Žodžio laisvės žvalgyba mūšiu

Rudajam ventiliatoriui įsisukus sulaukėm kvietimo sudalyvauti LRT “Aktualijų studijoje”, radijo laidoje, rodomoje ir per televizorių. Tema – pati didžiausia šių metų aktualija Lietuvoje. Kampas – ventiliatoriaus vertinimai iš paradigminių properšų.

Laidą gyvai transliuos šiandien (2013-01-07) 11:00 ir per LRadiją, ir per LRTeleviziją.

Eidamas į eterį, visuomet pasiruošiu. Ekspromtu galiu šnekėti tik apie tai, kas tiesiogiai susiję su mano darbu (efektyvumai, procesai, pardavimai), o laidų apie tai žurnalistai nerengia, tad tenka ruoštis.

Paprastai pakanka susigalvoti tris pagrindines tezes, iš kurių vienos paprastai nebespėju išsakyti. Bet reikia turėti tris. To pakanka, kad nenusišnekėtum, o ir klausytojams kad būtų įdomu.

Suformuluoti key tezėms reikia perkratyti nemažai minčių, tad kviečiu sudalyvauti šiame kratymosi procese.

Pradėkim nuo to, kad abiems prelegentams reikėtų įteikti po rimtą medalį už indėlį į Lietuvos žodžio laisvės tyrinėjimus (разведка боем). Jei ne šis pasitaškymas, nebūtume sužinoję, kur yra ribos. Dabar gi per srutas prisikasėme iki skardžio, apie kurio egzistavimą nė neįtarėme. Mažai kalbėjęs p. Jakilaičio laidoj, p. Ramanauskas vis tik pasakė esminį dalyką, kurio išpildymas užtrolintų visus, įskaitant ir jus (citata iš atminties):

“Facebook” public įrašai turėtų būti pripažinti žiniasklaida.

Jei taip nutiktų, išsipildytų Rokiškio pranašystė:

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Įstaigos, kaip žinia, nėra linkusios persidirbti, todėl suprantama, kodėl visokios įstaigos kratosi tokios su ventiliatoriaus vėjeliu atpūstos valdžios. Vienas iš tokios įstaigos, žiniasklaidos etikmat komisijos, pirmininkas kol kas tūno po lapais teismų užuovėjoj:

„Kol kas į tai nereaguosime ir į šiuos ginčus nesivelsime. Visi šie žmonės, jei yra įžeisti, turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tai garbės ir orumo klausimai. Mes pasisakymų „Facebook“ kol kas netiriame. Tai tas pats, kaip žmogus būtų apšauktas, iškeiktas gatvėje ar kitoje viešoje vietoje“, – teigė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys.

Iš viso to plaukia, kad p. Ramanauskas, gal ir pralaimėjęs debatus pas p. Jakilaitį, vis tik žaidžia nepralaimimą partiją. Jei “Facebook” public įrašai nėra žiniasklaida, vadinasi, jo mintys buvo išsakytos privačiai (apie privatumą pakalbėsime kiek žemiau). Pirtyje ar kokiam kitam privačiam susibūrime keikti valdžią irba viešus asmenis nėra draudžiama. Vadinasi, laimi p. Ramanauskas. O jei “Facebook” public įrašai vis tik pripažįstami kaip žiniasklaida, tai apie p. Ramanauską ir mūsų brangią tėvynę suks reportažus CNN ir Al Jazeera.

Beje, kažkada, kai “Orlen” paleidinėjo rebrandint’as degalines, ta proga Villon’e buvo surengtas įspūdingas privatus vakarėlis keliems šimtams žmonių, kurių pusė buvo lietuviai. Koncertavo maestro D. Katkaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, valgyt davė langustinų kažką, o vakarą gražia anglų kalba vedė smokinguotas p. Ramanauskas. Skambėjo puikūs bajeriai, kvatojo ir lenkai. O tautiečiams tuo tarpu buvo šokas, supratus, kad norint parodyti tarptautinį lygį, reikia samdyti vaikiną iš Radio Show. Tad kaip ten bebūtų, ventiliatorių įsukusį p. Ramanauską galime drąsiai statyti prieš tiesioginę CNN kamerą. Beje, gėdos nepadarytų ir angliškai reikalą komentuojantis ir p. Račas. Taigi jei “Facebook” public įrašai bus pripažinti žiniasklaida, suksim didelį tarptautinį ventiliatorių.

