Common sense

Kam neįdomu skaityti iki pabaigos, iš karto pasakysiu, kad pirmą savaitę prarastų 1000 EUR taip ir neatsilošiau. O savaitė buvo turininga.

Pirmiausia pabandžiau pasikaustyti teoriškai. Tiesą pasakius, kantrybės pritrūko viską perskaityti, o nuo didelio informacijos kiekio galvoje tik košė liko. Todėl pirmą dieną nusipirkau taip, kaip supratau. O tas supratimas man kainavo 900 EUR minuso.

Antrą dieną nusprendžiau, kad reikia mėginti dar moksliškiau ir, pasinaudodamas patarimais, bandžiau atsirinkti akcijas investicijoms. Deja, žaidimas riboją akcijų kiekį, kuriuo galima prekiauti, bet galų gale pasirinkau tai, ką leido. Ir neprašoviau

Pačią pirmą dieną uždirbau 3000 EUR. Ir tada pasielgiau kaip mėgėjas. Vietoj pelno užregistravimo nusprendžiau dar palaukti. Godumas nugalėjo. Ir vos spėjau išgelbėti likusius 900 EUR. Jeigu būčiau dar palaukęs, būčiau jau fiksavęs nuostolius. Jaučiausi, kaip pasivažinėjęs amerikietiškais kalniukais. Nors optimizmo ir netrūko. Pradedu gyvenimą iš naujo, t.y., nuo tos pačios pozicijos, lyg būčiau iš viso neinvestavęs. Deja, kitas mano sprendimas per kelias valandas padarė 600 EUR nuostolį. Jooo, ne veltui sako, kad žmogus gali nepaliaujamai žiūrėti į tris daiktus: tekantį vandenį, degančią ugnį ir akcijų kursus. Reikėjo padaryti pertrauką, nes skaičiai mirgėjo akyse. Taigi padariau savo paskutinį tos savaitės pirkinį, kuris man grąžino prarastus 600 EUR. Šį kartą pelną užfiksavau.

Taigi ko pramokau arba ką supratau. Norinti užsiimti day trading, reikia neprarasti proto ir turėti marias laiko. Ir visiškai nesvarbu, kiek knygučių perskaitei apie investavimo psichologiją. Kol pats ant savo kailio nepajusi, tol nieko nebus. Čia tas pats, kaip skaitant knygutes apie krepšinį tikėtis, kad jos pakeis treniruotes. Beje, jeigu neturi sugebėjimų, tai tikriausiai rezultatai bus labai vidutiniški. O laikas yra pagrindinis dalykas perkant ar parduodant, ir realiai turi nesitraukti nuo prekybos. Tiesa, amerikiečiai pietauja, ir tai gerai atsispindi prekybos rezultatuose. Bet mums, lietuviams, tai tik proga kokį procentą prisidėti prie bedarbio pašalpos.

Žaidime turint 35 minučių vėlavimą žvakės visiškai nepasiteisino. Realiam gyvenime jas statom prie velionio, šiuo atveju jos tinka ten pat. Todėl kažkiek įdomesni pasirodė tik EMA (50-200) ir BBands. EMA daugiausiai padėdavo suprasti apie trend pasikeitimą, o BBands galėtų pasakyti, kada būtų galimą įjungti Stop-Loss Order. Deja, taip ir nepavyko surasti žaidime šios galimybės. Gal būčiau gerokai mažiau praradęs.

Beje, mėgėjas nuo profesionalo skiriasi tik tuo, kad profesionalas visada turi geresnius negu vidurkis rezultatus. O mėgėjas gali kartais profesionalą nugalėti, bet gali ir viską prarasti. Todėl trečią savaite bandysiu pasinaudoti profesionalų patarimais. Kadangi profesionalai turi savo savitą žargoną, tai sunku bus jį suprasti. Nebent į tai pažiūrėsiu su humoru.

Beje, gal kas žinote internetinius išteklius, kur rinkos analitikai pateikia rekomendacijas prekybai akcijomis realiu laiku?

