Jei paskaičiuočiau, kokios rūšies alaus gyvenime esu išgėręs daugiausiai, neabejotinai nugalėtų “Švyturiui-Utenos alui” priklausantys prekių ženklai. O jei būtų užaugęs mano pilvas, dėl to kalčiausi būtų “Utenos”, “Švyturio ekstra” ir “Carslberg”. Tik pastaruoju metu buvau pradėjęs vengti šių rūšių, jas sėkmingai pakeitęs tai, žiūrėk, “Rinkuškių” bambaliu, tai kuo nors importiniu iš “Vynotekos”. Pernai su draugais padarėme išvadą (kažkas iš draugų neatsakingai pareiškė), kad “Švyrutys” labai suprastėjo, todėl, matyt, ir buvo pereita prie alternatyvų.
Dar daugiau alyvos į “Švyturio” alų šliūkštelėjo mano bičiulis tinklaraštininkas ir šiaip ITIL bei ISO reikalų išmanytojas Ričardas Savukynas, prieš mėnesį jau minėtas mano įraše apie tikro maisto paieškas. Taigi Ričardas ėmė ir pažėrė abejonių apie “Švytury” galimai naudojamas šamarliakines alaus virimo technologijas, vadinamąsias “high gravity” (HG).
Į Ričardo straipsnį bendrovė “Švyturys-Utenos alus”, kurios metinė apyvarta siekia ~500 mln. Lt, sureagavo štaip kaip: paskelbė “Švyturio Ekstra” kokybės deklaraciją ir pakvietė straipsnio autorių apsilankyti alaus gamykloje Klaipėdoje. Į ekskursiją, kuri įvyko prieš ilgąjį savaitgalį, buvau kooptuotas kaip vairuotojas ir taipogi tinklaraštininkas. O kadangi jau sudalyvavau, tai ir ataskaitą skaitytojams turiu parašyti. Juolab ne taip dažnai, ko gero, blogeriai sulaukiam kvietimų pagert alaus pažiūrėt, kaip gaminamas produktas, su kuriuo linksmai leidžiam laisvalaikį.
Tingintiems skaityti ataskaitą užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad “Švyturio” žmonės, kurie su mumis bendravo, mane įtikino, kad iš principo su “Švyturiu” viskas yra gerai. Savo akimis matėme, kaip bačkų praplovimo skystis nubėga į kanalizaciją, bet ne į butelius. Taigi gerkite drąsiai pernelyg nekvaršindami galvos apie šamarliakus. Jei jie ir gaminami, tai tikrai ne Klaipėdoje ir tikrai ne prižiūrint Džuljetai Armonienei, “Švyturio” gamybos vadovei, šauniai moteriai. Ši ilgametė Klaipėdos gamyklos darbuotoja su misionierišu kantrumu ir atlaidumu (labai Jums ačiū!) atvėrė turbūt visas Klaipėdos gamyklos duris ir paaiškino turbūt kiekvieno vamzdžio paskirtį. Aš tikrai neturiu kompetencijos kiaurai tų vamzdžių įžvelgti chemikalus miltelių pavidalu, todėl esu linkęs tikėti tomis geromis emocijomis, kuriomis spinduliavo p. Džuljeta. Ar galėjo mus apgauti/”užparinti”?
Kitas žmogus, uostamiestyje padėjęs Džuljetai dorotis su dviem blogeriais, buvo Dainius Smailys, “Švyturio-Utenos alaus” korporatyvinių reikalų direktorius. Dėl tokio korporatyvinio reikalo Dainius nepatingėjo baladotis iš Vilniaus, ir mes tai įvertinome. Supratę šios kompanijos reputacijos gynymo pastangas, savo ruožtu įsijungėm diktofoną – nesinorėtų diskusijos iš tinklaraščio perkelti į teismą dėl ne ten padėto kablelio. Su diktofonu (aš) ir fotoaparatu (Ričardas) tapome dar labiau panašūs į tikrus žurnalistus – na tuos, paprastai tūpus, kurie rašo neišmanydami, ir kiša nosis kur nereikia.
