Lėtas teisingumas – blogas teisingumas. Kas jį pagreitins?

“Teismų sistemos skaidrumas ir tobulinimas yra vienas svarbiausių Prezidentės prioritetų”. Taip sako pati Prezidentūra. Nuostabi frazė. Ne todėl, kad pūlinį pripažįsta prioritetu, o todėl, kad netyčia pasideda du smeigtukus sau ant odinio krėslo:

1. Teismai yra sistema

2. Sistema yra tobulintina

Tuomet Jos Ekscelencija sėdasi į krėslą, čia pat pašoka ir rūsčia antrašte rikteli:

Pasitikėjimas teismais – kiekvieno teisėjo rankose!

Uolesnis stebėtojas įžvelgtų prieštaravimą: vargu bau ar bet kuris iš 777 Lietuvos teisėjų reikšmingai patobulintų visą teismų sistemą, jei švariau išsiskalbtų savo mantiją. Vadinasi, jei norime sulaukti iš esmės naujos kokybės mantijų bet kuriame teisme, laikas būtų užsakyti geresnių “Dosia” miltelių beigi nupirkti naujas skalbimo lentas. Žodžiu, reikia naujų įrankių, kurie leistų įdiegti sisteminius pagerinimus.

Bėda tik, jog įdiegti pagerinimus gali tik sistemos savininkas. Prisiminę smeigtukus ant Prezidentės krėslo, neturime abejonės, kas yra Lietuvos teismų sistemos savininkas (-ė).

Todėl Prezidentės pasakymas, kad lėtas teisingumas griauna visuomenės pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir valstybe, turėtų būti kasdien kartojamas stovint prieš didžiulį ampyro stiliaus veidrodį.

Dž. Gundos Barysaitės apipaišyta nuotr.

Jei konstitucinė prielaida, jog “Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas”, yra teisinga, vadinasi, šias pareigas einančiam žmogui turėtų rūpėti kur kas daugiau valdiškų sistemų, nei teismai. Todėl prieš tęsdamas šnektą apie teismų lėtą teisingumą, trumpai reziumuosiu savo įspūdžius iš prieš 6 savaites rengtos Viešojo sektoriaus efektyvumo konferencijos. Jon asmeniškai kelis kartus kviečiau Prezidentės patarėjus, bet su salyga, kad bosė tom dienom darbavosi Niujorke, žmonių iš Prezidentūros tarp 715 konferencijos dalyvių nebuvo. Kaip ir Ignalinos autobusų parko direktoriaus.

Taigi valdiško efektyvumo esmė yra labai paprasta: mes visi mokesčių mokėtojai – paprasti žmonės ir rimtos įmonės – esame suinteresuoti, kad valdiškos įstaigos ir įmonės sunaudotų kuo mažiau išteklių (biudžeto lėšų), o sukurtų kuo daugiau vertės.

Konferencijoje buvo daug šnekama apie tai, kaip ženkliai pagerinti paslaugų kokybę vis mažėjant finansavimui. Tačiau prieš taikant bet kokius sprendimus, svarbu suprasti, kas nulemia tokį prastą veiklos efektyvumą lietuviškame viešajame sektoriuje.

#1 priežastis: matavimų neapibrėžtumas

Žinome, kad žmonės elgiasi taip, kaip juos matuoja. Jei nežinai kelionės tikslo ir savo greičio, vargu ar nuvažiuosi laiku. Todėl būtinybė viešajame sektoriuje įdiegti matavimus (rodiklius) atrodo savaime suprantama.

Apie tai, kaip matuoti efektyvumą versle, rašėme dešimtis kartų. Tačiau kaip išmatuoti, tarkime, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos veiklos efektyvumą? Arba kuri savivaldybė dirba efektyviau – Joniškio ar Akmenės?

Truputėlį (valandą) palaužę galvą ir neradę sprendimo, valdininkai grįžta prie dešimtmečius naudoto rodiklio – išleistų pinigų. Išleidau 100 proc. suplanuotų pinigų, vadinasi, veiklos planą įvykdžiau maksimaliai!

#2 priežastis: nėra kas sukuria rodiklius

Kam turėtų rūpėti įdiegti rodiklius įstaigoje? Pačiai įstaigai ar virš jos esančiai institucijai?