Share/Bookmark

Investavimas – tai kasdien linksniuojamas žodis. Svarbiausia teisingai suprasti, kad investuoti – tai pradžioje išleisti pinigus daiktui pirkti, o vėliau pardavus daiktą gauti daugiau negu išleidai. Todėl mokslas į mano investuojamų daiktų sąrašą neįtrauktas. Nes niekas nemoka už žinias, o moka tik už jų pritaikymą. O, va, pritaikymas jau yra taikytojo nuopelnas. Taip, kaip jis suprato tas žinias, taip ir taiko.

Kaip ten bebūtų, mano pirmasis bandymas investuoti įvyko prieš 10 metų. Nusipirkau pirmą rinkoje pasirodžiusį ir plačiai visuomenei prieinamą produktą – investicinį draudimą. Dabar jau suprantu, kad nei draudimo, nei investavimo negavau. Todėl, kai tik atsirado fondai, išbandžiau savo jėgas ten. Greitai įsitikinau, kad į bankų fondus investuoti – tai tas pats, kas atiduoti jiems pinigus ir melstis, kad bankai bus geri. Tarkime, SEB mėgdavo skelbti fondų rezultatus kas kelias savaites. Ir tai tik tuo atveju, jeigu rezultatai patikdavo. O “Finastos” geri rezultatai buvo susiję su galimybe turėti vidinės informacijos “Invaldos” grupės įmonėse. Toliau įsisavinant investavimo galimybes Lietuvoje buvo sudalyvauta Olympic Casino IPO, bei pasinaudota repo suteikiamomis galimybėmis. Bet niekaip rankos neprieidavo aktyviai sudalyvauti spekuliuojant akcijomis. Ir čia atsirado galimybė: kaip ja naudotis nepasakosiu, kam įdomu, taisykles pasiskaitys savarankiškai.

Tiesa, darbo krūvis neleidžia pilnai pasinaudoti galimybe pasimokyti, bet vis vien vakare nors valandą pasėdžiu ir paspekuliuoju JAV biržoje. O patirtis tokia, kad sugebėjau prarasti 1000 EUR.  Kadangi reikėjo nuo kažko pradėti, tai pirmą dieną pabandžiau pasinaudoti  „Magiškomis formulėmis“.  Per pirmą akcijomis prekiavimo valandą uždirbau 300 EUR. Ir tada nusprendžiau parduoti. Kai pardaviau, jau buvo likę tik 100 EUR. Truputį nustebau, bet nekreipiau dėmesio. Juk vis vien uždirbau. Toliau bandžiau pasinaudoti „Price % gainers“ . Va, tada ir sužinojau, kur dingo mano 200 EUR pirmą dieną. Visa laisvai prieinama informacija apie biržą vėluoja 20 minučių, o dar pavedimas vyksta 15 minučių. Ir gaunasi sumoje 35 minučių atsilikimas nuo realybės. O per tiek laiko akcijų kaina gali pasikeisti 2-3%. Panašu, kad nesigaus gaudyti “dugnų”.

Todėl kitą savaitę skirsiu išsiaiškinti, kaip veikia „žvakės“, o pakeliui jau pramokau naudotis Yahoo ir MSNMoney portfeliais akcijų pokyčiams sekti. O analizei radau kitą šaltinį. Bent jau dabar aišku, kad reikia investuoti į ten, kur supranti, todėl pabandysiu pasinagrinėti IT sektorių, nors jis ir nežada per mėnesį padvigubinti akcijų kainos. O būtent tiek reikia norint papulti į TOP dešimtuką. Nors mano tikslas yra neprarasti pinigų ir apsispręsti, ar norėsiu kada nors spekuliuoti akcijomis, pakeliui susipažinti su akcijų spekuliantų naudojamomis metodikomis realiame gyvenime.

Pažiūrėjus dalyvių sąrašus liūdna pasidaro. Pirmame šimtuke kol kas yra tik 3 lietuviai, o dauguma – estai. Tiesą pasakius, manęs tai nestebina, nes kaip nesutikau lietuvio, kuris nenusimano apie statybas, taip kol kas nesutikau esto, kuris nenusimanytų apie investavimą.