Taigi mums dar nespėjus įkišti tų savo nosių, turėjome pasiaiškinti “dėl nesąmonių apie “high gravity”, kurių prirašė žurnalistai”. Gindami laisvo žodžio kalvius, tegu ir turinčius tūpų žurnalistų įvaizdį, atsakėme daugmaž tokiais žodžiais, kaip kadaise rašė “Verslo žinios”.
HG technologija – tai aukštos koncentracijos alaus gamyba ir jo skiedimas specialiu vandeniu”, – pasakoja Algirdas Gumauskas, AB “Gubernija” gamybos direktorius. Pasak jo, ši technologija sukurta JAV maždaug prieš 35 m. ekonominiais sumetimais – pagaminti didesniam kiekiui alaus reikia mažiau įrengimų, sutaupoma energijos, mat nereikia virti ir šaldyti misos – nuopylų nuo salyklo. ”Tos pačios rūšies alaus, gaminto klasikiniu ir HG būdu, skonis skirtingas, nes pasitelkiant pastarąją technologiją susidaro daugiau eterių. Šios medžiagos suteikia vaisių ar gėlių kvapą. Paprastai toks alus yra švelnesnis, jo skonis – visą laiką, po kiekvienos gamybos partijos – toks pat. O klasikinis alus yra tarsi gyvas organizmas, todėl jo skonis gali nežymiai skirtis, – lygina p. Gumauskas ir priduria, kad iš HG įrengimų plaukęs alus, jo požiūriu, yra netoleruotinas. – Daugumai žmonių yra priimtinesnis natūralus karvės pienas nei pieno milteliai, skiesti vandeniu.”
Ir čia mes iš “Švyturio” atstovų sužinome, kad HG technologijos “Švyturio” gamykloje nėra, kad ji yra tik kitoje kompanijos gamykloje – Utenoje (HG turi bei naudoja ir kai kurie kiti didieji lietuviško alaus gamintojai). Ir dar sužinome beigi esame patikinami, kad tai jokia ne sensacija, jog “Švyturio Ekstra” rūšis yra gaminama ne tik Klaipėdos, bet ir Utenos gamykloje. Tik Klaipėdoje yra gaminami alūs, priklausantys “Švyturio tradicinei kolekcijai” (“Ekstra Draught”, “Baltas kvietinis alus”, “Baltijos tamsusis alus”, “Raw”). Pasak Džuljetos, HG technologija nėra pigesnė ar paprastesnė nei įprastinė, juolab nereiškia, kad ji gamina prastesnį alų. Puiku, sakom, jei taip, tai kodėl taip baiminatės, kad žmonės nepagalvotų, jog “Švyturio Ekstra” – populiariausias kompanijos alus – gaminamas su HG? Gaunam atsakymą, kad esą “Švyturiui” labai svarbu, jog žmonės įvertintų “Ekstros” tradiciją.
O tai kokie tuomet prekiniai ženklai Utenoje gaminami su HG? Dainius atsako, kad tik “Euro” ir “Tornado” bambaliai. Ar visi kiti – “Utenos” (mėlynas ir žalias), “Stirpusis”, “Ice”, “Auksinis”, “Porteris“, etc. - ne su HG? “Tikrai ne”. Ne, vadinasi ne. Geriam ir tikim.
“O ar “Švyturys-Utenos alus” gamina alų vadinamiesiems “private labels” užsakovams, tipo “Norfai” ar “Maximai”, – klausiu stabtelėjus prie vienos bačkos. Klausiu, nes visokios piguvos optima-linijos, manoma, yra visiškas nelygis. “Tikrai ne”, – atsako Dainius. Tądien patikėjau, tačiau šiandien prisiminiau, kad žurnalistus moko tikrinti šaltinius. Į parduotuvę keliauti tingiu, todėl pasigooglinu ir aptinku štai ką:
Beje, o gal šitas optima-linijinis alus nėra jau toks blogas? Juk virtas toj pačioj gamykloj, kur ir “Švyturio Ekstra”? Į šį klausimą galėtų atsakyti vartotojai, jei jiems kas nors užrištų akis ir duotų paragauti įvairaus alaus. Juk kaip kitaip “pasimatuoti”, jei ne lyginantis su kitais?
