Kaip užtikrinti intelektinės nuosavybės kūrimą ir vartojimą? #2

Iki šiol niekada neteko bendrauti su A. Valinsku. Nei formaliuose reikaluose, nei neoficialiuose. Girdėjau žmones šnekant, kad jis nedurnas (netgi labai išmintingas), bet neturėjau progos šito pratestuoti asmeniškai.

Šią savaitę gavau šansą ant p. Valinsko ištestuoti, kaip veikia mąstymo procesai. Iš jo aplinkos žmonių, paskaičiusių pirmąją dalį straipsnio apie intelektinių paslaugų sprendimą (“Verslo klasė”, 2012 m. balandis), sulaukiau kvietimą tąjį sprendimą pristatyti Seime.

Organizatoriai man suplanavo 10 minučių, bet išsireketavau, kad pasisakyti duotų bent 15 min. Davė.

Pradedu maždaug 00:13:20, vėliau kelias minutes pajunginėju kompiuterį, o manasis arogantiškasis pamokslas prasideda 00:16:45 ir tęsiasi iki 00:29:43.

Prieš tai šnekėjo, tiksliau, iš popieriuko skaitė Donatas Tamulaitis – Užsienio reikalų ministerija, Išorinių ekonominių santykių departamento Tarptautinių ekonominių organizacijų skyriaus vedėjas. Jis, kaip supratau, daugmaž vedė ACTA derybinį reikalą ant Lietuvos. Kaip dabar aiškėja, panašu, kad be reikalo.

Vėliau, nuo 00:30:45 iki 00:46:00, šnekėjo Dr. Paulius Pakutinskas – TEO LT, AB Korporatyvinio administravimo ir teisės reikalų skyriaus vyriausiasis juriskonsultas. Verta paklausyt, rekomenduoju.

Ir tuomet nuo 00:46:00 prasidėjo diskusija. Jos metu teko atskleisti ir mūsų siūlomą sprendimą, apie kurį parengėme antrąją straipsnio dalį “Verslo klasei” (žr. žemiau).

O kur čia Valinsko išmintis (beje, ji neturi nieko bendro su dora. Pastarosios savybės pratestuoti nepavyko)? Išmintis prasideda 01:09:13. Žmogus, Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas, per valandą puikiai įsikirto, kame šaknys, ir ką reikia daryti. Su sąlyga, kad jis pažodžiui atkartojo tai, ką mes su Nerium per du kartus parašėm “Verslo klasėj” – manyčiau, tai išmintingo žmogaus bruožas. Arba tiesiog eilinį kartą suveikė mąstymo procesai.

Tik šį kartą tai įvyko pardavinėjant ne produktą verslo klientui, bet idėją politikams beigi valdininkams.

Beje, ačiū visiems už komentarus ankstesnėse diskusijose. Neabejoju, jų turėsite ir šį kartą.

Mano manymu, mums pavyko iš esmės pakreipti diskusijos apie ACTA kryptį, ir jūs galite tuo įsitikinti patys. Gero žiūrėjimo ir skaitymo.

***

Pirmojoje straipsnio dalyje susitarėme, kad sprendimo ieškosime nuosekliai. Jei jau apsiėmėme gelbėti piratų skandinamą intelektinės nuosavybės industriją, tai ir gelbėkim konstruodami naujos kartos laivą, užuot mėtę raudonus ratus į pelkę.

Pirmą – patį sunkiausią – žingsnį jau žengėme: susitarėme dėl problemos. Kadangi “Klasikinis intelektinės nuosavybės verslo modelis pagrįstas fizine intelektinės nuosavybės forma – diskai, plokštelės, kasetės, knygos, kt.”, dėl to “Prastėja visuomenės gyvenimo kokybė ir menksta žmonių pasitenkinimas”.

Tarp šių dviejų reiškinių yra dar bent dvidešimt tarpinių: juos susaistę priežasties-padarinio ryšiais priėjome išvados, kad industrija skęsta dėl išlikusios orientacijos į fizines laikmenas. Internetais apsiginklavę piratai apiplėšinėja tankerius, o šie bando apsaugoti savo krovinį stumdami antipiratinius įstatymus ir sustiprindami patruliavimą jūrose.

Prisiminkime išsikeltą tikslą: siekiame užtikrinti intelektinės nuosavybės kūrimą ir vartojimą. Jau išsiaiškinome, kad technologijos pakeitė paradigmą: viskas, kas gali būti perduodama internetu, negali būti  laikoma nuosavybe, nes technologiškai negali būti apsaugota nuo skaitmeninio kopijavimo ir platinimo. Todėl pasiūlėme susitaikyti, kad intelektinė nuosavybė kaip tokia realybėje nebeegzistuoja, o kūriniai, kurie gali būti perduodami internetu, turėtų būti suprantami kaip intelektinės paslaugos. (Įstatymai, beje, visada atsilieka nuo realybės. Tam piliečiai ir išlaiko įstatymų leidėjus, kad šie kilnodami rankas ar maigydami balsavimo mygtukus vytųsi progresą.)

Sprendimo kriterijai

Susitarę dėl problemos, galime žengti kitą žingsnį – susitarti dėl sprendimo kriterijų. Jie privalo būti priimtini abiems pusėms – autoriams ir vartotojams. Tarpininkų likimas mūsų nedomina: parazitai lai sunyksta, o naujoje aplinkoje vertę sugebandys kurti naujieji tarpininkai lai klesti.

Pirmiausia, sprendimas turi užtikrinti teisingą kainą vartotojui: jis turėtų mokėti tik už tai, ką realiai gauna. Kiek vertės vartotojas gavo, tiek ir moka.

Taip pat būtina užtikrinti teisingą atlygį kūrėjams. Visi sutiksite, kad populiarūs, mėgiami ir vartojami autoriai turėtų uždirbti daugiau nei tie, kuriuos mažai kas klauso, skaito ar žiūri. Autorių pajamos turi būti adekvačios suteiktai paslaugos vertei.

Intelektinės paslaugos turėtų būti lengvai prieinamos vartotojams. Imu ir naudojuosi.

Autoriams intelektinių paslaugų teikimas taip pat turėtų būti lengvas. Imu savo kūrinį ir teikiu paslaugą.

Paslaugų teikimas ir naudojimasis turėtų būti skaidrus, tiksliai apskaitomas. Kūrėjai turėtų žinoti, kiek vartotojų pasinaudojo jų paslaugomis, o vartotojai turėtų žinoti, kokiomis paslaugomis jie pasinaudojo.

Sprendimas turi užtikrinti asmens duomenų apsaugą ir žmonių privatumą.

Sprendimas turėtų būti priimtinas absoliučiai daugumai vartotojų, kūrėjų ir pritaikomas kūriniams, nepriklausomai nuo to, kokiose laikmenose (knygose, plokštelėse, diskuose, kt.) jie ligšiol buvo pardavinėjami.

Kokią vertę teikia paslaugos?

Prieš pateikdami patį sprendimą, panagrinėkime intelektinių paslaugų vertę. Kurti vertę yra pati būtiniausia sąlyga bet kuriam doram verslui.

Fizinių produktų tiekimo grandinėje veikia tokia taisykė: kol galutinis vartotojas nenusipirko, niekas tiekimo grandinėje nepardavė. Tai reiškia, kad realią paklausą sukuria galutiniai vartotojai. Jeigu kopijuoklių gamintojas, pasitelkęs sudedamųjų dalių gamintojus (o šie pasitelkę žaliavų gamintojus), prigamins kopijuoklių, kurių mes nenupirksime, tai reikš, kad kopijuoklių gamintojas apkarpys užsakymus sudedamųjų dalių gamintojams, o šie atitinkamai sumažins užsakymų žaliavų gamintojams. Todėl visi tiekimo grandinėje suinteresuoti, kad jūs nuspirktumėte būtent tą kopijuoklį.

