Common sense

Pamaniau pareklamuoti TOC mokymus, kuriuos kitą savaitę ves kolegos iš “TOC sprendimų” (apie tai – truputėlį vėliau arba iškart žr. teksto apačioj), ir ta proga pagooglinau.

Ir še tau, boba, devintinės: Apribojimų teorija aprašyta net pačioje Pipedijoje!

Straipsnis šviežias, parengtas eksperto Makštučio, byloja gandus ir kliedesius, ir šiaip jau linksmina beskaitančius.

Taigi, yra apribojimas. Ir visada, kai įmonė kažką daro, tai gerink negerinęs ką tik nori, bet kur tik yra apribojimas, tai ten viskas sukasi prastai. Todėl apribojimą reikia visada pašalinti.

Čia Pipedija beveik teisi. Tik štai jei bandysite apribojimą pašalinti, tai nežinau, kas gausis. Nereikėtų šalinti to, kas sistemai yra gyvybiškai svarbu. Jei žmogus neprimato, juk akių jam neišpjaunam.

Realybėje (firmose) paprastai su apribojimais reikalai vystosi štai šitaip:

Štai ekspertas Makštutis pipedinių kliedesių gamyboje yra apribojimas. Nes kliedesių generavimo sparta priklauso tik nuo paties Makštučio. Taigi norėdami prigeneruoti kuo daugiau kliedesių, turėtume maksimaliai išnaudoti Makštutį: pasodinti jį prie pipedijos ir neleisti nulipt nuo kompiuterio, nebent rimta bėda prispirtų. Nes visas laikas, kurį Makštutis praleidžia ne prie pipedijos, yra prarasti gandai ir kliedesiai.

Kitas žingsnis – visą sistemą subordinuoti Makštučiui. Tarkime, jei Makštutis verdasi kavą pats, vadinasi, tuo metu jis negeneruoja kliedesių, tad pipedijai būtų geriau, jei kavą Makštučiui virtų kitas pipedijos pusprotis Barškutis. Pastarasis nebūtų tokio aukšto rango gandonešis, gerokai prasčiau apmokamas. Be kavos, Barškutis galėtų rengti Makštučiui gandų suvestines, kad tasai negaištų laiko gandų paieškoms, o iškart keptų durnystes tiesiai į eterį.

Kai prie esamų HR išteklių būtų išspaustas maksimalus kvailysčių generavimo greitis, norint jį padidinti tektų praplėsti apribojimą. Paprasčiausiai tai daroma pastatant tokį patį įrengimą ar pasamdant papildomą žmogų tai rolei. Taigi pastatome dar vieną kompiuterį, pasamdome Makštučio brolį Makštutį Jr ir su sąlyga, kad Barškutis asistuoja abiems, sukuriame dvigubai daugiau durnysčių pipedijai per tą patį laiką!

Kai šitai atlikome, pipedijos pralaidumas tapo priklausomas ne nuo brolių Makštučių, bet nuo Barškučio parengtų zagatovkių. Laiku tai pastebėję, galime pradėti gilintis, kas trukdo Barškučiui suktis greičiau… Ir taip už varčios, ir vėl nuo pradžios.

Ir visi žino, kad apribojimas yra darbuotojai, nes visi darbai, kuriuos įmonės dirba, yra darbuotojų dirbami. Todėl visos problemos yra išties ne dėl blogos įrangos ir ne dėl ko nors, o dėl to, kad darbuotojai blogai dirba darbus.

Deja, pipedija klysta: didžiausias apribojimas firmose yra ne darbuotojai, bet vadovų dėmesys. Ir kai generaliniai direktoriai užsiima šūdeliavimu (tiesą sakant, šiuo požiūriu esmi retkarčiais nuodėmingas taipogi), tai tuomet darbuotojai dirba blogai, nes niekas dorai nežino, ką reiškia dirbti gerai. O jei gen. direktorius jaučia (ką reiškia geras darbas), tai dar nereiškia, kad jausmais valdoma įmonė turi perspektyvą. Taigi jei darbuotojai blogai dirba, tai dėl to visų pirma kalti vadovai, kad ir kaip nesmagu jiems tai girdėti.

Taip kad visa jums apribojimų teorija čia dabar jau išdėstyta, visais trimis punktais ją dabar užsirašykit sau kažkur ant kaktos:

Jei kažkas blogai, tai reikia darbuotoją atleisti, o jei reiks – į jo vietą priimti kitą, geresnį.

O kas bus, jei priimsi blogesnį? Diegiant įmonėse TOC, išskirtiniais atvejais atleidžiami tik veltėdžiai ar imitatoriai, kurie ištiesinus ir išskaidrinus procesus nebeturi kaip pasislėpti už kolegų nugarų, per susirinkimus paistyti tą patį per tą patį ir nerodyti jokių savo labai aiškios veiklos rezultatų.

Jei negalima darbuotojo atleisti, reiškia, kad jis per mažai dirba ir reikia priversti jį daugiau dirbti.

Ne visai taip. Daugiau, nereiškia, kad geriau. Paprastai įjungiame stabdžius ir pradedame riboti žmonių (ypač tų, kurie kai kuriuose procesuose tampa apribojimais) darbus, pavyzdžiui, nustatome, kiek atvirų užduočių gali būti pas programuotoją/adminą/projektų vadovą/t.t. Ir nė viena daugiau! Siekiame sumažinti šokinėjimą nuo užduoties prie užduoties ir atgal, sumažinti darbuotojų “prioritetų” bei rodiklių sąrašus ir t.t. Manote, kad žmonės lengvai atsisako savo darbų?.. Kur tau: dauguma galvoja, kad jei sumažinsi jam krūvį (prisigalvotų ir niekam nereikalingų darbų), tai kitas žingsnis bus atleidimas. Todėl dažnai tenka versti žmones ne dirbti daugiau, kaip kliedi pipedija, bet, priešingai, versti dirbti mažiau. Jau geriau sėdėti ir nieko nedirbti, nei daryti bereikalingus darbus, kurie vėliau sukelia problemų, atitraukia dėmesį kitose grandyse.

