Esame čia ne tam, kad uždirbtume pelno (arba ką matuoti viešajame sektoriuje)

ifb

 

Gegužės „Verslo klasėje“ rašiau apie tris viešojo sektoriaus  mitus. Nagrinėdamas viešojo sektoriaus tikslus ir jų neaiškumą, užsiminiau, kad viešojo sektoriaus rodiklių tema labai plati,  tad dėl gerb. Redaktoriaus nustatyto straipsnio dydžio griežto apribojimo detalesnį rodiklių nagrinėjimą teks atidėti geresniems laikams.

Ir tie geresni laikai atėjo – gerb. Redaktorius nusprendė suteikė progą išplėtoti šią temą. Todėl, gerbiamieji skaitytojai, jei neturėjote progos ar laiko paskaityti ankstesnį straipsnį, primygtinai rekomenduočiau tai padaryti, nes šis straipsnis labai susijęs su ankstesniu.

Kaip minėjau anksčiau, viešojo sektoriaus vadovai, įrodinėdami savo organizacijų unikalumą ir skirtumą, palyginti su verslo įmonių, meta paskutinį kozirį: „Mes čia ne tam, kad uždirbtume pelno.“ Jie egzistuoja ne dėl pinigų ir todėl visokie lynai (LEAN), sigmos (Six Sigma) ar tokai (TOC – Theory of Constraints) jų organizacijoms netinka. Bet tai ne tiesa. Pamėginkime įsivaizduoti bet kurios viešojo sektoriaus organizacijos biudžeto svarstymą, per kurį jos vadovas griežtai pareikštų: „Mes čia ne tam, kad pasiektume rezultatų.“ Kad ir kokį politinį stogą tas vadovas turėtų, ilgai neišsilaikytų savo poste. Visos organizacijos sukurtos tam, kad siektų kokių nors tikslų. Štai verslo tikslas – uždirbti pinigų dabar ir ateityje. Tas tikslas vadinamas pelnu ir matuojamas piniginiais vienetais. Viešojo sektoriaus organizacijos irgi turi savo tikslą ir jis turi būti matuojamas.

Skaitinis vertinimas – rodikliai – atlieka labai svarbų vaidmenį organizacijos gyvenime. Gera rodiklių sistema suteikia vadovams, darbuotojams ir kitoms suinteresuotoms šalims informacijos apie organizacijos būklę. Rodikliai atskleidžia, kaip organizacijai sekasi siekti nustatytų tikslų ir kaip pasikeitė organizacijos sugebėjimai siekti tikslų, palyginti su ankstesniu periodu. Rodiklių svarbą pabrėžia daugelis vadybos ekspertų. Štai visuotinės kokybės vadybos pradininkui W. Edwardsui Demingui priskiriama frazė, kad negalima pagerinti to, ko nematuoji. Versle niekas neabejoja rodiklių svarba.

Tačiau ne verslo sektoriuje rodikliams vis dar nėra skiriama pakankamai dėmesio. Vienas turtingiausių pasaulio filantropų Billas Gatesas savo labdaros fondo laiške 2013 m.  rašė: „Pastaraisiais metais nuolat susidurdavau su rodiklių svarba gerinant žmonijos gyvenimo sąlygas. Galima pasiekti nuostabią pažangą, jei nustatote aiškų tikslą ir randate rodiklį, kuris užtikrins pažangą siekiant numatyto tikslo <…> Tai gali atrodyti visiškai elementaru, tačiau man labai keista, kaip dažnai tai nėra daroma ir kaip sunku tai padaryti tinkamai.“

Labai svarbu, kad rodiklis užtikrintų pažangą siekiant numatyto tikslo. O pažanga galima tik tada, kai pastangos siekti tikslo ne išbarstomos, bet sukoncentruojamos viena kryptimi. Nesutelkus pastangų situacija taps panaši į garsiąją Ivano Krylovo pasakėčią apie gulbę, vėžį ir lydeką, o pažangos nebus. Nustatant tikslo rodiklius svarbu nepadaryti dažnos klaidos ir nepasirinkti jų per daug. Tikslo rodiklių turi būti nedaug. Darbe man tenka bendrauti su įvairiomis organizacijomis tobulinant ir keičiant jų rodiklių sistemas. Verslo sektoriuje dabar populiaru diegti subalansuotų rodiklių sistemą (Balanced Score Card). Ši sistema nebloga, tačiau neretai ją diegiantys konsultantai perlenkia lazdą ir nustato per daug rodiklių. Štai per vieną konferenciją toks konsultantas teigė, kad, jų manymu, optimalus rodiklių skaičius – 15. Tačiau juk dauguma žmonių nesugeba atsiminti dešimties Dievo įsakymų, o 15 rodiklių nė nemėgins. Tad kam diegti rodiklius, į kuriuos žmonės, kuriuos vertinsime, nekreips dėmesio.