Pamėginkime paspėlioti, kas  nutiktų, jei matematikos mokytoja leistų jūsų mokyklinio amžiaus vaikui pačiam susigalvoti vertinimo sistemą. Jūsų atžala greitai taptų pirmūnu ir visos giminės pasididžiavimu! Tiesa, euforija baigtųsi sulig pirmu rimtesniu egzaminu.

Kita vertus, kaip šimtą vaikų mokinančiai mokytojai sugalvoti kiekvienam vaikui unikalią vertinimo sistemą, kuri skatintų vaiką nuo mažų dienų vystytis ir tobulėti maksimaliu tempu? Juk visi vaikai unikalūs, skirtingi, specifiniai! Suprantame, kad įsigilinti į kiekvieno vaiko psichologiją, pomėgius, namų sąlygas atima pernelyg daug laiko, kad kas nors tuo užsiimtų. Juk šalia to matematikos mokytojai reikia daryti kitus darbus, pavyzdžiui, taisyti sąsiuvinius.

Taigi patiems diegti rodiklių negalima, o aukštesnė valdžia tuo užsiimti neturi laiko irba kompetencijos.

#3 priežastis: pernelyg ilgas matavimų periodas

Vėl panaudokime mokyklos pavyzdį. Jei vaikas pažymį gauna kiekvieną savaitę, kaip greitai jis gali pasitaisyti, gavęs prastą įvertinimą? Jei šiandien gavęs dvejetą padarė išvadas ir rimtai paskaitė knygų užuot žaidęs “iPadu”, po savaitės gaus dešimtuką. Tuo tarpu neakivaizdinio kurso studentas per sesiją gautus prastus pažymis galės pasitaisyti tik po pusmečio.

Kuo trumpesnis matavimų intervalas, tuo greičiau galima pastebėti nukrypimą nuo normos, atitinkamai greičiau galima imtis korekcinių veiksmų situacijai gerinti.

Jeigu įstaiga apie savo veiklą atsiskaito tik kartą per metus, vadinasi, ir korekciniai gerinimo veiksmai gali būti atliekami tik kartą per metus. Kokias turėtumėte galimybes kontroliuoti savo išlaidas už ryšio paslaugas, jei sąskaitą gautumėte tik kartą metuose?

Jei ministerija ar ekscelencija (nelygu kas yra sistemos savininkas) apie jai pavaldžios įstaigos ar pareigūno neveiklumą sužino po metų, ką ji gali pakeisti? Geriausi atveju žmogų. Bet tai nebus sisteminis pagerinimas, nes apie naujojo vadovo klaidų pasekmes (tarkime, iššvaistytus pinigus) sistemos savininkas sužinos ne anksčiau nei kitąmet.

Ar verta priminti, kokiu reguliarumu valdiškos įstaigos rengia savo veiklos ataskaitas?

#4 priežastis: matavimų baimė

Įsivaizduokite mūsų mylimą autobusų parko direktorių, plušantį šiame postę nuo Nepriklausomybės atgavimo. Kartą metuose jis keliauja į savivaldybę kaulyti pinigų autobusams, jų remontui ir vairuotojų bei kitų darbuotojų (įskaitant direktorių) algoms padidinti. Vienais metais valdžia pasitaiko gera – pinigų duoda sočiai, kitais metais niekam tikusi valdžia numeta grašius. Bet autobusai kažkaip rieda, girgždėdami, bet su vėjeliu.

Ir staiga vieną dieną šiam nepakeičiamam autobusų parko direktoriui pasakoma, kad įmonės veikla bus vertinama pagal rodiklius. Kiekvieną mielą mėnesį! Tik du rodikliai: (1) bilietukų (pervežtų žmonių) kiekis ir jo didėjimas, (2) veiklos išlaidos, tenkančios vienam bilietukui, ir jų mažėjimas.

Jau po antro mėnesio paaiškėtų, kad nieko nėra amžino nepakeičiamo.

Kaip manote, ar daug valdiškų įstaigų vadovų svajoja apie rodiklius? Dauguma puikiai supranta, kad su rodiklių atsiradimu baigtųsi intrigomis ir pinigų kaulyjimu iš valdžios grįstas valdymas. Tektų arba susiimti ir plušėti taip, kaip žmonės pluša privačiam sektoriuj, arba pradėti rašyti memuarus apie senus gerus laikus.

