Dirbame sistemiškai ar visgi mes kitokie?

Praėjusią savaitę į mūsų commonsense.lt puslapį veidaknygėje įkeltas šitas paveikslėlis sulaukė rekordinio (50+) ‘like’ kiekio. Kai kurie komentatoriai siūlė netgi savo darboviečių logotipus uždėti. Ir nors mėlynoji schema daugeliui atrodo labiau norima, tačiau raudonoji – iš realybės.  Šia tema daug rašėme ne tik mes, bet ir Rokiškis, tačiau, manau, verta pasikartoti.

Kodėl taip dažnai gyvename gaisrų aplinkoje? Kodėl nepaisant visų nepasitenkinimų mes nelabai ką pakeičiame? Dr. Goldrattas yra sakęs, kad pagrindinė žmonių bėda slypi tame, kad jie neišnaudoja didžiausios gamtos dovanos – sugebėjimo mąstyti logiškai, įžvelgiant priežasties-pasekmės logiką. Dėl to užuot nustatę kertinę simptomų (gaisrų)  priežastį, žmonės kovoja tik su pasekmėmis. O tų pasėkmių daug, tokiu būdų tenka kariauti keletą karų, t.y. užsiimti daugia-užduotiškumu (multi-tasking). Kur nėra susifokusavimo, nėra ir progreso.

Kadaise sukėliau didelę diskusiją bangą, parašęs apie būtinumą nesiblaškyti. Fizikoje yra žinoma fokusavimo jėga – Alexander Graham Bell yra pasakęs “The sun’s rays do not burn until brought to a focus”. Vieną penktadienį įdėjau vaizdinę fokusavimo iliustraciją. Tačiau visuomet atsiranda vienoks ar kitoks Skaitytojas, kuris nuoširdžiai gins būtinybę gyventi po senovei. Ir tam gali būti įvarios priežastys. Kad ir baimė tapti nereikalingu, arba nusivylimas (nesėkmingais) bandymais pakeisti situaciją. Dr. Goldrattas knygoje “Pasirinkimas” pateikia pavyzdį, kaip didelė pasaulinė kompanija buvo susitaikiusi su esama situacija ir neįžvelgė didelių pelno galimybių.

Vienaip ar kitaip, vadovai ir jų dėmesys įmonių problemoms yra esminis apribojimas.  Ir jei vadovai (bei darbuotojai) nesusifokusuos, tai ir turėsime raudonąją veiklos schemą.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs John Thompson kalbėdamas apie įmonių konkurencingumą pabrėžė dėmesio ir pastangų fokusavimo svarbą. Kurso dalyviams nesifokusavimo įtaką veiklos rezultatams jis iliustravo paprastu žaidimu, kurį pamėginti galite ir patys.

Visgi, kol mes patys nepripažinsime, kad egzistuojanti situacija yra MŪSŲ PAČIŲ elgsenos pasekmė, ir ieškosime pasiteisinimų (“mes kitokie!”),  kol nesiimsime keitimo, tai ir toliau gyvensime taip, kaip gyvename raudonoje schemoje.

httpv://www.youtube.com/watch?v=UH-i1t8eZ8o

komentarų yra lygiai 22

  1. kiras

    bet jeigu rinkai dabar reikia 1Аapskritimas o veliau 2Brombas, tai gausis kad aklasfokusavimasis paskatins užpildyti sandėlį.

  2. Pateiktame pavyzdyje raidžių rašymas yra viena užduotis, skaičių rašymas – kita, figurėlių paišymas – trečia…

    Niekas nekalba apie “aklą” fokusavimąsį. Nes netikėtumų (Merfių) bus visuomet. Tačiau ar jų turi būti tiek, kiek dabar yra ?

    Audrius pateikė labai chrestomatinį pavyzdį: http://www.commonsense.lt/2011/09/02/susitelkimas-i-srauta-valdiskos-istaigos-istorija/
    Susitelkimas į srautą ir nesiblaškymas tarp užduočių leido VISAS UŽDUOTIS atlikti daug greičiau.

