Common sense

Praėjusią savaitę į mūsų commonsense.lt puslapį veidaknygėje įkeltas šitas paveikslėlis sulaukė rekordinio (50+) ‘like’ kiekio. Kai kurie komentatoriai siūlė netgi savo darboviečių logotipus uždėti. Ir nors mėlynoji schema daugeliui atrodo labiau norima, tačiau raudonoji -- iš realybės.  Šia tema daug rašėme ne tik mes, bet ir Rokiškis, tačiau, manau, verta pasikartoti.

Kodėl taip dažnai gyvename gaisrų aplinkoje? Kodėl nepaisant visų nepasitenkinimų mes nelabai ką pakeičiame? Dr. Goldrattas yra sakęs, kad pagrindinė žmonių bėda slypi tame, kad jie neišnaudoja didžiausios gamtos dovanos -- sugebėjimo mąstyti logiškai, įžvelgiant priežasties-pasekmės logiką. Dėl to užuot nustatę kertinę simptomų (gaisrų)  priežastį, žmonės kovoja tik su pasekmėmis. O tų pasėkmių daug, tokiu būdų tenka kariauti keletą karų, t.y. užsiimti daugia-užduotiškumu (multi-tasking). Kur nėra susifokusavimo, nėra ir progreso.

Kadaise sukėliau didelę diskusiją bangą, parašęs apie būtinumą nesiblaškyti. Fizikoje yra žinoma fokusavimo jėga -- Alexander Graham Bell yra pasakęs “The sun’s rays do not burn until brought to a focus”. Vieną penktadienį įdėjau vaizdinę fokusavimo iliustraciją. Tačiau visuomet atsiranda vienoks ar kitoks Skaitytojas, kuris nuoširdžiai gins būtinybę gyventi po senovei. Ir tam gali būti įvarios priežastys. Kad ir baimė tapti nereikalingu, arba nusivylimas (nesėkmingais) bandymais pakeisti situaciją. Dr. Goldrattas knygoje “Pasirinkimas” pateikia pavyzdį, kaip didelė pasaulinė kompanija buvo susitaikiusi su esama situacija ir neįžvelgė didelių pelno galimybių.

Vienaip ar kitaip, vadovai ir jų dėmesys įmonių problemoms yra esminis apribojimas.  Ir jei vadovai (bei darbuotojai) nesusifokusuos, tai ir turėsime raudonąją veiklos schemą.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs John Thompson kalbėdamas apie įmonių konkurencingumą pabrėžė dėmesio ir pastangų fokusavimo svarbą. Kurso dalyviams nesifokusavimo įtaką veiklos rezultatams jis iliustravo paprastu žaidimu, kurį pamėginti galite ir patys.

Visgi, kol mes patys nepripažinsime, kad egzistuojanti situacija yra MŪSŲ PAČIŲ elgsenos pasekmė, ir ieškosime pasiteisinimų (“mes kitokie!”),  kol nesiimsime keitimo, tai ir toliau gyvensime taip, kaip gyvename raudonoje schemoje.

Share/Bookmark

Apie būtinumą suprasti priežasties-pasekmės logiką prieš imantis veiksmų rašėme ne kartą ir ne du. Net nemėginsiu visus juos čia išvardinti. Tiesiog paminėsiu keletą jų:

Šlapiai skudurinė Raimondo Kuodžio logika
Smulkusis verslas
Vienos tiesos sugrįžimas #2
Šventos karvės valdo
Darbuotojų problemos įtaka verslui

ir dar daug kitų. Tačiau matyt kartojame per mažai, nes toks mąstymas vis dar nėra įprastas. Ir nieko keisto, nes mūsų NIEKUR nemoko mąstyti. Tipinė mokymo įstaiga daro iš mūsų triušiukų ir papūgėlių hibridus.

Bet šiandien ne apie tai. Šiandien noriu pasidalinti puikiu priežasties-pasekmės logikos galią iliustruojančiu filmuku. Gero žiūrėjimo.

Share/Bookmark

Gal jau kas ir matėte, tačiau tikrai nusipelno atskiro mūsų įrašo.

Share/Bookmark

Šventų karvių mūsų gyvenime ir versle yra daug. O dar daugiau yra šventų karų dėl įdėjų. Juk kiekvienas mano, kad jo įdėja yra pati geriausia. Tai labai greitai išryškėjo „Vizualus projektų valdymas“ diskusijoje. Nesinori valyti dulkių nuo archyvų, bet dirbdamas konsultantu esu įpratęs tą patį dalyką kartoti, pasakoti ir diskutuoti įvairiais pjūviais ir variantais. Be to, visada įdomios gausėjančių tinklaraščio skaitytojų įžvalgos.

Pradėsiu nuo labai toli. Klientai būna skirtingi. Yra klientai, kuriems svarbu statusas, kitiems svarbu sekti madas, dar kitiems – kad viešieji pirkimai būtų pigūs. Yra ir tokių, kuriems svarbu saugumas ir galimybė viską kontroliuoti. Žinoma, yra ir tokių, kurie mėgsta komfortą. Žodžiu, galima rasti aibę klientų su skirtingais prioritetais.

O dabar įsivaizduokime, kad šie klientai renkasi IT. Vertu bus geriausias tiems, kurie nori pabrėžti savo piniginį statusą. Sekantį madas pamatysi su naujausia iApple produkcija. Valstybinis sektorius, norėdamas parodyti, kaip taupo, viešai viską pirkdamaspasirinks Open Source sprendimus. Norintieji garantuoti saugumą ar adaptacijas irgi prisijungs prie Open Source sprendimo, dažniausiai Linux. Na, o tie, kurie moka spausti „Next“ mygtuką, džiaugsis Microsoft produkcija.