Jei darbuotojas jau dirba, kiek tik išgali, tai reikia sumažinti jam atlyginimą.

Šiuo pipedija patvirtino nusišnekėjimų šventovės vardą. Jeigu nesate direktoriaus meilužė (-is) ar koks pataikūnas, tai atlyginimas jums ženkliai gali didėti tik tuo atveju, jei jūsų darbas duoda daugiau naudos įmonei. Kai įmonė auga, plečiasi, priiminėjami nauji darbuotojai – senieji paprastai kyla aukštyn, atitinkamai su atsakomybe didėja ir jų atlyginimai. Jie didėja dar ir tais atvejais, kai tie patys žmonės dėl teisingai valdomų procesų pradeda dirbti dukart našiau. Taigi mažinti algas (o geriau – tiesiog atsisveikinti) reikėtų tiems darbuotojams, kurie vaidina daug dirbančius, o iš tiesų refrešina feisbukuose, nekenčia pirmadienių, laukia penktadienių, o likusias dienas keikia darbdavius.

O dabar, kai išsiaiškinom su pipedija, galim grįžti prie TOC mokymų, kuriuos žadėjau pareklamuoti.

Taigi “TOC sprendimų” specialistai, keletą metų praleidę su žilagalviais Nerium ir Audrium diegdami TOC Lietuvos beigi kitų post-sovietinių respublikų firmose, sugalvojo išbandyti save lektorių kailyje.

Ir ta proga parengė įvadinį TOC kursą, kurį skaitys 6 vakarus po darbo 2011 m. 11-22, 11-24, 11-29, 12-01, 12-06, 12-08 dienomis.

Dėmesio – šie žmonės (Eugenijus, Karolis ir Vilius) beveik neturi dėstytojavimo patirties (nes iki šiol dirbo TOC diegėjais), tai jiems pirmas kartas iš dulkėtų gamyklų išlindus į projektorių šviesą, todėl ir kaina atitinkama (499 Lt).

Bet ši kaina tik tiems, kurie neskaito commonsense.lt. Tinklaraščio skaitytojams kursų kaina -  – 350 Lt (registruojantis būtina nurodyti slaptažodį “Pirmas kartas”). Speciali kaina galioja užsiregistravusiems į kursus ir apmokėjusiems juos iki 2011-11-17 imtinai. Nuolaidos nesumuojamos.

Plačiau apie kurso programą galite sužinoti čia: http://www.toc.lt/lt/seminarai/ivadas-apribojimu-teorija

P.S. Makštutis iš pipedijos, jei tik atsilieps ir įrodys savo tapatybę, galės į kursus vykti mano sąskaita.

Share/Bookmark

Turbūt nesutiktume žmogaus, kuris ko nors nedaro pagal tam tikras taisykles. O sujungę taisykles į seką gauname procesą. Kaip rodo diskusijos prie paskutinio Neriaus įrašo,  visi mes esame procesų specialistai. Ir dėl šitos menkos priežasties yra labai sunku ką nors naujo ir įdomaus šia tema pasakyti. Nepaisant to, mane patraukę už liežuvio gavo pažadą, kad pasidalinsiu patirtimi konferencijoje.

Ilgai džiovinau smegenis, kol sumąsčiau, ką trumpai pristatysiu:

Lengva pradėti, bet sunku pasiekti rezultatus

Daugeliui teko susidurti su situacija, kai atrodo, jog procesų dokumentavimas yra būtent tai, ko trūko, kad dirbtume efektyviai. Projektas startuoja su dideliu entuziazmu, bet laikas eina, o fantastiškų rezultatų nėra. Tik daug prirašyto popieriaus, o niekas iš esmės nepasikeitė. Kaip galėjo atsitikti, kad nepasiekėm numatytų rezultatų? O gal paskubėjom pradėti procesų dokumentavimą? Ar tikrai turite sau atsakymus į šiuos klausimus:

Kada proceso dokumentavimas duos naudos, o ne papildomo darbo?

Kiek detaliai dokumentuoti procesą?

Ar dokumentuotas procesas yra “šventa karvė”?

Kaip darbo vietose našumo svyravimai nulemia galutinį rezultatą?

Kaip subalansuoti procesą?

Taigi apie kokią konferenciją kalbu? Daug nemąstydamas dalinuosiu organizatorių kvietimu.

***

Kviečiame Jus į kasmetinę konferenciją Verslo procesų valdymo praktika (VPVP 2011), kuri įvyks spalio 26 dieną Vilniuje, Crowne Plaza viešbučio konferencijų centre.

VPVP 2011 vizitinė kortelė – kruopščiai atrinkti, ne teoriniai, o praktiniai pranešimai apie verslo procesų valdymo taikymą Lietuvoje. Konferencijos programoje numatyta 10 pranešimų bei viena diskusijų sesija. Pranešimuose savo patirtį pristatys patyrę pranešėjai, atstovaujantis solidžias organizacijas.

Susipažinkite su detalia konferencijos programa ir pranešėjais svetainėje: http://www.vpvp.lt

***

Registracija vyksta čia: http://www.vpvp.lt/registracija

Share/Bookmark

VšĮ „Versli Lietuva“ organizuoja konferenciją „Konkurencingas verslas – šalies gerovės garantas“, kuri vyks š.m. spalio 5 d. „Holiday Inn“ Vilnius viešbutyje, Šeimyniškių g. 1, Vilniuje.

Kviečiame išgirsti naujausias mūsų šalies ekonomikos tendencijas, susipažinti su objektyviais konkurencingumo projekto rezultatais bei pasisemti idėjų, siekiant didinti savo įmonės konkurencingumą, pritaikant pasauliniu mastu pripažintas bei pirmaujančių kompanijų taikomas TOC ir LEAN metodikas.

