Common sense

Į maisto tinklaraščius (tokius kaip, tarkime, visų kulinarų mėgiama “Pragaro virtuvė”) mes netaikom, bet užtat pataikom į tam tikras avantiūras. Praėjusį penktadienį tapome vienu iš rėmėjų, kartu su IKI ir “VSA Vilniumi” susimetę vardan to, kad tam tikra – ypatinga – tautos dalis galėtų sočiai prisivalgyti.

Minėtas tautos žiedas – tai verslo ir ne verslo žurnalistai, komunikatoriai, bankininkai, įvairiausio plauko vadybininkai beigi verslininkai, ir šiaip uolūs ragautojai. Visi, kurių šiaip nekviečia (na, gal tik vieną-kitą) į priėmimus Prezidentūroje. O kadangi jie apskritai dabar nebevyksta, žiedui tenka ieškoti kitų būdų prisikimšti pilvus.

Ir štai jau 5 kartą buvo surengtas toks “Maisto balius” (kurio pradininkai – Vija ir Audrius iš VŽ), kurio esmė – žiedo atstovai, suskirstyti į komandas, gamina valgius keliasdešimčiai žmonių, o pastarieji ragauja ir giria. Maisto terapija “all you can eat” tęsiasi 5-6 valandas, komandos viena po kitos gamina teminius patiekalus, taigi ragautojai turi marias laiko būriuotis, ramstyti sienas ir bendrauti. Taip mezgami ryšiai, kurie vėliau išnaudojami savanaudiškais sumetimais arba vardan tos.

Penktojo, jubiliejinio, “Maisto baliaus” tema – krizinių šalių virtuvė. O kas kaltas dėl krizės? Taigi bankai ir Vyriausybė. Ta proga parodyti kulinarinių gebėjimų buvo pakviesti bankininkai bankininkės (Asta Sungailienė iš SEB ir Jorūnė Juodžbalytė iš “Swedbank”) ir rimti vyrai iš Vyriausybės rūmų (Premjero patarėjai Gintaras Kalinauskas ir Jonas Survila). Ir žinoma, jaunimas, atstovaujamas organizacijos “Kitas variantas” (Božena Ruselevič ir Jonas Jurjonas) – Lietuvos ateitis. Kuri dar ilgai mokės palūkanas už milijardines paskolėles, kuriomis nūdien mintam ir misim.

Mes, kaip finansinis beigi informacinis šio baliaus rėmėjas, buvom prisižadėję paskelbti, kuris gi patiekalas, ragautojų nuomone, buvo įvertintas geriausiai. Susumavus balsavimo rezultatus, paaiškėjo, kad:

1. Tuno salotos, “Kitas variantas”, 118 balų

2. “Apsidairyk darže”, bankininkės, 115 balų

3. “Šarliotka” (obuolių pyragas), “Kitas variantas”, 111 balų

4. Aštriai saldi vištiena, Vyriausybė, 91 balas

5. Gaivioji rūgštelė, bankininkės, 86 balai

6. “Lazdele per grietinę”, bankininkės, 85 balai

7. Lietuviški kiaušiniai su latviškais šprotais, Vyriausybė, 78 balai

Žodžiu, laimėjo jaunatviškos tuno salotos Tai buvo pats pirmas vakaro patiekalas, matomai, įsimintiniausiai pripildęs išalkusios minios skrandžius.

Kulinarai žadėjo komentaruose pasidalinti receptais. Laukiame.

Ir mes ten buvom, alų midų gėrėm. Ir kad jau taip smagu ir gardu buvo, keletas mūsų ir organizatorių (Vijos ir Jūratės) padėkų:

- Gintarui ir Jonui iš Gedimino pr. 11 – ačiū, buvo skanu. Ypač tie kiaušiniai, kur tauta jums mėtė į langus Smagu, kad einat į tautą ir darote tai su šypsena. Primenu, kad žadėjote daryti viską, kad mes, kritikuodami Vyriausybę, jaustume diskomfortą

- bankininkėms už dosnumą. Gal bankai šiais laikais ir neskolina, bet bent jau maistą dalina negailėdami.

