Geras gyvenimas nedirbant

Maža to, kad Andrius Užkalnis neleidžia pamiršti varguolių temos, čia į anti-pašalpų chorą įsijungia ir Benas Gudelis, šiaip jau retokai dalinantis interviu. Manantys, kad pašalpos yra tik absoliutus gėris, galite toliau neskaityti, nes kalbėsime ne apie gėrį, o apie pinigų davimo įtaką elgsenai.

Taigi turime tėvų dilemą. Ar duoti vaikams kišenpinigių, o jeigu duoti, tai kiek? Šitam klausimui skirta ne viena knyga, ir kiekvienas gali rasti sau mėgstamiausią poziciją. Bet manęs nė vienas atsakymas netenkino, nes neatsakydavo į klausimą, o kam man apskritai kvaršinti galvą šiuo klausimu?

Prieš kelias dienas pro ausis praėjo knyga apie standartinius psichologinius triukus. Dabar knygas jau retai prisėdu paskaityti, dažniausiai išnaudoju laiką automobilyje klausydamas audio knygų. Taigi toje knygoje aptarinėjo stimulų klausimus. Pasirodo, stimulų klausimas yra labai svarbus, nes dažnai kardinaliai keičia žmogaus elgseną. Apie tai, kaip keičia, ir kiek reikia stimulo, buvo pateikta daug pavyzdžių, o daly jų šmėžavo pinigai.

Po ilgų tyrimų išaiškėjo, kad pats pinigų faktas stipriai nulemia, ar darbas bus atliktas. O dydis neturi tokios didelės įtakos darbo atlikimui (berods, suradau atsakymą Andriui Užkalniui, kodėl dauguma dirba už minimalų atlyginimą). Įdomu tai, kad pinigų dydis lemia, kaip žmogus vertina atliktą darbą. Dabar aišku, kodėl visi minimalaus atlyginimo gavėjai savo darbą laiko šūdinu (tiesa, jeigu paprašytumėte paaiškinti, kažin ar sugebėčiau, nes knygoje labai gerai suvartė, bet esmė aiški). Jeigu mažai moka, tai reiškia, kad ir darbas nevertingas, todėl ir šūdinas. O jeigu už šūdų valymą mokėtų daug, tai jau butum ne šūdvežys, o asenizatorius, kone sanitaras (assainissement -> sanitarija).

Kaip pats pinigų davimo faktas lemia žmogaus pasirinkimą kažką daryti arba nedaryti? Ekstramaliais atvejais tai gali būti keliasdešimties kartų skirtumas. Buvo pateiktas vienas įdomus pavyzdys. Parkai labai šiukšlini. Bandė agituoti, bausti, bet šiukšlių nemažėjo. Taigi padarė eksperimentą: įvažiuojantiems į parką dalino šiukšlių maišus, ir vėliau už kiekvieną pririnktą šiukšlių maišą mokėdavo po 10 JAV centų. Suma juokinga, bet šiukšlių sumažėjo perpus. Kadangi jų vis dar voliojosi, pasiūlė loteriją – galimybę laimėti 20 USD. Vėlgi pinigai nedideli, bet parkai sublizgėjo. Bombžai lenktyniaudavo, kas šiandien daugiausia laimėjimų išlošė. Beje, biudžetas parko valymui sumažėjo dvigubai. Čia, pasirodo, panaudojo du triukus vienoje vietoje – pinigus ir loteriją. Žmogaus azartas surizikuoti irgi yra svarbus motyvas.

Kitas pavyzdys privertė ne šypsotis, o susimąstyti. Buvo nagrinėjama pašalpų įtaka gimstamumui.  Vėlgi pašalpų dydis neturėjo labai didelės ir tiesioginės įtakos, bet pats faktas turėjo aiškią koreliaciją. Tarkim, jeigu atsiranda pašalpos vienišoms mamoms, tai vienišų mamų padaugėja kelis kartus. Jeigu trečiam vaikui nemokama pašalpa, tai masiškai sumažėja šeimų, gimdančių trečią vaiką. Kai įvedė pašalpas nepilnametėms motinoms, gimdančiųjų skaičius šoktelėjo kartais. (Beje, jokios pašalpos negali padengti vaikų išlaikymo išlaidų. Vaikų auginimas yra tiesiog juodoji skylė šeimos biudžete, viską susiurbs.)