Kopijuoklių atveju kiekviena grandis kuria pridėtinę vertę kitai (sekančiai) grandžiai, siekdama pagreitinti gamybą ir kuo greičiau įvykdyti užsakymus, arba mažindama kainą. Kuo greičiau kopijuoklis bus pagaminamas, tuo greičiau jis bus parduotas ir susigrąžintos investicijos. Be to, kuo mažiau kainuos spausdintuvas, tuo jis bus pranašesnis už konkurentų gaminius. Tiekimo grandinė, sugebanti per keturias savaites (nuo užsakymo iki atvežimo į parduotuvę) pagaminti kopijuoklį už 300 dolerių, bus pranešesnė už konkurentų tiekimo grandinę, kuri panašų kopijuoklį gamina ir tiekia du mėnesius, o parduoda už 400 dolerių.

O dabar pažiūrėkime į kopijavimą (spausdinimą) kaip į paslaugą. Jeigu turiu namie ar biure kopijuoklį, ar jau galiu sakyti, kad gavau vertę? Ne. Vertę gaunu tik tuomet, kai pasidarau kopiją. Būtent į galutinį produktą – kopijas – orientuojasi paslaugų teikėjai. Atvežė į biurą kopijuoklį už dyką, kiekvieną mėnesį nuotoliniu būdu patikrina, kiek kopijų padaryta, ir išrašo atitinkamą sąskaitą. Maža to, patys rūpinasi pakeisti dažų kasetes ir papildyti popierių. Nes jei iš spausdintuvo išlįs tuščias lapas, vertės aš negausiu, ir būsiu nelaimingas klientas. O nelaimingi klientai, kaip žinia, yra buvę klientai.

Su spausdinimo/kopijavimo paslauga viskas aišku: vartotojai vartoja kopijas. O ką vartoja intelektinių paslaugų vartotojai?

Ko vertos intelektinės paslaugos?

Apsidairykime. Paauglys Petriukas po pamokų sviedžia kuprinę į kampą ir sėda prie kompiuterio. Žaidžia kompiuterinį žaidimą, kurio pavadinimas “Verslo klasės” skaitytojams nieko nesako.

Jo sesuo studentė Marija tuo metu po paskaitų grįžinėja namo autobusu. Balti kaištukai ausyse išduoda, kad Marija klausosi muzikos.

Namuose šeimininkaujanti jų mama Veronika ką tik padžiovė skalbinius, ir dabar turi valandą sau. Ta proga ima elektroninę skaityklę ir įsijungia vakar pradėtą skaityti knygą. Deja, dukra grįžta anksčiau, nei planuota, ir sužlugdo skaitymo planus. Negi skaitysi išsidrėbus, kai ir taip dukrą retai matai be kavalieriaus.

Vakare grįžta šeimos galva vadinamas Antanas. Prie vakarienės stalo jam tenka spręsti ginčą, kurį filmą šeima žiūrės. Mat Petriukas iš “Linkomanijos” parpūtė dvi nematytas komedijas ir vieną trilerį. Antanas nusprendžia, kad šeima žiūrės visus tris, o pradės nuo komedijų. Petriukui suteikiamas šansas įsilieti į kino seansą, kai pasirengs istorijos kontroliniam darbui.

Ką tokio visi šeimos nariai vartoja pramogaudami?

Atsakymas paprastas – vartoja minutes, valandas. Laiką. Mes vartojame tekstą, garsą, vaizdą, mainydami jį į savo laiką. Kodėl mes nežiūrime įsigyto DVD, jei filmo pradžia neįdomi? Gaila laiko! Kodėl neklausome Minedo? Gaila laiko! Kodėl neskaitome pirmos pasitaikiusios elektroninės knygos? Mes ir taip turime ką veikti!

Taigi intelektinės paslaugos taikosi į mūsų laiką. Laikas yra didžiausias apribojimas žmogaus gyvenime. Jo negali įsigyti (ir taip praplėsti apribojimo). Gali tik nešvaistyti ir maksimaliai išnaudoti.

Kaip įvertinti intelektinių paslaugų vertę? Sprendimą jūs visada žinojote: “laikas – pinigai”. Semantiniais sumetimais sukeiskime dėmenis vietomis – reikšmė nepasikeis: pinigai – laikas!

Intelektinis debesis

Jei pinigai slypi laike, sprendimas, kaip užtikrinti intelektinių paslaugų teikimą ir vartojimą, yra labai paprastas. Tiesa, paprastas – nereiškia, kad lengvas.

Įsivaizduokime, kad:

  • intelektiniai kūriniai yra prieinami debesies technologijos pagrindu sukurtoje platformoje, kuri užtikrina paslaugos teikimą internetu – galimybę vartotojams vartoti kūrinį: skaityti, žiūrėti, klausyti;
  • už prieigą prie intelektininio debesies vartotojai moka fiksuotą mokestį. Už mokestį kiekvienam vartotojui yra suteikiamas tam tikras kiekis intelektinių valandų. Žinoma, gali būti skirtingi planai. Vienas tėvui Antanui, kitas sūnui Petriukui;
  • prieiga užtikrina galimybę vartoti bet ką, kas yra debesyje. Vartoji tiek, kiek turi išsipirkęs laiko.
  • debesis apima absoliučią daugumą kūrinių. Ką noriu, tą ir vartoju!
  • pajamos iš vartotojo paskirstomos proporcingai to vartotojo vartotiems autoriams. Apskaita, jei norite, gali būti realizuota sekundžių tikslumu.

Vartotojau, ar sutiktumėte mokėti, tarkime, 10 dolerių per mėnesį už tai, kad galėtumėte 100 valandų per mėnesį skaityti, klausyti ir žiūrėti bet ką, kas yra sukurta šioje planetoje? Žinoma, tik per savo kompiuterį, telefoną, planšetę ar į juos panašų įrenginį, turintį prieigą prie interneto.

Autoriau, ar sutiktumėte gauti 10 amerikietiškų centų už kiekvieną valandą (pusantro cento už minutę), kurią kiekvienas iš kelių milijardų vartotojų praleido su jūsų kūriniu? Aš sutikčiau. Nes tokiu atveju šis straipsnis sugeneruotų 3.000 dolerių, jei skaičiuosime, kad kiekvieną žurnalo numerį paskaito bent 4 žmonės, o ties šia rašliava skaitytojai praleido bent po 5 minutes.

Patikrinimas abejonėmis

Prieš pradėdamas “Taip, bet…” sesiją, prisipažinsiu, kad 10 dolerių už 100 valandų kainodarą pateikiau iš lubų. Skaičiuodami svetimus pinigus atsižvelkite, kad siūlomas modelis apima tik intelektinių paslaugų vartojimą per internetą (didžiąja dalimi dabartinę piratinę rinką), ir nesitaiko į pajamas iš koncertų ar kino salių.

Beje, kainodara galėtų būti unikali kiekvienoje šalyje, pagal vietos gyventojų perkamąją galią. Intelektinės paslaugos – ne naftos produktai, už kuriuos degalinėje mokame pagal pasaulinės kainos kreivę. Jei visuomenė sukuria mažiau pridėtinės vertės, vadinasi, tos visuomenės valandos yra pigesnės. Vadinasi, ir intelektinės paslaugos afrikiečiams gali būti pigesnės, nei šveicarams.

Laikydamiesi mąstymo proceso, patikrinkime, ar mūsų sprendimas yra pagrįstas, atsakydami į natūraliai iškylančias abejones.

Taip, bet kaip užtikrinsite, kad esant nevaržomam prieinamumui prie intelektinės nuosavybės, vartotojai nepirataus? Dalis vis tiek pirataus. Sprendimo tikslas nėra išnaikinti visus piratus ar zuikius, o užtikrinti pajamas autoriams ir prieigą vartotojams. Šiuo atveju zuikių gerokai sumažėtų, nes nė viena piratinė tarnyba negalėtų pasiūlyti tokios turinio įvairovės ir patogumo. Vargu bau, ar nelegalios torentų svetainės kada nors turės integraciją su įrenginiais ir operacinėmis sistemomis, kurių gamintojai puoselėja reputaciją.