Share/Bookmark

Vasaros pradžioje rašiau apie mūsų kaimynų iš Krašto apsaugos ministerijos (KAM) keistus parkavimo įpročius. Turiu pripažinti, kad anąkart minėto automobilio vairuotoja pasitaisė – nebeparkuoja kur papuolė ir nebededa pasenusio pažymėjimo ant lango.

Tačiau šįkart automobilių stovėjimo aikštelėje pamačiau vaizdelį, kuris įkvėpė minėtą temą pratęsti.

Tiesą pasakius, gal būčiau ir nekreipęs dėmesio, tačiau mačiau, kaip keletas mikro autobusiukų turėjo laviruoti aplink vidury aikštės numestą priparkuotą automobilį.

Pamatęs tokį parkavimą, buvau beveik garantuotas, kad tai KAM’o darbuotojo automobilis. Ir ką jūs manote? Už priekinio lango palikta KAM’o darbuotojo vizitinė kortelė. Šį kartą paskelbsiu tik vairuotojo vardą:

Kaip manote, kada ministerijos darbuotojai išmoks parkuodami pagalvoti apie aplinkinius?

Share/Bookmark

Prie visų padėkų, kurios skambėjo šiandien per bronzinės komandos sutiktuves Vilniuje, reikėtų pridėti dar vieną. Tiesą sakant, turiu netgi neoficialų įgaliojimą tai paskelbti šiame tinklaraštyje.

Tokio rėmėjo, kaip Antanas Guoga, Lietuvos krepšinis dar neturėjo. Visada buvo ir bus tokių, kurie rems savo ar savo atstovaujamų kompanijų pinigais, per varžybas sėdės arenų VIP ložėse, o pergalės atveju nepraleis progos pasišildyti šlovės spinduliuose. Tai yra standartinis paketas, kurį kartu su logotipais ant marškinėlių ar TV ekranuose gautumėte ir jūs, jei rastumėte kelis šimtus tūkstančių tokiam reikalui.

O štai Antanas Turkijoj elgėsi labai nestandartiškai. Užuot patogiai įsitaisęs prabangioj ložėj, kurią jam garantuoja spec. FIBA pakabukas (badge -- angl.), ir oriai laukęs varžybų su atitinkama inteligentiška kompanija, Antanas eidavo padėti sirgaliams. Tik jo dėka paskutines trejas čempionato varžybas Lietuvos sirgaliams Stambule pavyko susiburti į vieną vietą, o ne būti išsklaidytiems po visą areną.

Po aštuntfinalio varžybų su Kinija, kai lietuvaičiai tiesiog atėjome ir okupavome visą tribūną už krepšio, žinojome, kad kitą dieną taip neišdegs. Taip ir nutiko: aplink okupuotiną tribūną turkai pastatė metalines tvoras ir įtaisė tuziną apsauginių, kurie neturinčius tos tribūnos bilietų siųsdavo paėjėti į viršų. Būtume staugę iš padangių, jei ne Antanas. Ketvirtfinalio rungtynėms su Argentina jis nupirko 20 prabangių papildomų bilietų į tą geidžiamą tribūną. Tų 20 bilietėlių pakako (dar keletą iškaulijom iš amerikiečių, kurių varžybos baigėsi prieš mūsiškes), kad į tribūną per porą valandų sugūžėtų apie porą šimtų tautiečių. Štai kur pavyzdinis apyvartumas Kai kurie sirgaliai lyg kontrabandininkai ar prekiautojai žmonėmis (o gal knygnešiai?..) darė tiek reisų, kol visi žali ir geltoni atsidūrė okupuotoje teritorijoje.

Tačiau pusfinalio rungtynėse su JAV ši taktika jau negalėjo suveikti. Pirma, amerikiečiai dideliais užpakaliais teisėtai užsėdo visą geidžiamą tribūną. Antra, net jei kelis bilietėlius ir būtume stebuklo būdu gavę, šimtų žaliai geltonų vis tiek į tribūną nesuvarytume, nes amerikiečiai pultų skųstis apsauginiams, kad užėmėm jų teisėtas vietas. Todėl teko ieškoti trečio varianto.