Lietuvoje vis dar diskutuojama apie pašalpų dydį bedarbiams. Tai blogas klausimas: reikia diskutuoti ne apie dydį, o apie tai, ar iš viso reikia mokėti. Nes bet koks mokėjimas tik skatina tokiam reiškinui atsirasti ir plisti.

Audio knygoje buvo išnagrinėtas dar vienas aspektas. Kaip žmonės vertina savo pajamų dydį? Pasirodo, nesvarbus absoliutus dydis, o svarbu, kad žmogus gautų daugiau nei kiti. Dabar visi minimalią algą lygina su pašalpomis. Nes gaunantys pašalpas jaučiasi turtingesni už gaunančius minimumą, o tai skatina kuo ilgiau prasitęsti bedarbystę.

Pasilyginimas veikia ir emigracijoje. Emigrantai gaunamas pajamas lygina su lietuviškomis ir labai dydžiuojasi, jeigu jos yra didesnės. Dėl to jaučiasi turtingesni nepaisant to, kad dirbdami Lietuvoje gaudavo vidutinį atlyginimą, o dirbant emigracijoje iki vidutinio atlyginimo jiems dar toli toli.

Išvada peršasi tokia: jeigu norime visi jaustis vienodai turtingi, reikia socializmo, kai visiems mokama po lygiai. Iš principo visos išsivysčiosios šalys link to ir linksta. O jeigu norime ką nors paskatinti, tai tiesiog reikia duoti pinigų, ir jau nelabai svarbu kiek.

Ir čia iškyla įdomi dilema politikams. Jeigu jie nori, kad Lietuvoje augtų pragyvenimo lygis, reikia kad visi dirbtų ir kurtų nors minimalią vertę. Bet dauguma jau nebenori tos vertės kurti ir todėl pasiuošę nuversti bet kurią valdžią, kuri vers dirbti. Todėl politikams yra kur kas ramiau mokėti otkatus pašalpų forma.

Tokia sistema suskaldo visuomenę. Yra žmonės kurie dirba, gauna minimuma ir jaučiasi biedni, bei mano, kad dirba šūdiną darbą. O kadangi iš minimumo neišgyvensi, tai koks čia gyvenimas, ir dėl savo sunkumų kalta valdžia. Akivaizdus sprendimas – didinti mimimalų atlyginimą (kažkur tai girdėta?). Tuo tarpu pašalpas gaunantys bedarbiai jaučiasi turtingi ir gyventi gali, todėl mūru stojas prieš bet kokius pakeitimus. Emigrantai puikuojasi, nes jie jaučiasi dar turtingesni negu lietuviški bedarbiai. Dirbdami tokį patį darbą emigrantai jaučiasi tiesiog nuostabiai, nes už jį gauna labai daug, kai palygina su lietuvių bedarbių pajamomis (o ne su vietinių tenykščių bedarbių).

O dabar pasakykite, ar jūs neemigruotumėte vien tam, kad pasijaustumėte turtingesni, ir kad dirbtumėte darbą, kuris jums netikėtai pradėtų patikti?

Ir pabaigai. Socialinis klausimas: kada buvo geriau gyventi – prie sovietų ar dabar? Senesnio amžiaus žmonės rinkdavosi CCCP laikus. Jaunimas nesuprasdavo klausimo. O, va, bomžas pagalvojęs atsakė, kad dabar. Kodėl? Juk seniau buvo darbas, butas, maisto nereikdavo ieškoti konteineriuose (na, jo net parduotuvėse nebūdavo, ką jau tenai konteineriuose)? Bomžas trumpai argumentavo: dabar dirbti nereikia, o gyventi gali.

komentarų yra lygiai 30

  1. pow

    Tikiuosi, kad dabar, nes yra galimybė rinktis ir nėra tokių apribojimų.

  2. Andrius

    “….negali padengti vaikų išlaikymo išlaidų. Vaikų auginimas yra tiesiog juodoji skylė šeimos biudžete, viską susiurbs.)” – Pamirštame, kad visas gyvenimas finansine prasme yra juodoji skylė, išlaidos išlaidos išlaidos.

    O vaikus gimdome ne dėl pinigų, ne valdžiai, o SAU. Gaila tų (o ypač jų vaikų), kurie galvoja kitaip.

