Kaip užtikrinti intelektinės nuosavybės kūrimą ir vartojimą? #1

Šio straipsnio gimimo istorija buvo tokia. Toks intelektualas kaskurkadėjus Liutauras Ulevičius parašė straipsnį apie ACTA į “Verslo klasės” 2012 m. kovo numerį. Jam tai būtų praėję tykiai ramiai, jei nebūtų savo straipsnio išpublikavęs tinklarašty ir užsirovęs G+. Ten kilo audringa diskusija, kurioje, kaip matote, tauta Liutauro nepalaikė.

Virtualių razborkių metu su Aurelijumi susiderinome temą kontr-straipsniui, katro pirmoji dalis buvo išpublikuota “Verslo klasės” balandžio numery. Šiuo metu yra kepama antroji dalis, kuri, jei autoriai vėl* neapgaus redakcijos, pasirodys birželio numery.

Dėmesio! Viskas, ką jūs parašysite šio įrašo komentaruose, gali būti panaudota, ir, ko gero, bus panaudota, rengiant straipsnio tęsinį.

***

Ieškome win-win sprendimo intelektinės nuosavybės industrijoje

Kaip užtikrinti intelektinės nuosavybės kūrimą ir vartojimą?

Turbūt girdėjote, kad žmonės priešinasi pokyčiams. Matėte mitingus miesto aikšteje, streikus oro uostuose. Kad šiuo stereotipu neabejotumėte, kiekvieną vakarą per televizorių parodo riaušes: veidus užsimaskavę riaušininkai mėto Molotovo kokteilius į permatomais skydais prisidengusius policininkus. Dar vienas miestas skendi dūmuose, nes žmonės nenori priimti pokyčių.

Sukilome ir mes. Prieš ACTA. Molotovo kokteilių nemėtėme, bet užtat išsiuntėme kelis tūkstančius el. laiškų ir SMS ministrams. Dėl cypcinčių telefonų praleidę bemiegę naktį, ministrų kabintas paryčiais paskelbė kompromisą: užšaldys ACTA ratifikavimą neribotam laikui, tačiau Lietuvos parašo, Tokijuje suraityto ant tarpautinės sutarties, neatšauks.

Procesistai – žmonės, gyvenimą matantys priežasties-pasekmės ryšiais, žino: kompromisas, kaip sprendimo modelis, yra iš principo ydingas. Nė viena pusė juo nebūna visiškai patenkinta. Tai yra aš aukoju-tu aukoji sprendimas. Nugnybo vilkas aviai uodegą: nei avis sveika, nei vilkas sotus.

Kompromisu prigesinta problema garantuotai po kurio laiko sprogs dar kartą. Kaip greitai tai įvyks, priklauso nuo aukos dydžio. Paprastai antrasis sprogimas būna didesnis, trečiasis dar didesnis ir t.t. Šis tautoje prigijęs posakis – “Norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada”, yra būtent apie kompromisus. Jie visada sukelia varganus padarinius nepaisant konfliktuojančių pusių tariamai gerų norų.

Taigi mes, internautai, paaukojome garantiją, kad ACTA Lietuvoje niekada nebus ratifikuota, o valdžia paaukojo užsidegimą ACTĄ ratifikuoti greituoju būdu. Pavadinkime tai paliaubomis.

Nutilus SMS pabūklams, pasivaikščiokime po mūšio lauką. Internetuose dar ilgai mėtysis gausybė panaudotų ginklų: teisinių, politinių, moralinių, psichologinių. Internetas ištryptas kovos, kurioje kiekvienas kovėsi už save, visi už visus, be jokios taktikos, lyderio, nešini savom vėliavom ir pūsdami savadarbius trimitus.

Tuo metu ACTA generaliniame štabe intelektinės nuosavybės reikalų generolai sulauktą pasipriešinimą nurašė stereotipui: “Žmonės visada priešinasi pokyčiams”. Štai koks geras pasiūlymas, o tie, kurie nepritaria, yra arba kvailiai, arba vagys.

O kai žmogus nenori keistis, belieka prievarta. Svarbu tik, kad prievartautojai būtų stipresni, priešingu atveju gali tekti žaisti demokratinius žaidimus ir veltis į įtikinėjimą.

Kaip parduoti idėją?

Nors šaukštai jau po pietų, ACTA generolams išduosiu paslaptį, kaip gauti žmonių pritarimą savo idėjai. Pirmiausia būtina gauti pritarimą problemai. Jeigu nesutariama dėl problemos, tai dėl sprendimo sutarti neįmanoma net teoriškai. Pamėginkite žmogų, rimtai prispaustą gamtinio reikalo, įkalbėti tuoj pat pakilti oro balionu. Nemokamai!

Antras žingsnis – sutarti dėl sprendimo kriterijų: koks turėtų būti sprendimas, kad visos pusės jį laikytų priimtinu?

Tik tuomet, kai sutarėme dėl kriterijų, trečiuoju žingsniu galima pateikti siūlomą sprendimą. Jei sprendimas atitinka kriterijus, dėl kurių sutarė visos pusės, tuomet jos neturi kito varianto, kaip tik pritarti sprendimui.

Bet tuo idėjos pardavimas dar nesibaigia. Kai žmonėms pristatai sprendimą, net ir patį geriausią, jiems visuomet kyla klausimai, prasidedantys: “Taip, bet…?”. Visuomet. Taigi ketvirtas žingsnis – būti pasirengus atsakyti, o dar geriau – užbėgti už akių – visoms rizikoms ir neigiamoms pasekmėms. Penktasis žingsnis – atsakyti į dar vieną “Taip, bet…?” klausimų grupę, išreiškiančią kliūtis įgyvendinti sprendimą. Ir galiausiai šeštuoju žingsniu reikėtų iškvosti, kokių žmonės turi neįvardintų, neišreikštų baimių.

Tik paeiliui įveikęs šiuos šešis pasipriešinimo lygmenis gali užtikrinti, kad žmonės siūlomą pokytį priims. O kuo didesnis ir reikšmingesnis pokytis, tuo svarbiau nuosekliai laikytis žingsnių eiliškumo.

Diskusijos dėl ACTA, kaip ir absoliuti dauguma viešosios erdvės diskusijų, atsidūrė aklavietėje. Nes ACTA generolai praleido pirmus du žingsnius: nesusitarę su visuomene dėl problemos ir jos sprendimo krypties, iškart pateikė jos sprendimą. Lygiai taip elgiasi ryšio tiekėjo pardavimų vadybininkas, kuris jums pateikia komercinį pasiūlymą prieš tai net neišsiaiškinęs, ar turite tą problemą. Jeigu aš net nežinau ir nesirūpinu, kokio dydžio mano sąskaita už ryšį, negi mane sudominsite vieno cento nuolaida?

Todėl šiame straipsnyje sąmoningai nepateikinėsime sprendimo. Jeigu ieškote sprendimo – įsigykite “Verslo klasę” po mėnesio. Šiandien norime su jumis susitarti dėl problemos. Nes kol to nepadarėme, siūlyti sprendimą yra beprasmiška.

