Kalbant apie mokesčius, visa žiniasklaida labai neigiamai vertina jų didinimą, bet tik ne šio žurnalo autoriai. Net keliuose straipsniuose sakoma, kad žiniasklaida valdoma turtuolių, ir todėl jie nenori didinti mokesčių. Numeryje jūs sužinosite Vyriausybės nuomonę, gal todėl ir reikia perskaityti, kad kryptingai suprastumėte, kad mokesčiai yra neišvengiamas gėris ir t.t. Na, jeigu rimtai, štai kelios užkliuvusios mintys.

Buvo paminėti regresiniai mokesčiai, t.y. tokie, kai yra mokesčių lubos. Procentaliai gaunasi, kad kuo daugiau uždirbi absoliučia suma, tuo procentaliai mažiau sumoki. Tokiems buvo priskirti notarai ir advokatai. Visiems kitiems veikia progresiniai mokesčiai. Šiaip tai mintis dėl regresinių mokesčių nėra tokia bloga: jeigu atneši daug vertės, tai reikia skatinti, kad didintum tą vertę. Bet iš mokesčių pusės kažkodėl skaitoma, kad tokia padėtis diskriminuoja daugiau mokančius. Kas įdomu, kalbant apie progresinius mokesčius, diskriminacijos nematoma. Čia visi turim susiprasti, koks pas mus supratimas apie diskriminaciją.

Beje Artūras mėgsta pabėdavoti dėl mokestinės neteisybės. Juk jeigu išsimoki melejoną, tai turi būti mokesčiai vienodi, nesvarbu, kaip išsimoki. Jam labiausiai užkliūna tantjemos ir dividendai. Aš su tuo irgi sutinku, tik susitarkim, kad nežiūrim tik į paskutinį mokamą mokestį, o į visą mokestinę naštą. T.y. dividendų mokestis siekia tik 15% (berods, jeigu vėl ko nors nepakeitė). Ir palyginti su samdomo darbuotojo mokesčiais, tai atrodo mažai. Bet kaip visada praignoruojama, kad tam, kad juos sumokėtume, reikia sumokėti dar ir pelno mokesčius. Va tada jau neatrodo, kad mažai sumokama.

Aišku, ši tema yra daug platesnė. Nes negalima maišyti pinigų srautų apmokestinimo su kapitalo apmokestinimu. Tarkime, pinigų judėjimo mokesčiams priskirčiau PVM, o įstatinio kapitalo sumažinimo mokestis jau būtų kapitalo mokestis. Pats įdomumas, kad kapitalo didinimas gali būti paskola įmonei, bet jau ją atsiimant reikia mokėti mokesčius. Ir pagal samdomo darbuotojo supratimą: kuo daugiau, tuo geriau. Nagrinėjant po vieną mokestį, galima dar ir ne tokių perliukų sumąstyti.

Automobilių mokesčiai tikrai bus. Dėl dydžio galime diskutuoti, bet bus. Nes pagrindinė bėda yra ta, kad Lietuva automobilių negamina, todėl importuoja. Kuo brangesnis automobilis, tuo didesnis importo ir eksporto disbalansas. O kaip suprantate, jeigu importas didesnis už eksportą, tai kažkada baigsis pinigai ir teks skolintis. O valstybė nemėgsta skolintis, nes visi skolas prikišo kaip neūkiškumą. Todėl siekiant sumažinti skolas, reikia mažinti importą, ir pats lengviausias būdas – uždėti muitus (jau nebegalim, nes esame ES) arba mokesčius. Kadangi tokie mokesčiai visiems nepatinka, tai sakysime, kad kovojam už gamtą.

O šią pastraipa pavadinčiau mokesčių mobilumu. Gal dar prisimenate, kai sakydavo, kad negalima didinti pelno mokesčio, nes užsieniečiai neinvestuos, o ir savo kapitalą įmonės iškels ten, kur mažesni mokesčiai? Lygindamas, kokias investicijas gauna Kinija ir Lietuva, supranti, kad pas mus mokesčiai tikrai  yra nemaži, tiesą pasakius, ta pati Estija mus lenkia investicijomis. Irgi priežastis yra kapitalo mokesčiuose. O va dar sovietmietyje išmokinti vietiniai ekspertai vyriausybei siūlydavo apmokestinti darbo jėgą. Kur ji dings? Bet ES sienas atidarė ir darbo jėga dingo. Tiksliau, išvažiavo tenai, kur mokesčiai mažesni, net ir su progresine sistema. Bandymas Lietuvoje peržaisti darbo jėgos mokesčius nieko nepakeitė. Kitur vis vien yra mažesni. Darom išvadą, šiais laikais mokesčių objektai jau tapo mobilūs. Visur gerai, kur mūsų nėra, ar ne?

Mokesčiai didės, tai jau aksioma, nereikalaujanti įrodymo. Na, bet galime į tai pažiūrėti ir kaip į teoremą, kurią reikia šiek tiek paaiškinti. Kažkada rašiau, kad valstybei normaliai gyvuoti užtenka 15-25% BVP perskirstymo. Sakykime, visos idėjos, ką galima padaryti piliečių labui, pasibaigė, o pinigus reikia įsisavinti. Ir čia yra du dideli interesai. Visi žino, kad jeigu gerai peržiūretų savo išlaidas, tai surastų 10% neaiškios vertės išlaidų. Va kodėl bažnyčia imdavo dešimtinę, nes žala minimali.

Tas pats susiję ir su valstybe. Bet neperžiūrėsime, nes tie 10% priklauso saviems, t.y. rėmėjams. Jeigu neduosi, tai kitą kartą neparems (įstatymas truputį apribojo tiesioginį rėmimą, bet liko VŠĮ, labdaros fondai…). Aišku, laikant bėgant rėmėjų apetitas auga, reiškia, reikia ir daugiau mokesčių surinkti. O kitas interesas atsiranda pas politikus per rinkimus. Kol rinkėjas nepajaus piniginės pasunkėjimo, tol jam politikas neįdomus. Todėl reikia sukurti pašalpas (pašalpų pavadinimus pasirinkite patys). Ir jų pridalinti. Kol ekonomika auga, tol viskas gerai, o kai krizė, na, tada bus skolos. O jas grąžinti reikia: ir vėl didinsime mokesčius. Tik klausimas, kada bus ta riba, nuo kurios didinti jau nebesigauna? O jos nėra, yra tik fantazijos ribos.

Share/Bookmark

Mokesčių drakonas su fantazija originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Sausis 18, 2012.

www.youtube.com/watch?v=nwqq04rrydU

Bejunginėdamas TV kanalus užtaikiau tokį, kuriame draskėsi dvi moteriškės. Ir viena įrodinėjo, kad dėl blogo gyvenimo kalta valdžia, nes jos dukra, išvažiavusi į Norvegiją ir ten dirbdama medicinos sesele, uždirba 12 tūkstančių litų. Ir, savaime suprantama, tikrai į Lietuva negrįš. Dvylika tūkstančių litų Lietuvoje būtų ne tai, kad prabanga, o nepadoriai daug. Sakykime tiesiai šviesiai: tiek gaunantis žmogelis  butų buržujus (ne šitas), kuri reiktų išbuožinti.

Galima sukelti diskusiją: o kas yra turtingas žmogus? Mūsų lietuvišku mentalitetu?

Kadangi variantų bus gerokai daugiau negu melejonas, tai aš pasiūlysiu tam tikrus kriterijus.

