Stebuklingi marškiniai

VK_apsk02

Po praėjusioje „Verslo klasėje“ publikuoto savo straipsnio apie buhalterius ir vadybos apskaitą kaip visuomet sulaukiau klausimų bei komentarų. Tačiau šį kartą nebuvo įprastų pastabų apie „įmonės unikalumą“ ar apie tai, kad „pas mus viskas kitaip“.

Labiausiai nustebino du komentarai. Vieną pasakė nemažos įmonės savininkas ir vadovas: „Aš visuomet maniau, kad buhalteriai ir apskaita reikalingi tik valstybei, o man tai tik papildomos privalomos nereikalingos išlaidos. O po šio straipsnio supratau, kad jie (buhalteriai – VK) tikrai gali būti naudingi, nors dar nelabai suprantu kaip.“

Antrasis komentaras buvo vienos įmonės vyriausiosios finansininkės: „Visą laiką jaučiau, kad įprastas savikainų skaičiavimas netinkamas ir jo negalima aklai taikyti. Tačiau niekaip negalėjau įtikinti savo vadovo. Perskaitęs jūsų straipsnį, jis ėmė klausytis, ką aš sakau.“ Smagu, kad skaitote „Verslo klasę“ ir mano straipsnius joje. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad  vadovų ir finansininkų priešprieša bei nesupratimas taip plačiai paplitęs Lietuvos įmonėse. Todėl nusprendžiau tą temą pratęsti.

Bet sėdęs rašyti susidūriau su dilema. Apskaita – tai reiškia, kad bus kalbama apie skaičius, – nelabai romantiška. Be to, redaktorius jau kelis kartus užsiminė, kad mano straipsniai darosi per sausi ir reikėtų daugiau „popso“. O ir gruodžio „Verslo klasėje“ publikuotame skaitytojo laiške sulaukiau kritikos už „ne tokius įdomius straipsnius“. Bet kaip rašyti apie finansinius sprendimus be skaičių, neverčiant skaitytojo šiek tiek paskaičiuoti? Todėl atsiprašau tų, kurie nuo mokyklos laikų nemėgsta skaičių (išskyrus banko sąskaitoje), ir kaip koks užkietėjęs rūkalius viešai pažadu, kad šis tekstas bus paskutinis kartas, kai rašau sausai, su skaičiais ir be „popso“. Ateityje vėl grįšiu prie verslininkų nuotykių ir romantiškosios verslo pusės.

Ar pelningiausias produktas tikrai naudingiausias?

Prisiminkime, koks yra verslo tikslas, – uždirbti pinigų dabar ir ateityje. Tik pinigų uždirbanti bendrovė gali įvykdyti kitas būtinas sąlygas – sukurti geras sąlygas darbuotojams ir pasiekti, kad būtų patenkinta aplinka (klientai, tiekėjai, visuomenė ir t. t.). Tačiau svarbus ne tiek absoliutus mūsų uždirbamų pinigų kiekis, kiek investuoto kapitalo grąža (angl. Return on Investment). Ji skaičiuojama taip: sukurta pridėtinė vertė (pralaidumas) minus veiklos išlaidos ir padalyta iš investicijų sumos. Manau, daugelis jūsų tai prisimenate, todėl prie šių rodiklių ilgiau nesustosiu. Bet kuris geras vadovas stengiasi artinti savo organizaciją prie numatyto tikslo. Bet ar visada jiems tai pavyksta? Ankstesniame „Verslo klasės“ straipsnyje pasakojau istoriją apie vieną įmonę, kurią sužlugdė vadovai, nes atsisakė iš pirmo žvilgsnio nepelningų gaminių ar užsakymų. Šiandien panagrinėsime kitą situaciją – kai įmonė nepajėgi patenkinti visos paklausos ir turi rinktis iš užsakymų.

Yra siuvykla (pavyzdys iš Thomo Corbetto knygos „Pajamų apskaita“, 2005 m.), kurioje dirba tik du darbuotojai, kiekvienas jų atlieka po operaciją: kirpimo ir siuvimo. Juodu nemoka atlikti vienas kito darbų. Ši siuvykla gamina tik du produktus: vyriškus marškinius ir moteriškas palaidines. Gamybos procesas nesudėtingas: kerpa ir siuva, kerpa ir siuva.

