Verslas - tai vakarėliai, šėlionės ir burbulinė skepetaitė kišenėj. (ELTA foto via balsas.lt)

***

Praėjusią savaitę viena firma viešai pasigyrė, kaip pasiekė neoficialų web-seminaro žiūrimumo rekordą. Tąkart viename laido gale buvau aš, o kitame rekordiškau daug jūsų:

Tiesioginiame vaizdo seminare apsilankė 1512 interneto vartotojų, o visą seminarą stebėjo 721 žiūrovas.

Mano manymu, to webinaro (tema: Penki kertiniai verslo sistematizavimo žingsniai) populiarumą nulėmė pati tema. Daugelis vadovų norėtų sistematizuoti verslą, tačiau nežino, kaip tai padaryti. Todėl daro tai, ką moka: dirba įmonėje, atlieka darbuotojų darbus, užuot dirbę su įmone. Ir dėl to negalėjo atsispirti kvietimui

Visus, kas norėtų pažiūrėti rekordinio webinaro įrašą, kviečiu tai padaryti nemokamai užsiregistravus www.versloakademija.lt . Kas nepatiko, ko nesupratote ar nesutinkate -- išsakykite komentaruose.

Kad verslo sistematizavimas yra TOP tema smulkiems ir pradedantiems verslininkams -- jokia čia ne paslaptis. Pasižiūrėkite į smulkų verslininką ar startuolį:

• jaučia nuolatinę įtampą dėl prisiimtų įsipareigojimų (algas sumokėt iki 10 dienos, “Sodrai” iki 15, PVM iki 25…),
• niekada neturi laiko susitikti su draugais, nes “yra daug darbo”,
• planuoja išsimiegoti šį savaitgalį, bet, ko gero, išsimiegos tik dar kitą.

Tokie žmonės jau pamiršo, ką reiškia dirbti 8 valandas per dieną, nes tiek mažai niekada nedirbo. Dėl savo darbštumo, beje, ir įkūrė savo verslą, kad nereiktų nugaros lenkti ponui. Užtat nugarą lenkia sau.

Ant šių žmonių laikosi Lietuvos ekonomika (ne ant “Vilniaus energijos” ir panašių firmų), nuo jų priklauso darbo biržų eilių ilgis (trumpumas) ir pensijų dydis. Tas, kuris nevertina smulkaus verslo ir negerbia smulkiųjų darbdavių pastangų, tegu tai išbando savo kailiu.

Pernai rengiau mokymus smulkiems verslininkams “Nuo amato prie verslo”, kuriuose dalyvavo virš 50 žmonių (iš įvairiausių sferų -- automobilių servisas, IT kompanijos, statybos prekių prekyba, kaimo turizmas, ūkininkas, tekstilės gamyba, maisto prekių gamyba, baldų gamyba ir prekyba, ir tt). Šiemet taip pat rengiu šiuos mokymus, skirtus būtent tokiems neišsimiegojusiems, pavargusiems, bet ambicingiems verslininkams.

Jei kyla minčių mesti savo verslą, tai nedarykite to nepasitarę su manim Esame ne vieną kartą įrodę, kad išeitį galima surasti bet kurioje situacijoje.

Štai pora video, kuriuose pernykščių kursų dalyviai pasakoja, ko jiems trūko, ir ką jie padarė, kad jų firmos pradėtų uždirbinėti daugiau. Apie verslą gali šnekėti ne tik A. Zabulis (kuris, beje, joks ne verslininkas), A. Šikšta (irgi, beje, ne verslininkas) ir kt. gerbiami kalbėtojai, bet ir štai šie nuostabūs paprasti žmonės:

www.youtube.com/watch?v=dHxlM_TXGQo

www.youtube.com/watch?v=wB3YSvpnieQ

Taigi programą šiems metams sudariau štai tokią:

Seminarų ciklas “Nuo amato prie verslo” unikalus tuo, jog jis trunka ne dieną ar dvi dienas, o daugiau nei pusę metų. Iš viso cikle yra 6 visos dienos seminarai, kurie vyksta kas mėnesį. Viso ciklo metu aktyviai formuojami reikalingi verslo vystymo įgūdžiai.

Visi ciklo seminarai skirti ne tik suteikti žinių apie verslo sistemų bei procesų efektyvumo didinimą, bet ir suteikti įgūdžius žinių pritaikymui. Viską darome taip, kad dalyviai gautų ne tik teoriją, bet ir atliktų būtinus veiksmus savo firmose, ir gautų išmatuojamus finansinius rezultatus.

O štai šiame video aš pasakoju, kodėl mes darome tokius mokymus, ir kokios naudos gali tikėtis dalyviai:

www.youtube.com/watch?v=aH67Q9qfPO0

Praėjusį savaitgalį pirmieji užsiėmimai jau įvyko Kaune ir Klaipėdoje. Pirmasis iš šešių seminarų Vilniuje vyks šį šeštadienį (sausio 21 dieną). Jei norėtumėte prisijungti prie grupių Kaune ir Klaipėdoj, galite atvykti pirmojo seminaro į Vilnių, o vėliau prisijungti prie grupių tuose miestuose. Taip jau padarė, beje, šiauliečiai, panevėžiečiai, mažeikiečiai ir kazlų rūdiečiai!

Tiesa, speciali kaina commonsense.lt skaitytojams yra 2.500 2.100 Lt vienam asmeniui. Jei norite šios spec. kainos, registruodamiesi pas Ievą (ieva@toc.lt) laiške nukopijuokite nuorodą į šį įrašą, ir Ieva neturės kur dėtis, turės atsižvelgti į ryšius. Nuolaida galioja iki sausio 19 dienos 23:59.

Daugiau detalios informacijos apie seminarų ciklą rasite toc.lt saite.

Jeigu savo aplinkoje pažįstate panašių verslininkų, kaip tuose dviejuose video (primenu: Ž. Grigaitis -- ne verslininkas), ir norite jiems padėti, pasiūlykite šį mano kursą. Gal pažįstamasis, pasidvigubinęs savo pelną, pastatys jums alaus. O gal užteks to, kad žmogus tiesiog turės laiko išlenkti bokalą su draugais.

Share/Bookmark

Grigaitis – ne verslininkas. Štai kas verslininkai! originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Sausis 16, 2012.

Naujųjų metų pradžioje įprasta duoti sau pažadus:

• mesti rūkyti,
• numesti svorio,
• pradėti rimtai sportuoti.

Yra dar vienas pažadas, kurį kiekvienais metais sau taiko smulkūs ir ne visai smulkūs verslininkai:

• sistematizuoti verslą. T.y. padaryti taip, kad ne aš dirbčiau verslui, bet verslas dirbtų man.

Kas sieja visus šiuos ir daugybę kitų pažadų? Jų paprastai netesime. Pavyzdžiui, rūkome tik išgėrę arba laukiame, kol nutirps sniegas (kad galėtume rytais bėgioti) ir t.t.

Todėl siūlau nelaukiant pavasario griebti jautį už ragų, ir žengti pirmą žingsnį tesint sau duotus pažadus. Kalbu, žinoma, apie žalingus įpročius versle.