Ir jis buvo štai toks: Antanas vėlgi nupirko kažkiek bilietų į tribūną už krepšio, bet antrajame aukšte. Pirmajame, kaip žinia, išsidrėbę amerikonai (gaila, neturiu nuotraukos). Ir mikliai sugūžėjo mūsų visi trys milijonai į tą antrą aukštą. Tačiau okupuotoje tribūnoje daug vietų turi įsigiję turkai, kurie stebės savo varžybas, kai baigsis mūsiškės.

Ir štai lipa turkas į savo vietą, kurią jau užėmęs kažkuris žalias. Antanas stabdo tą turką ir sako, maždaug, “gal tu, žinai, ten neik. Mūsų šalis maža, žinai, tik trys milijonai, čia jie visi atvažiavo ir nori pabūt vienoj krūvoj. Gal tu eik kur nors į kitą vietą, žiūrėk, dar yra laisvų.” Tiesą sakant, nežinau, ką tiksliai Antanas ten turkams aiškindavo, bet visą jų srautą sėkmingai nukreipė į visas puses. Jei taip bandyčiau elgtis aš ar kas kitas, žalias ir išsipaišęs, iškart kiltų konfliktas. O štai kai srautus valdo veikėjas su “badge” (pakabuku), tai negi čia konfliktuosi. Lygiai taip Antanas plovė smegenis ir apsauginiams bei jų viršininkei (žr. nuotrauką), kuriai mokamas atlyginimas už tai, kad visi žiūrovai sėdėtų savo ir tik savo vietose.

Šita taktika suveikė ir per rungtynes dėl trečiosios vietos. Kadangi lošėm su serbais, o ne su šeimininkais, arenoje buvo tuščių vietų, į kurias Antanas nukreipinėjo žmones, turinčius bilietus mūsų okupuotoje tribūnoje. Tiesa, prieš rungtynes su Argentina Antanas savo stebuklingą FIBA pakabuką panaudojo spręsdamas dar kito pobūdžio klausimą. Arenoje tvarką prižiūrintiems turkams užkliuvo, kad mūsų būgnai tapo per dideli. Antanas pradėjo mojuoti savo pakabuku, prašyt, kad turkai parodytų oficialų reglamentą, kur nustatyti leistinų būgnų dydžiai ir t.t. ir pan. Žodžiu papudrino smegenis, užhipnotizavo FIBA pakabuku ir tuo istorija pasibaigė: būgnus girdėjot

Padėdavo jis būgnininkams ir tuomet, jei kildavo problemų įsinešti būgnus į areną. Nepaisant šios teisės atsikovojimo Izmire, vėliau Stambule karts nuo karto turkiškos apsaugininkų rankos vis imdavo niežtėti, o Antano pakabukas veikė kaip puikus balzamas.

Ir dar -- detalė: Antanas visas varžybas Stambule stebėjo stovėdamas ir šokinėdamas prie būgnų ir paprastų prasigėrusių pižonų:

Nors gal su VIP’ais, kuriuos už savo klientų pinigus atgabeno “Omnitel” ir SEB, jam būtų buvę naudingiau:

O čia toji neoficiali padėka, kurią esu įpareigotas perduoti. Filmuota paskutinę čempionato dieną:

P.S. Ar žinote, iš kur krepšininkai apdovanojimų ceremonijai gavo 13 vėliavų? Ne, ne Antanas parūpino. Mes, sirgaliai, paskolinom! Maniškė trispalvė, kurią nusikabinau nuo stiebo išvykdamas iš namų, atiteko Martynui Pociui Pažįstu, nes labiausiai išblukusi, bo pergyveno ir šalčius, ir vėtras, ir kaitrą. Ir bronziniame Madride spėjo pabuvoti. Sorry, Martynai, kad nespėjau išskalbti -- negalvojau, kad taip toli eisit federacija nepasirūpins tokiu būtinu rekvizitu

Share/Bookmark

Dažnai iš įvairaus lygio vadovų (tiek versle, tiek viešajame sektoriuje, tiek ir politikoje) tenka išgirsti tvirtinimą, kad dauguma žmonių (darbuotojų, piliečių) yra “stabdžiai”, t.y. visuomet priešinsis pokyčiams. Bet ar tai tiesa ?