O gal įsuksim ir tautinį. Pavyzdžiui, jei nutiks kokia force-majuere nelaimė, ir valdžia sugalvos pasinaudoti Visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsniu, gausime visi pareigą ant savo “Facebook” sienų “nemokamai ir operatyviai skelbti oficialius valstybės pranešimus”.

Kol sprendimai nepriimti, niekas negali paneigti, kad p. Ramanauskas savo nominacijas skelbė privačiai. Jei paskaitytume įstatymus, sužinotume, kad senojoje paradigmoje egzistuoja dvi erdvės – privačioji ir viešoji.

Privačioji erdvė, tai kai jūs rengiate gimtadienį, šventinius pietus. Su sąlyga, kad valgomasis stalas apstatytas dvylika kėdžių, atidžiai renkatės, ką kviesti. Suprantama, susinervinate, kai pusbrolis su šeima atsibeldžia nekviestas (beigi neatsiveža savo kėdžių). Žodžiu, privatūs pietūs ar dūzgės yra tuomet, kai gali patekti tik asmeniškai pakviestieji.

Viešoji erdvė yra visur, kur galite patekti be kvietimo. Nusipirkote bilietuką, ir jau žiūrite Hobitą. Pervedėte pinigėlių labdaron, ir jau sukatės Vienos pokylyje. Arba vaikštote po gatvę, kurią turėjo minty ir p. Slušnys iš etikmat. Ir einate iš tos gatvės ten, kur niekas nekvietė, o jūsų niekas neišvaro.

Senosios paradigmos reikšmes pritaikius informacijai gautume, kad toji informacija, kurią gali pasiekti bet kas iš gatvės, yra vieša. Bet kas gali follow’inti p. Ramanauską “Facebook’e”, p. Grybauskaitę “Twitter’yje” ir skaityti p. Račą tinklaraštyje.

Galime rasti ir daugiau panašumų tarp internetų ir erdvių realybėje. Tarkime, p. Ramanauskas užbanina (išmeta) kokį pilietį iš savo skaitytojų sąrašo už rėkavimą, o tuo pat metu kitą išmeta iš Vienos baliaus už panašius veiksmus realybėje. Arba kino teatras sugalvoja surengti privatų seansą, o tinklaraštininkas Rokiškis paskelbia privatų įrašą, prieinamą tik žinantiems slaptažodį.

Taigi nevaržoma galimybė prieiti prie informacijos galėtų būti tas kriterijus, skiriantis viešą informaciją nuo privačios nepriklausomai nuo to, kokio žanro ar kokiame soc. tinkle yra toji informacija internete.

Tačiau šis kriterijus nėra tinkamas. Nes užtektų šiek tiek suvaržyti prieigą, ir gautume privatų internetą. Tarkime, leidžiu skaityti tik iš Lietuvos IP. Arba leidžiu skaityti visiems, išskyrus 780 Sąračo asmenų. Segmentų galite susigalvoti belenkokių – technologijos gali realizuoti sumanymą, paremtą belenkokiais parametrais.

Vakarėlis, į kurį įleidžiami tik su Kalėdų Senio kepurėmis – viešas ar privatus? Manyčiau viešas, nors ir turi tam tikrų parametrų (reikalavimų) dalyviams. Bet patekimo laisvė suvaržyta, be kepurės nepateksi.

Kitas vakarėlis, gali ateiti tik draugai, bet jie gali atsivesti kiekvienas po 10 žmonių. Vakarėlis panėšėtų į privatų, bet kita vertus, į jį gali patekti ir žmonių iš gatvės.

Vadinasi, ne viskas, kas nėra vieša, yra privatu. Ir ne viskas, kas privatu, nėra vieša. Šis faktas ypač gražiai mus visus užtrolina, kai bandome suvokti, kas yra “viešoji informacija”. Tarkime, ar informacija, skirta tik vartotojams, kurių pavardės prasideda iš A, yra vieša? O jei pavardžių parametrą praplėsime A-Ž? O jei sumosime, kad kiekvieno mūsų unikalus vardas pavardė yra taipogi parametras? Ir ta proga apribosiu prieigą prie privačios informacijos, leisdamas ją pasiekti tik žmonėms, atitinkantiems mano nustatytus parametrus, pvz., 3.000.000 lietuviškų vardų-pavardžių?