- “Kito varianto” jaunimui – už šarliotką, iškeptą pas draugą orkaitėj kaimynystėj. Paskelbkit to draugo adresą, aplinkiniai stoties rajono restoranai mielai kreipsis.

- Aušrai Barysienei – už nuotraukas specialiai tinklaraščiui commonsense.lt. Užkalnis pasiustų, pamatęs, kad viską fotkinom su jo nekenčiamais iPhonais

- Andriui Asiai – irgi dėkui už nuotraukas, nors ir darytas ne su iPhonu.

- Agnei Gintautaitei – už puikų DJ debiutą. Na, ir už tą Birutės dainą “Patikėki”.

- Dariui, gitaros guru – už tas kelias gyvas meliodijas.

- Prekybos tinklui IKI – už tai, kad kol vieni galvoja apie viską, kiti pagalvoja apie maisto baliauninkus.

- “VSA Vilnius” – už popierinius ekologiškus indus ir medines šakutes. Pirmas balius iš 5, kai nebuvo masiškai apsišiukšlinta.

- restoranui “Belgai” – už gerą brangoką alų ir super puikų aptarnavimą.

Nuotraukos žemiau atvaizduotos iš commonsense.lt Facebook puslapio.

From commonsense.lt (Showing 248 of 250 items)

Generated by Facebook Photo Fetcher

Kai balandžio mėnesį paskaičiau, kad kriziniais metais Lietuvoje darbo našumas sumažėjo 7,3 proc., pradėjom galvoti, ką čia padarius, kad valdžia atkreiptų dėmesį į šį skaičių. Kiek stebėjom spaudoje, žymūs analitikai ir ekspertai lyg susitarę pratylėjo.

Maža to, visi – ir valdžia, ir opozicija, ir ekspertai – ir toliau lyg susitarę knaipiojasi po pustuštį biudžetą, nepavargdami ieškoti, kaip čia kuo labiau sutaupyti ar kuo teisingiau perdalyti bedžiūvantį ir bepelyjantį pyragą.

Ta proga parašiau straipsnį-laišką “Verslo žinių” redakcijai, vėliau paskambino už temos užsikabinęs “Veidas”.

Mieli valdžiažmogiai, galgi užteks šūdeliauti? Norite didesnio ir gardesnio pyrago (daugiau pinigų socialinėms programoms, sveikatos priežiūrai, švietimui, kultūrai, policijai, keliams, armijai ir t.t.?)  tai ir susifokusuokite į vienintelį dalyką:

- kuo daugiau darbo vietų ir kuo didesnė darbo vietose sukuriama pridėtinė vertė!

Viskas. Visa kita – tėra šūdeliavimas, jūsų saviveikla ir savęs pateisinimas.

***

Paskelbus, kad pernai Lietuvoje darbo našumas sumažėjo 7,3 procento, reakcijos į šią žinią nebūta jokios. Tylėjo politikai, neprabilo nei profsąjungos, nei darbdaviai. Žinia paskendo liūdnos statistikos triukšme.

Taigi, pasak Statistikos departamento, pernai mes visi, turėję darbus, per vieną dirbtą valandą sukūrėme 7,3 proc. mažiau pridėtinės vertės. O kiekvienas iš mūsų, dirbusių, sukūrėme 8,5 proc. mažiau pridėtinės vertės per metus. Ką sako šie skaičiai, kai žinome, kad pernai smarkiai išaugo bedarbystė ir padidėjo emigracija?

Pirma, krizė pati savaime neišmokė verslo dirbti efektyviau. Atleisti žmones, sumažinti išlaidas, sustabdyti investicijas – tai nereiškia didesnio efektyvumo. Jei to būtų pakakę, likę neatleisti žmonės būtų kūrę vidutiniškai daugiau pridėtinės vertės, tačiau nutiko priešingai.

Matyt, nesuveikė ir daugelio verslininkų puoselėta prielaida, kad likę neatleisti darbuotojai susiims ir stengdamiesi išsaugoti darbo vietą plušės už tris. Galbūt taip ir nutiko, galbūt dalis žmonių iš baimės prarasti darbą dirbo daugiau nei iki tol. Tačiau Statistikos departamentas fiksuoja ne pastangas, bet rezultatą. O jo nebuvo.

