Smulkaus verslo prakeiksmas

Patiko vakarykštė istorija apie Janytę? Šiandien turime antrąją seriją – apie Janytės sūnėną Joną. Perspėju – tekstas yra užsakytas*, tuo galite įsitikinti įsigiję šį puikų žurnalą:

Jei Jonas pasirodytų panašus į kurį nors jūsų artimą draugą – tai iš tiesų gali būti jis. Jei atpažinote, nusiųskite jam nuorodą į šį tekstą. Arba padovanokite “Verslo klasės” 2013 m. vasario numerį. Taip užpildysite trūkstamą grandį tarp problemos ir sprendimo krypties. Pats sprendimas, žinoma, reikalaus tam tikrų investicijų. Palikime nuspręsti jūsų draugui.

Smulkaus verslo prakeiksmas

Pirmuosius pinigus dešimtokas Jonas uždirbo mokykloje išleidęs laikraštį. Numeris kainavo litą, ir pardavęs 200 egzempliorių galėjo du mėnesius oriai gyventi be mamos kišenpinigių. Leidybos sąnaudų nepatyrė, nes Jono teta dirbo parduotuvės pamainos viršininke, be kita ko atsakinga už patalpų, kuriose stovėjo veikiantis kopijavimo aparatas, saugumą. Tądien Joną pirmą kartą kažkas pavadino smulkiu verslininku.

Išleidęs kelis numerius Jonas pastebėjo, jog perkantys laikraštį tikisi surasti jame savo pavardę, o neradę – nusivilia. Todėl artimiausiame numeryje pradėjo spausdinti tarpklasinių krepšinio varžybų statistiką, kas kiek įmetė taškų. Prie nepasižymėjusiųjų pavardžių Jonas surašydavo nulius. Herojai pirko, ir Jonas pardavė 300 egzempliorių. Tai buvo pirmoji orientacijos į klientą pamoka gyvenime.

Maždaug 50 numerių nupirkdavo mokytojai. Vieni iš solidarumo, kiti iš gailesčio, treti norėdami pademonstruoti moką skaityti. Akivaizdu, jie nepirko dėl turinio. Todėl Jonas įvedė specialią laikraščio kainą mokytojams – 2 litai. Pardavimai mokytojų kambaryje dėl to nesumažėjo, pajamos iš šio segmento padvigubėjo. Pirmoji rinkos segmentavimo pamoka.

Tuomet Jonas nutarė žengti kitą verslo plėtros žingsnį. Rizikuodamas tetos karjera, tiražą padidino iki 500 egzempliorių. Platinimui pasamdė dvi mergaites iš 9C, pažadėjęs po 25 litus kiekvienai už 100 parduotų numerių. Taip jis sukūrė pirmąsias darbo vietas, tegu ir dienos trukmės. Mergaitės, deja, per visą dieną pardavė vos po kelis numerius, ir grąžinusios tiražą pareikalavo sumokėti žadėtus 25 litus. Jos gi visą dieną sunkiai dirbo, ir nekaltos, kad žmonės nepirko. Kodėl pats Jonas pardavė visus numerius, jos nežinančios.  Taip Jonas gavo didžiausią verslo pamoką: niekuo negali pasitikėti, tik savimi!

Po universiteto metus padirbęs židinių pardavimų vadybininku suprato, kad geba daug. Jis mokėjo skaityti pirkėjus bei išmanė technologiją. Sąmatą gebėjo sumesti be kalkuliatoriaus. Jis pats suprogramavo naują kompanijos tinklapį. Be problemų kas ketvirtį sumaketuodavo naujų prekių katalogą. Prireikus, fotografuodavo prekes. Jam pakluso IT sistemos ir vietinis tinklas.

Svarbiausia, Jonas turėjo pakabintą liežuvį ir akimirksniu įgydavo kitų pasitikėjimą. Žmonės kažkodėl iš jo židinius pirko. Ilgainiui uždirbdavo tiek daug komisinių, kad šefas taupymo sumetimais paaukštino jį vadovauti visam pardavimų skyriui.

