręs parodyti charakterį, tuomet gamintojui skaudės. Žinoma, kad pradžioje mumis nepatikėjo – juk gamintojas buvo (ir yra) labai žinomų prekinių ženklų turėtojas. Gamintojo vadovai manė, kad tai yra jų jėga. Visgi tam, kad plataus vartojimo prekių gamintojas klestėtų, reikia patenkinti 2 sąlygas – reikia kad prekės būtų ant lentynų, ir kad prekes iš lentynų pirktų. Stiprus prekinis ženklas (i.e. brand‘as) užtikrina, kad prekes ims iš lentynų… jei jos bus tose lentynose . Štai čia ir atsiranda distributoriaus vertė ir jėga. Tas gamintojas visiškai nevaldė paskirstymo. Nežinia, kaip tas projektas būtų rutuliojęsis, bet praėjus mėnesiui po analizės pristatymo, vienas iš distributorių nusprendė tapti konkurencinio produkto importuotoju. Rezutate gamintojo pardavimai krito 25%.

Pertvarkydami to gamintojo platinimo sistemą, mes susidūrėme su dilema/klausimu: ar norime, kad mūsų distributoriai pardavinėtų? Ir pakankamai greit buvo nuspresta – ne, mes nenorime, kad distributoriai pardavinėtų. Gamintojas per nepilną pusmetį suformavo savo pardavimų komandą bei sukūrė 18 distributorių tinklą. Tačiau distributoriai buvo TIK transportininkai. Jie vykdė gamintojo nurodymus – kam kiek nuvežti, bei rinkdavo pinigus už produkciją. Beje, sprendimas nebuvo sudėtingas ir todėl, kad prie gamintojo vadovų komandos prisijungė išeivis iš “Coca-Colos”, šiek tiek pasidalinęs savo patirtimi.

Galbūt toks vadovas, kuris “outsource‘ina” pardavimų funkciją irgi turėtų būti iš-out-source‘intas (pakeistas)  ?

Neseniai vienas prietelius atsiuntė įdomią istoriją iš gyvenimo ir apie konsultantus. Atsiprašau, tačiau cituosiu originalo, o ne valstybine kalba.

Звоню поставщику, хочу заказать товара на круглую сумму. Прошу оператора соединить меня с отделом продаж. Минуту жду, две…

 — Извините, пожалуйста, я перепробовала весь отдел продаж, никто к телефону не подходит. Спросила у других операторов — мне сказали, что сейчас у отдела тренинг с консультантом по улучшению продаж. Не могли бы вы перезвонить через несколько часов?

— Что, все на тренинге?

— Да. Не будет же консультант проводить тренинг несколько раз.

Va kaip būna

Nors pirmas internetinių paskaitų (webinar’ų) blynas  ir buvo šiek tiek apsvilęs, tačiau norėdami tobulėti ir turimas teorines žinias apie internetinį marketingą paversti rezultatu arba entelechija, darome seminarus dar kartą. Šį kartą ir temų daugiau, ir kalbų.

Taigi, balandžio 7 dieną planuojami šie vebinarai:

10.00 – 11.30
ПРОДАЖИ: процесс или искусство…  
Registruotis

12.00 – 13.30
Throughput accounting: How to improve the profit performance of an organization?
Registruotis

14.00 – 15.30
Pardavimo proceso valdymas
Daugiau informacijos
Registruotis

16.00 – 17.30 
Išlaisvink savo pinigus – efektyvus atsargų valdymas
Daugiau informacijos
Registruotis

Man neretai tenka padėti įmonėms persitvarkyti pardavimo procesą. Viena iš dažnai sutinkamų bėdų pardavimo procese – per mažas potencialių klientų skaičius. (Potencialūs klientai – tai ne tie, kam galima parduoti, o tie,  kurie išreiškė bent kažkokį susidomėjimą įmonės pasiūlymu.) Ši bėda tapo itin aktuali prasidėjus krizei sunkmečiui. Nes, anot daugelio pardavėjų, labai mažai klientų skambina ir domisi įmonės prekėmis ir paslaugomis. Kaip spręsti šią bėdą ? Ogi imti patiems skambinti klientams.

Tačiau čia slypi iššūkis ir pavojus  – ką klientui pasakyti, kad jis susidomėtų, ir kaip jo „neužknisti“. Jeigu klientas pasakė, kad jam neįdomu, tuomet reikia kažkiek laiko jį palikti ramybėje.