Antra, klaidinga būtų manyti, kad žmonės pasidarė tinginiai. Jei būtų tinginiai, neieškotų darbo užsienyje. O likusiems čia netrūksta motyvacijos dirbti net ir už sumažintą atlyginimą. Eilė neemigravusių bedarbių, laukiančių už durų, savotiškai įkvepia.

Tad jei reikėtų surasti kaltuosius, kurie sumažino darbo našumą, strėlės lėktų tik į darbdavius ar aukščiausio lygio vadovus. Juk jie atsako už procesus ir gaminamų produktų, paslaugų galutinį rezultatą. Kaip gali samdinys, dirbantis procese kartu su dešimtimis ar šimtais likimo draugų, pagerinti savo darbo našumą? Na, jis pakraus į sunkvežimį krovinius dvigubai greičiau, bet ar turės ką krauti po valandos?

Trečia, įmonių vadovai buvo pernelyg įsivėlę į valdžios mokestines intrigas. Jos visus metus jaukė vadovų darbotvarkę ir neleido susitelkti į pagrindinę vadovo funkciją: užtikrinti efektyvų organizacijos darbą. Čia valdžia pasiintrigavo dar kartą: užstabdė ES priemonės “ProcesasLT” finansavimą. Taip mažos ir vidutinės mūsų įmonės prarado galimybę gauti paramą diegiant šiuolaikiškus vadybos metodus ir valdymo sistemas. Tokias kaip LEAN, Apribojimų teorija ir kt.

Šios priemonės finansavimas yra sustabdytas nepaisant to, kad šiuolaikinius procesų valdymo metodus įsidiegusios įmonės Lietuvoje sugeba padidinti pajamas nuo 20 iki 40 proc., darbo našumą – nuo 15 iki 30 proc., o pelningumą nuo 50 iki 200 proc! Įdiegiami skaidrūs valdomi, išmatuojami procesai ir užtikrinamas ilgalaikis įmonės konkurencingumas.

Žinoma, visa tai įmonės gali diegtis ir be ES kofinansavimo, tą dalis ir daro. Tačiau norint, kad atsigautų ir suklestėtų ekonomika (o ne tik viena kita įmonė), reikia kuo daugiau darbo vietų, kurios kurtų kuo didesnę pridėtinę vertę. Valdžia, palikusi kapstytis verslą su savo procesais savarankiškai, ir nekreipdama dėmesio į mažėjantį darbo našumą, vėliau galės stebėtis, kodėl taip lėtai auga surenkamų mokesčių pyragas.

Jei darbdaviai žinotų, kaip pagerinti savo įmonių efektyvumą, jie jau būtų tai padarę, ir tai atsispindėtų statistinėse lentelėse. Ir ne tik tose, kurios skaičiuoja darbo našumą, bet ir tose, kurios rodo surenkamus mokesčius.

Penktadienio rytas buvo pakankamai geras, švietė saulė, šilta. Ir netgi neskaudėjo galvos, nors vakar su pavėlavimu atšventėme vieno draugo gimtadienį. Net iki darbo nusprendžiau nueiti pėsčiomis (nes automobilis nakvojo prie ofiso). Vienžo – VASARA…

Žalios arbatos puodelis, ir e-spauda… Ir ką gi aš ten pamačiau ?

Žiniasklaida: svarstoma didinti PVM, GPM, o būstus apmokestinti 0,1% mokesčiu

Vienas žymiausių XX amžiaus protų A. Einšteinas yra pasakęs: “Insanity: doing the same thing over and over again and expecting different results.” Beprotystė: daryti vis tą patį ir tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų.

Kodėl mokesčių pakėlimas nepadidins pajamų į biudžetą? Ta proga prisiminiau prieš savaitę Facebook’e idėtą istoriją-statusą (kalba netaisyta).

Esame du broliai: Adomas ir Petras. Prieš kelerius metus aš, Adomas, pradėjau savo nedidelį verslą. Petro nepriėmiau, nes geria ir pritingi.

Nors realiai dirbau vienas, jau pirmą mėnesį įsitikinau, kad iš tikro turiu antrąjį verslo dalininką – valstybę, atstovaujamą per VMI.