Taip, bet kaip užtikrinsite, kad viename debesyje būtų visas intelektinis turinys? Iš tiesų, labai svarbu užtikrinti, kad vartotojas su viena prieiga pasiektų kuo daugiau turinio. Todėl galima būtų įstatymiškai įtvirtinti, kad kūrinys negali priklausyti vienai platformai ilgiau nei tam tikrą laikotarpį (tarkime, 6 mėn.). Tačiau galbūt pakaks to, kad autoriai įvertins, jog vengdami kitų intelektinių paslaugų platformų, veikiančių pagal šį modelį, jie rizikuoja prarasti pajamas dėl piratavimo. Be to, pagalvokime, kodėl nudrožto BMW pardavėjas skelbimą įkelia į visus jam žinomus skelbimų tinklapius.

Taip, bet intelektinės paslaugos taptų neprieinamos vartotojams, neturintiems interneto! Taip.  Naujasis verslo modelis nenaikina senųjų, tad jei Stasio Povilaičio gerbėjai nori CD, kodėl gi jiems CD nepardavus? Kita vertus, mobiliojo interneto plėtra yra tokia sparti, kad po kelerių metų šio klausimo niekas nebesupras.

Taip, bet platformos savininkas norės savo dalies už tarpininkavimą. Atsiras nauji “gate keeper’iai”! Taip. Tik naujieji tarpininkai veiks pagal pasikeitusias žaidimo taisykles: užuot riboję turinio prieinamumą, jį skatins. Ligšiol klestėję tarpininkai vartus laikydavo užvėrę, o naujieji stengsis juos kuo plačiau praverti. Todėl tiksliau juos būtų vadinti “Gate promote’riais (angl. promote – skatinti). Dalies už tarpininkavimą (kaip kainos dedemosios) bus išvengta, jei platformos savininkai orientuosis ne į pelną, bet į kompanijos vertės didinimą (į ką pastaruoju metu stengiasi atkreipti dėmesį Ilja Laurs). Turint milijonus vartotojų tai nebūtų pats sunkiausias uždavinys.

Taip, bet vartotojai bus linkę apgaudinėti sistemą dalindamiesi savo prieiga! Tai nesunku išspręsti įdiegus techninius apribojimus. Skaitote knygą ir klausote muzikos? – OK. Norite žiūrėti antrą filmą tuo pačiu metu? Ar jūs tikras, kad norite išjungti ankstesnį filmą? Petriukas nė už ką nesutiktų derinti savo “geiminimo” laiko prie sesers Marijos ausinuko.

Taip, bet juk dalis autorių kuria nemokamai. Kaip jie galėtų dalyvauti platforomoje? Labai paprastai. Nemokamų kūrinių vartojimas neeikvotų įsigytų minučių.

Taip, bet jau yra iTunes ir panašios tarnybos, kurios leidžia atsisiųsti turinį, už jį susimokėjus! Vartotojų laiko valdymas yra aukščiausias įmanomas orientacijos į klientą lygis, sunkiai palyginamas su skaitmeninio turinio el. parduotuve.

Jei turėsite noro, “Taip, bet” sesiją pratęsime tinklaraštyje.

Orientacija į klientą

Kad toks intelektinių paslaugų modelis nudžiugintų vartotojus, beveik nėra abejonių. Bet ar jis nudžiugintų autorius?

Iki interneto sužydėjimo paskutinis apskaitomas taškas buvo parduotuvė, ir pagal tai visi sprendė apie kūrėjo populiarumą.

Dabar debesų technologijos leidžia apskaityti tikrą suvartojimą kiekviename vartojimo taške. Kažkur skaitėm apie šaldytuvus, kurie siunčia informaciją apie pasibaigusius kiaušinius. Šią technologiją pritaikius intelektinių paslaugų industrijoje, autoriams atsivertų naujos galimybės orientuotis į klientus: gerinti turinį, pasiekti savo gerbėjus su pasiūlymais.    Orientacija į klientą visuomet grįžta didžiuliais pinigais.

Įsivaizduokite save rašytojo vietoje. Kasdien gaunate ataskaitą apie tai, kiek žmonių kurias jūsų knygas skaitė. Ties kuriais puslapiais užvertė, kada vėl atsivertė. Kurį puslapį užvertę niekada nebeatsivertė. Ar turėdamas tokius duomenis kitą knygą parašysite labiau įtraukiančią? O, taip.

Ar filmo prodiuserio vietoje norėtumėte žinoti, kuriame epizode žmonės išjungia jūsų filmą? O gal norėtumėte padaryti nemokamą testą su 10.000 vartotojų tam, kad vėliau išleistumėte išlaižytą filmą milijonams?

O muzikantu dėtas, ar nenorėtumėte žinoti, kurių albumo dainų žmonės beveik nesiklauso (jas galima paleisti už dyką, vis tiek pinigų neneša), o kurias suka po šimtą kartų. O gal visiems vartotojams, kurie pastarąjį pusmetį Niujorke jūsų klausė ilgiau nei 10 valandų, suteiksite nuolaidą į savo koncertą “Madisson Square Garden” šį savaitgalį? Žinoma, jei jie savo paskyroje pažymėjo, jog neprieštarauja gauti nuolaidų.

O kaip jūs pažymėtumėte?

***

P.S. Mieli ACTA šalininkai, prieš ginčydamiesi, paskaitykite pirmąją straipsnio dalį: Kaip užtikrinti intelektinės nuosavybės kūrimą ir vartojimą? #1

komentarų yra lygiai 56

  1. Ačiū. Geresnės reklamos nesugalvosi. :)

  2. kiras

    >Tarpininkų likimas mūsų nedomina: parazitai lai sunyksta, o naujoje aplinkoje vertę sugebandys kurti naujieji tarpininkai lai klesti.

    Kaip suprantu, jei senieji tarpininkai nebūtų tapę dar ir IN savininkais, problemos nebūtų iš viso – rinka būtų pakeitusi vienus tarpininkus kitais.

    Gal vertėtu pagalvoti, kaip neleisti tarpininkams tapti IP savininkais?

    • Nesugalvoju, kodėl naujieji tarpininkai turėtų tapti IP savininkais?

      • kiras

        Verslas visuomet stengiasi kuo daugiau resursų sutelkti savo rankose. Su IN buvo paprasta. Paslaugos nėra kažkoks išskirtinis dalykas kurio iš principo nebūtų įmanoma monopolizuoti. Tarkim, užpatentuojama kokia nors technologija, be kurios paslaugos teikimas bus nekonkurencingas. (naujausias pavyzdys, Oracle teisėsi su Google dėl API naudojimo. Laimei nepasisekė, Android-as būtų smarkiai nukentėjęs.)

        (jūs teisus, tiesiogiai IP tapti neįmanoma, šiek tiek nedagalvojau)

  3. Iš esmės Pirat Bay įkūrėjas Peteris tai ir pasiūlė su Flattr. Ten dalinimas teisingai prasprestas autoriams, tik problema su $ rinkimu. Viskas stovi ant geros valios. http://flattr.com/

  4. kiras

    Perskaičiau visą straipsnį. Manęs nepaleidžia mintis, kad kažkur čia yra „pakasti šunys“.

    Vieną atrodo radau, IP naudojimo apribojimai laike, apribojimas vienu metu žiūrėti du filmus nes kažkas IP naudos daugiau už kaimyną su siauresniu kanalu.

    Apribojimai blogis, jie tik kelia kainą. Kai apribojimas natūralus, nieko nepadarysi, bet dirbtinis apribojimas gali būti nustatytas bet koks. Priimsim įstatymus apribojančius apribojimus? Su IN neišdegė, autorinių teisių galiojimas nuolat pratęsiamas.