Poryt, ketvirtadienį, kviečiu visus į savo webinarą (nemokamą), kurio tema:

Penki kertiniai verslo sistematizavimo žingsniai

Per pusantros valandos, kol jūs atsidarę butelį alaus ar vyno patogiai įsitaisę spoksosite į monitorius savo namuose, aš kalbėsiu pagal tokį seminaro planą:

• Kodėl daugelis smulkaus ir vidutinio verslo vadovų užsiima ne tuo kuo reikia?
• Į ką turi būti nukreiptas didžiausias vadovo dėmesys?
• Kaip sukurti ryškų konkurencinį pranašumą?
• Kokia yra pagrindinė bėdų priežastis?
• Kokie jos sprendimo elementai?
• Jūsų klausimai ir mano atsakymai bet kokia verslo valdymo tema

Taigi:

• Data - 2012.01.05 (ketvirtadienis)
• Pradžia - 20:00 (Lietuvos laiku)
• Trukmė - 1,5 val (+ klausimai ir atsakymai).

Registracijos nuoroda – čia.

O ką šiemet sau pasižadėjote jūs?

Share/Bookmark

Penki kertiniai verslo sistematizavimo žingsniai (nemokamas webinaras) originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Sausis 3, 2012.

Metų pabaigos sindromas bei energetiniai klausimai šiek tiek nukreipė mūsų mintis bei pastangas, tačiau galiausiai pateikiame trečią (paskutinę) vertimo dalį.

Ant milžinų pečių. Gamybos koncepcijos ir jų praktinis pritaikymas. Dalis 3/3

Share/Bookmark

Ant milžinų pečių #3. Kaip patobulinti Taiichi Ohno sistemą ? Hitachi pavyzdys originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Gruodis 22, 2011.

Šiandien sužinojom, koks finansų ministrės požiūris į verslo skatinimą. Jei Lrytas.lt neiškraipo ministrės žodžių, tuomet:

Kaip teigė I.Šimonytė, eksporto rinkų perspektyvos išlieka pagrindiniu rizikos veiksniu. Tačiau, paklausta, ar galvota apie šios sekcijos skatinimą, patikino, jog eksportas savaime reguliuojasi ir šalies verslininkams tai pastaruoju metu pavyko padaryti be jokių valstybės skatinimo planų.

Taigi, kadangi mums, verslams, pavyko “susireguliuoti” be valstybės skatinimo planų, t.y, SAVAIME, tai ir dabar visas rizikos suvaldymas yra mūsų pačių rankose. Atiminėjimu (vieni politikai tai vadina “socialiniu teisingumu”, kiti -- “perskirstymu”, treti -- “biudžeto subalansavimu”) užsiiminėjantys valdžiagaisrininkiai nusiplovė rankas nuo tokios neįdomios ir sudėtingos veiklos kaip ekonominio pyrago didinimas, ir nėra požymių, kad tuo kas nors iki kadencijos galo užsiimtų. Juk, jų manymu, pyragas didėja/mažėja SAVAIME!

Deja, realybė kiek kitokia.

Pyragas didėja tuomet, jei rinkoje sukuriama daugiau pridėtinės vertės. Tam reikia padidinti įmonių konkurencingumą, o tam reikia maksimaliai išnaudoti darbuotojų potencialą, dirbti žymiai efektyviau. Jei jūsų firma sugebės tai padaryti, galbūt net eksportuoti šį bei tą vertingo į užsienius, štai tuomet ir padidės ekonominis pyragas.

Kai nežinai, kaip kažkas veikia, tuomet atrodo, kad tai vyksta savaime.

Kadangi jokių valdiškų verslo skatinimo planų makro-lygiu nenusimato, siūlau pasinaudoti mūsų firmine iniciatyva mikro-lygyje. Kitą savaite vyks mano seminarai smulkioms ir vidutinėms įmonėms Vilniuje (13 d.), Klaipėdoj (14 d.) ir Kaune (15 d.). Juose dėstysiu, kaip užsitikrinti pardavimų bei pelno augimą, kad antroji krizės banga, dėl kurios Finansų ministerija sumažino augimo prognozes, nesmogtų jūsų įmonei. Dėstysiu, ką turi daryti ir ko nedaryti įmonės savininkas-vadovas, kad įmonė užsitikrintų stabilią ateitį nepaisant valdžios akibrokštų, gaisrų, pensininkų, graikų, italų ir kitų Merfių.

Štai ką dėstysiu:

www.youtube.com/watch?v=ePsCvBwYHhQ

Šimto litų mokestis tradiciškai nustatytas atsijoti plepėtojus ir replikuotojus, idant kiti dalyviai per tris valandas gautų maksimaliai naudos, kiek jos įmanoma gauti per tris valandas.

Iki šio penktadienio (2011-12-09) 23:59 organizatoriai daro mano paskaitos spec. akciją:

• Perkate 1 bilietą, gaunate 1 dovanų (1+1)
• Perkate 2 bilietus, gaunate 2 dovanų (2+2)
• ir t.t.

Dalyvių registracija vyksta čia.

Share/Bookmark

Ką daryti, kad situacija gerėtų savaime? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Gruodis 9, 2011.

Taigi, šią savaitę pateikiame antrąją šios straipsnio vertimo dalį.

Gero skaitymo:

Ant milžinų pečių. Gamybos koncepcijos ir jų praktinis pritaikymas. Dalis 2/3 (bus daugiau)

Share/Bookmark

Ant milžinų pečių #2. Toyotos Gamybos Sistemos ribotumas originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Lapkritis 23, 2011.

Tačiau man pavyko įkalbėti Audrių padaryti webinarą ta pačia tema. Tie, kurie žino Audriaus nemeilę pasikartojimams bei meilę tobulėjimui, gali įtarti, kad webinaras bus netgi geriau, nei pranešimas konferencijos metu. Todėl kviečiu visus prisijungti ir paklausyti Audriaus webinarą lapkričio 25 dieną  10:00 val.:

Procesų diegimas: lengva pradėti, sunku pasiekti rezultatus

Registruotis

Daugeliui teko susidurti su situacija, kai atrodo, jog procesų dokumentavimas yra būtent tai, ko trūko, kad dirbtume efektyviai. Projektas startuoja su dideliu entuziazmu, bet laikas eina, o fantastiškų rezultatų nėra. Tik daug prirašyto popieriaus, o niekas iš esmės nepasikeitė. Kaip galėjo atsitikti, kad nepasiekėm numatytų rezultatų? O gal paskubėjom pradėti procesų dokumentavimą? Ar tikrai turite sau atsakymus į šiuos klausimus:

• Kada proceso dokumentavimas duos naudos, o ne papildomo darbo?
• Kiek detaliai dokumentuoti procesą?
• Ar dokumentuotas procesas yra “šventa karvė”?
• Kaip darbo vietose našumo svyravimai nulemia galutinį rezultatą?
• Kaip subalansuoti procesą?

Registruotis

Share/Bookmark

Nemokamas webinaras – Procesų diegimas: lengva pradėti, sunku pasiekti rezultatus originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Lapkritis 19, 2011.

