Garbės žodis klientams

jonbalda_garbes_zodis

Darbų kiekis nemažėja, daug įmonių vadovų nori didinti veiklos efektyvumą, augti, plėstis ne tik ekstensyviai, todėl tinklaraštis pastaruosius mėnesius susiduria su autorių dėmesio dieta. Apsižiūrėjau, jog turime straipsnį, parengtą spec. “Verslo klasės” užsakymu, o dar nepublikuotą tinklaraštyje. Šį straipsnį paskaitęs žurnale, vienas klientas nesusiturėjo nepaskambinęs: pasigyrė pridaręs daug straipsnio kopijų ir liepęs visiems savo darbuotojams perskaityti. Kaip sakoma – su geriausiais linkėjimais!

Primename, kad Jono serialo ankstesnes serijas rasite čia:

#1 Nuimkite grandines nuo vienos vietos – kaip išnaudoti (exploit’tinti) srauto apribojimą – pirkėją – parduotuvėje

#2 Smulkaus verslo prakeiksmas – kaip sistematizuoti verslą ir iš amatininko tapti verslininku

#3 Kas užsako muziką tiekimo grandinėje – apie tiekimo grandinę, veikiančią traukimo principu

#4 Pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti – apie tai, kaip pritraukti naujus klientus ir nedalinti nuolaidų.

Tęsiame istoriją. Jūsų dėmesiui – penktoji serija.

GARBĖS ŽODIS KLIENTAMS

Praėjusiame “Verslo klasės” numeryje aprašytas rinkodaros procesas sukėlė užsakymų bumą. Dar keletas mėnesių nuoseklaus gerinimo, ir “Jonbalda” pasieks 40 užsakymų ribą. Tiek virtuvės baldų komplektų gali pagaminti cechas per mėnesį ūždamas visu pajėgumu.

Tačiau kol gamybos pajėgumų riba nepasiekta, bendrovės savininkui Jonui nevalia kelti kojos į cechą. Ten tvarkosi antraplanis mūsų kuriamos istorijos herojus Jeronimas, sugebėjęs baldų gamybos laiką sutrumpinti nuo 6 savaičių iki vienos vienintelės. Užuot blaškęsis po gamybą, Jonas turi susitelkti į užsakymų srauto didinimą, mat būtent pardavimai šiuo metu yra siauriausia jo firmos – pinigų gamybos konvejerio – vieta.

– Neatostogauji? Anąkart gyreisi, kad verslas įsivažiavo, pamaniau gal pagaliau prisiruošei pailsėti? – draugą pažinsi ne tik iš balso kitame ryšio gale, bet iš to, kad užmins ant skaudžiausios vietos.

– Tu gal blakę po mano lova įtaisęs? Vakar prieš miegą kaip tik žmonai aiškinau, kad dabar dar netinkamas laikas. Ant bangos esam!

–  Na, ar įtikinai? – bičiulis mėgaujasi pildamas druską ant žaizdos.

– Žinoma, įtikinau. Iki šiol su manim nešneka.

Pasikvatoję iš savo pačių sąmojo, bičiuliai surimtėja. Verslininkai pernelyg gerbia savo laiką, kad pirmadienio rytą taukštų niekus. Jei jau skambinasi, vadinasi, prispyrė kažkoks reikalas.

Padėjęs ragelį Jonas susikeikia. Ne pirmas kartas gyvenime, kai nukenčia per ilgą liežuvį. Anądien bičiuliui pasigyrė, jog per pastarąjį pusmetį “Jonbalda” uždirbusi dukart tiek, kiek pernai per visus metus, o tasai papasakojęs kažkokios konferencijos organizatorei. Žodžiu, Jonui turi paskambinti kažkokia pranešėjų ieškanti mergaitė, nes bičiulis jau sutaręs, kad Jonas papasakos savo firmos sėkmės istoriją. Taip padidinsiąs firmos žinomumą ir pritrauksiąs naujų užsakymų.

Dar nespėjus suregzti įtikinamos atsisakymo strategijos, jau skambina konferencijų mergaitė. Ji, pasirodo, džiaugiasi iš bendro bičiulio sužinojusi apie Jono firmos sėkmę ir net neabejojanti, jog dalyviams pranešimas patiksiantis. Tereikia nuosekliai papasakoti, ką ir kaip “Jonbalda” darė, kad pasiekė tokių įspūdingų rezultatų.

