Holistinis jausmas (1)

Turbūt kiekvienam, dirbančiam kokioje nors organizacijoje, teko išgyventi konfliktą, kurio visos pusės buvo teisios. Tąkart, ylai išlindus iš maišo, kiekvienas turėjo pagrįstą savo veiksmų paaiškinimą: “Aš nekaltas”. Vadinasi, kaltas kažkas kitas.

Taip nutinka dėl lokalių optimumų, kai žvelgiant lokaliai – tik į konkrečią sistemos posistemę – matyti, jog ji veikia gerai.

Tarkime, rezonansinėje VSD spravkės nutekinimo istorijoje, kol kas teisūs visi. VSD parengė spravkę politikams – maladec. BNS Jūratės pamatė ir paskelbė ištrauką – bravo. Premjeras paprašė organų išsiaiškinti dėl spravkės nutekinimo – bingo. Prokuratūra, reaguodama į prašymą, pradeda ikiteisminį tyrimą; teisėjas, vadovaudamasis įstatymais, leidžia pakratyti žurnalistes; STT, gavusi sankciją, imasi tirti taip, kaip moka (маски шоу style) – triskart valio. Žurnalistės šaltinių neišduoda – šaunuolės. Media bendruomenė solidarizuojasi ir ploja katučių – nuostabu. Žurnalistų profsąjunga gina BNS Jūrates užsieniniuose organuose – pagarba!

Atrodytų, kiekviena posistemė veikia puikiai (be abejonės, laikydamasi tąją posistemę reglamentuojančių įstatymų), tačiau rezultatas – totaliai suf*ckupinta sistema, Lietuva brangi. Apsišūdinom, mieli tautiečiai, kur kas labiau nei anais tapšnojimo laikais.

Beje, nenorėčiau įsivelti į diskusijas, kuriai iš paminėtųjų posistemių turėtume daugiau priekaištų, kuriai mažiau – visi bus teisūs tol, kol žvelgsim lokaliai. Pavyzdžiui, teisėjas sankcionuoja маски шоу prieš BNS žurnalistes. Vėliau Teismų tarybos pirmininkas pareiškia, kad tasai teisėjas turėjo įvertinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką bylose dėl informacijos šaltinio atskleidimo. O dar vėliau aš randu Konstitucijoje parašyta (109 str.), kad “Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo”.

Vienintelis būdas išvengti lokalių optimumų (arba departamentizacijos, kaip tai vadina ponas Rabinovičius), ir to pasekmių, yra žvelgti į sistemą holistiškai ir užtikrinti, kad visi lokalūs optimumai subordinuotai veiktų vardan bendro tikslo.

Kad sistema (o ne pavienės jos dalys) veiktų puikiai, reikia išpildyti šias būtinas sąlygas:

1. reikia apibrėžti sistemą;
2. reikia nustatyti sistemos savininką;
3. reikia iškelti vieningą tikslą sistemai;
4. sistemos savininkas turi užtikrinti tikslo siekimą.

Ir jau nuo pat pirmojo punkto susiduriame su problema. Štai Prezidentė prieš ketvertą metų savojo šimtadienio PR’e panaudojo “teisingumo sistemos” sąvoką. Vėliau buvo naudojama “teisinės”, “teisėsaugos”, “teisėtvarkos” sistemų sąvokos – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bile žinotume, apie kokią sistemą eina kalba. Greituku pamąstęs, teigčiau, kad teisingumo sistemą mūsuose sudaro tos įstaigos, kurių veikloje yra garsas “teis”.

Gaunasi taip:

  • Iki_teis_minio tyrimo organizatoriai: prokuratūra.
  • Iki_teis_minio tyrimo vykdytojai: policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Karo policija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Lietuvos Respublikos muitinė, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.
  • Teis_mai visokio plauko.
  • Teis_ingumo ministerija.

Mirktelkime akį, kad su pirmuoju punktu susidorojome. Neapsisprendžiu dėl advokatų, ar jie prie ko, ar neprieko. O notarai, anstoliai, kalėjimai? Tiek to, visų jų neįtraukime, nes skamba ne_teis_ingai.