Su naujomis pareigomis atsirado naujas įprotis – neštis darbą namo. Per pirmąsias skyriaus vadovo atostogas paaiškėjo daiktas, kurį Jonas pirmiausia pasiimtų į negyvenamąją salą – nešiojamąjį kompiuterį. Atostogos parodė, kad jos buvo klaida. Grįžęs po dešimties dienų darban mūsų herojus suprato, jog atostogavo ne jis vienas: visas skyrius tai sėkmingai darė biure. Ta proga atleido vieną veltėdį, o pats perėmė visas jo užduotis. Atsakomybės jausmas buvo antras dalykas, Joną lydėjęs visur (pirmasis buvo, kaip minėjau, kompiuteris). Verta paminėti, kad po pirmųjų nesėkmingų atostogų Jonas niekada nebeatostogavo: kad atsipūstų, užtekdavo savaitgalių bei komandiruočių.

Per ketverius metus nepanaudotos atostogos pravertė, kai Jonas nusprendė išeiti iš darbo. Mintis palikti savo pirmąją darbovietę kirbėjo nuo susitikimo su galvų medžiotojomis. Tąkart šios pasiūlė jam 10 tūkst. atlyginimą ir “country manager’io” poziciją pasaulinėje kaminų firmoje. Kai tau 26-eri, yra ką pasvarstyti, net jei kaminų firmos filiale vadovausi trijų žmonių kolektyvui įskaitant save.

Vedinas atsakomybės jausmo už savo skyrių, Jonas, žinoma, pasiūlymo atsisakė, nes dar buvo nespėjęs ataušti projektorius, demonstravęs naujus židinių pardavimo tikslus. Juk negali mesti savo būrio naujo mūšio pradžioj. Tačiau mintis, jog rinkoje Jonas vertas dukart daugiau, nei gauna dabar, jo nebeapleido.

Taip jis ir pasakė savo pirmajam ir paskutiniam bosui gyvenime, kai užėjo į kabinetą pranešti savo sprendimą. Jis išeinąs dirbti sau (cituojant tiksliai, Jonas pasakė išeinąs “dirbti ant savęs, ant savo užpakalio”), nes nori išmėginti save kaip verslininką. Jonas nepamena, ar bosui kalbėjo apie tai, kad jei jau arti kasdien nuo gaidžių ligi “Panoramos”, tai geriau arti sau. Užtat gerai pamena, jog gražiai išsiskyręs šalių sutarimu, gavo 6 mėnesių išeitinę. To pakako naujos firmos įstatiniam kapitalui bei pragyvenimui tuo atveju, jei biznis nenusisektų. Be to, bosas sakė, kad jei nepavyks, jis visada gali grįžti.

Tąkart Jonas gavo dar vieną pamoką: niekada neuždaryk visų durų, palik plyšelį sugrįžti. Tačiau jis nežinojo, jog kelias atgal iš nuosavo verslo į samdomą darbą neegzistuoja. Ištrūkęs į mišką vilkas niekada negrįš į būdą. Ieškos kitos gaujos, jei nepritaps. Kauks, jei badaus. Tačiau būdon negrįš.

Penkeri metai verslininkystės prabėgo lyg futbolo finalinės rungtynės: daug veiksmo, smūgių, džiaugsmo, nusivylimo. Teko daryti keitimų, rėkti ant idiotų, kai kam parodyti raudoną kortelę už nesportišką eglesį, pačiam žaisti visose pozicijose, mušti įvarčių, jų praleisti, mėgautis žiūrovų plojimais ir nuleisti galvą jiems švilpiant. Tokiais žodžiais Jonas bandė paaiškinti dabartiniams moksleiviams, ką reiškia būti verslininku.