    Gal galima audio knygos pavadinimą ir jo autorių sužinoti?

  3. kiras

    O kur tos protingos knygos pavadinimas?

  4. E.

    Jo, pagrindinio dalyko nepasakė – knygos pavadinimo…

  5. SAM

    Šitoje rašliavoje, su daug kuo sutinku, tik pasigendu gausiai kritikuojamos maslow piramidės, kuri kartais apsiverčia. Žmogus kartais gali dirbti visiškai “šūdiną darbą” ir juo būti labai patenkintas, nes tenkina savo kitus poreikius ale saviraišką. Ale sakysim laisvu nuo ne “šūdino darbo” laiku ką nors ten padėstyti, užsiimti visuomenine veikla ar šiaip ką “gero pasauliui” nuveikti už minimalų arba išvis be atlygio.

    • Oi, is mano patirties psichologijoje, kaip ir ekonomikoje, ta pati reiskini galima paaiskinti eniolika ivairiu budu. Tuo labiau visada galima rasti zmogu kuris bus laimingas, net konclagerio stovykloje, vien todel, kad dar viena diena pragyveno. Dabar pagalvojau, kaip pritaikyti maslovo piramide sitam zmogui? :)

    • kiras

      Maslou piramidė neturi nieko bendro su laime. Ji terodo žmogaus poreikių tenkinimo pirmenybę.

      Net “viršūnėje” esantys žmonės gali jaustis labai nelaimingi.

  6. Kadangi keleta knygu klausiau, tai atrodo, kad sitoje buvo keletas minciu kurias as pasiskolinau:

    Психологические шпаргалки. Сергей Степанов

  7. ghoul

    Paprastai žiūrint taip, pašalpos bedarbiams yra iš principo blogai ir sukelia labai nepageidautinus motyvacijos iškreipimus. Tačiau bet kokį reiškinį (ne vien tik algos dydį 😉 ) galime vertinti tik lygindami su alternatyvomis. Ir labai gali būti, kad alternatyva šiuo atveju turi dar daugiau trūkumų. Palikti žmones be jokio pragyvenimo šaltinio ne tik nehumaniška, bet ir gan pavojinga – nežinau, kaip kiti, bet aš, jei jau teks rinktis tarp mirties iš bado ir ėjimo vogti ar plėšti, turbūt pasirinksiu pastarąją išeitį.

    Taip, pašalpos nebuvimas paskatins aktyviai ieškotis ir imtis bet kokio darbo, tačiau dalis bedarbių (ypač ekonominių krizių metu) vis vien jo nesuras, kad ir kaip nuoširdžiai stengsis. Ir čia kyla klausimas, ar bendro bedarbių skaičiaus sumažėjimas atsvers žalą, atsiradusią dėl to, kad kažkoks pastebimas skaičius žmonių liks be jokio pajamų šaltinio.

    (Žinoma, visa tai netaikoma socialinio draudimo išmokoms, mokamoms ribotą laiką, tokioms išmokoms aš besąlygiškai pritariu.)

    • Cia ne iraso tema, bet mane visada domino. Ar uz mokamas pasalpas visuomene turi gauti nors kokia verte, ar ne? T.y. ar pasalpu moketojai turetu dirbti viesuosius darbus ir taip prisideti prie bendros geroves kurimo?

      • ghoul

        Manau, kad tai tiesiog visuomenės susitarimo reikalas, kokiu principu tas pašalpas skirstyti ir pagal ką kvalifikuoti teisę į pašalpą.
        Tiesa, galima diskutuoti, ar tai vis dar bus pašalpa, jei reikės už ją atidirbti – tada jau tiesiog turime tam tikrų paslaugų pirkimą iš bedarbių (greičiausiai aukštesne nei rinkos kainą, t. y. dotuojant jų darbą mokesčių mokėtojų lėšomis, bet vis tik paslaugų pirkimą). Tačiau čia tiesiog terminologijos klausimas.

        Vienas niuansas – ar viešųjų darbų atnešta nauda bus didesnė nei jų organizavimo ir priežiūros kaina? T. y. ar nepaaiškės, kad visuomenės patiriamos naudos ir išlaidų saldo bus geresnis tiesiog išdalinus pinigus be jokio atidirbimo?