Tikslo rodiklių turi būti nedaug. O kai tikslo rodiklis ne tik matuojamas, bet ir viešai skelbiamas, parodoma, kas svarbiausia organizacijos (šalies) vadovybei, į ką turi būti nukreiptos visos gerinimo pastangos.

Kokie turėtų būti  viešojo sektoriaus rodikliai ?

Pradėkime nuo bendrųjų Lietuvos ekonomikos tikslo rodiklių. Kodėl pradėsiu būtent nuo jos? Dėl keleto priežasčių:

  1. Gerai veikianti šalies ekonomika yra būtina sąlyga sprendžiant daugelį šalies problemų. Juk nemažai dabartinių problemų susijusios su vargana ekonomika ir mažomis biudžeto pajamomis.
  2. Ekonomika man yra artimesnė ir suprantamesnė sritis nei kitos (pvz., švietimas ar kultūra).
  3. Apie šiuos rodiklius kalbu ir rašau jau senokai, tačiau padėtis nelabai keičiasi. Galbūt straipsnis tokiame solidžiame žurnale atkreips svarbių asmenų dėmesį ir situacija ims keistis.

Sukurta pridėtinė vertė

Tikriausiai nieko nenustebinsiu sakydamas, kad ekonomikos tikslas yra užauginti kuo didesnį ekonominį derlių (t. y. sukurti kuo daugiau pridėtinės vertės), kurį vėliau galėtume perdalyti. Galbūt esantys valdžioje turėtų dar kartą aiškiai pasakyti, kad nebūna teisingo ar teisingesnio perdalijimo, kol dalijamas pyragas labai mažas. Didelis pyragas taip pat nebus teisingai padalytas, nes vis tiek bus iš ko nors atimta ir atiduota kitiems. Tačiau perdalijant didelį pyragą reikia atimti mažiau norint užtikrinti būtinus poreikius tų, kam atiduodama perskirstomoji dalis. Būtent šalies įmonių ir organizacijų sukuriama pridėtinė vertė ir yra tas perskirtomasis ekonominis derlius. Pridėtinė vertė – prekių ir paslaugų vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje. Pridėtinė vertė apskaičiuojama kaip skirtumas tarp įmonės pardavimo pajamų ir įsigytų medžiagų bei paslaugų sąnaudų. Kitaip tariant, pridėtinę vertę sudaro įmonės sumokėtas darbo užmokestis, uždirbtas pelnas, nusidėvėjimas ir gamybos mokesčiai. Šalies mastu apskaičiuojamą pridėtinę vertę parodo BVP.

Su šiuo rodikliu bėdų nėra, jis matuojamas ir reguliariai viešai skelbiamas. Tačiau su kitais rodikliais yra kiek kitaip.

Esamos ir sukurtos darbo vietos

Šalies ekonomikos būklę apibūdina ir situacija darbo rinkoje. Tačiau Lietuvoje mėgstamas nedarbo rodiklis nėra visiškai tikslus. Politikai dažnai pasisako apie būtinumą mažinti emigracijos tempą. Tam, kad emigracija mažėtų, būtina užtikrinti, jog žmonės galėtų rasti darbo Lietuvoje. Jeigu darbo vietų kūrimas yra toks svarbus tikslas, tuomet jį matuokime. O bedarbių skaičiaus mažėjimą emigracija veikia labai teigiamai, juk sumažėjęs bedarbių skaičius nebūtinai reiškia naujas darbo vietas. Tai gali lemti bedarbių emigracija į kitas šalis ar netgi jų mirtis.

Galbūt jums atrodo, kad bedarbių skaičiaus ir darbo vietų skaičiaus rodiklių skirtumas nedidelis, tačiau jis esminis. Apribojimų teorijos (Theory of Constraints) autorius dr. E. M. Goldrattas nekart yra pabrėžęs rodiklių įtaką žmonių elgsenai. Įsivaizduokime hipotetinę situaciją: kurios nors šalies vyriausybė priima tokių sprendimų, dėl kurių visi neturintys darbo išvažiuoja. Nedarbas priartėja prie 0, bet ar tai teisingas sprendimas?

Kad ir kaip būtų keista, Lietuvoje man nepavyko rasti šaltinio, kuris reguliariai teiktų informacijos apie esamų darbo vietų skaičių ir to skaičiaus pokytį. Lyg ir buvo pasirodžiusi Ūkio ministerijos iniciatyva šiuo klausimu, bet ji numirė net nepradėjusi veikti. Atrodo, visos politikų kalbos apie darbo vietų kūrimą yra tuščios, nes niekas šio rodiklio nestebi ir neaptaria. Juk jei nematuojame – vadinasi, net nesiruošiame gerinti.

Žinoma, valstybė gali pristeigti daug valdiškų darbo vietų ir taip pagerinti rodiklį, todėl ateityje reiktų stebėti darbo vietų kitimą pagal sektorius – viešajame bei privačiajame, ir pagal ūkio šakas. Tačiau, matant dabartinę padėtį, net ir tokie paprasti dalykai atrodo kaip aukštoji matematika. Pradžioje inventorizuokime, kiek išvis turime darbo vietų, o jau vėliau panagrinėsime, kokios jos.

