Pradėjęs mokytis groti gitara rašiau, kad turiu du pasiteisinimus, kodėl sunkiai einasi:
1. per trumpi pirštai,
2. neturiu talento.
Praėjus beveik dviems mėnesiams nuo pirmosios pamokos pirštų trumpumas nebetrukdo, talentas neatsirado, bet ankstesnius du pasiteisinimus nurungė trečiasis:
3. neturiu laiko.
Darbo per akis (nesiskundžiu): šiemet norint uždirbti panašiai kaip pernai reikia dėti triskart daugiau pastangų, daug dirbti “į priekį”, atitinkamai ir laisvo laiko praktiškai nelieka. Tiesą sakant, ir pernai jo ne per daugiausia buvo. Be to, dvi rugsėjo savaites laisvesnes akimirkas suvalgė krepšinio transliacijos.
Šiaip, gitarai reikia nedaug – RAMAUS pusvalandžio kasdien. Pusvalandžiai vairuojant automobilį netinka. O man geriausiu atveju pavyksta išspausti 1,5 ramaus pusvalandžio per savaitę. Todėl ir rezultatai yra gerokai prastesni, nei kad atskleidžia Darius, mano mokytojas. Stebuklų nebūna. Su gitara nepamultitaskinsi, turi atsidėti. Mokantiems idealiai planuoti laiką (ir laikytis plano) turėtų būti lengviau. Beje, mieli kolegos verslininkai, jei norite prasitestuoti, kaip jums sekasi planuoti savo laiką, rekomenduoju pradėti mokytis groti gitara. Darius dar turi vietos savo grafike!
Tiesa, pastebėjau, kad bendras laikas, praleidžiamas grojant bandant groti gitara, labai priklauso nuo to, kur toji gitara yra laikoma. Su sąlyga, kad gitara dar neturi savo vietos, ji mėtosi po visą chatą. Tačiau dažniausiai ją paimu į rankas, kai ji pasitaiko svetainėje-valgomajame. Uždėjai makaronus virt, o laukimo pauzę išnaudoji pasičiupdamas šalia pasitaikusią gitarą 
Čia kaip ir gamyboje (sorry, pritempimas nukrypimas). Jei nori padidinti darbininko efektyvumą (sumažinti darbo imitavimą), pasirūpink, kad jam nereikėtų klaidžioti tampantis įrankius ir medžiagas. Mano brolis, inžinierius, vieną tokio veltėdžiavimo elementą statybos aikštelėje išsprendė prikabinėjęs konstrukcijų planus ant kiekvienos kolonos. Kur darbininkas pasisuka, visur mato projekto kopijas. Iki tol darbininkai su projektu galėjo susipažinti tik statybininkų būdelėje. Pakeliui, žinoma, susitikdavo bendražygių, tuo pačiu ir parūkydavo, šnekteldavo. Juk be projekto dirbti negalima.
Beje, kai Nerius pernai (o gal užpernai) darė vieną iš savo seminarų apie TOC, pro “Reval Hotel Lietuva” konferencijų salės langą matėsi apačioje, duobėje, triūsiantys statybininkai (dabar toje vietoje iškilo skardinis bildingas). Kokie trys-keturi dirba, o kokie aštuoni žiūri arba, liaudiškai tariant, mala šš. Atėjus viršininkui tie š-malikai ima blaškytis, kažką nešti, kažką prilaikyti – reikia ar nereikia. Kvatojomės balsu.
Bet kitų klaidas pastebėti lengviau, nei taisyti savo, ar ne taip? Ta proga einu pusvalandį pagadinti namiškiams nervų.
Jei žmonės sugeba namą pastatyti, išmokyti mešką važinėti dviračiu, tai dėl gitaros prašau manęs dar nenurašyti