"Stovėti ant milžino pečių (lotyn. nanos gigantium humeris insidentes)" - metafora, reiškianti gebėjimą kurti, plėtoti ateitį atsiremiant į iškilių praeities mąstytojų pasiekimus.

Pastaruoju metu “veiklos efektyvumas” tapo labai madingu žodžiu. Na, o LEAN – tapo kiekvieno gamybininko garbės reikalu. Tik nepagalvokite, kad tai (veiklos efektyvumas ar LEAN) yra blogai. Labai smagu, kad šie terminai jau nebegąsdina įmonių vadovų. Tačiau pasikalbėjus su kai kuriais diegusiais LEAN savo įmonėse, išgirsti nelinksmų istorijų apie įdėtas dideles pastangas mokant darbuotojus ir diegiant LEAN ir labai kuklius rezultatus. Ir Lietuvos verslininkai ne vieniši šiuo klausimu.

Kažkada Audrius pamėgino pasigilinti į šią problemą. Ir tikrai, kartais supranti, kad aklas dalies veiksmų atkartojimas, nesuprantant jų esmės, labiau panašus į Krovinių kultą (Cargo cult), nei į rimtą vadybos metodiką.

Taigi, kodėl tokia puiki metodika, leidusi Toyotai tapti automobilių pramonės lyderiu, taip sunkiai atkartojama net pačioje Japonijoje?

Dr. E. Goldratt dar 2008 metais parašė straipsnį “Standing on the Shoulders of Giants“, kuriame nuosekliai apžvelgė ir Fordo ir Taiichi Ohno metodikas, bei įvertino jų esminius privalumus. Taip pat jis identifikavo priežatis, kodėl kai kuriose aplinkose tos metodikos nesuveikė, ir papildė jas savo pastebėjimais, praplėsdamas tų principų veikimo sferą.

Nors vertimo darbai šiek tiek užtruko, pagaliau galime jums pristatyti šio straipsnio vertimą į lietuvių kalbą. Straipsnis pernelyg ilgas, pernelyg nuoseklus ir pernelyg rimtas, kad jį publikuotume šalia savo blogeriškų rašliavų – kviečiu skaityti mūsų firmos tinklapyje.

Tiems, kurie straipsnyje minimus dalykus puikiai išmano, ir dėl to sunkiai randa kalbą su bendradarbiais, primenu apie pigius įvadinius TOC mokymus (prasidės kitą savaitę). Po Rokiškio reklamos jau surinkome vieną grupę, dabar formuojasi antra, kurioje rasis vietos ir jūsų nesukalbamiems bendradarbiams. Jaunieji TOC lektoriai dar nėra pasikėlę arogantiški pasipūtėliai, todėl kantriai išaiškins TOC principus tiems žmonėms, kuriems jūs galbūt pritrūkote laiko ar kantrybės.

Mokymuose daug dėmesio bus skiriama pralaidumo, srauto, fokusavimosi temoms ir įrankiams, tad apsidairykite savo darbovietėj – galbūt įmanomas win-win: mūsų firmos jaunimas pasitreniruos dėstyti ant jūsų firmos jaunimo, o jūsų firmos jaunimas išsitreniruos ir pagaliau galėsite susikalbėti efektyvumo tema.

Gero skaitymo:

Ant milžinų pečių. Gamybos koncepcijos ir jų praktinis pritaikymas. Dalis 1/3 (bus daugiau)

Share/Bookmark

Ant milžinų pečių #1. Ko Toyota pasimokė iš Ford originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Lapkritis 18, 2011.

Praėjusią savaitę į mūsų commonsense.lt puslapį veidaknygėje įkeltas šitas paveikslėlis sulaukė rekordinio (50+) ‘like’ kiekio. Kai kurie komentatoriai siūlė netgi savo darboviečių logotipus uždėti. Ir nors mėlynoji schema daugeliui atrodo labiau norima, tačiau raudonoji -- iš realybės.  Šia tema daug rašėme ne tik mes, bet ir Rokiškis, tačiau, manau, verta pasikartoti.

Kodėl taip dažnai gyvename gaisrų aplinkoje? Kodėl nepaisant visų nepasitenkinimų mes nelabai ką pakeičiame? Dr. Goldrattas yra sakęs, kad pagrindinė žmonių bėda slypi tame, kad jie neišnaudoja didžiausios gamtos dovanos -- sugebėjimo mąstyti logiškai, įžvelgiant priežasties-pasekmės logiką. Dėl to užuot nustatę kertinę simptomų (gaisrų)  priežastį, žmonės kovoja tik su pasekmėmis. O tų pasėkmių daug, tokiu būdų tenka kariauti keletą karų, t.y. užsiimti daugia-užduotiškumu (multi-tasking). Kur nėra susifokusavimo, nėra ir progreso.

Kadaise sukėliau didelę diskusiją bangą, parašęs apie būtinumą nesiblaškyti. Fizikoje yra žinoma fokusavimo jėga -- Alexander Graham Bell yra pasakęs “The sun’s rays do not burn until brought to a focus”. Vieną penktadienį įdėjau vaizdinę fokusavimo iliustraciją. Tačiau visuomet atsiranda vienoks ar kitoks Skaitytojas, kuris nuoširdžiai gins būtinybę gyventi po senovei. Ir tam gali būti įvarios priežastys. Kad ir baimė tapti nereikalingu, arba nusivylimas (nesėkmingais) bandymais pakeisti situaciją. Dr. Goldrattas knygoje “Pasirinkimas” pateikia pavyzdį, kaip didelė pasaulinė kompanija buvo susitaikiusi su esama situacija ir neįžvelgė didelių pelno galimybių.

Vienaip ar kitaip, vadovai ir jų dėmesys įmonių problemoms yra esminis apribojimas.  Ir jei vadovai (bei darbuotojai) nesusifokusuos, tai ir turėsime raudonąją veiklos schemą.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs John Thompson kalbėdamas apie įmonių konkurencingumą pabrėžė dėmesio ir pastangų fokusavimo svarbą. Kurso dalyviams nesifokusavimo įtaką veiklos rezultatams jis iliustravo paprastu žaidimu, kurį pamėginti galite ir patys.

Visgi, kol mes patys nepripažinsime, kad egzistuojanti situacija yra MŪSŲ PAČIŲ elgsenos pasekmė, ir ieškosime pasiteisinimų (“mes kitokie!”),  kol nesiimsime keitimo, tai ir toliau gyvensime taip, kaip gyvename raudonoje schemoje.

www.youtube.com/watch?v=UH-i1t8eZ8o

Share/Bookmark

Dirbame sistemiškai ar visgi mes kitokie? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Spalis 16, 2011.

Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad “Verslo klasę” skaito labai daug žmonių. Nes kai šis žurnalas publikuoja mano straipsnį, kelias dienas netyla telefonas. Skambinantieji – klientai, mokymų dalyviai, įvairūs pažįstami – nori pasiginčyti, kad rašydamas neatsižvelgiau į tam tikrus niuansus, kiti gi sutinka su viskuo, kas parašyta, ir kviečia pietų “detaliau aptarti”. Treti klausia, kiek susimokėjau “Verslo klasei” už nuolatinę rubriką.