Kvietimas pravesti verslumo pamoką Jonui buvo netikėtas. Juk tarp jo mokyklos absolventų yra kur kas daugiau pasiekusių žmonių už virtuvės baldų firmos savininką. Vienas dirba viceprezidentu telekome. Kitas vadovauja elektros tinklams. Trečias dirbo ūkio viceministru. Šiuos tris dažnai matydavome “Verslo žinių” puslapiuose, priešingai nei Joną, tąkart apskritai pirmą kartą gyvenime pakviestą pasisakyti apie savo verslą.

Vienos moksleivės klausimas privertė Joną pavartyti akis po visą aktų salę: “Tai kas laimėjo šias futbolo rungtynes?”. Mergaitė, panaši į laikraščio pardavėją iš praeities 9C, kalė į verslininko smegenis lyg meteoritas, kurių šimtai praskrieja pro Žemę. O šis pataikė.

Jei pasakytų, kad laimėjo, tai būtų netiesa. Kažkada dirbdavęs iki “Panoramos”, jau penketą metų Jonas kompiuterį uždaro tik prieš miegą. Darboholizmo ilgametė draugė nepakentė: kol draugavo, nė karto kartu neišvažiavo atostogų. Tiesa, Jonas buvo pasiėmęs brangiąją į baldų parodas Frankfurte ir Milane. Jis vis kartodavo, kad tuoj tuoj pavyks prasiveržti, bet prasiverždavo ne verslas, o pykčiai.

Galiausiai ji liepė pasirinkti: arba ji, arba darbas. Jonas, žinoma, pasirinko ją, tačiau viską sugadino, kai po susitaikymo vakarienės trumpam atsivertė kompiuterį. Jis turėjo pabaigti kurti projektą klientui, nes vėlavo jau dvi dienas. Niekas kitas jo firmoje nemokėjo rengti projektų taip gerai, kaip jis. Žodžiu, draugė išėjo, pasiūliusi jam gyventi su savo klientais.

Tačiau jei pasakytų, kad pralaimėjo, irgi būtų netiesa. Verslininko statusas visuomenėje. Naujas butas Žvėryne, nupirktas su gan nedidele paskola. Pirmieji metai iki krizės buvo labai pelningi, tad pavyko sukaupti. Juodas “Mercedes” visureigis. Lizinguojamas, ne pats naujausias, tačiau eismo dalyviai skaitosi. Mėnesinės pajamos gal ir ne tokios, kokias kadaise siūlė kaminų firma, tačiau didesnės, nei gaudavo prekiaudamas židiniais. Be to, yra nauja draugė, kur kas geriau suprantanti, kokia nuolatinė įtampa ir atsakomybė slegia jos išrinktąjį.

Ką atsakyti moksleivei?

“Tai tebuvo pirmasis kėlinys. Kol kas lygiosios”, – ištarė mūsų Jonas. Vaikų auditorijai tokio atsakymo pakako. Laimė, niekas nepklausė, kokios taktikos laikysis Jonas antrajame kėlinyje. Atsakymo jis nežino iki šiol.

Dėkodama Jonui už paskaitėlę, mokytoja negailėjo gražių žodžių. Paaiškėjo, Jonas savo laidoje yra vienintelis verslininkas. Vienintelis, pats sukūręs įmonę ir jai vadovaujantis. Vienintelis, atstovaujantis žmonėms, sukūrusiems darbo vietas sau irba** kitiems. Pasirodo, Lietuvoje tokie vilkai tesudaro 2-3 proc. visos populiacijos. Vaikai, ar jūs norėtumėte būti tokie, kaip Jonas?

Moksleiviai plojimais palydi mokytojos pažadą pakviesti Joną į mokyklą ir kitąmet.

Tik ar turės Jonas ką papasakoti?

Įlipęs į visureigį, dar jausdamas pro mokyklos langus įsmeigtus vaikų žvilgsnius, mūsų herojus užsirašo į telefoną tikslą 2013-iesiems. Tą akimirką jis suvokia, kad visos ligšiolinės verslo pamokos buvo niekis palyginti su metų trukmės kelione, kuriai jis ką tik pasiryžo.