Šiuo klausimu Džuljeta ir Dainius turi kitokį požiūrį: jų manymu, apie alaus kokybę gali spręsti tik ekspertai, o kadangi tokių nepriklausomų Lietuvoje nėra, tai ir ekspertinių degustacijų neorganizuojama. Vartotojai, “Švyturio” atstovų manymu, balsuoja piniginėmis – jei “Švyturys-Utenos alus” turi bene pusę alaus rinkos, tai štai jums ir atsakymas, kuris alus, vartotojų manymu, yra geriausias. Taip išeina, bandom replikuoti, alaus “kokybę” galima gerinti investuojant ne tik į gamybos procesą, bet ir į reklamą… Dainius neatskleidė, koks yra metinis kompanijos reklamos biudžetas, o man rasti internete irgi nepavyko (mestelkit, kas žinot). Bet kokiu atveju man atrodo, kad jei turėčiau geriausią, skaniausią produktą, kurį mėgsta pusė Lietuvos, neekspertinių degustacijų nebijočiau. Ar reikia baimintis savo konkurencinio pranašumo?
Klausiame, kodėl ant alaus butelio etiketės nerašoma gaminio sudėtis. Tiksliau, ji rašoma, bet tik labai rezervuotai. Pavyzdžiui, sudėtis, kurią dažniausiai perskaitysite ant lietuviško alaus butelių: “sudėtyje yra miežių salyklo”. Išgirstame, kad taip yra dėl to, kad nelabai ką čia ir pribursi. Sudėtis yra tokia aiški ir paprasta, kad jos nė detalizuoti neverta. Matyt, rusams nėra taip aišku, todėl jie reikalauja nurodyti sudėtį (taip, beje, sužinome ir ‘original wort gravity’, kurį praskiedus gavosi, pavyzdžiui, “Baltika Classic”, stiprumą).
Tęsiame etikečių apžiūrą ir klausiame, kodėl rašoma tik alaus galiojimo pabaigos data, o nerašoma, kada alus buvo išpilstytas. Juk, sutikime, kelis mėnesius išlaikyti alų “tinkamomis” sąlygomis yra sunkiau, nei savaitę, todėl vartotojams būtų įdomu sužinoti, kiek laiko šnekutis laukė savo šnekoriaus. Juolab pagaminimo datą žinome pirkdami dešras, sūrį, grietinę.
Iš pradžių Džuljeta pažeria abejonę, kodėl vartotojams apskritai turėtų rūpėti išpilstymo data, nes juk “gamintojas garantuoja, kad identiškos skonio savybės per šitą periodą bus išlaikytos”. Vėliau Dainius pasakoja, kad etiketėje maža vietos, kad daug vietos užima barkodas… Bet suskambus nelabai įtikinamai, buvo pasakyta, kad “Švyturiui-Utenos alui” išpilstymo datos privalomas žymėjimas netgi “būtų naudingas, nes mūsų galiojimo laikas yra trumpiausias”. Pripažinęs, kad tos informacijos, kurios nereikalauja įstatymas, stengiamasi nedėti, nes “taip gali prisigalvoti ir paišyti mikimauzus”, Dainius, mano akimis, pasako dalyką, kuris būtų vertas ir kokio rimto laikraščio puslapių: “Švyturio-Utenos alaus” atstovas teigė palaikytų reglamentavimą, kuriuo aludariai būtų įpareigoti etiketėse atskleisti alaus išpilstymo į butelius datą”.
Bet tam, pasak Džiuljetos, priešintųsi prekybininkai, kuriems “vartotojai sukeltų jovalą lentynose”, ieškodami šviežesnio produkto (taip išeina, poreikis šviežesniam alui egzistuoja?).
Mieli Seimo nariai, blaivininkai ir sugėrovai, jūs turite unikalią galimybę pateikti įstatymo pataisėlę, kurią paremtų ne tik pilvočiai ūsočiai (pusė Lietuvos), bet ir didžiausias alaus gamintojas.