Štai kas įvyko.

Krepšinio širdis, vieno žmogaus sukurtas ir valdomas FB puslapiukas, turi 100.000 vartotojų. Panašus yra “Lietuvos ryto”, didžiausiu save vadinančio laikraščio tiražas savaitgalį. Tomkaus “Respublika” teturi trečdalį to. “Respublikas” reguliuoja visokios įstaigos, o šimtatūkstantinė FB puslapiuko minia reguliuojasi pati. Pralėkė autorius ant ~200 km/h, nufotografavo spidometrą, papostino, vartotojai pasipiktino, autorius išėmė ir atsiprašė.

Anksčiau medijos buvo one-to-many “viešosios informacijos rengėjai”. “Many” gale buvo pilka statistinė masė anoniminių vartotojų.

Dabar kiekvienas iš mūsų esame many-to-many informacijos perdavėjas ir gavėjas. Visi informuojame visus. Tik “many” pradžioje esu aš, konkretus galva pasipuošęs, o “many” galą galiu sudaryti pagal norimą identifikuotų vartotojų sąračiuką. Savo tinkliuką galiu apkasti apkasėliais, ir pabūčiuokit man, etikmat komitetai, į subinytę: mes čia privačiai komunikuojame!

Taigi turiu pirmąsias dvi tezes eteriui:

1. Internetų dėka kai kurie privatūs žmonės turi (ir potencialiai bet kas gali turėti) didesnes auditorijas nei medijos. Ar tai reiškia, kad medijų reguliavimą laikas taikyti visiems žmonėms?

2. Privatumo ir viešumo kategorijos negali būti taikomos internetuose skelbiamai informacijai. Tai tiesiog absoliučiai kita paradigma. Visuomenės informavimo įstatymą galima pripažinti humoristiniu kūrinėliu.

Trečioji tezė, jei spėsiu išsakyti, bus visiškai ne apie paradigminius dalykus, o grynai profesinius-verslo reikalus.

Jei BNS akcininkui, suomiškam “Alma media” koncernui, rūpėtų jų valdomos naujienų agentūros reputacija, jie padėkotų p. Račui už nuveiktus darbus ir susitarę dėl geros išeitinės paspaustų vieni kitiems rankas. Įmonės, gaminančios ir parduodančios pasitikėjimą, vadovas įsisuka į ventiliatorių, grasina pasidaužyti snukius su nepraustaburniu humoristu, eterio chuliganu, skelbia atmatų sąračus, į jį įtraukia Google PanBaltic direktorių, nes tasai irgi palaikino.

Įsivaizduokite, kad Bloomberg’o vadovas užsuka ventiliatorių su Jack Ass’ais, kviečia juos į dvikovą, skelbia atmatų vardinius sąrašus, o Larry Page jame yra Nr. 488. Atrodo neįmanoma? Na, mes tai turime Lietuvoje.

Suprantu, kad tinklaraščio rašymas buvo viena p. Račo sąlygų tariantis su akcininkais dėl darbo BNS’o direktoriaus pareigose. Pats laikas būtų įvertinti eksperimento rezultatus ir įtaką bendrovei.

Kodėl akcininkai iki šiol nesiėmė priemonių? Paprastai vadovų nenorima atleisti, kai artimiausiu metu ketinama parduoti bendrovę, kai kompanija dirba pelningai irba vadovas yra tiesiog geras vadovas (o p. Račas tikrai yra geras vadovas). Arba įmonė pernelyg maža visame portfelyje, kad kvaršint žilas galvas.

3. Akcininkais dėtas su p. Raču atsisveikinčiau.

Bet kaip tinklaraštininkas linkiu jam išsilaikyti, short term dėl skandalo neprarasti nė vieno kliento, o long term atstatyti savo kompanijos reputaciją.