Tai kur čia karas, jeigu kiekvienas gauna, ką nori? Normalus pasirinkimas pagal poreikius.

Mano sūnus vaikšto į darželį, ir visur dalyvauja. Dalyvavimo tikslas būti čempionu. Bet taip jau yra varžybose, kad tėra vienas čempionas , o visi kiti yra visi kiti. Ir ne visada ir visur būsi čempionas. Aišku, kai sūnus netampa čempionu, jis puola į ašaras. Kadangi auklėtojos tai žino, tai visada yra paruošusios diplomus už dalyvavimą. Kad bent kokį prizą gautų.

Aš čia apie ką? Ogi IT sprendimai visada konkuruoja ir ne visose kategorijose yra čempionai. Norite paerzinti priešininką? Duosiu jums kelis standartinius variantus, kurie sukels gerą audrą.

Na, iPhone, tai geriausias telefonas, į kurį geriausiai surinktos aibė reikalingų funkcijų, ir dar viskas maloniai pateikta. Tai kur gi degutas? O jūs pabandykite vienu mygtuku paskambinti? Kodėl paėmus pirmą kartą telefoną, reikia 5 minutes aiškintis, kaip juo paskambinti? Čia aš jau nekalbu apie visokias tik gudručiams įdomias funkcijas. Telefonų gamintojai seniai suprato, kad geležimi jie visi vienodi, paskutinė susipratusi tapo Nokia. Eilinis vartotojas neskiria visų tu sutrumpinimų. Vienintelis skirtumas yra softas. Argumentų, kuris geresnis – iOS, Android, VM 7, etc. – visada rasite.

Beje, jei jau prakalbom apie išmaniakus, tai štai kaip jūs juose skaitote commonsense.lt (paskutinio mėnesio duomenys):

Aš vis dar skiriu programas, kurias parašė MS ar Unix programeriai. O skirtumas labai paprastas. Atsiradus Windows visą laiką buvo poreikis turėti vis daugiau spalvų, kad būtų susilieta su virtualumu. O štai Unix geriausias draugas yra komandinė eilutė, ir toks įspūdis, kad jie taip ir liko prie EGA monitorių. Ir daugiau 16 spalvų neskiria. Jau nekalbu apie tai, kad atviro kodo programų diegimas ne kiekvienam lameriui prieinamas.

MS visada galima paskandinti dėl kainos ir kad tenai viskas kreivai veikia. Ir dar instaliacija sveria pusę jūsų naujo disko. Aišku, dar lėtai veikia (sąrašą galima tęsti).

Taigi duodu receptą, kaip surasti švento karo kareivį. Reikia paprašyti, kad jis pasiūlytų kokį nors IT sprendimą. Toliau paimate iš anksčiau aptartų klausimų variantą ir nekaltai paklausiate. Klausimas turi būti neutralus, kurį galima suintepretuoti ir teigiamai, ir neigiamai. Karys pakils į karą. Beje, kad tikrai radote žmogų pasišventusį, suprasite, kai tik prasidės argumentai, kad tą sprendimą kažkas irgi naudoja. Negi manai, kad aš vienintelis nevykėlis! “Tuoj juos pasikviesiu!”, arba “tu prieš juos tik kirminas”! Jeigu yra sportinis interesas, galite testi monologą. Noras būti čempionu neleidžia susitaikyti su tuo, kad visi čempionais nebus.

Prisiminėm pergales, o dabar – rimčiau apie IT sprendimų problemas, kurios nėra susijusios su gamintoju.

Kažkada teko migruoti nuo MS DOS į Windows. Ir mes keitėme duomenų suvedimui skirtą programą. Klientas vis kabinėjosi ir nenorėjo pradėti naudoti. Kol nenuvažiavome į vietą ir viskas paaiškėjo. Duomenis suvedinėjo studentai. Jie gaudavo pinigus už vieno blanko suvedimą. Taigi su FoxPro parašyta programa jie anketą suvesdavo per 45 sekundes, o, va, po Windows – per 3 minutes. Ir todėl nenorėjo naudoti. Ne MS Windows buvo kreivi, o mes, kurie iš pradžių nesupratome, ką reikia padaryti. Vėliau viską pataisėme, ir duomenų suvedimas pagreitėjo. Dabar anketa buvo suvedama per 30 sekundžių. Klientas migravo į naują sistemą per savaitę.

Taigi, kaip pavadinti skirtumą tarp 45 sekundžių ir 3 minučių? Pats trumpiausias žodis yra MUDA. O kodėl klientas po pataisymo greitai migravo? Nes IT pasiūlė, kaip sumažinti MUDOS, tai yra davė realiai naudą.

O dabar grižkime prie iPhone. Tenai viskas gražu ir patogu, viską galima greitai padaryti. Jeigu dar pridėtų kelis mygtukas, tai procesas tik pagreitėtų . Net dabar už jį mokama kaina butų maža, nors kainuoja jis nepigiai. O kai paimi telefoną su Android, kuriame ekranas gali rodyti 64K spalvų, o ikonos vis dar 16 spalvų, susimąstai, ar viskas veiks greitai. Ir veikia greitai, nors ne viską gali padaryti taip pat greitai, kaip su iPhone, gal todėl ir dalina Android OS už dyką?