Taigi keturi mėnesiai – tiek laiko galioja bet kuris ŠUA alus, kai ant butelio yra uždedamas kamštelis. Pasak Dainiaus, kiti lietuviški alūs išlaikomi dar ilgiau, jau nešnekant apie importinį (berods, standartiškai 9 mėn.). Taigi galimas daiktas, kad kovo 11-ąją, keldami bokalus už Lietuvos jubiliejų, gėrėte pernai pagamintą alų. Ar galėtų šis laikas būti trumpesnis? Jei teisingai supratau, kai šnekėjomės triukšmingame misos virimo ceche (diktofonas įrašė originalų triukšmą), alus nuo-iki yra išverdamas per 3 savaites. Į parduotuves buteliai paskirstomi daugiausia per savaitę. Taigi užtenka ~30 dienų, kad miežio grūdas virstų preke parduotuvėje. Kam reikalingas dar 90 dienų buferis?
Džuljeta ir Dainius sako, kad to reikalauja prekybininkai. Betgi pas juos ŠUA butelių apyvartumas, kaip mums buvo pasakyta, yra ~7 dienos (sorry, neišsiaiškinom, kaip jį skaičiuoja, nes buvo apskritai suabejota, ar mes žinom, kas yra apyvartumas). Prekių grąžinimo, sako, apskritai praktiškai nebūna. Tai kam toks buferis? Deja, mums nepavyko išsiaiškinti.
Mieli alaus mėgėjai, argi nenorėtumėte lentynose rasti šviežio, o ne pernykščio alaus?
Tikiuosi, šį pavyzdį paims domėn ir Nerius, kai baiginės įrašų seriją apie distribuciją. Aš kol kas galiu tik daryti prielaidą, kad kuo ilgesnis alaus galiojimo periodas, tuo lengviau amortizuoti trūkumus, kurie (galimai) susidaro dėl staigaus paklausos padidėjimo sezono metu. Prisigaminom “į priekį” ir laukiam saulėtos vasaros. Na, nepašvietė saulutė – nieko baisaus, realizuosime po truputį rudenį.
Dar vienas įdomus dalykas – minėtoji “Švyturio Ekstra” kokybės deklaracija. Leiskite pacituoti:
„Mums svarbu, kad vartotojas, kurių pasitikėjimą labai vertiname, aiškiai žinotų, kokį produktą perka ir būtų tikras, kad mūsų alus pagamintas natūraliai, be jokių cheminių priedų, nenaudojant pagreitinimo technologijų (…)“, – teigia R. Viršilas.
„Švyturio Ekstra“ Kokybės deklaracija skelbia, kad šis alus fermentuojamas tik natūraliai, be jokių pagreitinimo būdų ar medžiagų, dirbtinai skatinančių fermentaciją. (…)
Jau degustuodami klausiame, ar tai, kas aukščiau parašyta, reiškia, kad tik “Švyturio Ekstroje” nėra cheminių priedų ir pagreitinimo technologijų, o kitose “Švyturio” ar “Utenos” rūšyse – galimai yra? Džuljeta ir Dainius krato galvas ir sako, kad taip nereikėtų suprasti. Tuomet klausiame, kodėl nepadarėte tiesiog “Švyturio-Utenos alaus” deklaracijos, jei jau nė vienoje iš rūšių nėra naudojami cheminiai priedai ir medžiagos, kurios greitina gamybos ciklą? Juk jei nori užkirsti gandams kelią, tai ir reikia kirsti be išvedžiojimų ir nutylėjimų (teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad kiti gamintojai apskritai nesivargina ką nors deklaruoti).
Jei čia tikitės sensacijos, tai jos nebus. Nes žodžiu buvo pasakyta, kad chemijos ir “greitintuvų” nėra nė vienoje ŠUA rūšyje. Sensacija būtų, jei gyvenimas parodytų, kad aludariai melavo.
Kaip tyčia, “Švyturio” prekės ženklas mums sako:
P.S. Kai išgersiu dabar šaldytuve gulinčius “Rinkuškių” bambalius, vėl nusipirksiu “Švyturio” (ne “Utenos”) butelių. Iš dalies dėl to, kad geriau gert tai, ką matei gaminant (užuomina apie mielai laukiamą kvietimą iš Rinkuškių), iš dalies ir dėl to, kad noriu išmėginti dovaną (toks ant šaldytuvo prilipdomas alaus kamščių atidarytuvas).