Moterišką palaidinę sukirpti užtrunka 2 minutes, vyriškus marškinius – 10 minučių. Moteriškų palaidinių siuvimas trunka 15 minučių, vyriškų marškinių – 10 minučių. Bendras moteriškos palaidinės gamybos laikas – 17 minučių, vyriškų marškinių – 20 minučių. Šių gaminių žaliavų tiesioginė savikaina – 45 Eur moteriškos palaidinės ir 50 Eur vyriškų marškinių. Galbūt kai kas ir nusistebės, kad moteriškai palaidinei pagaminti sunaudosime mažiau medžiagų, tačiau parduosime ją brangiau. Jau ankstesniame straipsnyje išsiaiškinome, kad kainą lemia rinkos padėtis, o ne sunaudotos medžiagos kiekis. Jei netikite – apsilankykite prabangaus moteriško apatinio trikotažo parduotuvėse ir pamatysite, kad kuo mažiau medžiagos sunaudota, tuo brangesnė prekė.

Grįžkime į siuvyklą. Kadangi tai tik teorinis pavyzdys, mūsų siuvyklos darbuotojai yra idealūs, t. y. nedaro jokio broko ir dirba 40 valandų per savaitę (ne būna darbe, bet dirba, t. y. gamina). Tačiau šie idealūs darbuotojai nedirba viršvalandžių.

Yra žinoma, kad rinka pasiruošusi nupirkti per savaitę iki 120 moteriškų palaidinių ir iki 120 vyriškų marškinių. Tačiau tai ne du užsakymai po 120 vienetų, o daug atskirų pirkėjų, kurie perka po 1–2 vienetus. Taigi, jei dėl kokios nors priežasties nuspręsime parduoti mažesnį kiekį vieno ar kito produkto, rinka nupirks. Mes žinome ir pardavimo kainą: moteriškos palaidinės – 105 Eur, vyriškų marškinių – 100 Eur. Kadangi tai teorinis pavyzdys ir nenorime, kad būtų sudėtingas, kainos bus fiksuotos ir jokių nuolaidų nedalysime. Visos bendrosios veiklos išlaidos (išskyrus žaliavas) per savaitę sudaro 10 500 Eur.

O dabar, gerbiamas skaitytojau, pasiimk popieriaus lapą bei pieštuką ir suskaičiuok, koks šios siuvyklos galimas pelnas. Dauguma jūsų dirba įmonėse, turinčiose dešimtis ar net šimtus darbuotojų, tos įmonės gamina šimtus ar net tūkstančius gaminių arba tenka vertinti daug sudėtingesnius projektus, todėl tokios elementarios situacijos nagrinėjimas nesudarys jokių problemų, nes visa reikalinga informacija pateikta. Lieka tik atlikti keletą aritmetinių veiksmų.

Tikiuosi, bent dalis skaitytojų vis dėlto padarė pertrauką skaitydami ir suskaičiavo tikėtiną pelną. Todėl apžvelgsiu tris logiškai paaiškinamus, bet nebūtinai teisingus rezultatus.

Jeigu suskaičiavę maksimalų galimą pelną gavote 2700 Eur, tuomet atlikote visus aritmetinius veiksmus teisingai, tačiau atsakymas neteisingas. Jūs neįvertinote ribotų pajėgumų. Visai paklausai patenkinti reikia, kad sukirpėjas dirbtų 1440 minučių (120 palaidinių po 2 minutes, 120 marškinių po 10 minučių), o siuvėjas – 3000 minučių (120 palaidinių po 15 minučių, 120 marškinių po 10 minučių). Tačiau siuvėjas dirba tik 40 darbo valandų per savaitę, tai sudaro 2400 minučių. Ši negali patenkinti visos paklausos. Aišku, gali priimti naują siuvėją, bet kol tokį ras, praeis šiek tiek laiko, o dabar reikia suktis iš situacijos. Ką daryti?