Įspūdingų? Kuo mažesnis esi, tuo greičau gali augti.

Jonas kukliai paaiškina, kad paaugti nuo pusantro milijono iki dviejų su puse nėra kažkas įspūdingo. Vat nuo šimto milijonų iki dviejų šimtų – čia jau augimas.

– Būtent tokios jūsų įžvalgos yra labai vertingos, – atrėžia mergaitė. Padėkojusi už bendradarbiavimą primena, kad Jono pranešimui numatyta valanda laiko. Numatyta tema – “Kaip ženkliai pagerinti gamybą per trumpą laiką”. Prezentacijos reikia už trijų dienų, nes konferencija – kitą pirmadienį.

Ačiū už sugadintą savaitę!

Lyg neturėtų kitų rūpesčių, Jonas dabar kankinsis, kol sugalvos šneką visai valandai. Neišsiugdęs gebėjimo pasakyti “ne”, Jonas nuolat aplimpa skubiais darbais, blaškančiais nuo susitelkimo į svarbius darbus.

– Jeronimai, atvyk ryt valandai į biurą, man reikia tavo pagalbos.

Užduotis netipinė. Visąlaik linkęs mąstyti, kaip sumažinti darbų trukmę, dabar Jeronimas prašomas padėti pasakojimą ištęsti. Jonui nė motais, kad Jeronimas gyvenime nėra rengęs jokios prezentacijos. Tačiau spoksodamas kitų pranešimus internete jis praleidęs šimtus valandų. Be to, būtent jis diegęs pokyčius ceche, todėl jiedu dabar pat imsią ir sukursią puikų pranešimą.

Nuo ko pradėti?

Jeronimas siūlo pradėti nuo problemos. Kuo įtikinamiau pradžioje parodysime, kaip viskas blogai, tuo geriau atrodys sprendimas. Perdėti nereikia, bet sutirštinti spalvas – būtina.

Vyrai diskutuoja. “Jonbaldos” problema buvo prastas produktyvumas. Bet tai yra ne tik pavienių įmonių, bet apskritai lietuvių bruožas. Nuo seno garsėjome kaip tauta, išsiskirianti savo darbštumu. Mes patys ir mūsų samdomi žmonės dirba daug – visi judam, krutam, žodžiu, stengiamės neveltėdžiauti. Tačiau taip daug triūsdami nesugebame pakonkuruoti su belgais, olandais, danais, austrais… Čia reikės pailiustruoti skaičiais. Reikalai, žinoma, pasitaisytų, jei žaliavos būtų kiek pigesnės, na ir atlyginimų darbininkams nereiketų mokėti tokių didelių. Tuomet būtume konkurencingi, daug eksportuotume ir daug uždirbtume.

Jeronimas sako matęs statistiką, kad ES baldų rinkoje mūsų gamintojai darbo našumu nusileidžia visiems, išskyrus bulgarus ir rumunus. Jonas paguglina, pasirodo, lenkiame dar latvius ir vengrus. Na, bet vis tiek velkamės uodegoje nepaisant savo apdainuoto darbštumo.

Taigi nūdien šis autsaiderių statusas pasireiškia tuo, kad lietuviškieji baldų gamintojai savo prekių kaina negali pakonkuruoti net su švedais ir suomiais. Galima būtų pamanyti, kad Skandinavijoje staklės aštresnės, o darbininkų algos mažesnės.

O gal mokesčiai Skandinavijoje mažesni? Ne. Tad gal žaliavas jie pigiau kažkur nusiperka? Tikrai ne.

Jeronimas užsiveda:

– Ir tuomet reikia įmesti intrigą, kad švedai ir visa likusi Europa saugo kažkokią konkurencingumo, produktyvumo ir darbo našumo paslaptį, kurios ginkdie neatskleidžia lietuviams, o taip pat slepia nuo rumunų, bulgarų, vengrų ir broliukų latvių.

– Taip, ir tuomet dar pridursiu, kad mūsų firmai pavyko šią paslaptį atskleisti! – Jonas pliaukšteli rankomis įsivaizduodamas, kaip suglumins auditoriją. Žinoma, pridės skaičių pailiustruoti tuometiniam “Jonbaldos” našumui: 10 baldų komplektų per geriausią mėnesį, 6 savaites siekusi vidutinė užsakymo įvykdymo trukmė.

10 minučių jau išspaudėm.