    Apribojimus reikia naikinti o nekurti. Viską pririšti vien prie laiko per daug rizikinga.

    • Apribojimus (bet kurioj sistemoj) reikia ne naikinti, o maksimaliai išnaudoti beigi praplėsti. Naikinti reikia kliūtis.

      “Viską pririšti vien prie laiko per daug rizikinga.”. Ar galėtumėte paminėti konkrečias rizikas? Tuomet galėtume pagalvoti, kaip joms užkirsti kelią.

      • kiras

        Mano manymu, natūralus ir dirbtinis apribojimas skiriasi iš esmės. Pirmus reikia išnaudoti, nes neįmanoma pašalinti, antrus geriau būtų iš viso nekurti.

        Dėl laiko. Tarkim pradedantysis dizaineris kuria startupą, dirba namie, kur kiti šeimos nariai taip pat aktyvūs vartotojai. Jam reikia daug mokytis, reikia pamatyti daug kitų darbų pavyzdžių, kad neišradinėti dviračio, bet jis nenaudos tiesiogiai to ką parsisiunčia. Dabar jį riboja tik jo asmeninis laikas ir techninės galimybės. Jei paslaugos kaina bus fiksuota o naudojimas neribotas, problemų nekils. Bet jei bus ribojimai pagal naudojimo laiką, kažkas šeimoje negalės pasižiūrėti filmo.

        Kitas pavyzdys. Žmonės siunčiasi filmus dideliais kiekiais, ne tam kad juos visus pamatytų. Kažkas nori turėti kolekciją, kažkas tiesiog nori greit prasukti, kad išsirinkti patikusį. Formaliai jie žiūri tik vieną kitą filmą, faktiškai atsisiunčia daugiau, nei galėtų per gyvenimą peržiūrėti.

        Noriu pasakyti, kad ne bet kokiam vartojimo scenarijui galima pritaikyti tą patį kurpalių.

        • Jei vienu account’u galėtų naudotis keli vartotojai, mes pažeistume vieną iš išsikeltų sprendimo kriterijų – užtikrinti tikslią suvartojimo apskaitą.

  5. 1. arba praleidau, arba nesupratau – siūlomame sprendime daroma prielaida, kad 1 minutė naujausio filmo lygi 1 minutei pasenusio niekalo? arba 1 lapas naujausio knygos apie Harry Poterį – 1 lapui kokio nors pasenusio niekalo? imho, neatsižvelgiama į ekonomikos ribinio naudingumo teoriją

    2. tokio tipo modelių buvo daug, tačiau visi atsimušė į sieną – t.y. vartotojų nenorą mokėti, kai analogiškas turinys už vienos paieškos nutolęs visiškai nemokamai.

    • Liutaurai,

      1. Būtent, minutė yra minutė. Kodėl viena seno filmo peržiūra (tegu ir n kartų matytas tas filmas) yra mažiau vertingas nei naujas ?
      Tačiau naują filmą peržiūrės N kartų daugiau žmonių, todėl naujo filmo kūrėjas gaus daugiau pajamų. O jei filmas ištiesų geras, tai jį žiūrės ir vėliau. Mokestis paskyrstomas pagal vartojimą (nes jau galima pamatuoti kas kiek vartoja)

      2. Neretai tai yra mokamos sistemos (ne)funkcionalumo ir kainos klausimas. Aš pats neretai susimąstau, ar verta pirkti knygą dėl keletos skyrių. O susimokėti už galimybę keletą valandų pavartyti tą knygą – kodėl ne ? Juk toks modelis egzistuoja – bibliotekos, tik ten nieks neapskaičiuoja kas kiek naudojosi kažkokia knyga.

    • kiras

      torrentų trekeriai teikia paslaugą ir net bandė apmokestinti įvesdami registracijos mokestį. Nepavyko, nes tokiu atveju lengva įrodyti, kad gauna naudą iš piratavimo ir lengva nubausti. Už nemokamas paslaugas reiktų dėkoti antipiratinėms akcijoms :)

      Neriau, gal gali siūlomą paslaugų modelį, kaip pavyzdį, pritaikyti bibliotekai? Įdomu, kokios problemos išlystu.

      • “gal gali siūlomą paslaugų modelį, kaip pavyzdį, pritaikyti bibliotekai? Įdomu, kokios problemos išlystu.”

        Siūlomas intelektinių paslaugų modelis negali būti pritaikytas ne el. erdvėje, nes tik čia nesudėtingai galima apskaityti laiką ir realų vartotojo vartojimą.

  6. Povilas

    Turiu pavyzdį iš savo aplinkos: sesuo mažo kompiuterinio raštingumo, kaulindavo sūnų, kad parpūsų filmų iš torrentų, po to įrašytų ir tada galėdavo žiūrėti. Dabar džiaugiasi susimokėjusi kažkiek litų ir žiūrėdama filmus online. Yra vartotojų, kurie pasirengę mokėti vardan patogumo ir paprastumo. Yra vartotojų, kurie niekada nemokės. Žmonės turi turėti pasirinkimą :)

  7. Tamosius

    Atkreipkit demesi ka pasake Donatas Tamulaitis nuo 3:15 iki 3:23
    Cituoju:
    …. piratavimas stabdo ES ekonomikos augima ir darbo vietu kurima, t.y. tiesiogine priezastis sakysim bedarbystes augimui, kur del darbo vietu perkelimo is teisetu rinku i neteisetas, kur yra paplites piratavimas, mes kasmet netenkame daug darbo vietu….

    Geniali mintis.
    Tik dabar man klausimas pasistojo, ka padaryti, kad darbo vietu neperkeltu, o paliktu cia? Is jo citatos logika sako, kad didinti piratavima vietineje rinkoje ?! :))))))))))

    • Ponas Tamulaitis nepagalvojo, kokią įtaką darbo vietoms vietinėje rinkoje daro paslaugų eksportas.

  8. kestutis d

    kad toks modelis – debesis su intelektinėmis paslaugomis – seniai jau veikia. Pvz., nori knygų – sumoki mokestėlį ir vartaisi bibliotekoje – nori mėnesį, nori metus (keliolika dolerių mėnesiui viso – Questia). Nori muzikos – susimoki spotify menką mokestėlį ir imi. Nori filmų – artimiausias pvz. – Gala, nors yra ir kitų variantų. Gal tik didesnis nepatogumas, kad Lietuvoje šie modeliai kol kas nelabai veikia, bet didėjant pragyvenimo lygiui palaipsniui persimes ir pas mus

    • Į istoriją įeis toji firma, kuri pirmoji pasiūlys viską (filmus, muziką, knygas, gal ir žaidimus) vienoje platformoje, o duomenų bazėje turės viską, ko gali norėti vartotojas tiek Lietuvoj, tiek Afrikoj.

      • Pamastymui

        Tas “visko” debesis jau seniai egziztuoja, nuo tada kai atsirado internetas ir duomenys jame: nuo tekstines iki bet kokiu didesniu(tai subjektyvu) failu, archyvo, archyvu masyvu. DVD disko kopijomis dabar nieko nenustebinsi. Piratines bendruomenes laikosi ant menamu vartotoju(saves paties) poreikiu tenkinimo, ka ir daro kiti(suvokdami kitu, kaip savo paties, poreikius). Platformos/Firmos/Produktai/Vietos/Technologijos, kurios apjungia siuos du poreikius yra isimtys, o ne tendencija.

        Prisiminkime, kas atsitinka, kai isimtys tampa tendencija: nuo NAPSTER iki Linkomanijos, nuo FTP iki P2P…

  9. “Visi sutiksite, kad populiarūs, mėgiami ir vartojami autoriai turėtų uždirbti daugiau nei tie, kuriuos mažai kas klauso, skaito ar žiūri. Autorių pajamos turi būti adekvačios suteiktai paslaugos vertei.”