Windows telefonai turi savų problemų, ir tas vaiksčiojimas po meniu tiesiog žudo. Ypač, kai nepataikai iš pirmo karto. Vėl girdžiu diskusijas apie privalumus. Bet užduokite sau klausimą, ar tikrai vartotojui svarbu, koks softas sukasi jo telefone? Ar jam svarbu, kad viskas veiktų, kad tenai būtų, ką jis naudoja, ir viskas veiktų žaibiškai? Panašu, kad mes kalbame apie usability.

Usability buvimas yra pati didžiasia vertė, kurią galima gauti iš IT. Apple tai įrodo kiekvieną kartą išleisdama produktą. Kadangi usability nėra aiškiai išmatuojamas, tai mes pereinam į subjektyvumus. Ir tada atsitinka tokia situacija, kad žmogus, kuriam usability aktualu, padarys viską, kad įrodytų, kad IT yra bloga. O kūrėjas pateiks visus logiškus argumentus, kad taip nėra. Iš tikro šiuo metu kalbama apie emocijas ir logiką. Dažniausiai jos nesusitars, ir mes gausime amžiną šventą karą. Prisiminkite mano pateiktą pavyzdį su 45 sek. ir 3 min. Kai mes logiškai įrodinėjome, kad viskas veikia, o klientai purtėsi programinės įrangos visais įmanomais būdais, nes jam veikė ne taip, kaip jis norėjo, nors paaiškinti nesugebėjo.

Va, dabar jūs jau žinote, kaip sukelti šventą karą dėl bet kurio IT sprendimo. Jeigu tai web sprendimas, tai galima surasti tokią naršyklę, kuri kreivai rodys. Jeigu desktop sprendimas, tai galima prie spalvų prisikabinti. Manau, mintį pagavote…

Share/Bookmark

Penktadienį ryte, prieš išvažiuodamas į Ukmergę (turėjau dėstyti ten), prie rytinės arbatos perskaičiau įdomią VŽ redakcijos nuomonę apie tai, kaip vyriausybė nori uždrausti grynuosius:

Taigi, kokius pasiūlymus svarsto Vyriausybė? Fiziniams asmenims skolintis grynaisiais – uždrausti. Sandoriai, viršijantys maksimalią sumą (dydis dar nenustatytas), – neteisėti. Juridiniams asmenims teisę turėti kasą – riboti. Darbo vietoje turėti daugiau nei protingą sumą savų grynųjų pinigų pardavėjams, valstybės tarnautojams – uždrausti. Kasos aparatai visai mažmeninei prekybai, išskyrus namudines prekes, – privalomi. Algas mokėti tik per banką. Grynųjų tvarkymo įkainius, ypač didelėms sumoms, – didinti. Grynųjų priėmimo ir išdavimo sumas per dieną – riboti. Užduotis valstybei: bankomatų įrengimą nutolusiose vietovėse – dotuoti.

Komentaruose, kaip ir reikėjo tikėtis, didžioji dalis pasisakė prieš grynųjų draudimą, tačiau buvo ir kitokių komentarų. Štai skaitytojas redakcijos nuomonei pareiškė (kalba netaisyta):

Man tas jusu tylus agitavimas pries grynuju apribojima labai primena turgininku, tiksliau kontrabandistu, kova pries kasos aparatus. Ar ir cia pilna parsidavusiu zurnaliugu, kurie bijo “apsviesti” savo juodas pajamas?

Šiame draudime aš įžvelgiu pakankamai didelį pavojų, todėl norėjau šiek tiek detaliau apie tai pasvarstyti.

Bet prieš gilindamasis, noriu pareikšti, kad nepriklausomai nuo to, ką mano kai kurie nepatenkinti skaitytojai, aš tikrai neskatinu nemokėti mokesčių. Žinoma, mes ne kart esame pasisakę apie tai, kad mokesčių našta neturi būti per didelė ir neturi žlugdyti verslo. Tačiau kontrabanda ir nelegali prekyba yra blogai, nes iškreipia konkurenciją, nes sudaro ne vienodas sąlygas ir t.t. Tikiuosi, kad skaitytojai atkreipė dėmesį, kad kasos aparatų įvedimo turgaus prekeiviams atveju aš nepasisakiau prieš. Nes tikrai nemanau, kad (dotuojami) kasos labai didina verslui mokesčius. Žinoma, kasos aparatai nepalengvins administracinės naštos verslui, kuri anot Pasaulio ekonomikos forumo, viena didžiausių pasaulyje (esame 115 vietoje iš 139). O štai noras suvaryti visus į безнала (безналичный рассчет) yra viena didžiausių klaidų.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Mūsų įmonėje dėl veiklos specifikos (visi klientai – įmonės ir organizacijos) nėra kasos ir mes neturime pajamų grynais, todėl atlyginimų vokeliuose nemokame. Nenoriu teigti, kad esu šventesnis už Popiežių, ir nežinau, ar nepasinaudočiau galimybe, jei tokia būtų.  Tačiau dabar galimybės nėra, ir netenka spręsti šios dilemos. Bet aš labai mėgstu grynuosius. Ir visiškai suprantu tuos, kurie vos gavę algą į kortelę iškart ją išsigrynina. Prisipažinsiu, kad neturiu asmeninės kreditinės kortelės. Nors ne vienas bankas aktyviai man siūlė, tačiau atsisakiau. Turiu tik Visa Electron‘us. Kodėl esu toks kortelių nemylėtojas? Atsakymas labai paprastas: gryni pinigai man leidžia kontroliuoti savo išlaidas. Tikriausiai esate pastebėję keletą nuorodų šio blogo straipsniuose į Finansinio intelekto paskaitas. Kadangi dažnai tenka bendrauti su tų paskaitų autoriumi, tai keletą jo įdėjų taikau ir aš.