Jeronimas siūlo kitose skaidrėse sukelti auditorijos pritarimą pokyčių neišvengiamumui. Tam labai tiks japonų  našumo statistika, ypač atspindinčioji vertės nekuriančios veiklos dalį procesuose.

– Turi minty “mudą”? – šis iš japonų kalbos kilęs švaistymo sinonimas Jonui kur kas priimtinesnis. – Puiku. Paklausiu auditorijos, kaip, jos nuomone, reikėtų vadinti vadovus, toleruojančius “mudą”!

– Nepamišk pridurti, kad japoniškoji “Toyota” – efektyviausia automobilių gamintoja pasaulyje, su “mudomis” sistemingai kovojanti pastaruosius 50 metų – pripažįsta, kad vertės nekuriantys veiksniai jų procesuose sudaro apie 80-85 proc. Tuo tarpu tipinėje gamybos įmonėje “muda” sudaro ne mažiau kaip 95 proc. Ar  vadovai įsivaizduoja, kiek galėtų uždirbti pelno, jei “mudą” sumažintų bent keliais procentais?

Nepaliaujamo gamybos gerinimo paslaptis slypi nuolatinėse pastangose aptikti ceche “mudą” ir ją pašalinti. Kad kuo daugiau veiksmų kurtų vertę – nes tik už pastarąją klientai sutinka mokėti.

– Jeronimai, manau, reikėtų pavaizduoti mūsų gamybos procesą ir pažymėti taškus, kuriančius vertę. Kad visi pamatytų, jog tų taškų, kur pjauname, klijuojame, surenkame, lakuojame yra vos keliolika, ir juose žaliava užtrunka vos 10 valandų, kai tuo tarpu vieną komplektą gamindavome pusantro mėnesio.

Baldininkų klientai, deja, nemoka už žaliavų vežiojimą, staklių derinimą, instrumentų ieškojimą, atsargų sandėliavimą.

– Dar galėtum pasiūlyti vadovams padaryti darbuotojų spageti analizę. Pameni, kaip paišėm?

Šito nuotykio Jonas nepamirš niekada. Tądien jis dvi dienas sėdėjo ir paišė kelią, nukulniuojamą kiekvieno darbininko. Nupiešus darbininko judėjimo, tiksliau, malimosi po cechą trajektoriją, lapas atrodė lyg lėkštė spageti.

– Ar turi išsaugojęs tuos lapus?

Jeronimas linkteli, kad turi. Makaronai paliks vadovams deramą įspūdį.

Pademonstravęs “mudos” mastą, Jonas pakviesiąs vadovus nueiti į savo cechus ir praleisti ten bent kelias valandas. Jonas repetuoja, kaip kalbėsiąs prieš auditoriją:

– Atkreipkite dėmesį, kaip iš sandėlio atvažiuoja ruošiniai, kaip jie paduodami, vėliau nuimami nuo staklių, sandėliuojami arba pervežami kitai operacijai. Napražiopsokite realybės šou, kaip dažnai darbininkai eina iš sandėlio atsinešti įrankio, kaip tuo pačiu parūko. Kaip jie vaikšto ir tariasi, aiškinasi, kaip ir ką dabar reikia daryti. Kaip jie ieško brėžinių. Vėliau pusgaminių. Vėliau vėl brėžinių. Kaip jie pirmyn atgal vežioja vis trukdančias medžiagas ar ruošinius, kurių “tuoj tuoj prireiks“. Beveik visa tai, ką jūs pamatysite, bus vertės nekurianti veikla!

Jeronimas paploja oratoriui. Lengva pasakoti apie pelkes, asmeniškai perbristas.

– Dar pateik patarimų. Pasakyk, kad visų “mudų” išvengti nepavyks – gaminių asortimentas reikalauja staklių perderinimo, vežioti gaminius taip pat reikia. Bet nemažai „mudų“ vadovai gali eliminuoti čia pat ir tuojau pat. Pasakyk, ką mes padarėme. Iškabinome brėžinių kopijas. Patogiai išdėstėme įrankius, daugelį jų dabar laikome atviroje vietoje prie staklių, – Jeronimas pažada atsiųsti nuotraukų. – Atliekas krauname į konteinerį ir išvežame iš karto, o ne “vėliau kada nors”.