Po paskutinio straipsnio apie tiekimo grandinę, kuris išėjo VK spalio numeryje, telefonas vėl netilo. Žinojau, kad užminsim tiekėjams ir prekybininkams ant pūlinio – taip ir atsitiko.

Įdomiausia, kad Lietuvos rinkoje ieškoma išeities, nepatikliai žiūrima į atsargų valdymą pagal TOC modelį, kai tuo tarpu kitose šalyse yra gausu sėkmingų implementacijų. Lietuvoje taip pat turime keletą. Visur rezultatai – įspūdingi.

Kaip juos pasiekti – tinklaraštyje to išdėstyti nesugebėsiu. O štai papasakoti susitikus gyvai – prašom.

Kviečiu visus, kurie man skambino ir kvietė pietų, taip pat visus, kurie nekvietė, bet nori giliau panagrinėti tiekimo grandinės niuansus ir savo galimybes susitvarkyti parduotuves pagal TOC, atvykti į spec. renginį, skirtą pratęsti “Verslo klasės” temą.

Šįkart pusdienio seminaras Vilniuje bus simboliškai mokamas (praėjusį sykį po VK straipsnio webinarą dariau atvirą) idant pritrauktume tuos prekybininkus, kurie ketina aiškintis, kaip tai veikia (o ne tuos, kurie už dyką susirenka pareplikuoti, kad Lietuvoje tai neveiks).

Kad būtų įdomiau, seminarą vesime kartu su Justu Gavėnu iš konkuruojančios konsultacijų įmonės. Justas turi visiškai kitokį požiūrį į mažmeninę prekybą nei aš, ir tai turėtų popietę padaryti išskirtinę bei labai naudingą.

Žemiau – mano tekstas “Verslo klasei”. Neišcenzūruotas, kalbos žinovų nepatiuninguotas (žr. antraščių skirtumus ).

Tiems, kam nepatinka ilgą tekstą skaityti tinklaraštyje, rekomenduoju įsigyti “Verslo klasę” (dar neprenumeruojat?!) ir pasidaryti sau nedidelę šventę.

Nuotykiai tiekimo grandinėje

Vartojimo kranelio beieškant

Ankstų rytą banko analitikas-kalbėtojas įsėlina į dušą ir atsuka šalto vandens čiaupą. Ledinis vanduo padeda nubusti ir išjudinti smegenis. Analitikas vakar suskaičiavęs paskelbė, kad mes visi kartu bankuose, bankėse, kojinėse ir kitokiuose pinigų rezervuaruose užspaudę laikome apie 30 mlrd. litų. Žvelgdamas į bėgantį vandenį analitikas pasvajoja apie kranelį, kuriuo galėtų atsukti vartojimą. Žmonės suplūstų į parduotuves, parduotuvės pagausintų užsakymų tiekėjams, šie savo ruožtu pateiktų daugiau užsakymų gamintojams. Padidėjus gamybos apimtims, būtų sukurta daug naujų darbo vietų. Padidėtų atlyginimai, stabilumas, žmonės pradėtų dar daugiau pirkti. Kuo gyvybingesnė ekonomika, tuo laimingesni banko akcininkai…

Prieš veidrodį rišdamasis kaklaraištį kalbėtojas bando analizuoti. Šią akimirką jis gali būti su savim atviras, nes jo nemato kameros ir prožektoriai. “Prekyba neįsibėgėja, nes ekonominė padėtis prasta. O ekonominė padėtis prasta, nes neįsibėgėja prekyba…”. Atrodytų, nebloga įžvalga būsimam interviu. O jei paklaus, kaip išpainiot šitą mazgą? Kalbėtojas kaip nors išsisuks. Blogiausiu atveju pasakys, kad laikas parodys.

Tuo pat metu politikas įžengia į rūmus ir atsilošęs odiniame krėsle užmeta akį į kalendorių. Rinkimai ant nosies, o ausyse spengia kauniečių švilpimas. Skaito laikrašty analitiko paskaičiavimus ir galvoja: po velnių, kur rasti tą vartojimo kranelį? Rinkėjai, kodėl laikote užspaudę milijardus, stabdote Lietuvos ekonomiką bei partijos politinę perspektyvą?

Apie kranelį galvoja ir kelių parduotuvių tinklo direktorius. Jis taip pat ką tik perskaitė analitiko paskaičiavimus. Jeigu pirkėjai nebūtų tokie šykštūs, šitoj šaly būtų galima daryti visai neblogą biznį. Dabar gi – nesibaigiantis kainų karas ir nuolaidų terorizmas. Jeigu šykštuoliai atsuktų stiklainių, kur laiko litus, dangtelius, tai ir būtų tasai vartojimo kranelis. “Ne kranelį reikia atsukinėti, o stiklainius”, – ši mintis priverčia nusišypsoti jos autorių. Galbūt tai išvirs į rinkodarinę žinutę artimiausiame nuolaidų kataloge.

Nuotykiai parduotuvėje

Analitikas, politikas ir prekybininkas yra teisūs: ekonomika šlubuoja dėl mūsų – gyventojų, pirkėjų, rinkėjų – kaltės. Juk mes sėkmingai įsikalėme į galvas politikų raginimus susiveržti diržus ir taupyti, ir taip lengvai jų neatsisakysime.

Į parduotuvę einame tik su prekių sąrašu, kad neprisipirktume ko nereikia. Neskubame didinti darbuotojų atlyginimų, kol nesame tikri, kad iš jų neišspaudėme maksimumo. Drožiame savo tiekėjus kovodami dėl kiekvieno lito. Ieškome, kur čia ką dar sutaupius, suoptimizavus: nuo asmeninių išlaidų iki korporacijos investicijų.

Štai Jurgiui žmona surašė, ką jis turi nupirkti vakarienei. Sąraše – šešiolika pozicijų. Pasekime Jurgį parduotuvėje.

Agurkai, pomidorai jau krepšy. Tuk, tuk, tuk, arbūzas taip pat. O štai nurodytos dešros parduotuvės šaldytuvuose nėra. Laimė, šalia šaldytuvo Jurgis sutinka mergužėlę, kuriai ant nugaros prekybininkai išsiuvinėjo, kad ji gali padėti. Mergužėlė padeda: “Tos dešros nėra, yra kitokių”. Ačiū. Jurgis skambina žmonai ir dvi minutes skaito etiketes. Kadangi kepsime picą, tai tiks ir šita.

Štai majonezai. Jurgis minutę žiūri į lentyną. Kodėl žmona surašo tokias retas prekes? Vėl klausia išsiuvinėtos mergužėlės, ar ji galėtų padėti surasti štai tokį ypatingą majonezą. Praeitą kartą jis nupirko kažkokį kitą ir, žmonos žodžiais, sugadino vakarienę. Todėl, mergužėle, būk gera, atidžiai paieškok.