Updated:

Čia laidos įrašas – http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1006422531

komentarų yra lygiai 15

  1. Mindaugas

    Ramanauskas šiaip siūlė pripažinti ne žiniasklaida, o vieša erdve. Kaip nespecialistas nežinau skirtumo tarp šių dviejų sąvokų.
    Beje įraše nepaminėta (laidoje Račas minėjo) situacija su komentarais. Už juos bylos dalinamos pakankamai aktyviai. O iš esmės kuo komentaras skiriasi nuo viešo įrašo, kur tas įrašas bebūtų – bloge, GB ar G+?

  2. Viešpats

    Pono Mindaugo drg. Račo feilą papildyčiau dar tuo, kad tautos priešų sąračais bekovodomas su kažikokiomis atmatomis, jis tuo pačiu stojo ginti N. Venckienės, V. Uspaskich, V. Gapšio, V. Vonžutaitės, Respublikos leidinių grupės su didžiai gerbiamu Tomkumi priešakyje ir už gerus darbus bausto A. Zuoko.

  3. Nereikia Lietuvai tokių išsišokėlių, kurie savo barniais su reitingus keliasi :)

    Durniukus kažkokius puoselėjam. :-)

  4. Galvazogupuosia, ne su viskuo sutinku, ką parašėte, nes man atrodo, kaip ir Rokiškis ar dar daugelis kitų painiojate žiniasklaidą ir viešąją erdvę. Kad FB yra žiniasklaida, gali aiškinti tik A.Ramanauskas, o štai kad public įrašai FB yra vieša erdvė, manau, kelia mažai abejonių. Na, kaip ir pavyzdžiui, koks nors mitingas prie Seimo ar vakarėlio tęsinys prie prezidentūros rūmų sienos. Savo kieme sisioti ant vejos gali (nors tai ir nelabai gražu), o štai Daukanto aikštėje arba Gedimino prospekte – nelabai. Toks ir skirtumas :)

    Ir ačiū už palinkėjimus ir atvirumą :) Akcininkai, tikiuosi, išgirs.

    P.S. Atkartoju komentarą, nes buvau jį palikęs kitoje vietoje, kur jis perpostintas..

    • Paskaitęs Jūsų komentarą tyčia užklausiau per laidą telefonu šnekintos p. Liudvikos Meškauskaitės, advokatės, koks skirtumas tarp tinklaraščio (kuris jau pripažintas media) ir FB public posto. Pasakė, kad jokio :)

  5. mielas Viešpatie, nei tamsta viešpats, nei ką – tik eilinis dundukas. Nes niekaip negalite suprasti, kas vyksta ir ką aš darau. O sakyti, kad aš ginu Zuoką ar Respubliką, ar Uspaskichą gali tik visiškas totalus absoliutus ir beviltiškas prieglušis.

  6. Prie naujos paradigmos dar pridėčiau, kad kiekvienas renkamės savo many, o tų kurie nepatinka neskaitau, nežiūriu, blokuoju ar pan. Bet aš taip pat galiu ir tą vieną iš many blokuoti nuo savo informacijos šaltinių.

    O tarp kitko, tie blokavimai gan įdomūs: šie linkę jungtis į žiedus.

  7. 1gr

    Nesu užsiangažavęs nei vienoje pusėje šio šūdų karo, bet man gaila, kad diskusija sukasi į visiškai beviltišką kryptį, kur nebus surastas joks situacijos sprendimas.
    Nei viena pusė kitai neįrodys kur yra viešos/privačios erdvės internetuose ribos, o net jei bus kažkokia riba aptarta – niekas nieko neišmokins tos ribos laikytis… ar čia kažkokia ribų kontrolės kontora turėtų būti sukurta, cenzūra internetams, ar kas… man visiškai neišku, kur tokia diskusija turėtų nuvesti, apart abiejų kovotojų ego stimuliavimo…
    Man asmeniškai, bendraujant internetuose, labai padeda taisyklė nerašyti to, ko asmeniškai pats, realiai susitikęs į akis, negalėtum, ar nenorėtum pasakyti adresatui(-ams).
    Toks vidinio filtro naudojimo internete propagavimas padėtų išsisluokniuoti šitai virtualiai visuomenei į tam tikrus lygius – kas nori, tegul šūdais ir srutomis drabstosi kiek tinkami, bet erdvėje atsirastų vietos ir tiems, kam tokio lygio diskusija netinka dėl per žemo lygio. Jei Ramanauskas ir Račas tikrai jaučia, kad galėtų šūdais ir atmatomis išvadintiems žmonėms visa tai susakyti į akis – tai jie tikrai arba labai drąsūs, arba nelabai protingi. Kur yra riba tarp šių sąvokų – vėlgi ne visada aišku. Pasakysiu tautai suprantamiau – “bazarą” filtruokit… Sunku atrodo tik iš pradžių.