Tačiau kaikurios įmonės (matyt) nusprendė pasirinkti „išlepinto vaiko“ strategiją – zirsti tol, kol mama neišsikentusi nupirks žaislą.

Šį įrašą parašyti paskatino “Tele2″. Per pastaruosius keletą mėnesių sulaukiau keleto (tiksliai nepasakysiu kiek, bet vienu tikrai per daug) skambučių iš “Tele2″ pardavimų vadybininkų. Kuomet skambino pirmą kartą, tikrai detaliai išklausiau, ką siūlo, nes domino ne pats pasiūlymas, bet naudojamos pardavimo technikos. Man atsisakius pasiūlymo, pokalbis pasibaigė. Tačiau jie ir toliau man skambinėja, nors pastaruosius 2 kartus nebuvau itin mandagus su skambinančiaisiais. Tai negi taip sunku į CRM sistemą įsivesti mano telefono numerį ir neskambinėt dažniau nei kartą į pusmetį?

Beje, “Tele2″ vardu skambinantieji yra ne vieninteliai, kurie daro tokias klaidas. Esu girdėjęs atvejų, kai prisistatydami esą iš tos pačios įmonės per dieną paskambina keletas pardavėjų siūlydami tą patį, arba siūlo pirkti produktą, kurį esi nusipirkęs.

Pernelyg energingas lindimas „į akis“ tik erzina klientą ir mažina tikimybę jam parduoti.

Šiandien Ūkio ministerija, sušaukusi spaudos konferenciją, pasidžiaugė rezultatais, kurių pasiekė ėmusi skaidrinti viešuosius pirkimus. Ūkio ministerijos tarpiniais rezultatais džiaugiuosi ir aš, manau, turėtų džiaugtis ir visi save padoriais laikantys verslininkai.

Jau įsigaliojusių ir veikinčių pataisų esmė, pasak ministerijos, – didinti skaidrumą, nes skelbiama detali informacija sumažina galimybę korupcijos apraiškoms. Tai, žinoma, labai nepatinka tiems rinkos dalyviams, kurie teturi vieną konkurencinį pranašumą – “ryšius su valdžia”. Taigi, kas būtų linkęs išvežti p. Kreivį ir jo komandą į mišką už skaidrinimo darbelius?

• Nomenklatūrininkų valdomų kontorėlių vadukai: visos perkančiosios organizacijos privalo skelbti, kokias prekes ir paslaugas ketina pirkti ateinančiais metais.
• Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas, sukišęs N milijonų į iki šiol dorai neveikiančią sistemą: Perkančiosios organizacijos (PO) įpareigojamos kasmet vykdyti ne mažiau kaip 50 proc. pirkimų (pagal vertę) elektroninėmis (CVPIS) priemonėmis – užtikrinamas viešumas ir pirkimo greitis.
• Ilgamečiai nepajudinami vieninteliai tiekėjai: Vyriausybei pavaldžios įstaigos įpareigojamos pirkti centralizuotai per CPO: sutrumpėja pirkimo procesas, automatiškai parenkamas pigiausias tiekėjas tipinėms prekėms (ryšys, kompiuteris, degalai, etc.), taupomi ištekliai ir mažėja pirkimo kaina.
• Komunalininkai-monopolininkai (pagrinde “Rubikonas”): komunalinio sektoriaus supaprastinti pirkimai turės būti skelbiami ir vykdomi laikantis viešųjų pirkimų procedūrų. Iki šiol jie buvo vykdomi tik pagal pačios organizacijos nusistatytas taisykles, dažniausiai apie juos nebuvo skelbiama.

Šiais laikais prasižengėlių į mišką nebeveža, todėl p. Kreivys gali miegoti ramiai. Tačiau pastaruoju metu neramūs jam tapo rytai – tikiuosi, tos neramybės sėja nėra susijusi su ministro darbeliais skaidrumo srityje. Tebūnie tai sutapimas.

Ar galima teigti, kad ūkio ministerija JAU išskaidrino viešuosius pirkimus, ir Premjeras, gaunasi, įvykdė savo viešą pažadą?

