Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad “Verslo klasę” skaito labai daug žmonių. Nes kai šis žurnalas publikuoja mano straipsnį, kelias dienas netyla telefonas. Skambinantieji – klientai, mokymų dalyviai, įvairūs pažįstami – nori pasiginčyti, kad rašydamas neatsižvelgiau į tam tikrus niuansus, kiti gi sutinka su viskuo, kas parašyta, ir kviečia pietų “detaliau aptarti”. Treti klausia, kiek susimokėjau “Verslo klasei” už nuolatinę rubriką.

Po paskutinio straipsnio apie tiekimo grandinę, kuris išėjo VK spalio numeryje, telefonas vėl netilo. Žinojau, kad užminsim tiekėjams ir prekybininkams ant pūlinio – taip ir atsitiko.

Įdomiausia, kad Lietuvos rinkoje ieškoma išeities, nepatikliai žiūrima į atsargų valdymą pagal TOC modelį, kai tuo tarpu kitose šalyse yra gausu sėkmingų implementacijų. Lietuvoje taip pat turime keletą. Visur rezultatai – įspūdingi.

Kaip juos pasiekti – tinklaraštyje to išdėstyti nesugebėsiu. O štai papasakoti susitikus gyvai – prašom.

Kviečiu visus, kurie man skambino ir kvietė pietų, taip pat visus, kurie nekvietė, bet nori giliau panagrinėti tiekimo grandinės niuansus ir savo galimybes susitvarkyti parduotuves pagal TOC, atvykti į spec. renginį, skirtą pratęsti “Verslo klasės” temą.

Šįkart pusdienio seminaras Vilniuje bus simboliškai mokamas (praėjusį sykį po VK straipsnio webinarą dariau atvirą) idant pritrauktume tuos prekybininkus, kurie ketina aiškintis, kaip tai veikia (o ne tuos, kurie už dyką susirenka pareplikuoti, kad Lietuvoje tai neveiks).

Kad būtų įdomiau, seminarą vesime kartu su Justu Gavėnu iš konkuruojančios konsultacijų įmonės. Justas turi visiškai kitokį požiūrį į mažmeninę prekybą nei aš, ir tai turėtų popietę padaryti išskirtinę bei labai naudingą.

Žemiau – mano tekstas “Verslo klasei”. Neišcenzūruotas, kalbos žinovų nepatiuninguotas (žr. antraščių skirtumus ).

Tiems, kam nepatinka ilgą tekstą skaityti tinklaraštyje, rekomenduoju įsigyti “Verslo klasę” (dar neprenumeruojat?!) ir pasidaryti sau nedidelę šventę.

Nuotykiai tiekimo grandinėje

Vartojimo kranelio beieškant

Ankstų rytą banko analitikas-kalbėtojas įsėlina į dušą ir atsuka šalto vandens čiaupą. Ledinis vanduo padeda nubusti ir išjudinti smegenis. Analitikas vakar suskaičiavęs paskelbė, kad mes visi kartu bankuose, bankėse, kojinėse ir kitokiuose pinigų rezervuaruose užspaudę laikome apie 30 mlrd. litų. Žvelgdamas į bėgantį vandenį analitikas pasvajoja apie kranelį, kuriuo galėtų atsukti vartojimą. Žmonės suplūstų į parduotuves, parduotuvės pagausintų užsakymų tiekėjams, šie savo ruožtu pateiktų daugiau užsakymų gamintojams. Padidėjus gamybos apimtims, būtų sukurta daug naujų darbo vietų. Padidėtų atlyginimai, stabilumas, žmonės pradėtų dar daugiau pirkti. Kuo gyvybingesnė ekonomika, tuo laimingesni banko akcininkai… Continue Reading »

Share/Bookmark

Kaip jau skaitėte, Tarptautinis valiutos fondas skelbia, kad pasaulio ekonomika įžengė į pavojingą etapą. Graikijos skola siekia 340 mlrd. eurų. Portugalijos valstybines ir privačias įmones pusvelčiui perima buvusios kolonijos. Trys iš 17 šalių, įsivedusių bendrąją ES valiutą, gavo finansinę pagalbą, kad galėtų išsikapstyti iš krizės. Naujausia domino efekto rinkose auka – Italija, kurios skolinimosi reitingas sumažintas.

Nuo vienos didžiausių ekonominių krizių dar neatsigavusią Europos (o ir Lietuvos) ekonomiką puolą nauji negalavimai. Valstybių skolų krizė grasina kirsti ne prasčiau nei nekilnojamojo turto burbulo sprogimas.

Nors Lietuvos Vyriausybė ir toliau regi optimistines prognozes, tačiau ne vienas vadovas užduoda sau klausimą: kaip apsisaugoti nuo nuo ekonominių audrų ir užtikrinti verslo stabilumą ir augimą?

Kaip sako šios dienos BBC herojus:

The biggest risk is not act

Su sąlyga, kad į Lietuvą VšĮ „Versli Lietuva“ kvietimu atvyksta vienas kiečiausių TOC ekspertų pasaulyje John L. Thompson, pasinaudodami proga surengėme dviejų dienų mokymus. Jų metu be jokių bla bla bla bus išdėstyta, kaip sėkmingai įsidiegti efektyvumo bei konkurencingumo didinimo metodikas (TOC ir LEAN) savo firmose ir pasidaryti įmonės konkurencingumo didinimo veiksmų planą. Tokį, kad ekonominės audros netrukdytų stabiliai auginti verslą.

Apie efektyvumus kažkiek parašinėjame šiame tinklaraštyje, tačiau ne tiek giliai ir detaliai, kad paskaitę atlaikytumėte krizes. Šie Johno L. Thompsono mokymai (kuriuos rekomenduojame gamybos bei paslaugų įmonių vadovams, gamybų vadovams ir aukščiausio lygio vadybininkams) užpildys spragas tiems mūsų skaitytojams, kurie nori staigiai ir konkrečiai sužinoti, kaip uždirbti krūvą pinigų išmokstant dirbti kelis kartus efektyviau nei konkurentai.

Šį kartą jokių kvietimų, nuolaidų ir blatų nebus: jeigu nemanote, kad jūsų firma turi efektyvumo problemų, arba neturite įgaliojimų toms problemoms spręsti, tai nešvaistykite pinigų ir laiko. Su Johnu L. Thompsonu norime surinkti tokią auditoriją, kuri pasiryžusi veikti (kai tuo metu kiti verks, kad rinkos krenta ir klientai neperka).