Antrasis partneris (valstybė-VMI) į mano verslą neinvestavo nė cento, tačiau nuo pirmos verslo dienos nuolat reikalauja savo dalies pačių įvairiausių mokesčių pavidalu. Sudėjus visus mokesčius antrojo dalininko (Valstybės-VMI) pajamos viršija 50% visų gaunamų mano įmonės įplaukų. Negana to, antrasis dalininkas dalies mokesčių reikalauja avansu, man dar nė negavus pajamų.

Ir tai dar ne viskas – antrasis dalininkas (valstybė-VMI) nuolat žlugdo verslą įvairiais įstatymų kaitaliojimais, suvaržymais, sunkiai suvokiamais reikalavimais, taip pat trukdo darbą nuolat atsiųsdama armiją pačių įvairiausius tikrintojų, inspektorių bei kontrolierių, lupančių dar vieną mokestį baudų pavidalu.

Krizės metu sumenkus apyvartoms, kantrybę perpildė antrojo dalininko (valstybės-VMI) vienašališkas ultimatyvus reikalavimas padidinti jo pajamų dalį (mokesčius).

Matydamas, kad mano verslas žlunga, oficialiai pareiškiu, jog neturiu kitos išeities, o tik ATLEISTI ANTRĄJĮ DALININKĄ (valstybę-VMI) iš savo verslo.

Todėl nuo šio pareiškimo dienos prašau VMI iš manęs mokesčių nebereikalauti, manęs nebeieškoti, laikyti lyg dingusiu be žinios. Dėl išeitinės kompensacijos antrajam dalininkui siūlau kreiptis į Garantinį fondą, kuriam irgi mokėjau privalomą mokestį.

Atleidęs valstybę (VMI) iš savo verslo, netektį biudžetui siūlau kompensuoti Valstybės-VMI verslo santykiais su mano broliu Petru, kurį jau atvežiau registruotis į Darbo biržą.

Iki šios dienos Petras vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, neprašė jokių pašalpų, tačiau 2010 m. pavasarį valstybė-VMI pareikalavo ir Petrą užmokėti 864Lt (72 Lt/mėn.) PSD mokestį nuo pat 2009.01.01, nors jokio verslo su Petru nevykdė ir jokių paslaugų jam neteikė, negydė, kompensuojamų vaistų neskyrė.

Kiek žinau, Petras pinigų mokesčiams neturi, tačiau džiaugsmingai priėmė pasiūlymą nuo šiol būti oficialiai registruotu Valstybės-VMI partneriu, būti socialiai apdraustas valstybės lėšomis ir naudotis nemokamomis medicinos paslaugomis, pretenduoti į visas priklausančias bedarbio, socialines lengvatas bei pašalpas.

A. P.,
buvęs legalus verslininkas

Manau, kad tokių ‘buvusių legalių’ atsiras ir daugiau. Dalis mokesčių mokėtojų emigruos. Vėl nebesurinks mokesčių, SODROS ir t. t. Vėl kels mokesčius ? Juk jau vieną kėlė… Nesurinko… Kėlė dar kartą (PVM)… Vėl nesurenka… Tai kur gi ta pabaiga ?

Oskaras Vaildas yra pasakęs: “Whenever a man does a thoroughly stupid thing, it is always from the noblest motives”. Reiktų manyti, kad mokesčių kėlimas daromas ‘vardan tos Lietuvos’, bet ar mums nuo to lengviau?

Beje, tenka pastebėti, kad ir mes po truputį mąstome apie savo verslo emigraciją – juk emigruojant klientams, tenks ir mums emigruoti paskui juos…

Bet vistiek, kol dar mokesčiai nepakelti ir oras geras – džiaukimės, juk VASARA.

P.S. Dar vienas pavyzdys iš šiandienos puslapių: http://vz.lt/2/straipsnis/2010/06/11/Legali_alkoholio_ir_tabako_prekyba_smuko

“Aš manau, kad čia kaip tik turime matyti iššūkį – padėti valdžiai suvokti, kad jeigu jie toleruoja mažus atlyginimus mokytojams, mažas pensijas, tai jie taip pat turėtų labai draugiškai visi sutarti, kad reikia susitaikyti su didėjančia tolerancija kontrabandai, mokesčių nemokėjimui, šešėliniams atlyginimams, nes valstybės biudžete yra sutinkama turėti mažiau pinigų”.