Pranešimą tema Konkurencingas verslas pasitelkiant TOC ir LEAN skaitys John L. Thompson, tarptautinės TOC sertifikavimo organizacijos (TOCICO)  valdybos narys, Dr. Eliyahu M. Goldratt bendražygis bei sertifikuotas TOC praktikas.

John’o Thompson’o biografija pdf formatu.

Konferencijos pilna programa pdf formatu.

Dalyvavimas konferencijoje yra nemokamas, pranešimai bus skaitomi anglų ir lietuvių kalbomis, dalyviai galės naudotis sinchroninio vertimo įranga.

Apie savo dalyvavimą konferencijoje prašome pranešti iki š. m. spalio 3 d. VšĮ „Versli Lietuva“ projektų vadovei Rasai Narušaitytei, el. p. r.narusaityte@enterpriselithuania.com , atsiunčiant įmonės pavadinimą bei dalyvio kontaktinius duomenis.

Share/Bookmark

Dilemų ar konfliktų debeseliai – tai vienas iš pagrindinių ir dažniausiai naudojamų Apribojimų teorijos Mąstymo procesų įrankių. Galvazmogupuosia juos panaudojo įrašuose apie kontrabandinius degalus, apie rinkodarininkus bei spręsdamas, kaip parašyti interviu su Goldrattu. Šis įrankis naudojamas tiek ir vienas, tiek ir su kitais Mąstymo proceso įrankiais (pvz., Esamos realybės medžiu).

Nors pats įrankis nėra sudėtingas, tačiau dažnai pradedantieji, o neretai ir įgudę naudotojai susiduria su sunkumais suformuojant teisingą debesėlį. Tačiau dar sunkiau yra atrasti ir teisingai suformuluoti prielaidas, sąlygojančias konfliktinio debesėlio egzistavimą.

Todėl labai džiugu, kad pagaliau atsirado knyga apie debesėlius bei jų sprendimą. Ilgametė Apribojimų Teorijos ekspertė bei lektorė Jelena Fedurko parašė knygą “Behind the Cloud – Enhancing logical thinking“, kurioje ne tik sistematizavo esamas žinias, tačiau jas papildė reikšmingais atradimais.

Todėl su džiaugsmu noriu visus pakviesti sudalyvauti webseminare su knygos autore.

Webseminaras įvyks rugpjūčio 2 d. 15 val (Lietuvos laiku). Seminaras vyks rusų kalba.

REGISTRACIJA

Share/Bookmark

Kai kalbame apie motyvaciją, kiekvienas turi savo nuomonę. Ir ji dažniausiai nesutampa su aplinkinių, todėl tai puiki tema diskusijoms.

Tačiau kartą teko stebėti atvejį, kai diskusijos nebuvo. Klausant prof. Dr. J. Strikwerdo seminarą apie įmonių strategijas, kilo daug klausimų. Aišku, ne vien apie tai, kokios strategijos versle yra geriausios, bet ir kaip jas įgyvendinti. Ir kadangi auditorija buvo labai įvairi, tai ir klausimai skambėjo aktualūs.

Ir, be abejo, nuskambėjo klausimas apie darbuotojų motyvaciją. Atsakymas buvo trumpas: pradžiai procesus susitvarkykite, o paskui žaiskite socialinius žaidimus. Man pasirodė, kad tai teisingas atsakymas, bet tą akimirką negalėjau paaiškinti, kodėl. O tie, kuriems nebuvo aišku ar turėjo kitokią nuomonę, po tokio atsakymo nutilo. Bet teiginys be paaiškinimo nedaug ko vertas, todėl po truputį pradėjau rinkti medžiagą tam teiginiui paneigti arba patvirtinti.

Pirma, teko truputi pačiam suprasti, kad „motyvacija“ – tai toks platus terminas, kad net visą visatą uždengtų. Tad pradėjau siaurinti. Na, mane domina įmonės, todėl sportininkų motyvacijos nenagrinėsime. Toliau – įmonėje yra svarbu rezultatas ir tik pagal jį viskas matuojama. Į pastangas nekreipiama dėmesio. Ne, žodžiais tai mes deklaruojame, kad pastangos yra svarbu, bet veiksmais to nepatvirtiname. Nagrinėdamas darbuotoją pasirinkau tokį, kuris dirba raumenimis, o ne smegenimis. Taigi liko štai toks motyvacijos objektas: darbuotojas, dirbantis prie staklių ir atliekantis tik tris veiksmus. Įdeda detalę į stakles, paspaudžia mygtuką ir išima detalę. Darbo apmokymo trukmė – mažiau negu 10 min. Todel ir atlyginimas artimas minimui.

Taigi, kaip motyvuoti tokį darbuotoją?

Ir čia papuola senas Demingo eksperimentas, kuri galite pažiūrėti čia (arba www.youtube.com paieškos langelyje suvesktie „Red Bead Experiment“, rasite 6 filmukus). Siulau peržiūrėti, tikrai verta to laiko, ir atkreipti dėmesį, kokios motyvacijos buvo naudojamos. Panaudotos visos klasikinės motyvacijos – baudimas, apdovonojimas, premijos, blogiausiųjų išmetimas, geriausiujų vertimas dirbti dvigubai, ir visos pastangos pasibaigė šnipštu.

Kokios išmoktos pamokos?

1. Reikia tvarkyti sistemą, o ne darbuotojus. Norite pagerinti rezultatus, fokusuokitės ties sistemos pagerinimu.
2. Kokybę sukuria vadovai, kurie yra sistemos savininkai. Kokybė yra sistemos darbo rezultatas.
3. Nustatyti tikslai dažnai būna absurdiški. Kokį tikslą galimą pasiekti nustato sistema, o ne vadovai.
4. Apdovonojimai arba baudimai neturi reikšmingos įtakos rezultatams.
5. Tikslūs procesų aprašymai nėra kokybės garantas.
6. Gražus šūkiai nedidina darbuotojų efektyvumo.
7. Ir t.t. ir panašiai.