Aš džiaugiuosi, kad man pasisekė gauti Finansinio intelekto pamokas seniai. Tai padėjo man išsiveržti iš finansinių narkomanų (žmonės, kuriems būtina reguliari finansinė injekcija – atlyginimas) tarpo. Tą gali padaryti kiekvienas. Tiesiog reikia laikytis elementarių taisyklių. Pirma taisyklė – išmokti išleisti šiek tiek mažiau, nei gauni. O tam reikia planuoti ir kontroliuoti savo išlaidas. O dabar prisipažinkite sau, kas vedate savo pajamų-išlaidų suvestines? Ne verslo, o asmeninių pajamų. Aš prisipažinsiu, kad nevedu. Tačiau išlaidas kontroliuoju šiek tiek kitaip – nustatydamas išlaidų kiekį savaitei ir turėdamas nustatytą grynųjų pinigų kiekį savaitei. Labai sunku yra išleisti daugiau (grynų) pinigų nei turi. Tuo tarpu, mokant mokėjimo (ypač kreditine) kortele, labai lengvai galima pamesti ribą ir pakliūti į bankų spąstus (kreditinių kortelių skolas).

Skaitydamas įvairias verstines asmeninių finansų valdymo knygas (B.Schafer, R.Kiyosaki ar kitas) visuomet stebėjausi, kodėl vienas pirmųjų tose knygose pateikiamų patarimų – atsisakyk savo kreditinių kortelių. Kam jų atsisakyti? Bet per vieną vakarėlį teko bendrauti su vieno lietuviško švediško banko darbuotoju, kuris pakomentavo, kad jiems niekaip nepavyksta pasodinti lietuvių ant greitųjų kreditų kreditinių kortelių adatos. Nors kai kuriems bankams visai neblogai pavyko (pvz., EGO kortelė). Ir pagrindinė problema tame, kad lietuviai (vis dar) – grynųjų mylėtojai. Todėl labai svarbu žmones pripratinti atsiskaityti kortelėmis, o po to jau pakeisti debetines korteles į kreditines nebus taip sunku.

Kodėl kreditinė kortelė blogai?

Kodėl blogai yra skolintis vartojimui, galite pasiklausyti čia. Apie greitųjų kreditų pavojų rašyta ne kartą. O kredito kortelės – tie patys greitieji kreditai, tik gal su šiek tiek mažesnėmis palūkanomis. Pasirodo, nėra taip lengva atkasti tas palūkanas, tačiau pasigūglinęs su bingu radau, kad už kreditinį likutį palūkanos svyruoja nuo 12% iki 17%. Tačiau už pradelstą ar viršytą kreditą gali būti skaičiuojamos iki 30% palūkanos (SNORAS, SEB, NORDEA, DanskeBank). Nepamirškime, kad bankai skolinasi lėšas už EURIBOR’ą (1,48%) ar VILIBOR’ą (1,7%). Tikiuosi, maržą pasiskaičiuosite patys. Aš jau nekalbu apie visokius mokesčius (aptarnavimo, sąskaitos siuntimo, kortelės išdavimo, ir t.t.). Beje, norint paimti greitąjį kreditą, reikia imtis papildomų veiksmų (bent jau SMSą išsiųsti). O štai pasiimti kreditinės kortelės kreditą (padidinti skolą), nieko nereikia daryti, tik… sumokėti kredito kortele. Taigi, kreditinių kortelių (skolų) turėtojai, yra žąsinai žąsys, dedančios aukso kiaušinius bankams. Tik kad tų žąsinų ne pakankamai daug.

Beje, jūs galite paprieštarauti, kad mokėjimo kortelės neįtakoja išleidžiamų pinigų kiekio. REALLY?, kaip pasakytų Dr. E.Goldratt. Jei tai būtų tiesa, tuomet kam AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYME yra straipsnis 10.5, kuriame aiškiai pasakyta, kad draudžiama atsiskaityti banko (debeto, kredito) kortelėmis bei statyti bankomatus patalpose, kuriose organizuojami lošimai.

Tenka sutikti, kad šis anti-grynųjų vajus labai naudingas bankams. Ir ne tik dėl operacijų mokesčių, kurie pastaruoju metu tik augo.

Taigi, viskas labai paprasta: reikia uždrausti ar atpratinti naudoti grynuosius, tuomet bus paprasčiau įkalbėti vartotojus įsigyti „kredito limitą“ ir… paskatinti vartoti. O kad bankai moka žmones skatinti vartoti kreditan, tai, neabejoju, daugelis prisimenate iš 2006-2008 metų.

Žinoma, tikrai negaliu teigti, kad kas nors taip toli suplanavo. Netgi galima sakyti, kad mūsų (?) bankai ne tokie, jie socialiai atsakingi ir taip nesielgs. Tačiau tą patį penktadienį VŽ paskelbė informaciją apie brolių latvių konkurencijos tarnybos baudas bankams už neteisėtą susitarimą apmokestinant operacijas mokamosiomis kortelėmis ir naudojimąsi bankomatais. SURPRIZE!!!

Taip pat http://banku-naujienos.lt/ pateikia įdomios informacijos apie bankų sutartis (kurias ne kiekvienas pasirašantis skaito), taip pat ne vieną horror story apie apie bankų elgesį ekonominės krizės metu. Apie patarėjus naktiniam mokesčių supainiojimui reformai, kad tik nebūtų devalvuotas litas, irgi nekalbėsime.

