Kaip išmatuoti ekonomikos skatinimą? (prekybinis modelis) #1

Sunku ginčytis su ekonominį išsilavinimą turinčiais žmonėmis. Tikrai sunku, ne todėl, kad mažai žino, bet atvirkščiai, per daug žino. Toks didelis kiekis nesistemizuotų žinių. Ir tą jie gerai žino, todėl bet kokią idėją greitai suveda į absurdą. O ekonomikoje tai daroma labai lengvai, nes bet kokį faktą galima nušviesti ir teigiamai, ir neigiamai.

Bet kaip visada pati įdomiausia tema yra tai, kokiu rodikliu turi būti matuojamas ekonomikos skatinimas. Taigi kokiu?

Žinoma, rezultatui apskaičiuoti galima pritaikyti net ir tokį rodiklį, kokį Lietuvos ekonomikos konferencijoje pasiūlė Andrius Kubilius (žr. jo pranešimo skaidrę-paveiksliuką viršuje). Bet pamėginkime paieškoti geresnių variantų.

Atrodytų, pats geriausias būtų darbo vietų skaičius ir pridėtinės vertės augimas per darbo vietą. Tai neįdomu, ir, be to, valstybė sunkiai gali lemti pridėtinę vertę, todėl nors kiek turintis ekonominį išsilavinimą pasiūlys krūvą rodiklių (juk egzaminą iš jų laikė). Pagrindinis minusas šių rodiklių, kad niekas nenori skaičiuoti vienam gyventojui, ir nematuojamas ekonomikos efektyvumas. O, be to, tai tokia neįdomi statistika! Kurioje susigaudyti, kas dabar geriau dirbo, o kas blogiau, reikia kelių mėnesių. Dažniausiai jau visi blogi dalykai įvyko ir ko nors griebtis galima tik vaizduojant labai susirūpinusius.

Kažkada kažkuris politikas mestelėjo frazę, kad valstybė turi būti valdoma efektyviai, kaip verslo įmonė. O kokius rodiklius naudoja verslas? Na, standartiški būtų ROI, pelnas, EBIT ar EBITDA. Jeigu investuotojo paklaustume, tai pirmą jis prisimintų P/E. Šitie rodikliai yra iš praeities, ir visiškai negarantuoja, kas bus ateityje.

Na, ateities nuspėti neįmanoma, bet ar yra rodikliai, kurie butų naudojami kasdieniniam valdymui. Kadangi yra daug skirtingų tipų verslo įmonių, tai paimsime distribucinę, kaip pačią paprasčiausią. Grubiai, jos biznis toks: vienur pigiau nupirkau, kitur brangiau pardaviau. Tai kokie butų kasdieninės veiklos rodikliai? Visų pirma: kiek turime atsargų? Toliau atsargų apyvartumas, tai yra, kaip greitai jas parduosime prie šiandieninių pardavimų, ir kokia marža. Yra dar labai svarbūs rodikliai, tai prarasti pardavimai ir atsargų perviršis, bet aš nesugalvojau atitikmens valstybės rodikliams.  Ir vėl ekonomistas kužda į ausį, kad galima du rodiklius apjungti į GMROI. Bet kam tokio apjungimo reikia?

Ar valstybė galėtų sau pritaikyti šiuos rodiklius? Visų pirma, kas valstybėje yra atsargos? Tiksliau, kuo ji prekiauja? Pamąsčiau kokią minutę ir nieko gero nesugalvojau. Manau, kad valstybė prekiauja pinigais. Tai vienintelė prekė, kuriai turi monopolį, ir pinigai yra apčiuopiami ir suskaičiuojami.  O bet koks kitas rodiklis vis vien suvedamas į pinigus. Manau, skaitytojai ras keliasdešimt paaiškinimų, kodėl aš esu teisus ir kodėl nesu teisus. Čia juk kalbame apie ekonomiką.