Pasižiūrėkite filmuką. Beje, visi norintys kviečiami sudalyvauti konkurse, kurio prizas 1000 USD

Share/Bookmark

Dažnai tenka girdėti, kad norint išspręsti vieną ar kitą idėją būtinai reikalingas lyderis. Ir pagrindinis balsas eina iš Amerikos. Kažkaip europiečiai tik palinksi galvom, ir toliau užsiima savo darbais. Kažkoks disbalansas yra tarp Amerikos ir Europos supratimo, kas yra lyderis.

Be abejo, lyderis gali pasireikšti tik esant šioms sąlygoms:

• lyderis turi įgūdžių,
• aplinka pasiruošusi priimti naują lyderį,
• yra idėja, kuri patinka pasekėjams.

Dauguma atvejų mes turime vieną iš trijų. Gal todėl lyderiai nieko nepasiekia. Bet tie, kurie pasiekia, tikrai sužiba. Galim pripažinti, kad marketingas Amerikoje dirba geriau negu Europoje. Bet yra dar vienas aspektas, kuris neminimas, kai lyginami Europos ir Amerikos lyderiai. Amerikoje tiek daug taisyklių, kad praktiškai bet ką darydamas vis tiek pažeisi kurią nors taisyklę. Ir iš karto atsidursi teisme. Todėl pagal amerikietišką supratim lyderis yra tas, kuris sugeba surasti sprendimą, kaip „išlįsti per adatos skylutę“.

Europoje tokios pačios problemos sprendžiamos daug paprasčiau. Tiesiog kreipiamasi pagalbos į vietinius politikus ir jie pramuša skylę, pro kurią pralįs tie, kam reikia. Todėl Europoje visas lyderiavimas susiveda į lobizmą, arba tiksliau – reikalingų žmonių pažinojimą. Toli nevaikštant galima pasiskaityti  „reikalingo žmogaus“ CV.

Bet nežiūrint visu niuansų, vis vien įdomu, o kokiais gi principais remiasi lyderiai. Ir kaip nekeista, jie mėgsta užduoti klausimus, nes klausimuose yra ateitis, o atsakymuose yra praeitis.

4. Ar aš esu patenkintas pasiektais rezultatais? Jeigu atsakymas neigiamas, pereinam prie trečio klausimo.
3. Ar aš vis dar augu? Aišku, kad jaunystėje augi į viršų, o vėliau – į plotį. Bet turbūt ne tokius atsakymus reiktų sau pateikti.
2. Ar mano santykiai su aplinkiniais vystosi? Dažniausiai santykiai numiršta savaimine mirtimi. Tai pats sunkiausias klausimas šeimos nariams.
1. Ar aš imuosi iniciatyvos veikti? Komentaras prie šio klausimo nėra malonus. Pralaimėtojai turi pasiaiškinimus, o laimėtojai – veiksmų planą.

Kuo mane patraukė šie klausimai? Jie pakankamai universalūs visiems gyvenimo atvejams, ir pakankamai aiškiai nurodantys, kaip elgtis. Tai labai primena „5 kodėl?“ metodiką, tik išverstą į žmonių kalbą. Iš tikro ir šie klausimai nieko nepadėtų, jeigu prie jų nepateiktų rekomendacijų atsakymams:

1. Visada turėkite svajones, dėl kurių būtų verta gyventi. Didelės svajonės – maži žingsniai.
2. Suraskite harmoniją (ne balansą) tarp darbo, šeimos ir draugų.
3. Jauskite malonumą kiekviename atliktame darbe.

