Blogout 2012: dosnios ir jautrios Andriaus Kleivos vasaros atostogos

“Blogout” – tai toks tinklaraštininkų smėlio dėžės susitikimas, kurį kasmet rengia sparčiai auganti (per metus po keliolika cm) blogosferos žvaigždė Andrius Kleiva su jau užaugusiu patriarchu Džiugu Paršoniu. Renginys šiemet gavosi kiek mažesnis, nei prieš tai vykęs “Login”, ko gero, dėl to, kad į “Blogout 2012” negalėjo atvykti Skirmantas Tumelis.

Reikalo kronikas daugmaž aprašė Žymantėlis, Jauku namuose, Tomas Viluckas, Powiuke, Džiugas, FWD.lt, Altajus. Kronikų aprašymas yra būtina sąlyga visiems laimingai grįžusiems po “Blogout”, bo priešingu atveju nėra kaip atsidėkoti sponsoriams. Andrius Kleiva, žmogus dar net vidurinės mokyklos nebaigęs, sugebėjo parduoti rėmimą tokiems verslo grandams kaip TELE2, “Pixelmator” ir “Neptūno vandenys“.

Kol Andrius Kleiva siuntinėjo komercinius pasiūlymus ir susitikinėjo su generaliniais direktoriais, jo klasiokai geimino prie kompiuterių beigi tarpuose deginosi pliaže, o gal net bandė traukti cigaretę. Štai jums jaunojo pardavimų vadybininko vasaros atostogų veiklos garbės lenta:

Viso to rezultatas: kiečiausio Klaipėdos viešbučio VIP salė, užkandžiai ir gėrimai, organizacinė technika (įskaitant prailgintuvus, kurie šiaip jau deficitas per panašius renginius), pranešimų vaizdo įrašai, ir krūva rėmėjų dovanų.

Viena jų – paskutinis “Valstybės” numeris, kuriame be kita ko yra cituojamas ir šių eilučių autorius. Kaip sako Užkalnis, kadangi save cituoti yra blogas tonas, todėl pacituosiu. Bet truputėlį vėliau. Dabar gi atidirbkime rėmėjams iki galo, idant Andrius Kleiva turėtų kuo pasididžiuoti, kai rudenį grįžęs į mokyklos suolą rašys rašinėlį tema: “Kaip aš praleidau vasaros atostogas”.

Taigi Andrius Kleiva su TELE2 valdybos pirmininkų taryba sugalvojo, kad “Blogout” dalyviams reikia pasiūlyti pasivaržyti dėl prizo – bet kokio telefono už 1200 Lt. Tereikia savo tinklaraštyje paskelbti įrašą, kuriame būtų sakinys:

Norit svajonių telefono? Rekomenduokit TELE2. Už tris atvestus klientus – naujas telefonas!

Ta proga kiekvienam blogeriui buvo įteikta spec. skrajutė:

Jūsų žiniai, Rokiškis Rabinovičius internetuose pravedė agitacinę kampaniją už blogerį Altajų, nes pastarasis davė suprasti, kad jam reikia naujo telefono. Nueikite pas Altajų ir papliusinkite ar palaikinkite jo įrašą, ir taip padarysite žmogui šventę. Pabūkite dosnūs ir jautrūs blogeriui!

Apie dosnumą ir jautrumą, tiesa – firmų, buvo rašoma ir šiame “Valstybės” numeryje. Ne viršelio tema, bet viršelis tiems, kas susigundę ieškosite įsigyti žurnalą artimiausiame kioske.

Taigi, jei tikėsime “Valstybe”, dosnumas ir jautrumas versle dar suprantamas kaip socialinė atsakomybė. Terminas, jau nutrintas į globos namų slenksčius ir devalvuotas melejone pranešimų spaudai. Saugok, augink, pasilik, rūšiuok bei nedelsk, nesityčiok, neteršk, nerūkyk  – praktiškai belekuris veiksmažodis gali tapti socialinės atsakomybės šūkiu. Taigi jei mokate taikyti liepiamąją nuosaką, galite drąsiai įsijungti į socialinės atsakomybės triukšmą ir tikėtis, kad jus kas nors išgirs.