Mąstymas – tai procesas

Jei tai ne pokalbių šou, kurio tikslas išsidaužyti snukius eteryje, o noras surasti win-win sprendimą, tuomet diskutuojant kritiškai svarbu atskirti, į kurį sluoksnį taiko konkretus argumentas. Tarkime, ACTA šalininkai bando įteigti, kad dėl piratavimo autoriai praranda didelius pinigus (problemos sluoksnis), tuo tarpu priešininkai replikuoja, kad sprendimas gali pažeisti jų teisę į privatumą (“Taip, bet” sluoksnis). Arba actininkai sako, kad ACTA nekeičia esamų taisyklių (sprendimo sluoksnis), o priešininkai stojasi piestu, kad Lietuvoje nėra galimybių pamatyti šiuo metu Amerikoje rodomo serialo (problemos sluoksnis).

Taigi sutarę, kad sprendimo paieškas reikia pradėti nuo problemos, visada susiduriame su galvos skausmu: o tai kokia, po galais, yra pagrindinė problema? Juk jų tiek daug: negali taip būti, kad viena kažkuri yra pagrindinė!

Dr. Eliyahu M. Goldrattas tokius skeptikus yra nuvylęs: deja, net ir pačios sudėtingiausios sistemos, net ir organizacijos, yra iš tikrųjų paprastos. Jis tai pavadino “įgimtuoju paprastumu”, kuris tiesiog egzistuoja, nepriklausomai nuo to, ar jūs tuo tikite. Viskas atrodo sudėtinga tol, kol to nesupranti.

Kad žmonės pajėgtų suprasti sudėtingas sistemas, E. M. Goldrattas sukūrė mąstymo procesų įrankius*. Porą jų panaudosime šiame straipsnyje, ieškodami išeities iš ACTA sukeltos aklavietės.

Taigi su Nerium Jasinavičium pasėdėjome valandėlę ir nupaišėme Intelektinės nuosavybės Realios Dabarties Medį. Tai palyginti nesudėtinga užduotis, kai prisimenu, kaip vienai firmai piešiau medį, susidedantį iš 500 problemų. Bet net ir toks iššūkis nesunkiai įveikiamas, kai žinai, kad bet kuri problema savaime nevaikšto, kad ji yra pasekmė ir kartu priežastis kitai problemai, ir netingi viską susaistyti priežasties-pasekmės rodyklėmis. Medis leidžia bet kuriam konflikte dalyvaujančiam žmogui pamatyti, kad jo problema yra pažymėta ir turi neginčijamą vietą visame problemų medyje. Ir norint, kad jo problema būtų išspresta, reikia visų pirma išspręsti viską, kas ją sukelia. Nes jei nepatvarkysi apačių, tai problema vėl atgims. Kojos lūžį, žinoma, galima gydyti nuskausminamaisiais, bet toks gydymas sukels dar daugiau komplikacijų.

Piratai? O gal zuikiai?

Atidžiai panagrinėję medį, pamatėme vieną klaidingą, bet labai įsišaknijusią prielaidą. Neabejoju, kad girdėjote diskusiją, kai antipiratas sako, kad kūrinio neteisėtas nukopijavimas yra vagystė, o piratas sako, kad jis nieko nepavogė, nes autorius kūrinio neprarado. Priešingai nei vištos ar magnetolos vagystės atveju. Iš kur toks nesusišnekėjimas?

Viskas labai paprasta. Teisės aktuose, taip pat ir ACTA sutartyje, o ir įvairiose gyvenimo srityse naudojamas “intelektinės nuosavybės” (Intelllectual Property – angl.) terminas. Pavyzdžiui, šis straipsnis, kurį jūs dabar skaitote, yra “Verslo klasės” nuosavybė (man priklauso tik autorinės teisės, bet ne turtinės, nes šį straipsnį kartu su turtinėmis teisėmis žurnalui pardaviau už milžinišką honorarą).

Tačiau į intelektinę produkciją galima pažiūrėti ir kitaip. Jūs nusipirkote žurnalą, vadinasi, gavote paslaugą. Jeigu “intelektinę nuosavybę” pakeistume į “intelektinę paslaugą”, priartėtume prie to, kaip autorių sukurtą intelektinį rezultatą suvokia vartotojai.

Ar įmanoma pavogti paslaugą? Dar ir kaip! Iš Saulėtekio į centrą važiuoja troleibusas. Studentas, kuris važiuos be bilietėlio, pavogs paslaugą. Zuikiškai mąstant, konkretus troleibusas rieda savo maršrutą bet kuriuo atveju nepriklausomai nuo to, ar tas studentas pažymės bilietėlį, ar ne. Tad zuikis galvoja: “Nieko blogo nenutiks, jei nesusimokėsiu. Juk aš nieko nepavogiau!”. Tačiau jei pažiūrėsime sistemiškai ne į kokretų troleibusą ir studentą-zuikį, bet į pervežimo paslaugos logiką, visiems bus aišku, kad daugėjant zuikių pradės retėti troleibusų.

Taigi jei visuomenė, įskaitant studentus, supranta, kad važinėti zuikiu yra negerai, vadinasi, ji suprastų, kad pūstis iš torrentų filmus yra taip pat negerai. Su sąlyga, jei tas filmas būtų laikomas paslauga.

Kodėl IT produktams persikėlus į debesis ir tapus paslaugomis, taip negalėtų pasielgti intelektinė nuosavybė? Atsakymą matote medyje ties nepe Nr. 5.

Beje, lietuvių mėgstama Linkomanija.net yra ne kas kita, kaip intelektinių paslaugų debesis. Tiesa, nesankcionuotas. Bet ši aplinkybė nepaneigia Linkomanijos ar panašių platformų technologinio pažangumo ir vartotojams suteikiamos vertės. Vadinasi, vartotojams matant intelektinių paslaugų debesies vertę, tereikia rasti būdą, kaip šią paklausą patenkinti užtikrinant ir autorių poreikių patenkinimą. Bet apie sprendimą, žadėjau, pratęsime kitame numeryje.

Naujoji realybė

Analizuojant medį išryškėja antras atradimas. Naujos technologijos nebeleidžia riboti intelektinių paslaugų prieinamumo. Mes galime įrengti vaizdo kameras troleibusuose, galime įleidinėti keleivius tik pro vienas duris, galime organizuoti zuikių gaudymo reidus. Bet interneto technologijos per dvidešimtmetį pažengė taip toli, kad troleibusinėmis zuikių gaudymo priemonėmis virtualių paslaugų prieinamumo nesukontroliuosi. Tai yra naujoji realybė: technologijos sulaužė intelektinės nuosavybės prieinamumo ribojimo ir kontrolės mechanizmą. Kitaip tariant, technologijos de facto išmetė tarpininkus, arba senuosius “gate keeper’ius” iš smėlio dėžės.

ACTA yra senųjų “gate keeper’ių” nesusitaikymas su realybe ir bandymas prieš prieinamumo technologijas kovoti kuriant pažangesnes kontrolės technologijas ir mechanizmus. Jie bando technologijomis susigrąžinti tai, ką iš jų technologijos atėmė. Kontrolę. Kadangi šiais laikais kiekvienas yra potencialus intelektinių paslaugų zuikis, tad ACTA generolai pasišovė bilietukus tikrinti dar neįlipus į troleibusą, tiesiog stotelėse, darbo vietoje ar net jūsų namuose. Vengi tokios kontrolės? Vadinasi, esi zuikis!