#5 priežastis: efektyvumo baimė

Bet yra įstaigų, kurios nebijo rodiklių. Kelių tokių įstaigų atstovai skaitė puikių atsiliepimų sulaukusius pranešimus minėtoje konferencijoje. Tos įstaigos žino savo greitį, žino kelionės tikslą ir žino stabdymą sukeliančius konkrečius veiksnius. Juos pašalinusios, įstaigos įgaus dar didesnį pagreitį, o mes – vartotojai ir verslas – gausime daugiau vertės.

Tačiau kas nutiks, kai tokios įstaigos pasieks kelionės tikslą? Na, kai prie sumažinto finansavimo sugebės kelis kartus padidinti produktyvumą, kaip tai padarė Garantinis fondas? (Beje, jau baigiam šį keisą nuvalkioti, nes antri metai neatsiranda antra lietuviška įstaiga, kuri savo veikloje būtų pasiekusi bent kažko iš toli prilygstančio. Beje, Garantinio fondo žmonės taipogi nebuvo iškviesti į Prezidentūrą pasipasakoti.)

Bet įsivaizduokime, kas būtų, jei rastųsi krūva įstaigų, kurios sugebėtų ženkliai pagerinti veiklos efektyvumą. Ar nebus joms padėkota už efektyvumo pagerinimą ir ta proga dar labiau sumažintas finansavimas? Juk jūs efektyvūs, kam jums reikia tiek pinigų! Vadinasi, kuo efektyviau dirba valdiška įstaiga, tuo labiau ją baudžia valdžia nurėždama finansavimą. Dažnai būna dar blogiau: juk žinome, kas biudžetiniame sektoriuje sudaro didžiausią fiksuotų išlaidų eilutę (atlyginimai). Vadinasi, norėdami sutaupyti dėl padidėjusio produktyvumo, atleiskime kelis žmones… Arba keliolika, nelygu kiek produktyvumas padidėjo.

Ar po tokių apkarpomųjų motyvacijų neapkarpytieji darbuotojai dar norės tęsti veiklos gerinimo iniciatyvas?

Todėl siekiant panaikinti efektyvumo baimę viešajame sektoriuje, būtina dalį dėl efektyvumo sutaupytų lėšų skirti padidinti atlyginimus tarnautojams. Jei vienas padaro už du (su sąlyga, kad yra daroma tik tai, kas iš tikrųjų reikalinga ir kuria vertę), kodėl jam nemokėti pusantro karto didesnės algos?

Bet čia mes užkliūnam už varčios, ir vėl iš pradžios: norint mokėti algas už veiklos rezultatus, reikalingi teisingi matavimai (#1 priežastis aukščiau). Sveiki atvykę į užburtą ratą, ponios ir ponai!

O dabar pasakysiu naujieną, kuri labai nepatiks Prezidentei ir kitiems sistemų savininkams. Išsikalkite beigi išsisiuvinėkite granito, baltosiose, žaliosiose ir žydrosiose salėse:

Niekas nepajėgus pralaužti užburto rato, tik sistemos savininkas!

Ta proga grįžkime prie teismų reikalų, ir pasižiūrėkime, kaip teismų sistemos užburtas ratas atrodo iš vidaus. Pelytės vardas – Rūta Rutkauskaitė, google duomenimis, komentaro parašymo momentu dirbusi Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto biure.

Tąkart vasarą šiame tinklaraštyje bediskutuojant apie teisėjų darbo produktyvumą su Audrium Cininu, pedofilijos bylos teisėju, bei Remigijumi Šimašiumi, teisingumo ministru, Rūta Rutkauskaitė komentaruose vimtelėjo dukart.

Vimt #1:

Egzistuoja gausybė CPK, BPK numatytų priemonių tampyti procesą. O, “susirgus” advokatui (ar atsakovui), byla atsideda ateičiai, tuo pat metu ant teisėjo stalo gula NAUJOS bylos, kur irgi “serga” advokatai, vaikuojasi jų ka(l)tės ir tt. Taip susidaro nuolat augantis, niekada tiksliai neapibrėžtas bylų skaičius. Beje, teisėjas bylas turi nagrinėti profesionaliai, nesuklysti, laikytis visų įmanomų kodeksų, terminų, taisyklių.
Teisėjai toli gražu nėra nevykėliai, nesugebantys to ir ano. O vat štai valstybės ekonomika – teismų darbo kiekio tiesioginis atsipindys. Kuo ji prastyn – tuo teisme bylų daugyn.
Ir dar. Yra tokia vadinamosios tautos vadinamoji moralė: su tokiu mentalitetu dar ilgai ilgai išlaikysime keliolika tūkstančių krepšininkų įvairiuose “namuose”. Beje, “aukštas” mentalitetas akivazidžiai tviska ir tautos “verslininkų” skaisčiuose veidukuose.
Autorius, akivaizdu, nieko apie teismų sistemą “nesutvoja”. Bet kiek priskiesta… Malonu, kai žmogus išmano VISKĄ. Kaip ten tokie vadinasi?… Grafomanai? Diletantai? Dabar lauksiu straipsnio apie naujausiais akušerijos tendencijas. Neabejoju – galva žino VISKĄ!