• Tai tas žmogus, kurio pastovios mėnesinės pajamos yra žymiai didesnės negu vidutinis atlyginimas. Čia žodis žymiai reiškia, nors 10 kartų didesnės (visokios PI ar e konstantos geriausiu atveju pretenduoja į vidutinę klasę. Bet apie tai vėliau).
• Tai žmogus, kuris dar turi sukaupęs turto. Vienos gyvenamosios vietos su automobiliu aš nelaikau turtu. Gyventi kažkur reikia, todėl turi turėti stogą, o jeigu turi turėti, tai koks čia turtas, vienos išlaidos. Tas pats liečia ir autotransportą: mūsų gyvenimą sunku įsivaizduoti be pastovaus transportavimosi, todėl tai irgi daugiau būtinybė, darbo įrankis, negu prabanga ar turtas. Bet jeigu jau turi papildomą vilą, kuri skirta tik poilsiui, ar džipą, skirtą purvams pataškyti, tai jau galima būtų priskirti turtui.
• Beje, tasai žmogelis gyvena be jokių skolų bankui. Ir pinigų turi, kurių užteks pragyvenimui, 10 metų ir daugiau.

Kriterijų dėka turtuolio apibrėžimas gavosi gan tikslus. Beliko tik jį įgyvendinti. Ir čia prisiminiau savo seną klausimą: niekaip nesuprantu, kodėl mūsų protėviai sugebėdavo sukaupti turtus, o mes jau to nesugebam? Gal kažkas yra įdomaus piliečių valdymo sistemoje?

Galiu atskleisti bent kelias priežastis, kodėl mes nebūsime turtingi, nors, manau, skaitytojai galės pateikti daugiau. Taigi pradėsiu nuo bankų (na, va, ir vėl, jau tenai viskas išnagrinėta).

Iš tikro visi, kas žino skolos su palūkanomis istoriją, jau gali suprasti. Kad palūkanų gi grąžinti tai nėra iš ko. Todėl mes palūkanas grąžiname sukauptu turtu. Gal tai nebūtų didelė bėda, jeigu mes grąžintume tik kokius 2 ar 3 procentus. Bet tiesa tokia, kad yra sukurta sistema, kad jūs negalėtumėte įsigyti turto be paskolos, o paskolą mokėsite 30 metų.

O dabar atvirai pasakykite (komentaruose), ar tikrai visi mes jaučiame, kad jeigu sutelktume savo pastangas, negi nepasistatytume namo savo rankomis per 30 metų?

Aš manau, kaip ir jūs, bet vis vien sėdžiu su paskola.

Dabar grįžkime prie turto, kurį atiduosime bankui. Kadangi valdžia jau nusprendė, kad esame turtingi nuo vieno milijono kainuojančio namo, tai paskola tebūnie bus milijonas. Gausime, kad turime mokėti po maždaug 6 tūkstančius, kas mėnesį. Reiškia, sumokėsime 6.000x12x30=2.160.000. Kitaip tariant, apmokėsime sau namą ir dar tokį patį atiduosime bankui. Mokėdami paskolą, mes ne tik valdžios akyse esame turtuoliai, bet dar lygiai tokį pati namą padarome ir bankui. Todėl žmones, mokančius paskolas, reikėtų vadinti turtuoliais, nes antras namas galėtų būti vila kur nors Viduržemio jūros pakrantėje. Na, bet pusę savo turto jau atidavėm.

Pereikime prie kitos įdomios priežasties, kurią galima pavadinti vartojimo ekonomika. T.y. IKEA‘os verslo kredo: baldai turi būti keičiami kas 2-3 metus. Ei, palaukite, mano senelis stalą padarė tokį, kad prie jo sėdėjo dvi kartos, o dabar stalą aš turiu išmesti po dvejų metų? Tiesą pasakius, taip, nes  jis padarytas iš šiukšlių. Dar kart tiesą pasakius, tos šiukšlės kažkada vadinosi mediena. Bet su tokiu požiūriu einama visur, tame tarpe ir į statybas. Mūrinių namų nenagrinėsime, bet karkasinius namus stato 25 metams, o po to -- utilizacija. Va čia ir pats įdomumas gaunasi: aš dar nespėjau sumokėti paskolos už namą, o jį jau reikia griauti. Negana to, kad aš vieną namą padovanojau bankui, tai dar manasis sugriuvo. Trisdešimt metų kaupiau turtą, o turiu tik šiukšlių krūvą.

Tam, kam jau prasidėjo depresija, galiu pranešti, kad neužbaigiau. Lietuva, neatsilikdama nuo turtingų valstybių, įvedė NT turto mokestį. Tiesa, dabar dar su apribojimais, bet yra toks terminas „mokestinės bazės praplėtimas“, todėl tik laiko klausimas, kada mokėsime visi. Paimkime tą patį 1%, ir gausime, kad per tą laikotarpį, kol mokėjome 1 mln. paskolą bankui, sumokėjome trečdalį jo vertės mokesčiais valstybei. Aš dabar supratau, kodėl valstybė pareikalavo, kad bankai skolintų ne daugiau 40% pajamų. Gi likusią dalį reiks sumokėti monopolijoms ir mokesčiams.

Beje, laikas prisiminti įrašo pradžioj paminėtas konstantas PI ir e. Mes jau gerai įsisavinome, kad atlyginimai ne tik kyla, bet ir mažėja, arba visai dingsta. Ir čia atsiranda vienas labai svarbus mokestinis aspektas. Jeigu visus mokesčius mokame nuo pinigų judėjimo, tai turto mokestis yra nuo laiko. O tai reiškia, tik laiko klausimas, kada turto savininkas atsiras tokioje situacijoje, kai neturės pinigų sumokėti mokesčių, ir tą turtą praras. Todėl pajamos turi būti eilę kartų didesnės. Ir šiaip tik truputį susimąstykite – turtą jūs kaupiate po truputį, o TURTO mokestis jūsų turtą naikina irgi po truputį. Klausimas, kas ką aplenks? Jei manėte, kad jūs, apsidairykite ir dar kartą pagalvokite.

Aš visada maniau, kad turtinga šalis -- tai ta, kurioje daug turtingų piliečių. Bet kuo daugiau susiduriu su turtingomis šalimis, tuo labiau suprantu, kad tai šalys, turtingos skolomis ir prasiskolinusiais piliečiais. Ir visai nesvarbu kam -- bankams ar valstybei.  Dabar jau ir nebestebina faktas, kad iki 60% piliečių glaudžiasi nuomojamuose būstuose, o valstybė turi vis didesnę dalį pinigų perskirstyti. Ir vis labiau ieško turto, kurį dar būtų galima nacionalizuoti su mokesčių pagalba. Juk registrai pilni tokio turto.

Taigi prie ko tie 12 tūkstančių litų? Ogi prie to, kad gaudamas net tokį atlyginimą Lietuvoje turtingu netaptum, o noras turtuolius išbuožinti niekur nedingo.

Share/Bookmark

Ar pasistatytumėte namą per 30 metų? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Sausis 10, 2012.

Maloniai kviečiame atvykti į knygos „Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti vaikus apie pinigus“ pristatymą.

Ačiū, nuvykome.

Susidomėjau, nes mano vaikai kaip tik dabar eksperimentuoja, ką galima padaryti su kišenpinigiais. Tik tądien dar nežinojau, ką mūsų visų mylimas Seimas padovanos Kalėdoms. Ankstesnė dovana visiems apkarto.

Taigi diskusijoje, kaip ir žadėta, dalyvauja:

• Julita Varanauskienė (SEB šeimos finansų ekspertė)

• Rasa Bagdonienė („Lietuvos Junior Achievement“ valdybos narė)

• Paulius Gebrauskas („Šeimų universiteto“ valdybos pirmininkas)

• Kiti ekspertai.