Natūralus klausimas yra, o kada mes jaučiame malonumą? Na, kai truputį chemiškai pastimuliuojam savo smegenis. Nors taip ilgai netempsi, todėl reikia pažiūrėti į kitus nurodymus:

1. Atlieki darbus profesionaliai ir visada pateiki gerus rezultatus laiku.
2. Darai darbus, kurie patinka, ir kuriuos gali gerai atlikti.
3. Viskas, ką darai, neprieštarauja tavo vertybėms ir kultūrai. Tik čia reikia neužmiršti, kad pasaulis keičiasi ir dogmų laikymasis yra tiesus kelias į istorijos kapines. Todėl viena iš vertybių turi būti pastovus tobulėjimas. Ir tai jau panašu į 3 lyderystės klausimą.

Viskas šiame pasaulyje sukasi ratu, visi su viskuo turi ryšį, tik tą ryšį skirtingai verbalizuojame, nors greičiausiai vienodai suprantame. Kas yra lyderis, jau galime apibrėžti: tai žmogus, kuris daro veiksmus su malonumu, ir pasekėjai prisijungia prie šio malonumo. Bet kas yra toji lyderystė, aš vis dar neradau atsakymo.

Share/Bookmark

Penktadienio rytas buvo pakankamai geras, švietė saulė, šilta. Ir netgi neskaudėjo galvos, nors vakar su pavėlavimu atšventėme vieno draugo gimtadienį. Net iki darbo nusprendžiau nueiti pėsčiomis (nes automobilis nakvojo prie ofiso). Vienžo – VASARA…

Žalios arbatos puodelis, ir e-spauda… Ir ką gi aš ten pamačiau ?

Žiniasklaida: svarstoma didinti PVM, GPM, o būstus apmokestinti 0,1% mokesčiu

Vienas žymiausių XX amžiaus protų A. Einšteinas yra pasakęs: “Insanity: doing the same thing over and over again and expecting different results.” Beprotystė: daryti vis tą patį ir tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų.

Kodėl mokesčių pakėlimas nepadidins pajamų į biudžetą? Ta proga prisiminiau prieš savaitę Facebook’e idėtą istoriją-statusą (kalba netaisyta).

Esame du broliai: Adomas ir Petras. Prieš kelerius metus aš, Adomas, pradėjau savo nedidelį verslą. Petro nepriėmiau, nes geria ir pritingi.

Nors realiai dirbau vienas, jau pirmą mėnesį įsitikinau, kad iš tikro turiu antrąjį verslo dalininką – valstybę, atstovaujamą per VMI.

Antrasis partneris (valstybė-VMI) į mano verslą neinvestavo nė cento, tačiau nuo pirmos verslo dienos nuolat reikalauja savo dalies pačių įvairiausių mokesčių pavidalu. Sudėjus visus mokesčius antrojo dalininko (Valstybės-VMI) pajamos viršija 50% visų gaunamų mano įmonės įplaukų. Negana to, antrasis dalininkas dalies mokesčių reikalauja avansu, man dar nė negavus pajamų.

Ir tai dar ne viskas – antrasis dalininkas (valstybė-VMI) nuolat žlugdo verslą įvairiais įstatymų kaitaliojimais, suvaržymais, sunkiai suvokiamais reikalavimais, taip pat trukdo darbą nuolat atsiųsdama armiją pačių įvairiausius tikrintojų, inspektorių bei kontrolierių, lupančių dar vieną mokestį baudų pavidalu.

Krizės metu sumenkus apyvartoms, kantrybę perpildė antrojo dalininko (valstybės-VMI) vienašališkas ultimatyvus reikalavimas padidinti jo pajamų dalį (mokesčius).

Matydamas, kad mano verslas žlunga, oficialiai pareiškiu, jog neturiu kitos išeities, o tik ATLEISTI ANTRĄJĮ DALININKĄ (valstybę-VMI) iš savo verslo.

Todėl nuo šio pareiškimo dienos prašau VMI iš manęs mokesčių nebereikalauti, manęs nebeieškoti, laikyti lyg dingusiu be žinios. Dėl išeitinės kompensacijos antrajam dalininkui siūlau kreiptis į Garantinį fondą, kuriam irgi mokėjau privalomą mokestį.