Vimt #2:

Tu sąmoningai praleidi tą faktą, kad spintos pagaminimu suinteresuoti VISI (gamintojas, darbuotojas, pardavėjas, pirkėjas), o bylos laimėjimu – tik viena šalis (kita visais įmanomais būdais stengiasi bent jau vilkinti procesą, todėl įsijungia ŽMOGIŠKASIS faktorius, kurio neįmanoma valdyti svaigiomis teorijomis)? Tu sąmoningai nutyli, kad bylos nagrinėjimą reguliuoja valstybės norminiai teisės aktai, už kurių pažeidimą numatytos sankcijos – šalims, advokatui, teisėjui, o spintos pagaminimą – tik įmonės savininko malonė, norai (gresia tik meduolis ar botagas)?
Tu lygini nesulyginamus dalykus. Tai primena storos moteriškės norą apsirengti lieknos paauglės drabužiais.
Tvarkas ar sistemas galima tobulinti iki begalybės, tačiau, kol piliečio sąmonėje vyraus nenumaldomas noras apmauti valstybę ar kitą asmenį (tai būdinga ir “verslininkams”, kurie dažniausia ir yra bylų vilkinimo didžiausi mėgėjai), tol bylų skaičius teismuos tik augs, o jos bus nagrinėjamos ilgai ir nuobodžiai.
Ta sofistika – vaikiška. Gal todėl tavo nickas – galva, o galvos tavo nuotraukoje, kaip tyčia, ir nesimato? :) )

Šie du vimtelėjimai puikiai atskleidžia standartinę užburto rato dalyvio simptomatiką:

  • blogybes lemia prasta žmonių moralė / mentalitetas,
  • žmogiško faktoriaus neįmanoma suvaldyti,
  • sistemą gali išmanyti tik tos sistemos dalyvis, taigi ir pagerinti gali tik tos sistemos dalyvis.

Anąkart komentatorei pažadėjau atsakyti atskiru įrašu, bet pažado tesėjimas užsitęsė iki šiandien. Tikiuosi, Prezidentė nesupyks, kad šį įrašą dedikuosiu joms abiems.

Taigi kai mūsų, TOC ekspertų, paprašo padėti išeiti iš užburto rato (ne už pinigus tai darėme tik vieną kartą – jau minėtam Garantiniam fondui), visų pirma su sistemos savininku susitariame, kad:

  • blogybes lemia prastas valdymas, t.y., netinkami paties sistemos savininko veiksmai ar neveikimas,
  • žmonių elgesys yra tam tikrų priežasčių pasekmė. Žinodami, kas lemia žmonių elgesį, galime jį pakeisti (tarkime, su matavimais). Tačiau, žinoma, mudakus reikia atleisti (tegu jie dirba konkurentams),
  • sistemai pagerinti reikia a) išmanyti jos priežasčių-pasekmių ryšius, b) turėti įgaliojimus keisti. Paprastai padedame nustatyti a), o tuomet vadovas taria b).

Teismų sistema nėra išimtis: kaip ir bet kuri kita sistema, ji gali būti ženkliai pagerinta.

Kaip tai padaryti, paprašėme papasakoti Shimeon Pass, vieną kiečiausių Izraelio TOC ekspertų. Girdėjom jo pranešimą šiemet Čikagoj, todėl žinojom, kad jis paliks įspūdį bet kam, kas iš tiesų rūpinasi sisteminiais pagerinimais teismuose.

Juolab pasiekti rezultatai skamba įspūdingai: Izraelio teismuose bylų trukmė sutrumpėjo 47 proc., ir dabar vietos teisėjai sugeba per tą patį laiką išnagrinėti 43 proc. daugiau bylų. Nesuprastinus kokybės, žinoma.