Aš Johną pažįstu labai seniai (žr. jo biografiją), esame bendravę įvairiuose pasaulio kampeliuose, praleidę daugybę valandų bediskutuodami apie tai, kaip galėtume pagerinti TOC diegimus, kad pasiektume dar geresnių rezultatų savo klientams. Kad susipažintumėte ir jūs, įrašiau mūsų pokalbį, kuriame Johnas pasakoja apie būsimą seminarą Vilniuje:

John Thompson exclusive interview for commonsense.lt by commonsenseLT

Taigi tikiuosi, kad bent kelis iš jūsų pamatysiu šiame seminare 2011 m. spalio 6-7 d. (ketvirtadienis-penktadienis).

Žemiau -- seminaro programa, informacija apie registraciją ir kt.:

Share/Bookmark

Praėjusią savaitę pastebėjau, kad žurnalas TIME paskelbė “25 įtakingiausių verslo vadybos knygų” sąrašą – The 25 Most Influential Business Management Books. Į tą sąrašą įtraukta pirmoji dr.E.Goldratto knyga “TIKSLAS” (THE GOAL) išleista 1984 metais. Tas verslo romanas tapo gamintojų biblija – beveik dauguma skaitė ir pritarė, tačiau pritaikė tik mažuma.

Vėliau dr.E.Goldrattas parašė nemažai knygų, kurių daugelis buvo išleistos ir lietuvių kalba. Pats dr.Goldrattas manė, kad pati svarbiausia jo parašyta knyga – “Pasirinkimas“, kurioje ne tik pristato esminius apribojimų teorijos principus, bet ir pateikia “turiningo gyvenimo instrukciją”. Jis priverčia pažvelgti į veidrodį, kuriame pamatysite, kad bet kokia situacija, kurioje atsiduria kiekvienas žmogus, verslininkas ar jo įmonė, yra tiesiog žmogaus ar vadovo pasirinkimo pasekmė.  Platonas yra pasakęs: “Dėl savo nelaimių žmonės linkę kaltinti likimą, dievus ir visa kita, bet tik ne save.”

Skirtingai negu daugelis mano, Apribojimų teorija ne tik apie gamybą. Tai ir apie pokyčių/projektų valdymą, ir apie pardavimus, marketingą bei atsargų (tiekimo grandinės) valdymą, mąstymo procesus, mažmeninę prekybą ir t.t.

Taip jau nutiko, kad  Dr. Elyiahu M. Goldratto mirtis sukliudė jam pabaigti užsibrėžtą užduotį – parašyti ir išleisti knygą “Vadybos mokslas” (The Science of Management). Todėl paskutine jo parašyta knyga tapo dar vienas verslo romanas apie mažmeninės prekybos verslą “Isn’t It Obvious?” – “Ar tai ne akivaizdu?”. Todėl labai džiaugiuosi, kad leidykla “Eugrimas” išleis šią knygą lietuvių kalba. Štai čia galite rasti video įrašą, kuriame pats autorius pristato knygą. Knygynuose knyga kainuos apie 55 litus.

Štai kokią mano savireklaminę anotaciją rasite šioje knygoje:

Kiekvieno prekybininko svajonė: parduotuvės lentynose turėti tai, ką žmonės perka, ir neturėti to, ko jie neperka. Dr. E. M. Goldratto vedama TOC bendruomenė sukūrė universalų mažmeninės prekybos Strategijos ir taktikos medį (S&T Tree – angl.), kurį įsidiegusios prekybos įmonės realizuoja šią svajonę. Verslo romanas “Ar tai ne akivaizdu?”, parašytas pagal minėtą S&T medį, prekybininkams suteikia galimybę įsivaizduoti, kokios galimybės laukia jų įmonių, jei ryžtųsi pokyčiams pagal pasiteisinusią TOC praktiką.

Jei dirbate prekybos srityje, vadinasi, knygoje atpažinsite save. Nėra tokio prekybos verslo, kuris nesusidurtų su šiomis problemomis:

• nesugebėjimas tiksliai prognozuoti būsimos konkrečių prekių paklausos konkrečiame pardavimo taške;
• pernelyg ilgas tiekimo laikas;
• vienų prekių trūkumas, o kitų – perteklius dažnai vadinamas “dumblu” arba nelikvidais.

Kokios šių problemų pasekmės? Jūs puikiai žinote:

• įmonės  apyvartinės lėšos užšaldytos nepaklausiose prekėse;
• dėl lėšų trūkumo nėra galimybių užsakyti paklausių prekių;
• apyvartinių lėšų trūkumo problemą prekybininkai perkelia ant tiekėjų pečių (kelių mėnesių trukmės yra jūsų apmokėjimo atidėjimas?);
• visa tiekimo grandinė persmelkta nepasitikėjimu, vyrauja vieni kitų “drožimo” santykiai, o pelną gali pasididinti tik kitų sąskaita.

Ar tikrai?

Konsultacijų bendrovė “TOC sprendimai” šioje knygoje aprašytą sprendimą yra padėjusi įsidiegti konkrečioms kompanijoms ir pasiekti neįtikėtinų, tačiau akivaizdžių rezultatų:

• sumažinti 4 kartus prekių trūkumą;
• padidinti atsargų apyvartumą nuo 20 iki 50 proc;
• padidinti įmonių pelningumą nuo 50 iki 100 proc.

Dėl šios priežasties dr. E. M. Goldratto romaną “Ar tai ne akivaizdu?” galima drąsiai priskirti dokumentikos žanrui. Ir jūsų prekybos įmonė gali būti ta, apie kurią yra ši knyga. Pirmąją dr. E. M. Goldratto knygą „Tikslas“ žurnalas TIME pripažino viena įtakingiausių verslo knygų, o “Ar tai ne akivaizdu?” pretenduoja tapti „Tikslu“ prekybos verslui.

—————————-

Rugsėjo 1-osios proga mūsų super-pasiūlymas tinklaraščio www.commonsense.lt skaitytojams. Pasinaudodami savo ryšiais ir blatomis, galime jus užtikrinti, kad užsisakę knygą iki 2011 m. rugsėjo 7 dienos (imtinai) galėsite ją įsigyti už 45 Lt (+siuntimas).

Norėdami užsakyti knygą, rašykite elektroninį laišką adresu info@commonsense.lt, ir mes su jumis susisieksime. Leidėjas žada, kad knygos jus pasieks iki rugsėjo 15 dienos.