    Man jau gaila, kad visi tie šūdai, srutos ir atmatos neįtikėtinai pasklido ne tik internete, bet jau visur! Atsiversk laikraštį, tv, radio – visur tų dviejų trolių “karas”. Kol buvote vien savo svetainėje ir fb – prisipažinsiu, pažiūrėdavau kiek vieną, tiek kitą. Na, bet dabar jau, žinot, užknisat, nes stengiatės tikrai per daug.

    Mieli kovotojai, darykit kažką, kad savo gėrį koncentruoti labiau izoliuotoje erdvėje, kurioje anksčiau ar vėliau gal kažką išsiaiškinsite, tikiuosi… Bet užtvindyti visus įmanomus media kanalus savo asmeniniais kakučiais, dar įtraukti valdžią ir partijas – tai nelabai sąžininga atžvilgiu tų žmonių, kurie nori išlikti kiek aukščiau tokio lygio diskusijų. Gal tik jums abiems atrodo, kad čia ne savo ego stimuliuojat, kad esate vedami aukštesnių tikslų…
    Gal jūs abudu susitarkit nedalyvauti jokiose laidose, nekomentuoti niekur viešumoje – palikit tą reikalą vien savo svetainėse ir fb paskyrose, ir drožkitės ten kiek telpa. Kam nepatinka – ten nelandžios, ir nesivolios kartu su jumis abiem…

  8. Dainius

    Mano galva, reikėtų daug įdėmiau galvoti ir kalbėti apie visą situaciją, remiantis antrąją teze eteriui.

    Internetas yra kita paradigma. Internetas kažkas panašaus kaip koks kaukių balius, tik vienu metu niekas netrukdo turėti daugiau negu vienos kaukės. O per kaukių balius kiek kitokios normos nei kasdieniame gyvenime galioja. Dar daugiau kaukių baliuose iš esmės ir bandoma elgtis kažkaip kitaip negu kasdienybėje.

    Dar mintis pamąstymui: kas internete yra vieša erdvė? Gerai pamąsčius tai tiesiog programinio kodo gabalas — programa. O čia jau įdomu, nes kokį vieną bjaurų pakeitimą programos kode padarai ir išvis nieko nebėra, nes programos nebeįmanoma įjungt. Arba šiek tiek pakoreguoji kodą, ir ar gale ta pati programa, kurią turėjai, ar jau kitas daiktas?

    Plius nėra šansų internetą sukontroliuoti, nes kontrolė baigtųsi programinio kodo kontrole, kas išvirstų į totalinę programuotojų kontrolę. O apie šitai pradėjus galvoti veidą papuošia šypsnys panašus į tokį, koks būna žiūrint youtube katinėlius.

    • Papildymas tiesiog:
      Ne visi vartotojai (Interneto) yra programuotojai ir kontroliuoti galima ne tik programuotojus, bet ir vartotojus.

      Ir paradigma čia pasislinkus dar labiau: programuotojai padaro taip, kad vartotojai patys galėtų programuotis. Kad ir tas pats wordpress’as – jo useriai dėlioja dėžutes, tekstą ir dar ten ką, o rezultatas: tinklaraštis, kur viskas atrodo kiek kitaip.

      Bet įgaliojimai sukuria atsakomybę. Ši paradigma neturėtų pasikeisti.

      Prisijungimas prie interneto, turėtų būti užtikrintas taip pat, kaip ir balsavimo teisė.

      Nusikaltimai internete turėtų būti baudžiami kaip įmanoma adekvačiau, taip, kaip stengiamasi reale.