O dabar pereikime nuo teorijos prie praktikos.

Maždaug prieš dvejus metus kreipėsi verslo savininkas ir klausė patarimo, ką daryti. Jis išbandė visokias motyvacines sistemas, o našumo padidėjimas buvo lygus nuliui. Apmokėjimas tam momentui buvo vienetinis, t.y. darbuotojai gali užsidirbti tiek, kiek nori, bet kaip patys sakė, jie nenori. Todėl ir buvo taikytos visokios motyvacijos, kad tas noras atsirastų.

Kadangi nesu motyvacijų šalininkas, pasiūliau fiksuoti atlyginimą ir pradžiai susitvarkyti darbo vietas, kad darbuotojas jaustųsi darbo savininku, o ne auka. Taigi dvejus metus žingsnis po žingsnio buvo tvarkomasi. Rezultatas: tie patys darbuotojai pagamina du kartus daugiau per tą patį laiką. Beje, sako, kad dirbti tapo lengviau.

Tam momentui tapo aišku, kad individualus skatinimas neturi prasmės, o jos duoda mažos komandos, kurios gali atlikti visą darbą. Kai procesas stabilizavosi, savininkas vėl grižo prie vienetinio apmokėjimo, bet dabar buvo vertinamas komandos darbas. O rezultatas (išmatuojamas!!!) jau buvo gautas toks, kokio ir buvo tikėtasi: darbuotojai per 3 mėnesius padidino našumą dar 50% ir taip pat pasiūlė, kaip būtų galima gaminti produkciją dar greičiau.

Dažnai konsultantai, kurie specializuojasi tik soft ar hard dalykuose (čia ne apie kompiuterius kalbame: soft tai neišmatuojami ir su žmonių psichologija susiję dalykai, o hard – tai visos metodikos), stengiasi nematyti aiškių ryšių tarp soft ir hard dalykų. Dažnai hard dalykas pageriną soft, o soft paturbina hard. Tarkime, mūsų atveju, tik tada, kai buvo sutvarkytas visas gamybos procesas, ir darbininkas galėjo 100% valdyti rezultatą, tik tada motyvacija suveikė. Tik tada, kai suveikė motyvacija, darbuotojai pradėjo gaminti pagal TAKT.

Oi, profesorius buvo teisus, kad prieš pradėdami taikyti motyvacines sistemas, įsitikintume, ar darbuotojai neturi aukos sindromo. Jeigu jis yra, tai reikia pirmiausiai sutvarkyti darbuotojų darbo aplinką, o tik po to motyvuoti darbuotojus. O kai motyvuojame darbuotojus, turime pasiekti aiškiai išmatuojamą tikslą.

Share/Bookmark

Pastaruoju metu nemažai tinklaraštyje diskutavome apie informacines technologijas. Audrius ne tik skaičiavo, ar IT sistemos atsiperka, diskutavo apie IT sistemų vizualumą, bet kai kurias diskusijas netgi prilygino Šventajam karui. GZP irgi nepaliko IT temos nuošalėje nagrinėdamas debesijos reikšmę ir praktinį panaudojimą smulkiame versle. Aš ir pats ne kartą viešai esu pareiškęs, kad 90% investicijų į IT yra išmesti pinigai .

Visgi aš manau, kad  technologijų startuoliai (start-ups) – vienas iš ateities ekonomikos variklių. Tačiau geriausiu atveju vos 10% visų technologinių verslo idėjų tampa iš tikrųjų pelningos. Kitos numiršta ar vegetuoja taip ir nepasiekusios pelningumo taško. Kodėl taip nutinka, ir ko reikia, kad taip nenutiktų?

Kviečiu į diskusiją, kuri vyks balandžio 6 dieną 16:00 val. Hub Vilnius patalpose, 203 kab. ŠMTP, J.Galvydžio 5/Žygio 96.

Share/Bookmark

Viena iš pačių švenčiausių karvių, su kuria man tenka susidurti konsultuojant savo klientus, tai apskaitos ir rodiklių sistemos. Kodėl jos yra svarbios? Todėl, kad apskaitos ir rodiklių sistemos lemia žmonių ir organizacijų veiksmus. Daugelis turbūt girdėjo šią frazę: „Pasakyk man, kaip mane matuosi ir aš pasakysiu kaip elgsiuos“. Taip pat, daugelis turbūt yra girdėję žinomą Dr. E. Goldrato (verslo romano „Tikslas“ bei „Pasirinkimas“ autoriaus) frazę: „Išlaidų apskaita – didžiausias produktyvumo priešas!“.

Turbūt daugelis vadovų yra susidūrę su situacija, kuomet vidinis balsas skatino nepasikliauti finansiniais rodikliais. Ir ne todėl, kad kažkas juos falsifikavo, o todėl, kad tų rodiklių esmė neteisinga.

O finansininkai yra susidūrę su situacija, kuomet jiems nepavyko įrodyti vadovams, kad verta imtis „nuostolingo“ užsakymo, nors prekė ar paslauga atrodo nepelninga.

Kiekviena metodika yra paremta tam tikromis esminėmis prielaidomis, ir, nesuvokus metodikos šerdies, galima priskaldyti daug malkų. Apribojimų teorija seniai apibrėžė, ką reikia keisti valdymo apskaitoje ir rodiklių sistemoje. Kviečiu jus į websebinarą, kurio metu apie tai ir kalbėsime. O jei norite įsigilinti, kviečiu dalyvauti nuotoliniuose (internetiniuose) kursuose „Kaip priimti ir vertinti verslo sprendimus“.

Webseminaras „Kaip vertinti verslo sprendimus, arba kodėl klasikinė išlaidų sistema paseno?“

Kada: kovo 29 d. 14:00 val.