Nėra. Jurgis skambina žmonai. Sužino, kad joks kitas majonezas netinka. Kaip netinka? Jie gi visi vienodi! Pasirodo, čia mes, vyrai, visi vienodi, o ne majonezai. Po intensyvių derybų šeimai pavyksta susitarti: Jurgis grįždamas užsuks į kitą  parduotuvę, nors ir nėra garantijos, kad ten ypatingasis majonezas bus. O žmona nepriekaištaus Jurgiui, kad jis neva sugadino vakarienę, nes Jurgis bus padaręs viską, kas įmanoma (nuvažiavo į kitą parduotuvę), kad išgelbėtų vakarą. Juolab yra tikimybė, kad ypatingąjį majonezą pavyks įsigyti kitoje parduotuvėje.

Duonos skyrius. Sausainiai krepšy. Jurgis toliau skaito sąrašą: bandelės su cinamonu, 4 vnt. Bus rytoj pusryčiams, abiems vaikams po dvi. Pažvelgęs į bandelių lentyną Jurgis susierzina: trys gulinčios bandelės grasina sukelti jo šeimos krizę. Juk tai mėgstamiausios vaikų bandelės! Skambinti žmonai trečią kartą ar ne? O gal priimti sprendimą savarankiškai? T.y. imti tas tris bandeles, ir ryt pasinaudoti proga pamokyti vaikus dalintis paskutiniu duonos kąsniu? O gal paimti vieną kitokią bandelę? Kokią? Jurgis apsidairęs pamato dar kelis vyrus, savarankiškai su telefonu paausy slampinėjančius po parduotuvę ir įsidrąsina: “Alio, brangioji, dėl  bandelių norėjau pasitart…”.

Štai kodėl mes, vyrai, nemėgstame parduotuvių. Mes savo brangiąsias galime į parduotuvę nuvežti, galime palaukti automobilyje, galime netgi palūkuriuoti laikraščių skyriuje. Bet vardan šeimyninės santarvės ir šeimos biudžeto (“Tu vėl nupirkai tai, ką aš turėsiu išmesti!”), jūs geriau prekinkitės pačios!

Tiesa, mūsų Jurgis parduotuvėje nusipirko laikraštį (nepaisydamas to, kad šios prekės nebuvo sąraše). Ir, žinoma, perskaitė banko analitiko pamąstymus apie neįsibėgėjančią mažmeninę prekybą. “Jūs pirma dešrom, majonezais ir bandelėmis pasirūpinkit, kad lentynos nedulkėtų!”, – kraipo galvą mūsų išgalvotas herojus. Jei galėtų, jis mielai įteiktų žmonos sąrašėlį tam banko kalbėtojui ir išgrūstų į savo parduotuvę, kad tas nešnekėtų į laikraštį nesąmonių.

Lentynose trūksta perkamiausių

Suremkime galvas ir padėkime mūsų herojams išnarplioti Gordijaus mazgą. Kodėl žmonės neperka? Nesunkiai išmąstome dvi priežastis: žmonės neturi pinigų (ribotas pinigų kiekis) arba, kaip mūsų Jurgis, neranda tų prekių, kurių ieško.

Peršasi du sprendimai: arba prispausdinkime pinigų (kas būtų nesąmonė), arba užtikrinkime, kad Jurgiui lentynose niekuomet nepritrūks prekių. Jeigu žmonių turimi ir išleidimui paskirti pinigai yra apribojimas, tuomet vienintelis kelias užtikrinti prekybos efektyvumą yra maksimaliai išnaudoti šį apribojimą. Kitaip tariant, Jurgis turi šimtą litų, būtų linkęs juos išleisti, tačiau neradęs reikiamų prekių išleido tik 80 litų. Vadinasi, Jurgio apribojimas (100 Lt) nebuvo maksimaliai išnaudotas.

Kalbai pakrypus link prekybos, pats laikas duoti vardą mūsų prekybininkui, parduotuvių tinklo direktoriui. Tam, kuris sugalvojo reklaminę žinutę apie stiklainius ir kranelius. Tebūnie jis Antanas.

Taigi Antano parduotuvėse, kaip ir visoje prekyboje, veikia Pareto dėsnis: 20 proc. asortimento sukuria 80 proc. apyvartos, o 80 proc. asortimento sukuria likusius 20 proc. apyvartos.

Pasauliniai tyrimai rodo, kad vidutinis prekių trūkumas (stock out – angl.) išsivysčiusiose šalyse siekia apie 8 proc. Į šį skaičių patenka Jurgio nerasta dešra, majonezas ir bandelės su cinamonu (dirbdamas su lietuviškais, ukrainietiškais ir moldaviškais prekybos centrais, tiksliai žinau, kad daugeliui posovietinių prekybininkų 8 proc. prekių trūkumas būtų siekiamybė).

Kai kurie produktai turi pakaitalus (pavyzdžiui, kitokia pakuotė, litražas, kitas gamintojas), tad darykime prielaidą, kad Antano prekybos tinkle trūksta 5 proc. nuo visų prekių.

O kokių prekių paprastai trūksta? Į šį klausimą geriausiai atsakys pirkėjas Jurgis: jei bandelės su cinamonu nebūtų tokios populiarios, jų taip greitai neišpirktų. Taigi trūksta populiariausių prekių. Jas Antano aplinkoje vadina best-seleriais (best seller – geriausiai parduodamas, angl.).

Prisimename Pareto dėsnį: jei 20 proc. asortimento (paklausiausioji jo dalis!) sudaro 80 proc. apyvartos, tai 5 proc. trūkstamų paklausių prekių sudarytų (jei tos prekės būtų lentynose) 20 proc. apyvartos, logiška? Tai reiškia, kad dėl best-selerių trūkumo Antano parduotuvės praranda net 20 proc. pajamų!

Taigi majonezo trūkumas kur kas labiau gadina ne pirkėjo Jurgio, bet pardavėjo Antano gyvenimą. Nes Antanui kiltų depresija paskaičiavus, kiek gi pelno jis praranda dėl prekių trūkumo. Didėjant pajamoms dėl prekių turėjimo, fiksuoti kaštai, kurių liūto dalį sudaro nuoma ir atlyginimai, nedidėja!

Kiek šie paskaičiavimai pagrįsti? Na, jie labai konservatyvūs. Man teko iš arti stebėti, kaip vienas mažmeninės prekybos tinklas, prekiaujantis buitine chemija ir kosmetika, užtikrinęs prekių buvimą lentynose, pajamas išaugino trečdaliu. Kaip minėjau, fiksuoti kaštai nepaaugo nė per plauką.

Dabar visi klausiamai nužvelgiame Antaną: brol, kodėl nesusitvarkai su prekėmis? Jei susitvarkytum, žmonės nupirktų daugiau, tu užsakytum daugiau, gamintojas daugiau pagamintų, pasamdytų daugiau žmonių, šie gautų didesnius atlyginimus ir daugiau išleistų. Ir tuomet banko analitikas-kalbėtojas per televizorių paskelbtų, kad ekonomika atsigavo, nes įsibėgėjo prekyba. Arba pareikštų, kad prekyba įsibėgėjo, nes atsigavo ekonomika.

Taigi, Antanai, kodėl trūksta paklausių prekių?

Aha, kodėl trūksta?

Todėl, kad jas išperka!

Jeigu žinotų, kad rytoj į jo parduotuvę po pamokų užsuks visa 3c klasė, Antanas tikrai užsakytų daugiau bandelių su cinamonu. Bet iš kur žinoti, kada tie vaikai ateis, ir ar išvis ateis?