Taisyklės buvo geros. Buvo…

“Gate keeper’iai” nėra blogiečiai. Ir vadinamieji piratai nėra blogiečiai. Žmonės iš principo yra geri. Jų blogi arba mums nepriimtini poelgiai yra pasekmė. Jeigu sužinotumėte, kad šįvakar vienoje parduotuvėje neveiks vaizdo kameros, nebus apsauginių ir dirbs akla kasininkė. Ar važiuotumėte į ją šiek tiek pasivogti? O jei badautumėte? Kai kurios pasekmės randasi tik nutikus kelioms priežastims kartu.

Medyje (nepė Nr. 13) matome, kodėl muziką ir filmus per torrentus pučiasi vis daugiau vartotojų. Jie tarsi vairuotojai, važinėjantys tarnybiniais automobiliais, ir visada surenkantys nuo gatvės visus tranzuotojus. Automobilių ir vairuotojų nūdien tiek daug, kad bet kas gali pavežti bet ką. Vieną garo variklio traukinį pakeitė šimtai automobilių. Ar visuomeninio transporto monopolininkai turėtų siekti uždrausti savanorišką pavežėjimą?

Senosios intelektinės nuosavybės taisyklės kažkada buvo geros. Bet prie naujų technologijų, jos jau nebetinka. Prieš dvejus metus pamečiau savo 16Gb USB raktą. Naujo taip ir neįsigijau. Nes turiu “Dropbox”, “Skype” ir visada spartų ryšį su savimi, kur bebūčiau. Taigi laikmena, į kurią inertiškai orientuota intelektinės nuosavybės industrija, kaip tokia, nebeturi prasmės, kai bet kas su bet kuo gali keistis gigabaitais duomenų čia ir dabar. Kartais net fiziškai neturėdami jokių laikmenų. Kas bus po kelerių metų, kai apsikeisti terabaitu tetruks kelias minutes, o gal tik minutę?

Kadangi žmonės geri, o technologijų upės nebesustabdysim, intelektinės nuosavybės intelektinių paslaugų industrijai (tiekėjams ir vartotojams) reikia naujų taisyklių, kurios leistų prisitaikyti prie naujos realybės ir išnaudoti dabartinių technologijų suteikiamas galimybes. T.y., galimybes paversti verte autoriams ir vartotojams.

Tačiau prieš tai būtina išspręsti vieną dilemą**, kuri, mūsų požiūriu, yra kertinė ieškant sprendimo.

Kertinė dilema

Paveikslėlyje matote konflikto debesį, dar vieną nuostabų mąstymo procesų įrankį. Skaitome taip: tam, kad būtų (A) užtikrintas intelektinės nuosavybės kūrimas ir vartojimas, reikia (B) autoriams užtikrinti pajamas iš intelektualinės nuosavybės, o tam reikia (D) saugoti autorių turtines teises. Kita vertus, kad būtų (A) užtikrintas intelektinės nuosavybės kūrimas ir vartojimas, reikia (C) užtikrinti intelektinės nuosavybės prieinamumą, o tam (D’) reikia nesaugoti autorių turtinių teisių.

Vienu metu ir saugoti (D), ir nesaugoti (D’) autorių turtinių teisių negalime, todėl turime konfliktą. Industrija pasirinko viršutinę šaką, o technologijos ir vartotojai – apatinę. Kai išspręsime šį konfliktą, surasime win-win sprendimą autoriams ir vartotojams.

Taigi pamėginkime. Dilema remiasi dviem prielaidom. Pirma: jeigu nesaugosime autorių turtinių teisių (kolektyviniu būdu), tuomet jie uždirbs mažiau. Ar tikrai? Kolektyvinis apsaugos būdas yra vienintelis numatytas Lietuvos įstatymų. Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas negali radijo stočiai padovanoti savo dainos: už dovanėlę radijo stotis vis tiek turės susimokėti Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai. Vadinasi, senoji kolektyvinio atstovavimo autoriams sistema buvo sukurta tuo metu, kai puškavo garo traukiniai, ir pavienis autorius neturėjo galimybių savimi pasirūpinti.

Antra prielaida: jeigu padarysime intelektinį turinį prieinamą, vadinasi, neturėsime galimybės apsaugoti autorių turtinių teisių. Ar tikrai? O kaip apsaugotos, pavyzdžiui, debesyje patalpinto ir kiekvienai firmelei prieinamo “Microsoft Dynamics CRM”, kurį naudojame marketingui užsienio šalyse, turtinės teisės?

Suprantu, kad norėtumėte man paprieštarauti. Bet neskubėkite. Į “Taip, bet…” sluoksnį persikelsime tik tuomet, kai susitarsime dėl sprendimo kriterijų ir paties sprendimo.

Bekompromises win-win paieškas pratęsime kitame numeryje. Nekantriai jo lauksiu. Nes žiūrint į problemų medį veriasi akys: technologiniai pokyčiai kūrybinei industrijai ne tik pridarė bėdų, bet kartu atvėrė neįtikėtinų galimybių.

(bus daugiau. Dar daugiau bus, jei pareikšite savo nuomonę)

*Antroji straipsnio dalis buvo pažadėta patiekti į VK 2012 m. gegužės numerį, bet su sąlyga, kad autoriai slapstėsi užsieniuose, įvyko tiekimo spragos, kurios šiuo metu taisomos.

**Apie dilemą arba konfliktų debesį – mąstymo procesų įrankį – galite pasiskaityti “TOC for Education” projekto, kurį remia ES Europos socialinis fondas, saite.

komentarų yra lygiai 65

  1. kiras

    Pirmoje schemoje yra daroma prielaida, kad tik apsaugota ir perkama intelektinė nuosavybė skatina kūrybą.

    Kažkur skaičiau, kai Vokietijoje, priėmė autorinių teisių įstatymus, ženkliai sumažėjo naujų kūrinių ir knygų tiražai. Iki tol nebuvo jokio apribojimo dėl svetimų tekstų kopijavimo. Daug kopijuodavo, bet taip pat daug buvo perdirbinių, papildymų ir aplamai naujų kūrinių.

    Dar viena to įstatymo pasekmė – ženkliai pakilo knygų kainos. Jei iki tol visi uždirbdavo po truputį, tai po to persiskirstė pajamos stambių leidėjų naudai.

    Ir dar dėl kūrybos skatinimo. Moksliniai atradimai priklauso visiems, bet mokslas nuo to nežlunga. Mokslininkai pajamas gauna kitais keliais ir dėl to nesiskundžia.

    • Jauja

      papildysiu kirą. šiame straipsnyje koncentruojamas ties tuo, intelektualiniu produktu, kuris gyvena linkomanijoje. ;)

      o anot anti-acti-ininkų, didžiausia bėda yra moksliniai iš(at)radimai ir patentai (Monsanto).

      bet šiaip tai shut up and take my money!

    • Pirmoji prielaida pati iš esmės yra klaidinga, kad intelektinės nuosavybės pajamos skatina kūrybą. Tada tuo labiau klaidinga išvada, kad reikia saugoti intelektinę nuosavybę. Iš ko gauname, kad pati problema yra neegzistuojanti, kaip ir pats konfliktas.

