Kaip išmatuoti ekonomikos skatinimą? (gamybinis modelis) #2

Ankstesniame įraše paėmiau rodiklius iš distribucijos. Vėliau man priminė visai neekonominį valstybės rodiklį – laimingumo rodiklis. Jis varo iš proto visus ekonomikos guru, nes jame tiek daug subjektyvumo, kad sunku net nuspėti, kaip gali pasielgti žmonės, kurių darbą vertinamas tokiu rodikliu.

Aptarinėjant laimingumo rodiklį iškilo klausimas: o koks ekonomikos tikslas? Na, vieno tikslo nepavyko surasti, bet užtat visi tikslų prirašė krūvas, pridedu pavyzdį. Žinoma, aš čia gerai pavariau: pradžioje pradėjau matuoti ekonomikos skatinimą, o tik tada uždaviau klausimą, koks ekonomikos tikslas.

Mėgstame klausti auditorijos, koks verslo tikslas. Gauni krūvas atsakymų, pavyzdžiui, patenkinti klientus. Na, liaukitės ėmę pinigus iš klientų ir jie bus visi patenkinti, tik kas atsitiks jūsų verslui? Todėl būkime teisingi: verslo tikslas yra uždirbti pinigus. O kam verslas pinigus išleis, tai jau kitas verslo brandumo lygis. Ar klientus linksminti, ar darbuotojus vežioti į Egiptą, ar naują namą savininkams padovanoti pajūryje. Kitaip sakant, verslo uždirbti pinigai skirti verslo savininko svajonėms realizuoti, priklausomai nuo sugedimo lygio.

Sudėtingiau su vyriausybinėmis organizacijomis. Koks yra gaisrininkų tikslas? Va ir neatspėjote: jų tikslas sumažinti žalą. Jeigu reiks, tai dar ir ką nors padegs. O koks švietimo sistemos tikslas? Pirmiausia, reikia nuspręsti, kas yra sistemos savininkas, kuris galėtų nustatyti tikslą, ir tik toliau diskutuoti. Bet prisiminkime, kam iš viso švietimo sistema buvo sukurta. Kai vieno seminaro dalyviai pasufleravo – rengti paklusnius mokesčių mokėtojus. Kaip ir neturėjau, ką pridurti. Galite paskaityti ir LDB tikslą. O kokio jūs tikėjotės? Vėl atkartojant seminaruose girdėtas mintis, tai LDB tikslas arba bedarbius registruoti, arba pašalpas dalinti, bet tikrai ne įdarbinti.

O gal prezidentė žino, koks ekonomikos tikslas? “Valstybės ekonominis tikslas – žmonių gerovė“. Na, jėga, teko net truputį pamąstyti, kaip čia iš žmonių ir ekonomikos kokteilį padarė. Pradėkime nuo to, kad, ko gero, kalbėdami pie ekonomika nemąstome apie įmonę. Ne įmonė ekonomiką sukuria. Realiai, kas labiausiai nulemia ekonomiką? Valstybės nustatytos taisyklės, konkurentai, krizės ir t.t. Negeras klausimas, per daug atsakymų. Tada kitaip paklausiu: ką mes paskiriam rūpintis ekonomika? Vyriausybes – toks bus atsakymas. O kas vyriausybėms rūpi, kai kalba apie ekonomiką? Kiek surinksime mokesčių. Na va, galėtume save paskelbti Kolumbais, atradusiais Ameriką.

Bet prezidentė turi būti teisi, reiškia, tikslas – ne surinkti mokesčiai? O kas tada? Va ir pereinam kitą klausimą: o kam leidžiami mokesčiai? Na, valstybės tarnautojų atlyginimams ir socialinėms programoms. Ir čia prasideda įdomumas. Nes mes ekonomiką suplakame su socialiniais dalykais. Ir tada bet koks pakeitimas tampa ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu košmaru. Ir kuo daugiau valstybė skiria socialinėms programoms lėšų, tuo ekonomika tampa sunkiau valdoma. Tiksliau, ekonomikos valdymas tampa socialiniu košmaru. Tada krizės akivaizdoje taupymas atneša daugiau žalos negu naudos (ties šiuo teiginiu nesiplėsiu, patys pamąstykite). O savo ekonomikos tikslo variantus brūkštelėkite komentaruose. Tik prašau, nekartokite big names mirusių klasikų minčių.