Jonas dar kartą perskaito, ką sutapšnojo į išmanųjį: “Sistematizuoti savo verslą. Nuo amato pereiti prie verslo. Pasiekti, kad ne aš dirbčiau įmonei, bet įmonė dirbtų man!”. Išsaugoti. Priminti kiekvieną savaitę.

Proveržio kelias

Ką turėtų padaryti Jonas per šiuos metus? Kokius žingsnius jis turėtų atlikti, kad savo amatą paverstų verslu per 12 mėnesių?

TOC (angl. Theory of Constraints – Apribojimų teorija) turi puikų įrankį gerinti bet kokiai sistemai – penkis susitelkimo žingsnius. Pasinaudokime.

1 žingsnis: surasti apribojimą. Apribojimu vadinamas faktorius, ribojantis sistemos arba organizacijos veiklą.

2 žingsnis: nuspręsti, kaip išnaudoti (eksploatuoti) apribojimą.

3 žingsnis: pajungti visą sistemą priimtam sprendimui.

4 žingsnis: praplėsti apribojimą.

5 žingsnis: jei apribojimas persikėlė į kitą vietą, grįžti į pirmąjį žingsnį ir nepasiduoti inercijai.

Virtuvės baldų firma, kaip ir telekomas ar uždara slidinėjimo trasa, siekia to paties: uždirbti pinigų dabar ir ateityje. Visos privačios įmonės taip pat turi du esminius procesus: esamą produktų ar paslaugų srautą ir kompanijos plėtrą – tam tikras iniciatyvas, kurios pagerins srautą ateityje.

Sutiksite, jog vadovų skaičius bet kurioje organizacijoje yra ribotas, o paroje tėra 24 valandos. Vadinasi, bet kurioje organizacijoje vadovybės galimybės skirti dėmesį organizacijos poreikiams yra ribotos. Lyg tyčia, visose įmonėse yra daugybė dalykų, reikalaujančių vadovybės dėmesio.

Jonas kaip niekas kitas galėtų papasakoti, kiek paklausa jo dėmesiui viršija turimus pajėgumus. Jo firma parduoda už brangiau nei konkurentai, o norint parduoti kokybę, reikia gero pardavėjo. Tad šiandien Jonas dukart vyko pas potencialius klientus padaryti pirmąjį įspūdį ir išsimatuoti virtuves, kad galėtų parengti pasiūlymą. Perpiet užsuko į banką toliau derėtis dėl paskolos naujoms staklėms. Vėliau rengė darbo skelbimą, nes reikia kuo greičiau rasti pamainą išėjusiam baldininkui. Tuomet pusvalandį telefonu aiškinosi su klientu, prieš savaitę prašiusiu pakeisti jam rankenėles. Tuomet skambinėjo piktybiniams skolininkams, ignoravusiems jau tris buhalterės priminimus susimokėti. Tuomet analizavo draudikų pasiūlymus, mat atėjo laikas pratęsti mersedeso “Kasko” draudimą. Tuomet tikrino vadybininko paskaičiavimus žaliavų užsakymui, mat pastaruoju metu ceche akis badė stambėjančios atraižos. Už jas klientai, deja, nemoka.

Priešingai nei elektros tinklų direktorius iš tos pačios absolventų laidos, Jonas yra akivaizdus srauto apribojimas. Jis dirba procese ir išnaudodamas save užtikrina verslo stabilumą. Pastarajam grėsmę kelia net išsikrovusi telefono baterija, ką jau kalbėti apie vadovo atostogas.

Antrajam esminiam įmonės procesui – plėtrai, įmonės auginimui – laiko nelieka. Įmonės augimas tiesiogiai priklauso (ir yra ribojamas) vadovo pajėgumo ir gebėjimo suplanuoti, vykdyti ir kontroliuoti tobulinimo iniciatyvas. Jonas, susidūręs su amžina vadovo dilema (žr. paveikslėlį), pasirenka stabilumą. Taip elgiasi absoliuti dauguma smulkių įmonių vadovų.

Vadinasi, mums pavyko surasti virtuvės baldų firmos apribojimą – jo vardas Jonas.