      Belieka surasti tikrus sutarties tikslus. Pvz.: siekis kontroliuoti internetą/žodžio laisvę, siekis sustiprinti monopolį..? tada jau dėlioti realų konfliktą tarp mafijos norų ir žmogaus teisių… :)

      • ghoul

        Tikrai klaidinga. Žmonės tiesiog DIEVINA galimybę dirbti nemokamai, o jei už tą galimybę dar reikia iš savo kišenės susimokėti 10 mln dolerių (AAA klasės kompiuterinio žaidimo biudžetas) arba 100 mln dolerių (Holivudinis blokbasteris), tai norintys apskritai susimuš dėl tokios galimybės ir užvers mus nemokamais kūriniais.
        Bet juk tau ir dabar niekas nedraudžia kurti ir platinti savo kūrinius nemokamai? Kur galėčiau pamatyti tavo sukurtą nemokamą didelio biudžeto filmą?

        • Alius

          Tik nerekia sarkazmo.

          Aš kuriu ir platinu nemokamai. Taip, tai nėra “holivudinis blokbasteris”. Tačiau, jei mano kūriniu pasinaudojo >10000 programuotojų, tai galiu drąsiai sakyti, kad vertės tas kurinys turi daug.

          Yra didelės vertės projetai, kurie sukurti ir platinami nemokamai pvz. Apache, Ubuntu. Juos kuria daug žmonių.

        • ghoul

          Būtent, tai nėra holivudinis blokbasteris. Ir egzistuoja daugybė kūrinių, kuriems sukurti, dėl jų specifikos, reikia didelio biudžeto. Labai didelio. Todėl jei jie neneš pajamų, tokių kūrinių apskritai nebus. O aš va, kaip paprastas vartotojas noriu, kad jų būtų. Todėl visom keturiom pasisakau už autorių teisių apsaugą. Iš elementaraus vartotojiško egoizmo.

  2. kiras

    Iš esmės reikia ieškoti autorių pajamų problemos sprendimo, pajamų tiesiogiai nesusiejant su kūryba.

    Kūrybos procesas ir ypač jos rezultatai, gerbėjų palaikymas, patys savaime yra puikus atlygis kuris teikia malonumą. Jei kūryba bus nesusijusi su pinigais, ji teiks didesnį pasitenkinimą (tai psichologų, ne mano teiginys).

    • Kitaip tariant, siūlote autorių pajamas susieti su rezultatais?

      • kiras

        Kiek yra menininkų, kurie kuria savo malonumui? Tiek to, apie menininkus mažai išmanau. Bet paimkim programuotojus, kuriančius atviro kodo programas. Iš ko jei uždirba?

        Atsakymas: jie programuoja savo malonumui (1), kad pagerinti įgūdžius (2), jų darbas geriau už bet kokį CV (3).

        Pinigus gauna iš freelancinimo, arba juos nusamdo kokia firma. Patiems kiečiausiems moka už tai, kad ir toliau kurtų atviro kodo programas (pvz., Linus Torvalds)!

        Sakyčiau, atviro kodo programuotojai jau ištrūko iš to autorinių problemų liūno. Kitiems reikia sekti iš paskos.

        • Su muzika lygiai tas pats. Albumai kuriami, kad populiarinti autorių. Visos pajamos iš CD pardavimų vis tiek atitekdavo leidėjams.

          Autoriui CD albumai ar interneto muzika reikalinga tik savo žinomumui/vertei kurtis, tam pačiam CV, kad autorių pakviestų į renginius, pasirodymus, kada jis realiai tik pradeda dirbti ir užsidirbti. :)

          Dabar autorių teisės su kūriniu parduodamos leidėjui, o leidėjai įsteigę autorių teisių gynėjus ir “gina autorių teises”/savo monopolį, būtent išgalvoja panašias sutartis ar įstatymus. Daugiausiai bangų kelia, dėl interneto, kuris tapo naujųjų laikų leidėju. Griauna keliasdešimt metų statytus intelektinės nuosavybės monopolius, mafijos tinklus… :)

        • Juozas

          Deja, atvirojo kodo programuotojai negali sukurti visų pasauliui reikalingų programų. Yra daug atvirojo kodo programų naudojamų versle, bet lygiai taip pat yra daug komercinių programų už kurias mokami didžiuliai pinigai, nes jos vertos tų pinigų (pvz. Oracle). Nes papračiausiai nėra atvirojo kodo alternatyvų kuriančių tą pačią vertę. Be to, dauguma (manau, kad daugiau nei 90%) atvirojo kodo programuotojų uždirba rašydami komercinį kodą. Atvirasis kodas daugumai tik laisvalaikis, ne pajamų šaltinis.

        • Nėra labai svarbu atviras ar komercinis kodas, esmė, kad produktas yra nemokamas. Google geras komercinės kompanijos pavyzdys, pagal reitingus vieni laimingiausių darbuotojų, tuo pat metu visi Google produktai namų vartotojui yra nemokami.

          Visas internetas yra vienos krypties gatvė. Tas pati Google Play programėlių parduotuvė įrodo, kad nuo nemokamo prie mokamo sunku grįžti. Nėra joje sėkmingų mokamų programėlių. Dar geriau tą matome su spaudos persikėlimu į internetą, buvo laikraščiai, žurnalai, o liko tik nemokamas turinys internete.

          Nemanau, kad muzika, filmai, žaidimai ir programos kažkuo išsiskiria. Progresas šiandien leidžia turėti nemokamą turinį internete, nes kopijuoti nieko nekainuoja. Jau nesvarbūs produkto kūrimo kaštai, nes vistiek visada su pakankamu kiekiu kopijų, jie bus nykstamai maži per vieną kopiją. Kaip buvo industrinė revoliucija, taip lieka įsivaizduoti artėjančią interneto revoliuciją… Kas tuo netiki, tik save apgaudinėja, kaip kažkada apgaudinėjo mašinas daužę, taip dabar visos ACTA labai panašią komediją primena kovos su vėjo malūnais… :)

      • kiras

        …gal kiek netaip išsireiškiau: atviro kodo programuotojų kuryba ir darbas dėl pajamų yra dvi skirtingos veiklos, tarpusavyje susienos netiesiogiai.

  3. Man atrodo pavyzdis su zuikiu yra teisingas ir nevisai. Teisingas, kad nuostolis yra vezejui, nes paslauga zuikis gauna, o uz ja nemoka. Bet ziurinti i sprendima, jis visiskai neturi jokio rysio su ziukiu.
    Pries n metu rasiau verslo plana programiniai irangai pardavineti. Tai buvo labai senai, bet tada buvo toks mechanizmas. Yra CD kepejai, kurie pasiima koki 10 USD, toliau distributoriai, kurie atlieka logistika ir reklama, irgi pasiima koki 10 USD, toliau yra mazmeninkas t.y. parduotuve, kuri irgi pasiima savo 10 USD. Taip kiekvienas pasiima po trecdali nuo 40 USD sumo. O va autoriui lieka 1 baksas, likusius 9 pasiima valstybe.
    Atsiradus internetui autoriui nereikalingas nei gamintojas, nei distributorius, nei mazmeninkas. T.y. internetineja parduotuveje jis gali pardavineti uz baksa ir ji gauti. Jo pajamos nesikeicia, keiciasi tarpininku pajamos ir jie siulo tada visokius PIPACTA ar dar kaip nors. Jeigu tai palyginti su troleibusu, tai vietoje ju atsiranda riksos ir visus vezioja, bet troleibusams tai nepatinka, todel jie pasiulo apmokestinti kelius. Butent del keliu apmokestinimo visi ir siunta.