Todėl Antanas savo pirkimų vadybininkams pasakė: jau geriau pritrūkti prekės, nei sandėliuoti neperkamus produktus. Ypač – greitai gendančių produktų grupėje.

Antanas taip elgiasi dėl to, kad siekia optimizuoti savo parduotuvių veiklą. Transportas, krovikai yra brangūs, todėl visuotinio optimizavimo sumetimais prekės į parduotuvę pristatomos kuo rečiau ir kuo didesnėmis partijomis. Dar rečiau užsakinėjamos ilgai galiojančios prekės, pavyzdžiui, “Coca-Cola”.

Pats laikas susipažinti su didmenininku Martynu, dar vienu tiekimo grandinės herojumi. Jis valdo didelius sandėlius, į kuriuos suplaukia prekės iš gamintojų, o išplaukia į parduotuves.

Mūsų Martynas, iš kurio prekes užsakinėja Antano parduotuvės, taip pat sėkmingai optimizavo veiklą. Įvedė minimalius užsakymo kiekius: norėdamas užsakyti “Coca-Colą”, privalai imti iškart 10 dėžių. Nes vykdyti 5 dėžių užsakymą neoptimalu: dėl tokio kiekio neapsimoka blaškytis po futbolo aikštės dydžio sandėlį, neapsimoka transportuoti. Remdamasis statistiniais duomenimis, didemininkas daro paklausos prognozes ir pagal jas užsakinėja iš gamintojų.

Gamintojas taipogi optimizavosi. Jis atsisako gaminti mažomis partijomis, kad pasiektų mažiausią įmanomą gaminio savikainą. Juk visiems svarbiausia kaina! Kaip ir didmenininkas Martynas, gamintojas užsiima paklausos prognozavimu remdamasis praeities statistika ir ankstesnių metų sezoniškumo svyravimų duomenimis.

Spėkite, ar optimizavosi gamintojo tiekėjas? Žinoma. Štai alaus etikečių gamintojas, norėdamas laimėti užsakovo apklausą, pateikė nuostabiai mažą vienos etiketės kainą. Ta proga prisigamino toną etikečių ir optimistiškai prognozuoja, kad alaus darykla užsakys. Juk praėjusį kartą užsakė!

Visoje tiekimo grandinėje kiekviena grandis optimizavosi, kiek tik galėjo. Kai kas dar kartą praėjo derybų kursus, idant sėkmingiau drožtų savo tiekėjus.

O mūsų Jurgis, štai, stovi prie alaus lentynos ir krapšto pakaušį (alus yra vienintelė prekė, kurios vyrai nepamiršta nupirkti nepaisant to, kad ji niekada nebūna įtraukiama į prekių sąrašiukus). Jurgis, nebehipnotizuojamas alaus reklamų, nūdien alaus skyriuje užsilaiko. Laimė, lyg iš po žemių išdygęs Jurgio kaimynas brunka į ranką skardinę belgiško šnekučio su geriausia rekomendacija. Jurgis ima glėbį šių neregėtų skardinių ir išsprogdina visų tiekimo grandinės grandžių prognozes.

Realybė negailestinga: prognozuoti paklausą remiantis praeities duomenimis, tai lyg prognozuoti rytojaus orus pagal vakar dieną.

Ydingas atsargų valdymas

Likti be prekių nenori joks prekybininkas. Todėl jie susigalvojo būdą, kaip kontroliuoti atsargų lygį kartu optimizuojant logistikos kaštus. Kiekvienai prekei įveda vadinamąjį min-max principą: nustato minimalų atsargų kiekį, kurį pasiekus užsako naujų prekių maksimalų kiekį. Tarkime, krepšinio kamuolių min-max yra 6-30. Tai reiškia, kad parduotuvės lentynose likus paskutiniams 6 kamuoliams bus užsakyta 24 papildomi (kad pasiektų 30 vnt. maksimumą).

Šis principas ydingas dėl kelių priežasčių.

Pirma, neatsižvelgiama į papildymo laikotarpį. Tarkime, jei krepšinio kamuoliai į parduotuvę atvyksta per 6 dienas nuo užsakymo momento, tai jei paskutinius 6 kamuolius nupirks per dvi dienas, tuomet šios prekės trūkumas (ir prarasti pardavimai!) tęsis keturias dienas.

Antra, neatsižvelgiama į kintančią paklausą.  Dauguma produktų numiršta ne staigiai, bet palengva. Juos žmonės perka, bet vis mažiau ir mažiau. Štai neseniai buvo išdalinta dešimtys tūkstančių krepšinio kamuolių. Vadinasi, kamuolių paklausa sumažės. Tačiau min-max liko toks pat. Jei anksčiau 30 kamuolių parduodavo per 10 dienų, tai dabar, sumažėjus paklausai 6 kartus, atsargų pasipildys dviems mėnesiams į priekį.

Trečia, paklausa skirtinguose prekybos taškuose dažnai skiriasi, o min-max rodikliai – ne.

Tai automatiškai pasmerkia prekybos taškus vienų prekių pertekliui, o kitų – trūkumui.

Nuotykiai duše

Ką daryti?

Pasvajokime kartu su banko kalbėtoju, besipliuškenančiu duše. Duokim jam Aloyzo vardą. Ar įmanoma sukurti prekybos kranelį?

Štai mūsų Aloyzas, gyvenantis ištaigingame name su nuosavu gręžiniu, atsuko čiaupą, ir šaltas vanduo kaip mat pradėjo tekėti. Kodėl čiaupas nepradėjo čiaudėti, t.y. kodėl nepritrūko vandens? Dėl to, kad čiaupas vamzdžiais susisiekia su hidroforu, vandens rezervuaru, kuriame yra palaikomas tam tikras vandens lygis.

Pasekime, kas vyksta vandentiekio sistemoje, kol Aloyzas ramiai pliuškenasi. Nukritus slėgiui hidrofore-rezervuare, automatiškai įsijungia vandens siurblys, kuris pradeda popmuoti vandenį į hidroforą, kad pasiektų reikiamą lygį. Liaudiškai tariant, Aloyzui pliuškenantis, siurblys pagamina tiek vandens, kad užtikrintų realų poreikį. Kai Aloyzas užsuko čiaupą, siurblys dar kelias akimirkas padirbėjo, kad pasiektų nustatytą lygį hidrofore, ir išsijungė. Kas nutiks, kai į vonią ateis Aloyzo žmona ir atsuks čiaupą? Vanduo iškart pradės bėgti. O kas bus, jei Aloyzo žmona nakvojo ne namie? Net kai ji atsuks čiaupą svečiuose, vanduo pradės bėgti iš karto.

O iš kur vandens dievai žino, kiek vandens ir kada prireiks Aloyzui ir jo žmonai, nepaisant jų buvimo vietos?