    Tačiau visuomet galima manyti, kad tu “kitoks” ir dirbti raudonoje aplinkoje. Čia jau (kaip sakoma) Jūsų teisė rinktis…

    • Andrius

      Na, tendencingai parinktu pavyzdžiu galima įrodyti daugybę dalykų, tačiau daugeliu atveju tokie “įrodymai” tiks tik demagogijai.

      Pavyzdžiui, alternatyvus pavyzdys būtų toks:

      išmatuokime, per kiek laiko močiutė:
      1) pažiūrės meksikietišką serialą,
      2) numegs vilnonę pirštinę
      3) išvirs bulves

      – pirmu atveju darydama tuos darbus kiekvieną atskirai,
      o antru atveju – “multitaskindama”

      • O kuris iš jūsų išvardintų močiutės darbų reikalauja intensyvių protinių pastangų (kaip rašant komp. programą, analizuojant kliento pateiktą verslo planą, rašant straipnį ir tt) ?

        Dar kartą pasikartosiu – visuomet galima manyti, kad tu “kitoks” ir dirbti raudonoje aplinkoje. Čia jau (kaip sakoma) Jūsų teisė rinktis…

      • OK. O jei televizorius viename kambaryje, mezgimas – kitame, o bulvės – virtuvėje?

        • Andrius

          Kaip ir sakiau – “tendencingai parinktu pavyzdžiu galima įrodyti …” :)

          Minimu trijų kambarių atveju verslo konsultantas (jei tik nebus užsiciklinęs ant kurios nors vienos teorijos, pavyzdžiui, TOC) kaip verslo optimizavimo sprendimą pasiūlytų bulves, mezgimą ir televizorių perkelti į vieną kambarį :)

        • Konsultantas, užsiciklinęs ant TOC, pasiūlytų išjungti televizorių ir MEGZTI nesiblaškant.

        • Čia, žinoma, tuo atveju, jei mezgimas yra verslas, o ne laisvalaikio praleidimo būdas.

        • Bet Andrius, matyt, pasiūlytų mezgimo, siuvimo ir kt. cechuose pakabinti televizorius.

        • Andrius

          Kiek girdėjau apie Google ir jų ofisus, tai ten net ir sofutės įrengtos, ne tik televizoriai.

          Maža to, Google darbuotojai netgi skatinami penktadalį savo apmokamo darbo laiko nu-multitaskinti į kitokią, jiems patinkančią veiklą.

          Akivaizdžiai “jie kitokie”. Bet kad jiems … sekasi ?

        • Andriau, multitaskinkit, ir Jums taip pat pasiseks.

  3. Tarkime, raidės – tai projektas klientui A, skaičiai – projektas klientui B, o rombiukai – tai vidinis tobulinimo projektas (ERP diegimas). Netgi sunešus visus į vieną kambarį, situacija nepasikeis. Bet suprantu, keletas lygiagrečiai vykstančių projektų įmonėje, ar darbuotojo dalyvavimas keliuose projektuose vienu metu yra ‘tendencingai parinktas pavyzdys’, neatitinkantis tikrovės ir niekur nesutinkamas.

    • Andrius

      Vieno darbuotojo dalyvavimas keliuose projektuose yra tikrai labai dažnai pasitaikantis pavyzdys. Maža to, nesuprasčiau įmonės vadovo, kuris draustų, o ne skatintų darbuotojus dalyvauti keliuose projektuose vienu metu – nes tik tokiu būdu perduodama vienuose projektuose įgyta patirtis bei įspėjama apie kitur patirtus sunkumus.

      Aš nesiginčyju, kad TOC teorija puikiai tinka konvejerinei gamybai – vieno tipo varžtelius sukiojantis darbuotojas neturėtų bėgioti į dažymo cechą, ar pan. Tačiau pakankamai daug psichologinių tyrimų rodo, kad protinė veikla yra efektyvesnė tada, kai įvedamas šioks toks “multitaskingas”.