Apie ką:

Kiekybiniais matavimais paremti vertinimai formuoja įmonės elgseną. „Pasakykite, kaip mane matuosite, ir aš pasakysiu, kaip aš elgsiuos”. Finansinių tarnybų pateikiami vertinimai lemia įmonės veiklos rezultatus. Bet ar mes susimąstome, kaip mes formuojame vertinimus ir rodiklius šiandien? Neleiskite inercijai ir toliau griauti Jūsų verslo. Kaštų apskaita paremti matavimai yra žlugdantys. Atėjo laikas permąstyti nusistovėjusias „tiesas”, užkertančias daugeliui įmonių kelią link geresnių veiklos rezultatų. Šių kursų metu apžvelgsime klaidingus įmonės veiklos vertinimus, pateikiamus finansinių tarnybų bei iškraipytos informacijos sukeliamus padarinius.

REGISTRACIJA

Share/Bookmark

Penktadienį ryte, prieš išvažiuodamas į Ukmergę (turėjau dėstyti ten), prie rytinės arbatos perskaičiau įdomią VŽ redakcijos nuomonę apie tai, kaip vyriausybė nori uždrausti grynuosius:

Taigi, kokius pasiūlymus svarsto Vyriausybė? Fiziniams asmenims skolintis grynaisiais – uždrausti. Sandoriai, viršijantys maksimalią sumą (dydis dar nenustatytas), – neteisėti. Juridiniams asmenims teisę turėti kasą – riboti. Darbo vietoje turėti daugiau nei protingą sumą savų grynųjų pinigų pardavėjams, valstybės tarnautojams – uždrausti. Kasos aparatai visai mažmeninei prekybai, išskyrus namudines prekes, – privalomi. Algas mokėti tik per banką. Grynųjų tvarkymo įkainius, ypač didelėms sumoms, – didinti. Grynųjų priėmimo ir išdavimo sumas per dieną – riboti. Užduotis valstybei: bankomatų įrengimą nutolusiose vietovėse – dotuoti.

Komentaruose, kaip ir reikėjo tikėtis, didžioji dalis pasisakė prieš grynųjų draudimą, tačiau buvo ir kitokių komentarų. Štai skaitytojas redakcijos nuomonei pareiškė (kalba netaisyta):

Man tas jusu tylus agitavimas pries grynuju apribojima labai primena turgininku, tiksliau kontrabandistu, kova pries kasos aparatus. Ar ir cia pilna parsidavusiu zurnaliugu, kurie bijo “apsviesti” savo juodas pajamas?

Šiame draudime aš įžvelgiu pakankamai didelį pavojų, todėl norėjau šiek tiek detaliau apie tai pasvarstyti.

Bet prieš gilindamasis, noriu pareikšti, kad nepriklausomai nuo to, ką mano kai kurie nepatenkinti skaitytojai, aš tikrai neskatinu nemokėti mokesčių. Žinoma, mes ne kart esame pasisakę apie tai, kad mokesčių našta neturi būti per didelė ir neturi žlugdyti verslo. Tačiau kontrabanda ir nelegali prekyba yra blogai, nes iškreipia konkurenciją, nes sudaro ne vienodas sąlygas ir t.t. Tikiuosi, kad skaitytojai atkreipė dėmesį, kad kasos aparatų įvedimo turgaus prekeiviams atveju aš nepasisakiau prieš. Nes tikrai nemanau, kad (dotuojami) kasos labai didina verslui mokesčius. Žinoma, kasos aparatai nepalengvins administracinės naštos verslui, kuri anot Pasaulio ekonomikos forumo, viena didžiausių pasaulyje (esame 115 vietoje iš 139). O štai noras suvaryti visus į безнала (безналичный рассчет) yra viena didžiausių klaidų.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Mūsų įmonėje dėl veiklos specifikos (visi klientai – įmonės ir organizacijos) nėra kasos ir mes neturime pajamų grynais, todėl atlyginimų vokeliuose nemokame. Nenoriu teigti, kad esu šventesnis už Popiežių, ir nežinau, ar nepasinaudočiau galimybe, jei tokia būtų.  Tačiau dabar galimybės nėra, ir netenka spręsti šios dilemos. Bet aš labai mėgstu grynuosius. Ir visiškai suprantu tuos, kurie vos gavę algą į kortelę iškart ją išsigrynina. Prisipažinsiu, kad neturiu asmeninės kreditinės kortelės. Nors ne vienas bankas aktyviai man siūlė, tačiau atsisakiau. Turiu tik Visa Electron‘us. Kodėl esu toks kortelių nemylėtojas? Atsakymas labai paprastas: gryni pinigai man leidžia kontroliuoti savo išlaidas. Tikriausiai esate pastebėję keletą nuorodų šio blogo straipsniuose į Finansinio intelekto paskaitas. Kadangi dažnai tenka bendrauti su tų paskaitų autoriumi, tai keletą jo įdėjų taikau ir aš.

Aš džiaugiuosi, kad man pasisekė gauti Finansinio intelekto pamokas seniai. Tai padėjo man išsiveržti iš finansinių narkomanų (žmonės, kuriems būtina reguliari finansinė injekcija – atlyginimas) tarpo. Tą gali padaryti kiekvienas. Tiesiog reikia laikytis elementarių taisyklių. Pirma taisyklė – išmokti išleisti šiek tiek mažiau, nei gauni. O tam reikia planuoti ir kontroliuoti savo išlaidas. O dabar prisipažinkite sau, kas vedate savo pajamų-išlaidų suvestines? Ne verslo, o asmeninių pajamų. Aš prisipažinsiu, kad nevedu. Tačiau išlaidas kontroliuoju šiek tiek kitaip – nustatydamas išlaidų kiekį savaitei ir turėdamas nustatytą grynųjų pinigų kiekį savaitei. Labai sunku yra išleisti daugiau (grynų) pinigų nei turi. Tuo tarpu, mokant mokėjimo (ypač kreditine) kortele, labai lengvai galima pamesti ribą ir pakliūti į bankų spąstus (kreditinių kortelių skolas).