Grįžtame prie mano temos. Gamyba ir projektinė aplinka turi du dėkingus matavimus – TDD ir IDD. Uch, kaip stipriai ir iš karto užlenkiau. Bet jeigu ūkiškai, tai čia nieko naujo ir gudraus neišrasta. Viskas yra sugalvota iki mūsų. Taigi, tas TDD, jeigu visai paprastai, tai delspinigiai. Kam jie reikalingi? Tam, kad viską darytume laiku. Čia reikia žinoti, kad delspinigiai eina nuo visos sumos, o TDD naudoja pralaidumą, kurį kartais galima prilyginti maržai. Delspinigiai nuo TDD skirsis tik masteliu.  Kaip ir aiškus matavimas. Kartais jis dar būna vadinamas OTIF. Tik OTIF nematuojamas pinigais. O IDD – tai žaliavų kaina (tiksliau, jei žaliavoms pirkti jūs pasiėmėte paskolą ir mokate palūkanas, tai palūkanos ir būtų IDD). Tikslas – kad TDD siektų nulį, o IDD nedidėtų. Dabar pats laikas pažiūrėti, ar galima panaudoti šiuos matavimus valstybės valdyme?

Kadangi paminėjau, kad tam tikrais atvejais pralaidumas yra marža, o valstybėje maržos pavadinimą prilyginau mokesčiams, tai dabar bandau suprasti, kas man gavosi. Prisiminkime sparnuotą frazę, kad per viešuosius pirkimus galima sutaupyti 10%. Gauname sumą. Nustatom, ką reikia padaryti ir per kiek laiko. Ir kai tik pradedame vėluoti, iš karto įsijungia TDD matavimas. O kas galėtų buti tokiu atveju IDD? Na, visos išlaidos, susijusios su šiuo projektu.

Panagrinėkime kitą pavyzdį. Tarkime, gaminame įmonę, o naujos įmonės įregistravimas trunka mėnesį. Žinome, kiek vidutiniškai nauja įmonė sumoka per pirmą mėnesį mokesčių, todėl galim paskaičiuoti, kiek negavome mokesčių, jeigu įmonė registravosi mėnesiu vėliau. Visos įmonės, kurios registravosi ilgiau negu mėnesį, pradeda generuoti TDD visom institucijoms, kurios susijusios su įmonės registravimu. O kas tada galėtų būti IDD? Na, visos įmonės, kurios pradėjo registravimo procesą, bet jo neužbaigė. Nes teoriškai, jeigu įmonę įregistruotum per dieną, tai mokesčius, jau galėtum rinkti, o dabar reikia dar laukti 30 dienų, kol tarnautojai apsisuks su popierių tikrinimu. Kuo greičiau įregistruojam, tuo mažesnis IDD. Taip butų galima visas įstaigas pririšti prie TDD – IDD ir matuoti kasdien. Paprastos analizės būdu galima rasti, kas daugiausiai generuoja TDD – IDD ir tenai nukreipti Vyriausybes dėmesį. O ten kur dėmesys, ten ir rezultatai.

Idėja graži, kaip ir prezidentės ekonomikos tikslas. Tik su realizacija, manau, kad ne kas gautųsi. Nes pernelyg aiškiai matytųsi, kuri įstaiga neprisideda prie mokesčių generavimo, o gal netgi žlugdo jų surinkimą. Ar mums to reikia?

komentarų yra lygiai 17

  1. kiras

    Mano supratimu „ekonomika“ yra abstrakcija į kurią suplakame valdžią, valstybę ir verslą. Gal protingiau juos būtų nagrinėti atskirai?

    Tuo labiau, kad valstybė ir valdžia iš vis antagonistai.

  2. Autoriai

    Negalime su Jumis susisiekti kitaip, todėl rašome čia. Norime pakviesti jus prisidėti prie ******* rašytojų komandos. Šiame puslapyje galite rašyti straipsnius ir užsidirbti papildomai neribotą kiekį pinigų iš reklamos, šalia savo parašytų straipsnių. Jeigu domina šis pasiūlymas, parašykite mums: autoriai@zinom.lt

  3. >>Mėgstame klausti auditorijos, koks verslo tikslas.
    >> Gauni krūvas atsakymų, pavyzdžiui, patenkinti klientus.
    >> Na, liaukitės ėmę pinigus iš klientų ir jie bus visi patenkinti,
    >> tik kas atsitiks jūsų verslui?
    >> Todėl būkime teisingi: verslo tikslas yra uždirbti pinigus.