Teismuose jie nustatė tokius rodiklius:

  • throughput – pralaidumas: užbaigtų bylų skaičius,
  • operating expenses – veiklos išlaidos: visų išteklių sąnaudoss (įskaitant atlyginimus teisėjams),
  • inventory – atsargos: atvirų bylų skaičius,
  • lead time – bylų išsprendimo laikas,
  • quality – patenkintų apeliacinių skundų procentas,
  • due date performance – bylų išsprendimas numatytu laiku.

Tebūnie tai špargalkė būsimiems Prezidentės susitikimų protokolams su teismų pirmininkais. Be to, tebūnie tai špargalkė vidiniams Prezidentūros susirinkimams, kur aptarinėjami Prezidentės inicijuotų irba pasirašytų įstatymų pakeitimų rezultatai.

Kaip žydai gerino šiuos rodiklius – žiūrėkite pranešimo vaizdo įraše, katrą Teisėjų visuotinio susirinkimo proga įdėjome į internetus. Jei kas pažįstate Rūtą Rutkauskaitę, nusiųskite jai nuorodą. Prezidentūrai pasiųsime patys.

Kaip manote, ar pažiūrės?

komentarų yra lygiai 10

  1. Saulius

    Teisingos mintys. Bet Lietuvos ypatybė, kad daugelyje valdžios įstaigų tobulai veikia ši http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/4780 sistema. Taigi įvairiausio lygio vadukams tikras rojus ir jie šio rojaus lengvai neatiduos.

    • Paskaičiau Donskį. Na, jei dauguma įstaigų yra klikos, tai pradėkime nuo tų kelių, kurios ne klikos. Ažiotažas per EFK konferenciją rodo, kad kryptis yra teisinga, ir laukia labai daug darbo.

  2. Kestutis

    Garantiniam fondui darėte už dyką, o teismams kainuoja.
    Kažin, kiek kainuoja – gal geri žmonės po kelis litus susimestume :)

    • Čia gal ne tiek pinigų klausimas (neminėsim, kiek ernst&younginiam konsultavimui, visokioms strategijoms kasmet išleidžiama pinigų), kiek apsisprendimo, kad “taip, mes tai darom”.

  3. Simas

    O kodėl Izraelyje kaip rodiklis naudojamas “quality — apeliacinių skundų procentas,”, o ne “aukštesnės instancijos patenkintų apeliacinių skundų procentas”? Nes kaip aš suprantu apeliaciją galima duoti vien iš principo norint laimėti laiko, net ir žinant kad aukštesnės instancijos teisme vėl pralaimėsi. Todėl IMHO pats apeliacijų skaičius sako nedaug, informatyvesnis būtų toks rodiklis, kuris parodytų teisėjo darbo klaidas – kai aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad ne viskas buvo gerai apsvarstyta ir panaikina žemesniojo teismo nutartį.

    • Simas

      Na va, pirma perskaičiau straipsnį, parašiau komentarą ir tik po to pažiūrėjau skaidres ir video. Ir matau kad kaip quality indikatorių jie naudoja “accepted appeals”, t.y. bųtent tai apie ką aš ir kalbėjau – naudojamas tik patenkintų apeliacijų skaičius, o ne visų apeliacijų.

  4. Puikus straipsnis, maloniai nustebau užtikęs. Verta atsakingus už valstybinių didelių organizacijų valdymą ministrus su tais principais supažindinti (abejoju, ar yra suprantama forma girdėję kada)

  5. Justas

    Ką manote apie tokią situaciją?: Civilinis procesas, Apylinkes teismas. Ieškovo atstovė pastebėjusi Liteko sistemoje, kad paskelbta parengiamojo posėdžio data informavo teisėją, kad tą dieną bus išvykusi ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus. (atstovė iš 10 dienų kelionės turėjo grįžti praėjus dienai po paskelbto parengiamojo posėdžio, bilietai pirkti dar prieš kelis mėnesius). Ieškovas kvietimo į posėdį negavo. Tačiau posėdis įvyko, kurio metu paskirta nagrinėjimo iš esmės data (po mėnesio). Ar negalima buvo tiesiog nukelti teismo posėdį į artimiausią galimą laiką, vietoje to kad tai spręsti parengiamojo posėdžio metu?

  6. […] parašėme antrąjį tekstą teismų tema atskleisdami sprendimo, padėsiančio išeiti iš užburto teismų neefektyvumo rato, […]

Jūsų komentaras