Šalies ūkio efektyvumas

Turėdami sukuriamos pridėtinės vertės dydį ir darbo vietų skaičių galime įvertinti vidutinį darbo vietos efektyvumą, t. y. kiek pridėtinės vertės vienas darbuotojas sukuria. Kodėl tai svarbu? Vėlgi paprasta ūkiška logika. Jei grupė žmonių sukuria nedidelę pridėtinę vertę (užaugina nedidelį derlių), tuomet jiems teks tenkinti savo poreikius iš tų ribotų rezultatų, bet visiems jiems tų išteklių gali ir neužtekti. Tada kils konfliktų, kaip teisingiau perskirstyti tuos labai ribotus išteklius. Ne veltui dažnai kalbama apie būtinumą kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas.

Vienos darbo vietos sukuriamos pridėtinės vertės rodiklis atskleidžia, kaip sėkmingai ir efektyviai šalis (ar įmonė) panaudoja svarbiausią savo kapitalą – žmogiškąjį. Šis rodiklis taip pat parodo šalies vadovų kvalifikaciją, ar jie sugeba taip organizuoti veiklą, kad darbuotojai sukurtų daug pridėtinės vertės; be to, atskleidžia, ar šalyje vyrauja žemos ar aukštos pridėtinės vertės verslas.

Reguliariai stebint šį rodiklį, kalbos apie skatinimą kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas nebus tik tušti plepalai prieš rinkimus. Ir visuomet bus galima įvertinti valdžios atstovų veiksmus gerinant šį rodiklį.

Sukurtos pridėtinės vertės dydis, darbo vietų skaičiaus dinamika ir darbo vietų efektyvumas parodo šalies ūkio sveikatą. Tačiau labai svarbu vertinti dar vieną dalyką.

Šalies ūkio konkurencingumas

Šiuolaikinėje visuotinėje ekonomikoje šalies ūkio sveikatą veikia konkurencingumas. Konkurencingumas – tai asmens, produkto, įmonės, šakos ar šalies pajėgumas konkuruoti rinkoje (http://zodynas.vz.lt/konkurencingumas). Dabar Lietuva konkuruoja dėl rinkų ir investicijų. Todėl šalies konkurencingumą parodo du rodikliai – eksporto apimtis ir tiesioginės užsienio investicijos.

Eksporto dydis ir jo dinamika rodo, kaip šalies įmonės sugeba konkuruoti pasaulio rinkoje ir parduoti savo produktus bei paslaugas kitiems. Tokios nedidelės šalies įmonėms eksportas yra vienintelis būdas didinti sukuriamą pridėtinę vertę.

Darbo vietų efektyvumą dažnai lemia tai, kiek investuota į tą darbo vietą, t. y. ar naudojamasi naujausiomis ir efektyviausiomis gamybos priemonėmis bei technologijomis. Todėl svarbu šalyje sudaryti patrauklias sąlygas investuotojams ir pritraukti išorinių investicijų. Pritrauktos išorinės investicijos matuojamos TUI (tiesioginės užsienio investicijos) rodikliu.

Elementaru, bet nedaroma

Jums gali pasirodyti, kad aš čia visai be reikalo eikvojau laiką rašydamas, o jūs – skaitydami. Juk viskas taip elementaru – visa pridėtinė vertė, darbo vietų skaičius, darbo vietos efektyvumas, eksportas ir tiesioginės užsienio investicijos. Beveik visi rodikliai netgi kur nors skaičiuojami, kartais net skelbiami ir aptariami. Ko gi aš noriu?

O aš noriu, kad šie rodikliai taptų svarbiausi vertinant valdžios sprendimų ir veiksmų įtaką Lietuvos ekonomikos būklei. Iš patirties žinau, kad „gali pasižiūrėti“ dar nereiškia, jog kas nors žiūrės ir reaguos.

Noriu, kad šie rodikliai būtų reguliariai viešai skelbiami vienoje vietoje, kad nuo šių rodiklių ir jų pokyčio aptarimo prasidėtų Vyriausybės posėdžiai bent kartą per mėnesį (na, tiek to, bent kas ketvirtį). Kad partijų programas vertintume atsižvelgdami į planus pagerinti šiuos rodiklius, o nuveiktus darbus – pagal šių rodiklių pokytį, o ne pagal tai, kiek žmonių valdiškuose postuose pakeitė savais. Tuomet šie rodikliai ims neišvengiamai gerėti, o stiprėjantis šalies ūkis leis sparčiau spręsti kitų sektorių problemas.

Kaip dainavo Johnas Lennonas – galbūt aš tik svajotojas, bet tikiu, kad aš ne vienas toks.

— x — x — x — x —

Straipsnio Verslo klasėje pdf’as.

Mindaugo paraiška į Davos’ą su video apie rodiklius

1 komentaras

  1. Gerai sakai, ačiū!

Jūsų komentaras