Dabar pakalbėkime apie tai, kokią naudą duos grynųjų uždraudimas kovoje su šešėliu? Juk rimtos struktūros tikrai neoperuoja didelėmis grynųjų sumomis, o vienaip ar kitaip turi suderinę pinigų legalizavimo schemą. Gal tik kokie kelių policininkai, renkantys duoklę pakelėse, operuoja grynais. Tokie suvaržymai, kaip cigarečių leidžiamo atsivežti iš Baltarusijos ar Kaliningrado kiekio sumažinimas – kenčia eiliniai žmogeliai, o vagonai ir furos kaip važiavo taip važiuoja. O gal paprasčiausiai reiktų įvesti ne tik pajamų, bet ir išlaidų deklaravimą?

Kai pasižiūri, kad žmonės aktyviai stumiami į finansinės narkomanijos priklausomybės liūną, o iš mokyklų norima išstumti elementarių elgsenos su pinigais tiesų mokymą,  pradedi susimąstyti, kodėl taip daroma. Suprantu, kad valdžiai gerai, kuomet tauta yra finansiniai narkomanai, nes juos lengva papirkti – kokia nors papildoma išmoka, ar (minimalaus) atlyginimo padidinimu. Bet negi jie tą daro specialiai?

Kai tokiomis savo nuotaikomis pasidalinau su ukmergiškiais klausytojais, vienas jų pakomentavo štai taip:

Žinot, kas blogiausia visoje šioje situacijoje? O gi tai, kad visa tai daroma ne specialiai… Jie paprasčiausiai – TŪPI.

O aš vis galvoju, negi jie natūraliai tokie TŪPI ? Ar juos kažkur to moko?

Share/Bookmark

Apie parkavimo ypatumus prie mūsų biuro rašiau čia ir čia. Turiu pripažinti, kad kažkurį laiką situacija buvo pagerėjusi. Tai patvirtina mano nuomonę apie tai, kad kiekvienas galime ir turim prisidėti prie mūsų visų gyvenimo gerinimo.

Bet pastaruoju metu situacija vėl ėmė prastėti. Vis kaupiausi trečiąjam įrašui, bet vis neatsirasdavo laiko. Bet pirmadienį ryte atėjęs į biurą pamačiau nikokį vaizdzialį. Pažadėjau sau, kad pirmas darbas, kurį padarysiu įvykdęs pažadą “Verslo klasei” (čia taip tyzinu ką tik iškeptą straipsnį, kurio dar net redaktorius nematė), bus trijų keturių dalių fotoreportažas, kuriame trečioji dalis bus moralas be nuotraukų.

Pirma, blogas valdininkų pavyzdys užkrečia

Jokių nuorodų į savininką neradau. Jis ramiai užrėmė įėjimą į (mūsų) biurą ir išėjo. Tiesa, Volvo gilumoje matėsi Medicus Denta vizitinė kortelė, įstatyta į mob. telefono laikiklį (žiūr. iliustraciją). Tačiau negaliu teigti, kad ta įmonė kaip nors susijusi su šiuo automobiliu ar jo savininku.

Antra, visi parkuotojai lygūs, bet KAMkaikurie lygesni už kitus arba KAM’e mažėja chamų, bet dar yra

Visgi, KAMo darbuotojai ir toliau mėgsta piktnaudžiauti savo spec. pažymėjimais ir parkuoti automobilius prie pat įvažiavimo į Prezidentūrą, kur sustoti draudžiama (įtariu, kad saugumo sumetimais). Štai pora pastarųjų keleto dienų fotografijų.

2011 kovo 8 diena. Matyt, skubėjo kolegėms įteikti tulpių.

2011 kovo 14. Matyt, skubama ne tik Kovo 8-osios proga.

Nesu didelis spec. leidimų specialistas, tačiau iš teksto ant šio leidimo suprantu, kad jis suteikia teisę statyti automobilį KAMui rezervuotose vietose, tačiau nesuteikia teisės statyti automobilį po ženklu Sustoti draudžiama. Juolab, mob. telefono numeris nesuteikia teisės pažeidinėti KET. Ir keista matyti, kaip Prezidentūros apsauga reguliariai tikrindama perimetrą, visiškai nekreipia dėmesio į tuos KAMinius automobilius. Nors pats mačiau, kaip aktyviai ta pati Prezidentūros apsauga vijo iš toje vietoje mėginusį prisiparkuoti dieduką. Anas matyt neturėjo žalio popierėlio (leidimo).

Galbūt daugeliui pasirodys, kad užsiiminėju niekais, tačiau visgi tai mano kiaulės ir mano pupos.

Trečia, ką daryti? arba Kas kaltas ?

Man fotografuojant įėjimą užrėmusį automobilį, sulaukiau komentarų iš pro šalį ėjusios moters. Pasišnekėjome maždaug taip:

Ji: Tai ką, vėl chamas iš KAMo? (visgi skaito šį tinklaraštį)
Aš: Chamas, bet ne iš KAMo.
Ji: Aš pati iš KAMo, bet sutinku, kad taip parkuoti negalima. Beje, aš turiu specialiai man paskirtą parkavimo vietą, tačiau ją visuomet kas nors užima, todėl tenka parkuoti kur papuolė.

Tai kaip čia dabar gaunasi? KAMas nesugeba susitvarkyti (tiesiogine ta žodžio prasme) savo kieme? Ta proga prisminiau seną (tarybinį) anekdotą, kodėl negalima vyrams dirbti buities darbų. Juk vyrai – tėvynės gynėjai, ir turi būti visada pasiruošę ginti. Kas bus, je priešas užpuls, o vyrai pavargę nuo dulkių valymo namie ar skalbimo. Tai negi KAMo vadovybė aktyviai ruošiasi karui ir neturi laiko pasižiūrėti, ar kiemas iššluotas?