Taigi mums reikalingas pinigų masės rodiklis. Pasirenkame P3. Toliau reikalingas pinigų masės apyvartumas. Bandžiau ieškoti internete ir neradau, bet kažkada į rankas buvo papuolęs tyrimas, kad Lietuvoje pinigų apyvartumas yra maždaug ties dviem, t.y. du kartus per metus jie apsisuka. Na, o kas galėtų būti marža valstybės vyrų lupose? Greičiausiai, surinkti mokesčiai.

Jeigu pasirenkame tokį suprastintą modelį, tai valstybės valdymas gaunasi jau paprastas. Norint surinkti daugiau mokesčių, reikia didinti pinigų masę ir jų apyvartumą. Apyvartumo didinimas yra pakankamai paprastas, reikia didinti vartojimą. Aišku, tam kad vartotų, reikia turėti pinigų ir noro juos leisti. Kažkaip su norais šiuo metu pas piliečius yra ne kas. Tiksliau situacija yra tokia, kai nėra pinigų, visa kita ne problema, o va kai yra pinigų, tai visa kita tampa problema. O problema, kad piliečiai nenori leisti pinigų, gal kyla dėl to, kad pinigų piliečiai turi nepakankamai?

Tarkime, indėliuose apie 40 milijardų, atrodo daug, bet jeigu kiekvienam padalinam, tai gaunasi apie 13 tūkstančių? Va iš kur valdžios idėja apmokestinti indėlius, didesnius negu 10 tūkstančių. Ar tai daug? Jeigu manome, kad vidutinis atlyginimas tai yra pakenčiamos pajamos, tai gaunasi, kad indėliuose yra atsargos tik kokiems 6 mėnesiams. Ne mažai, bet ir nedaug. Tai maždaug tiktų vidurinės klasės apibrėžimui, bet turtingas žmogus iš santaupų turi galėti pragyventi 10-15 metų. Taigi mes tikrai nesame turtingi ir pinigų maišai, kad galėtume tiek sau leisti.

Taigi su vartojimo skatinimu – ne kas. Tiesa, galima padidinti minimalų atlyginimą, bet nemanau, kad dėl to ženkliai išaugtų vartojimas. Beje, liko klausimas: o kiek yra pinigų ne kojinėse. Sako, kad ne tiek ir daug, gal kokie 25%. Ne itin daug. Beje, jeigu manytume, kad grynieji skirti vartojimui, tai iš vis nedaug tam vartojimui yra skiriama. Dabar šovė mintis, kad gal paėmus grynuosius, arba PVM, galima būtų išskaičiuoti pinigų apyvartumą?

Gerai, dar liko pinigų masės didinimo klausimas. Tingiu viską pasakoti, bet pateiksiu keletą internete sužvejotų straipsnių. Beje, mažas tokių straipsnių pasirinkimas veda prie minties, kad nedaug ekonomistų supranta pinigų masės valdymo subtilumus ir nesugeba paprastai paaiškinti, kas vyksta su pinigų mase.

Taigi apie pinigus plepėjo:

Reiks atsisėsti ir pamąstyti: įvertinti, kokiais rodikliais matuojamosi gamybinės, projektinės įmones, ir paieškoti atitinkamų rodiklių valstybėje. Žinoma, gausis pafilosofavimai, bet pakankamai įdomūs. Nes bus daugiau klausimų, negu atsakymų.

Kaip, jūsų manymu, būtų efektyviausia matuoti ekonomikos skatinimą?

P.S. galvazmogupuosia nuėjo į “Valstybės” surengtą 2012 m. Lietuvos ekonomikos konferenciją, ir iš ten parnešė Premjero A. Kubiliaus pranešimą apie Lietuvos strategiją. Esminiai rodikliai, kaip žinia, yra būtinoji bet kokios strategijos dalis, todėl kviečiu paieškoti tinkamų rodiklių Premjero prezentacijoje:

komentarų yra lygiai 8

  1. Ekonomikos augimas atvirkščiai proporcingas išlaikytinių skaičiui :)

    O kadangi mūsų valdžiažmogiai stropiai skatina būtent pastarąja visuomenės grupę, tai kaip atsakyti į tamstos klausimą esu visiškai pasimetęs :(

    Sakyčiau, naujų verslų vs atsijungusių verslų santykiu :) ?