    Visuomet tikėjau, kad verslo tikslas – spręsti problemas. Problemas galima spręsti už ačiū, tačiau tai pavyksta tik trumpą laiką, todėl verčiau spręsti už pinigus, kas leidžia padaryti laimingus klientus ilgesniam laikui. Jei tikslu laikyti tik pinigų uždirbimą, ar nebus toks noras to mitinio „mitinio gobšaus ir tik į greitą praturtėjimą orientuoto lietuviško verslininko“?

    • Todel pilnas apibrezimas yra “uzdirbti pinigus, dabar ir ateityje”. Tada nesigauna tas variantas kuri paminejote.

      • >> “uzdirbti pinigus, dabar ir ateityje”
        Ar tikrai? Gal tiksliau „spręsti problemas dabar ir ateityje“ –
        pasvarstykime, kas leidžia save labiau ir ilgiau realizuoti – problemų sprendimas ar pinigų uždirbimas? Manau, kad problemas sprendžiant, padaryti sprendimai pagimdo naujas problemas ir naujus iššūkius, o su pinigais kaip – turėjau tikslą per metus uždirbti 100 tūkst., pasiekiau tą tikslą, tai dabar išsikeliu tikslą uždirbti milijoną?

        • Nors ir 100 melejonu. Juk viskas priklauso nuo sugedimo lygio, ane? Beje niekas nesake, kad pinigus duoda uz dyka. Duoda tik uz problemu isprendima. Todel, kaip ir nematau konflikto.

  4. audriau,
    o koks šios rašinių serijos tikslas? Jei klausi “Koks ekonomikos tikslas?”,galiu atsakyti kad ekonomika neturi tikslo. Ekonomika -tai pasekmė.

    • Patrolinti ekonomistus su savo prognozemis ir visuotiniais matavimais. Taip pat patrolinti valdininkus, kurie is viso gyvena tik “sviesiom idejom” ir nieko nematuoja.

  5. Įdomi tema, tik kartais atrodo, kad dviratį išradinėjam iš naujo :)
    Kaip matuojama ekonomika? BVP – apie tai rašo kiekvienas ekonomikos vadovėlis, tiksliau ne absoliutus (kuris tinka pasilyginti šalis), o BVP pokytis vienam gyventojui – yra tas rodiklis, kuris parodo “ekonominės” (suprask piniginės) gerovės pokytį. Jis taip pat ydingas, kaip ir matavimo vienetas – pinigai. Kas yra pinigai? – pažadas. Be to, BVP yra pasekmė ir kiek prisimenu iš studijų laikų, jo neįmanoma aprašyti ar tiesiogiai susieti (dar nėra tokių matematinių modelių ar resursų “sumodeliuoti chaosą” – čia mano interpretacija), o prognozavimas tolygus oro prognozavimui…

    o yra ir daugiau indeksų, laimės indeksas – vienas iš jų ir mano manymu turi daugiausia racijos. Daugiau indeksų pateikta pvz čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Gross_domestic_product#List_of_Newer_Approaches_to_the_Measurement_of_.28Economic.29_Progress

    ten taip pat aprašyta, ko neįvertina BVP (aukščiau), bei pateikta kritika (žemiau).

    O su laime yra dar įdomiau, kai tik pradedi siekti laimės (ją matuoti) ji dingsta… Tai yra dėl to, kad laimė yra procesas, o ne galutinis tikslas, palyginimui kelionės tikslas ir pati kelionė. Greičiausiai surasite sau daugiau pavyzdžių, kai svarbiau pati “kelionė”, o ne tikslas: žvejyba, o ne sugauta žuvis, leidimasis slidėmis nuo kalno, o ne pasiektas tikslas, maisto gaminimas, o ne rezultatas, valgymas, o ne sotumas ir t.t. ir bus tokių, kur tikslo tiesiog nėra, pvz. žiūrėjimas į kaleidoskopą

  6. Gal padės :)

    15min.lt neseniai rašė apie tai kad Butano valdžia turi formulę pagal kurią vertina savo veiksmus ir jų poveikį piliečių LAIMEI.

    http://www.15min.lt/naujiena/pasaulis-kiseneje/idomybes/salis-kurios-valdziai-zmoniu-laime-svarbesne-uz-ekonomika-360-198691#axzz1o3yXQICn

  7. pasaka

    užtikrinti ekonominį stabilumą

    • O ne knyginis atsakymas. O kaip matuotume ekonomikos stabiluma?