Share/Bookmark

Turbūt esate girdėję apie Subalansuotų rodiklių sistemą (Balanced Scorecard). Jei dar neteko susidurti – ne bėda, galima pasiieškoti seminarų. Naujausios tendencijos rodo, kad šias įdėjas galima naudoti ir asmeniniame gyvenime. Bet kokiu atveju kiekvienas šią sistemą supranta savaip.

Taigi ir aš turiu savą supratimą, bet šį kartą parašysiu ne savo nuomonę, bet apie galimybę.

Tokia „Eksportuojančioji Lietuva“ anądien surengė seminarą konsultantams apie rodiklių sistemas. Pasikartojom, ką ir taip dauguma žinojome. Bet šį kartą nepabaigėm vien tik teorijomis: be jų įsipareigojom atlikti konkurencingumo įvertinimą. T.y. atlikti vienoje vietoje sujungtos rodiklių sistemos ir kitų rodiklių palyginimą su kitomis įmonėmis. O čia jau įdomiau.

Taigi konkurencigumo lyginimui naudosime „Winning moves“ sukurtą sistemą. Aišku, kai sistema jau sukurta, negali pasirinkti rodiklių, bet, kita vertus, jeigu įmonė neturi įsidiegusi BSC, tai yra šansas daug nediskutuojant pasimatuoti visą krūvą įmonės parametrų. Ir sužinoti, ar jūs esate tarp pirmaujančių, ar tarp besivejančių. Kam jau pasidarė įdomu, galite užsukti į trumpą aprašą.

Taigi Lietuvoje pasirinkta tikrinti tik du tipus įmonių: gamybines ir paslaugų. Tiesą pasakius, skiriasi tik rodiklių kiekis. Nes, tarkim, paslaugų įmonės atsargų neturi. Tiesa, jų atsargos yra klientai, bet pastarųjų sandėlyje su 5% nuolaida metams į priekį neužsipirksi, todėl ir nėra prasmės kalbėti apie rodiklius, susijusius su atsargomis. Taigi padalinimas labai sąlyginis, nes distribucinės įmonės niekur nepapuola. O galėtų, tiesiog tokiu atveju kai kurie rodikliai distribucinėms įmonėms būtų neaktualūs.

Toliau rodikliai yra sudalinti į 4 grupes, kaip ir pagal klasikinę teoriją. Finansai turi 23 rodiklius, klientai – 8, mokymasis ir augimas – 15, vidaus procesai – 25. Patys rodikliai nieko nesako, jeigu neturite patirties ir nežinote savo rinkos vidurkių. Tam ir buvo pasinaudota anglų konkurencingumo vertinimo sistema, kad lietuviškos įmonės galėtų save sulyginti su kitais. Sistemoje yra daugiau nei 20.000 įmonių, jos sudalintos pagal šalis ir NACE. Todėl galima save sulyginti tiek pagal šalį, tiek pagal sritį. Tik kuo siauresnė sritis, tuo mažiau yra su kuo lygintis. Beje, finansinė informacija yra pateikta valstybės, todėl sulyginamasis kiekis yra žymiai didesnis.

Jeigu atsirado noras pasibandyti BSC realiai, tai procesas būtų toks. Reikia pasirinkti konsultantą – „Eksportuojančioji Lietuva“ žadėjo sąrašą paskelbti. Toliau pasirašoma konfedicialumo sutartis. Ir čia įmonė turi pasirinkimą: arba pati suveda duomenis, arba užpildo klausimyną ir duomenis suveda konsultantas. Patikrinama, ar duomenys korektiški. Ir tada atliekama lyginamoji analizė. Beje, galima tik viena analizė, ir duomenys saugomi tik vieną mėnesį: po to jie papuola į vidurkius ir nebelieka galimybės pakartotinai save palyginti. Įdomu tai, kad galima suvesti kelerius metus, t.y. pasižiūrėti tendenciją.

Kad ilgai nereikėtų ieškoti konsultantų, galite rašyti man į audrius@toc.lt, ir padėsime ne tik įsivertinti savo įmonės konkurencingumą, bet ir paanalizuoti gautų rezultatų priežastis.

Share/Bookmark

Neseniai personalo atrankos ir konsultavimo kompanija “Search Group” savo tinklapyje paskelbė straipsnį apie darbuotojų pervargimą. Straipsnio esmė, o ypač ta dalis, kur dėstoma apie darbuotojų nuovargį, neturėtų nieko stebinti. Kad nuvarytus arklius reikia nušauti (nes jie niekam daugiau netinka), žinojo dar gilioje senovėje. Kad darboholizmas – tokia pati liga kaip alkoholizmas arba priklausomybė nuo cheminių medžiagų, senovėje gal ir nežinojo, bet šiuolaikiniam žmogui tai tikrai ne naujiena.

Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad (skirtingai nuo Lietuvai įprasto požiūrio) labiausiai pervargti rizikuoja smulkūs verslininkai, o ne “kapitalistų išnaudojami” darbininkai.

„Smulkūs verslininkai įmonėje dirba ir buhalteriais, ir krovėjais, ir vadybininkais. Jie visus darbus atlieka patys. Iš pradžių viskas gali būti labai gerai, tačiau jei žmogus neatostogaus, pirmieji simptomai vis tiek pasireikš po 2 ar 3 metų. Iš pradžių viskas idealu, bet po tam tikro laiko pradeda nesisekti – ar su tiekėju, ar su užsakovu. Taip nutinka, nes verslininkas iš nuovargio ką nors praleidžia“, – sako Ąžuolyno“ psichiatrijos klinikos gydytojas psichiatras Dainius Stasiūnas.

Anot specialisto, visi turi suprasti, kad nepakeičiamų nėra. „Todėl verslininko sėkmę parodo, ar po tiek sunkaus darbo atsirado nauja pamaina. Na, kad nors ragelį už jį pakeltų. Žmonės turi išmokti nedirbti savaitgaliais ir poilsio valandomis. Būna, kad tokie pacientai prašo pagalbos. Tačiau kada jiems skirti gydymą: ryte ar vakare? Jei jie patys nežino, kiek dirbs. Idealu, jei žmogus eina miegoti tuo pačiu metu“, – pasakoja D. Stasiūnas.

Tačiau kaip palikti (be priežiūros, nors trumpam) verslą, kuriame viskas laikosi ant smulkaus verslininko pečių? Bet ar tai verslas, ar visgi labiau amatas?

