Atsakant į skaitytojo kritiką

Praėjusią savaitę gerbiamas Verslo Klasės Redaktorius Aurelijus Katkevičius persiuntė vieno pasipiktinusio skaitytojo konstruktyvios kritikos (kaip pats pavadino) laišką apie mano straipsnį “Stebuklingi marškiniai“. Redaktorius (teisingai) spėjo, kad norėsiu atsakyti į šį laišką ir neprieštaravo, mano norui atsakyti viešai per tinklaraštį.

Pradėsiu nuo laiško (tekstas netaisytas):

Sveiki,

Gerbiama Redakcija, jau daug metų džiugina Jūsų žurnalą, kurį visuomet perskaitau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Tiesa, ne visada būna laiko, todėl taip jau atsitinka, kad vasario mėnesio žurnalą atsiverčiau balandžio mėnesį.

Nesu ekonomistas, tačiau manau kad p. Nerijaus Jasinavičiaus straipsnis apie stebuklingus marškinius nusipelno kritikos.

Pirmiausia miglotos pradinės sąlygos: žinome tik gaminiams sunaudojamų medžiagų savikainą, tačiau nežinome, kiek uždirba (kitaip sakant kiek kainuoja darbuotojo laikas) sukirpėjas ir siuvėjas. Neabejoju, kad ir kokia maža įmonė būtų, žmogus, priimantis sprendimus, kokius produktus gaminti, tikrai žinos ir kiek kainuoja darbuotojo 1 val., o taip pat ir  1 min. darbo laiko. Nes jeigu žinotume kiek kainuoja siuvėjo darbo minutė, tuomet matytume kokie tikrieji gaminio kaštai: medžiagos+darbas. Juk visgi palaidinės siuvimas trunka, o tuo pačiu ir kainuoja pusantro karto daugiau.

Tačiau neapsirikime, nes akis užkliūna ir už sukirpėjo darbo laikas. P. Nerijaus pasiūlytame pirmame variante (120 moteriškų palaidinių ir 60 vyriškų marškinių) jis ar ji sugaištų 840 min, kai atruoju variantu (120 vyriškų marškinių ir 80 moteriškų palaidinių) šis darbas užtruktų 1360 min. Man kyla klausimas, ar sukirpėja(-as) atlyginimą gauną už atliktą darbą (tai yra sukirptus pusgaminius) ar jo atlyginimas nuo darbo krūvio nepriklauso. Taip pat įdomu, ką ji(-s) galimai veikia likusį darbo laiką (maksimaliai kirpimui galis skirti 1440 min, kai 40 val. savaitę sudaro 2400 min. Gal tvarko ofisą, plauna šefo mašiną, verda kavą, o gal gali ir pasimokyti siuvėjo amato – tuomet ši smulki, anot autoriaus, įmonė galės dirbti pilnu pajėgumu ir dar labiau klestėtų :)

Taigi tokio ilgo rašinio nereikėtų ir nebūtų buvę taip painu, jei gamybos kaštai nebūtų suplakti su pastoviais įmonės veiklos kaštais.

Taip pat klaidinga spręsti vien remiantis kaštais ir pamirštant pajamas. I variantu pajamos 18.600 EUR/sav., o antruoju 20.400 EUR/sav. Ir į p. Nerijaus netikėtą klausimą “kodėl taip atsitiko?”, drąsiai galėsime atsakyti, todėl kad gavome daugiau pajamų. O ar pastebėjote, kad antruoju variantu daugiau produkcijos pagaminome ir pardavėme (I var. – 180 vnt., o II var. – 200 vnt.)? Trumpai tariant viskas elementaru ir visai nesudėtinga.

