Asociatyvūs pamąstymai apie infliaciją ir aukštąjį mokslą

Norėjau papasakoti apie du dalykus, bet teks rašyti iš karto apie tris, nes kitaip gausis logiškas nesusipratimas.

Vienas psichologas neseniai bandė paaiškinti, kaip aš mąstau. Tiesą pasakius, aš pats nesuprantu, bet labai dažnai minėjo „asociatyvų mąstymą“. Jeigu ko nors nesuprantu, vadinasi, nebuvo asociacijos, kuri man surištų du loginius teiginius. Paieškojau internete, ir dar labiau nesuprantu, kas tas asociatyvus mąstymas.

Taigi antras mane užkabinęs dalykas yra tai, kad vis nesulaukiu, kada bus infliacija. Pinigus visi tik spausdina, tik spausdina, o jos kaip nėra, taip nėra. Tiksliau yra, bet tokia mažytė, palyginus su spausdintuvo greičiu. Taigi nusprendžiau pasižiūrėti apibrėžimą.

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia.

Pasirodo, turiu blogą asociaciją. Pinigų nuvertėjimas yra ne dėl jų spausdinimo, o todėl, kad močiutė geležinkelio stotyje rūgštynių pundelį dabar pardavinės ne už litą, o už pusantro. O gal tikrai infliacija neturi jokio ryšio su pinigų pasiūla? Na, jeigu būtų taip, tai reiktų visus ekonomikos vadovėlius perrašyti.

Tiesą pasakius, tą dabar visi gudresni ekonomistai ir daro. Vienintelis išgyvenimo būdas liko tik rašyti apie sąmokslo teorijas. Taigi, koks galėtų būti infliacijos apibrėžimas? Pasitelkus galingąsias asociacijas, man gaunasi, kad tai yra „rinkos reakcija į padidėjusią pinigų masę“. Tai reiškia: kai valdžia spausdina vieną litą, tai jo vertė ir yra vienas litas. Tada ką nors už jį nusiperka, t.y. gauna naudos už vieną litą. Bet tada vieno lito gavėjas eina pas močiutę prie stoties, ir pamato, kad čia eilė. Nes tokį litą ne jis vienas gavo. Močiutė supranta, kad rūgštynių visiems eilėje neužteks, todėl reikia kelti kainą. Kad paskutiniams nebūtų abidna, kad nespėjo. O jeigu pinigų neužteko, tai jau nelikimas. Kainos padidėjo, ir jeigu dabar valstybė atspausdins litą, tai gaus mažesnę vertę negu litas. Reiškia, valstybei yra labai svarbu, kad kainų kilimo procesas prasidėtų kaip galima vėliau.

Yra atvejų, kai infliacijos procesas prasidėdavo tik po penkių ar dar daugiau metų. Tai priklauso nuo to, kaip gerai gąsdinama, kad krizė dar nesibaigė. Bet kai infliacija prasidėdavo, tai jau mažai nebūdavo, nes peršokdavo į kitą kraštutinumą. Į hiperinfliaciją. Čia kai žmonės pasijaučia apgauti, ir pradeda kainas kelti greičiau, negu valstybė spausdina pinigus. Taip bandydami nors kažkiek susigrąžinti prarastą turtą. Jeigu kuris nors skaitytojas turi psichologinių žinių, gali giliau pagvildenti, kiek šizofreninė yra mano asociacija, liečianti infliacijos apibrėžimą.

Na, ir trečiasis dalykas, neprasibraunantis pro mano asociacijų mišką. Girdim verkiant: tai studentai bedarbiai, tai trūksta darbo jėgos, tai studentų krepšeliai kažkam išdalinti. Pro ašaras pakalbėkim apie aukštąjį mokslą. Jį reikia studijuoti, ir sugebėsiančiam suprasti ir aprašyti, kaip jis veikia, reiktų suteikti garbingo profesoriaus vardą, ir turbūt toks mokslas vadintųsi edukologija. Pasirodo, aš blogai suprantu. Edukologija visai neturi jokio ryšio su švietimo sistema, o tiksliau, su universitetine sistema. Visi turbūt prisimenate, kad kažkur skambėjo, kad Lietuva taps lazerių ir biotechnologijų šalimi. Taigi švietimo ministerija, supratusi tokį valstybės strateginį tikslą, turi ir pasukti švietimo sistemą šiam tikslui siekti. Bet mes iš švietimo ministerijos išgirsime, kad nieko negalima padaryti. Universitetai yra savarankiški. Todėl studentų krepšeliai yra skiriami programoms, o programas rašo universitetai, atsižvelgdami į tai, kokius dėstytojus turi. Daugumos naujų programų yra pakeistas tik pavadinimas, va, tiek naujo mūsų giriami universitetai gali įnešti į vyriausybės strategiją. Nors man kažkaip atrodo, kad jeigu vyriausybė nurodė strateginę sritį, ir jeigu tik jai skiriamas studento krepšelis, tai būtent toje srityje mes turėsime specialistų, tada atsiras kritinė masė, ir ji masiškai emigruos ir kels kokios nors Škotijos ekonomiką.

Gal ir ne geriausią variantą pasiūliau, bet galima dar ir kitaip elgtis. Paimam darbo biržos ataskaitas, ten randame tris populiariausias specialybes tarp bedarbių, ir turim aiškų sąrašą, kurios specialybės studentai krepšelio negaus. O jeigu rinkoje kurios nors specialybės vidutinis atlyginimas yra daugiau nei 20% didesnis už šalies vidutinį atlyginimą, tai reikia tenai padidinti studento maišelį. Kad daugiau darbo jėgos įlietume, ir taip sukurtume daugiau darbo vietų. Žinoma, toks valdymas truputį pavėluotai reaguos į rinkos pokyčius, bet vis geriau negu dabar. Turėtume nors kažkokią koreliaciją su rinka, nes dabar tėra koreliacija su dėstytojais, kuriuos universitetas sugeba pasisamdyti.