Atleidęs valstybę (VMI) iš savo verslo, netektį biudžetui siūlau kompensuoti Valstybės-VMI verslo santykiais su mano broliu Petru, kurį jau atvežiau registruotis į Darbo biržą.

Iki šios dienos Petras vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, neprašė jokių pašalpų, tačiau 2010 m. pavasarį valstybė-VMI pareikalavo ir Petrą užmokėti 864Lt (72 Lt/mėn.) PSD mokestį nuo pat 2009.01.01, nors jokio verslo su Petru nevykdė ir jokių paslaugų jam neteikė, negydė, kompensuojamų vaistų neskyrė.

Kiek žinau, Petras pinigų mokesčiams neturi, tačiau džiaugsmingai priėmė pasiūlymą nuo šiol būti oficialiai registruotu Valstybės-VMI partneriu, būti socialiai apdraustas valstybės lėšomis ir naudotis nemokamomis medicinos paslaugomis, pretenduoti į visas priklausančias bedarbio, socialines lengvatas bei pašalpas.

A. P.,
buvęs legalus verslininkas

Manau, kad tokių ‘buvusių legalių’ atsiras ir daugiau. Dalis mokesčių mokėtojų emigruos. Vėl nebesurinks mokesčių, SODROS ir t. t. Vėl kels mokesčius ? Juk jau vieną kėlė… Nesurinko… Kėlė dar kartą (PVM)… Vėl nesurenka… Tai kur gi ta pabaiga ?

Oskaras Vaildas yra pasakęs: “Whenever a man does a thoroughly stupid thing, it is always from the noblest motives”. Reiktų manyti, kad mokesčių kėlimas daromas ‘vardan tos Lietuvos’, bet ar mums nuo to lengviau?

Beje, tenka pastebėti, kad ir mes po truputį mąstome apie savo verslo emigraciją – juk emigruojant klientams, tenks ir mums emigruoti paskui juos…

Bet vistiek, kol dar mokesčiai nepakelti ir oras geras – džiaukimės, juk VASARA.

P.S. Dar vienas pavyzdys iš šiandienos puslapių: http://vz.lt/2/straipsnis/2010/06/11/Legali_alkoholio_ir_tabako_prekyba_smuko

Share/Bookmark

Buvo laikai, kai natūriniai mainai buvo natūralu. Vėliau buvo pasirinktas auksas, kaip patogesnis tarpininkas atlikti natūrinius mainus. Ir atrodė, kas turi daug aukso, gali nusipirkti viską, bet kilus karui svarbu buvo, kiek kas turi bronzos. Ir toli gražu ne visada šalis, turinti bronzos, ją keisdavo į auksą.

Tobulėjant pasauliui, bronzą pakeitė geležis. Kitas jėgos pasikeitimas įvyko industrializacijos laikotarpiu. Jau tada tapo aišku, kad svarbu ne geležis, o energija, kuri reikalinga staklėms varyti – kitaip sakant, anglis. Anglį žaibiškai pakeitė nafta. Dar dabar nafta vadinama juoduoju auksu.  Ir realiai dabar turtinga šalis yra ta, kuri turi naftos, o ne aukso. Nes nafta yra ekonomikos vitaminai ir energija.

Būtent dėl šitos priežasties mes matome dvigubą demokratiją. Viena skirta šalims, turtingoms naftos telkiniais, o kita demokratija skirta likučiams. Kadangi Lietuva nepasižymi naftos telkiniais, tai ir esame prie tų, kurie liko. Bet pabandykime pažiūrėti giliau. Ar tikrai nafta – tai tas, kas varo ekonomiką. Jau dabar aišku, kad kompiuterių daroma įtaka ekonomikai didesnė negu automobilio. T.y. jau dabar aišku, kad naftą pakeis elektra. Todėl šalis, turinti elektros išteklius, turi šansą tapti turtinga.

Tarkim, mano prielaida teisinga, ir tada paskutinių dešimties metų įvykiai susiję su elektros tvarkymu Lietuvoje tampa paaiškinami. Eurobiurokratai gerai supranta, kas atsitiktų jų sustyguotoje sistemoje, jeigu atsirastų stiprus žaidėjas elektros rinkoje. Jis galėtų nusikabinti pačius skaniausius investuotojus. Tereiktų reguliuoti elektros kainą.