Sprendimas labai paprastas. Pirmiausia reikia gaminti pelningesnį produktą. O, patenkinus jo paklausą, likusius laisvus pajėgumus skirti ne tokiam pelningam produktui. Nuspręsti, kuris produktas pelningesnis, tikrai nesunku – tai moteriškos palaidinės. Jų vieno vieneto pardavimo kaina 105 Eur, žaliavų kaina – 45 Eur, marža – 60 Eur, o gamybos laikas – 17 minučių. Vyriškų marškinių vieno vieneto pardavimo kaina 100 Eur, žaliavų kaina – 50 Eur, marža – 50 Eur, o gamybos laikas – 20 minučių. Atlikę nesudėtingus skaičiavimus pamatysime, kad galime pagaminti 120 moteriškų palaidinių ir 60 vyriškų marškinių. Siuvyklos pajamos už moteriškas palaidines – 12 600 Eur, už vyriškus marškinius – 6000 Eur. Žaliavų savikaina atitinkamai 5400 ir 3000 Eur. Bendrasis pelnas 7200 + 3000 = 10 200 Eur. Veiklos išlaidos sudaro 10 500 Eur. Gauname rezultatą – nuostolis 300 Eur.

Oi, atrodo, šis smulkusis verslas uždirbti negali ir dirba nuostolingai. Gal ir nieko keista, nes sąlygos smulkiajam verslui labai sunkios – dideli mokesčiai, brangi energija, blogi darbuotojai ir dar daugybė kitokių skundų. Gal ieškoti pigesnių darbuotojų? Bet pigesni darbuotojai dirbs lėčiau, tiek nepagamins, padarys daugiau broko… Galbūt galime mėginti slėpti mokesčius ir taip sutaupyti? Galbūt galime dar ką nors sugalvoti? Galbūt verta pirkti pigesnes medžiagas, bet ar tuomet galėsime parduoti už tokią kainą?

Vienintelė paguoda tai, kad nuostolis galėjo būti dar didesnis, jei būtume pasirinkę pirma gaminti vyriškus marškinius. Kiek didesnis tas nuostolis? Pirmenybę atidavusi šiems drabužiams, siuvykla pagamintų 120 vyriškų marškinių ir 80 moteriškų palaidinių. Siuvyklos pajamos už vyriškus marškinius – 12 000 Eur, už moteriškas palaidines – 8400 Eur. Žaliavų savikaina atitinkamai 6000 ir 3600. Bendrasis pelnas 6000 + 4800 = 10 800 Eur. Veiklos išlaidos siekia 10 500 Eur. Gauname rezultatą – pelnas 300 Eur. Kodėl taip atsitiko? Negi skaičiuodami įvėlėme klaidą?

Nustatėme pelningiausią produktą – jo pardavimo kainos ir žaliavų savikainos skirtumas didesnis, be to, trumpesnis gamybos laikas. Beje, jei suskaičiuotume visą savikainą pagal kaštų apskaitos principus, nustatytume, kad vyriškų marškinių pelningumas beveik 3,5 karto mažesnis negu moteriškų palaidinių (jeigu domina detalesni skaičiavimai, pažiūrėkite mano seminaro vaizdo įrašą versloakademija.lt). Pirma gaminti ir pardavinėti moteriškas palaidines turėtų būti teisingas sprendimas. Bet neteisingo sprendimo (pirma pardavinėti vyriškus marškinius) rezultatas geresnis – siuvykla uždirbo pelno, o ne prisidirbo nuostolių.

Kokias išvadas galime padaryti? Mūsų įprasti metodai (kaštų apskaita) nepateikė tikslios informacijos apie tai, kuris gaminys labiausiai prisideda prie bendrovės pelno. Padidinome tariamai nepelningiausio gaminio gamybą ir sumažinome pelningiausio gaminio gamybos apimtį, tačiau bendrovės pelnas padidėjo. Padarėme tai, kas, kiekvieno apskaitos profesoriaus nuomone, yra didžiausia kvailystė, bet uždirbome daugiau pinigų. Peršasi tik vienintelė logiška išvada – kaštų apskaitos principuose yra sisteminė klaida.

Jeigu tokį paprastą uždavinį esant idealioms sąlygos (tikslūs duomenys, jokio broko, mažai gaminių) klasikinė kaštų apskaitos sistema išsprendė neteisingai, negi ji pateiks gerus rezultatus, kai sistemos bus sudėtingesnės?