Skaitydamas įvairias verstines asmeninių finansų valdymo knygas (B.Schafer, R.Kiyosaki ar kitas) visuomet stebėjausi, kodėl vienas pirmųjų tose knygose pateikiamų patarimų – atsisakyk savo kreditinių kortelių. Kam jų atsisakyti? Bet per vieną vakarėlį teko bendrauti su vieno lietuviško švediško banko darbuotoju, kuris pakomentavo, kad jiems niekaip nepavyksta pasodinti lietuvių ant greitųjų kreditų kreditinių kortelių adatos. Nors kai kuriems bankams visai neblogai pavyko (pvz., EGO kortelė). Ir pagrindinė problema tame, kad lietuviai (vis dar) – grynųjų mylėtojai. Todėl labai svarbu žmones pripratinti atsiskaityti kortelėmis, o po to jau pakeisti debetines korteles į kreditines nebus taip sunku.

Kodėl kreditinė kortelė blogai?

Kodėl blogai yra skolintis vartojimui, galite pasiklausyti čia. Apie greitųjų kreditų pavojų rašyta ne kartą. O kredito kortelės – tie patys greitieji kreditai, tik gal su šiek tiek mažesnėmis palūkanomis. Pasirodo, nėra taip lengva atkasti tas palūkanas, tačiau pasigūglinęs su bingu radau, kad už kreditinį likutį palūkanos svyruoja nuo 12% iki 17%. Tačiau už pradelstą ar viršytą kreditą gali būti skaičiuojamos iki 30% palūkanos (SNORAS, SEB, NORDEA, DanskeBank). Nepamirškime, kad bankai skolinasi lėšas už EURIBOR’ą (1,48%) ar VILIBOR’ą (1,7%). Tikiuosi, maržą pasiskaičiuosite patys. Aš jau nekalbu apie visokius mokesčius (aptarnavimo, sąskaitos siuntimo, kortelės išdavimo, ir t.t.). Beje, norint paimti greitąjį kreditą, reikia imtis papildomų veiksmų (bent jau SMSą išsiųsti). O štai pasiimti kreditinės kortelės kreditą (padidinti skolą), nieko nereikia daryti, tik… sumokėti kredito kortele. Taigi, kreditinių kortelių (skolų) turėtojai, yra žąsinai žąsys, dedančios aukso kiaušinius bankams. Tik kad tų žąsinų ne pakankamai daug.

Beje, jūs galite paprieštarauti, kad mokėjimo kortelės neįtakoja išleidžiamų pinigų kiekio. REALLY?, kaip pasakytų Dr. E.Goldratt. Jei tai būtų tiesa, tuomet kam AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYME yra straipsnis 10.5, kuriame aiškiai pasakyta, kad draudžiama atsiskaityti banko (debeto, kredito) kortelėmis bei statyti bankomatus patalpose, kuriose organizuojami lošimai.

Tenka sutikti, kad šis anti-grynųjų vajus labai naudingas bankams. Ir ne tik dėl operacijų mokesčių, kurie pastaruoju metu tik augo.

Taigi, viskas labai paprasta: reikia uždrausti ar atpratinti naudoti grynuosius, tuomet bus paprasčiau įkalbėti vartotojus įsigyti „kredito limitą“ ir… paskatinti vartoti. O kad bankai moka žmones skatinti vartoti kreditan, tai, neabejoju, daugelis prisimenate iš 2006-2008 metų.

Žinoma, tikrai negaliu teigti, kad kas nors taip toli suplanavo. Netgi galima sakyti, kad mūsų (?) bankai ne tokie, jie socialiai atsakingi ir taip nesielgs. Tačiau tą patį penktadienį VŽ paskelbė informaciją apie brolių latvių konkurencijos tarnybos baudas bankams už neteisėtą susitarimą apmokestinant operacijas mokamosiomis kortelėmis ir naudojimąsi bankomatais. SURPRIZE!!!

Taip pat http://banku-naujienos.lt/ pateikia įdomios informacijos apie bankų sutartis (kurias ne kiekvienas pasirašantis skaito), taip pat ne vieną horror story apie apie bankų elgesį ekonominės krizės metu. Apie patarėjus naktiniam mokesčių supainiojimui reformai, kad tik nebūtų devalvuotas litas, irgi nekalbėsime.

Dabar pakalbėkime apie tai, kokią naudą duos grynųjų uždraudimas kovoje su šešėliu? Juk rimtos struktūros tikrai neoperuoja didelėmis grynųjų sumomis, o vienaip ar kitaip turi suderinę pinigų legalizavimo schemą. Gal tik kokie kelių policininkai, renkantys duoklę pakelėse, operuoja grynais. Tokie suvaržymai, kaip cigarečių leidžiamo atsivežti iš Baltarusijos ar Kaliningrado kiekio sumažinimas – kenčia eiliniai žmogeliai, o vagonai ir furos kaip važiavo taip važiuoja. O gal paprasčiausiai reiktų įvesti ne tik pajamų, bet ir išlaidų deklaravimą?

Kai pasižiūri, kad žmonės aktyviai stumiami į finansinės narkomanijos priklausomybės liūną, o iš mokyklų norima išstumti elementarių elgsenos su pinigais tiesų mokymą,  pradedi susimąstyti, kodėl taip daroma. Suprantu, kad valdžiai gerai, kuomet tauta yra finansiniai narkomanai, nes juos lengva papirkti – kokia nors papildoma išmoka, ar (minimalaus) atlyginimo padidinimu. Bet negi jie tą daro specialiai?

Kai tokiomis savo nuotaikomis pasidalinau su ukmergiškiais klausytojais, vienas jų pakomentavo štai taip:

Žinot, kas blogiausia visoje šioje situacijoje? O gi tai, kad visa tai daroma ne specialiai… Jie paprasčiausiai – TŪPI.

O aš vis galvoju, negi jie natūraliai tokie TŪPI ? Ar juos kažkur to moko?