Senųjų ir Naujųjų metų sandūroje įprasta duoti sau daug pažadų apie tai, ką pakeisti savo gyvenime (mesti rūkyti, numesti svorio ar pan.). Tai kodėl pažadas negalėtų būti apie tai, kaip atsikratyti kitos priklausomybės – priklausomybės nuo darbo. Gal 2011 metai gali tapti tais metais, kuomet pertvarkysite savo amatą į verslą ir užtikrinsite jo klestėjimą bei atrasite daugiau laiko poilsiui, šeimai, draugams ir sau?

Aš žinau, ką reiškia turėti savo verslą, ir žinau, ką reiškia būti to verslo tarnu. Aš žinau tą jausmą, kai norėtum skirti laiką šeimai, draugams, hobiui ar paprasčiausiai nieko neveikimui, tačiau negali, nes… verslas nelaukia. Aš pats esu patyręs tą bejėgiškumo jausmą. Pats buvau pakliuvęs į tą užburtą ratą.

Išlipau, bet daugybė žmonių juose toliau sukasi: advokatai, dizaineriai, autoservisų, restoranų savininkai, parduotuvių savininkai, stomatologai, kirpėjai, smulkaus remonto-statybų specialistai, kepyklos, vežėjai, buhalterinių paslaugų įmonės, prekybos atstovai, smulkūs prekeiviai, įvairūs konsultantai, baldininkai, draudimo brokeriai, kelionių agentūros, apželdintojai, kompiuterininkai, programuotojai, tinklapių kūrėjai, vertėjai, siuvėjai, suvenyrų gamintojai ir prekeiviai, interneto parduotuvių savininkai, veterinarijos klinikos, kaimo turizmo sodybų savininkai, architektai, santechnikai, dailidės, tinkuotojai, šaltkalviai ir t.t.

Turbūt pusė Lietuvos gaunasi.

Šiais metais daugiau dėmesio skirsiu būtent darbui su tokiais smulkiais verslininkais-amatininkais. Ko gero, apie amato pavertimą verslu dažniau rašysime ir commonsense.lt .

Tačiau ne tik rašysime. Pernai išmėginome kelis webseminarus, pasiteisino, sulaukėme gerų atsiliepimų, tad bendravimui naudosime ir šį žanrą.

Pirmąjį metų webseminarą būtent ir noriu surengti tema: “Kaip amatą paversti verslu”. NEMOKAMAS webseminaras įvyks 2011 m. sausio 11 d. 19 val. per webseminarai.lt.

Dažnai labai užsiėmę smulkūs verslininkai neturi laiko skaityti tinklaraščius (laiko švaistymas!), todėl beveik neabejoju, kad ir apie šį webseminarą jie nesužinos. Nebent jūs apie tai pranešite. Jei tarp jūsų artimųjų yra tokių žmonių, kurie savo nedideliame versle dirba nepakeldami galvos, nusiųskite jiems šį mano pakvietimą:

Galbūt bendromis pastangomis mums pavyks padaryti tam tikrus pokyčius jų versle, kad ilgainiui jiems nebebus problematiška atrasti laiko su jumis išgerti alaus, ar nueiti į kiną, ar išvažiuoti atostogų ilgesniam nei savaitės laikotarpiui.

Share/Bookmark

Nors laikau save atspariu reklamai (kaip ir daugelis iš mūsų), tačiau šią savaitę pasidaviau RIMI reklamai, ir tapau jų lojaliu klientu – t.y. pasiėmiau jų lojalumo kortelę. Lojalumą jau iš dalies esame pademonstravę užsiminę apie RIMI savo ankstesniuose rašiniuose čia ir čia.

Ir pačią pirmąją mano oficialaus lojalumo prekybos centrui RIMI dieną sulaukiau akibrokšto.

Trečiadienio vakarą užsuku į Žirmūnuose esančią RIMI parduotuvę apsipirkti. 19 valanda, parduotuvė pilna žmonių, dirba bene visos kasos, ir prie kiekvienos yra eilutė. Taigi, prekyba verda.

Stumdau vežimėlį po parduotuvę ir kraunu prekes pagal sąrašą. Pastebiu keletui prekių iš pirkinių sąrašo akciją – speciali nuolaida turintiems lojalumo korteles. Ta proga kavą, nors ir ne iš sąrašo, bet su nuolaida, įsidedu į vežimėlį (va ir atsparumas reklamai ).

Besivažinėjant po parduotuvę kelis kartus per garsiakalbius buvo pranešta, kad laikinai banko kortelėmis atsiskaityti negalima. Na, negalima, tai negalima. Bet privažiavus prie kasos prasidėjo tikrieji įdomumai. Pasirodo, sistema ne tik nepatarnauja banko kortelių, bet ir lojalumo kortelių. Klientai, eilėje stovėję prieš mane, mėgino aiškintis, tačiau iš kasininkės tik sulaukė: „Čia ne mano reikalas, sistema neveikia, nuolaidų nebus“. Tuomet pirkėjai pasakė nebenorintys pirkti nuolaidinių prekių, už ką susilaukė ir kasininkės dar tirados, nes jai “reikia daryti minusus”.

Visiems kitiems pirkėjams kasininkė pareiškė, kad jie iškart “išsiimtų akcijines prekes, jei nesiruošia pirkti”, todėl kad kitaip kasininkei “bus daug darbo su minusais”. Vienam pirkėjui paklausus, negi jie privalo mintinai žinoti, kam RIMI žadėjo nuolaidą, kasininkė atšovė, kad čia jau pirkėjų problemos.

Natūralu, kad prie kasos stovintys klientai buvo LABAI NEPATENKINTI, ir teko išgirsti pakankamai piktų pasisakymų apie išdūrinėjimą, klientų apgaudinėjimą ir netgi stipresnių…

Kadangi aš pirkau tik sąrašines prekes, tai nieko nepalikau (išskyrus kavą), tačiau mano paskaičiavimu, RIMI mane išdūrė ant 10 litų. Galima sakyti, kad tai nedidelė suma (apytiksliai 9% nuo čekio sumos).

Koks rezultatas:

• RIMI darė melagingą reklamą, t.y. žadėjo nuolaidas prekėms, tačiau tų nuolaidų nesuteikė;
• daugelis ką tik iškeptų lojalių (?) klientų buvo išdurti ar apskaičiuoti;
• ryškiai sumažėjo klientų pasitikėjimas RIMI kortelėmis ir pačia RIMI, kaip už pažadus neatsakančia įmone;
• ir dar daug kitokios smulkios žalos: užtrukęs aptarnavimo prie kasos laikas, nes reikėjo “daryti minusus”, prie kasos paliktų prekių nešiojimas atgal į lentynas ir pan.