Naujos finansinio vertinimo taisyklės

Kaip vertinti bet kokį organizacijos sprendimą, bet kokį pokytį? Prisiminkime ankstesniuose mano straipsniuose minėtus 5 fokusavimo žingsnius.

1. Rasti sistemos apribojimą.
2. Nuspręsti, kaip tą apribojimą išnaudoti.
3. Subordinuoti (pajungti) visą sistemą vykdyti anksčiau priimtą sprendimą.
4. Praplėsti apribojimą.
5. Kai apribojimas perkeliamas, grįžti prie pirmo žingsnio. Bet nepasiduoti inercijai.

Bet kokia sistema susiduria su apribojimu. Jeigu įmonė neturėtų apribojimų, jos pelnas būtų begalinis. Nagrinėtame pavyzdyje apribojimas buvo siuvėjas. Nustačius apribojimą, dera nuspręsti, kaip jį išnaudoti. Kai kuriems skaitytojams žodis „išnaudojimas“ gali sukelti ne visai gerų asociacijų. Tačiau šiuo atveju išnaudoti – tai ne tik nešvaistyti to ištekliaus laiko, bet ir duoti jam kuo naudingesnius (įmonės požiūriu) darbus. Pateiktame pavyzdyje abiem atvejais – ir kai pirma gaminome vyriškus marškinius, ir kai pirmenybę teikėme palaidinėms – mūsų apribojimo (siuvėjo) laikas buvo maksimaliai išnaudotas, t. y. jis dirbo visą darbo laiką. Tačiau antruoju atveju (kai pirmenybę teikėme vyriškiems marškiniams) per darbo minutę buvo sukurta daugiau pridėtinės vertės.

Kaip įgyvendinti trečiąjį žingsnį, kaip sutelkti visą likusią sistemos dalį vykdyti priimtą sprendimą? Subordinacija ankstesniam (apribojimo išnaudojimo) sprendimui – tai ir laidavimas, kad mūsų apribojimas (siuvėjas) nestovės dėl įrengimo gedimo, dėl siūlų trūkumo ir pan. Tai ir tinkama motyvacinė sistema pardavėjams, skatinanti daugiau parduoti naudingo produkto (vyriškų marškinių), ir daugelis kitų pokyčių.

Vertindami kitus pokyčius organizacijoje, turime visuomet atsiminti tuos fokusavimosi žingsnius. Pavyzdžiui, svarstydami, ar verta pirkti naują įrenginį, turime įvertinti, ar jo įsigijimas tikrai padidins pajamas (t. y. arba sudarys sąlygas geriau išnaudoti apribojimą, arba jį praplės), nes technologinio laiko trumpinimo nauda kaštams dažniausiai būna tik skaičių ekvilibristika ir neturi teigiamo poveikio galutiniam įmonės rezultatui – pelnui.

Nepamirškite, šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia vadovams gauti visą sprendimui priimti reikiamą informaciją ir įvertinti jo įtaką įmonei kaip visumai. Todėl nebesivadovaukite sprendimų priėmimo algoritmais, kurie buvo sukurti dar tuomet, kai greito informacijos surinkimo ir apdorojimo galimybės buvo labai ribotos.

Jei nuspręsite šiuo Verslo Klasės straipsniu pasidalinti su kolega ar draugu, taupydamį popierių nespausdinkite, nes čia galite rasti straipsnio pdf’ą.

Jeigu nuspręsite  iš savo įmonės finansų irba apskaitos padalinio turėti daugiau vertės nei tik mokestinės apskaitos sutvarkymas, kviečiame sudalyvauti Valdymo apskaitos seminare KAIP VERTINTI ĮMONĖS VEIKLOS RODIKLIUS IR PRIIMTI TEISINGUS SPRENDIMUS? balandžio 23 dieną.

komentarų yra lygiai 0

  1. […] skaitytojo konstruktyvios kritikos (kaip pats pavadino) laišką apie mano straipsnį “Stebuklingi marškiniai“. Redaktorius (teisingai) spėjo, kad norėsiu atsakyti į šį laišką ir neprieštaravo, […]

Jūsų komentaras