        • Nu jo, gali ir taip atsitikti. Tiesiog idomu nuomoniu ivairove.

        • Mindaugas

          Kaip įvertinti naudą tarp to, kad bedarbis dirba ir jo mąstymas nežalojimas tokio dalyko, kaip nemokami pinigai tarp to, kad jis gaus pinigus už dyką ir savo vaikams aiškins, kad “o kam dirbti – duos ir taip”? Dabar sumokama bedarbiams dėl to, kad jie nekeltų bėdų vogdami ar pan. Bet auginama tinginių gvardija. UK jau yra šeimų kur 3 kartos nėra dirbusios. Jei reikėtų atidirbti už pašalpas viešuosius darbus, nemanau, kad būtų tiek daug lodarių parazitų.

      • niex

        Žinau, kad mano kaime, pašalpų gavėjai ravi viešus darželius, šluoja gatves ir t.t.

  8. Norėčiau įnešti naują vėją. psichologijoje yra žinomi ir priešingiems, nei aprašytieji efektai. pasak teksto, iš to, kad žmogus gauna minimumą, seka, kad jis nemėgs darbo. dėl vidinių pateisinimo mechanizmų turėtų būti priešingai – jis darbą turrėtų mėgti. Gi reikia prieš save pasiaiškinti, kodėl dirbu už tiek mažai? gi daug pliusų – nesudėtingas, mažai atsakingas, nedaug mąstymo reikalaujantis darbas. Tuomet, kodėl beveik už minimumą dirbantys yra paniurę? Matyt kitos priežastys taip pat svarbios – pastangų, motyvacijos, optimistiškumo, gabumų (vis gi) stoka ir pan., gali vesti prie minimalaus uždarbio ir paniurimo lygiagrečiai. kitaip sakant, yra daug kintamųjų, darančių įtaką abiems, ir nereikėtų iš minimumo išvesti paniurimo, nepasitenkinimo darbu. juolab, kad pigūs darbai dažnai ir būna gana blogi, nuobodūs, tai natūralu, kad jų nemėgstame.
    o tai, kad emigrantai, staiga pamėgsta tą darbą, be pinigų svarbūs ir kiti dalykai – nauja aplinka, pateisinimas kad protingai padariau, jog išvažiavau ir t.t.
    žinoma, vidinis pateisinimas dažniausiai veikia trumpiems įvykiams, bet jei jo svarba ilgiems (blogas darbas) būtų maža, tai daug kas gi ieškotų kito darbo. neieškom, randam kuo save ir savo elgesį, veiklą pateisinti.

  9. Tas

    Dažniausiai žmonės dirbantys už minimumą yra tie, kurie niekad ir nekėlė sau gyvenime didelių tikslų, o jei ir kėlė tai mažai įdėjo pastangų. Tik aišku visuomenės požiūris į dirbančius už minimalų atlyginimą gal šiek tiek išsigimes, nes šią žmonių grupe jie laiko pratesniais, bet taip visad buvo ir bus, vieni mėgauja dvasinėm vertybėm kiti materialinėm

  10. Priminė seną istoriją apie samdytą užsieninį konsultantą, kuris mokė lietuvius kovoti su nedarbu, skatinant bedarbių mobilumą. Tada ES dar nebuvom, ir norintys dirbti tautiečiai veržėsi į anglijas netgi dvigubuose furų dugnuose. Auditorija klausėsi ir juokėsi.
    Prieš samprotaujant apie lietuvių nenorą dirbti, vertėtų eksperimento labui parašyt skelbimą su pasiūlymu dirbti kokį “šūdiną” darbą ir paskaičiuot skambučius. O apie gerą gyvenimą nedirbant – pabandyt pačiam pagyvent už tas pašalpas.

  11. parkai ir šiukšlės – įdomus pavyzdys, tačiau kaip su pašalpų atsisakymu? ar yra išbandytų ir veikiančių istorijų?