O gal man bloga asociacija susidarė susidūrus su universitetinėmis programomis?

komentarų yra lygiai 6

  1. Gan kratinukas, bet tikrai įdomūs/racionalūs pasiūlymai dėl aukštojo mokslo. Ačiū!

  2. Kęstutis

    Šiaip jau tas klausimas su infliacija man irgi neduoda ramybės – pinigų daugėja, o jos kaip nėra taip ir nėra. :(

    Šia tema rekomenduoju labai smagų tekstą apie tai, kaip visuomenė tampa zombiais. Rašyta Vakarams, bet puikiai tinka ir mums…

    http://www.moneyweek.com/news-and-charts/economics/global/bill-bonner-the-zombie-in-your-family-60900

  3. Paulius

    Oi, kad su mokslu būtų taip paprasta. Pagal tokią logiką ir toliau būtų kepami teisininkai, kurių per daug (populiariausios bene ekonomika ir teisė yra, bent mano nuomone). Tuo tarpu į technologinius mokslus, kad ir į kokią programų sistemų specialybę sustoja visi, kas nori (atmeskime tuos, kurie už egzaminus gauna mažiau nei 25 balus ar išvis neislaiko). Po to kažkiek iškrenta, kiti supranta, kad ne ten pataikė. Praeitais metais pats stojau ir stebėjau stojimų procesą. Buvo ne vienas toks, kurie įstojo ten, kur sugebėjo. Pvz. norėjo į fiziką, pritrūko balų, tad stoja į ekonomiką, ten neįstoja, tad mokosi kokią nors filosofiją (pavyzdys neturi nieko bendra su mano matytais atvejais, tačiau būtent tokiu modeliu kai kurie ir vadovavosi).

  4. ghoul

    Dėl infliacijos: mano supratimu infliacija nedidelė todėl, kad nors pinigų masė ir padidėjo, daug pinigų yra sukaupta likvidumui užtikrinti, kaip rezervas – krizės įbaugintas verslas ir vartotojai sumažino išlaidas ir kaupia lėšas.
    Iš kiekybinės pinigų teorijos Kembridžo interpretacijos:
    M/k = P*Y
    M = pinigų kiekis rinkoje, P kainų lygis, Y transakcijų kiekis, k = pinigų dalis, laikoma ne transakcijoms, o dėl kitų priežasčių (t. y. aktyviai nedalyvaujanti ekonomikoje).
    Jei k padidėjo, tai gali atsverti M didėjimą.

    Kas atsitiks, kai baimė dėl rytojaus praeis ir visi šie pinigai plūstelės į rinką – kitas klausimas. Tada centriniai bankai turės imtis gan aktyvių priemonių infliacijai pažaboti (nors apie jokią hiperinfliaciją kalbėti priežasčių nėra).

  5. Karolis

    del studentu: o nera taip kad didinamas studentu skaicius tose specialybese i kurias pries tai buvo didziausias konkursas? nors vis viena atsiremia i turimu destytoju skaiciu, bet taip universitetai pritraukia daugiau studentu ty ju krepseliu sau.
    pagal ideja studentai rinkdamiesi specialybe ir kelia tu specialistu skaiciu kurie apmokami geriau atitinkamai mazeja maziau apmokamu ty neidomiu profesiju studentu skaicius.

    iseitu, kad studentai kuria valstybes strategija, taciau atsiremia ir i universitetu pajegumus.

  6. friendzis

    Nuo kada universitetai yra savarankiški? :) Kadangi žinau, kad taip nėra, greitai pagūglinęs radau šitą dokumentą: http://www.smm.lt/smt/docs/stud_prog/Bendrieji%20reikalavimai%20studiju%20programoms.pdf . Aktuali ištrauka ”
    14. Programą sudaro trys tikslinės dalys:
    14.1. bendrojo lavinimo dalis, apimanti pasaulėžiūros ir bendros erudicijos aukštojo lavinimo dalykus, kurie nėra tiesiogiai susiję su reglamentuojamos krypties studijų turiniu;” Šito reikalo praktinė išraiška – tame pačiame fakultete bakalauro studentai dažnai gali drąsiai migruoti tarp studijų programų, bo 2-4 semestrai yra identiški.

    Antras aspektas – ne tik šmm ir universitetai lemia dėstomą turinį. Universitetai yra įmonės, didžiąja dalimi išlaikomos studentų įmokų (net jei jos 100% dengiamos valstybės). Rezultate žemos paklausos/konkurencijos studijų kriptyse (pvz. technologiniai mokslai) susirenka tik diplomo gavimu motyvuotas jaunimas, kuriam profesinis tobulėjimas įdomus kaip mano katei siūlų kamuolys. To pasekoje universitetai yra priversti modifikuoti programų turinį taip, kad jie kaip nors praeitų su savo penketu, nes jie yra pajamos. Galima turėti daug ružavų svajonių, tačiau kurių jūsų vaikai studijuoja ką nors bent kiek artimo straipsnyje minėtiems lazeriams ir biotechnologijoms? Arba mokykloje 11-12 klasėje vietoj istorijos ir geografijos A lygiu renkasi fiziką ir matematiką?

Jūsų komentaras