Taigi, kliento nepasitenkinimą ir dėl to patirtą žalą žalą aprašiau. Dabar pasižiūrėkime, ką parduotuvės vadovybė galėjo padaryti kitaip.

Pirma, bankinių kortelių ir lojalumo kortelių aptarnavimo sistema pakankamai svarbi šiais laikais, todėl turėtų būti pradubliuota, kad nelūžtų.

Antra, jei vis tik dubliuota sistema nulūžo, kodėl niekas nepranešė apie tai per garsiakalbius? Juk būtų buvę mažiau netikėtų surprizų pirkėjams prie kasų, ir būtų išvengta lengvų konfliktų su kasininkėmis. Jos tikrai nekaltos dėl situacijos, tačiau būtent jos sulaukė daugiausiai priekaištų iš pirkėjų, jiems atsikirtinėjo, tuo tik pablogindamos pirkėjų nuotaikas. Beje, kodėl negalėjimas atsiskaityti banko kortelėmis beveik nieko nesuerzino? Bent jau stovėdamas eilėje negirdėjau, kad kažkas dėl to piktintųsi. Mano manymu, todėl, kad apie tai buvo nuolat informuojama per garsiakalbius ir buvo back-up‘as, t.y. bankomatai toje pačioje parduotuvėje. Todėl žmonės galėjo greitai problemą išsispręsti.

Trečia, kodėl nebuvo galima suteikti akcijinėms prekėms nuolaidų visiems pirkėjams tol, kol nėra galimybės aptarnauti lojalumo kortelių (nebebūtų melagingos reklamos)? Galbūt būtų išdalinta daugiau nuolaidų, bet žala tikrai būtų mažesnė nei dabar.

Ketvirta, kodėl nebuvo galima pasakyti klientams, kad jie su čekiu (be nuolaidos) ir lojalumo kortele bet kada per, pavyzdžiui, 2 savaites gali atgauti tą nuolaidą? Nemanau, kad daugelis būtų tuo pasinaudoję, tačiau taip RIMI būtų parodžiusi, kad pirkėjai jiems svarbūs, ir kad RIMI pasiruošusi ištaisyti savo ar savo tiekėjų klaidas. Juk dėmesys klientui ir pažadų laikymasis svarbiausia. Ar ne taip?

Aš suprantu, kad sistema, kokia gera bebūtų, gali padaryti klaidų. Ir niekas nesitiki, kad klaidų nebus. Tačiau mes, kaip klientai, norime matyti, kad tiekėjas/pardavėjas pasiruošęs savo klaidas taisyti, ir jis už savo pažadus (“kortelių turėtojams – nuolaida akcijinei prekei”) atsako. Juk taip norisi, kad verslai – ir smulkūs, ir stambūs – Lietuvoje teiktų puikų aptarnavimą ir klestėtų. Ir kad nekiltų abejonių, ko verti RIMI ar kitų prekybos centrų pažadai!

***

PAPILDYMAS (atnaujinta 2010-10-05 18:00)

Jovita Bagdonaitė, „RIMI Lietuva“ atstovė ryšiams su visuomene mums parašė:

Sveiki, Commonsense.lt autoriai,

pirmiausia tenka apgailestauti, kad tik dabar pastebėjome šį įrašą, kai nuoroda į jį jau pradėjo keliauti tarp RIMI darbuotojų, o kažkas, kaip suprantu, galbūt iš RIMI, spėjo tai ir pakomentuoti – bet kuriuo atveju prašau šio komentaro nelaikyti RIMI pozicija, jei tai rašė mūsų darbuotojas – tai tėra tik jo asmeninė nuomonė (tokias juk gali turėti kiekvienas  .

Reaguodami į įrašą ir į kritiką, visų pirma norime atsiprašyti už patirtus nepatogumus. Vos paskaičiusi įrašą, išsiaiškinau detales, daug neišsiplėsdama trumpai pakomentuosiu jas. Turime pripažinti, kad problema dėl lojalumo kortelių neveikimo Jus užpuolė taip pat netikėtai, kaip mus – kilo IT problemos, apie kurias pirmiausiai spėjo sužinoti pirkėjai. Apie 19 val. kilusią problemą ištaisėme per valandą. Deja, Jūs buvote vieni iš pirmųjų, susidūrusiu su problema, todėl natūralu, kad ir apie lojalumo kortelių neveikimą dar nebuvome spėję pranešti per vietinį radiją. Kasos taip pat dar nebuvo gavusios tokios informacijos – tai lėmė žmogiškasis faktorius. Pirkėjai negalėjo būti operatyviai informuojami, nes lojalumo kortelių sistema yra nepriklausoma nuo banko kortelių sistemos ir darbuotojai dirbadami su nauja programa dar neturėjo pakankamai įgūdžių akimirksniu identifikuoti problemą. Incidento metu iš tiesų visos nuolaidos buvo taikomos (nebent problema galėjo būti su kavos akcija), tik informacija nebuvo atspausdinta čekyje.

Beje, norime pabrėžti, kad kilusios IT problemos nebuvo susijusios su pačia lojalumo programa, tiesiog įvyko techniniai nesklandumai. Kitaip tariant, kai dingsta elektra, juk nekaltinate savo televizoriaus, kad šis nerodo vaizdo 

Turinčius pretenzijų pirkėjus, pirkusius prekes Vilniaus Žirmūnų RIMI Hypermarket, rugsėjo 29 d. kviečiame kreiptis mūsų nemokamu kokybės telefonu 8 800 29000 ir registruoti savo pirkinių čekių numerius. Dėl IT sistemos klaidų patirtus nuostolius mes kompensuosime.

Dėkoju už įrašą – konstruktyvi kritika ir tuo labiau vertingi patarimai visada laukiami. Jeigu ateityje norėtumėte gauti “RIMI Lietuva” komentarą savo įrašams, mielai kreipkitės mano el. paštu jovita.bagdonaite (eta) rimibaltic.com. Nes kaip rodo šis įvykis, gali užtrukti kelias dienas, kol įrašas pasieks mus – greičiau bus, jei kreipsitės tiesiai 

Share/Bookmark

Praėjusį penktadienį vykusiame www.commonsense.lt gimtadienio vakarėlyje vyko aklas degustavimas . Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino rezultatai. Aš nemanau, kad didieji aludariai labai jau bijotų tokių degustacijų tol, kol jie lenkia mažuosius kitoje, kur kas svarbesnėje srityje.

Būtent tokie šios degustacijos rezultatai bei praėjusios savaitės diskusijos apie produkto skanumo svarbą pardavimuose su vienu klientu mane paskatino parašyti apie konkurencinį pranašumą.