Kadangi šito niekas nežino, o vandens paklausos konkrečiame taške tiksliai nuspėti neįmanoma, visa vandens sistema yra laikoma po slėgiu. Jei gyvenate daugiabutyje, jūsų naudojama vandens tiekimo sistema yra labai panaši į naudojamą Aloyzo, tik joje keliomis grandimis daugiau. Tačiau visos grandys yra po slėgiu. O iš gręžinių vanduo yra pumpuojamas tik tuomet, kai nukrenta vandens lygis arčiausiai siurblio esančiame rezervuare, ir pumpuojamas tik tiek, kad atstatytų nustatytą lygį. Ir nė lašo daugiau! Jūs atsukote čiaupą, o visos grandys pasipildė lygiai tiek, kiek jūs sunaudojote. Visi pasipildo ne trečiadieniais, ne “ne daugiau nei 6 kibirais”, o lygiai tuomet ir tiek, kiek jūs sunaudojote.

Ar įmanoma spaudimo principą pritaikyti prekyboje?

Traukimo principas

Prekyboje šis principas vadinamas traukimu. Bet jis veikia visiškai taip pat, kaip vandens tiekimo sistema.

Thomas Friedmanas, “The New York Times” skiltininkas, yra atskleidęs ko gero efektyviausio pasaulyje prekybos tinklo “Wal-Mart” paslaptį: “Kai jūs paimate prekę iš parduotuvės lentynos Niuhavene, Kontektikute (New Haven, Connecticut), tokia pati prekė tučtuojau yra pagaminama Šendžene, Kinijoje (Shēnzhèn, China)”. Kinai gamina tiek ir tik tiek, kiek reikia papildyti amerikiečių lentynas pagal faktą. Didžiausia nauda glūdi tame, jog dažno papildymo pagal kasdienius pardavimus mechanizmas leidžia operatyviau reaguoti į faktinį suvartojimą.

Suprantu, kad “Wal-Mart” pavyzdys jums įspūdžio nepadarė, nes šis tinklas yra kitoks nei mūsiškiai: didelis, veikia kitam žemyne už didelės balos, jie nebuvo okupuoti sovietų, jų lentynos platesnės ir t.t. Mes turime savus niuansus, kurių amerikiečiai nesupras, tad nėr čia ko lyginti nepalyginamų dalykų! (Tokios tautiečių reakcijos paprastai susilaukiu paminėjęs “Wal-Mart” tiekimo grandinės pavyzdį.)

Įsivaizduokime, kad įvyko stebuklas, ir lietuviškoji tiekimo grandinė pradėjo dirbti pagal pažangiausią modelį. Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia užtikrinti, kad kasoje nuskenavus prekę, apie tai tą pačią sekundę informuojamas tiekėjas.

Kaip veiktų sistema?

Jurgiui įsigijus kilogramą sausainių, šiuo kilogramu sumažėja bendras sausainių lygis visoje gandinėje. Didmenininko Martyno sandėlys pastebi šį sumažėjimą ir reaguoja: papildo Antano parduotuvės sausainių atsargas, kilogramą sausainių įtraukdamas į artimiausią užsakymą Antano parduotuvei. Kai didmenininkas pro sandėlio vartus išsiunčia kilogramą sausainių, sumažėja jo turimų sausainių atsargų lygis. Apie tai automatiškai informuojamas gamintojas, kuris kilogramą sausainių įtraukia į artimiausią užsakymą didmenininkui.

Svainių krašto niuansai

Ar tokio modelio negalime realizuoti Lietuvoje?

Trukdo du klaidingi įsitikinimai. Pirma, manoma, kad dažnas prekių pristatymas yra brangu. Todėl taupant transporto išlaidas prekės pristatomos kuo rečiau, žinoma, didesniais kiekiais. Antra, manoma, kad parduotuvės turima informacija apie įvykusius pardavimus yra konfidenciali, ir jos jokiais būdais negalima atskleisti kitoms tiekimo grandims. “Mano tiekėjas sužinos, kiek mes parduodam – o, siaube!”

Kodėl šie įsitikinimai klaidingi? Dėl šykštumo transportavimui: paskaičiuokite, kiek prarandate dėl apyvartinių lėšų stygiaus (lėšos užšaldytos nejudančiose prekėse) negalėdami užsakyti prekių. Pridėkite tai, kiek prarandate dėl prekių neturėjimo, jau rašiau – mažiausiai 20 proc.! O dabar paskaičiuokite, kiek pabrangs transportavimas, jei prekes vešite kiekvieną dieną. Čia pamatysite, kad dalis asortimento ir šiandien yra pristatoma kiekviena dieną: Antanas vargiai atsimintų dieną, kada į jo parduotuvę nebuvo užsukęs didmenininko sunkvežimis. Tuo jis nesiskiria nuo “Wal-Mart”. Tik Antanui didmenininkas atvežė šimtą skirtingų prekių prognozuojamai savaitės paklausai, o į “Wal-Mart” toks pat sunkvežimis atvežė 1000 skirtingų prekių šios dienos realiai paklausai.

Sakote, tūkstantį skirtingų prekių iškrauti ir paskirstyti po parduotuvę yra sunkiau nei šimtą, reikia daugiau krovikų ir mergelių išsiuvinėtomis nugaromis? Būtent taip mano ir taupusis Antanas. Tas pats, kuris praranda 20 proc. pajamų dėl tuščių lentynų!

Antrasis klaidingas prekybininkų įsitikinimas – negalima tiekėjams atskleisti konkrečių operatyvių duomenų apie pardavimus. Negalima, nes gyvename svainių krašte, ir galbūt  tiekėjo svainis turi savo parduotuvę, ir žinodamas konkurento Antano parduotuvės duomenis sudarys jam dar didesnę konkurenciją… Ar tikrai? Juk tiekėjas savo svainiui ir dabar gali suteikti šiuos duomenis, tiesa, ne tokius operatyvius, bet pakankamus tam, kad žinotų, ką žmonės perka Antano parduotuvėse.

Kita atsisakymo atskleisti duomenis tiekėjams priežastis kyla iš blogos karčios bendradarbiavimo patirties. “Kas iš to, kad aš atskleisiu duomenis, o jie man priveš to, ko man nereikia?”, – mano dažnas prekybininkas. Ir iš tiesų: štai pienininkai Lietuvoje laikomi dirbančiais bene efektyviausiai. Tačiau jų patikimumas (duomenys neišgalvoti) – 85 proc. Tai reiškia, kad kas šeštas užsakymas įvykdomas ne pilnai arba visiškai neįvykdomas. Mūsų Antanas nusistebėtų: “Ir jūs siūlote tokiems pažadukams patikėti valdyti mano parduotuvės atsargas?”.

Rykštės pažadukams

Jei didmenininką Martyną paklaustume, kodėl parduotuvės jį laiko pažaduku, Martyną labai suerzintume. Jis kiekvieną mėnesį iš savo kišenės sumoka didžiules baudas parduotuvėms už neįvykdytus užsakymus. Baisiausia, kad parduotuvėms nė motais, kad dažniausiai kalti būna gamintojai, kurie nespėja laiku pristatyti prekių į Martyno sandėlius. Martynas mielai pasidalintų baudomis su gamintojais, bet tokio atvejo jis dar negirdėjo, tad nemato kitos išeities, kaip tik sugerti finansines rykštes ir ieškoti papildomų galimybių taupyti.