Tema pradedama nagrinėti nuo pamatų, kad pinigai nėra vertybė, kad pražudo ne pinigai, o meilė pinigams. Mintis nuklydo: čia mes taip apie Seimą kalbam, kaip apie vaikus, kurie turi nepasotinamą meilę pinigams? Gerai, bandau nesiblaškyti, kol plėtojamos teorinės temos. Beje, pradėjo kirbėti kitas klausimas, o kokios vertybės bus pas vaiką, kuris pusdienį praleidžia prie durnadėžės. Ji pastoviai bamba: “Leisk pinigus ir skolinkis, arba skolinkis ir leisk pinigus”. O gal tokiai reklamai neatsparūs ne vien vaikai, o ir seimūnai. Apie ką aš čia? Iš kur man lenda tokios mintys? Aaa, visi diskusijos atstovai sėdi pasitempę kaip Seime ir kalba rimtai apie viską ir nieko konkrečiai, gal todėl ir asocijuojasi su Seimu.

Laukiam, ir tuomet iš kitų ekspertų žodį perima Austėja Landsbergienė. Ir tada pradeda kristi perliukai. Aš jų neperpasakosiu, reikia pačiam išklausyti. Bet klausai žmogus ir supranti, kad tai žmogus, kuriam darželinukas – tai žvaigždė, apie kurią sukasi visata.

Daug linksmų pavyzdžių, kaip vaikai žaidžia su kasos aparatais, arba bando suprasti, kas yra pinigai, ir kaip juos reikia pasidalinti. Klink… na jo, o kaip pasidalinti, jeigu trūksta? O jeigu biznis toks, kur “neapgausi, neuždirbsi”? Klink… Seimas su PVM idėja bandė atimti iš visų ir po lygiai. Bet visi pasipriešino demokratiškai išrinktos valdžios kėslams. Todėl politikai ėmėsi, to, ką geriausiai moka, politikos, t.y. “skaldyk ir valdyk” metodikos. Dabar apmokestins visus, bet kiekvieną individualiai. Ir tik kitais metais, kaip žirafoms rinkėjams daeis, kad babkių neliko ne tik jų piniginėse, bet ir valstybės biudžete. Įdomu, kurie bankai skelbs rekordinius pelnus? Klink…

“Mokinant vaikus elgtis su pinigais, reikia elgseną susieti su atsakomybe” – porina ekspertas. Klink… Idomu, apie kokią atsakomybę kalbama? Privataus asmens prieš banką, privataus asmens prieš valstybę, banką prižiūrinčių institucijų, prezidentės, ir t.t. Turbūt čia apie tą, kuri sutinkama tik pasakose. Klink… Žmogaus amžių galima padalinti į šiuos etapus: 0-4 metai – tai aukso amžius, kada vaikas viskuo tiki; 4-6 – tai sidabro amžius, kada vaikas mokinasi, kas jam patinka; ir vėlesnis etapas, vadinamas akmens amžiumi, kai reikia viską įkalti. Klink… Ar yra kas nors dar kietesnio ir brangesnio? Deimantinis periodas, tai kai sėdi Seime.

Klink… Tikiuosi, renginys jums patiko – užbaigia renginio vedėjas. Taip ir nepastebėjau, kaip prabėgo valanda, reiškia, užskaitom teigiamai. O knygą pasidėjau savaitgaliui paskaityti. Klink… gal reikėjo Prezidentei duoti, kad ji savo vaikams (seimūnams) knygą padalintų ir paaiškintų apie atsakingą pinigų valdymą su vaikiškais pavyzdžiais, jeigu jau kitaip nesupranta?

Klink… Didelei šeimai reikalingas didelis namas – apmokestinam, didelei šeimai didelis automobilis – apmokestinam, didelę šeimą turėti išdrįs turėti tik daug uždirbanti šeima – progresiniai mokesčiai. Tai kur ta garsioji vertybė – šeima, kurią valstybė remia? Ar pradžiai atimsim, o paskui sušelpsim, ir dar dėkingas turėsi būti?

Žodžiais jau niekas netiki, kai pamato realius veiksmus. Blyn Seimas, negi sunku sutaupyti 5% biudžeto ir taip gauti tą trūkstamą milijardą. Bet savi marškiniai arčiau kūno, todėl vaikiškų knygučių neskaitysim ir kitus paturėsim.

Share/Bookmark

Kaip mokyti vaikus apie pinigus? O kaip seimūnus? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Gruodis 27, 2011.

Mes jau rašėme, kad darome mokymus. O mokymų metu užduodami įdomūs klausimai. Ir vieną tokį dėstytojas parsinešė į biurą: “Ką daryti, jeigu win-win nesigauna, o gaunasi win-lose situacija, o pats esi win pozicijoje? Juk kvaila tuo nepasinaudoti?”.

Atsakymas buvo trumpas ir aiškus. Trumpalaikėje perspektyvoje jūs laimėsite ir turėsite naudos, bet toks sprendimas turi labai daug neigiamų pasekmių, kurias jūs pajusite tik ilgalaikėje perspektyvoje. Atvirai pasakius, mes šio atsakymo net ir nediskutavom, nes ir taip viskas aišku, bet noras parašyti įrašą pasiliko.

Visa laiką sukosi mintis, kad demokratija yra win-lose sistema. Ir kaip tik šiandien blogeriai sprogo aptarinėdami PVM mokesčio keitimą. Ir sudėliojo visus paaiškinimus, todėl liko tik pasidalinti su jumis.

Pirmiausia, kuo užsiima valdžia? Ogi win-lose sprendimų prastūmimu į mases. O prieš tai leidžia visiems pasireikšti ir išsakyti savo argumentus.

Nors manęs niekas neklausė, bet ir aš įkišiu savo trigrašį. Versle viskas kinta labai sparčiai, ir tokie pakitimai lemia, kad tik 20% įmonių išgyvena pirmus penkerius metus. Todėl galime teigti, kad kuo mažiau bus pakeitimų, tuo geriau verslui.

Viena tokių sričių yra valstybinis reguliavimas. Po šiuo terminu slypi visi kontaktai su valstybės atstovais. Ir norisi, kad kuo mažiau būtų pakeitimų iš valstybės pusės, nepaisant to, kad Lietuvoje kurti verslą yra mazochistinis procesas. Su tuo irgi galima susitaikyti, bet tik prašau, nekeiskite nieko, nes baisiausia yra kiekvieną kartą laukti nežia ko. Gal ir pakėlus PVM trumpalaikėje perspektyvoje kam nors bus geriau, bet ilgalaikėje – mes dar giliau įkrisime į nevaldomą socializmą. O socializmas negali egzistuoti be visuotinio valstybinio kišimosi į visų reikalus. Kuo labiau yra kišamasi į žmonių reikalus, tuo labiau žmonės nusimeta atsakomybę ir reikalauja pagalbos. Ir ratas užsisuka, jis sustoja tik tada, kai nebelieka į kur kištis, ir tai vadinama diktatūra. Bet čia šiaip vienas lyrinis nukrypimas, prieš kitą.

Emigrantai jau senai padėjo, ką turėjo, o likusiems Lietuvoje reikia nuspręsti, ar apsimoka toliau investuoti į Lietuvos vadovus. Bet koks investuotojas pažiūri įmonės balansą. Kas nors, komentuodamas mokesčių pakeitimus, ar žiūrėjo į valstybės balansą? Toks įspūdis, kad nelabai.

Pažvelkim į pajamas, t.y. surenkamus mokesčius.

2010 m. iš mokesčių buvo surinkta 14,5 mlrd. Lt. Dar buvo labdaros iš ES, bet tai gerai užmaskuota paskola, kurią vėliau vis vien atsiims. Analizuojant pajamas įdomu, kas neša aukso kiaušinius. Taigi PVM 7,2 mlrd., akcizai 3,0 mlrd., ir pelno mokestis 0,9 mlrd. Beje GPM irgi pasiekė 0,9 mlrd., todėl kad buvo padidintas minimumas. Tie 14,5 mlrd., tai ne visi Lietuvoje sumokėti mokesčiai, dar yra “Sodra“, kuri surinko 11 mlrd., tiesa, 2009 metais (nes 2010 m. duomenų neradau). Taigi valstybė skirsto 25, o su ES pinigais – cielus 30 mlrd. litų. Bet “Sodrą” atmeskime, vis vien nieks nesupras, kuo ji užsiima.