    Kur čia tokie priklausomybės dėsniai buvo atrasti tarp vertės ir populiarumo? :)

    Siūloma sistema iš vis nevertina kūrybos vertės. Ji vertina tik kiekybę ir skatina kurti tik mainstream pops’ą. O mes jau dabar skundžiamės, kad knygos, filmai ir žaidimai tik bukėja, tai yra mainstream’izuojami…

    Dar dažnai kūryba turi atvirkštinę priklausomybę su kaina. Kuo retesnis paveikslas ar žanras, tuo brangesni kūriniai.

    Kas man bent sufleruoja, kad tarp kūrybos ir verslo/pinigų iš vis mažai tiesioginio ryšio. Žmonės kuria savo malonumui ir talentas kuria kokybę, o pinigai tėra šalutinė pasekmė. Kaip kūrinius vertina ne autorius ar kiekybė, o tik pats vartotojas sprendžia ar verta mokėti už paveikslą 100Lt, o šalia už lygiai tokio pat dydžio kitą šimtą milijonų…

    • kiras

      Priešingoj pusėj yra „socialinis teisingumas“. Visi gauna po truputį, kuria ką nori. Bet trūksta matavimo sistemos. Kūryba gausis be orientyrų į geriausius ir blogiausius pavyzdžius. Vadinasi irgi nieko gero.

      Išeitis galėtu būti kažkur per vidurį. Kažkoks kompromisinis variantas.

    • Originalas: “Dar dažnai kūryba turi atvirkštinę priklausomybę su kaina. Kuo retesnis paveikslas ar žanras, tuo brangesni kūriniai.”

      būtent. Fizinių laikmenų pasaulyje ribotas kopijų kiekis didina vienos kopijos vertę. Tačiau interneto pasaulyje kopijų kiekis yra neribojamas. Todėl turi pasikeisti ir vertės matavimas bei supratimas.

      “Siūloma sistema iš vis nevertina kūrybos vertės. Ji vertina tik kiekybę ir skatina kurti tik mainstream pops’ą.”

      O kaip yra dabar? Lygiai tas pats – popsas geriau parduodamas. Bet nepaisant to, nišiniai kūriniai taip pat turi savo rinką. O intelektinių paslaugų modelyje, šios nišos gerokai prasiplėstų. Dantimis atliekamos muzikos gerbėjų pasaulyje yra daugiau nei Lietuvoj.

      • “interneto pasaulyje kopijų kiekis yra neribojamas. Todėl turi pasikeisti ir vertės matavimas bei supratimas.”

        Sutinku, nes internete tų paveikslų kopijos iš vis nieko nekainuoja. :) Visai kaip pop muzikos kopijų analogiškai žmonės internete nevertina, dėl ko ramia sąžine klauso nemokamai. Skaito nemokamai Delfi valandų valandas ir parsiunčia milijonus Angry Birs žaidimo kopijų…

        bet labai maža dalis iš tų žmonių mielai perka Verslo Klasę už 10lt/mėn, nors skaitys gal tik pusvalandį. Moka už VIENĄ video žaidimą $50/mėn. Perka specializuotą knygą už kelis šimtus..

        Grįžtame vėl prie to, kad populiarumas ar praleistas laikas niekaip neatspindi kūrinio vertės. Ypač kai pati kūrybos vertė yra labai subjektyvus dydis, vienam labai patiks knyga, jis mielai sumokės net $100, o kitas nesupras, neįvertins iš vis. Kartais pačiam labai patinka filmas, o kitą kartą gaila net laiko sugaišto kine… Galime daryti išvadą, kad vertė iš vis ne nuo kūrinio priklauso, o nuo vartotojo vertinimo. Tada gal modelis turėtų būti orientuotas į vartotoją pvz. Pay what you want ar panašiai. Jau matėme kelis tokius muzikos, filmų projektus, uždirbo jie autoriams net daugiau, nei gaudavo iš leidėjų… :)

        • ” Tada gal modelis turėtų būti orientuotas į vartotoją pvz. Pay what you want ar panašiai”

          Taigi siūlomas modelis būtent tai ir realizuoja: jei žmogus kažko nori, jis tai vartoja (nes darome prielaidą, kad intelektinių paslaugų debesy būtų visi kūriniai). O jei vartoja, vadinasi, kapsi minutės. O pagal kapsinčias minutes vykdoma pajamų paskirstymo autoriams apskaita.

          “Kartais pačiam labai patinka filmas, o kitą kartą gaila net laiko sugaišto kine…”
          Jums buvo gaila sugaišto laiko kine, nes negalėjote perjungti lievo filmo. Įsivaizduokite kino teatrą, kur išsipirkote laiką ir žiūrite beleką. Nusivylusių žiūrovų, ko gero, nebūtų.

        • Neįtikina. :) Vieną filmą peržiūrėjai, buvo labai vidutiniškas, o kitas labai patiko, bet susimokėjai už abu vienodai. Taip pradedi remti autorius, kurie tau visai nepatinka, o jie pradeda kurti dar daugiau pop’so. Tuo tarpu, atrasti nišiniai filmai labai patinka, norėtum nors ir 100 kart daugiau autorių paremti, bet negalėtum, nes retas šiandien net du kart žiūri tą patį.

          Filmo ar video žaidimo dažnai paprasčiausiai negali įvertinti, neperžiūrėjęs bent pusės.

          Iš ko tik didėja esama problema, kai visi kuria pops’ą ar tiesiog filmų, žaidimų tęsinius ir net nebando tobulėti ar bandyti kažką naujo. O tai dar ir užgožia nišines rinkas. Iš verslo pusės galbūt atrodo kaip optimizacija ėjimas prie pop’so, bet iš kultūros..? Manau, kad greit jau bus net gėda žiūrėti iki ko kūrybos-verslas privedė… :)

        • Šekit jums pavyzdys: transatlantinis skrydis, 7 valandos. Monitoriuje, įrengtame atolše priešais, gali pasirinkti žiūrėti filmus (duombazėj jų ~50), klausyti muziką (krūva albumų), skaityti brošiūrą apie final destination miestą beigi žaisti tetrio lygio žaidimukus.

          Kiekvienas lėktuvo keleivis vartoja, ką nori. Vienas klauso Lady Gaga, kitas žiūri Karibų piratus, o trečias žiūri Šindlerio sąrašą. Ketvirtas nieko nežiūri, bet gal žiūrėtų Šuriko nuotykius, jei tokie būtų lėktuvo duombazėj. Taigi kuo didesnis pasirinkimas (įskaitant visokius nišinius kūrinius), tuo laimingesni vartotojai.

          Ar teisingai suprantu Originalą, kad esą prieigos ribojimas yra naudingas nišiniams autoriams??

        • “Ar teisingai suprantu Originalą, kad esą prieigos ribojimas yra naudingas nišiniams autoriams??” Ne, bet siūloma sistema turi daug apribojimų. :)

          Jūs orientuojatės ne į individualų vartotoją, o į vartotojus t.y. populiarumą. Automatiškai apsiribojate dauguma, bet tai nėra visi vartotojai. Problem? :)

          Populiarumo skatinamas taip pat riboja kūrybos įvairovę ir inovacijas. Visi norės kurti tik pop turinį, o kas norės kurti kitaip ar naujai, tai bus baudžiamas, nes lyg dirbs neefektyviai tokioje sistemoje, kur vertinamas tik populiarumas.