Prieš keletą mėnesių pradėjome netrumpą projektą su vienu mėsos produktų gamintoju (beje, ne Lietuvoje).  Pagrindinė jo problema – smarkiai mažėjantys pardavimai bei rinkos dalis, ir iš mūsų tikisi, kad padėsime atgauti (ar sukurti naują) konkurencinį pranašumą bei susigrąžinti prarastas pozicijas. Kas svarbiausia – jų brand‘as labai žinomas (dažniausiai minimas per apklausas), vertinamas, produktai aklos degustacijos metu užima pirmąsias vietas (jie naudoja daug mėsos ir nededa E621), kaina standartinė rinkoje, bet pardavimai mažėja.

Taigi, ko reikia, kad toks plataus vartojimo produkto (FMCG) gamintojas turėtų pardavimų? (Nepaisant dažnai girdimo kaltinimo mano pusėn dėl per daug supaprastinto požiūrio į sudėtingus verslo aspektus) Aš išdrįsiu teigti, kad tam reikia patenkinti 2 sąlygas – gamintojo produktas turi būti lentynose (t.y. mažmeninės prekybos taškuose) ir produktas turi judėti iš lentynų.  Viskas elementaru ir paprasta, tačiau tam, kad patenkintume šias sąlygas, reikia turėti konkurencinį pranašumą. Kokį? Ir ar vienas konkurencinis pranašumas užtikrins abiejų sąlygų patenkinimą?

Kodėl aš išskyriau buvimą lentynoje kaip atskirą būtiną sąlygą? O gi todėl, kad nepriklausomai nuo to, koks produktas geras bebūtų, jeigu jo nėra pas mažmenininką, tuomet galutinis pirkėjas to produkto nusipirkti negalės. Geras to pavyzdys galėtų būti ir www.commonsense.lt gimtadienio degustacija. “Daujotai” atsirado degustavime 2 kartus ne todėl, kad taip buvo suplanuota, o todėl, kad planuoto paskutinio degustavimui numatyto alaus (buvo planuota “Butautai”) nebebuvo (todėl “Daujotai” buvo išpilstyti dukart ir tapo kontroliniu gėrimu). Taigi penktadienio vakarą (20 valandą) alaus bare nebebuvo alaus. Tokiu atveju, jo skonis ar kaina yra visiškai nesvarbūs, nes pardavimai bus nuliniai.

Dauguma plataus vartojimo prekių (FMCG) gamintojų (ir distributorių) susifokusuoja į produkto žinomumo didinimą ir jo patrauklumo galutiniam vartotojui gerinimą, tačiau visiškai pamiršta, kad pirmiausiai reikia susitvarkyti tiekimo grandinės valdymą.

Dr. Eli Goldratt, Apribojimų teorijos kūrėjas, esminio konkurencinio pranašumo kūrimą apibrėžia:

The way to have a decisive competitive edge is to satisfy a client’s significant need to an extent that no significant competitor can.

Esminį konkurencinį pranašumą galimą sukurti patenkinant reikšmingą kliento poreikį tokiame lygyje, kurio nesugebėtų nukopijuoti joks reikšmingas konkurentas.

Taigi, koks mano (ir, manau, daugelio alaus gėrėjų) reikšmingas poreikis?  Galimybė nusipirkti pakankamai gero alaus be didesnių problemų už protingą kainą.

Pakankamai geras. Dauguma Lietuvoje parduodamų alų pakankamai geri įprastiniam vartojimui (aš nekalbu apie “Žaibus”, “Kobras” ir pan). Žinoma, vieni šiek tiek skanesni, kiti mažiau skanūs, tačiau ar tai iš tikrųjų REIKŠMINGAS skirtumas didžiajam vartotojų kiekiui, tiek, kad neradęs savo mėgstamo alaus eitų į kitą pardavimo vietą ieškoti mėgstamo?

Be didesnių problemų. Mano manymu, “be didesnių problemų”, reiškia – galiu nusipirkti beveik visur, kur prekiaujama alumi. Didieji aludariai kuo puikiausiai susifokusavo patenkinti šią poreikio dalį. Jų alaus galima nusipirkti beveik visur ir visuomet. Ir prekių trūkumų beveik nepasitaiko.

Todėl ir tenka konstatuoti, kad nors mažieji aludariai laimėjo mūšį (dėl skonio), tačiau karą dėl klientų pinigų pralošia. Ir kol jie leis didiesiems turėti esminį konkurencinį pranašumą distribucinėje sistemoje, kol mažųjų aludarių produkcijos nebus galima lengvai (toli neieškant) nusipirkti, tol skonis tebus smagus savęs pagyrimas, bet nelabai virstantis pardavimais ir uždirbamais pinigais.

Kaip, matyt, supratote, prekių lentynoje (ne)užtikrinimas ir tapo pagrindine mano anksčiau minėto kliento pardavimų mažėjimo priežastimi. Būdami dideli, žinomi ir skaniausi, jie manė, kad jų klientai (mažmeniniai prekybininkai) patys norės turėti tuos produktus. Tačiau konkurentai daug geriau valdo distribuciją ir stumia juos iš lentynų ir rinkos.

Pabaigai apie skonį

Vartotojų skonis – įdomus dalykas. Prisimenu, kuomet dirbau alkoholio distribucijos įmonėje, mes darėme tyrimą, kodėl pirkėjai renkasi vienokią ar kitokią viskio rūšį. Manau, kad nenustebinsiu pasakydamas, kad 90% pirkėjų prioritetą teikia skoniui, nors 80% iš jų viskį vartodami maišo su kola. Tai ar tikrai, skonis yra lemiantis kriterijus?

Share/Bookmark

Pamenate, praėjusį ketvirtį buvome nuvykę į “Švyturį” savo akimis padaboti, kaip ten klaipėdiečiai verda alų? Mus priėmę aludariai kantriai atsakinėjo į visokiausius klausimus – apie šamarliakus, gamybos procesą, logistiką, papildymą į lentynas, vartotojų informavimą ir t.t. Gavosi ilgokas tekstas, o jei skaičiuotume su komentarais – ištisa lietuviško alaus duomenų bazė gautųsi.

Panašu, kad anąkart stengėmės ne veltui. Prieš savaitę nusipirkau “Ragučio” gamybos “Forto” alaus vien dėl to, kad ant etiketės pastebėjau pažymėtą išpilstymo datą. Taip, tą pačią, kuriai “Švyturys” tuomet sakė nerandąs vietos.