  8. bubata

    As sakyciau, kad galime pamatuoti pabandyti ekonomikos skatinima ilgalaikiu imigrantu/emigrantu net skaiciumi is didesni BVP/gyventojui turinciu saliu. Tai rodytu kaip isore vertina ilgalaikes galimybes kurti pridetine verte Lietuvoje, suprantu, kad negraziai is pradziu atrodytu daug neigiamu skaiciuku, bet sakykime tikslas butu tiesiog pasiekti neutralu rezultata 2 metu begyje ir teigiama (sakykime +10k) penkeriu metu begyje.

  9. pawlyna

    O kas yra common sense? Sveikas protas? O gal bendras ismanymas? Bendras kam? Kazkokiai grupei zmoniu?
    Mieli skaitytojai, sveikas protas yra ne kas kita kaip bendras kognityvinis zemelapis. Tai skambi, beprasme fraze.

  10. “Common sense is not so common” viršuje parašyta :) Tai “sveikas” protas, kas man reiškia pasižiūrėti kitaip į tą patį 😉
    Laikai, kai buvo viena tiesa praėjo ir nebesugrįš. O diskusijos padeda mankštinti protą (sportas) ir treniruoja toleranciją (gerbti kitą nuomonę).

    Kadangi prisiminiau savo antras studijas kažkur prieš 10 metų, tai net kompo archyvuose pasiknisau. O radau investicijų kursinį darbą. Objektas – įmonės, sukvalifikuotos pagal šakas ir išvesti investavimo rodiklių vidurkiai – viso 16 rodiklių.

    Prie ko čia investicijos? Man kursą dėstė Starkevičiūtė ir labai gerai atsimenu, kad naujos ekonomikos teorijos remiasi lūkesčiais, tam tikra prasme žinių ekonomika. Amerikiečiai ne veltui žalias kortas dalina, nes tyrimai rodo, kad žinios sklinda greičiau, kai žmonės “maišosi”, daugiau rasių, tautybių ir pan.

    Grįžkime prie lūkesčių. Jei lūkesčiai optimistiški, daugiau investuojama ir atv, jei pesimistiškesni, mažiau – o tai reiškia, kad kažkurioje vietoje pinigai “užspaudžiami” (pvz. kojinėje ar banke). Turbūt sutiksite, jei lūkesčiai optimistiški (yra pasitikėjimo indeksai juos matuoti), mažiau taupoma juodai dienai (jaučiamės saugiai, mažesnė suma atidėta), daugiau investuojama į ateitį: materialios (gamybos įrenginiai) ir nematerialios investicijos (personalo mokymas, informacinės verslo valdymo sistemos).

    Kas gaunasi? Manau investiciniai rodikliai kaip tik ir parodo ekonomikos “sveikumą”, kas kažkam galbūt reiškia stabilumą, tikėjimą (ir didesnį pasitikėjimą) ateitimi.

    Daugiau investicijų, greičiau pinigai sukasi, daugiau kuriama apskritai, o tame tiek verslo priemonių, tiek personalo mokymų. Atlyginimo didinimas taip pat investicija į darbuotoją.

    Turiu slaptą motyvą, kad čia kaip tik įžvelgiu TOC objektą. Juk įmonės lygiu kapitalo efektyvumo TOC ir padeda siekti.

    Gyvenime viskas sudėtinga… arba kaip tik paprasta, nelygu kaip pažiūrėsi. Kas jei valstybės lygio KPI bus investicijų rodiklis? (suvestinis koks nors, apimantis materialias, nematerialias, bei dar gi užsienio tiesiogines investicijas – o gal keletas atskirų investicinių BSC).

    p.s. galiu paviešinti aną darbą ar tik rodiklius – tai įmonės lygio rodikliai, kaip investicijos 1 darb., našumas, kapitalo ir darbo sant. ir t.t.

  11. […] Priminsiu, kad tiekėjo patikimumu rinkoje yra vadinamas OTIF (On Time, In Full) rodiklis, apie kurį yra rašęs Audrius: […]

Jūsų komentaras