  2. Ekonomikos skatinimą geriausia matuoti sudarytų šiukšlių kiekių. Esmė tokia. Ekonomiką tai toks tvarinys (šiandien) kuris iš aplinkos ima išteklius, o aplinkai grąžina šiukšles ir teršalus. Vartojimo skatinimas tiesiogiai prisideda prie šiukšlių kūrimo.
    Taigi, skaičiuojant šiukšlių tonas galima matyti kaip efektyviai skatinama ekonomika. Kuo daugiau šiukšlių teks vienam gyventojui, tuo didesni vartojimą jie bus apturėję. Viskas paprasta, tik klausimas kam tas ekonomikos skatinimas?

    • Pamastymui

      Siuksle siukslei nelygi. Kaip ir vartotojai nera vienodi.

    • UTOPISTAS

      :( jama liudesys, ale panasu, kad filosoffas panaudojo ganėtinai tikslia metafora. tradicine darvinistine ekonomika – “suvalgyk kaimyna bo suvalgys tave”. siuksliu kalnai kyla, orelis šyla… o varlytes ramiai toliau plaukioja jau pradedančiame užvirti vandenukyje (cia apie tas pacias varles kurios nemato letu pokyciu). Kanibalistines (vyriskos) energijos varoma sistema paremta didesniu pinigu kiekio turejimu… Kaip matuoti? o koks tikslas? jei tikslas vartoti ir prisivartojus gyventi ant šiukšlių ir mirti nuo insulto konkurencijoje tada jo… koks nors ale ROI yra pats tas. ar gali būti kitaip? yra alternatyvos pinigams. bankams. trumparegiskam augimui. pasiskaitymui http://en.wikipedia.org/wiki/Peter_Senge

  3. Negalima perkėlinėti mikroekonominės logikos į makroekonominį lygį.

    Paaiškinimas, tarsi specialiai rašytas commonsense.lt autorių kolektyvui:

    When common sense fails
    http://bilbo.economicoutlook.net/blog/?p=18427

    • As gi sakiau, kad ekonomistai viska gali paaiskinti. Nes visada turi faktu savo teiginiams pagrysti.
      Bet jeigu nebeliks zmoniu kurie pastoviai, klausines ar tikrai, tai nustos atsiradineti naujos idejos ir pasaulis nustos vystytis. Tik laikas pasakys, kiek is tokiu “ar tikrai” isgyvens. Gal koks vienas is melejono, o gal ir dar maziau. Bet ar reikia daugiau?

    • Būtent tą ir reikia daryti. Jei taikyti mikro ekonomikos logiką makro ekonomikai, išaiškėtu jog eksponentinis augimas yra nesamonė. Dabar didžioji dalis ekonomistų aiškina kad žemė plokščia ir beveik visi tiki. Riboto dydžio planetoje gali egzistuoti tik riboto dydžio ekonomika. Negi neaišku?
      http://steadystate.org/discover/downsides-of-economic-growth/

      MMT čia ne prie ko.

  4. Marius

    Valstybe ne UABas. Apskritai klaidinga vertinti valstybes efektyvuma imant privataus sektoriaus rodiklius ir bandyti juos pritraukti valstybes vertinimui. Pirmiausiai reiketu pradeti nuo to, kad valstybe yra zmones ir turtas, kurio daznai negali pamatuoti pinigais. Valstybes atsargos yra jos zmoniu issilavinimas, kultura ir kiti kriterijai, kurie nustumti nuo scenos visagalio pinigo. Nei viena imone ar korporacija negali sau leisti investuoti i zmoniu kartas ar 20-30 metu i technologijas be atatinkamos grazos kasmet. Kuo trumpesne bet kurio rodiklio apibrezimo sudedamoji dalis laikas, tuo labiau sistema siekia i rezultata po apibrezto laiko. O kas yra imones laiko vienetas? Dazniausiai metai.

Jūsų komentaras