      Bėda ta, kad to adekvatumo trūksta visur. O kai ydingą dalyką taikyti bandoma kitoje sistemoje, šio ydos paverčia dalyką beverčiu arba grėsmingu visiems.

      Na, nebūtinai ydingą. Užtenka ir to, kad turimas administracinis irba baudžiamasis kodeksai visiškai netinka Internetui.

      Bausmė Internete turėtų likti internete. Įdomu ar galima būtų sukurti Internetinį kalėjimą su Interneto teismu ir baudžiamuoju/adminsitraciniu kodeksais? Turbūt nelabai. Nebent tos bendruomenės/teismai būtų kažkas panašaus į Anonymous – t.y. struktūra be aiškaus valdymo, bet su autoritetu.

      • Bush'as

        Na, vyrai, nuplaukiate kažkur labai staigiai į šoną, problemą bandote permesti kažkokioms technologijoms. Tai kas skelbiama viešai ir viešų asmenų, kurie dar vykdo ir žurnalisto praktiką, dirba TV, rašo laikraštyje, tai juo labiau neturi moralinės ar teisinės teisės dergtis ir kitus dergti viešai. Baikim prisidengti technologijomis. Bet koks žmogus, žurnalistas ar moksleivis, viešai turi prilaikyti liežuvį, ar pas mus “laisvė be ribų”?

  9. Viešpats

    Gerbiamasai draugas Račai, nereikia savo apsivardžiavimais rodyti, kad esate diplomuotas žurnalistas ir nevaidinkite besituštinančio žinduolio. Jums skaudu, nes kažkoks praplikęs šiknius jus visaip išvadino, tai ir taškotės.
    Kalbėkit nuoširdžiai – jus įskaudino, jums dėl to labai negera ir dabar niekam to nedovanosit. Nespankit dėl kažkokių kovojimų ir tvarkų darymo. Nes jeigu išties kovotumėt prieš tai, ką deklaruojate, tai turėtumėt visų primą viešinti sąračus tų, kas laikina Tomkaus, Laisvo laikraščio, karšto komentaro Janutienės ir kitų išsigimėlių kliedesius, o tik tada eiti prie Ramanausko.
    Šios dienos jūsų elgesys tai yra spuogų maigymas, kai taškos atviru arteriniu kraujavimu ir to motyvavimas visokiais posakiais apie tai, kad prie didelių darbų einama per mažus.
    Baikit viską dramatizuot ir teisint viešą sąskaitų suvedinėjimą, nes atrodot, kaip A. Ramanauskas kuris jo akinius užkabinusį Ivanovą po teismus tąsė.

  10. telesforas

    nemanau, kad FB yra ziniasklaida:

    -profilio savininkas neturi jokios materialines naudos,

    -savo mintis gali skleisti tik jį užsiprenumeravusiems – t.y. subskraiberiai jį renkasi dėl jo minčių/ požiūrio įdomumo ir patrauklumo (prenumeruoju šūdais besidrabstantį Paleckį, dėl to, kade įdomu parazito veikla, ir nemanau, kad už savo šūdinus demagoginius postus jis turėtų būt nubaustas- pasirinkimas jį paskaitinėti yra mano, ne jo.

    -veikla fb kur kas panašesnė į party klube (šiuo atveju baro šeimininkas/ vakaro konferansje ARG, į kurį eiti/neiti sprendimą priimi pats- nepatinka, tiesiog neik.

    • Daugumos tinklaraščių autoriai irgi neturi jokios materialinės naudos, tačiau blogai priskiriami žiniasklaidai.

      • Šiaip tai niekur nemačiau, kad blogai būtų kažkaip vat taip imti ir priskirti žiniasklaidai. Pono Ulevičiaus blogas buvo priskirtas per patį poną Ulevičių, kaip visuomenės informavimo funkcijos realizuotoją, niekaip to blogo ypatingai neišskiriant, kaip kokios nors aiškios žiniasklaidos.

        Pono Račo blogo priskyrimas žiniasklaidai iš tos komisijos pusės vėlgi buvo paremtas tuo, kad ponas Račas žurnalistas.

        T.y., drįsčiau visgi teigti, kad priešingai dažnai nuomonei, kažkokio aiškaus žiniasklaidiškumo blogai visgi kol kas neturi.

Jūsų komentaras