Taip pat suprantu, kad tai tik autoriaus pasirinkti pavyzdžiai, bet aš sunkiai įsivaizduoju tokią smulkutę Lietuvos įmonę, kurios veiklos kaštai 10.500 EUR/sav. Tai yra per mėnesį – 42.000 EUR. Įmonėje dirba du darbuotojai, kurie kuria produkciją, buhalterė, sandėlininkas, administratorė, pirkimų vadybininkas, pardavimų vadybininkas, kurių kaštai tarkim sudaro po 2000 EUR/mėn. (manyčiau dosnus atlyginimas). Viso 14.000 EUR. Dar direktorius, kurio atlyginimo kaštai 5000 EUR. Pridėkim ofiso nuomą Vilniaus senamiestyje 5.000 EUR/mėn, mašinų (kokių keturių liuks klasės) lizingo kaštai po 1000 EUR, įrangos (gamybinė ir org. technika) išperkamoji nuoma dar kokie 3000 EUR, kanceliarinės sąnaudos, spec rūbai, kuras tegul dar sudarys 5.000 EUR/mėn. Tai yra dar 22.000 EUR, o sumoje jau turime 36.000 EUR ir dar lieka 6.000 EUR. Aš juokauju :) Tačiau arba tokia įmonė tikrai turi resursų mažinti sąnaudas, o tuo pačiu didinti pajamas, arba joje dirba motyvuoti ir mokyti darbuotojai, kurie be IT technologijų ir naujų finansinio vertinimo taisyklių sugebės suskaičiuoti, kurią produkciją (iš dviejų :) – na belieka nusišypsoti iš beprotiškai sunkaus uždavinio kvalifikuotėms darbuotojams) verta gaminti pirmiau ir gauti net 300 EUR pelną :) Pamatęs tokią pelno maržą akcininkus ištiks jei ne širdies smūgis, tai bent pykčio priepolis tikrai :)

Taip, kad autorių galėtume pagirti bent už tai, kad apie paprastus dalykus moka parašyti taip sudėtingai ir net, sakyčiau, paslaptingai ar magiškai :) Galbūt autorius tikėjosi, kad žurnalą atsivers kokio verslininko paauglys sūnus ir, perskaitęs, pamils ekonomiką :)

Nesupratau kokį kiškį ar zuikį norėjo ištraukti p. Nerijus (man labiau panašu į vaikišką fokusą su per sanarį atsiskirainčiu nykščiu – nebent vaikams palinksminti), bet viena aišku, kad žinodami gamybos kaštus (medžiagos+gamyba) ir nepamiršę pastovių įmonės sąnaudų vėl galėtume grąžinti tikėjimą klasikine kaštų apskaitos sitema.

Atsiprašau už ilgą kritikos laišką, tačiau norėčiau dar kartą patikinti kad žaviuosi Jūsų žurnalu, Jūsų straipsniais ir gerb. Aurelijumi Katkevičiumi.

Su pagarba,

Donatas Gedmintas

Gerbiamas Donatai, noriu padėkoti už tokį ilgą laišką. Smagu, kai žmonės skaito Verslo Klasę ir pergyvena dėl šio žurnalo kokybės.

O dabar pereikime prie pačios konstruktyvios kritikos.

Kaip Jūs raštote savo laiške, nesate ekonomistas. Tačiau dėmesingumo skaitant patį straipsnį visgi pritrūko. Kaip ir rašiau straipsnio įžangoje, straipsnis tikrai gali atrodyti nuobodus, ypač tiems, kurie nesusiduria su savikainų skaičiavimais bei apskaita. Bet versle neretai tenka daryti ne tik įdomius darbus, bet ir atlikti nuobodžius skaičiavimus. Tačiau straipsnio nuobodumas neįtakoja išsakytų teiginių. Tai, apie viską iš eilės.

Gal tai ir ne visai apie straispnio esmę, bet esu NERIUS (be j), o ne Nerijus. Sutinku, neįprastas vardas, bet jis toks.

Pateiktas pavyzdys yra grynai teoretinis, ir supaprastintas iki tiek, kad neteisingo sprendimo nebūtų galima nurašyti aritmetinėms skaičiavimo klaidoms. Ar būtų skaičiavimai pasikeitę, jei žinotumėte, kad darbuotojų fiksuotas atlyginimas yra 952.38 EUR/sav. ant popieriaus + SoDra 295.05 EUR/sav. + mokestis garantinį fondą 1.94 EUR/sav. Nors tekste nėra aiškiai įvardinta, tačiau iš sąlygų turėtų būti aišku, kad darbuotojai gauna fiksuotą atlyginimą. Tokių skaičių įvedimas tik labiau suklaidintų. O skaičiuojant savikainą pagal klasikinę kaštų apskaitos metodiką (Cost Accounting) visos pridėtinės išlaidos susumuojamos ir išskirstomos į savikainą pagal kažkokią bazę (dažniausiai gamybinį laiką). Kad nereiktų sumuoti (papildomas veiksmas), aš pateikiau bendrą veiklos išlaidų sumą. Jei Jums bus paprasčiau, perskaičiuokite turėdamas mano pateiktą papildomą informaciją apie tai, kiek tose veiklos išlaidose sudaro darbininkų darbo užmokestis su mokesčiais.