Pažiūriu “Ragučio” internetą, o ten jau savaitę atitinkamas presrelyzas bekabąs. Ta proga padarysiu kompiliaciją zebro principu, lai pasišneka bloge šiedu aludariai su commonsense.lt pagalba:

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Tęsiame etikečių apžiūrą ir klausiame, kodėl rašoma tik alaus galiojimo pabaigos data, o nerašoma, kada alus buvo išpilstytas. Juk, sutikime, kelis mėnesius išlaikyti alų “tinkamomis” sąlygomis yra sunkiau, nei savaitę, todėl vartotojams būtų įdomu sužinoti, kiek laiko šnekutis laukė savo šnekoriaus. Juolab pagaminimo datą žinome pirkdami dešras, sūrį, grietinę.

“Ragutis” 2010-07-21:

Ant šia proga išleisto naujo dizaino „Forto“ butelio esančios etiketės „Ragutis“ taip pat pradeda spausdinti ne tik alaus galiojimo datą, bet ir pagaminimo datą – to nedaro kol kas nė viena alaus darykla Lietuvoje. Spausdinant alaus pagaminimo datą, ketinama pasiekti, kad vartotojai atkreiptų dėmesį į tai, kokio šviežumo alų geria ir rinktųsi šviežesnį produktą.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Iš pradžių Džuljeta pažeria abejonę, kodėl vartotojams apskritai turėtų rūpėti išpilstymo data, nes juk “gamintojas garantuoja, kad identiškos skonio savybės per šitą periodą bus išlaikytos”.

“Ragutis” 2010-07-21:

„Esame aludariai, mylime alų ir puikiai žinome, kad jis yra skaniausias, kai šviežias“, – savo sprendimą pritaikyti sau griežtesnius apribojimus, nei reikalauja Lietuvos teisiniai aktai, aiškino AB „Ragutis“ (…). „Alus, laikomas butelyje, santykiauja su jame esančiu kad ir nedideliu deguonies kiekiu. Deguonis verčia skystį oksiduotis ir šiek tiek keičia skonį. Manoma, kad geriausias, po išpilstymo į butelius beveik nepakitęs, alaus skonis išlieka apie du mėnesius nuo jo pagaminimo“.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Vėliau Dainius pasakoja, kad etiketėje maža vietos, kad daug vietos užima barkodas… Bet suskambus nelabai įtikinamai, buvo pasakyta, kad “Švyturiui-Utenos alui” išpilstymo datos privalomas žymėjimas netgi “būtų naudingas, nes mūsų galiojimo laikas yra trumpiausias”.

“Ragutis” 2010-07-21:

Gamintojai įsipareigoja, tikėdamiesi geranoriško prekybininkų požiūrio į pakeistas alaus pardavimo taisykles, kad „Forto“ alus parduotuvių lentynose nebus laikomas daugiau nei du mėnesius, tuo tarpu kai dažniausiai pasitaikanti alaus „išlaikymo“ riba Lietuvoje – net šeši mėnesiai. „Forto“ aludariai tikisi, kad Lietuvos pardavėjai priims šį iššūkį ir taip pat bus suinteresuoti, kad vartotoją pasiektų tik šviežias alus.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Pripažinęs, kad tos informacijos, kurios nereikalauja įstatymas, stengiamasi nedėti, nes “taip gali prisigalvoti ir paišyti mikimauzus”, Dainius, mano akimis, pasako dalyką, kuris būtų vertas ir kokio rimto laikraščio puslapių: “Švyturio-Utenos alaus” atstovas teigė palaikytų reglamentavimą, kuriuo aludariai būtų įpareigoti etiketėse atskleisti alaus išpilstymo į butelius datą”. Bet tam, pasak Džiuljetos, priešintųsi prekybininkai, kuriems “vartotojai sukeltų jovalą lentynose”, ieškodami šviežesnio produkto (taip išeina, poreikis šviežesniam alui egzistuoja?).

“Ragutis” 2010-07-21:

„Planuojame alų virti dažniau, taip pat dažniau ir mažesnėmis partijomis vežioti jį į parduotuves. Taigi, alaus gaminimas bei logistika pareikalaus iš bendrovės daugiau sąnaudų. Taip pat turėsime prižiūrėti, kad parduotuvėse „Forto“ alus nebūtų laikomas ilgiau nei du mėnesius – gal net rengsime alaus išpardavimus“, – pasakojo bendrovės vadovas.

Ką gi, ačiū, kad skaitote, komentuojate ir reaguojate. Dabar žinosime, kad lietuviško alaus rinkoje SLA į blogerių paburbuliavimus yra ~4 mėnesiai

RESPECT.

Viskas logiška. Kol vienas rinkos žaidėjas (“Švyturys”) siūlo vartotojams juo tikėti, kitas (“Ragutis”) tiesiog pateikia įrodymus.

RESPECT.

Kiek laiko reikės sureaguoti “Švyturiui”?

Share/Bookmark

Tie, kas skaitote mūsų tinklaraštį, žinote, kiek daug dėmesio skiriame atsargų valdymo temai. Apie tai kadaise rašėme:

Šventos karvės valdo

Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai? #1

Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai? #2

Kodėl tam skiriame tiek daug dėmesio? Ne paslaptis, kad atsargų valdymas daugeliui kompanijų (tiek prekybinių, tiek ir gamybinių) yra viena svarbiausių užduočių – juk neturint to, ko nori klientas, prarandami pardavimai, tuo pat metu per didelės atsargos – tai ne tik užšaldyti pinigai, bet ir papildomi kaštai, prarastas lankstumas ir pan.

Kadangi man kalbėti yra truputėlį lengviau nei rašyti, ir toliau naudojuosi tiesioginio bendravimo su jumis galimybe, užuot rašęs ilgiausius straipsnius ir mėginęs atsakyti į visus galimus klausimus raštu. Kas išmėginote šią bendravimo formą, matėte jos privalumus. Taigi kviečiu prekyboje besidarbuojančius ar šia sritimi besidominčius skaitytojus prisijungti prie nemokabo webseminaro “Efektyvus atsargų valdymas mažmenoje” liepos 1 d. 14 val. (Vilniaus laiku). Planuojama trukmė – 1 val. 15 min.

Taip pat pakvieskite savo draugus/pažįstamus, kuriems tai gali būti įdomu (o įdomu bus visiems, kurie nors truputį susiję su prekyba). Man nėra skirtumo, ar per internetą bendrauti su 20 žmonių, ar su 200. Juolab visas veiksmas – nemokamas, vykdomas iš geros valios, visi galime ramiai pasibendrauti iš savo darbo vietų.