      Tendencingai parinksiu pavyzdį – serialą “Hausas”. Kažkodėl geriausi sprendimai jo galvon ateina ne stovint su skalpeliu prie ligonio, o sėdint krėsle ir maigant kamuoliuką, ar tiesiog “blūdinėjant” po ligoninę ir darant kitus, atrodytų, tiesiogiai su ligonio gydymu nesusijusius darbus.

      • Multi-task’ing – tai yra kelių _užduočių_ darymas vienu metu. Blūdinėjimas po ligoninę nėra užduotis, tai yra blūdinėjimas. Kamuoliuko maigymas taip pat nėra užduotis, o kamuoliuko maigymas.

        • Kelių užduočių, reikalaujančių tu pačių gebėjimų iš žmogaus, vienu metu paprastai nieks nedaro. Hauso pavyzdys yra blogas, nes ten motoriniai judesiai skirti mąstymui skątinti – čia pas mus nuo kūdikystės taip įsiūta. Aš ir pats einu pasivaikščioti, kai mąstymo procesas “stringa”. Todėl tai iš esmės yra fokusavimasis į vieną veiklą – mąstymą. Ko pasekoje, žinoma gaunamas sprendimas :)
          Ir bent jau man pvz. neteko matyti nei vieno programuotojo, kuris tą pačią akimirką barškindamas klaviatūrą programuotu dvi skirtingas programas skirtinguose projektuose. Todėl problema yra ne užduočių kiekis, o persijungimas tarp jų – paprastai nevertinama (tai, kas labai gerai žinoma elektronikoje), kad persijungimas iš vienos būsenos į kitą reikalauja laiko, dėmesio, pastangų ir dar daug kitų resursų. Todėl kuo dažniau persijunginėji, tuo daugiau gaišti ant persijungimo veiksmo (kaistam ir skleidžiam šilumą), o ne vertės kūrimo.
          Pragmatiškas (vokiškas) variantas, kurį man teko matyti, kaip ta pati komanda dirba prie poros projektų yra toks: jie dirba tam tikrais laiko gabalais nepertraukiamai prie vieno projekto, pvz. dvi savaites. Ir nesiblaško tas dvi savaites. O po to persijungia. Ir viską suspėja :)

        • Būtent.

      • Tokiu atveju, gerb. Andriau, jūs matyt neprieštarausite, jei jus operuojantis chirurgas tuo pat metu žiūrės krepšinio rungtynes, arba kokį ‘bojavyką’. Juk tokiu būdu gal sugalvos kokį “geresnį” gydymą ?

  4. giedrius

    o jeigu pagrindinis apribojimas organizacijoje yra jos vadovas???

  5. Reikia ir gaisrus gesinti, ir sisteminius darbus atlikti. Priklauso nuo situacijos. Jei tavo padėtis tokia kaip “Nokia”, tai reikia skubėti. Arba pvz. “BlackBerry” gedimai – tai skubama. Jei problema nėra tokia baisi, tai reikia susitaikyti su nuostoliais ir geriau rūpintis, kad tai daugiau nebepasikartotų. Tuom verslas ir įdomus – nėra vieno bendro sprendimo.

    • Gaisrai kyla tuomet, kai sisteminiai darbai neatlikti, arba atlikti neteisingai. Bent jau mano varpinėj šitaip.

      • bst

        Svarbus ir skubus darbai atsiranda kai nepadaromi svarbus neskubus.
        Tiek RIM tiek Nokia yra klasikiniai “incredible software mismanagement” pavyzdziai. Gali but kad abiem atvejais gali but “too little too late”.

        • Jau citavau dr.Goldratt’o patarimą – Niekada neleisk svarbiems dalykams tapti skubiais. Tai čia Nokia ir RIM pavyzdys.

          S.Covey knygoje apie Septynis sėkmingų žmonių įpročius labai daug rašo apie “gaisrus”, prioritetus ir tt.

  6. […] tam tikras taisykles. O sujungę taisykles į seką gauname procesą. Kaip rodo diskusijos prie paskutinio Neriaus įrašo,  visi mes esame procesų specialistai. Ir dėl šitos menkos priežasties yra labai sunku ką […]

Jūsų komentaras