        • Andrius

          Originalas, manau krypsti į kultūrinio išprusimo, intelekto skatinimo problemą. Taip ši vartojimo už laiką sistema neskatina tobulėti kultūriškai, klausimas kas skatina? Ar dabartinė ar buvusios sistemos neskriausdavo norinčių kurti kitaip? Manau čia atsakymas slypi tęstinume. Pop kultūros gaminių vartojimo laikas trumpas, todėl jie turi pastoviai kurti, kad išgyventi. Kas atsitiko kai Britney spears nieks neberašė dainų. Tuo tarpu kultūriškai vertingo kūrinio vartojimo laikas yra ilgas, kartais begalinis. Taigi ir pajamos gaunamos daug ilgesnį laikotarpį. O darbo įdėta tik vieną kartą. Galima sakyti skirtingos taktikos uždirbti. Klausimas kaip žmogų skatinti matyti giliau, daugiau? Jį spręsti jau reikia platesniame kontekste.
          Nelabai pritaikau laiko vartojimo modelio grafikos, foto, piešimo kūrinių sferai. Jie yra skaitmeninami, bet vartojimo laiko ten nesuskaičiuosi arba vertinamas momentas, o ne bendras laikas. Ar vis dėl to būtų skaičiuojama kiek laiko žiūrėta į nuotrauką? Kaip tada su jos vartojimu bloge, portale, svetainėje?

        • Tas išsprendžiama paprastai su “kiek nori, tiek moki modeliu”. Visi stengtųsi ne daugiau kurti ar būti populiaresni, o įtikti savo publikai, visi lieka patenkinti. :)

          Juk tame esmė, kad menas su verslu iš vis nieko bendro neturi. Žmonės kuria ir sulaukia publikos palaikymo. Atvirkščio modelio mene nėra, kad kažkas kuria, dėl pinigų. Tiksliau yra pavyzdys: dabartiniai filmai ar video žaidimai, kurie tapo verslu ir vis daugiau priekaištų iš publikos sulaukia, kad tiesiog gadinamos filmų, žaidimų serijos… Nieko naujo, įdomaus nesugalvojama…

  10. Aurelijus

    Siūloma sistema visiškai neatsižvelgia į programinės įrangos sritį, kuri yra kitokia nei media, tačiau iš dalies kenčia dėl tos pačios problemos.

    • Neatsižvelgia, nes programinė įranga ir taip keliasi į debesis. Pastaruosius 3 metus IT konferencijose apie nieką kitą nešnekama.

  11. penki kebabai

    Sistema atrodo simpatiškai. Tiesa, nesu tikras ar 10 dolcų mokėtų tie kurių šeimos pajamos mažesnės už 2000 lt, bet galbūt tokiems išeitų pritaikyti kažką panašaus į NPD ar pan :)
    Matau problemų to intelektinio debesies sukontroliavime, ir principiniame klausime kas nusipelno pinigų ir kas kiek gali dubliuoti turinį (kad nebūtų kliudoma į debesį patekti lietuviškai įgarsintai Šreko versijai, bet tuo pačiu kad nesigautų tūkstančio Šreko versijų su skirtingais “autoriais”). Kita vertus, viskas išsprendžiama.

    • Jei ‘copyright claim’ veikia youtube.com platformoje, ji veiktų ir kitoje.

  12. Linas

    1…Tarpininkų likimas mūsų nedomina: parazitai lai sunyksta, o naujoje aplinkoje vertę sugebantys kurti naujieji tarpininkai lai klesti….
    Gal užbėgu už akių metodine prasme(įgyvendinimo apribojimų sluoksnis),bet”tarpininkai”turi daug daugiau galių priimant teisės aktus nei”piratai”.
    2.Nepaliesta problemos pusė(gal tik vos užsiminta Aurelijaus,kad yra ne tik medijinių IN(IP)formų),kuri kažkuriame pirmojo straipsnio komentare buvo pavadinta”Monsanto”.Turiu omeny paslėptas šio teisinio paketo prasmes ir pasekmes.Šiais (ko gero visais)laikais įstatymai jau kūrimo stadijoje projektuojami su “spec.landomis”,kad jomis pasinaudotų tuos įstatymus užsakiusieji.Kertinė prielaida”visi žmonės geri”turi išimčių tarpe tokių gerų žmonių,kurie dėl savo silpnumo negali atsispirti pagundai”prastumti įstatymą,kuris būtų”teisingas”,bet vos vos”teisingesnis”jiems asmeniškai arba jų verslui,arba jų valstybei,arba kokiam kitam junginiui

  13. atskiras klausimas – ar toks modelis apimtų ir teisę perdirbti/naudoti kitiems kūriniams kurti? pvz. muzikiniams cover’iams, filmų ištraukų panaudojimą naujiems klipams ir pan.

    • Modelis neapimtų teisių, jis apimtų kūrimą ir vartojimą. Jei kažkas pasinaudojo intelektine paslauga – kūriniu A – ir sukūrė kitą kūrinį B, tai kūrinio A autorius rašo ‘copyright claim’ą’ ir дело с концом.

      Tai, kad intelektinė nuosavybė virsta intelektine paslauga, nereiškia, kad atsisakoma autorystės.

  14. Dėl bibliotekų ne visai taip. Skaičiuoja kiek kartų skaityta ir paskui LAATG’a paga tai autoriams kapeikas perveda.

  15. Gražus modelis, bet vargiai įgyvendinamas.

    Didžiausia bėda ta, kad dainas, filmus ir kitą turinį turintys asmenys dažniausiai nenori atiduoti to turinio į debesį.

    Nenori dėl to, kad nėra sukurtos patikimos sistemos, kuri užkirstų kelią nelegaliam turinio vartojimui.

    Kita vertus, modelis veiktų, jeigu jis būtų visuotinis. Sunku įsivaizduoti, kad visos šalys ant jo pasirašytų.

    Ir dar: kam priklausytų modelio “viduriai”? T.y. pats debesis, ir visi duomenys iš jo?

  16. ghoul

    Viena iš problemų – bandymas taikyti tą patį universalų „bendrą tarifą“ visiems kūriniams.

    Įsivaizduokime, kad aš parašau labai specializuotą mokslinį traktatą. Sąnaudos milžiniškos, kiekvienam puslapiui reikia perversti krūvą bibliografijos, galbūt pačiam atlikinėti eksperimentus ir t. t.
    Potenciali auditorija – mažytė: saujelė tos srities specialistų.
    Klausimas: ar man verta šitą kūrinį platinti per tą pačią platformą ir už tą pačią kainą, kaip ir kokį nors Harį Poterį (sanaudos rašymui n kartų mažesnės, potenciali auditorija n kartų didesnė)?
    O gal geriau ieškoti specializuoto mokslinių darbų serverio, kur prieigos kaina daug didesnė (taigi, didesnės ir mano pajamos)?

    Arba atvirkščiai: jei sukūriau TV serialo lygio filmą, vargu ar talpinsiu jį ten, kur jis konkuruos su Spielberg’o ar Scott’o kūriniais (t. y. bus praktiškai nežiūrimas). Greičiau norėsiu padėti jį į serverį, kuris specializuojasi „piguvoje“ ir už daug mažesnę kainą platina atitinkamai prastesnės kokybės turinį.

    Kalbame apie skirtingus produktus, skirtingas tikslines auditorijas, kurios priima ekonominius sprendimus (pirkti / nepirkti, ką pirkti) pagal labai skirtingus kriterijus. Todėl toks „viskas viename“ sprendimas man atrodo sunkiai įmanomas.

    O pats bendras principas – taip, jis veikia, ir jau dabar plačiai naudojamas. Tik konkuruoti su visiškai nemokamu piratiniu turiniu vis vien sudėtinga, todėl ir reikia kažkokių jėgos mechanizmų, kurie pažabotų piratavimą.

    • Įdomus pastebėjimas.

      Bet man rodos, pats į jį atsakėt: “Sąnaudos milžiniškos, kiekvienam puslapiui reikia perversti krūvą bibliografijos, galbūt pačiam atlikinėti eksperimentus ir t. t.
      Potenciali auditorija – mažytė: saujelė tos srities specialistų.”

      Taigi nors auditorija mažytė, tačiau labai įsitraukusi. Jei jūsų mokslinis traktatas bus vertingas saujeliai specialistų, vadinasi, jūsų traktatas pateks į “krūvą bibliografijos”, kurią ateityje vartys toji siaura auditorija, ir generuos valandas.