    • hm

      Tai kad taip ir yra, su trulikais, zuikiais ir kelių (tiesa, labiau stovėjimo) apmokestinimais – trulikais niekas važiuoti nenori, net zuikiais, važinėja mašinomis, ir dar, bjaurybės, kitus paveža – ir t(r)ulikinė paslauga pagerinama tik vieninteliu būdu – bloginant reikalus kitiems.
      Su visa ta autorinių darbų pardavinėjimo industrija panašiai – garsiai kovodama su “zuikių” problema ji ne taip garsiai, tiesiog teismų vilkinimo pagalba, uždarinėja smulkesnius, galinčius teikti tą pačia paslaugą – pvz http://torrentfreak.com/mp3tunes-emi-killed-our-business-120511/.

  4. Tamosius

    Jei lyginame su viesuoju transportu, tai sprendimas cia galetu buti pasitelkimas sekmingai igyvendinta transporto sistema kokiame nors moderniame mieste.
    Viesasis transportas yra pelningas tik tada, kai juo naudojamasi masiskai. Tam, kad juo naudotusi masiskai jis turi buti kokybiskas (patogus, greitas) ir nebrangus. Viskas.
    Pritaikius si modeli intelektinems paslaugoms as matau tokia vizija:
    Legalus linkomanijos tipo SALTINIS su 100 kartu didesniu turiniu (is principo isivaizduoju kaip begalini, arba kitaip tariant visko kas buvo bet kada sukurta), uz prieinama kaina.
    Kaina (nuolatinio bilieto principu) kazkoks ne per didelis menesinis mokestis.
    Vualia.
    SALTINIS galetu kaip visos zmonijos turtas sedeti kazkur debesyse, o kiekvienas interneto tiekejas duoti prie jo prieiga per savo “vartus”, ir prieiga prie jo suteikti uz papildoma mokesti prie saskaitos.

    • Antroji serija ir bus apie panašų modelį :)

    • “linkomanijos tipo SALTINIS su 100 kartu didesniu turiniu (is principo isivaizduoju kaip begalini” Jei turinys begalinis, tai kaip jį atpirks baigtinio dydžio pajamos iš mokesčio? :)

      Panašių servisų jau yra šiandien pvz.: muzikai http://grooveshark.com net Ryčio Cicino albumus gali rasti ir klausyti nemokamai. Vėl tik įrodo, kad ten turinio tiek daug, jog beprasmiai lieka visi mokesčiai ar apmokestinimai.

      Aš manau, kad vienintelė išeitis yra ta pati autorių teisių reforma. Sutrumpinti autorių teisių galiojimą iki metų ar max poros, o vėliau visi kūriniai tampa prieinami laisvai be jokių apribojimų. Taip bent atsiranda logika, kaip paskirstyti ribotas pajamas ir skatinti pastovią kūrybą. :)

      • “Taip bent atsiranda logika, kaip paskirstyti ___ribotas pajamas___ ir skatinti pastovią kūrybą.”

        O vat riboti nereikėtų. Jei kažkas kažką gero sukūrė, kodėl reikėtų riboti jam galimybę uždirbti neribotą kiekį pinigų iš to gero kūrinio?

        • Čia jau ne aš riboju. :) Matematika teigia, kad nėra net prasmės skaičiuoti begalinių atlygių, ypač ieškant konkrečios baigtinės išraiškos litais nustatant mėnesinius mokesčius. Kas buvo siūlyta komentare “linkomanijos tipo SALTINIS su 100 kartu didesniu turiniu (is principo isivaizduoju kaip begalini…
          Kaina (nuolatinio bilieto principu) kazkoks ne per didelis menesinis mokestis. Vualia.”

          Dar svarbu atskirti kūrybą/kūrinius ir kopijas, kad kalbėti apie pardavimus ar apmokestinimą. Galbūt Mona Lisa paveikslas kainuoja milijonus, bet jo kopija internete platinama dykai. Galbūt geras koncertas kainuoja milijonus, bet koncerto įrašo kopija internete platinama vėl nemokamai. Galbūt geras verslas kainuoja milijonus, bet jo idėja kaip ir visos idėjos yra nemokama, nes mokame tik už realų darbą – idėjų materializavimą. Internetas ne stebuklų šalis, tie patys dėsniai galioja.

          Nori autorius dirbti, tai tegu rengia pasirodymus ar realaus kažką kuria, nes pinigais net iš interneto debesų nelyja. :)

          Jei kalbame apie fizines kopijas, tai seniau mokėjome TIK leidėjams už darbą – pačią knygų, diskų gamybą, platinimą ir reklamą… O internetas tėra technologinis progresas, pakeisiantis visą leidybos industriją ir jau dabar leidžiantis autoriams savo turinį platinti visam pasauliui be pastangų ir investicijų.

          Būtent riboti nereiktų interneto su išgalvotais mokesčiais, “piratavimo” draudimais ir t.t. :)

        • “Nori autorius dirbti, tai tegu rengia pasirodymus ar realaus kažką kuria, nes pinigais net iš interneto debesų nelyja. ”

          O kodėl nelyja? Programinės įrangos atveju iš debesų lyja, ir dar kaip.

        • Čia tik tempiasi guma senų diskų leidybos modelių nuo programų iki muzikos. Tas kuria piratavimą ir vis tiek prie to pačio naujo interneto leidybos modelio juda.

          Kai kur jau veikia naujas modelis kaip Google Play, kur ateina sėkmingiausi mokami projektai, priversti nusileisti, didžioji dalis programų ten tampa nemokamos, arba lieka nenaudojamos.

  5. Alius

    Rodyklė tarp 17 ir 18 nėra tokia akivaizdi. Ji veikia tik iki momento, kol užtikrinamos “pakankamos” pajamos (kiekvienam tai subjektyvu).

    Siūlau pažiūrėti filmuką ir pakoreguoti Realios Dabarties Medį:

    http://www.youtube.com/watch?v=u6XAPnuFjJc

    • Pinigai yra vienas iš motyvatorių. Ir kai mažėja pinigų, mažėja motyvacija. Kas čia negerai?

      • Alius

        Ryškiai atsakei nepažiūrėjęs mano nurodyto filmuko. Ten aiškiai parodoma, kad pinigai yra motivatorius tik atliekant “mechaninius” darbus. Kai užduotys reikalauja bent minimalių mastymo pastangų, pinigai tampa netgi stabdžiu kurybiniame procese.

      • kiras

        Pinigai nėra kūrybos motyvatorius. Jie motyvuoja dirbti, kad galėtum vėliau už juos gauti kažką mainais.

        Kūryba, ir ypač jos rezultatas, pati save motyvuoja, teikia pasitenkinimą. Jei tik į tarpą įsispraudžia komerciniai interesai, kūryba tuojau degraduoja, nes kuriama ne dėl pasitenkinimo o dėl pinigų.