Share/Bookmark

Ar pastebėjote, kad vis dažniau girdime kalbas apie apie darbuotojų trūkumą? Netgi vakar, ketvirtadienio, “Verslo žiniose” galima rasti skundų šia tema:

„Liūdnai juokauju, kad personalo paieškos ir atrankos bendroves reikia pervadinti tik į užsiimančias paieška, nes atsirinkti nėra iš ko. Kur tai matyta: šalyje 14% nedarbo lygis, o dirbti nėra kam“, – stebisi Andrius Francas, tarptautinėms kompanijoms personalo paieškos paslaugas teikiančios bendrovės „Strategic Staffing Solutions“ direktorius.

Taigi, analitikai vienu balsu kalba apie kilsiančius specialistų (t.y. gerų darbuotojų) atlyginimus.

Ir čia turime paradoksą: lietuviški darbdaviai skundžiasi prastais darbuotojais, kai tuo tarpu užsienio investuotojai, priešingai, lietuvius giria:

Dažnai patys niurzgame, kad mūsų specialistai neva blogi, be kompetencijos, bet, pavyzdžiui, „Barclays” ar „Western Union” vadovai yra sakę, jog į Lietuvą atėjo dėl darbuotojų žinių ir gebėjimų.

Tai kaip čia gaunasi, negi personalo atrankos firmos ir galvų medžiotojai užsieniečiams sumedžioja šaunuolius, o lietuvių verslininkams tyčia atrenka vėplas ir kerėplas?..

Kalbant Rašant rimtai, didžiosios įmonės ir korporacijos su brangstančių darbuotojų reiškiniu susitvarkys, tačiau smulkiam ir vidutiniam verslui (SVV) tai gali reikšti bankrotą.

Ką daryti SVV, kad jis ne tik išliktų brangstant energetikai, žaliavoms, bet ir darbuotojams, o dar sugebėtų pasinaudoti ekonominiu atsigavimu ir pasididintų pardavimus bei pelną? Atsakymo kryptį rasime, jei sugebėsime suprasti, kodėl daugeliui užsienio korporacijų mūsų darbuotojai geresni nei lietuviškiems darbdaviams. O gi todėl, kad užsieniečiai sugeba geriau panaudoti darbuotojus (nepainioti su išnaudoti). Kaip jiems tai pavyksta?

Apie procesizavimą ir geresnį darbuotojų panaudojimą/efektyvumą jau rašėme ne kartą. Didelės užsienio kompanijos yra susitvarkiusios savo procesus, ir jų darbuotojai daro mažiau mudos. Tačiau smulkus verslas irgi gali pasinaudoti tais pačiais principais.

Neseniai startavome tinklaraštį) rusų kalba, skirtą plačiau pažinti Rytų rinkas, kuriose dirbame, todėl turėjau progos peržiūrėti senus commonsense.lt įrašus. Netikėtai atradau, kad prieš daugiau kaip dvejus metus rašyti straipsniai vis dar aktualūs, lyg būtų parašyti vakar. Niekas nepasikeitė: smulkaus ir vidutinio verslo vadovai/savininkai vis dar suinvestuoja į įrengimus, pastatus, interjerą, o pataupo (ar pamiršta) padaryti paprasčiausius mokymus (išaiškinimus, kaip dirbti) darbuotojams.

Natūralu, kad darbuotojų įtaka verslui labai didelė. Tačiau SVV savininkai/vadovai gerų darbuotojų trūkumo problemą sprendžia ne visai teisingai. Jie yra savo srities (kuriai vadovauja) specialistai. Daugelis smulkiųjų verslininkų verslus pradėjo paskatinti “verslumo priepuolio” (apie verslumo priepuolį ir smulkaus verslo probolemas nemažai parašyta M. Gerber knygoje “Verslumo mitas“). Jiems patinka ir jie moka dirbti procese, t.y. daryti tą darbą. Tuo tarpu proceso statymas jiem atrodo neįdomus, sunkus bei tuščias laiko švaistymas. Bandymas sistemingai (t.y. ne mažiau nei 2 val. atsidėjus) pamąstyti apie savo verslą paprastai baigiasi tuo, kad po kelių minučių suskamba telefonas (nenumesi, juk skambina KLIENTAS), ir vadovas imasi spręsti kliento problemą ar pasiūlymą. Apie savo verslą pagalvos vėliau. Kitą kartą.

Rašėm, kad idealių procesų nebūna ir tobulėjimui ribų nėra. Bet labai svarbu, kad SVV vadovas/savininkas standartizuotų ir procesizuotų savo verslą, pasakytų “ne” laiko ėdikams, ir susifokusuotų į tai, kas svarbiausia – verslo statymą. Tik tokiu būdų gali suburti mąstančių robotukų armiją, kurie nustatytus procesus vykdys kaip robotukai, tačiau bus mąstantys ir dalyvaus procesų tobulinime.

Artimiausiu metu vyks mano seminarai – “Verslo pelningumo didinimo principai” - būtent apie tai.

Jeigu nuspręsite imtis esminių verslo pokyčių ir sistematizuoti savo smulkųjį verslą, tuomet kviečiu į programą “Nuo AMATO prie VERSLO“.

Seminarai mokami, todėl laukiu juose tų, kurie iš tiesų susiduria su minėtomis problemomis ir iš tiesų nori pagaliau jas išspręsti.

Beje, turbūt pastebėjote, kad SVV savininkai nuo TOP100 Lietuvos verslininkų šiek tiek skiriasi. Ne tik tuo, kad smulkieji nieko neprivatizavo, neprichvatizavo ir neturi ryšių valdžioje. Jie taip pat neturi pakankamos vadybinės (procesų organizavimo) patirties. Žmogus dažniausia daro tai, kas jam patinka, o ne tai, ką reiktų daryt. Todėl dauguma vadovų dirba procese dažniau kaip ištekliai, o ne virš proceso kaip proceso valdytojai. Mano kolega Heiti Pakk tai aprašė savo straipsnyje (rusų k.).