O dabar žvilgsnelis į išlaidas. Didžiausia išlaida slepiasi po žodžiu „Ekonomika“ – net planuoti 6,9 mlrd. Lt. Tiesa, išleido mažiau, bet „Bendros valstybės paslaugos“ viršijo planą ir yra 6,9 mlrd. Daugiau nieko gero ar blogo negaliu pasakyti, tiesiog manipuliacija skaičiais. Todėl suprantu tik viena, kad išlaidos turi būti surištos su pajamomis. O pajamos yra 15 mlrd. lygyje. Ir tokio lygio išlaidos atitinka 2005 metų biudžetą.

Taigi, kas gi tie negerieji, kurie pridėjo 10 mlrd. 2010 biudžete?

Na, premijos valstybės tarnautojams “Bendras valstybės paslaugas“ padidino 1 mlrd. Atkatų sistema suveikė efektyviai ir savo nuotolius kompensavo papildomais 2,5 mlrd. Užtad pradėjom gyventi ekologiškai ir „Aplinkos apsauga“ pagerėjo 5 kartais. Sirgti irgi pradėjom masiškai, kokiais 10 kartų daugiau. Ir šviestis papildomai išnaudojom 0,7 mlrd. litų daugiau. Na, ir socialiai apsaugoti tapome net 1.5 mlrd. Lt. labiau.

Galima toliau ironizuoti, bet vis vien nieko nesurasi, nebent pabandytume įsivaizduoti, o kas man iš to? Na, 10 mlrd. padalinam kiekvienam, tai gautųsi po 3.300 Lt. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienas kur nors juos išleidžiam. Visai neblogas ekonomikos stimuliavimas gautųsi? Valstybė dar mokesčių parinktų, o eiliniai piliečiai malonumą pajustų. Ir visiems būtų gerai. Nejaugi win-win gaunasi?

Share/Bookmark

Ar kvaila nepasinaudoti win-lose situacija, kai atstovauji pirmiesiems? originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Gruodis 1, 2011.

Investavimo strategijas pristatinėjo „Synergy Finance“ (SF) konsultantai. Pagrindinis akcentas, kad investicijos yra peržiūrimos vieną kartą per mėnesį. Taigi jeigu jūs spekuliuojate kasdien arba laikotės principo „pirkti ir laikyti“, tai tokios strategijos ne jums. Apskritai, jeigu manote, kad siūlomoje strategijoje kas nors neveiks, vadinasi, ji ne jums. Taip bandau užbėgti už akių tokiems klausimams, kaip “ar galima panaudoti Fibonačių skaičių seką”? Galima, jeigu norite, bet tai jau bus jūsų strategija, o ne pasiūlyta svetimų.

Nagrinėdamas investavimo strategijas aš visada kreipiu dėmesį į šiuos klausimus:

• kaip atrenkamas investavimo objektas,
• kaip išnaudojamas žmogaus godumas,
• kokios apsaugos nuo panikos.

Žinoma, galima imti rinkos tyrimą ir patiems viską suprasti savarankiškai. Bet galima paskaityti truputį toliau šį įrašą, ir tuomet  viskas paaiškės greituoju būdu (arba kaip tik labiau susipainios).

Taigi ieškom atsakymo į pirmą klausimą, t.y. kaip parinkti, į ką investuoti. Kadangi investavimo strategijos reikalauja peržiūrėti vieną kartą per mėnesį, matome, kad akcijos per daug svyruoja. Be to, visur rekomenduoja diversifikuotis, tai SF siūlo investuoti į ETF. Bet netgi ETF, esanti iš to paties segmento, koreliuos, todėl siūlo paimti skirtingus segmentus. Tarkim: obligacijos, žaliavos, auksas, JAV akcijos, pasaulio akcijos, besivystančios rinkos ir nekilnojamasis turtas. Jeigu pažiūrėti istoriją, tai šios turto klasės neturėjo didelės koreliacijos iki šios paskutinės krizės. Dabar net obligacijos šoka polką kartu su akcijomis, o auksas turi savo nepakartojamą nuomonę. Taigi SF pasiūlymas – iš šių turto klasių susirasti ETF, kurie yra didžiausi ir pigiausi. Nes 12 kartų per metus perkant-parduodant mokesčiai gali suvalgyti žymią pelno dalį. Jeigu tingite patys atsirinkinėti, tai SF atrinko už jus.

Visos strategijos yra matuojamos, todėl godumas yra CAGR, o panika atitinka MaxDD. Kadangi neaišku, kas svarbiau, tai imame santykį šių rodiklių, toliau PR.

Taigi liko tik strategijų aptarimas (rodikliai pateikti įvertinus strategijas už 1980.01-2011.11 metus):

1. Diversifikuotas portfelis. CAGR: 10.35% | MaxDD: -41.51% | PR: 0.25 Kaip ir labai paprasta, kiekvienai turto klasei duodamas tam tikras procentas savo portfelyje. Ir viena kartą metuose perbalansuojame. Beje, perbalansavimas kartą metuose duoda geresnį rezultatą, negu kas mėnesį. Reikia nepamiršti mokesčių, o balansavimo strategijų galima prisigalvoti melejonus. Svarbiausia neužmiršti savo godumo ir panikos jausmo.
2. SF Timing, paremta technine analize. CAGR: 10.10% | MaxDD: -12.57% | PR: 0.80
   1. Perkame ir laikome visas pagrindines turto klases.
   2. Paskutinę mėnesio dieną patikriname, ar visų turto klasių (išskyrus obligacijas) kainos yra virš 12 mėnesių paprasto slankaus vidurkio.
   3. Jeigu tokių turto klasių yra (kaina < 12 mėn. SMA), jų pozicijas kitą prekybos dieną uždarome ir laikome grynus pinigus.
   4. Algoritmą kartojame kiekvieną mėnesį.
3. SF Yield Curve, paremta palūkanų norma. CAGR: 12.54% | MaxDD: -21.01% | PR: 0.57
   1. Kiekvieną mėnesį laikome tas 3 turto klases, kurios statistiškai pagal tuo metu esančią palūkanų normų skirtumo reikšmę augo daugiausiai.
   2. Perkamos tik tos turto klasės, kurių ETF kaina yra didesnė nei 12 mėn. slankaus vidurkio reikšmė. Netaikoma obligacijoms.
   3. Pinigai portfelyje paskirstomi kiekviena pozicijai po lygiai.
4. SF OECD CLI, paremta OECD aplenkiančiais indikatoriais. CAGR: 13.18% | MaxDD: -20.58% | PR: 0.63
   1. Kiekvieną mėnesį laikome tas 3 turto klases, kurios, remiantis statistika, esamoje ekonomikos ciklo stadijoje auga daugiausiai.
   2. Perkamos tik tos turto klasės, kurių ETF kaina yra didesnė nei pastarųjų 12 mėn. slankaus vidurkio reikšmė (išimtis obligacijos).
   3. Pinigai portfelyje paskirstoma kiekviena pozicijai po lygiai
5. SF Seasonal, paremta sezoniškumo faktoriumi. CAGR: 12.95% | MaxDD: -20.00% | PR: 0.65
   1. Atrenkame TOP 3 turto klases, kurios šį mėnesį statistiškai auga daugiausiai.
   2. Atrenkame tas turto klases, kurios yra teigiamoje tendencijoje (kaina > 12 mėn. SMA, išimtis obligacijos).
   3. Jeigu 3 turto klasės yra teigiamoje tendencijoje, tai perkame laikome lygiomis proporcijomis. Neigiamoje tendencijoje esančias turto klases pakeičiam obligacijomis.
6. SF Momentum, paremta inercijos arba teigiamu pokyčiu. CAGR: 14.66% | MaxDD: -18.78% | PR: 0.78
   1. Kiekviena mėnesį perkame ir laikome 3 didžiausią inerciją (augimą) turinčias turto klases

Turbūt pagrindinis šių strategijų pliusas - aiškiai surištas pelningumo ir rizikos santykis (PR). Taip pat PR yra pakankamai aukštas, o ir strategijas gali suprasti kiekvienas, nes nėra pripainiota aukštų materijų. Įdomiai gaunasi: investicinis portfelis yra fondų fondas.