        Pasekmes žinot: bumčikai, serialai, pigūs romanai…

        • kirai, pasak Jūsų, yra gera kūryba ir bloga kūryba? Tokiu atveju, tarkime, “Avataras” – čia prie kurių?

        • kiras

          kaip sakoma išimtys patvirtina taisyklę :)

          Aišku nėra vien juoda ir balta. Spec. efektai, ypač geri patraukia dėmesį, įdėja irgi gera, bet manau pritarsit, pažiūrėjus Avatarą vieną kartą, antro karto nebereikia. Puikus pramoginis filmas vienam kartui ir tiek.

        • Pamastymui

          “Avatar” – beveik tobulas kurinys, paminklas technologijoms, kapines zmogui.

          Kita puse: “Avatar:The Last Airbender”.

  6. penki kebabai

    Pritariu kertinei dilemai. Nors viešai dažniausiai šnekama tik apie viršutinę konflikto šaką, didžiajai daliai žmonių apatinė šaka yra žymiai svarbesnė. Įsivaizduokite situaciją, kad nuolat kentę alkį, žmonės staiga gavo priėjimą prie begalinių maisto atsargų, o tai savaime dempinguoja tradicinių maisto atsargų tiekėjus. Kaip manote, kas man atrodo svarbiau: ar užtvirtinti senąją tvarką, tokiu būdu vėl pasmerkiant žmones badmiriauti, ar toleruoti lengvą chaosą, bet žinant kad užtai žmonės sotūs ir laimingi? Manau, kad užtikrinus senąją tvarką, nuo to mažai daliai žmonių būtų šiek tiek geriau (būtent šiek tiek, nes atsikračius senųjų sprendimo būdų, galėtų puikiai gyventi ir su naująją tvarka), tačiau visiems kitiems būtų žymiai žymiai blogiau negu yra dabar. Mylėkime žmones ir neužmirškime jų interesų, nenorėkime iš jų atimti viso turto kurį jie gavo. Pelnytis iš žmonių tingumo ir godumo (turiu daug bet noriu dar daugiau) yra žymiai moraliau negu pelnytis iš bado.

    Dar keli komentarai apie problemų medį:
    NEPA5: platformos problema labai didelė, tačiau konkrečiai apmokėjimo problema labiau remiasi patirtimi. Jau mačiau dešimtis atvejų, kai žmonės pradeda mielai atverti piniginę, po to kai realiai pabando mokėjimo būdus. Kol nepabando ir nežino kaip, tol ir nemoka. O realiai dabartiniai apmokėjimo būdai nėra labai prasti, tiesiog žmonės apie juos nežino. Na ir nėra jiems techniškai pasiruošę: jeigu neturi kreditinės ir paypal, tai kaži ar labai norėsi už skubų tarpbankinį pervedimą mokėti virš 60 litų, ypač kai pirkinio suma žymiai mažesnė. O jeigu žmogus jau “įėjo” ir išbandė pigius egzistuojančius mokėjimo būdus, tai blokas gaunasi žymiai mažesnis.

    Dar problemų medyje nėra paminėta adekvatumo problema. Šiuo metu visi padaryti piratais, viskas kriminalizuota, autorinės teisės suvokiamas kaip kažkoks beribis monstras, grąsinantis beribėmis baudomis ir demonstruojantis sveiko proto trūkumą. Tokioje atmosferoje mažai kam kyla noras nebūti zuikiu, nes tiesiog perlenkta lazda, įstatymai nesiderina su žmonių suvokimu. Jeigu koks nors reikalavimas neatrodo racionalus ir adekvatus, nekyla noras jo laikytis, ir nebelieka savikontrolės nes pažeidėjai palaikomi. Kuriasi anekdotai, formuojasi atstūmimas, ir visi lenda į pogrindį. Įsivaizduokime situaciją, kad galimybių vaikščioti pėstute nėra, dviračiai uždrausti, ir sklando istorijos kad už važiavimą zuikiu kapojamos rankos. Galbūt tai žmonių įnertiškumo problema, autorinės teisės primestos per daug grubiai ir per didele apimtimi, neparuošus tam visuomenės.

    • Dėl 5 nepės sutinku. Tačiau kita vertus, kai kainų skirtumas yra reikšmingas, net ir babytė bus suinteresuota paprašyti anūkėlio ar pati išmokti vartoti naudojant reikšmingai pigesnį variantą.

    • “Dar problemų medyje nėra paminėta adekvatumo problema (…). Jeigu koks nors reikalavimas neatrodo racionalus ir adekvatus, nekyla noras jo laikytis, ir nebelieka savikontrolės nes pažeidėjai palaikomi. ”

      Tai didžiąja dalimi paminėta 10->13 nepėse.

  7. Džiugas Paršonis

    Autorių teisių problema turi gal daugiau problemų, nei palyginimui paminėtos 500. Paminėsiu keletą praleistų: a) autoriai nėra patenkinti tarpininkų darbu ir netgi bando kurti alternatyvias asociacijas, b) legaliai parduodami produktai yra suluošinti (DRM ir pan.), dėl ko yra skriaudžiamas pirkėjas, c) tarpininkų reikalaujamas atlygis (baudos už pažeidimus) yra absurdiško dydžio, todėl negali būti priimtos kaip lygties dalis, d) laikmenų apmokestinimas skriaudžia sritis, kurias vartotojas gali laikyti svarbesnėmis (kūrybos rėmimas progreso sąskaita) ir t.t.

    Be to schemoje trūksta valstybės institucijų. Manytina, kad jos turėtų žiūrėti balanso, bet tas balansas atsiranda labai keistai: priimami drakoniški įstatymai, turint galvoje, kad jų priežiūra nebus vykdoma (pabandykime bent įsivaizduoti, kad kiekvienas, kuris yra pažeidęs autorių teises būtų nubaustas pagal įstatymą – mūsų skolos viršytų pasaulio biudžetą tiek kartų, kiek vadinamieji „autorių patiriami nuostoliai“ viršija mėnesio algą. O juk už tai ir kalėjimas gali grėsti…) Žodžiu, turime beveik absoliutų teisinį nihilizmą šioje srityje.

    Kaip ir kiti komentavusieji kolegos nujaučiu jūsų sprendimo kryptį (Spotify ir ko.). Bet autorių tarpininkams ir parazitinėms* asociacijoms toks pasiūlymas visiškai nepriimtinas (net jei joms perduosime visus pinigus, o ne autoriams tiesiogiai). O jų rankose visa lobistinė galia. Būtent dėl jos atrodytų sugebantys blaiviai mąstyti politikai (Gelūnas, Valinskas) ima ir ignoruoja sprendimo logiką.

    * – ne paniekinama prasme, o tiesiogine.

    • To, kad kažkas nepriimtina tarpininkams ir parazitinėms asociacijoms, galime neimti domėn, jei užtikrinama kūryba ir vartojimas. Taip, jie turi lobistinę galią, bet mes (vartotojai ir autoriai) turime balsavimo galią. Politikai irgi nėra tokie durni, kaip kartais atrodo :D

  8. Edwa

    Avies – vilko kompromisas priminė anekdotą: “Ir avys – sveikos, ir vilkas – sotus, ir piemeniui – amžiną atilsį…”
    “Gate keeper’iai” patys neišnyks – juos pakeis paslaugūs šveicarai, kuriems fiksuotą % mokės autoriai, o arbatpinigius paliks vartotojai.