Taip sakau aš. O štai taip sako Andrius Kubilius:

“Aš manau, kad čia kaip tik turime matyti iššūkį – padėti žmonėms suvokti, kad jeigu jie toleruoja kontrabandą, tai jie taip pat turėtų labai draugiškai visi sutarti, kad reikia mažinti atlyginimus mokytojams, pensijas, nes tolerancija kontrabandai, mokesčių nemokėjimui, šešėliniams atlyginimams reiškia, kad valstybės biudžete yra sutinkama turėti mažiau pinigų”.

Tarp pasakymų skirtumas nedidelis. Klausimas: kur priežastis, o kur pasekmė?

Prasukus naujienų gaublį nuo tolimojo Tailando/Kambodžos (kur buvo/nebuvo vienas ŽASeimūnas) ir Afganistano (kur nūdien buriasi Lietuvos elitas), žvilgsnis nukrypsta į artimąją Graikiją. Ten vietiniai valdžiažmogiai prieš 9 metus su jau bankrutavusio banko pagalba nuslėpė vieną milijardinę paskolėlę, ko pasekoj vis tik įsivedė eurą.

Laižantis aferos pasekmes graikų valdžia priversta rėžti atlyginimus, mažinti pensijas ir kelti mokesčius. Dar nieko nesumažino, tik pagąsdino, tačiau graikai jau kurį laiką gatvėse:

Graikijos viešojo sektoriaus darbuotojai, nepatenkinti vyriausybės priemonėmis taisyti prastą ekonominę padėtį, pradėjo nacionalinius streikus. Visoje šalyje atšaukti lėktuvų skrydžiai, dauguma mokyklų uždaryta, ligoninėse atliekamos tik būtiniausios operacijos, praneša BBC. Šalyje taip pat jau tris savaites protestuoja ūkininkai, reikalaujantys didesnių vyriausybės subsidijų.

Pas mus, tiesa, irgi buvo nepatenkintųjų, kurie pradėję rimčiau reikštis pernai sausio vidury gavo guminių kulkų. Mokyklos nebuvo uždarytos (tiesa, buvo, bet tik vėliau ir tik dėl gripo), ligoninėse ir toliau sėkmingai operavo, jei duodavai kyšį, o skrydžiai nebuvo atšaukti, nes nebuvo ką atšaukti.

Tačiau graikų originalumas tuo nesibaigė:

Dėl Graikijos muitininkų streiko beveik visose Atėnų degalinėse baigėsi benzinas. Muitininkai protestuoja prieš ministrų kabineto ketinimus įšaldyti jų algas ir sumažinti premijas. Pasak streikininkų, dėl šių vyriausybės priemonių, kuriomis siekiama mažinti valstybės biudžeto deficitą, kiekvienas iš jų per metus praras vidutiniškai 2,2 tūkstančio eurų.

Na, ir dar vienas graikiško nesitaikstymo pasireiškimas:

Maždaug 200 protestuotojų, daugiausiai profesinių sąjungų atstovai, įėjimą į biržos pastatą užtvėrė ankstyvą antradienio rytą ir neleido į jį patekti darbuotojams. Jie rankose laikė plakatus su užrašais „Tegul plutokratija (turtuolių valdžia – red.past.) sumoka už krizę“. Tačiau birža prekybą sėkmingai paleido iš, kaip teigiama, kitos vietos.

Neabejoju, kad artimiausios dienos pažers dar naujų vietų, kur graikai sustos, užtvers, apguls. Ir visa tai skaitydami galėsime kraipyti galvas: kodėl mūsuose ne tik negulė, netvėrė ir nestojo (tiesa, profsąjungiečiai vasarą buvo pasistatę palapinę kelioms dienoms, kur pasikeisdami nuo pusryčių iki vakarienės badavo), bet, žiūrėk, dar ir valdančiųjų konservatorių reitingus pakėlė.

Kadangi negalėjau sau paaiškinti tokio lietuviško susitaikymo, džiaugiuosi, kad man tai paaiškino REUTERS:

How the poor can get poorer, and be OK about that

Be kita ko, REUTERS rašo:

…It is hard to envision many people in countries like Greece putting up as stoically with such austerity.