Tačiau aš siūlau efektyvesnį kelią. Užuot imitavus dosnumą ir jautrumą, užsiimti marketingu (ką ėmė ir padarė “Blogout 2012” rėmėjai – TELE2, “Pixelmator”, “Neptūno vandenys”, “Valstybė”, “Knygos.lt”, “AdSocial” bei “Coffee Inn”, žinoję, kad už nedideles investicijas gaus daug paminėjimų internetuose. Nes blogeriai niekada nepamiršta savo rėmėjų). Siūlau firmoms neremti vaikų namų, kačiukų prieglaudų ir vaikų dūdmaišių orkestro. Nebent išpildoma bent viena iš dviejų sąlygų:

  • jūs esate firmos savininkas,
  • jūsų firmos savininkas neturi fantazijos.

Visada laikęsi komonsensėjiško požiūrio – “Business is for profit, profit is for purpose” – pagaliau, užklausti žurnalistės, gavom progą išsakyti savo nuomonę apie socialinę atsakomybę. Ačiū “Blogout” rėmėjui už žurnalą, nes būtume pražioplinę save pasicituoti.

Renku medžiagą straipsniui apie socialiai (iš tikrųjų, o ne deklaratyviai) atsakingą verslą LT. Gal turėtum minčių šiuo klausimu?

Mano manymu, bet koks verslas, jei jis kuria darbo vietas, laikosi įstatymų ir sąžiningai moka mokesčius, jau savaime yra socialiai atsakingas. Visiems, manantiems priešingai, siūlau įkurti bent kelias darbo vietas ir jas išlaikyti (mokėti atlyginimus) bent porą metų. Nepamirškite tuos dvejus metus mokėti (žinoma, baltai) pasamdytiems žmonėms tokį atlyginimą, apie kokį patys dabar pasvajojate. Taigi kiekvienas iš mūsų turi galimybę tapti socialiai atsakingu, tačiau darbdaviai sudaro tik 1-2 proc. visų Lietuvos gyventojų. Likę 98-99 proc. puikiai jaučiasi nenešdami tokios atsakomybės už kitus, kokią be išlygų prisiima bet kuris darbdavys. Tik kažkodėl nediskutuojame, kodėl absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų vengia prisiimti socialinę atsakomybę už save ir kitus dirbančiuosius (edit – Užkalnis jau diskutuoja).

Arba – konkretesniu pjūviu: kiek lietuviškam verslui ir vartotojui yra svarbi reputacija?

Reputacija svarbi tiek, kiek ji padeda kurti vertę. Jei tiekėjas nevykdo pažadų – vėluoja sutartu laiku pristatyti gaminius ar pristato juos prastesnės kokybės – tai blogina jo reputaciją. Tai, kad metalinių rėmų gamintojas finansuoja Išsipildymo akciją ar kačiukų globos namus, manęs – kaip užsakovo – nešildo, jei rėmai vėluoja, o dėl to aš vėluoju surinkti IKEA pažadėtas kėdes. Niekas taip gerai versle nepuoselėja reputacijos, kaip duotų pažadų laikymasis. Tai veikia ir santykiuose su privačiais vartotojais. Jei dešrelių gamintojas pažadėjo, kad šios dešrelės yra pagamintos tik iš natūralių produktų, vadinasi, jis turi atsakyti už žodžius, parašytus ant etiketės. Nė vienas vartotojas nemėgsta jaustis apgaudinėjimas: ar tai būtų pažadai ant dešrelės, ar ryšio operatoriaus asmeninio plano pasiūlyme.

Kodėl nepasiteisina produkcijos boikotai, organizuojami dėl moralinių etinių priežasčių?

Jei boikotai nepasiteisina, vadinasi, problema nėra pakankamai aštri. Arba tiekėjas yra monopolininkas: pamėginkite atsisakyti “Vilniaus energijos” paslaugų! Kita vertus, kad žmonės priimtų sprendimą dėl pokyčio, nepakanka įželgti dabartinės situacijos blogybių. Būtina įvertinti ir tai, kuo dabartinė situacija yra toleruotina. Be to, reikia aiškiai pateikti, kokią naudą suteikia alternatyvos ir įvertinti, kokie alternatyvų minusai. Jei žiūrėsi tik į vieną iš keturių paminėtų aspektų, žmonių nepaskatinsi keistis. Tarkime, Artūras Račas nuo LEO LT projekto laikų protestuodamas nevaikšto į MAXIMAS. O aš kartais ten nuvažiuoju, nes MAXIMOSE prekiauja “Karpačio” jautiena, kurios nebūna šalia namų esančioje IKI. Taigi LEO LT man nėra svarbesnė nei “Karpačio”. Bet aš, pavyzdžiui, niekada nesinaudosiu vieno operatoriaus paslaugomis, nors kiti galbūt neatsispirtų violetiniam tūkstančio minučių pasiūlymui. Nemanau, kad lietuviai iš principo priešinasi boikotams – mes tiesiog labiau įvertiname produkto atsisakymo ir neatsisakymo pliusus ir minusus.