Griebkimės antrojo punkto. Kas galėtų būti šios – teisingumo – sistemos savininkas (ė)? Juk jei yra sistema, turėtų būti ir savininkas (ė), ar ne? Priešingu atveju, jei už sistemą niekas neneša atsakomybės, tai toji sistema yra veikiau chaosas, ir, vadinasi, ne sistema.

Jei sistemos sąvininką (ę) apspręstume pagal teisingumo sistemon įtrauktų organizacijų vadovų skyrimo galią, gautume du kandidatus: Vidaus reikalų ministeriją ir Prezidentą. Apie pirmąją įstaigą net neužsiminta Konstitucijoje, antro kriterijaus nesugalvoju, todėl teisingumo sistemos savininku skelbiame Prezidentą. Ir ta proga sveikiname Prezidentę!

Pritempinėjant toliau, turime suformuluoti teisingumo sistemos tikslą. Tikslas turi parodyti, ką sistema turi nuveikti. Konstitucijoje, deja, rašoma tik apie teisingumo vykdymą (109 str. Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.), ir nieko nerašoma (arba aš tų dvasių nesuprantu) apie teisingumo planavimą, kūrimą ir kontrolę. Nors net darželinukui aišku, kad norint įvykdyti mamai duotą pažadą suvalgyti žuvies kotletą (anksčiau būdavo ketvirtadieniais), reikia, kad kažkas tą kotletą išvirtų, prieš tai suplanavę nupirkti reikalingų produktų pagal receptą.

Visa laimė, mūsų nominuotoji teisingumo sistemos savininkė prieš ketvertą metų suformulavo tikslus, ir tarp jų randame tai, ko ieškome. Tiesa, Prezidentės paskleistą formuluotę teks šiek tiek patiuninguoti:

„Planuoti penkmečiais nemėgstu, bet noriu matyti Lietuvą demonopolizuotą, su skaidria ir lygia visiems teisingumo sistema, sutvarkytu energetikos sektoriumi, su euru ir naujomis galimybėmis investicijoms, saugia ir pilietiška visuomene”, – pristatydama strateginius tikslus tvirtino Prezidentė.

Po nedidelio tiuningo turime galutinę neapskundžiamą teisingumo sistemos tikslo formuluotę: užtikrinti skaidrų ir lygų visiems teisingumą.

Jau nedaug liko, einame prie ketvirtojo punkto. Pamenate, sistemos savininkas turi užtikrinti tikslo siekimą?

Ir nors mūsų Prezidentė nemėgsta planuoti penkmečiais, galbūt mes, jos rinkėjai, mėgstame penkmečiais vertinti.

Būtų įdomu, jei savo vertinimais pasidalintumėte komentaruose. Jei nesutinkate su mano pritempimais, prašau nurodyti, su kuo nesutinkate (pvz., galbūt manote, jog teisingumas nėra sistema, o gal jos dedamąsias blogai įvardijau, o gal sistemos savininkę blogai parinkau, gal tikslas netikslus, o gal rezultatus ne visus žinome, check!)

Jei paklaustumėte manęs, aš nesugalvoju, kaip išmatuoti teisingumo skaidrumą. Galbūt jo ir padaugėjo, papasakokite. Tuo tarpu teisingumo lygumo užtikrinimu beveik neabejoju: маски шоу stilius vienodai taikomas tiek verslininkams, tiek registruotiems lobistams, tiek ir laisvai spaudai.

Štai kodėl mes, TOCininkai, tokie jautrūs tikslų formuluotėms. Ir dažniausiai siūlome įsipareigoti savo sistemas (įmones, organizacijas) gerinti, didinti, greitinti. Pirma, tokius tikslus galima išmatuoti bei užsikabinti sau pagrįstus medalius. Antra, taip įsipareigojęs nepriskaldysi malkų. Juk minią galima suvienodinti tiek arba vienus išprausiant, arba kitus išmurzinant – abiem atvejais tikslas bus pasiektas. O juk skambėjo neblogai, tiesa?

Taigi kol šioje rezonansinėje istorijoje tauta ieško kaltų, aš asmeniškai neturiu jokių priekaištų minėtoms lokalioms posistemėms, kurių kiekviena veikė labai efektyviai. Tik tas susif*ckupinimo jausmas kažkoks holistinis.