Žinoma, yra ir kitas būdas (bent jau Lietuvoj gan efektyvus) pastatyti verslą – eiti į politiką ar politikus. Tačiau šioj vietoj sveikas protas (win-win) baigiasi, ir aš apie tokio verslo statymą neturiu ką pasakyti

Share/Bookmark

Neseniai personalo atrankos ir konsultavimo kompanija “Search Group” savo tinklapyje paskelbė straipsnį apie darbuotojų pervargimą. Straipsnio esmė, o ypač ta dalis, kur dėstoma apie darbuotojų nuovargį, neturėtų nieko stebinti. Kad nuvarytus arklius reikia nušauti (nes jie niekam daugiau netinka), žinojo dar gilioje senovėje. Kad darboholizmas – tokia pati liga kaip alkoholizmas arba priklausomybė nuo cheminių medžiagų, senovėje gal ir nežinojo, bet šiuolaikiniam žmogui tai tikrai ne naujiena.

Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad (skirtingai nuo Lietuvai įprasto požiūrio) labiausiai pervargti rizikuoja smulkūs verslininkai, o ne “kapitalistų išnaudojami” darbininkai.

„Smulkūs verslininkai įmonėje dirba ir buhalteriais, ir krovėjais, ir vadybininkais. Jie visus darbus atlieka patys. Iš pradžių viskas gali būti labai gerai, tačiau jei žmogus neatostogaus, pirmieji simptomai vis tiek pasireikš po 2 ar 3 metų. Iš pradžių viskas idealu, bet po tam tikro laiko pradeda nesisekti – ar su tiekėju, ar su užsakovu. Taip nutinka, nes verslininkas iš nuovargio ką nors praleidžia“, – sako Ąžuolyno“ psichiatrijos klinikos gydytojas psichiatras Dainius Stasiūnas.

Anot specialisto, visi turi suprasti, kad nepakeičiamų nėra. „Todėl verslininko sėkmę parodo, ar po tiek sunkaus darbo atsirado nauja pamaina. Na, kad nors ragelį už jį pakeltų. Žmonės turi išmokti nedirbti savaitgaliais ir poilsio valandomis. Būna, kad tokie pacientai prašo pagalbos. Tačiau kada jiems skirti gydymą: ryte ar vakare? Jei jie patys nežino, kiek dirbs. Idealu, jei žmogus eina miegoti tuo pačiu metu“, – pasakoja D. Stasiūnas.

Tačiau kaip palikti (be priežiūros, nors trumpam) verslą, kuriame viskas laikosi ant smulkaus verslininko pečių? Bet ar tai verslas, ar visgi labiau amatas?

Senųjų ir Naujųjų metų sandūroje įprasta duoti sau daug pažadų apie tai, ką pakeisti savo gyvenime (mesti rūkyti, numesti svorio ar pan.). Tai kodėl pažadas negalėtų būti apie tai, kaip atsikratyti kitos priklausomybės – priklausomybės nuo darbo. Gal 2011 metai gali tapti tais metais, kuomet pertvarkysite savo amatą į verslą ir užtikrinsite jo klestėjimą bei atrasite daugiau laiko poilsiui, šeimai, draugams ir sau?

Aš žinau, ką reiškia turėti savo verslą, ir žinau, ką reiškia būti to verslo tarnu. Aš žinau tą jausmą, kai norėtum skirti laiką šeimai, draugams, hobiui ar paprasčiausiai nieko neveikimui, tačiau negali, nes… verslas nelaukia. Aš pats esu patyręs tą bejėgiškumo jausmą. Pats buvau pakliuvęs į tą užburtą ratą.

Išlipau, bet daugybė žmonių juose toliau sukasi: advokatai, dizaineriai, autoservisų, restoranų savininkai, parduotuvių savininkai, stomatologai, kirpėjai, smulkaus remonto-statybų specialistai, kepyklos, vežėjai, buhalterinių paslaugų įmonės, prekybos atstovai, smulkūs prekeiviai, įvairūs konsultantai, baldininkai, draudimo brokeriai, kelionių agentūros, apželdintojai, kompiuterininkai, programuotojai, tinklapių kūrėjai, vertėjai, siuvėjai, suvenyrų gamintojai ir prekeiviai, interneto parduotuvių savininkai, veterinarijos klinikos, kaimo turizmo sodybų savininkai, architektai, santechnikai, dailidės, tinkuotojai, šaltkalviai ir t.t.

Turbūt pusė Lietuvos gaunasi.

Šiais metais daugiau dėmesio skirsiu būtent darbui su tokiais smulkiais verslininkais-amatininkais. Ko gero, apie amato pavertimą verslu dažniau rašysime ir commonsense.lt .

Tačiau ne tik rašysime. Pernai išmėginome kelis webseminarus, pasiteisino, sulaukėme gerų atsiliepimų, tad bendravimui naudosime ir šį žanrą.

Pirmąjį metų webseminarą būtent ir noriu surengti tema: “Kaip amatą paversti verslu”. NEMOKAMAS webseminaras įvyks 2011 m. sausio 11 d. 19 val. per webseminarai.lt.

Dažnai labai užsiėmę smulkūs verslininkai neturi laiko skaityti tinklaraščius (laiko švaistymas!), todėl beveik neabejoju, kad ir apie šį webseminarą jie nesužinos. Nebent jūs apie tai pranešite. Jei tarp jūsų artimųjų yra tokių žmonių, kurie savo nedideliame versle dirba nepakeldami galvos, nusiųskite jiems šį mano pakvietimą:

Galbūt bendromis pastangomis mums pavyks padaryti tam tikrus pokyčius jų versle, kad ilgainiui jiems nebebus problematiška atrasti laiko su jumis išgerti alaus, ar nueiti į kiną, ar išvažiuoti atostogų ilgesniam nei savaitės laikotarpiui.

Share/Bookmark