Martyno klientams – parduotuvėms – svarbiausia maža kaina, todėl jis nė nesvarstė galimybės pasiūlyti parduotuvėms papildomą paslaugą – valdyti jų atsargas. Valdydamas parduotuvių lentynas, jis galėtų efektyviau laviruoti savajame sandėlyje. Matydamas, kad Antano parduotuvėje sausainių dar yra sočiai, jis Antanui išsiųstų mažesnę partiją. Tuomet galėtų įvykdyti ir dar vienos parduotuvės užsakymą, kurio dėl sausainių trūkumo sandėlyje dabar neįvykdys ir gaus baudą.

Martynas būtų tarsi išmanusis hidroforas, kuris aprūpintų vandeniu kitas grandis. Paprastas hidroforas neturi smegenų nuspręsti, kam teikti didesnį prioritetą: skalbyklei, tualeto bakeliui ar pievutės laistymui. Todėl visiems šiems galutiniams įrenginiams vienu metu paprašius vandens, hidroforas nesugebės sėkmingai patenkinti nė vieno (slėgis kris visuose). Tuo integruotos informacinės sistemos yra pranašesnės už vamzdynus: gal per lietų nereikia laistyti pievutės, a? Žiūrėk, ir skalbyklei bei tualeto bakeliui slėgio pakaks!

Kranelis galvoj

Grįžkime į bankininko Aloyzo vonios kambarį. Labai tikiuosi, kad šis “Verslo klasės” numeris atsidurs šalia kitų leidinių, kuriuos Aloyzas pavarto vienas likęs. Keliskart perskaitęs šį straipsnį Aloyzas supras, kad ekonomikos kranelis egzistuoja, o jį turi kiekvienas prekybininkas, net mūsų Antanas.

Norint atsukti kranelį, reikia padaryti kelis perversmus savo galvose. Pirma, suprasti, kad kol Jurgis nenusipirko, todėl niekas visoje tiekimo grandinėje nepardavė. Tai reiškia, kad kiekviena grandis suinteresuota, kad nupirktų Jurgis, o ne žemesnė grandis. Nes iškišus prekių žemesnei grandžiai, o Jurgiui nenupirkus, toji žemesnė grandis nebeturės pinigų naujiems užsakymams.

Antra, informacinės sistemos leidžia atsargų, esančių (ir nesančių) parduotuvių lentynose, valdymą patikėti tiekėjams. Be to, prekybininkai turėtų ne tik reikalauti baudų už užsakymų nevykdymą, bet ir pradėti mokėti premijas tiekėjams už aukšto atsargų apyvartumo ir prekių turėjimo užtikrinimą. Atiduodami nedidelę pelno dalį tiekėjams motyvuoti, prekybininkai turėtų “Wal-Mart” lygio apyvartumus, taigi uždirbtų visi.

Trečia, nepamirškime, kad šopingo tema yra ketvirta (moterims – pirma) po krepšinio, oro ir politikos, tad visada pilnų lentynų reklamai pinigų leisti nereikės.

Tačiau visų svarbiausia, jog įsitraukę į optimizavimosi lenktynes pamiršome vargšą pirkėją Jurgį, negalintį išleisti numatytos šimtinės. Juk kol Jurgis nenupirko, niekas tiekimo grandinėje ir nepardavė!

Share/Bookmark

Kaip surasti vartojimo kranelį? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Spalis 5, 2011.

Kaip jau skaitėte, Tarptautinis valiutos fondas skelbia, kad pasaulio ekonomika įžengė į pavojingą etapą. Graikijos skola siekia 340 mlrd. eurų. Portugalijos valstybines ir privačias įmones pusvelčiui perima buvusios kolonijos. Trys iš 17 šalių, įsivedusių bendrąją ES valiutą, gavo finansinę pagalbą, kad galėtų išsikapstyti iš krizės. Naujausia domino efekto rinkose auka – Italija, kurios skolinimosi reitingas sumažintas.

Nuo vienos didžiausių ekonominių krizių dar neatsigavusią Europos (o ir Lietuvos) ekonomiką puolą nauji negalavimai. Valstybių skolų krizė grasina kirsti ne prasčiau nei nekilnojamojo turto burbulo sprogimas.

Nors Lietuvos Vyriausybė ir toliau regi optimistines prognozes, tačiau ne vienas vadovas užduoda sau klausimą: kaip apsisaugoti nuo nuo ekonominių audrų ir užtikrinti verslo stabilumą ir augimą?

Kaip sako šios dienos BBC herojus:

The biggest risk is not act

www.youtube.com/watch?v=lqN3amj6AcE

Su sąlyga, kad į Lietuvą VšĮ „Versli Lietuva“ kvietimu atvyksta vienas kiečiausių TOC ekspertų pasaulyje John L. Thompson, pasinaudodami proga surengėme dviejų dienų mokymus. Jų metu be jokių bla bla bla bus išdėstyta, kaip sėkmingai įsidiegti efektyvumo bei konkurencingumo didinimo metodikas (TOC ir LEAN) savo firmose ir pasidaryti įmonės konkurencingumo didinimo veiksmų planą. Tokį, kad ekonominės audros netrukdytų stabiliai auginti verslą.

Apie efektyvumus kažkiek parašinėjame šiame tinklaraštyje, tačiau ne tiek giliai ir detaliai, kad paskaitę atlaikytumėte krizes. Šie Johno L. Thompsono mokymai (kuriuos rekomenduojame gamybos bei paslaugų įmonių vadovams, gamybų vadovams ir aukščiausio lygio vadybininkams) užpildys spragas tiems mūsų skaitytojams, kurie nori staigiai ir konkrečiai sužinoti, kaip uždirbti krūvą pinigų išmokstant dirbti kelis kartus efektyviau nei konkurentai.

Šį kartą jokių kvietimų, nuolaidų ir blatų nebus: jeigu nemanote, kad jūsų firma turi efektyvumo problemų, arba neturite įgaliojimų toms problemoms spręsti, tai nešvaistykite pinigų ir laiko. Su Johnu L. Thompsonu norime surinkti tokią auditoriją, kuri pasiryžusi veikti (kai tuo metu kiti verks, kad rinkos krenta ir klientai neperka).

Aš Johną pažįstu labai seniai (žr. jo biografiją), esame bendravę įvairiuose pasaulio kampeliuose, praleidę daugybę valandų bediskutuodami apie tai, kaip galėtume pagerinti TOC diegimus, kad pasiektume dar geresnių rezultatų savo klientams. Kad susipažintumėte ir jūs, įrašiau mūsų pokalbį, kuriame Johnas pasakoja apie būsimą seminarą Vilniuje:

John Thompson exclusive interview for commonsense.lt by commonsenseLT

Taigi tikiuosi, kad bent kelis iš jūsų pamatysiu šiame seminare 2011 m. spalio 6-7 d. (ketvirtadienis-penktadienis).

Žemiau -- seminaro programa, informacija apie registraciją ir kt.:

Share/Bookmark

Kaip užtikrinti verslo konkurencingumą ir stabilumą su TOC ir LEAN? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Rugsėjis 27, 2011.