Laikas žengti antrąjį žingsnį – sugalvoti, kaip kuo geriau išnaudoti Joną. Turime pasiekti, kad vadovas kuo daugiau laiko skirtų svarbiems darbams, ir kuo mažiau skubiems. Ta proga keletas patarimų smulkiems verslininkams:

– kiekvieną savaitę susiplanuokite po du 4 val. trukmės pusdienius, kuriuos paskirsite darbui su savo įmone (kaip vadovas), o ne joje (kaip darbuotojas);

– pasidarykite dienos fotografiją. Identifikuokite svarbius ir nesvarbius darbus. Sužinosite, jog rutina ir gaisrai suvalgo daugiau nei 80 proc. laiko;

– nustokite daryti nesvarbius darbus. Deleguokite dalį mažiau svarbių darbų: rutina ir gaisrai tegu neužima daugiau nei 20 proc. laiko.

Tai tikrai padės padidinti vadovo, kaip ištekliaus, pajėgumus. O kaip padidinti šio ištekliaus gebėjimus, kad per atrastą laiką jis darytų būtent tai, kas augintų jo kompaniją? Deja, universitetuose to nemoko, tad teks kapstytis pačiam.

Pirmiausia, būtina stabilizuoti dabartinę veiklą. Nustatyti strateginius įmonės rodiklius (nepainioti su tais, kurių reikalauja VMI). Paruoštukę, pavadintą “Pusės devynių strategija”, publikavome “Verslo klasės” 2011 m. vasario numeryje.

Toliau – nustatyti pardavimo procesą: iš kur gaunate potencialių klientų kontaktus, ir kokius žingsnius darote, kad tuos kontaktus paverstumėte užsakymais. Sukurti konkurencinį pranašumą: gebėti gaminti greičiau ir lanksčiau už konkurentus (kad maksimizuotumėte srautą, prieš tai turėsite įsidiegti operacinius rodiklius. Abu uždaviniai gan nesunkiai pasiekiami). Kai gaminsite greičiau už konkurentus, beliks paruošti mafijinį pasiūlymą rinkai – tokį, kurio negalima atsisakyti. “Mes ne tik gaminame greičiau, bet ir nemokamai išnešame jūsų seną virtuvę”. Arba “Jei nespėsime pagaminti per savaitę, pritaikysime 50% nuolaidą”. Arba “Mieli naujakuriai, suteikiame laikiną virtuvės įrangą tol, kol gaminame baldus”.

Stabilizuoti ir sumažinti verslo priklausomybę nuo vadovo gali visi smulkūs verslai: odontologo kabinetas, el. parduotuvė, statybų bendrovė, reklamos agentūra, programavimo kompanija, restoranas, tortų kepyklėlė, vertimų biuras. Į sąrašą įsirašykite patys.

Kai bendrovės veikla stabilizuota, ateina metas užsiimti įmonės sparčiu auginimu. Apsispręsti dėl naujų rinkų: ar pradėsime gaminti lauko baldus, ar virtuvės baldus pardavinėsim gruzinams? Tuomet sukurti naują konkurencinį pranašumą, naują neatremiamą pasiūlymą ir naują pardavimo procesą.

Šiems svarbiems darbams atlikti dvylikos mėnesių yra per akis.

Jei sistematizuoti verslą pradėsite šiandien***, jau kitas Kalėdas sutiksite Havajuose su išjungtu telefonu. Be savaitinių priminimų. Ir be mokykloje pasėto prakeiksmo.

*užsakovas – “Verslo klasė”.

**irba – čia nėra klaidos. Atsiverskite “Verslo klasės” 31 psl. ir pažiūrėkite, taip ir parašyta. Šlovė Aurelijui Katkevičiui, legalizavusiam taip reikalingą žodį.