Bus daugiau. Kitoje serijoje – skandalingas valdžios DNR formulės atskleidimas ir atsakymas į visiems rūpimą klausimą, kiek ir kokių valdininkų, galimai ir teisėsaugininkų, Lietuvoje būtina atleisti.

komentarų yra lygiai 16

  1. Niekas nekaltas, prezidentė kalta 😀 nu taprasme aišku, taip, galima viską suvest į sistemos savininką. Assuminant, kad interpretacija ir savininkas teisingai nustatytas (o kodėl ne koks nors tarkim teisingumo ministras?), tai man kyla tik vienas klausimas, kodėl nė vienas iš sistemos dalyvių – visi gi tokie protingi, gudrūs, Saliamonai tiesiog – proceso metu nepakėlė galvos ir neapsidairė, nepažiūrėjo už savo siauro departamento ribų? :) t.y. manau, kad vien tik holistiškai žiūrėt valstybės mąstu yra over-simplificationas, daug priklauso ir nuo paskirų žmonių neretai

    • “kodėl nė vienas iš sistemos dalyvių – visi gi tokie protingi, gudrūs, Saliamonai tiesiog – proceso metu nepakėlė galvos ir neapsidairė, nepažiūrėjo už savo siauro departamento ribų?”

      čia ne gudrume ar intelekte esmė, o įgaliojimuose ir atsakomybėje.

  2. Tikrai taip, senobiškai sakant viskas kaip ir “vsio zakonno”. Bet kad tas “vsio zakonno” visiškai nereiškia “vsio spraviedlivo”. Va čia pagal mane ir yra problema, kad “niespraviedlyvi” dalykai imami daryti “zakonnai” :(

  3. Man tai siaip liudna, kad akcijos veikejai buvo tokie siauraprociai ir nenumane koks meshlas nutiks

    • Matomai, lokaliai intrigavosi užuot holistiškai gerinę.

  4. O man atrodo, kad čia problema, kaip su stalo tvarkymusi – vienas supranta tvarką, kai viskas gražiai prieš svečius atrodo, o kitas supranta tvarką, kai viskas greitai ir patogiai surandama. (Apsidairo po savo popieriais apkrautą bet labai funkcionalų stalą).

    Tas pats ir su teisingumu – vieniems tikslas yra “žmogaus teisių ir visuomenės interesų užtikrinimas”, tame tarpe ir žuranlistų teisės neatskleisti savo šaltinius bei informuoti skaitytojus apie rastą informaciją. Tuo tarpu kitiems teisingumas yra “valstybės interesų užtikrinimas” – tame tarpe ir užtikrinimas, kad slapta korespondencija nebūtų viešinama ir kad visi ją paviešinę būtų surasti ir nubausti, kad daugiau taip nedarytų. JAV tai ypač aktualus konfliktas, žr. E. Snowden ir NSA.

    Tai va tame ir bėda – kad tikslas nėra vienas, o keli. Ir jie tokiose situacijose prieštarauja, priklausomai nuo kiekvienos pusės poreikių. Ir tą prieštaravimą labiau paspaudus, eskaluojasi konfliktas, kaip sakėte, Masky Show lygio.

    Sprendimas (gal?) – nuspręsti, kas yra svarbiau – piliečių teisės, ar valstybės interesai.

    • Papildysiu – “žmogaus teisės ir visuomenės interesų užtikrinimas” – tai čia mūsų, parastų piliečių norai. Tai ir yra ta skaidri ir prieš visus lygi sistema.
      “valstybės interesų užtikrinimas” – tai ne piliečių, o būtent valdžios aparato interesų užtikrinimas, kuris kartais piliečių norų visai neįtraukia.

      • Matome, kaip svarbu susitarti dėl bendro sistemos tikslo, t.y. jį suformuluoti taip, kad visos suinteresuotos šalys beigi posistemės suprastų vienodai.

        O valstybės interesai, mano manymu, ir yra piliečių interesai, o ne valdžios aparato interesai.