Jonas sugalvoja panaudosiąs palyginimą. Įdėsiąs nuotrauką iš ligoninės operacinės ir pasiūlysiąs klausytojams įsivaizduoti, kad jie gamina ne baldus, bet vykdo širdies persodinimo operaciją. Ar nekeista, kad chirurgai nebėgioja į spintelę atsinešti pinceto? O baltais chalatais vilkintis kolektyvas atlikus pjūvį nediskutuoja, ką gi dabar daryti toliau, kaip čia geriau tą širdį įsiūti? Gal baltais siūlais, o gal rudais? Tuo tarpu cechuose mes vis dar gaištame laiką diskutuodami. Laimė, kad gamykloje ant operacinio stalo guli taburetė, o ne jūsų uošvė.

– Jonai, šio pokšto auditorija gali nesuprasti, nesakyk taip.

– Gerai, tikiuosi, neišsprūs.

Jau turime pusvalandį.

Ir dar nė nepradėta pasakoti apie pagrindinį sprendimą, leidusį taip ženkliai paspartinti gamybą. Kol šį sprendimą įdiegė įmonėje, Jeronimui teko nupiešti keletą schemų, idant galėtų kiekvienam darbininkui paaiškinti, kaip reikės dirbti prie naujos tvarkos. Taigi, prezentacijai paveiksliukų rasis.

Jonui tereikės paaiškinti sprendimo, pažengusių gamybininkų pasaulyje vadinamo “būgnu-buferiu-virve”, logiką. Gamybai ritmą suteikia apribojimas. Juo vadinamas neproduktyviausias, lėčiausias, dažniausiai gendantis arba ilgai derinamas proceso išteklius. Visos gamybos išeiga niekada nebus didesnė už apribojimo našumą. Ir, atitinkamai, apribojimo našumo padidinimas iš karto padidins visos gamybos našumą.

Tam, kad būtų išvengta apribojimo prastovų, kuriami atsargų “buferiai”. Jei apribojimas nedirba, gamybos srautas nesustoja, nes į jį paduodamos atsargos iš “buferio”. Yra pasitaikę tokių atvejų, kai gamybos produktyvumą pavyko padidinti 15% vien tik padėjus pusgaminių prieš ribojantį išteklių. Sprendimui priimti analizė truko net ketvirtį valandos…

Nematoma “virvė” suriša apribojimą ir pirmąją gamybos proceso grandį: pastaroji gamybą pradeda tik gavusi “būgno” signalą iš apribojimo taško. Jei, tarkime, klijavimas laikomas apribojimu, “būgnas” muš tokį ritmą, kad prieš klijavimo operaciją nesusidarytų atsargų perteklius. Tai užtikrina, kad nė vienoje gamybos grandyje nesikaupia nereikalingos atsargos, t. y. įmonės pinigai. Vienu metu gaminama ženkliai mažiau gaminių, ženkliai sutrumpėja gamybos terminas ir, atitinkamai, padidėja gamybos išeiga. Juk kuo greičiau gamini, tuo daugiau per tą patį laiką pagamini.

Šiai daliai su schemomis ir paskaičiavimais sugaišiu dar 15 min.

Pabaigai reikia kažkokio įsimintino akcento. Gal pasinaudoti proga ir pamedžioti naujų užsakymų?  Jonas užrašo ir atsuka ekraną Jeronimui. “Virtuvė per savaitę. 5% nuolaida už kiekvieną vėlavimo dieną.” Tai “Jonbaldos” įsipareigojimas klientams. Gamintojo greičio ir patikimumo niekas taip gerai neįrodys, kaip pasiryžimas mokėti klientui baudą už sulaužytą žodį.

Palikime kelias minutes klausimams ir atsakymams.

–x–x–

Jeigu norite gauti praktinių įgūdžių kaip Jono istoriją pakartoti savo gamyboje, kviečiu sudalyvauti kovo 5,6 dienomis vyksiančiame praktiniame seminare Gamybos procesų efektyvumo didinimas taikant apribojimų teoriją (TOC) ir LEAN, kurį ves kolega Nerius.

komentarų yra lygiai 0

  1. […] mūsų tinklaraštį, tikriausiai pamena Jono iš Jonbaldos istoriją bei jo pastangas gaminti virtuves greitai – t.y. per savaitę. Norėčiau pratęsti gamybos temą ir panagrinėti ją detaliau bei pasidalinti pastarojo […]

  2. […] mafijinį pasiūlymą – individualūs kailiniai per savaitę. Žinoma, kailiniai – ne virtuvė, bet… Neila žadėjo papasakoti kaip gi sekėsi šis […]

Jūsų komentaras