Jūsų pastebėjimas dėl per mažai išnaudojamo(s) sukirpėjo(s) yra visiškai teisingas. Ji(s) gali atlikti papildomus darbus. Tačiau sutikite, jei darbai nedidins pagamintos ir parduotos produkcijos kiekio, tai kompanija daugiau pinigų negaus. O papildomos profesijos mokymasis reikalauja laiko, galbūt net pinigų (kas mokys, juk siuvėja ir taip užsiėmus visą laiką). Beto, reikės nupirkti papildomą siuvimo mašiną (investicijų didinimas). Kai visą tai įmonė padarys, tuomet įmonės apribojimas persikels naudingiausią produktą teks nustatyti iš naujo.

Šie siūlomi veiksmai Apribojimų Teorijoje vadinami apribojimo plėtimu ir tai tik ketvirtas žingsnis tobulinime. O teisingo prioritetinio produkto parinkimas – antrasis žingsnis. Beje, apie šiuos žingsnius bei jų seką aš rašiau tame pačiame straipsnyje.

Jūsų pastebėjimas dėl „per didelių“ veiklos išlaidų galėtų būti teisingas. Tačiau tai juk teorinis pavyzdys, ir veiklos išlaidų dydis specialiai buvo parinktas toks, kad rezultatas vienu atveju būtų minus 300, o kitu atveju plius 300. Jeigu mes sumažintume veiklos 4000 EUR, tuomet vienu atveju rezultatas būtų plius 3700, antruoju 4300. Bet pati esmė juk nuo to nepasikeis? Klasikinis metodas vistiek skatins mus priimti neteisingą sprendimą. O Jūsų rekomendacija mažinti veiklos išlaidas yra teisinga, bet ji nesprendžia problemos, apie kurią rašiau straipsnyje – įprastų produktų pelningumo nustatymo metodikų klaidingumą.

O pastaba dėl darbuotojų nesugebėjimo išspręsti dviejų produktų uždavinį yra naivi. Juk teorinių modelių ir pavyzdžių tikslas yra patikrinti tam tikras taisykles stabilioje (netgi idealioje) aplinkoje. Jeigu nustatytos taisyklės, ar algoritmas nesuveikia prie dviejų produktų, tai tikrai nesuveiks prie didesnio kiekio. Beje, jei produktų būtų ne 2, o 10, tuomet reiktų perskaičiuoti ne virš 3 mln. variantų (10!), nustatant geriausią produktų seką. O nereta įmonė gamina šimtus ar tūkstančius produktų. Taip ir buvo sugalvotos taisyklės, kad būtų galima paprasčiau identifikuoti pelningesnius produktus.

Aš labai apgailestauju, kad straipsnyje išdėstytos idėjos atrodo kaip triukas su nykščiu, ir jūs nepamatėte bendro vaizdo bei neįžvelgėte kaip tą galima pritaikyti įmonėje.

Juk klasikinės kaštų apskaitos ribotumus supranta dauguma buhalterių ir finansininkų, o Pralaidumo Apskaitos principai jau tapę Sertifikuotu buhalterių (ACCA) egzamino dalimi.

Jūsų laiškas suteikė man galimybę plačiau paaiškinti kaikurias straipsnio dalis bei (galbūt) išsklaidyti ir Jūsų bei kitų skaitytojų abejones, todėl norėčiau Jus pakviesti nemokamai į savo kursą KAIP VERTINTI ĮMONĖS VEIKLOS RODIKLIUS IR PRIIMTI TEISINGUS SPRENDIMUS?, kuris vyks 2015 m. balandžio 23 d. Vilniuje.

1 komentaras

  1. Mm jo… Pas Donata logika nera stiprioji puse.

Jūsų komentaras