      Koks dėstytojas užduos paskaityti jūsų traktatą 400 studentų, ir jūs apie tai sužinosite pamatęs dolerius savo sąskaitoj.

      Priešingu atveju, nedalyvaudamas platformoje (kas irgi yra svarstytina), rizikuojate, kad jūsų traktatas bus siuntinėjamas emailais, dropbox’ais, o jūs džiaugsitės vieninteliu pirkėju už 50$.

  17. praeivis

    1. Taip bet Petriukas skaito 10 kartų lėčiau negu Antanas, o kūrinį vartoja tą patį, bet kaina skirtinga :)
    As galvociau knygai – pemimo nuo lentynos pavartyti mokesti 😉

    2. Geografinis apribojmimas, kas man uždraus naudoti proxy serverį būtent tos šalies kurioje paslauga pigiausia?
    2.1. Net jeigu nenaudosiu proxy serverio, jeigu aš keičiu gyvenamąją vietą (turiu omenyje šalį kad ir ES) kaip man keisis mokestis už paslaugas. Toki geografinį ribojimą taiko beveik visos didžiosios kompanijos, (pvz. Microsoft XBox ) jie turi šitą apribojimą įvedę, ir jis nėra labai jau džiuginantis galutiniam vartotojui. Čia šioje vietoje nesiplėsiu, nes yra bent keletas diskutuotinų niuansų.
    Kolkas tiek.

    • 1. Taip, šmaikštu. Pamėginkite tokią kainodarą išaiškinti sekso paslaugų teikėjoms (-ams) 😀

      2. Dėl proxy – geras pastebėjimas. Reikės pagalvoti.

      2.1. jau sumokėtas mokestis (už valandas į priekį) neturėtų keistis, kol neateina laikas vėl sumokėti.

      • praeivis

        😀 Dėja tai yra IP, o ne sekso paslaugų tiekėjos 😉

        Ir visitik, subjektyviai manau, kad jeigu šalyje interneto skverbtis pasiekė tokį lygį kad gaima pirkti debesų paslaugas nesirūpinant persiųstų duomenų kiekiu tai kainodara už IP globaliai turi būti vienoda. Kodėl sakykim koks šveicaras turėtų mokėti daugiau už lietuvį pirkdamas paslaugą debesyje (kai tuo tarpu debesis fiziškai yra tarkim Bangladeše) – geografinis ribojimas, IMHO, čia paskatintų “parazitų-perpardavinėtojų” sistemoje kūrimąsi.

        Dar pamasčiau apie knygas. Žvelgiant į situaciją: noriu paskaityti knygą lėktuve? Dar kartą manau kad knygos skaitymui laiko (sekundemis) apribojimas nelabai tiktų, bet “paėmimo nuo lentynos” tipas tiktų, papraščiausiai dėl to kad, šiuolaikiniai prietaisai dar ne turi neribotų elektrinių resursų ir buvimas nuolat “ant interneto” tiesiog juos iškrauna – tai būtų tiesiog visapusiškai nepatogu ir vartotojai ieškotų būdo kaip gauti ta paslaugą “offline”, o tai veda į piratavimą.

        • cinic

          Laikausi nuomonės, kad jei nori sugadinti gerą projektą, tai privelk į jį antraeilių tikslų.

          Konkečiai kalbu apie skirstymą pagal geografinę vietą. Manau, kad tai yra mažų mažiausiai nebūtina, o veikiausiai ir neprasminga. Jei dabar iš afrikos negauni pajamų tai negausi ir ateity. Na, jie ir toliau pirataus…

          Kas blogai, jei turtingas vakarietis mokės tiek pat kiek neturtingas rytietis? Neteisinga? O rytiečiui mokėti tokią pačią kainą (ar brangiau) už drabužius, benziną, kompiuterius teisinga?
          Pagaliau, jei kas nors vėliau sugalvotų kaip įgyvendinti – taigi go on! Bet nebūtina iš karto.

          Dar vienas dalykas tokios sistemos hipotetinis privalumas – potencialas pakeisti geografinį IP pasiskirstymą. Ar čia aš vienas naudoju daugumą IP pagamintų Vakaruose? Gal tokia sistema prisidėtų, kad mes matys daugiau sukurtume ir parduotume tiems patiems Vakarams?

        • Iš tiesų, geografinis segmentavimas nėra būtinas.

  18. Na apie ACTA gal jau gana diskusijų, o apie p. A.Valinską galiu pasakyti, kad jis tikrai neeilinė asmenybė – teko girdėti atsiliepimus iš pirmų lūpų apie tai kaip jis diriguoja labdaringų renginių organizatoriams kai yra už tai atsakingas. Visi užvesti dirba 300% ir jaučiasi vertinami bei svarbūs. Va čia tai Charizma iš didžiosios raidės.

  19. Andrejus Ignatavičius

    Būtų gerai, kad asmenys, kurie imasi gvildenti visuomenei aktualias temas, bent jau turėtų minimalų profesinį pasiruošimą, nes reikšti nuomononę – daug proto nereikia. Kalbant apie intelektinę nuosavybę, reikėtų skirti kelis aspektus: 1. intelektinės nuosavybės dalis parduodamoje prekėje – t.y., jeigu autorius gauna atlyginimą už tai, kad kažkas pagamina ir parduodą prekę – tai autoriaus teisės yra nepažeistos: jis gauna pajamas nuo parduodamų prekių skaičiaus – tai yra autoriaus ir gamintojo susitarimo reikalas, ir visai nesvarbu, ar autorius muzikantas, ar architektas – tai komercinis sandoris, autorius teikia intelektines paslaugas ir už tai atlyginama; 2. intelektinės nuosavybės naudojimas viešoje erdveje – t.y., jeigu autorius gauna atlyginimą už tai, kad atskiri ūkio subjektai dėl jo autorinių darbų panaudojimo gauna papildomą pridėtinę vertę – tai autoriaus teisės yra nepažeistos: jis gauna dalį pajamų nuo viešai teikiamų paslaugų, kurių pridėtinė vertė tiesiogiai priklauso nuo jo kūrinių panaudojimo, – čia reikia skirti tris dalis: retransliavimą (kalba apie tv, radio ir web transliacijas), verslo skatinimą (kalba apie kavines, barus ir t.t.) ir viešuosius renginius (kalba apie koncertus, festivalius, šventes ir t.t.) – atlyginimo formos turėtų būti skirtingos: retransliuojantiems svarbus eterio tinklelis, todėl jie turi mokėti mokestį proporcingą transliacijos laikui ir auditorijai, verslo skatinimui mažai svarbu, koks autorius ir ką atlieka, čia svarbu, kad verslas gauna pridėtinę vertę už kurią susimoka pagal išgales – šie ūkio subjektai turi sumokėti fiksuotą procentą nuo pajamų autorinių kūrinių retransliavimo metu – kuo daugiau asmenų vartoja paslaugas autoriniams kūriniams skambant, tuo daugiau sumokama, galiausiai, viešuosiuose renginiuose autorius pateikia savo kūrinį betarpiškai ir už tai gauna honorarą – žmonės nusiperka bilietus į renginius, tais pinigais apmokamas atlikėjo darbas – čia atlikėjo reikalas susitarti su autorium dėl autorinio atlyginimo (situacija, kai už viešus renginius autorių asociacijoms mokamos kosminės sumos – tiesiog, kvailumo ir gobšumo pavyzdys: sprendimas šioje situacijoje būtų paprasčiausias – kiekvienas atlikėjas renginio organizatoriui turi pateikti rašytinę sutartį su autorium, patvirtinančia, kad jo atliekamas kurinys yra legelus arba nurodyti, kad kūrinio autorius yra jis pats, renginių organizatoriai visus duomenis turėtų persiųst autorių asociacijoms ir tuo jų funkcijos turi būti išbaigtos – juo labiau, ne visi organizuojami renginiai yra komerciniai, kai nėra pajamų, tai nėra ir ką dalinti); 3. intelektinės nuosavybės naudojimas asmeniniais tikslais – t.y., privatus asmuo ar asmenų grupė naudoja asmeninį turtą, siekdami atgaminti autoriaus kūrinį, tas turtas gali būti įvairus – pvz.: gitara, kuria draugams grojamas betkoks svetimas kurinys arba kompiuteris, kuriuo paprastas mirtingas pats gali pasileisti muzikos failus, filmus, svetimų nuotraukų albumus, brėžinius, pristatymus ir t.t. – čia turi būti vienkartinis mokestis už svetimus kūrinius atkuriantį prietaisą ar instrumentą ir visiškai nesvarbu, kiek kartų tą patį kūrinį birbins fizinis asmuo savo malonumui – kuo didesnis bus mokestis, tuo mažiau prietaisų įsigis vartotojai – dėl to labiausiai nukentės patys autoriai; viskas – jokių kitokių problemų autorinių teisių srityje nėra, nebent tokias problemas kurtumėt patys – tiesa, gal kažkas galėtų replikuoti, o kaip dėl programinės įrangos, tai atsakau užbėgdamas už akių: programinė įranga – tai prekė, o apie prekes kalba pirmasis punktas …