  12. […] Originalus įrašas tinklaraštyje Commonsense.lt Tweet […]

  13. Aurimas

    Kol minimali alga bus artima tai kas iš jos lieka atmetus transporto išlaidas pašalpai ar neįgalumo pensijai, aišku bus daug bedarbių. Jeigu dirbantis gaus dvigubai daugiau nei pašalpa, tai jis eis dirbti, nes ten geriau jausis ir bus geriau motyvuotas. Todėl verslas turėtų būti suinteresuotas minimalios algos didinimu pas save. O iš kitos pusės, minimali alga tik dėl akių, o priedai vokelyje. Dar, verslui nėra didelės konkurencijos dėl darbuotojų, todėl jie ramiai moka mažiau. Kai valstybė savo samdomiems darbuotojams mokės daugiau įskaitant mokytojus, policininkus ir tarnautojus, tada verslas bus priverstas irgi oficialiai mokėti daugiau ir taip išginsime minimalią algą (650 Lt) iš savo kiemo :) Krizė ir valdžios veiksmai tą sėkmingai įrodė, kas nebankrutavo (klausimas kodėl? Gal tai Feniksai?), tai pelnus pasiliko tokius pat, bet darbuotojams algas sumažino 15-25 %, nes valdžia irgi taupo.

  14. Aurimas

    O dėl parkų įdomus pavyzdys. Gal taip reiktų organizuoti Darom visus metus? Pinigai už maišą šiukšlių? Nes jeigu išveža šiūkšliavežė – už paslaugą sumokam, o jei patys tai gaunam? Nors tiesa sakant antrinis supirkimas tuo ir remiasi…

  15. Tomas

    Del emigracijos nesutinku (autorius vien juodadarbius turi galvoje?): Esu Airijoje ir mano atlyginimas i rankas – 2000Eur/men. Mano profesija – kompiuterastas, tad dirbu IT bendroveje. Lietuvoje man moketu 4000Lt, gal ir nedidelis skirtumas sulyginus su Airija, taciau gerai cia todel, kad yra karjeros galimybes ir po keliu metu gausiu 2x daugiau. Lietuvoje man sunkiai kas mokes10000Lt ir sudarys tokias salygas, o cia ziurek jau ir savo svajoniu jachta po metu nusipirksiu. O kur dar keliones verslo klase, apmokymai, tarptautinis pripazinimas. Ir nejauciu jokio diskonforto budamas cia ir kurdamas seima, nesijauciu ’emigrantas’, kuris buvo priverstas (!!!) palikti tevyne. Kol esu jaunas ir galva paveza, galiu drbti tarptautinese kompanijose ir metytis po salis. Kai jau nebebus jegu ir sustabaresiu, gal tuomet ir teks gryzti ir pradeti seslu gyvenima Lietuvoje. Bet dabar tai idomu. :)
    Susidariusi nuomone, jog visi emigrave nerado Lietuvoje vietos ir sedi Airijoje ne is gero gyvenimo. Dubline susitelkusios didziausios kompanijos su milziniskomis perspektyvomis programuotojams – Google, IBM, Yahoo, Paypal, Microsoft, atvaziavau cia ne todel, kad Lietuvoje negaliu kurti verslo ar ‘visi vagys’ :) , o del ‘o kodel gi ne?’. Tad negalvokit, kad visi emigrantai isjuda tik del pinigu ir verti apdainuoto vargso juodadarbio titulo :)

    • Mindaugas

      Tokių kaip tamsta yra (mano spėjimu) < 10%. Kalba eina apie didžiąją daugumą. Pagarba už sugebėjimus ir tinkamas būdo savybes, kurios užtikrina atlygį už jūsų pastangas. Deja, absoliuti dauguma žmonių neturi tokių savybių, kaip jūs. Todėl jums teks dalia remti juos vienokia ar kitokia forma. Uždirbdami 10k LTL, jūs panašiai tiek sumokėsite mokesčiams, kad remti bedarbius ir kitus išlaikytinius, kurie net ačiū nepasakys, nes laiko, kad jie VERTI pagarbos ir tokio pat sotaus gyvenimo, kaip ir jūs, kuriam "pasisekė". Visi pamiršta apie pastangas idėtas "sėkmei" pasiekti.

  16. Andrius

    Turiu kirbantį įtarimą –
    bomžas apklaustas nebuvo.

    Per daug gerai tinka straipsnio iliustracijai, per protingas atsakymas, kaip bomžui, plius, bomžai tiek neišgyvena, kad dar prisimintų sovietinius laikus.

    Visa kita – straipsnyje – puiku. Sorry už neprašytą vertinimą.

    • Bomzas atstovauja, nemirstanti liaudies folklora.