Net jeigu ir strategijomis nepasinaudosiu, patiko pelningumo ir rizikos vertinimas. Dabar visokiems skambintojams iš bankų turėsiu dar viena klausimą, be šarpo rodiklio.

Share/Bookmark

Godumo ir panikos santykis originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Lapkritis 30, 2011.

Spalį sudalyvavau LHV “Ryklys 2011” investavimo žaidime. Sakydamas “sudalyvavau” truputį meluoju: dalyvauti nebuvo laiko, todėl tiesiog pasiėmiau iš sąrašo eilinę strategiją ir ją panaudojau negalvodamas. Todėl ir rezultatai lyg plaktuku įsukus medvaržtį. Nors uždirbau iš akcijų daugiau negu 3 procentus, sumoje likau minuse su dviem procentais – valiutos rizika. T.y. jeigu nebūčiau investavęs, būčiau gerokai turtingesnis.

Bet prieš tęsdamas pasakojimą, nuklysiu šalin link mano mokslų. Kadangi negaliu ko nors nesimokyti, neseniai išsilaikiau „Scrum Master“ sertifikatą, o dabar griaužiu investavimo tiesas. Dar iki galo neišsimokinau, bet jau galiu pasidalinti savo mintimis.

Nors šiaip svarbu yra viskas, kas susiję su pinigais, pasirodo, investavime yra svarbūs 3 esminiai dalykai.

Pirmas – tai pasirinkti investavimo objektą. Specialiai parašiau objektą, nes tai gali būti ne tik akcijos ar obligacijos, o kas nors labiau apčiuopiama. Pasirinkimo strategijų šunys nelesa: nuo elementarios patinka-nepatinka iki knygose išreklamuotų „Magic Formula“ ar „CAN SLIM“. Kai analitinį darbą padarėte, lieka psichologinis, iš kurio plaukia likę 2 investavimo pagrindai: t.y. kaip kovoti su savo godumu ir baimėmis.

Kovai su godumu padeda išėjimo iš investavimo taisyklės. Tarkime, uždirbus 15% parduodi ir iš naujo ieškai investavimo objekto. O su baimėmis kovojama įsivedant „stop loss“ taisykles. Geriausia, kai jos automatinės. Kompiuteris dar nepasigavo psichologinių marazmų.

Bet pradėdamas žaisti ryklius, aš to dar taip aiškiai neįsisamoninau, todėl pasirinkau strategiją, kuri užims man minimaliai laiko, o tai vadinasi „buy and hold“. Kadangi žaidime kasdien duoda babkių, tai pasirinkau periodinį investavimą.

Analizei daug laiko neskyriau, tiesiog peržiūrėjau IT naujienas ir pasirinkau du kandidatus: Apple ir Google. Abu turėjo išleisti mobiliakus, o tai geros naujienos, taigi akcijos turėjo pakilti. Pelnas garantuotas! Pasirinkau iš A raidės, pradžia buvo nebloga. Net tarp 300 geriausiai investuojančiųjų papuoliau.

O vėliau mirė dievas. Vat čia ir turėjo suveikti anti-godumo taisyklė. Turėjo, bet nesuveikė, kaip ir visi mūsų geri norai. O augimą dar labiau sumušė analitikų pareiškimas, kad obuolys neuždirbo tiek, kiek jie prognozavo. Nuostolio nebuvo, todėl baimės taisyklė irgi nesuveikė, bet tik dabar supratau, kad „pirk ir laikyk“ strategija neturi išėjimo iš strategijos taisyklių. Todėl šansas, kad su ja uždirbsi, yra 50 prieš 50. T.y. arba uždirbsi arba neuždirbsi. Dedu ant jos riebų minusą, nes ji primena lošimą. Strategija turi duoti nors 70% šansą, kad uždirbsi.

Per seminarus susipažinau su dar keliomis strategijomis, taigi dar kelerius metus turėsiu ką veikti rykliuose.

Share/Bookmark

Investavimo tiesos, kurias supratau originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Lapkritis 15, 2011.

Turbūt nesutiktume žmogaus, kuris ko nors nedaro pagal tam tikras taisykles. O sujungę taisykles į seką gauname procesą. Kaip rodo diskusijos prie paskutinio Neriaus įrašo,  visi mes esame procesų specialistai. Ir dėl šitos menkos priežasties yra labai sunku ką nors naujo ir įdomaus šia tema pasakyti. Nepaisant to, mane patraukę už liežuvio gavo pažadą, kad pasidalinsiu patirtimi konferencijoje.

Ilgai džiovinau smegenis, kol sumąsčiau, ką trumpai pristatysiu:

Lengva pradėti, bet sunku pasiekti rezultatus

Daugeliui teko susidurti su situacija, kai atrodo, jog procesų dokumentavimas yra būtent tai, ko trūko, kad dirbtume efektyviai. Projektas startuoja su dideliu entuziazmu, bet laikas eina, o fantastiškų rezultatų nėra. Tik daug prirašyto popieriaus, o niekas iš esmės nepasikeitė. Kaip galėjo atsitikti, kad nepasiekėm numatytų rezultatų? O gal paskubėjom pradėti procesų dokumentavimą? Ar tikrai turite sau atsakymus į šiuos klausimus:

Kada proceso dokumentavimas duos naudos, o ne papildomo darbo?

Kiek detaliai dokumentuoti procesą?

Ar dokumentuotas procesas yra “šventa karvė”?

Kaip darbo vietose našumo svyravimai nulemia galutinį rezultatą?

Kaip subalansuoti procesą?

Taigi apie kokią konferenciją kalbu? Daug nemąstydamas dalinuosiu organizatorių kvietimu.

***

Kviečiame Jus į kasmetinę konferenciją Verslo procesų valdymo praktika (VPVP 2011), kuri įvyks spalio 26 dieną Vilniuje, Crowne Plaza viešbučio konferencijų centre.

VPVP 2011 vizitinė kortelė – kruopščiai atrinkti, ne teoriniai, o praktiniai pranešimai apie verslo procesų valdymo taikymą Lietuvoje. Konferencijos programoje numatyta 10 pranešimų bei viena diskusijų sesija. Pranešimuose savo patirtį pristatys patyrę pranešėjai, atstovaujantis solidžias organizacijas.

Susipažinkite su detalia konferencijos programa ir pranešėjais svetainėje: http://www.vpvp.lt

***

Registracija vyksta čia: http://www.vpvp.lt/registracija

Share/Bookmark

Procesų diegimas: lengva pradėti, sunku pasiekti rezultatus originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Spalis 18, 2011.

Nors 2009 metais GF dar nepriklausė Ūkio ministerijai, bet būtent tuometiniam ūkio ministrui labai patiko mūsų atlikto audito išvados ir siūlymai, kaip pagerinti GF darbą. Pažadėjom, kad pasieksime pagerėjimo įsispraudę į tokius rėmus:

• nereikės investicijų,
• dirbs tie patys darbuotojai su ta pačia kompetencija,
• nekeisim jokių teisės aktų.

Kaip matote, laisvės nedaug. Toliau sekė GF perdavimo Ūkio ministerijai istorija. Prie šios istorijos vienpusiško aiškinimo prisijungė ir Seimo nariai. Nemėgstu politikos, todėl ilgokai tempiau gumą su šiuo įrašu. GF pavaldumui pareinant iš vienos ministerijos į kitą būta daug istorijų, ir jas paliksim istorijai (kažkoks kalambūras gavosi). O dabar čia pažersiu truputį faktų.