***tiesą sakant, kursas “Nuo amato prie verslo” prasideda jau šį šeštadienį.

komentarų yra lygiai 20

  1. Gediminas Gasiulis

    Gimnazijoje leidau mokyklos laikraštį. Kainavo 50 ct, platino tie kas rašė, nupirkdavo pora šimtų egzempliorių. Spėkit, ar dirbusieji ką nors už tai gaudavo 😉

    • Jei platino tie, kas rašė, vadinasi, kiek pardavei, tiek tavo?

  2. GoodONE

    Rytui praskaidrinti. Aciu!

  3. Rimantas

    Atsiprašau už “storus pirštus” – straipnis puikus, o netyčia paspaudziau ant thumb down.
    Dėkui už straipsnį!

    • Ot tai man! Aš tik dabar pamačiau tuos nykščius…

  4. Dabar populiari teorija, kad žmonės yra trijų tipų: verslininkai, vadybininkai ir techniniai specialistai. Tai Jonas buvo geras specialistas, dėl to turėjo daug klientų, kaip pas gerą gydytoją netelpa pacientai, bet kokia prasmė specialistui bandyti persimokyti būti verslininku? Juk iš to visa problema buvo, kad Jonas net žalio supratimo neturėjo apie kitas dvi sritis, dėl ko sau susikūrė tik daug darbo, o ne verslą.. Net jei magiškai jis taps geru verslininku, tai jo samdomi srities specialistai tada neturės Jono pranašumo techninėje dalyje…
    Žodžiu, neprieštarauja visa istorija konkrečiai teorijai? :)

    • Ar ši populiari teorija, kurią minite, nieko nesako apie tai, KAIP tampama verslininkais, tuo pirmuoju žmonių tipu?

      • Žmonės ne tampa, o yra vienas iš tų trijų tipų. :) Iš ko seka, kad visi verslai buvo pradėti mažiausiai poros žmonių, o Jonas tik susikūrė sau daug bereikalingo darbo…

        • Pataisymas: visi verslai -> dauguma sėkmingų verslų.

  5. Raras

    Nerealus straipsnis. Kaip viskas panašu į mano situaciją..

    • Jei pasidalintumėte detalėmis, galbūt apie save paskaitytumėte kitose serijose :)

  6. 1509

    Tai negi VK nebeturi tekstu/autoriu, is kuriu rinktis? Ok, dalintis idomiu knowhow tikintis klientu visame pasauly yra normalu (legit b2b marketingo triukas), Lietuvos rinkoje turiniu nelyja, tekstas rastingo zmogaus (itariu galvapuosia darbas, ne neriaus), bet lazda jau perlenkta. O like’ina turbut tie, kam situ paslaugu pirkima reik pateisinti vadovams, akcininkams ar Valstybes kontrolei? :) Na, be friends & relatives turiu omeny. Baikit viena karta, jusu blog’o tai galiu neskaityti, bet sitas spamas man patinkanciame zurnale yra nebesolidu ir pradeda erzinti.

    • Kaip jus gali erzinti tekstas “Verslo klasėje”, jei jį skaitėte bloge?

    • Sugadinote žmogui žurnalą. Dabar ims galvoti visokių dalykų. Paskui žiū ir iš darbo išeis :/

  7. Briedis

    Istorija panaši į tikrą, tačiau kiek nerealus vienas niuansas, kad Jonas pradėdamas savo bizniuką užsiėmė virtuvės baldais, nors iki tol visą gyvenimą (beveik) paskyrė židiniams. Juk jis turėjo puikią sau lojalių klientų bazę, išmanė produktus, turėjo ryšius su tiekėjais. Taip mokėdamas skaičiuoti greitai paskaičiavo, kad tą pyrago dalį,kuris turi palikti firmai, kaip ir galėtų paiimti sau. Juk bosas sako tik metinę kalbą, dalyvauja keliuose vakarėliuose (kurie šiaip nelabai reikšmingi) ir duoda interviu verslo laikraščiui, vaizduoja sunkiai dirbantis, bet šiaip galvoja kad aš jau savo atidirbau, dabar tegu dabar jie dirba man. Tai užsirašius į seminarą Joną apniuko abejonės, ar tas jo jaunas ir perspektyvus vyrukas Petras, tol kol jis dirbs su firma, darydamas tai ką iki šiol tik jis darydavo neapšoks jo taip kaip jis kažkada pasielgė su savo bosu? Na gerai, galiu gamybą pavesti Kazimierui, tai vienas Petras nieko nepadarys, nors ir puikiai pardavinėja. Bet jei Petras su Kazimieru išgers alaus ir nuspręs kad abu išėję, jie jau ohoho.. Oj kokios niaurios abejonės apniko mūsų Joną