  9. Įdomus mąstymo modelis, tik kaip jį pritaikyti prekių ženklams, geografinėms nuorodoms, pramoniniam dizainui, patentams, know-how ir kitoms IN rūšims?

    Ar čia kalbat tik apie vieną iš IN porūšių – t.y. autorių ir gretutines teises?

    • Bravo, Liutaurai! O dabar savo komentare IN (intelektinė nuosavybė) pakeiskite į (IP) intelektinės paslaugos, ir klausimą perskaitykite garsiai dar kartą :D

      • kas yra intelektinė paslauga? kaip ji apsaugotų kuriančiojo interesus nuo analogiškų nukopijuotų paslaugų teikimo?

        • Intelektinė paslauga – kol kas, kol nesugalvosim tinkamesnio apibrėžimo, galėtų būti suprantama kaip “kūryba, platinama internetu”. Taigi vaistai, patenta, etc.i iškrenta ir negaiškime laiko, jais prisidenginėdami.

          “kaip ji apsaugotų kuriančiojo interesus nuo analogiškų nukopijuotų paslaugų teikimo?”
          visada bus imančių tranzuotojus – tegu ima. Bet nepaisant to visuomeninis transportas, kaip paslauga, vis tiek yra masinė.

        • jeigu viskas, kas parašyta, taikoma tik bendros kategorijos poaibiui, tai negalime ir remtis jokiais argumentais iš kitų poaibių. tuo tarpu pvz. “Priežastyje” kalbama apie “visą modelį” – čia rimtas metodologinis trūkumas. jam esant visos padarytos išvados yra logiškai nepagrįstos

        • Anksčiau fizinės laikmenos (plokštelės, knygos, kasetės, kt.) turinys – tekstas, garsas, vaizdas – negalėjo būti persiunčiamas internetu, nes nebuvo interneto, vėliau jis buvo per lėtas. Tai lietė visą “kategoriją”.

          Kai technologija ištobulėjo, laikmenos prarado savo ankstesnę kaupimo ir vartojimo funkciją. Tai nulėmė naują paradigmą kūriniams ir jų kopijoms, kurie gali būti siunčiami internetu, kurie pagal Liutaurą yra “poaibis”.

  10. GF6 ir paveikslai ar kt. pan. taikomosios dailės kūriniai?

    GF6 ir muzikos kūrinių partitūros?

    • Vadinasi, sutinkate, kad reikėtų atskirti mažiausiai dvi IN rūšis ir jų nesuplakinėti diskutuojant:

      - toji, kuri negali būti įrašoma į skaitmenines laikmenas (paveikslai, vaistai)

      - toji, kurią galima skaitmenizuoti ir platinti bei vartoti virtualiai (t.y. intelektines paslaugas)

      ?

      Tikslumo dėlei nepę Nr. 6 reikėtų papildyti “Vartotojai linkę mokėti už _skaitmeninės_ intelektinės nuosavybės vartojimą, o ne turėjimą”

      • muzikos kūrinių partitūrą galima naudoti ir skaitmenine forma, ir fizine forma. kaip tada šie kūriniai – jie patenka į aprašytą modelį? o kaip susiję panašūs objektai (pavyzdžiui, duomenų bazės, vaidinimų scenarijai ir pan.) – kur ribos(-a)?

        • Ribas nustato technologija. Jei tai yra garsas, vaizdas, tekstas, vadinasi, įvyko nepė Nr. 7, dėl to Liutauras gali nebeieškoti Nr. 9, o dėl to Nr. 13 ir t.t. iki pat viršaus.

  11. GF7 ir patentuoti vaistai?

  12. NP4 ir iTunes Store?

  13. NP12 prieštarauja laisvosios rinkos ekonomikos teorijai – kaina yra tinkama tik tokia, kai tenkina abi puses

  14. kiras

    kilo tokia grynai teorinė mintis…

    įsivaizduokit klasikinį „varpo“ formos statistinį pasiskirstymą. Kairėje 20% mėšlo, dešinėje 20% genialių kūrinių, per vidurį 60% kūrinių masėms.

    Jei už kūrybą nebūtu mokama, tai kreivė būtų žema. Kas nutiks, kai iš to bus įmanoma uždirbti? Ženkliai padidės masinė produkcija, o kraštutinumai beveik išnyks. 20% mėšlo negaila, bet 20% puikios kūrybos daug kas pasiges.

    Blogiausia, kad nukenčia pati pažangiausia visuomenės dalis, kuri kuria ir vartoja išskirtinius kūrinius.

    • ankstesnėje diskusijoje G+’se Aurelijus teisingai nurodė, jog šis paradoksas ypač svarbus kalboms, kurių atstovų skaičius santykinai mažas – čia tos paskatos kurti mažėjo eksponentiškai sparčiau. tai grėsmė lietuvių kalbos išsaugojimui (čia nekeliu klausimo, ar tai (ne)prasminga)

  15. “20% mėšlo negaila, bet 20% puikios kūrybos daug kas pasiges.”

    Jei pasiges, vadinasi, mokės už tai pinigus.

    • kiras

      suprimityvinai. Ne visa paklausa yra patenkinama. Tik ta dalis, pajamos iš kurios viršija artimiausias alternatyvas. Tuo labiau, kad pasiekti galutinį vartotoją reikia sukišti nemažai pinigų reklamai, net interneto laikais.

  16. Pamastymui

    “trecdalis-lietuvos-nebeskaito-knygu” ir “Interneto-amziuje-knygas-tebeskaito-85-proc.-lietuviu”

    Cia gan senos naujienos, taciau jos vis islenda pries kiekviena knygu muge.

    Knygu pardavejai pamego fraze “lietuviai nebeskaito knygu”, kuri turetu buti “lietuviai nebeperka knygu”. Atsiverciu sena knyga is tevu bibliotekos(o taip) kartas nuo karto, klasikinis kurinys… Ar as neskaitau knygos?

  17. Įtariu, kad daugelis komentuotojų, o taip pat ir straipsnio autorius, nėra tiesiogiai susidūrę su nuolatine turinio (intelektinės nuosavybės) gamyba, jo rinkodara, pardavimu ir investicijomis į naują turinį. Taip, straipsnelių esam parašę, programėlių pakūrę, su muzikėlėmis ar filmukais pažaidę, bet kad mėginę nuolat iš to gyventi – kažin.

    Na, bet ne apie tai. Keli pastebėjimai.

    Absoliuti netiesa, kad „kolektyvinis apsaugos būdas yra vienintelis numatytas Lietuvos įstatymų“. Ir juo labiau netiesa, kad „Andrius Mamontovas negali radijo stočiai padovanoti savo dainos: už dovanėlę radijo stotis vis tiek turės susimokėti Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai“.

    Jeigu autorius neregistruoja savo kūrinio asociacijoje ir taip neįgalioja jos rinkti jo vardu atlyginimo už to kūtinio panaudojimą, radijo stotis nemoka už to kūrinio grojimą. Jeigu kalbėsime apie kitus kūrinius (pvz., straipsnius „Verslo klasei“) tokie teiginiai iš viso atrodys keistai.