Taigi prieš perduodant GF, jame dirbo 17 vertintojų. Darbuotojų buvo daugiau, bet mūsų analizė parodė, kad būtent šie darbuotojai diktuoją darbo tempą. Tas tempas buvo nuo 5 iki 10 paraiškų, tenkančių vienam vertintojui per mėnesį. Dėl šitos priežasties buvo susikaupę daugiau nei 1.000 paraiškų, o dirbant tokiu tempu, žmonės gautų išmoką tik po kelių metų.

Aišku, buvo stengiamasi padidinti tempą, bet pastangos apsiribodavo tiesiog įdarbinant daugiau vertintojų.

GF perduotas  2010 rugsėjo mėnesį. Auditą mes darėme 2009 gruodžio mėnesį ir tada buvo tik 7 vertintojai. Taigi panagrinėję duomenis matome, kaip papildomi vertintojai didino našumą nuo sausio iki rugsėjo. Rugpjūtį buvo atiduota viskas, kas buvo įvertinta, ir dar susikaupęs likutis, taip ir gavosi rekordas. Perdavus GF buvo drastiškai sumažintas biudžetas, po ilgų derybų mes gavome 4,5 vertintojo. Vienas vertintojas turėjo suderinti vertintojo darbą ir skyriaus vadovo, todėl skaičiuojame tik pusę jo darbo laiko. Kaip matote, darbo laiko sumažėjo apie 4 kartus, ir mums nieko neliko, kaip tik ieškoti galimybių, kaip efektyviau išnaudoti vertintojo laiką.

Peržiūrėjome, kur yra daugiausia nesusipratimų, t.y. daugiau negu 95% paraiškų buvo grąžinama pataisyti. Jeigu mes sakom, kad vertintojas patikrino 10 paraiškų, tai yra neteisybė: jis patikrino daugiau negu 30 paraiškų, bet radus klaidą, ji siunčiama pataisyti bankroto administratoriui. O po pataisymo reikia patikrinti viską iš naujo. Jeigu nebūtų pertikrinimų, mes gautume trigubą našumo padidėjimą, bet prie esamo įstatymo tai tik asiliuko svajonės.

Pateiksiu tik kelias įstatymo įdomesnes vietas, kad suprastumėte, kad įstatymų taikymas Lietuvoje personalizuotas, t.y. priklauso nuo asmens supratimo, ką norėjo pasakyti įstatymo leidėjai. Pvz: 5.1.1) punkte “darbo užmokestis … sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma”. Ir čia prasideda marazmas: o jeigu mokėjo kas antrą mėnesį, o jeigu mokėjo dalį atlyginimo, o kurie yra paskutiniai mėnesiai, kuriuos galima laikyti iš eilės? Kas dar sugalvos variantų? Eikime toliau. 5.13, sakoma, kad pinigai neskiriami sugyventiniui! Kaip vertintojas gali patikrinti, ar akcininkas turi sugyventinių įmonėje. Ir kokiu laikotarpiu, ir kuriam nemokam, paskutiniam ar pirmam? Ir čia tik pavyzdžiai kuriuos galima suprasti.

Sprendimas atrodė paprastas: tiesiog sėsti ir parašyti metodiką, kaip viską paskaičiuoti. Bet greitai teko stabdyti arklius, nes vien vidutiniam atlyginimui paskaičiuoti reikalinga pusantro lapo instrukcija.

Bet vis vien padarėme standartinę ir išplėstą tikrinimo metodikas. Standartinėje nesikabinėdavome prie skaičių. Tai reiškia, kad jeigu dėl excelio suapvalinimo per 200 žmonių gavom vieno cento nesutapimą, tai dėl to nesiųsdavome atgal pataisyti. Tiesiog pridedamas prierašas, kad paraiškoje rasta aritmetinių klaidų, kurios nekeičia išmokų dydžio. O išplėstinė naudojama tuomet, kai yra įtarimas dėl tyčinio bankroto (sąlygų yra daugiau, bet ne apie tai įrašas). Beje, daug ką galima kompiuterizuoti ir tada vertintojams nereikėtų tikrinti eilučių ir stulpelių sumų su kalkuliatoriumi. Kaip suprantate, tai galėtų drastiškai pagreitinti paraiškų vertinimą, bet tai jau investicijos, ir išlipa iš rėmų (žr. viršuj). Taip pat dabar “Sodra” surenka tiek duomenų, kad galima kokią nori pašalpą suskaičiuoti, bet kažkodėl GF turi savo nepakartojamą metodiką. Papildomos išlaidos kompiuterizacijai ir didelis žmonių nusivylimas, kad taip lėtai vyksta išmokų mokėjimas.

Ką dar padarėme? Ogi sumažinom šokinėjimą tarp užduočių (multitasking). T.y. darbuotojai po mokymų pradėjo vienu metu dirbti tik su 5 paraiškom. Seniau dirbdavo su 20 ir daugiau. Tiksliau ir dabar turi 20 paraiškų, bet neima vertinti paraiškos tol, kol nėra surinkti visi dokumentai. Tokia taisyklė vadinasi Full Kit.

Toliau mažinom mudos kiekį darbe. Pats paprasčiausias variantas buvo sukomplektuoti darbo vietą reikiamais įrankiais. Ir čia susidūriau su viešaisiais pirkimais. Na, tai, ko mums reikėjo, būtume gavę maždaug po pusės metų. Aš neturiu tiek laiko sėdėti ir laukti, kol visa biurokratinė mašina apsisuks, todėl nuėjau į kanceliarinių prekių parduotuvę ir už kelis šimtus litų problemą išsprendžiau. Tikiuosi, tai niekas nepalaikė pakiša.

Dar vienas svarbus dalykas:  įvedėm kasdieninę atliktų darbų apskaitą. Labai greitai dingo mėnesio pabaigos sindromas, o darbuotojai pradėjo dalintis patirtimi, kaip galima greičiau patikrinti paraišką. Be to, dar dingo pasakymas, kad aš nieko nepadariau, nes laukiau, kol bankroto administratorius atsiųs reikiamą dokumentą.

Galėčiau dar ne vieną linksmesnę (ir ne itin) istoriją papasakoti, bet ir taip gavosi ilgas įrašas. Todėl pereikime prie rezultatų. Įvertinus daugumą faktorių buvo paskaičiuota, kad su esamu darbuotojų kiekiu galima pasiekti iki 200 paraiškų per mėnesį. Bet realiai buvo aišku, kad jau pasiekę 150 paraiškų, turime labai nestabilų rezultatą. Nes per daug įvairių sąlygų turi būti išpildyta, kad pasiektume tokį našumą. Bet pirmas tikslas buvo psichologinis. Reikėjo įtikinti darbuotojus, kad jie gali vertinti kasdien po paraišką, t.y. 20 paraiškų per mėnesį. Tokių rodiklių GF nebuvo pasiekęs niekada per visą savo istoriją. Todėl nupirkau šampano (čia ne putojantis vynas) ir pasakiau, kad jį išgersime, kai bus 100 paraiškų per mėnesį. Pesimistų netrūko, bet po trijų mėnesių mes šampaną ištuštinom.

Pereikim prie išvadų. Dauguma atvejų gamybos darbo organizavimo principai veikia ir valstybinėse institucijose. Reikia tik nusispręsti, kas yra atsargos, ir priversti, kad jos judėtų. Viskas, kas trukdo judėjimui, turi būti pašalinta, o jeigu neįmanoma pašalinti, tai reikia trumpinti laiką, sugaištama trukdyje.