    • vile

      Jei Jonas bus susitvarkęs su procesais, tiek Jonas, tiek Kazimieras galės žygiuot tiek kiekvienas sau, tiek ir kartu. Jonas be didelio vargo į jų vietą pastatys Petrą su Antanu, nes Jonui sąlygą “nepakeičiami” nebeegzistuos. O kad tai pasiekt, Jonas į savo išmaniaką užsirašę priminimus :)

  8. Labanaktis

    O tai ka nors del parsidavimo Birutei Vesaitei ir savo zmonos ikisimo i jos komanda komentuosit visgi? Nes blogerius padaret, viskas paaiskejo, tai butu grazu ir jusu komentaru sulaukti sia tema.
    http://verslas.delfi.lt/Media/po-bvesaites-susitikimo-su-tinklarastininkais-viena-autoriu-tapo-ministres-atstove-spaudai.d?id=60603491

  9. Rimas

    Na as taip pat kaip eilinis, lojalus sio tinklapio lankytojas noreciau isvysti koki tai komentareli tuo Vėsaitės stebuklingo susitikimo atžvilgiu. Galvoju turi praeiti viena diena po susitikimo, kad sulaukti kokio komentaro, na dar antrą diena galima palaukti, bet kai jau čia vos ne savaitė PO ir jokio komentaro tai man nesuprantama. Aktyviausiai reiškėtės, netgi skaidres ruošėte, ar tikrai taip stengėtės vien dėl to, kad “savas” žmogus tarnauja tokiai neišprususiai valdžios atstovei kaip Vėsaitė ?

  10. Marijonas

    Tamsta autoriau, čia tikra ar išgalvota istorija apie Joną? Ar šis pasakojimas grįstas tikrais įvykiais, apie tikrą Joną be pagražinimų (labai tuom abejoju) ar apie vaizduotėje susikurtą?

  11. […] vėl su kartėliu atsisveikina su vasara, nes taip ir nespėjo normaliai paatostogauti. Neretas (kaip Jonas iš “Jonbaldos”) prisimena metų pradžioje sau duotą pažadą sistematizuoti savo verslą, pereiti nuo amato prie […]

  12. […] “Verslo klasė” publikavo antrąją seriją, kuri šiaip jau labiau į seriją apie Joną ir […]

  13. […] Smulkaus verslo prakeiksmas – kaip sistematizuoti verslą ir iš amatininko tapti […]

  14. […] Smulkaus verslo prakeiksmas – kaip sistematizuoti verslą ir iš amatininko tapti […]

  15. […] Antra, daugeliui jų verslas tiesiog atsitiko – jie yra puikūs savo srities specialistai (projektuotojai, programuotojai, dizaineriai, baldininkai ir t.t.). Tokie vadovai neturi formalaus vadybinio išsilavinimo. (kaip ir Jonas iš Jonbaldos) […]

  16. […] – nors ir įdomu skaityti apie milijoninius inovacinius projektus, norėtųsi prisiminti ir Jono iš Jonbaldos („Verslo klasė“, 2013 m. vasaris) […]

  17. […] – nors ir įdomu skaityti apie milijoninius inovacinius projektus, norėtųsi prisiminti ir Jono iš Jonbaldos („Verslo klasė“, 2013 m. vasaris) […]

  18. […] Jono mintis per piką prekes išvežioti direktoriaus Audi smagi, tačiau tinka tik pradinėje įmonės vystymo fazėje, kol tai labiau amatas nei verslas. […]

Jūsų komentaras