        • Vat ar tik tame ir nėra esminė šio incidento problema.
          Viena veikla yra “stabdyti slaptų dokumentų viešinimą”, kas, pripažinkime yra gana normalus tikslas žvalgybos ir kontr-žvalgybos srityje, siekiant bendro Valstybinio intereso – šalies saugumo. Tokiu atveju teisingumo sistemos tikslas gaunasi užtikrinti, kad niekas netrukdytų valdžios organams vykdyti savo funkcijų, siekiant bendrų valstybės tikslų.
          Antras tikslas yra “skaidrumas ir visuomenės informavimas”, kas yra piliečių noras gyventi demokratiškoje visuomenėje, kas teisingumo sistemai kelia tikslą “Užtikrinti kiekvieno piliečio teisę”.

          Konfliktas aiškus, ar reikia tuos debesiukus su žaibais nupiešti? :)

          Sinonimai šitam konfliktui: “Piliečio teisė vs. Visuomenės poreikiai”, “Saugumas vs. Skaidrumas”.

          • Ir dar konkrečiau, jau teisingumo sistemos vykdomomis veiklomis kalbant:

            “Bausti už nusižengimus valstybei” vs. “Užtikrinti žmogaus teises”, kuomet šių veiklų vykdymas prieštarauja vienas kitam.

          • Viską teisingai sudėliojote. Čia būtų du konfliktai. Viename žaivas būtų tarp debesėlių “D) Neviešinti pažymos” ir “D’) Paviešinti pažymą. O antrame konflikte tarp debesėlių “D) Kratyti žurnalistus” ir “D’) Nekratyti žurnalistų

            • Vat apie šito konflikto TOC’inį išsprendimą būtų labai įdomu plačiau paskaityti. :) Nes dabar būtent tas žaibavimas problemą sukelia, ir abi pusės turi labai pagrįstus argumentus, kodėl jų debesėlis svarbesnis už kitą.
              Mums, kaip piliečiams, labai nesudėtinga simpatizuoti žurnalistams ir sakyti, kad absurdas vyksta ir žmogaus teisių pažeidimas. O ką VSD specialistams daryti, kai tokie nutekinimai jiems darbą trukdo?

              BTW, nekurstant per daug tos temos, bet palyginus su Garliavos istorija “teisingumas” įgavo vos ne priešingą prasmę – tada palaikėme savo darbą dirbančius teisėsaugos pareigūnus. Na, bent jau kai kurie palaikėme.

  5. Straipsnio autorius praleidžia detalę,kad sistemos savininkės tikslai,organizuojant šitą bulshitą mums nežinomi ir,manau,skiriasi nuo deklaruojamų.
    Ar Jūsų manymu pažyma organizavimas ir jos”netyčinis”nutekėjimas įvyko nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms?

    • Straipsnio autorius yra naivus, tad mano, kad politikai tarnauja vardan žmonių gerovės, ir daro tai, ką sako.

  6. 1. reikia apibrėžti sistemą; – supaprastinus LR teisingumo sistema galima traktuoti kaip Lietuvos Respublikos posisteme.
    2. reikia nustatyti sistemos savininką; – bet kokiu atveju teisingumo sistemos savininkas nėra Prezidentas (jei savininkas būtų Prezidentas, tada ir teisingumo sąvoka būtų identiška teisingumui Prezidento atžvilgiu), o Lietuvos Respublikos ilgalaikė gerovė būtų tolygi ilgalaikei Prezidento gerovei. Savininkas yra tauta, t. y. visi Lietuvos piliečiai (žr. Konstitucijos 2 straipsnį “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.” Žvelgiant realistiškiau kaip savininką galima traktuoti labiausiai įtakingas ir aktyviausias interesų grupes (čia politinė realybė ir teisinis idealas daugiau arba mažiau susikerta).
    Žvelgiant plačiau, debesėlis yra LR Konstitucijos 5 straipsnyje: “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.” Siekiant tarnauti žmonėms, reikalinga galia, bet galios turėjimas skatina piktnaudžiavimą ir tarnavimą sau. Be to, tarnavimui reikalinga valdžios centrų tarpusavio sąveika, bet siekiant riboti galias, valdžia yra tikslingai išskaidyta tarp Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ir Teismo.

  7. […] serijoje žadėjome atskleisti skandalingą valdžios DNR formulę beigi atsakyti į visiems rūpimą klausimą, kiek […]

Jūsų komentaras