Ketvirta, šuo loja, o karavanas eina arba Dėjau aš skersą ant tinklaraščių, nes aš iš KAMo.

2011 kovo 16. Be komentarų.

Share/Bookmark

Šią savaitę akis užkliuvo už Negerovės (to, kuris Vilhelmas) straipsnio “Darbuotojų produktyvumas: kai vertė svarbiau už rezultatą”. Rekomenduočiau pasiskaityti.

Mes ir patys rašėme nemažai ir apie efektyvumus, našumus, pridėtinę vertę bei mudą. Kažkada mano kolega parašė savo įspūdžius apie olandų kavinę, pasirodo ne tik pas mus prastos kavinės.

Ta proga kviečiu pažiūrėti linksmą vaizdelį, kur dirbama daug, tik padaroma nelabai daug.

Share/Bookmark

Praėjusią savaitę kilo didelis kipišas dėl cecho brolio p.A.Račo viešai pareikšto pasipiktinimo dėl kai kurių žiniasklaidos priemonių mėginimo pakeisti darbinių santykių juridinę (ir mokestinę) formas bei pasipiktinimo dėl slepiamų pajamų mikriukuose. Aš nenoriu veltis į diskusiją ar reikia mokėti mokesčius. Skirtingai negu mano kai kurie komentatoriai , www.commonsense.lt autoriai tikrai nemano, kad mokesčių mokėti nereikia. Juolab mes nemanome, kad viešos paslaugos yra dangiška mana. Tai, kad aš suprantu argumentus, kodėl vairuotojas neduoda talonėlio, ar kažkas nori optimizuoti mokesčius, dar nereiškia, kad tam pritariu ar skatinu.

Bet grįžkime prie viešų pasipiktinimų. Aš noriu į visą šią istoriją pasižiūrėti per procesų tobulinimo prizmę.

Japoniškoje vadybos filosofijoje, arba jos vakarietiškoje kopijoje LEAN, yra toks įrankis, kuris vadinamas vizualiniu valdymu. Jo esmė – darbo vietoje sudaryti tokias sąlygas, kad bet kas (net ir pašalietis) galėtų greit suprasti, ar viskas vyksta taip, kaip reikia. Ir jei yra nukrypimai nuo nustatytos tvarkos, turi būti imamasi korekcinių veiksmų. Ir kiekvieno darbuotojo pareiga yra signalizuoti, kad kažkas negerai. “Toyotos” gamykloje kiekvienas darbininkas turi TEISĘ ir PAREIGĄ sustabdyti surinkimo liniją, jei yra nukrypimas nuo nustatyto proceso. Suprantu, kad tai labai kvaila taisyklė, kuri skatina būti stukačiais. Matyt todėl Japonija taip atsilieka technologiškai ir ekonomiškai nuo likusio pasaulio. Jau nekalbant apie jų gamybos efektyvumą.

O dabar pritaikykime tuos pačius principus įmonėje, kuri vadinasi UAB “Lietuvos Respublika”. Kam nepatinka UAB, galite pervadinti į VšĮ. Jeigu kuris nors pilietis mato, kad kažkas yra daroma negerai, jis turėtų iš karto į tai reaguoti. Atsimenu, kai dar jaunas (prieš 12 metų) buvau Vokietijoje. Mes su draugu vaikštinėjome po naktinį Berlyną. Viskas vyko apie pirmą valandą nakties. Visiškai tusčias miestas. Kuomet priėjome sankryžą, mums degė raudona šviesa, bet automobilių nebuvo. Prie perėjos stovėjo senutė su žiurkės dydžio šuniu. Mes gi būdami ‘turisto stupido’ žengėme per gatvę, bet iškart sulaukėme senutės pasipiktinimo, iš kurio aš tik supratau kelis kart pakartotą žodį ‘rot’. Taigi, grįžome atgal ant šaligatvio ir tik sulaukę žalios šviesos perėjome gatvę. Pilietiškumas tai ne tik pastovėti už laisvę prieš tankus (kas tikrai labai svarbu), bet ir po to užtikrinti elementarių taisyklių laikymąsi. Ir už tai turime būti atsakingi visi.

Dar viena daugeliui žinoma istorija apie neblaivią Ingridą Sabonienę už vairo. Atsimenu, kaip piktinosi lietuvaičiai, kokie tie amerikonai skundikai (nes įskundė kažkas iš kaimynų). Tačiau pasižiūrėkime statistiką, kiek JAV įvyksta avarijų dėl neblaivių vairuotojų kaltės arba dėl kelių gaidžių kaltės? Nes visa visuomenė nepakanti tokiems dalykams ir imasi priemonių, o ne vadovaujasi principu “Ne mano kiaulės…”

Netgi mūsų įrašai apie įdomiai automobilius parkuojančius KAMo darbuotojus sulaukė pastabų, kad neturime kuo užsiimti. Bet kas, jei ne mes visi ir pakeisime mus netenkinančią situaciją. Tačiau Lietuvoje gi įprasta laukti, kad kas nors ką nors už tave padarytų. Net J.E. Prezidentė pakomentavo  bendromis frazėmis apie kažkokius mistinius oligarchus ir banditus, bet nė vieno konkretaus pavyzdžio neįvardino.

Taigi dėl to, kad atkreipsime dėmesį į tuos dalykus, kurie, mūsų manymu, yra neteisingi, bus tik geriau. Net jei tai tik čekiukų nedavimas.