Ir nežiūrint nusistovėjusios nuomonės, kad esą valdininkai lengvą duoną valgo ir nieko nedaro, reiktų neskubėti su išvadomis. Gali būti, kad jie daro ir labai daug, tik vykdant įstatymo raidę, praktiškai neįmanoma to padaryti iš pirmo karto. Todėl tenka padaryti kokius 5 bandymus. Ir visus tuos bandymus tikrina valdininkas. Todėl realus našumas būna apverktinas.

Dabar nekantriai laukiu, kada GF rodiklis pasieks 200 paraiškų per mėnesį. Ir, atrodo, GF labai arti šio tikslo.

Share/Bookmark

Susitelkimas į srautą: valdiškos įstaigos istorija originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Rugsėjis 2, 2011.

Ar pastebėjote, kad vienintelis stabilus dalykas yra tai, kad viskas kinta? Tai tikrovė, kurią visi pažinom, tik dabar nežinom, ką su ja daryti. O gal iš viso nieko nereikia daryti?

Pradėsiu nuo labai toli. Seniai seniai žmonės gyveno bendruomenėmis, dar kitaip – kaimais. Ir tas kaimas save visiškai išlaikydavo. Na, atsirado žmonių, kuriems tiesiog reikėjo daugiau, ir taip atsirado karalystės, imperijos, kas vėliau labai sėkmingai žlugdavo. O, štai, kaimai išlikdavo. Taigi paimkime vieną kraštutinumą – kaimą, ir kitą – imperiją, ir pažiūrėkime į jį per ekonomikos prizmę.

Taigi kokiomis charakteristikomis pasižymi kaimas? Nedidelė žmonių bendruomenė, t.y. iki 1000 žmonių (skaičių paėmiau iš lempos). Kadangi kaimas turi save išlaikyti, tai kiekvienas kaimietis turi išmanyti labai daug dalykų. Tai reiškia plačias, bet negilias žinias. Tarkime, tas pats gydytojas gydo nuo visko.

Jeigu ištinka nelaimė, tai ji yra lokali, nelabai paliečia aplinkinius kaimus. Tiesa, maras siausdavo visame žemyne. Bet net ir tokiu atveju galima rasti izoliuotų kaimų, kurie net nežinojo, kad buvo maro epidemija.

Kas dar? Ak, visų kaimiečių pragyvenimo lygis buvo panašus: gal ir buvo kelių kartų skirtumas tarp pono ir kaimiečio, bet ne dešimties ar juolab šimtų kartų. Juk bernai ir ponai gyveno po vienu stogu. Tarp skirtingų kaimų gyvenimo lygis taip pat buvo nežymus. Ypač tarp gretimų kaimų. Nes kaimyniniai kaimai dirbo panašios kokybės žemę. Todėl ir rezultatus gaudavo panašius, ir pragyvenimo lygis buvo panašus. Taigi ideali socialistinė sistema.

O kas kitaip karalystėse arba globalioje ekonomikoje? Visu pirma, yra šalys su savo sienomis, ir čia kaimyninių kaimų pragyvenimo lygio skirtumas gali būti labai didelis, nes tuos kaimus skiria valstybinės sienos. Antra, žmonių kiekis skaičiuojamas milijonais (jei pamiršime Monaką).

Kadangi ekonomika yra globali ir norima pasiekti ekonominį efektyvumą, žmogui tenka specializuotis:  neturėti daug ir įvairių žinių ar įgūdžių. Dėl specializacijos kyla našumas, o iš paskos auga gyvenimo lygis. Gaunasi suprantamas ryšys, kad kuo geriau darbuotojas žinos savo darbą, tuo geriau jį atliks, tuo geriau gyvens. Bet ar tikrai toks ryšys yra teisingas?

Tarkime, yra įmonė, kurioje dirba 100K darbuotojų. Ir taip gali atsitikti, kad dėl specializacijos visoje gamybos linijoje reikia paspausti mygtuką. Kadangi yra mastas, tai apsimoka, kad tą mygtuką spaudytų žmogus. Išaugus gamybos apimtims, po kiek laiko prireikia, kad tokių žmonių būtų 1000. Taigi mes turime labai specializuotus vieno mygtuko specialistus, kurie labai efektyviai spaudžia mygtuką.

Šitie mygtuko spaudinėtojai jį spaudinėja jau 30 metų ir todėl šventai įsitikinę, kad ir toliau taip bus. Turime gyvą įrodymą, kad specializavusis galima pasiekti gerą pragyvenimo lygį.

Ir štai netikėtai pasikeitė aplinka, situacija įmonėje, ar šiaip buvo nupirkta nauja įranga, ir jau nebereikia 1000 mygtukų spaudytojų. Ką daro šie specialistai? Ogi viską, kad tik jų pragyvenimo lygis nesumažėtų. Ir pirmiausia pagal sąrašą: darbo birža, naujo darbo paieška. Kaip manote, ar yra galimybė rasti kitoje įmonėje mygtuko spaudytojo vietą? Jeigu tokia ir buvo, tai dėl konkurencijos jį seniai dingo.

Prisiminkime statybininkus. Kol augo NT burbulas, jų trūko. Juk visi metėsi į statybas. Kai statybos sustojo, kiek atsirado bedarbių?

Kaime bedarbis gaus košės ir bus išvarytas jos atidirbti. Kadangi kaimietis yra plataus profilio bedarbis, tai moka daryti viską. Globalioje ekonomikoje bedarbis gaus pašalpą, bet kadangi nieko nemoka daugiau daryti, tai ir sėdės kitiems ant kupros. Aišku, galima būtų viešųjų darbų skirti, jei orumas neleidžia savo išmestas ne vietoje šiukšles susirinkti pačiam.

Su sąlyga, kad bedarbiai turi laiko ir gali pagalvoti, tai greitai jiems pradeda atrodyti, kad jeigu paėmus truputį iš kitų ir atidavus jiems, nieko blogo neatsitiks. Taip gali mąstyti tik globalios ekonomikos augintinis, nes kaimo augintinis supranta, kad vienam duoti galima tik iš kito atimant. Ir tokios dalybos gali padaryti daug didesnę žalą. Tarkim, jeigu paimsi košei grūdų iš sėjai skirtų, tai koks bus derlius?

Bet geriau grįžkime prie įsitikinimo, kad specializacija yra kelias į aukštą gyvenimo kokybę.

Kas išugdo specialistus? Valstybinis išsilavinimas, kuriam svarbu greitai išauginti mokesčių mokėtoją. Geriausia, kad vėliau nereikėtų dar kartą jo mokinti (nes tai didelės išlaidos). Todėl mokymo metu įkalama į galvą, kad gauta specialybė – amžiams. Deja, kaimo pavyzdys parodo, kad skirtingų metų laiku reikia skirtingų specializacijų, ir žmogus, turintis daugiau įgūdžių, yra reikalingesnis. Bet išauginti su daug įgūdžių žmogų yra brangu, todėl yra taupoma.

Aišku, valstybė – ne akla, ir vis vien pamato rinkoje daug vienos specialybės nereikalingų žmonių. Ir tada ji bando stabilizuoti, kad tik tokių atvejų neatsitiktų, užuot įkalusi žmonėms, kad jeigu nėra darbo, kurį moki dirbti, reikia mokintis darbo, kurį siūlo. Kartais reikia net ir tokios specialybės, kaip nuosavo verslo savininko. Deja, tokios specialybės nė vienoje valstybinėje mokymo įstaigoje nerasite.

Taigi apibendrinkim.

Kaime bedarbis iš karto įtraukiamas į darbus arba išvejamas iš bendruomenės. Bendruomenė negali sau leisti turėti potencialiai darbingų išlaikytinių. Tai ir yra bendruomenės stabilumo taisyklė.