Pažiūrėkim į Ūkio ministerijos prezentacijoje pateikiamus “vaisius”:

• statybų kainos mažėjo 30–50 proc.
• telekomunikacijų iki 70 proc.
• skambučių Lietuvoje kainos 4-19 ct/min
• Sk. tarp organizacijos abonentų – 0 ct/min
• kompiuterinė įranga – 33,19 proc.
• raštinės ir darbo stalo reikmenys – 47,88 proc.
• lazeriniai spausdintuvai – 43,80 proc.
• originalių spausdintuvų kasetės – 5,75 proc.
• biuro popierius – 28,63 proc.
• degalai – nuolaida – 5-19 ct/l

Taigi efektas iš tiesų yra. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis sutaupymas džiugina tik tas įstaigas, kurios atnaujina sutartis tipinėms prekėms, t.y. skelbia naujus pirkimus. Tarkime, skambučių (fiksuotas ir mob. ryšys) naujos kainos yra taikomos tik toms biudžetinėms įstaigoms, kurios konkursus skelbia dabar. Tos, kurios šiemet arba apskritai pastaraisiais metais neskelbė naujų konkursų, moka daugiau. Kai kurios – net po 70 centų už minutę. Tai reiškia, kad valstybė didelio staigaus sutaupymo efekto iš ryšio ir kitų paslaugų neturės tol, kol neprasisuks ratas, kurio metu visos biudžetinės įstaigos paskelbia naujus pirkimus (sutartys sudaromos max. 3 metams). Tai nesumenkina Ūkio ministerijos pastangų, tiesiog atkreipiu dėmesį, kad “pirkti trečdaliu pigiau” ir mokėti pagal seną galiojančią sutartį yra du skirtingi dalykai.

Taigi kitas svarbus žingsnis, kurio neprotekcionistinis verslas tikisi iš Ūkio ministerijos – kad šie tipinių prekių/paslaugų pirkimai (per CPO) maksimaliai išpopuliarėtų. Nes dabar CPO naudojasi tik 237 perkančiosios organizacijos, kai jų ant Lietuvos, pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, yra apie 5.000…

O jei pridursime, kad Ūkio ministerijos rankos dar nepriėjo iki netipinių (IT sistemos, įvairi įranga, statybos, pan.) prekių pirkimo išskaidrinimo, kad savivaldybės ir jų įstaigos, įmonės yra praktiškai nekontroliuojamos  – gaunasi, Premjero pažadas dėl 3-4 mlrd. Lt bus neištesėtas dar ilgą laiką.

Šiandien spaudos konferencijoje nuskambėjo dar viena naujiena: po Naujų metų Viešųjų pirkimų direktoriaus poste nebeliks p. Vaičiulio. Sistema, kurią dabar turime, užaugo ir subujojo jam “kontroliuojant”. Taigi ministras pasakė, kad 2010 m. sausio 3 d. pasibaigus p. Vaičiulio kadencijai, jam nebus siūloma pasilikti. Garantuoju, kad šią žinią vežėjai-į-mišką supras kaip ženklą, kad laiko liko iki sausio. Kaži ar per likusį laiką p. Vaičiulis kibs į atlapus savo bičiuliams ir kontroliuos jų pirkimus, tad tik kvailiai nepasinaudos šia galimybe įsisavinti biudžeto lėšas ir įvykdyti metinius planus.

Beje, sistemos asas ir žinovas, įtariu, nesusiras darbo ir privačiose įmonėse – jo “work-around” žinios bus bevertės. Nes Ūkio ministerija žada, kad pasikeis žaidimo taisyklės (aš tuo labai norėčiau tikėti). Juk ne paslaptis, kad by default konkursai netipinėms prekėms/paslaugoms (IT sistemos, serveriai ir techninė įranga, transportas, statybos, remontas, kt.)  skelbiami tik tuomet, kai jau žinomas laimėtojas. Be abejo, pasitaiko išimčių. Taigi post-Vaičiulinė era gali atnešti Lietuvos rinkai labai didelių permainų: bus labai sunku tiems, kurie moka žaisti tik pagal senąsias taisykles, su patepimais ir pan. Ir, atitinkamai, turėtų atsigauti tie, kurie niekada neturėjo “ryšių”, o tik gerus produktus ir procesus.

Žinoma, su sąlyga, kad Ūkio ministerija nesustos arba nebus sustabdyta pusiaukelėje kelio pradžioje.