Pagal minėtą “Toyotos” pavyzdį, jei nutiko nukrypimas nuo proceso (mikriukas neišdavė talonėlio), bet kas turi pareigą sustabdyti liniją (tarkime, A. Račas pranešė savo tinklaraštyje). O tuomet – sustabdžius liniją – būtina išspręsti nukrypimą sukėlusią problemą. Mikriuko vairuotojas ne šiaip sau neišdavė talonėlio, jis turi svarčių priežasčių tokiam elgesiui. Ir kol tos priežastys nebus išspręstos, mes vis gaišime laiką stabdydami ir stabdydami. Ir diskutuosime, ar tai žigsnis link efektyvumo, ar tai eilinis tuk, tuk, tuk.

Ir nesmerkime žmonių už tai, kad jie aktyviai gina/atstovauja savo įsitikinimus, o diskutuokime su jais, ar jų įsitikinimai pagrįsti ir teisingi.

Share/Bookmark

Lietuvos kvapo straipsnis.

Ir Andriaus Užkalnio mintys šia tema, vertos Jūsų dėmesio:

Kol kas tai – geriausia metų idėja ir žinote kuo kvepia? Optimizmu ir nenoru atsiklausti masinės, kolektyvinės nuomonės, ir pasiryžimu kažką daryti savo protu.

Share/Bookmark

Liaudies išmintis sako: šuns balsas į dangų neina, bet gi lašas po lašo ir akmenį pratašo, todėl nusprendžiau pratęsti “nemokamos medicinos” temą. Kai rašiau pirmąjį įrašą, buvau nusiteikęs sulaukti vos ne visuotinio pasmerkimo už nemokamos medicinos mirties paskelbimą. Ir nors straipsnis buvo perpublikuotas net keleto portalų (balsas.lt, alfa.lt, marketnews.lt), tačiau dauguma skaitytojų komentaruose (kaip bebūtų keista) labiau palaikė idėją, nei ją smerkė.

Nežinau, kiek aš prisidėjau, bet apie tai imta kalbėti plačiau nacionaliniu mastu. Netgi kažkas nusprendė prisiimti kaltę už tokią konstitucinę formuluotę ir pakankamai logiškai paaiškino, kodėl buvo pasakyta būtent taip. Galbūt ji visai teisinga buvo, tačiau aplinkybėms pasikeitus galbūt verta ją peržiūrėti.

Tačiau šį kartą norėčiau atkreipti dėmesį į sveikatos priežiūros įstaigų efektyvumą ir to efektyvumo didinimą. Juk labai dažnai girdimas argumentas prieš priemokas – sveikatos priežiūros įstaigos dirba neefektyviai, todėl pinigų daugiau nereikia, o reikia įstaigoms pasigerinti efektyvumą.

Apskritai apie valstybinio sektoriaus įmonių ir įstaigų efektyvumą ne kartą rašė ir “Verslo žinios“. Straipsniuose užsimenama, kad valstybinių įmonių vadovai nesunteresuoti didinti efektyvumą. Tačiau bent dalies sveikatos priežiūros įstaigų vadovai tikrai nori pagerinti efektyvumą. Viena iš priežasčių – rimtas organizacijų biudžetų sumažinimas: kai kurių organizacijų biudžetai (pajamos) buvo sumažinti 20% ir daugiau.

Taigi, kodėl sveikatos priežiūros įstaigos savo efektyvumą didina vėžlio tempu? Aš iškart noriu atmesti prielaidą, kad efektyvumas nedidėja dėl medikų nenoro. Turie jie to noro. Kadangi šiuo metu tenka nemažai bendrauti su sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais ir vadovais, todėl susidariau nuomonę, kad pagrindinė problema yra vadybinių įgūdžių stoka. O ypač valdyti ir tobulinti procesus. Jeigu norite savo kailiu patirti, kaip  neefektyviai veikia sveikatos priežiūros įstaigos, pamėginkite ten apsilankyti be “blatos” ir storos piniginės (taip, yra gerų išimčių, tai truputį džiugina).

Natūralu, kad atsakomybę už efektyvią organizacijos veiklą turi prisiimti organizacijos savininkai. Taip, savininkai, o tik po to vadovai. Nes bet kokios organizacijos savininkai nustato tikslus (pvz. suteikiamų paslaugų kiekis, kokybė) ir suteikia įgaliojimus ir priemones (biudžetą) tiems tikslams pasiekti. O kas yra sveikatos priežiūros įstaigų savininkas? Kadangi beveik visos įstaigos – valdiškos, tai savininkams (piliečiams) atstovauja atstovai. Daugeliu atvejų sveikatos priežiūros įstaigų steigėjai (savininkai) yra savivaldybės. Bet ar savivaldybės turi darbuotojų, kurie nusimano apie veiklos bei procesų efektyvinimą? Jei tokių žinote, parašykite pavardes komentaruose, prašau.

Taigi, vieną rimtą kliūtį sveikatos priežiūros įstaigų efektyvumo didinimui išsiaiškinom: įstaigų darbuotojai neturi reikiamų žinių.

Bet tokių žinių turi politikai? Štai visai neseniai seimūnai lankėsi keliose poliklinikose. Atrodytų, labai teisingas žingsnis. Juk dar savo straipsnyje apie baldininkus rašiau apie tai, kad labai svarbu bet kokį pagerinimą pradėti nuo vizito į gembą. Tačiau tai, ką padarė seimūnai, galima dėti į bet kokį vadovėlį ar kursą, kaip nereikia daryti procesų tobulinimo (beje, tai tikrai paklius į mano kursų medžiagą).

Man taip ir liko neaišku, kodėl vizitui buvo pasirinktos būtent tos, o ne kitos įstaigos.