  17. Irene Baker

    nzn, ka pasakiti:) gerai cia Tamsta,….. O dabar pasakykite, ar jūs neemigruotumėte vien tam, kad pasijaustumėte turtingesni, ir kad dirbtumėte darbą, kuris jums netikėtai pradėtų patikti?, ir, or, arba jaustumetes nors kazkiek saugiau?:) manau kad jau galima post?

  18. Įdomi tema! Užkabino net emigracijos temą :)
    Mano pastebėjimu yra ryškus skirtumas nuo Lietuvėlės į vakarus ir rytus – galima sakyti priešingi poliai. Jei rytuose (ir didžia dalimi čia) savęs nuvertinimas (menkinimas), visuomenės sluoksnių priešprieša, atsakomybės už savo gyvenimą atidavimas (valdžiai ir pan.) labai gajus, tai vakaruose (kaip mane mokė, supuvusiame kapitalizme) yra priešingai – didelė pagarba žmogui. Keletas pavyzdžių: vadovas sveikinasi, pažįsta ir bendrauja su žemiausio rango (valytoju) darbuotoju kaip su lygiu. Vyresni žmonės gerbiami, o aukštą postą reikia užsitarnauti ir kaip taisyklė sulaukti solidaus amžiaus. Manau tokioje aplinkoje geriau gyventi gaunant minimalią algą, nes esi taip pat gerbiamas, nei lenktyniaujant su kaimynu, kurio —nesnis 😉

    Tad piniginis skatinimas valkatauti (būti išlaikytiniu) toli gražu ne pirminis klausimas, nors gali pasirodyti svarbus. Kodėl vieni parkai nėra švarūs (nors ir anot cituojamos knygos juose sumažėjo šiukšlių per pus ar daugiau), o kiti švarūs ir be piniginio skatinimo? Nepatinka parkai, paimkime viešuosius tualetus…

    O kaip “įdiegti” pagarbą kitam žmogui? (taip pat pasekoje kito žmogaus darbui, nesvarbu ar tai vadyba prezidento kabinete ar šiukšlių rinkimas parke)
    Perfrazuojant bomžų temai, kaip didinti pagarbą bedarbiams, kad ir jie gerbtų save, juos išlaikančiuosius ir kitų darbą?

  19. asas

    Nerandu ekonominių argumentų. Supraskite, visi jau niekda nedirbs, nes daugelį “visų” pakeitė vergas vardu nafta. Ir vietoje 50% žemės ūkyje teliko 5% populiacijos, o derliai netgi išaugo. Toliau pramonė, ypač turtingų šalių – visus kuriuos įmanoma pakeisti robotais būtinai pakeis. Ir ne dėl tiesioginio taupumo. Traumų draudimas tampa pernelyg brangus, bet dar labiau tos traumos kerta reputaciją. Pagaminamų daiktų ir maisto yra perteklius. Itin reikalingi tampa tik gydytojai ir slaugytojai, nes gyvename per ilgai. Todėl kiekvienas susiruošęs užsidirbti kelionei į Mėnulį turės uždirbti (išdirbti) dar šimtui kasdienių gyvenimų be didelių užmojų. Beje, nors esu labai persilavinęs net keliuose universitetuose , neketinu itin smarkiai gyvenime dirbti. Labai gerai, kad laiku aysitokėjau ir nepuoliau dirbti pagal savo super diplomus. Tikrai nesvaigstu šio amžiaus mada – kelionėmis, ir todėl mano gyvenimas gana pigus. O svarbiausia – gyvenu nedirbdamas.

  20. GG

    Labai geras įrašas, panašius dalykus galima matyti beveik kiekvienoje Europos šaly. Ypač kur pašalpos nelabai kuo skiriasi nuo minimalaus atlyginimo. Kam vargti ir plušti visą dieną, jei galima nieko neveikti ir išlaikyti beveik tokį pat pragyvenimo lygį?

  21. […] Lithuanian blog Commonsense.lt recently wrote a post about the issue. Not about the crisis, evil banks and bad political decisions, but rather about the psychology of […]

  22. copperfield

    jo, tas su vaikais, kad tai yra finansine juodoji skyle tai skamba labai ziauriai. Vaikus ne is isskaiciavimo zmones augina, arba bent jau turetu.

Jūsų komentaras