Pasirodo, lietuviai turime daugiau stoicizmo, nei graikai, kurių šalyje stoicizmas radosi. Apatija – naujas tarptautiniu mastu pripažintas mūsų tautinis bruožas, kuriuo galime didžiuotis.

Ar vertėjo mums masiškai streikuoti, galime padiskutuoti komentaruose.

Kas daugiau mažiau sekate mūsų tinklaraštį, turbūt girdėjote, kad asmeniškai įsivėliau į antikrizinę avantiūrą -- gitaros pamokos mainais į perspektyvą. Iki šiol buvo tik pamokos (rašiau čia ir čia), o šiandien atsirado ir perspektyva mano mokytojui Dariui

Džiaugiuosi, kad pirmą kartą gyvenime teko nusifilmuoti ketvirtaplaniame vaidmenyje filmuke, kurį kūrė (nejuokauju) pripažinti Lietuvos kino asai (Dariaus bičiuliai) -- Aidas Avižinis, “Kolekcionierės” prodiuseris, ir Titas Petrikis, filmų kompozitorius, prieš porą savaičių, beje, nuskynęs neeilinį apdovanojimą pasauliniu mastu. Žinoma, ne už šį filmuką

Taigi draugai ir draugų draugai vieną šeštadienio pusdienį sušokome ir nusifilmavome juostoje, kuri, turime vilties, kai kam padės apsispręsti pradėti mokytis groti gitara.

Jei manote, kad tai galėtų būti aktualu Jūsų kai kuriems draugams -- pasidalinkite per “Facebook’ą” ar kaip kitaip (toks planas pagal mokinių ieškančio Dariaus pardavimų procesą). Jei susidomėjote pats (-i) -- tuomet tiesus kelias į http://www.gitaradelsaves.lt/

Nusprendėme išnaudoti CommonSense.lt populiarumą ir susiieškoti kolegų.

Ieškome pardavimų vadybininkės, kuri nebijo padaryti per dieną kelis šimtus „šaltų skambučių“. Taip pat ieškome asistentų, pageidautinas aukštasis išsilavinimas arba paskutinis kursas.

CV ir motyvacinį laišką siųsti adresu: cv@toc.lt iki sausio pirmos dienos. Priėmimas vyks sausio-vasario mėnesiais.

Visai neseniai buvau susitikime su klientu. Siūlėme savo paslaugas. Tai tipinė distribucinė kompanija, kuri susiduria su tipinėmis problemomis – per daug nepaklausių prekių, dideli paklausių prekių trūkumai. Žodžiu – standartinis atsargų valdymo sprendimas. Mūsų pasiūlymo esmė: pirmi apčiuopiami rezultatai (atperkantis keleriopai pirminę investiciją) per 3 mėnesius. Tolesnis mokėjimas konsultantams nuo pasiektų pelno pagerėjimo rezultatų.

Rezultate – prisipažino turį problemų, pritarė paskaičiuotam pagerėjimo (pelno augimo) potencialui, pritarė, kad tai tiesiog tai, ko jiems reikia. Bet ar nupirko? Ne, nes krizė ir reikia taupyti.

Beje, tai pasitaiko ne taip jau retai. Maniau, kad gal tai lietuviško verslo bruožas, tačiau… Kai šiandien vienas draugas atsiuntė štai tokią istoriją, nusprendžiau, kad reiktų ją publikuoti. Juk laikas suprasti, kad dažnai krizė prasideda nuo mūsų galvų.

Руководил филиалом компании продающей грузовики, по долгу службы общался с директором одной компании, которой была нужна наша продукция. За время беседы стало понятно, что деньги у них есть, машины нужны, так как в кризис производство не упало. Но клиент почему-то мялся и машины не брал.

Я: Для начала вы можете приобрести один автомобиль!

Клиент: Вы знаете, кризис в стране, мы сейчас не готовы брать машины…

Я: Но ведь вашему производству они необходимы?

Клиент: Да. Очень нужны, как воздух.

Я: Вас не устаревает наши машины?

Клиент: Они идеально нам подходят, но кризис…

Я: Вы считаете их дорогими?

Клиент: Нет, цена лучшая в сегменте.