    Apskritai niekas nedraudžia autoriams pavieniui individualiai ginti savo teises ir mėginti susirinkti atlyginimą iš visų, kurie jo kūrinius naudoja ir iš to gauna naudą. Klausimas, ar daug bus norinčių/sugebančių tą daryti?

    Apie „tarpininkus“ ir „klasikinį modelį“. Jei tarpininkais laikome tai, kas stovi tarp dviejų fizinių asmenų – IN kūrėjo ir jos vartotojo – tai jų niekada nepavyks išvengti. Visos virtualios platformos irgi yra tarpininkai. Tik klausimas, kiek kas investuoja į IN atsiradimą ir jos pardavimą/platinimą, atlyginimo už skirtingą panaudojimą surinkimą ir kas gauna didžiausios naudos už panaudojimą.

    Nemažai intelektinės nuosavybės (ypač JAV), kaip IT produktų (kurie irgi yra IN) yra visiškai arba iš dalies persikelti į vienokią ar kitokią virtualią platformą (beje, ne visada pasiteisinančią), tačiau nuo to zuikių nemažiau. Tad klausimas, ką su jais daryti?

    Kita vertus, taip pat nereikėtų pamiršti skirtumų tarp kokios nors programos, skirtos nuolatiniam darbui ir vieną kartą pažiūrimo filmo ar perskaitomos knygos. IT įmonės daugiausia pajamų gauna iš IT produktų palaikymo ir atnaujinimų. Turinys dažniausiai vartojamas spontaniškai vieną – du kartus. Taigi, tai yra dvi visiškai skirtingos intelektinės nuosavybės objektų rūšys.

    Apie „gate keeperius“ ir „technologijas“. Čia mane stebina autoriaus nenuoseklumas. Susidaro įspūdis, kad tik „keeperiai“ verkia dėl savo smėlio dėžės ir pajamų. „Technologijos“ yra tarsi duotybė, tarsi už „Google“, „Apple“ ir kitų „technologijų“ nebūtų tokių pačių verslo interesų (arba kodėl pamirštam, kad už internetą sumokam daugiau nei už knygas/muziką/filmus?).

    Faktas: ir vieni, ir kiti nori uždirbti pinigų iš IN vartojimo. Klausimas, kas kiek ir į ką investuoja, ir kam turėtų atitekti kokia dalis pajamų už IN naudojimą.

    Dar apie Džiugo įvardintas „problemas“.

    a) kai kurie Lietuvos autoriai taip nepatenkinti vienu „tarpininku“, kad kuria (mano manymu, labai nemokšiškai) naują „tarpininką“ – bet tai jeigu tarpininkai nereikalingi, kam juos kurti?;

    b) apie „pirkėjų luošinimą“: jeigu viešajame transporte niekada nepasirodytų kontrolieriai ir „neluošintų“ keleivių prašydami parodyti bilietą, tai spėkit kiek būtų zuikių?

    c) „tarpininkų reikalaujamas atlygis (baudos už pažeidimus)“ – ta pati analogija: kodėl bauda už važiavimą be bilieto yra keliasdešimt kartų didesnė nei pats bilietas?

    d) „laikmenų apmokestinimas skriaudžia sritis, kurias vartotojas gali laikyti svarbesnėmis (kūrybos rėmimas progreso sąskaita)“ – o kokia skriaudą patiria vartotojai gaudami teisę kopijuoti kūrinius? (o jei apie „progresą“ – tai naciai galvojo, kad dėl jo reikėtų išnaikinti žydus).

    • Pamastymui

      Klausimas0: Kokie (galiojantys)istatymai ir (galiojantys)ministru isakymai apibrezia IN, IN teises ir ju apsauga?

      Klausimas1: Kokios yra IN teises?(isvardinkite grupes)

      Klausimas2: Kas jas valdo, saugo, kontroliuoja apsauga?

      Klausimas3: Kiek Lietuvoje yra IN teises ginanciu(sauganciu) organizaciju?

      Klausimas4: Kokie yra mokesciai Lietuvoje IN teises ginanciu(sauganciu) organizacijoms?

      Klausimas5: Kuo skiriasi IN gamintojas, IN platintojas, IN saugotojas ir IN vartotojas?

      • Atsakymus į visus šiuos klausimus galima rasti pagrindinio teksto pirmoje nuorodoje.

        Bet jei trumpai, tai taip:

        0. Pagrindinis teisės aktas – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (plius tarptautinės sutartys ir konvencijos).

        1. Dažniausiai skirstoma į turtines (pvz., teisė išleisti kūrinį) ir neturtines (pvz., teisė į autorystę). Jeigu kalbama apie muziką/vide – yra autorių (muzikos autorių, dainų tekstų autorių) ir gretutines (t.y. atlikėjų).

        2. Visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso kūrinio autoriui, nebent jis vieną ar kitą turtinę teisę už atlyginimą perdavė kitiems fiziniams arba juridiniams asmenims, arba jei valstybė įstatymu tas teises apribojo (pvz., Lietuvoje autorių teisė leisti arba uždrausti kopijuoti kūrinį asmeniniais tikslais yra apribota vartotojų naudai – jie turi teisę kūrinį nusikopijuoti asmeniniam naudojimui nemokamai).

        3. Pirmiausiai teisėsaugos institucijos turi užtikrinti, kad autorių kaip ir bet kurios kitos žmonių teisės būtų apsaugotos. Latga, Agata, Nata, atsako už kolektyvinį autorių teisių ir gretutinių administravimą.

        4. “Mokesčiai” jo0ms nemokami. Mokamas atlyginimas autoriams atlikėjams ir kitiems autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojams už jų tai, kad jiems priklausanti IN naudojama komerciniais tikslais.

        5. Pavyzdys iš knygų verslo: rašytojas “pagamina” knygą, ją išleidžia ir “išplatina” leidėjas arba toliau – knygynas. Kaip sakiau, saugoti autorių teises privalėtų teisėsauga (na, kad kiti piliečiai neteisėtai nenusiskanuotų knygos ir jos patys nepardavinėtų). vartotojas – kiekvienas skaitytojas.

  18. Marius

    kaip tik užėjau puslapį su nuorodomis į įvairias studijas šia tema:
    http://www.zeropaid.com/news/100921/what-filesharing-studies-really-say-conclusions-and-links/

  19. [...] būti, kad „Common Sense“ į Seimą buvo išrinkti dėl prieš porą savaičių paskelbtos ACTA nesėkmės analizės ir pažadėto sėkmės recepto (kuris bus paskelbtas kada nors ateityje). Tai smagus nuotykis. Ten kolegos kartu su URM IESDTEOS [...]

  20. Nežinau, ar jums įdomūs tokie mano pastebėjimai, bet Slovakijos valdžia, turinti visuomeninio transporto monopolį, uždraudė Slovakijoje tranzuoti. Taip bent buvo 2009 metais, dabar kaip – nežinau. Tada vairuotojas, paėmęs tranzuojantį, galėjo gauti kelių šimtų eurų baudą.

  21. Dėkui už puikų straipsnį! Labai informatyvus ir be jokių vyniojimų į vatą

Jūsų komentaras