O globalioje ekonomikoje „bedarbių įtraukimo į darbus“ funkcijos imasi valstybė. Ir jeigu bedarbis atsisako dirbti, neturėdama galimybės jo ištremti iš karalystės, valdžia pradeda kaupti bedarbius. Dėl nuolatinės kaitos specialistai iš darbo rinkos bus išspjaunami nuolatos. Taigi žmonės, įsitikinę, kad “man turite duoti tokį darbą, kurį aš moku dirbti, ir kad atitiktų mano manomą pragyvenimo lygį”, bus nuolatinėje bedarbio vietoje. Laikui bėgant tokių susikaups tiek, kad valstybė užluš.

Tik nepagalvokite, kad siūlau bedarbius naikinti. Tiesiog siūlau auginant specialistus įkalti į galvą, kad tai tik pirma jūsų profesiją. Bus dar ir antra, o jeigu reiks – ir trečia, ketvirta. Mokintis dirbti teks iki mirties.

Beje, dar viena išvada peršasi: išliks tik kaimai? Nors ir dabar visas pasaulis vienas didelis kaimas.

Share/Bookmark

Mokintis dirbti teks iki mirties originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Rugpjūtis 28, 2011.

Kas sieja pensininkus, bankų skolininkus ir bedarbius? Jungiamoji grandis visu gražumu atsiskleis per artimiausius rinkimus. Bet pažintį galime pradėti jau dabar.

Taigi ką tokio turi pensininkai? Na, jie priklauso nuo “Sodros”. Visiems žinoma tiesa, bet niekas neužaštrina, kiek stipriai. Kažkas sakė, kad bauginimai ir grasinimai turi ribą. Toji riba – kai jau nėra ką prarasti. Todėl reikia visada duoti ką nors, ko niekas nenorėtų prarasti. Tarkim, švarų vandenį, kanalizaciją, elektrą, būstą. O kai jau tą davėm, galim pradėti melžti. Kol bus nors mažiausiais šansas viso šito gėrio neprarasti, žmogus kabinsis į bet kurią galimybę, net ir kitų sąskaita.

Kaip visą šį gėrį galėtume pavadinti? Gal gyvenimo lygiu ir kokybe? Taigi duok žmogui geresnį gyvenimo lygį ir vėliau jis padarys viską, kad tik jis nesumažėtų. Čia žodis VISKĄ yra kertinis. O dabar pažiūrėkime, nuo ko priklauso pensininkų gyvenimo lygis. Tūpas klausimas, ar ne? Žinoma – nuo pensijos, o pensija – nuo sumokėtų mokesčių.

Dabar darbuotojas moka 31% “Sodros” mokesčių nuo pajamų. Procentais gyvas nebusi, todėl paskaičiuokime. Jeigu vidutinis atlyginimas apie 2.000 Lt, tai norint, kad pensininkas gautų tokią pensiją, reikia, kad vieną pensininką išlaikytų 3 darbininkai. Sprendžiant iš pensijų dydžio, tai vieną pensininką, išlaiko vienas dirbantysis. Todėl tokios pensijos kitaip kaip pašalpa nepavadinsi. O ir ribos, kiek ją mažinti, yra, todėl “Sodros” bėdos tik didės. Ne veltui yra norinčiųjų “Sodros” biudžetą suplakti su Valstybės biudžetu. Beje, pensininkų yra daugiau negu 600K, ir nesuklystume juos visus pavadindami tikruoju vardu – pašalpininkais.

Kuo išsiskiria bedarbiai? Jų visų pragyvenimo lygis smarkiai smunka, nes jie neturi pajamų. Ir jie pasiruošę išeiti į gatves. Kai vienąkart išėjo ir padaužė langų, pašalpas gavo didesnes negu atlyginimai. Maždaug 300 tūkstančių piliečių suprato, kad akmenimis jie gali pasigerinti savo pragyvenimą. Valstybė padarė rokiruotę ir pareiškė, kad pinigų nėra, ir juos galima gauti tik padidinus mokesčius. Kaip suprantate, tiek pensinkai, tiek bedarbiai, jau prarasti neturi ko ir jų yra apie 900K. Ir jie nori gyventi geriau, ir bet kokia kaina, ir dėl to padarys viską, pavyzdžiui, sutiks geriau gyventi kitų sąskaita.

Na, o kodėl įvėliau bankų ir SMS kreditų skolininkus? Ogi todėl, kad jie taip pat už svetimus pinigus pasididino savo gyvenimo lygį ir kokybę, ir dabar jos nenori nė už ką susimažinti. Padidink darbuotojui atlyginimą 50 litų, tai net nepastebės, o va, pabandyk sumažinti 5 litais, tai akis tikrai iškabins. Taip ir su pragyvenimo lygiu: prie gero labai greitai priprantama.

Taigi, kas bendro? Visiems gyvenimo lygis ir kokybė gali stipriai sumažėti. Kiekviena grupė skirtingai tą pragyvenimo lygį palaiko, bet visos grupės labai priklauso nuo valdžios veiksmų. Ypač nuo valdžios galimybės dalinti pinigus arba kontroliuoti bankus (tai irgi pinigų dalinimo būdas). Šios išlaikytinių grupės seniai suprato, kad galima gyventi kitų sąskaita, todėl mokesčių didinimas kitiems, arba atėmimas iš kitų grupių (tarkime, atlyginimų mažinimas policininkas ar mokytojams) atrodo etiškas ir socialiai teisingas. Štai kodėl politikai šaukia, kad reikia susitraukti diržus ir pasidalinti socialiai teisingai. Tik nepasako, kieno atžvilgiu yra socialiai teisinga, o kam tai įprastinė prievarta.

Gaila, kad į vieną trumpą įrašą neįmanomą sudėti visų „jeigu, tai“ ir „taip, bet…“. Todėl dabar peršoksiu per keletą jų ir pasiūlysiu pažvelgti, kokias alternatyvas turi naujai parinkta valdžia (tikiuosi, visi jau supranta, kad niekas nieko nerenka, o tik parenka):

• galima stoti į ekonomikos pusę ir mažinti pašalpas, t.y. dar mažinti piliečių gyvenimo kokybę, bet su viltimi, kad žmonės pradės dirbti ir bendrai kurti gyvenimo lygį ir kokybę. Aišku, gali pasikartoti Paryžiaus arba Londono neramumai, bet jeigu būtų noras didelis, tai sutvarkyti būtų įmanoma.
• galima stoti į 900K piliečių pusę ir jų išlaikymą suversti 1,2 mln. dirbančiųjų. Tokį eksperimentą kaip tik išgyvename šiuo metu, o jo neigiamas pasekmes taip pat matome (viena iš jų – dirbančiųjų balsavimas kojomis). Dažnas nemato prasmės gyventi šalyje, kurios pragyvenimo lygis yra 7 kartus mažesnis nei Airijos, o mokesčiai yra didesni ir nesiliauja didėti.

Taigi dabar yra dvejopa situacija. Išlaikytiniai yra pajutę, kad yra jėga ir valdžiai gali nurodinėti. Todėl tikrai sieks visokiais būdais, bet kokiomis priemonėmis palaikyti savo gyvenimo lygį. Taip pat suprato, kad turi teises ir jokios atsakomybės, todėl nemato tikslo sistemoje ką nors keisti, išskyrus pašalpų dydį.

Valdžia irgi papuolusi į situaciją, kai išleidusi socialinių pašalpų džiną, jo atgal į butelį neįkiš. Nes didinant mokesčius bus greitai pasiekta situacija, kai labiau apsimokės imti pašalpą, negu dirbti. Nes tik dirbančiajam svarbu, kiek mokesčių jis moka, o išlaikytiniam jie gali siekti nors ir milijoną, vis vien pašalpos neapmokestintos.

Kiekvienam lieka viltis, kad gal jeigu …, tai …

Share/Bookmark

Džinas atgal į butelį nelįs originalus įrašas buvo paskelbtas tinklaraštyje Common sense štai šią dieną Rugpjūtis 22, 2011.