Kol Lietuva turėjo pigios elektros, niekas ir jokių elektros tiltų netiesė. Nei į Lenkiją, nei į Švediją. Ir stojant į Europos sąjungą, privertė atsisakyti pagrindinio ekonominio pranašumo. Kadangi neturėjome patirties žaidžiant pasaulio valdymo žaidimus, tai už milijardą eurų parsidavėm. Nors dabar tampa aišku, kad parduodant elektrą Europai galima uždirbti gerokai daugiau ir kasmet. Dėl tų pačių priežasčių eurobiurokratai neleido pratęsti atominės elektrinės veiklos. Ir dabar supranti, kad VP10 elektros jėgą suprato gerokai anksčiau negu mūsų valstybės vadovai. Todėl irgi bandė įsėsti į traukinį. Tik nuvertino vieną faktą. Kad tai ilgas procesas, ir kai eurobiurokratai supras kuo tai kvepia, greitai suras būdų, kaip viską gražiai numarinti. Dar mes primokėsime, kad nieko nesigautų.

Dabar galime tik kurti sąmokslo teorijas, kodėl negalime turėti pigesnės elektros. Bet faktas, kaip blynas: importuota elektra bus brangesnė ir bus surenkama daugiau mokesčių. O tai reiškia, kad eilinis pilietis bus dar labiau nuskurdintas. Aišku, tai dar nepaskutinis paslėptas mokesčių kėlimas, nors sako, kad jau nėra ko atimti.

Klausimas, ką galimą nuimti nuo nuogos moters. Atsakymas – nuogą vyrą? Iš čia kyla du klausimai: vaikštome dar apsirengę, taigi ar dar galima kelti mokesčius ir ką galima nuimti nuo nuogo vyro?

Share/Bookmark

Ar trys plaukas yra daug? Jei ant galvos – tai labai mažai, bet jei sriuboje… Viskas yra reliatyvu.

Praėjusią savaitę teko lankytis Ukrainoje. Kolegos pakvietė susitikti su Černigovo verslininkais ir jiems pristatyti Apribojimų teorijos bei lanksčios gamybos (TOC-LEAN) principus bei šių metodikų panaudojimą įmonės pelningumo didinimui. Dalis vietos verslininkų reagavo kaip įprasta ir Lietuvoje – mes kitokie, pas mus specifika, tai nesuveiks Ukrainoje ir pan. Dalis ryžosi susipažinti detaliau ir paskirti laiko susitikimams, kurių metu konkrečiai aptarti, kaip tas metodikas galima būtų pritaikyti jų įmonėse. Tačiau šis įrašas ne apie tai.

Po tų susitikimų pajutau pasididžiavimą dalimi Lietuvos verslininkų. Kodėl? Kaip bebūtų keista, Lietuvos verslininkai turi mažiau provincijos sindromo. Kaip tai? Daugelis Černigovo verslininkų pabrėžė, koks užkampis yra Černigovas, kokia ten maža rinka, ir kad jie nieko negali padaryti, todėl tenka vegetuoti. Ar tikrai Černigovas kaimas ar užkampis? Pačiame Černigove gyvena apie 300 tūkst gyventojų (beveik kaip Kaune). Iki Kijevo, kuriame gyvena 5-7 mln. gyventojų, mažiau nei 200 km. Bet jie vistiek jaučiasi užkampiu ir nemato galimybės didinti pardavimus.

Tuo tarpu nemažai Lietuvos įmonių iš mažų miestelių (pvz. „Baldai Jums“ iš Jonavos, „Vičiūnai“ iš Plungės, „Nematekas“ iš Dovainonių ir daug-daug kitų) nesijaučia užkampiu ir kuo sėkmingiausiai eksportuoja tiek į Rytus, tiek į Vakarus. Nes jie neišlepinti vietinės rinkos dydžio.

Tikiuosi, kad mes galime dvasia užsikrės ir daugiau Lietuvos verslininkų

Share/Bookmark