Parlamentarai teigia apsilankę poliklinikose, apie kurias girdi daugiausiai pacientų nusiskundimų. Buvo pasirinktos Antakalnio, Vilniaus rajono bei Naujosios Vilnios poliklinikos. (DELFI.lt)

Jeigu tai yra tiesa, tuomet kur skaičiukai (t.y. kiek skundų gauta apie tų įstaigų darbą)? Nes perskaičius komentarus, susidarė įspūdis, kad labiau skundžiamasi kitomis įstaigomis. (Beje, mano žiniomis, oficialių skundų kiekis apie bet kurią įstaigą per metus tesiekia 15 vnt.).

Pirmiausia, bet koks proceso stebėjimas vykdomas tam, kad būtų nustatytos „mudos“, o ne tam, kad būtų kontroliuojami žmonės. Viena esminių proceso tobulinimo prielaidų – žmonės dirba neefektyviai ne todėl, kad taip nori, o todėl, kad juos verčia aplinkybės, nustatytos taisyklės ar įpročiai. Jokiu būdu po tokių ėjimų į gembą neįžeidinėjami darbuotojai ar vadovai. Kokio bendradarbiavimo galima tikėtis iš įstaigos, po tokių A.Matulo išvadų:

„Negeras estetinis įspūdis liko nuo vizito į vyriausiojo gydytojo kabinetą. Gal žmogus po ligos, tačiau jis labiau panašus į ūkvedį nei į įstaigos vadovą.” Pati poliklinika, jo teigimu, buvo švari.

Kadangi aš pats su kolegomis ir sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais irgi dariau ne vieną vizitą į gembą, tai galiu pasakyti, kad A. Matulo vedini seimūnai nepamatė nė 5% visų bėdų.

Reido metu jie fiksavo tik simptomus arba neigiamas pasekmes. Pavyzdžiui, kad daktaras daugiau rašo, o ne su pacientais bendrauja. Nesiginčysiu, faktas – apie 80% laiko daktaras rašo. Kodėl? Nes Ligonių kasos ir SAM reikalauja visokių formų, ataskaitų ir t. t. Daktarai juokauja, kad ligos istorija rašoma prokurorui (suprask, jei kas skaitys, tai tik jis). Konstatavo, kad daug pacientų ateina tik recepto pasiimti. Irgi faktas.

Ko aš pasigedau, tai kažkokių sisteminių pastebėjimų, priežasčių nustatymo ir ĮSIPAREIGOJIMO KAŽKĄ PAKEISTI. Juk to tikimasi iš tų, kurie sprendžia. Tačiau tam reikia žinių ir kiaušų prisiimti atsakomybę. Todėl vienareikšmiškai šį reidą pagal sukurtą vertę sveikatos priežiūros sistemai vertinu kaip mudą. O reklaminė priešrinkiminė nauda – tikrai ne nauda visuomenei.

Tai kaip įveikti tą procesų efektyvinimo žinių stokos kliūtį ?

Ta proga prisiminiau anekdotą:

Mokytoja:

- Petriuk, kodėl vakar nebuvai mokykloje?

Petriukas:

- Karvę pas jautį vedžiau.

Mokytoja:

- Negi tėvas negalėjo?

Petriukas:

- Gal ir galėjo, bet jautis vis tiek geriau.

Visos įmonės, kuriuos pasiekė įspūdingus efektyvumo didinimo rezultatus, negailėjo laiko ir pinigų žinių įgijimui (mokymams ir konsultavimui) bei nedarė reidų, o nuosekliai taikė tai, ką išmoko.

Tai, kad 100 darbuotojų turinti firma, pavyzdžiui, auginanti pievagrybius ar pjaustanti metalą, nuolat investuoja į procesų efektyvumo didinimą – tai čia normalu. Jie gi, mat, kitokie – verslininkai. O štai jei jei į šią sritį painvestuos rajono ligoninė (turinti 200 darbuotojų), pjaustanti gyvus žmones, tai jau bus lėšų švaistymas, galbūt net vertas STT ar FNTT dėmesio. Nes pinigus ligoninės, poliklinikos gali leisti tik paslaugoms teikti. Efektyvumas, kaip jau supratote, į šią sąvoką nepatenka.

Todėl geriau (saugiau) – nieko ligoninėje nekeisti, o sukandus dantis prakentėti ekspromtinį parodomąjį seimūnų vizitą, nei šį bei tą pakeisti ir sulaukti sisteminio audito ar kratų. Šneku ne savo žodžiais, bet įstaigų vadovų. Juk iškilus klausimų dėl išleistų pinigų, visada galima pačiupinėti rentgeno aparatą. O štai procesų patobulinimo niekaip nepačiupinėsi.

Mes, konsultantai, žinoma, taipogi turime interesą (milžininška neefektyvumo rinka). Tačiau didžiausią interesą turi kiekvienas gyventojas, kuriam per gimtadienį linkima sveikatos. O kas bus, jei linkėjimai neišsipildys?

O štai kokį interesą turi politikai, man paslaptis iki šiol. Kada jie supras, kad baldininkai, tekstilininkai, metalistai, mėsininkai (t.t.) efektyviau už ligonines ir poliklinikas dirba ne dėl to, kad jie yra kitokie, “firmos”? O dėl to, kad tose firmose dirbantys žmonės ne tik pjausto, gręžia ir siuva, bet ir daro sisteminius pokyčius. O pastariesiems atlikti, nepakanka mokėti pjaustyti. Tebūnie ir mokytasi to 12 metų.

Share/Bookmark