Koks darbdavio įvaizdis yra gajesnis: Poškos iš “Mėslitos” ar jautraus ir visuomeniškai aktyvaus kaip mėgsta save pateikti kaip kurių bendrovių vadai?

Ne visi bendrovių vadovai yra darbdaviai. Samdomi vadovai kartais mėgsta pasitaškyti akcinininkų pasitikėjimu ir pinigais, tuo jie dažniausiai ir skiriasi nuo darbdavių, vadovaujančių savo verslui. Bet kurio verslo tikslas – uždirbti pinigus akcininkams. Ir tik pastarieji turi teisę taškytis savo pinigais, t.y. nukreipti juos negalvojant apie būsimą naudą verslui. Tad visi, kas prašo finansinės paramos sergantiems vėžiu, turėtų rašyti ne įmonėms, bet jų savininkams. Įmonės, atsisakančios paremti ligonius, nėra beširdės – jos tiesiog neturi įgaliojimų leisti akcininkų lėšų reikmėms, kurios nekuria vertės. Tuo tarpu akcininkai tokius įgaliojimus turi. Be to, turi ir pinigus.

Įsivaizduokite kokią nors Lietuvoje dirbančią tarptautinę įmonę, į kurią investavę kokie nors fondai, į kuriuos investavę, tarkime, vokiečių pensijų fondai. Kiekvienas išleistas ar paaukotas litas iš tarptautinės įmonės sąskaitos mažina jos pelną. Taigi mažina dividendus fondams. Atitinkamai mažina vokiečio pensiją! Ar tam Miuleris visą gyvenimą mokėjo mokesčius ir kaupė, kad jo pinigus švaistytų Lietuvoj? Beje, į minėtą bet nepaminėtą tarptautinę įmonę galbūt investuota ir jūsų lietuviška pensija. Galbūt ją gavęs nuspręstumėte dalį pinigų paaukoti, bet dabar už jus tai padaro pasamdytas direktorius, nutaisęs socialiai jautrų žvilgsnį per apmokėtą reportažą.

Personažas Poška iš neegzistuojančios “Mėslitos” buvo sugalvotas vienos sėkmingiausių lietuvių įmonių “Pixelmator”. Šios įmonės savininkai sukūrė ir toliau puoselėja pasaulinio lygio programinės įrangos kompaniją, patys nesiafišuodami, nevaikščiodami į žurnalinius vakarėlius. Tiesą sakant, jų niekas net nekviečia. Parodė, kad turi puikų humoro jausmą, ir toliau susitelkę dirba savo darbą, programuoja ir pardavinėja visam pasaulyje. Tokia ir yra verslo esmė – užtikrinti, kad tavo klientai būtų patenkinti. To nepasieksi viešųjų ryšių pagalba, žurnale pritūpęs prie neįgalaus berniuko vežimėlio ar su ekspertiniu susirūpinimu gvildendamas visuomenei opias problemas.

komentarų yra lygiai 4

  1. “nepaminėtą tarPAUTinę įmonę”? :))) (antra nuo galo pastraipa)

  2. […] Mindaugas apie Blogout nuostabiuosius rėmėjus ir socialiai atsakingą verslą, […]

  3. […] sense atsiliepimai Posted in Laisvalaikis Tags: blogout, konferencija, tinklaraštis « Mokslo metams […]

  4. Ačiū galvazmogupuosia už reklamą, bet vis gi spėju paprasto mokitojūkščio draugų ratas nublanks prieš juodųjų interneto technologijų išmanytojus :)

  5. pow

    ej, aš irgi noriu telefono, bet kaip ir Altajus sako – neįmanoma 😀

  6. […] maždaug mėnesinį jo atlyginimą (1.200 Lt), žmonės puolė jam linkėti sėkmės. “Blogout 2012” rėmėjo – firmos TELE2 – sumanyto konkurso sąlyga buvo aiški: […]

Jūsų komentaras