Kuo šis webseminaras skirsis nuo kitų, jau surengtų panašia tema? Truputį nuodugniau panagrinėsiu, kuo kai kurie mažmeninės prekybos tinklų atsargų valdymo aspektai skiriasi nuo distributoriaus atsargų valdymo. Ir, žinoma, atsakymai į jūsų specifinius klausimus.

Taigi, pasimatykime webseminare:

Laikas: 2010-07-01 14:00

Tema: “Efektyvus atsargų valdymas mažmenoje”

Pranešėjas: Nerius Jasinavičius

Registracija

Share/Bookmark

Amerikos vyriausybė nusamdė konsultantus, kad šie sugalvotų, kaip iš mėšlo padaryti sviestą. Praėjo pusmetis, ir klausia, kokie pasiekti rezultatai. Atsakymas buvo trumpas: jau kvepia kaip sviestas, bet su skoniu dar ne viskas gerai.

Mus užvaldęs siekis viską gauti kuo pigiau. Ir net reklamos bruką mintį, kad viską perkate labai pigiai. Tipo pigiau nebus. Bet ar galime nors kartą sustoti ir truputį pasukti smegenis?

Tarkime, yra įmonė, kuri gamina marškinėlius. Jos pardavimo kaina distributoriui yra 10 litų, o pelnas yra 2 litai. Turbūt ne paslaptis, kad lietuviški distributoriai vidutiniškai užsimeta apie 70-100% kainos. Dar pridėkime mokesčius ir gausime, kad lentynoje patys paprasčiausi marškinėliai kainuoja 30 litų. Bet jie kokybiški.

Na, drabužių kokybę man kažkada nusakė tokiu kriterijumi. Jeigu drabužis po vieno plovimo prarado formą ar spalvą, tai yra popierinis šlamštas. Jeigu po 10 kartų – tai tiesiog vienkartinis drabužis, tiesiog pagerintas šlamštas. Jeigu po 100 kartų, tai jūs nusipirkote kokybišką drabužį. Dar yra toks supratimas kaip amžinas ir jam taikomas reikalavimas atlaikyti kelis šimtus skalbimų. Dažniausiai tokie drabužiai-kostiumai naudojami pasilinksminimo parkuose.

Taigi nusipirkome marškinėlius už 30 litų, bet kokybiškus. O dabar atsiranda gamintojas, kuris gali pagaminti marškinėlius už 2 litus, bet tai jau bus vienkartinis drabužis ir pelnas tik 1 litas. Distributorius, gavęs tokias kainas, gali parduoti marškinėlius už 6 litus. Bet pirkėjas džiaugsis nusipirkdęs marškinėlius ir už 15 litų. Juk dvigubai pigiau. Taigi gamintojas parduoda distributoriui už 4 litus ir gauna net 3 litus pelno. Distributorius irgi neparduos už 12 litų, jeigu pirkėjas pasiruošęs mokėti daugiau. Taigi tiek gamintojas, tiek distributorius gauna milžiniškus pelnus, parduodami šlamštą.

O kas dar atsitiko? Gamintojas, kuris gamino kokybišką produkciją, bankrutavo, nes vertybės neleido gaminti šlamštą. O kiek atpigo pirkėjui prekė? Pirmu atveju 100 plovimų atlaikė vieni marškinėliai, t.y. sumokėta 30 litų, o va antru atveju jums prireiktų net 10 marškinėlių, ir tai jums kainuotų tik 150 Lt. Tikrai, pigiau šiukšlių nebus! Kaip tenai apie skūpus, kurie moka du kartus. Reiks sugalvoti terminą tam, kuris moka dešimt kartų ir vis vien nepasimoko. Beje, prisiminkime, kad vienkartiniams marškinėliams reikia specialių skalbimo miltelių. Kam tų miltelių reikia? Kad spalvos marškinėliai neprarastų, ar kad šlamštas dar daugiau kainuotų?

Gerai, galime padaryti eksperimentą. Žinom, kad kainą reikia dalinti iš trijų, ir gausime gamintojo kainą. Dažnai gamintojas skelbia, už kiek superką žaliavas. Taigi paėmiau saulėgrąžas, ir po greito skaičiavimo supratau, kad gamintojas turi du kartus pigiau supirkinėti žaliavą, jeigu nori įtilpti į distributorių diktuojamą kainą. Greičiausiai tenai ne saulėgrąžos, o tai, kas liko nuo saulėgrąžų. Tas pats atsitiko ir su medumi, atpigo tik kažkodėl natūralus medus, kuris nenori cukruotis. Gal afrikietiškos bitės kitokį medų renka, ar tiesiog vertimo klaida ir čia visai ne medus? O kaip paaiškinti ramunėlių arbatą su skonio ir kvapo stiprikliais? Jau ir saldainiai yra ne šokoladiniai, o šokoladinio skonio. Ir kaip manote, kiek visas šitas grožis atpigo. Tik tiek, kad tie, kurie dar bandė gaminti kokybiškus produktus, bankrutuotų.

Kažkaip su kiekvienu vitaminu E pradedu jausti, kad nebenoriu daugiau nuolaidos. Pradedu jausti, kad pradedu baidytis nuolaidų. Nesusikalbu su žmonėmis, kurie siūlo pigiau. Gal tai alergija, o gal tai nuolaidos baimė, nes intuicija sako, kad jau viskas, ką aplinkui siūlo nusipirkti, yra šlamštas, net jeigu aiškina, kad mažesnė kaina yra dėl sumažėjusio antkainio. Kiek gali mažėti kaina, juk yra riba. Mažiau nulio vis vien nebus. Ir kas nustatys, kada ta riba yra pasiekta? Bent jau pagal E vitaminų kiekį maiste galime sakyti, kad ta riba jau senai peržengta.

Tiesa pasakius, bandžiau ieškoti kokybiškų daiktų, kurie turėtų kokius nors kokybės vertinimus. „Sveikas maistas“ bando padėti susigaudyti maisto srityje. Yra kelios specializuotos elektronikos parduotuvės. O su drabužiais tai tragedija. Jeigu nori kostiumo, tai labiau apsimoka nuskristi į Milaną ir nusipirkti šių metų sezono kostiumą, negu pirkti kelių sezonų senumo kostiumą Lietuvoje.

Bendras vaizdelis, kad konsultantams pavyko išspręsti problemas, susijusias su mėšlo skoniu, nes mes net nepajutom, kad jau valgome ne sviestą.

Share/Bookmark