Я: Наша компания готова в случае необходимости сама, без банков, кредитовать вас!

Клиент: Нет, спасибо, деньги у нас есть. Просто кризис.

Я: Но ведь ваше производство может встать!

Клиент: Может. Но мы боимся, кризис…

Так и не смог убедить этого клиента. Дело происходил в ноябре 2008 г. Этим летом, уже не работая в компании, я встретился с директором той конторы случайно. Решил узнать, как у них дела.

Бывший клиент: Да туго, машины так и не купили, не справляемся.

Я: А почему не купили?

Бывший клиент: Кризис… Боимся…

Kai kas (1, 2, who’s next?) ima ir dedasi štai tokius skydelius. Įsidėjome ir mes. Kai išimsime, tai bus ženklas, kad krizė jau baigėsi.

“Verslo klasė” man labai patinka, nežinau, ar kuris nors žurnalas Lietuvoje gali jam prilygti. Liepos (2009 m.) numeryje buvo publikuotas kol kas vienintelis mano tekstas apie šventas karves. Jei dar neskaitėte, jį galite rasti čia. Prieš tai nebuvau įdėjęs pilno teksto (sąmoningai, kad pirktumėte VK ), tik ištrauką (sorry, nuskriaudžiau RSS srauto skaitytojus) – gal dėl to skurdoka komentarų. Tema nesenstanti, tad būtų įdomu išgirsti ir jūsų nuomonę.

Beje, po truputį rengiu antrą tekstą VK. Noriu parodyti, kokias neišnaudotas galimybes turi mūsų gamintojai. Prieš tai rašiau apie distributoriaus situaciją, o dabar tiekimo grandine nusileisiu apačion iki gamintojo. Raginimų, kad reikia dirbti kitaip, girdime daug. O aš nieko neraginsiu, tik aprašysiu, kaip KONKREČIAI galima uždirbti daugiau. Čia, Lietuvoje. Jei turite pasiūlymų – negailėkite. Jei tekstas gausis geras – gal išspausdins VK, jei ne – publikuosime tinklaraštyje

Taigi, ar tu jau užsiprenumeravai “Verslo klasę”?

Apie tai, kaip STATOIL atsikratė dalies pastovių klientų, jau rašė Audrius

Aš suprantu, kad kreditų draudimo kompanijoms nutraukus/sumažinus lietuviškų įmonių draudimą, natūrali reakcija – nekredituoti nei vieno kliento. Tačiau rinkoje yra ir kitokių kreditų rizikos valdymo įrankių, kurie palengvina rizikos valdymą. Galiu tik spėti, kodėl STATOIL’as nesinaudoja tokiomis paslaugomis – gal todėl, kad vidinis “ekspertas” žino geriau…

Tačiau aš norėjau parašyti ne apie tai.

Nors mūsų STATOIL kortelės jau nebegalioja, penktadienį ryte užvažiavau (įpročio galia) užsipilti į Žirmūnuose (prie TELE2 biuro) esančią degalinę. Tačiau ten laukė staigmena – “Banko kortelių laikinai neaptarnaujame”.

Pamaniau, kad Lietuvos bankai ne tik kreditų nebeduoda, bet ir jau savo sistemų nesusitvarko. Bet išaiškėjo, kad “kortelinių” klientų neaptarnauja dėl daug paprastesnės priežasties – pasibaigė kortelių skaitytuvo-spausdintuvo popieriaus juosta. Tokios juostos rulonėlio kaina mažiau nei 1 Lt, bankai juos duoda nemokamai už kortelių skaitytuvo aptarnavimo mokestį.

Per tas 10 min kol sukinėjausi kolonėlėje suskaičiavau ne mažiau 4 automobilių, kurių vairuotojai pamatę užrašą “Banko kortelių laikinai neaptarnaujame” išvažiavo neužsipylę – tai tikrai praleisti pardavimai (ir uždarbis). Atrodytų, kad STATOIL nusprendė atsikratyti didžiosios dalies klientų.

Įdomu, kai “STATOIL Lietuva” vadovai pateikinės kritusių apyvartų komentarus savo akcininkams, kokias priežastis priežastis nurodys – krizę (aplinka kalta), ar visgi prisiims atsakomybę?