    • Audrius

      Andrejau, butu gerai, kad pries reiksdamas nuomone paskaitytum apie ka kalba eina ir kuri konkreciai autoriniu teisiu pazeidimo dalis nagrinejama. Sumalei viska i kruva, o i tema neparasei nieko. Prie ko cia instrumenta brazdinantis studentelis ir internete pirataujantis asmuo? Prie ko cia gamyba ir autoriaus teises? Internete gamybos nebera, o muzika ar filmas senai nesisieja su fizine laikmena. Kopijos padarymui nereikia nieko gaminti. Uztenka padaryti copy/paste. Salygos pasikeite, o jus Andrejau, ir toliau stengiates taikyti senas taisykles. Jusu ziniai automobiliuose jau nebededa kasetiniu grotuvu, o tiesiog padaro jungti iPodui. Sveiki atvyke i nauja technologiju karta. :)

      • Andrejus Ignatavičius

        Kiekvienas mato tik tiek, kiek sugeba pamatyti: iPod – taip pat gaminys, “copy-paste” daroma kompiuteriu – vėl gaminys. Sveiki atvykę į logikos pasaulį …

  20. Audrius

    Kalbant apie kainas, tai kodel negaletu skirtingu kuriniu minutes kainuoti skirtingai? Vartotojas galetu pirkti kreditus savo turima valiuta, o skirtingu kuriniu minutes galetu kainuoti skirtinga tu kreditu kieki. Muzikai ir filmams apmokestinimas pagal minutes tiktu, bet knygoms manau labiau tiktu kurinio galiojimo laiko issipirkimas. Tokiu atveju leciau skaitantys nesijaustu nuskriausti pries greiciau skaitancius.

  21. Vytas

    Velokai paskaiciau, bet vistiek pasakysiu savo nuomone.
    Manau, siuloma ideja labai nebloga, nors ir sunkiai igyvendinama. Ta kaip suprantu jau bando padaryti Google (kai Android Market pervadino i Google Play), yra dar ir apple (ju vis zadamas apple TV), tai panasu i groveshark ar spotify. Vistik beda cia vis dar yra uzdirbti pinigus.

    Apie kaina ir laiko skaiciavima: visi cia putojasi, kad knygos minute yra brangesne uz filmo minute, o dainos minute gal dar brangesne (o gal pigesne?). Viskas labai greitai susitvarkytu, paziurejus i kabeliniu TV, interneto tiekeju arba net mobiliojo rysio tiekeju kainas. Ar pastebejot, kad duodamu prakalbet minuciu ir leidziamu issiust sms jau seniai nebeisnaudojat? O siuolomu kabelines TV kanalu visu (o gal net 90%) net nezinot? O savo supermegagigabitiniu internetu paskaitot emeila ar paziurit youtube karta per savaite? Jus jau dabar mokat zymiai daugiau nei isnaudojat! Tai puikiai suveiktu ir nagrinejamu atveju, tiesiog menesinis mokestis, kuris lyg ir turi laiko limita, bet ta limita pasiektu tik maza dalis vartotoju, o minimali kaina vis tiek butu. Prie kabelines (24lt/men) pridekim interneta (50Lt/men) ir mobiluji rysi (20Lt/men) gauname ~100lt/men. 10$ jau tera 25% padideje mokesciai gaunant galimybe viskuo naudotis dabar ir neribotai (na tas laikas eina, bet kas ten ji skaiciuoja). Taip pat galima butu parinkti planus skirtingus poreikius turintiems zmonems.

    Taip pat is diskusiju sugalvojau, kad net verslo firmos (kavines, klubai – ten kur groja muzika ar rodo televizorius) galetu pirkti bussines accountus ir be jokiu problemu (ir autoriu gyneju agenturu) rodyti kas jiem patinka.
    Nuo saves jau galiu pasakyt, kad ne karta buvo kiles noras susimoket Linkomanijai, kad nereiktu sekt savo reitingo. O beieskant anglisku (jau nekalbu apie lietuviskus) titru retesniam filmui suprantu, kad numesciau bent 5lt, kad atsikratyt sito vargo. As jau pasiruoses moket, ateikit ir paimkit mano pinigus!

    O tas featuras, kad autoriai galetu tiksliai zinot, kas, kada ir kaip juos vartoja tai man labai patinka. Tik kad netektu kai kam nusivilt :)

  22. Manau, kad esminis dalykas, kad apmokėjimas už pasinaudojimą i-nuosavybe būtų toks pat paprastas kaip mygtuko paspaudimas “Like!”. Pasinaudojai, patiko, buvo naudinga? Pay! ir visi laimingi. Gal kažkas pradės ieškot paralelių su realiais dalykais, kad neva parduotuvei atsikandai batoną, patiko tada perki, bet čia yra e-erdvė kur copy/paste nieko nekainuoja.

    Kitas aspektas – protinga kaina, spręsti rinkai. Bet pati apmokėjimų platforma yra kertinis akmuo, apie apribojimus galima fantazuoti, bet kompanijos kuriančios produktus jau seniai sukūrė daug galimų TRIAL metodų. Aišku dar yra kur tobulėti su tuo pačiu apribojimu laike, pvz.: man reikia pilno šios programos funkcionalumo šiandienai, bet ne visam laikui ar metam. Aš norėčiau šį muzikinį albumą klausyti tik šiandien ir tik tyliai, nes štai pas mane atėjo žavi viešnia kuriai labai patima Mocartas :)

  23. gvidas

    Nebūtina riboti/sekti vartojimą, jei šeimoje keli asmenys. Jei skaičiuoji IP paslaugos vartojimo laiką, tai keli vartotojai ant to paties account privartos daug daugiau, nei vienas, o sutartį užtektų pasirašyti tik su vienu. Tokiu būdu vartotojai galėtų lengvai dalintis kūriniais, o apmokėjimas tiesiog turėtų turėti apatines ribas, ir jei jos viršijamos, tai mokama daugiau. Net nebūtina plėšti už MB, o tiesiog užtektų tam mėnesiui padidinti abonentinį mokestį 2x ir tiek.

    • Siaip toks skirtumas kiek IP adresu. Skaiciuoju per accounta minutes. Jeigu vienu metu ziuri filma ir klausosi muzikos, kur cia problema? Juk mokesi tiek uz filmo minutes, tiek uz muzikos minutes.
      Cia tas pats kaip dvi kreditines korteles ant vienos saskaitos. Koks skirtumas is kurios korteles bus nuimti pinigai?

Jūsų komentaras